Administracinė byla Nr. A-1373-520/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09456-2023-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 28.2; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovams Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija  

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas A. Ž. (toliau – ir Pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2023 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. (8.1Mr)ATP-A-2023-00371 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Tarnybą suteikti jam (Pareiškėjui) advokatą, atsižvelgiant į 2023 m. lapkričio 8 d. prašyme išdėstytus motyvus; 2) priteisti Pareiškėjui iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba Sprendimu atsisakė jam suteikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą administracinėje byloje pagal jo 2023 m. lapkričio 8 d. prašymą (toliau – ir Prašymas). Pareiškėjas nesutiko su atsakovo Sprendimu, teigdamas, kad Tarnyba, žinodama jo (Pareiškėjo) turtinę padėtį ir sveikatos būklę, jau kelintą kartą pažeidžia Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3, 7, 9, 11, 12 ir 14 straipsnius ir nesiima jokių priemonių, kad palengvintų jo (Pareiškėjo) padėtį. Pareiškėjo skundai, teikiami Tarnybos tiesioginiams viršininkams, t. y. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Tarnybos darbuotojų nėra perduodami nagrinėti, todėl Pareiškėjas yra priverstas teisminiu būdu ginti savo teises. 

3.       Pareiškėjas teigė, kad atsakovo Sprendimas priimtas šališkai, galbūt bandant nuslėpti nusikalstamas veikas. Valstybė, nepaisydama pasirašytos Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos, nuolat blogina Pareiškėjo galimybes gauti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

4.       Pareiškėjas prašė atkreipti dėmesį, kad jis yra asmuo su negalia, neturi teisinio išsilavinimo, jo pajamas sudaro tik gaunama negalios pensija, jis negali pasisamdyti advokato, kuris jam atstovautų teisminiuose procesuose, į kuriuos Pareiškėją įvelia valstybės institucijos, netinkamai atlikdamos savo funkcijas. 

5.       Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. 

6.       Atsakovas nurodė, kad Pareiškėjas su Prašymu kreipėsi į Tarnybą, kuriame, be kita ko, nurodė, kad jis nesutinka apmokėti kitą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (50, 70 ar 85 procentų) tuo atveju, jeigu valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50, 30 ar 15 procentų. 

7.       Atsakovas teigė, jog Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu Pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies. Atsižvelgusi į tai, kad Pareiškėjas nesutiko apmokėti dalies antrinės teisinės pagalbos išlaidų inicijuojamoje antroje byloje, Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, ginčijamu Sprendimu atsisakė Pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą, nes antrinė teisinė pagalba Pareiškėjui jau teikiama civilinėje byloje pagal Tarnybos 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. (8.1)TP-23-T-10113.

8.       Atsakovas pažymėjo, kad Sprendimo priėmimo metu Tarnyba nebuvo gavusi Pareiškėjo pranešimo apie tai, jog antrinės teisinės pagalbos teikimas civilinėje byloje yra neaktualus ar prašymo nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą, taip pat nebuvo gavusi iš civilinėje byloje paskirto advokato informacijos apie antrinės teisinės pagalbos baigimą. Atsakovas akcentavo, kad Įstatymas nenumato jokių išimčių teikiant antrinę teisinę pagalbą antroje byloje, išskyrus tai, kad asmuo turi sutikti ir apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Atsakovo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo panaikinti Tarnybos Sprendimą, kuris buvo priimtas, vadovaujantis imperatyviosiomis Įstatymo nuostatomis.

9.       Atsakovo teigimu, Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, neįrodė deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.

II.

10.       Regionų apygardos administracinis teismas 2024 m. lapkričio 29 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. Ž. skundą. 

11.       Teismas nustatė, kad Tarnyba, atsižvelgdama į Pareiškėjo 2023 m. spalio 26 d. prašymą, 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. (8.1Mr)TP-23-T-10113 nusprendė teikti Pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, apskundžiant Vilniaus regiono apylinės teismo Trakų rūmų 2023 m. spalio 25 d. sprendimą, parengti procesinius dokumentus, atstovauti Pareiškėjui apeliacinės instancijos teisme; Tarnyba paskyrė antrinę teisinę pagalbą teikiantį advokatą. Pareiškėjas 2023 m. lapkričio 8 d. pateikė Tarnybai Prašymą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą kitoje byloje – administracinėje byloje dėl procesinių dokumentų parengimo ir atstovavimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas). Šiame Prašyme (8.2 p.) Pareiškėjas pažymėjo, kad jeigu valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50, 30 ar 15 procentų, kitos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies jis nesutinka apmokėti. Tarnyba, išnagrinėjusi Prašymą, Sprendimu atsisakė Pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą.

