Civilinė byla Nr. 3K-3-585/2013

Teisminio proceso Nr. 2-03-3-06213-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.7; 63.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Algio Norkūno (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 1 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovams J. V. ir R. K. dėl skolos priteisimo.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė V. B. pareikštu atsakovams J. V. ir R. K. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų solidariai 40 000 Lt skolos bei bylinėjimosi išlaidas. Ji nurodė, kad 2011 m. liepos 12 d. su P. V. susitarė, jog šiam paskolins 40 000 Lt, nenurodant paskolos grąžinimo datos. Ieškovė mokėjimo nurodymu iš savo asmeninės sąskaitos 2011 m. liepos 12 d. P. V. pervedė 40 000 Lt. Kadangi P. V. 2011 m. spalio 6 d. mirė, tai paskola ieškovei grąžinta nebuvo. P. V. palikimą priimti Vilniaus m. 30-ajame notarų biure pareiškė norą jo vaikai – J. V. ir R. K.. Jie notarų biure buvo supažindinti su ieškovės 2011 m. spalio 20 d. pareiškimu, kuriame nurodyta, kad P. V. iš V. B. pasiskolino 40 000 Lt ir iki savo mirties pasiskolintos sumos negrąžino. Atsakovai gera valia ieškovei grąžinti paskolos nesutinka.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2012 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs AB SEB banko 2011 m. liepos 12 d. mokėjimo nurodymą, AB Šiaulių banko 2012 m. vasario 2 d. pažymą, ieškovės paaiškinimus, bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybės, sprendė, kad bylos duomenys patvirtina 40 000 Lt perdavimą P. V. paskolos sutartinių teisinių santykių pagrindu. Teismo manymu, ieškovė pirmiau nurodytu banko pavedimu įrodė pinigų perdavimo paskolos gavėjui P. V. faktą. O atsakovai, teigdami, kad ieškovė šiuo mokėjimo nurodymu grąžino skolą P. V., neįrodė esminio paskolos sutartinių santykių elemento, t. y. kad P. V. buvo suteikęs ieškovei 40 000 Lt paskolą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. kovo 1 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad esminiai paskolos sutarties elementai – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad atsirado šalių paskolos teisiniai santykiai. Šias aplinkybes – pinigų perdavimą ir gavusio asmens įsipareigojimą juos grąžinti – nagrinėjamoje byloje, nesant rašytinės paskolos sutarties, turėjo įrodyti ieškovė (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.871 straipsnio 1 dalis, CPK 178 straipsnis).

Teismas sprendė, kad 2011 m. liepos 12 d. mokėjimo nurodymas patvirtina pirmąjį būtinąjį paskolos sutarties požymį – pinigų perdavimo P. V. faktą. Tačiau teismas, įvertinęs mokėjimo nurodyme nurodytą paskirtį – „Paskola“, padarė išvadą, kad tai nebūtinai reiškia paskolos suteikimą. Taip suformuluota mokėjimo paskirtis, teismo vertinimu, gali reikšti ir paskolos grąžinimą. Dėl šios priežasties teismas konstatavo, kad 2011 m. liepos 12 d. mokėjimo nurodymas, kuriuo pirmosios instancijos teismas rėmėsi tenkindamas ieškinį, nėra neabejotinas įrodymas, patvirtinantis faktinę aplinkybę, kad ieškovė, į P. V. banko sąskaitą pervesdama 40 000 Lt sumą, suteikė jam paskolą, ir, pastarajam mirus, tai yra jo įpėdinių – atsakovų – vykdytina prievolė. Ieškovė jokių įrodymų, kurie patvirtintų P. V. įsipareigojimą grąžinti ieškovės jam sumokėtą sumą, t. y. kitą būtinąjį paskolos sutarties elementą, nepateikė.

Teismas, įvertinęs AB Šiaulių banko 2012 m. vasario 2 d. pažymą Nr. 22p, aplinkybę, kad 2011 m. rugpjūčio 11 d. P. V. sudarė keturis terminuotus indėlius bendrai 50 000 Lt sumai, 2003 m. gruodžio 31 d. P. V. turto deklaraciją, 2007 metų mokėjimo nurodymus, 2008 m. liepos 9 d. mokėjimo nurodymą, 2009 m. kovo 24 d. terminuoto indėlio sutartį, padarė išvadą, kad P. V. nebuvo poreikio skolintis pinigų.