12.       Teismas pažymėjo, jog byloje nekilo ginčas, kad Pareiškėjui nemokama antrinė teisinė pagalba pagal Tarnybos 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. (8.1Mr)TP-23-T-10113 jau yra teikiama civilinėje byloje, byloje nėra duomenų ir apie tai, jog antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje paskirtas teikti advokatas iki Sprendimo priėmimo ar vėliau pateikė Tarnybai pranešimą apie civilinės bylos baigimą.

13.       Teismas, įvertinęs aktualų teisinį reguliavimą (Įstatymo 14 straipsnio 7 dalies, 11 straipsnio 7 dalies 9 punkto nuostatas), akcentavo, kad Pareiškėjui siekiamoje inicijuoti administracinėje byloje pagal jo Prašymą galėjo būti suteikiama tik iš dalies valstybės apmokama antrinė teisinė pagalba, tačiau Pareiškėjas Prašyme pažymėjo, kad nesutinka apmokėti jam priklausančios mokėti išlaidų dalies. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu Pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (Įstatymo 11 str. 7 d. 9 p.), sprendė, kad Tarnyba pagrįstai atsisakė Pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje.

14.       Teismas, vertindamas Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, nurodė, kad atsakovo Sprendimas nepanaikintas, todėl nėra pagrindo nustatyti atsakovo neteisėtų veiksmų, priimant Sprendimą, ir atmetė Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

III.

15.       Pareiškėjas A. Ž. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ir Europos Žmogaus Teisių Teismą dėl išaiškinimų, ar Regionų administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naudojama praktika (neišreikalauti papildomų įrodymų iš valstybės institucijų, nesujungti tarpusavyje tiesiogiai susijusių teisminių procesų, nesuteikti galimybės būti atstovaujamam teisminiame procese prieš valstybės institucijas dėl ribojimų gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą) nėra Lietuvos Respublikos piliečių teisių ir elementarių žmogaus teisių ribojimas į nešališką teismo procesą.

16.       Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo (Pareiškėjo) prašymo išreikalauti iš atsakovo ir trečiųjų asmenų papildomų įrodymų, tyčia siekdamas nevertinti tikrųjų aplinkybių dėl atsakovo teisinės padėties civilinėje byloje, į kurią Tarnyba kišosi, nesuteikdama Pareiškėjui teisinės pagalbos arba ją suteikdama su apribojimais ar grasinimais.

17.       Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo (Pareiškėjo) prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimų, ar tokia teismų praktika, kuria vadovaujasi pirmosios instancijos teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nepažeidžia Pareiškėjo teisės į nešališką teismo procesą; ignoravo faktines aplinkybes, kad suformuota teismų praktika prieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams nebloginti asmenų su negalia sąlygų ginti savo teises, turtą ir gyvenimo kokybę.

18.       Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19.       Atsakovas, aptaręs bylos faktines aplinkybes, pažymi, kad Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių aiškių motyvų, kodėl atsakovo Sprendimas gali būti neteisėtas, tik nurodo aplinkybes ir savo samprotavimus, kurie nėra susiję su nagrinėjama situacija.

20.       Atsakovo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad Pareiškėjui administracinėje byloje pagal jo Prašymą gali būti suteikiama tik iš dalies valstybės apmokama antrinė teisinė pagalba, o Pareiškėjas Prašyme nurodė, kad nesutinka apmokėti jam priklausančios mokėti išlaidų dalies, pagrįstai Sprendimu atsisakyta Pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą antroje byloje (administracinėje byloje).

Teisėjų kolegija        

k o n s t a t u o j a:

        IV.

21.       Bylos dalykas – atsakovo Tarnybos 2023 m. lapkričio 16 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui A. Ž. suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, pagrįstumas ir teisėtumas ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimas Pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį.

Dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo

22.       Tarnyba Sprendime nurodė, kad Pareiškėjas yra priskirtinas prie asmenų, turinčių teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti (Įstatymo 12 str. 1 d. 6 p.), tačiau jam pagal Įstatymo 14 straipsnio 7 dalį už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 30 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Tarnyba, įvertinusi aplinkybę, kad Pareiškėjui jau yra suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje, sprendė, jog šiuo atveju valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis yra 30 procentų, o kitą dalį turi sumokėti Pareiškėjas. Pareiškėjas Prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą siekiamoje inicijuoti administracinėje byloje nurodė, kad jis nesutinka apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (atitinkamai 50, 70 ar 85 procentų), todėl atsižvelgusi į tai Tarnyba Sprendimu atsisakė Pareiškėjui suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą (Įstatymo 11 str. 7 d. 9 p.).

23.       Pareiškėjas, ginčydamas Sprendimą, teigė, kad jis neturi pakankamai pajamų sumokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies, jis yra asmuo su negalia, jo pajamas sudaro tik gaunama negalios pensija, jis neturi teisinio išsilavinimo, todėl jam būtina advokato teisinė pagalba teisminiuose procesuose. Pareiškėjas akcentavo, kad jam, kaip neįgaliam asmeniui, turi būti garantuojama nemokama antrinė teisinė pagalba, todėl nustatant jam pareigą sumokėti dalį antrinės teisinės pagalbos išlaidų yra pažeidžiamos Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatos, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinta teisė į teismą. Pirmosios instancijos teismas Sprendimą pripažino pagrįstu ir teisėtu, nustatęs, kad Pareiškėjui atsisakius apmokėti už antrinę teisinę pagalbą antroje byloje, jam ši pagalba negali būti teikiama.

24.       Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių asmens (šeimos) turtas ir metinės asmens pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių. Į asmens (šeimos) turtą įskaitomas Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme nurodytas turtas; Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, nurodyti šio įstatymo 12 straipsnyje; kiti Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ir tiesiogiai taikomuose Europos Sąjungos teisės aktuose nurodyti asmenys, kurių asmens (šeimos) turtas ir metinės asmens pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių arba kurie nurodyti šio įstatymo 12 straipsnyje. Pagal Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punktą (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3179 redakcija), teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius, turi asmenys, kuriems nustatytas sunkus neįgalumo lygis arba kurie yra pripažinti nedarbingais, arba sukakę senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, taip pat šių asmenų globėjai (rūpintojai), kai valstybės garantuojama teisinė pagalba reikalinga globotinio (rūpintinio) teisėms ir interesams atstovauti bei ginti.

25.       Įstatymo 14 straipsnio, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, 6 dalyje (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3179 redakcija) nustatyta, kad šio įstatymo 12 straipsnyje nurodytiems asmenims, neatsižvelgiant į asmens (šeimos) turtą ir asmens pajamas, valstybė garantuoja ir apmoka 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų <...>. Įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3179 redakcija) įtvirtinta, kad pareiškėjui, kurio asmens (šeimos) turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–18 punktus ir kuriam pagal Tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama vienoje byloje, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 30 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

26.       Vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą turi būti nurodytas pareiškėjo sutikimas apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, jeigu būtų nustatyta, kad pagal šį įstatymą jis turi apmokėti 50, 70 arba 85 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų. <...> Pareiškėjas apmoka 50, 70 arba 85 procentus teisingumo ministro nustatyta tvarka apskaičiuotų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su gynyba ir atstovavimu bylose, gavęs Tarnybos pranešimą.

27.       Įstatymo11 straipsnio 7 dalies 9 punkte (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1437 redakcija) nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies.

28.       Įstatymo 11 straipsnio 10 dalyje (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3179 redakcija) įtvirtinta, kad Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į šio straipsnio 11 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad asmens (šeimos) turtas viršija Vyriausybės nustatytus asmens (šeimos) turto lygius arba yra šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 ir 16 punktuose nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai. To paties straipsnio 11 dalyje (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3179 redakcija) nurodyta, kad kai asmens (šeimos) turtas viršija Vyriausybės nustatytus asmens (šeimos) turto lygius arba kai Tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 ir 16 punktais, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją. Individuali pareiškėjo situacija vertinama atsižvelgiant į gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui. Šiuo atveju Tarnyba sprendimą priima teisingumo ministro nustatyta tvarka. 