Ieškovei nepateikus jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ji ir P. V. buvo susitarę dėl paskolos grąžinimo, nesant įrodymų, patvirtinančių šio įsipareigojimą grąžinti ieškovės pervestą sumą, taip pat kitokių paskolos sandorio sudarymo įrodymų, teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovės pateiktas mokėjimo nurodymas ir pinigų perdavimo P. V. faktas yra pakankamas pagrindas konstatuoti buvus paskolos teisinius santykius (CK 6.193, 6.870 straipsniai). Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino vieną iš paskolos sutarties elementų – paskolos dalyko – pinigų perdavimo, tačiau neatsižvelgė į antrąjį – kitos šalies įsipareigojimą grąžinti skolą, todėl nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nagrinėjamu klausimu. Teismas sprendė, kad, nenustačius vieno iš būtinųjų paskolos sutarties požymių – paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą, nebuvo pagrindo ieškinį tenkinti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė V. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo. Byloje buvo nustatyta, kad rašytinės formos paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.870 straipsnis, 6.871 straipsnio 1 dalis). Dėl to, kvalifikuojant tarp šalių susiformavusius civilinius teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises bei pareigas, turėjo būti įvertinta faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visuma. Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai, ištyrę ir įvertinę byloje surinktų įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis), nenustatė kokių nors kitokių nei paskolos teisinių santykių egzistavimo tarp šalių. Be to, abi ginčo šalys įrodinėjo tarp jų esant paskolos teisinius santykius ir kėlė priešingus reikalavimus dėl paskolos grąžinimo, todėl kiekviena iš šalių turėjo įrodyti dvi esmines paskolos sutarties sąlygas. Būtent ieškovė 2011 m. liepos 12 d. banko pavedimu įrodė pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktą. Atsakovai, priešingai, šio esminio paskolos sutartinių santykių elemento, neįrodė.   Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą 40 000 Lt negrąžintos paskolos priteisti iš atsakovų ieškovei (CK 6.38, 6.873 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad vien pinigų perdavimo faktas savaime neįrodo paskolos teisinių santykių buvimo ir, prieštaraudamas kasacinio teismo suformuotai CK 6.870–6.873 straipsnių taikymo praktikai, patvirtino priešingą aplinkybę, jog tai ieškovė buvo skolinga P. V..

Teismas, jo manymu, šalims neįrodžius tarpusavio paskolinių santykių, pinigus vis tiek turėjo grąžinti ieškovei, tik remiantis kita teisės norma – CK 6.237 straipsnio 1 dalimi, nes būtent teismas atlieka ginčo teisinę kvalifikaciją pagal byloje konstatuotas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad šalių neva nesiejo jokie prievoliniai teisiniai santykiai, ir negrąžinęs ieškovei pinigų remiantis kitu teisiniu pagrindu, pažeidė CPK 3 straipsnio 1 dalies, 259 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių dėl teisės taikymo priimant sprendimus.

2. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustatydamas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, privalėjo konstatuoti, ar labiau tikėtina, kad ieškovės įrodinėjami faktai buvo, ar labiau tikėtina, kad jų nebuvo (CPK 185 straipsnis). Teismas, teigdamas, kad P. V. dėl jo neva geros turtinės padėties nebuvo reikalo 2011 metais skolintis pinigų, vertino senus faktus, buvusius 2005-2009 metais, ir visiškai nepaisė faktinių aplinkybių, jog būtent ieškovei nebuvo tikslo skolintis, – nes jos turtinė padėtis aktualiu bylai momentu buvo daug geresnė nei P. V.. Teismas taip pat nepagrįstai teigė, kad nebuvo patvirtinti faktai apie tai,  jog  P. V. kreipėsi į stomatologijos kliniką dėl dantų protezavimo – tai paneigia AB „Dantis“ 2013 m. balandžio 19 d. pažyma Nr. 13-04-19.

Byloje esant nustatytai geresnei ieškovės turtinei padėčiai, 2011 m. liepos 12 d. mokėjimo pavedimo atlikimo momentui, esminę reikšmę turėjo pavedimo fakto ir jame esančio įrašo „Paskola“ vertinimas. Šias aplinkybes pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino tik pirmosios instancijos teismas. Byloje konstatavus, kad kitokių, ne paskolos, teisinių santykių buvimas tarp šalių neįrodytas, taip pat neįrodžius, kada ir kokiomis aplinkybėmis P. V. perdavė ieškovei pinigus paskolai, o ieškovei įrodžius pinigų perdavimą ir paskolos sutartinių teisinių santykių tarp ginčo šalių egzistavimą, galėjo būti priimta tik pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįsta išvada, kad labiau tikėtina, jog ieškovės įrodinėjamas faktas buvo, nei jo nebuvo.

3. Dėl suformuotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių precedentinės reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, pažeisdamas CPK 4 straipsnio nuostatas, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009, nes šios nutarties ir nagrinėjamo atvejo ratio decidendi sutampa. Nurodytoje byloje teisiškai reikšminga buvo ta aplinkybė, kad buvo vertinami šalių teisiniai santykiai, tarp kurių nebuvo sudaryta rašytinės formos paskolos sutartis, viena šalis buvo atlikusi mokėjimo pavedimą jį įvardijant „paskola“ ir abi šalys įrodinėjo priešingas aplinkybės, jog mokėjimo pavedimai buvo skolinimas (skolos grąžinimas). Be to, buvo konstatuota, kad asmuo, gavęs mokėjimo pavedimu pinigus (skolą), neįrodė aplinkybės, jog tuos pinigus prieš tai skolino, t. y. perdavė pinigus, šaliai, iš kurios neva vėliau gavo juos mokėjimo pavedimu. Remdamasis šiomis faktinėmis aplinkybėmis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ieškinį tenkino, t. y. pripažino, jog tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai, o ieškovas mokėjimo pavedimais skolino atsakovui. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatytos analogiškos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartyje konstatuotoms teisiškai reikšmingoms aplinkybėms.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai J. V. ir R. K. prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. CPK 437 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais, kurie nebuvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, todėl ieškovės kartu su kasaciniu skundu pateiki rašytiniai įrodymai – pažyma dėl P. V. gydymosi AB „Dantis“ ir pažyma apie ieškovės lėšas 2007–2011 metais – nagrinėjant bylą kasacine tvarka neturėtų būti vertinami.

2. Reikalavimus grąžinti tariamą paskolą reiškė ieškovė, todėl būtent jai ir kilo pareiga įrodyti abi būtinąsias paskolos sutarties sąlygas (CK 6.870 straipsnis, CPK 12, 178 straipsniai). Kadangi 2011 m. liepos 12 d. bankiniame pavedime nurodytas žodis „paskola“ neleidžia teigti apie P. V. įsipareigojimą grąžinti pervestus pinigus, tai tariamą P. V. įsipareigojimą grąžinti pervestą 40 000 Lt sumą, kaip būtinąją paskolos sutarties sąlygą, turėjo įrodyti ieškovė. Atsakovai jokių priešpriešinių reikalavimų ieškovei nereiškė, todėl jiems, atsikertant į ieškovės argumentus, kilo tik pareiga įrodyti, kad P. V. nebuvo poreikio sudaryti paskolos sutarties, t. y. paneigti jo įsipareigojimą grąžinti 40 000 Lt. Šią procesinę pareigą atsakovai įvykdė.

3. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, rėmėsi byloje esančiais įrodymais, tinkamai įvertino jų visetą ir padarė pagrįstą išvadą, jog faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti P. V. skolą ieškovei nėra (CPK 185 straipsnis).

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartimi išnagrinėtos bylos Nr. 3K-3-235/2009 ratio decidendi ir nagrinėjamos bylos esminės aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios, todėl apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai ja nesivadovavo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta.

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo

Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Sprendžiant tarp bylos šalių kilusį ginčą, tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K.-N. v. A. L., bylos Nr. 3K-3-534/2008; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. P. v. UAB „Ukmergės statyba“, bylos Nr. 3K-3-348/2010; 2012 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪB ,,Vainiūnų agroservisas“ v. V. G., bylos Nr. 3K-3-106/2012; 2013 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Žaliakalnio žėrutis“ v. A. S., bylos Nr. 3k-3-225/2013; kt.).

CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne; šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai. CK 6.192 straipsnyje nustatyta, kad sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. Paskolos sutarties formą reglamentuoja CK 6.871 straipsnio 1 dalis, pagal kurią fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2000 Lt. Įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 straipsnio 1 dalis). Nesant tokio imperatyvaus nurodymo, žodžiu sudarytas sandoris galioja, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. A. v. V. K., bylos Nr. 3K-3-377/2009; 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. M. v. A. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-368/2011; kt.).

Šioje byloje nustatyta, o kasacinis teismas yra saistomas teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad rašytinės formos paskolos sutartis sudaryta nebuvo; 2011 m. liepos 12 d. banko mokėjimo nurodymu kasatorė iš savo asmeninės sąskaitos pervedė P. V. 40 000 Lt; mokėjimo nurodymo paskirtis nurodyta – „Paskola“; P. V. iš kasatorės gautą 40 000 Lt sumą, kuri jam pervesta kaip „Paskola“, priėmė ir ja disponavo. Kasatorė, remdamasi šiuo banko mokėjimo nurodymu, įrodinėjo tarp šalių susiklosčiusius paskolos teisinius santykius reikalaudama iš atsakovų, P. V. įpėdinių, grąžinti 40 000 Lt skolą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors tarp kasatorės ir P. V. nebuvo sudaryta rašytinės formos sutartis, tačiau nagrinėjamu atveju siekiant tinkamai kvalifikuoti žodinio sandorio šalis siejusius teisinius santykius, aiškinant jų tikruosius ketinimus, banko mokėjimo nurodyme nurodytos paskirties „Paskola“ reikšmę, būtina vadovautis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kurios reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Auksinis varnas“ v. AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Baltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,NT Service“ v. SIA ,,Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008; 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. L. G., bylos Nr. 3K-3-258/2009;kt.). Esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį ir jos sąlygas būtina atsižvelgti ne tik į sąlygų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą; vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Libra Vitalis“ v. UAB „Homo Faber“, bylos Nr. 3K-3-274/2004; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB bankas“ v. E. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-285/2012; 2013 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. AB „Swedbank“, bylos Nr. 3K-3-92/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. G. v. UAB „JG reklamos dovanos“, bylos Nr. 3K-3-378/2013).

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių ginčas iš esmės kilo dėl banko mokėjimo nurodytos paskirties – „Paskola“ – reikšmės: ar tai buvo paskolos suteikimas P. V., ar paskolos jam grąžinimas. Siekiant tinkamai nustatyti žodžio „paskola“ reikšmę, būtina atsižvelgti į lingvistinį šio žodžio aiškinimą. Žodis „paskola“ pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyno pirmąją pagrindinę prasmę yra skolinami pinigai, t. y. grąžintinai perduodami pinigai. Šiuo atveju yra svarbūs du aspektai: pirma, kad pinigai yra perduodami; antra, kad jie turi būti grąžinami. Taigi paskolą vienas asmuo perduoda, atitinkamai – kitas gauna. Šia prasme vartojant žodį „paskola“ – paskolą galima paimti arba gauti, ją taip pat galima duoti. Jeigu perduodant pinigus jų perdavimą fiksuojančiame dokumente ar pinigų mokėjimo dokumente nurodoma paskirtis „paskola“, tai pinigų mokėtojas paskolą duoda, o jų gavėjas paskolą paima arba gauna. Dėl šios priežasties „paskola“ pagal šio žodžio prasmę neturi būti siejama su pinigų ar daikto grąžinimu, nes grąžintinai gauti pinigai ar daiktas paprastai vadinami „skola“ (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą žodžio „paskola“ prasmę, remdamasi CK 6.193–6.195 straipsniuose reglamentuotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju kasatorė ir P. V. sudarė žodinę paskolos sutartį, kurios rašytinis įrodymas yra 2011 m. liepos 12 d. banko mokėjimo nurodymas (CK 6.870 straipsnis). Sutarties sąlygose nenustatyta, kad terminas „paskola“ turėtų būti vartojamas sutartyje nustatyta specialia reikšme, todėl turi būti vadovaujamasi ta prasme, kuria paprastai šis žodis suprantamas. Paskolos pinigai paprastai siejami su jų perdavimu ir gavimu, t. y. paskolinimu – paskolinių santykių atsiradimu, o ne jų grąžinimu – paskolinių santykių pabaiga. Be to, P. V. veiksmai, priimant kasatorės pervestus pinigus nurodant jų mokėjimo paskirtį („Paskola“), taip pat suteikia pagrindą vertinti, kad pinigus jis gavo kaip paskolą. Protingas ir apdairus asmuo, mokėjimo pavedimu į savo sąskaitą gavęs lėšas, kurių paskirtis nurodyta kaip paskola, ir tas lėšas priimdamas, savo veiksmais patvirtina paskolos teisinių santykių buvimą. Lėšų, pervestų kaip paskola, priėmimas kartu išreiškia įsipareigojimą juos grąžinti paskolos davėjui (CK 6.870 straipsnio 1 dalis), nebent lėšų gavėjas įrodytų kitokį lėšų pervedimo teisinį pagrindą. Dėl to net ir nesant raštu atskirai išreikšto lėšų gavėjo įsipareigojimo grąžinti kaip paskolą jam pervestas lėšas, toks įsipareigojimas grąžinti lėšas gali būti numanomas iš šių lėšų priėmimo fakto. Tokia išvada atitinka formuojamą kasacinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. A. v. V. K., bylos Nr. 3K-3-377/2009; 2013 m. birželio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. (Ž.) v. S. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-351/2013). Nagrinėjamoje byloje atsakovai neįrodė kitokio, o ne paskolinio lėšų pervedimo teisinio pagrindo (CPK 178 straipsnis).

              Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai yra pagrįsti. Teisėjų kolegijos aiškinimus, nurodytus šioje nutartyje, atitinka pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo tarp žodinio sandorio šalių susiklostę teisiniai santykiai buvo tinkamai kvalifikuoti paskoliniais. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl bylos aplinkybių ir šalis siejusių teisinių santykių, netinkamai taikė CK 1.9, 6.193 straipsnių nuostatas, kas sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo priimtą sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

              Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinį skundą tenkinant, kasatorės (ieškovės) turėtos bylinėjimosi išlaidos lygiomis dalimis priteistinos iš atsakovų. Atsakovų turėtos bylinėjimosi išlaidos jiems neatlygintinos.

Ieškovė V. B. prašo priteisti iš atsakovų jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 3912 Lt bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, 4000 Lt bylinėjimosi išlaidas, patirtas parengiant ir surašant kasacinį skundą.

Kadangi nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo taip pat iš atsakovų ieškovės naudai priteistos 3912 Lt bylinėjimosi išlaidos, tai ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos antrą kartą jai nepriteisiamos.

Kartu su prašymu atlyginti bylinėjimosi išlaidas ieškovė pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato teisines paslaugas parengiant kasacinį skundą ji sumokėjo 4000 Lt. Ši suma viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.12 punktuose nustatytą Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos trijų su pusę dydžių sumą už kasacinio skundo parengimą, todėl iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos ieškovės patirtos advokato atstovavimo išlaidos mažintinos iki 3500 Lt, t. y. iš kiekvieno atsakovo ieškovei priteistina po 1750 Lt.

Tenkinus ieškovės kasacinį skundą iš atsakovų taip pat lygiomis dalimis priteistinas ieškovės už kasacinį skundą sumokėtas 1200 Lt žyminis mokestis, t. y. po 600 Lt iš kiekvieno atsakovo. Taigi iš atsakovų ieškovei iš viso priteistina po 2350 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme.

Kasacinis teismas turėjo 40,67 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. pažyma). Teisėjų kolegijai patenkinus kasacinį skundą šios išlaidos lygiomis dalimis priteistinos iš atsakovų J. V. ir R. K., t. y. po 20,34 Lt iš kiekvieno (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

              Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 1 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovų J. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei V. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 2350 (du tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš atsakovų J. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei po 20,34 Lt (dvidešimt litų 34 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Sigitas Gurevičius                                         

                                                                      Algis Norkūnas

                                                                                                                                                                        Juozas Šerkšnas