29.       Sprendimų priėmimo dėl antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, įvertinus individualią pareiškėjo situaciją, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 1R-220 (originali redakcija), (toliau – ir Aprašas) 3 punktas nustatė, kad individuali pareiškėjo situacija gali būti vertinama papildomai, jeigu jo (jo sutuoktinio) turtas viršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus asmens (šeimos) turto lygius arba kai Tarnyba sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą priėmė vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 ar 16 punktais. Aprašo 4 punkte nurodyta, kad Tarnyba individualią pareiškėjo situaciją papildomai vertina gavusi jo rašytinį prašymą ir atsižvelgdama į pateiktus prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją. Prašymas ir jį pagrindžiantys dokumentai gali būti pateikiami asmeniškai, paštu arba elektroninėmis priemonėmis, jeigu yra galimybė identifikuoti pareiškėją. Individuali pareiškėjo situacija vertinama pagal šiuos kriterijus: gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį; galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti; galimas išlaidas advokatui teikiant pagalbą; bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, esmę (Aprašo 5 p.).

30.       Taigi aptartose Įstatymo normose (taip pat ir šio Įstatymo pagrindu priimto Aprašo normose) nėra nustatyta, kad tokiu atveju, kai pareiškėjas, kuris atsisakė apmokėti už antrinę teisinę pagalbą antroje byloje dėl to, jog jis yra neįgalus ir nedarbingas bei neturi pajamų, pagal Įstatymo 11 straipsnio 10–11 dalyse (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3179 redakcija) nustatytas sąlygas Tarnyba nevertina jo individualios situacijos bei jis (pareiškėjas) neturi teisės kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo. 

31.       Konstitucinis Teismas 2025 m. lapkričio 26 d. nutarimu Nr. KT62-N13/2025 pripažino, kad Įstatymo 11 straipsnio 10 dalis (2020 m. birželio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nebuvo nustatyta, kad Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į šio straipsnio 11 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, kai yra šio straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatytas antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindas, prieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; kad Įstatymo 11 straipsnio 11 dalis (2020 m. birželio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nebuvo nustatyta, kad kai Tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 9 punktu, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į šią tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, prieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; kad Įstatymo 11 straipsnio 10 dalis (2023 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, kai yra šio straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatytas antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindas, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

32.       Šiame Konstitucinio Teismo nutarime nurodyta, kad minėtu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos ir tokioms situacijoms, kai neužtikrinama veiksminga antrinė teisinė pagalba socialiai jautriems (pažeidžiamiems) asmenims, kuriems ji itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, taip pat kitais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais, taip kartu paneigiant ir Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens teisę kreiptis į teismą, kuri yra neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo elementas. 

33.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Pareiškėjas yra priskirtinas prie asmenų, turinčių teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti (Pareiškėjui nustatytas sunkus neįgalumo lygis ir jis yra pripažintas nedarbingu). Pareiškėjas taip pat nurodo aplinkybes, dėl kurių jam reikalinga antrinė teisinė pagalba ir kitoje byloje (jis neturi lėšų apmokėti advokatui, negali pats sau atstovauti).

34.       Pažymėtina, kad Pareiškėjas prašė suteikti jam teisinę pagalbą, t. y. parengti procesinius dokumentus ir atstovauti jam Vilniaus apygardos administraciniame teisme (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas), nes jis nori apskųsti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato 2023 m. lapkričio 7 d. pateiktą atsakymą.

35.       Apibendrinant tai, kad išdėstyta, konstatuotina, kad Tarnyba turėjo vertinti individualią Pareiškėjo situaciją, o ne apsiriboti Įstatymo nuostata, nustatančia, kad visais atvejais atsisakoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, kai jam jau yra teikiama antrinė teisinė pagalba vienoje byloje, ir pareiškėjas atsisako sumokėti (70 procentų) dalį teisinės pagalbos išlaidų pagal Įstatymo 14 straipsnio 7 dalį. Šiuo atveju nepagrįstai nebuvo įvertinta Pareiškėjo individuali situacija pagal šiuos kriterijus: gyvenimo lygį ir Pareiškėjo turtinę padėtį; galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti; galimas išlaidas advokatui teikiant pagalbą; bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, esmę, kt., todėl Sprendimas panaikinamas ir atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti Pareiškėjo Prašymą. 

36.       Pareiškėjas skunde yra suformulavęs reikalavimą įpareigoti Tarnybą suteikti jam advokatą, tačiau šis reikalavimas negali būti tenkinamas, nes pagal Įstatymą tokio pobūdžio prašymus nagrinėja Tarnyba ir priima sprendimus, o ne teismas. Šiuo atveju Tarnyba, tik išnagrinėjusi ir įvertinusi individualią Pareiškėjo situaciją, turi kompetenciją priimti motyvuotą sprendimą dėl Pareiškėjo Prašymo.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

37.       CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

38.       Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir institucijos neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

39.       Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda ir yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; kt.).

40.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme; vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje A438-336/2012; kt.).

41.       Teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010; kt.) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

42.       Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos teismai ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.).

43.       Nagrinėjamu atveju Pareiškėjas skunde (patikslintame skunde) nurodė, kad jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas (5 000 Eur), tačiau nenurodė jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių, dėl kurių šioje byloje turėtų būti nustatyta, kad dėl Tarnybos priimto neteisėto Sprendimo jis (Pareiškėjas) patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta pinigais. Pareiškėjas skunde (patikslintame skunde), reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, nurodė argumentus apie jo patiriamą turtinę žalą, nurodė, kad daroma jo turtui žala, pasisakė dėl galimai tyčia vilkinto proceso. Skunde (patikslintame skunde) nurodytos aplinkybės, susijusios su kitomis nagrinėjamomis bei išnagrinėtomis teismų bylomis, tačiau šios aplinkybės nesusietos su šioje byloje priimtu Sprendimu pagal Pareiškėjo Prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą konkrečioje administracinėje byloje, nurodytoje Prašyme.

44.       Vertinant, ar aplinkybė, kad panaikintas Sprendimas ir Tarnyba įpareigota iš naujo išnagrinėti Prašymą, sudaro pagrindą konstatuoti, jog Pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta pinigais, pirmiausia konstatuotina, jog Pareiškėjas skunde (patikslintame skunde) nėra nurodęs jokių argumentų, kurie pagrįstų Pareiškėjui sukeltą stresą, rūpesčius, prarastas tam tikras galimybes ir pan., t. y. argumentų, kurie pagrįstų, kad Pareiškėjas dėl priimto Sprendimo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Pažymėtina, kad Pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio argumentų.

45.       Nagrinėjamu atveju pripažintina, kad Pareiškėjo teisė į tinkamą jo Prašymo išnagrinėjimą buvo pažeista ir ši teisė apginta panaikinant Sprendimą ir įpareigojant Tarnybą iš naujo išnagrinėti Prašymą, ir nėra pagrindo Pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais dėl to, kad Sprendimas panaikintas.

            Dėl apeliaciniame skunde nurodytų procesinio pobūdžio prašymų

46.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde yra suformulavęs prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą ir Europos Žmogaus Teisių Teismą dėl išaiškinimų, ar Regionų administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naudojama praktika (neišreikalauti papildomų įrodymų iš valstybės institucijų, nesujungti tarpusavyje tiesiogiai susijusių teisminių procesų, nesuteikti galimybės būti atstovaujamam teisminiame procese prieš valstybės institucijas dėl ribojimų gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą) nėra Lietuvos Respublikos piliečių teisių ir elementarių žmogaus teisių ribojimas į nešališką teismo procesą.

47.       ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktą gali nustatyti tik Konstitucinis Teismas (Konstitucijos 102 str. 1 d.). Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

48.       Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai; kt.).

49.       ABTĮ 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kai tai susiję su jo nagrinėjama byla, gali kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl principinių klausimų, susijusių su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu.

50.       Nagrinėjamu atveju Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, taip pat nenurodo dėl kokių principinių klausimų, susijusių su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu, kurie yra tiesiogiai susiję su šia nagrinėjama byla, turi būti kreipiamasi į Europos Žmogus Teisių Teismą. Dėl to minėti abstraktaus pobūdžio prašymai netenkinami. Be to, šioje byloje teisėjų kolegija 2025 m. vasario 12 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo normų, kurios aktualios šiai nagrinėjamai bylai, ir Konstitucinis Teismas 2025 m. lapkričio 26 d. priėmė nutarimą Nr. KT62-N13/2025 (žr. šios nutarties 31 p.).

Dėl bylos procesinės baigties

51.       Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindai Pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodant, kad Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, t. y. panaikinamas Sprendimas ir Tarnyba įpareigojama iš naujo išnagrinėti Prašymą, o kita skundo dalis atmetama.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

            Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 29 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo A. Ž. skundą tenkinti iš dalies.

             Panaikinti atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2023 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. (8.1Mr)ATP-A-2023-00371 ir įpareigoti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo A. Ž. 2023 m. lapkričio 8 d. prašymą.

Kitą skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė