Administracinė byla Nr. I-5923-171/2015
Proceso Nr. 3-61-3-05131-2014-5
Procesinio sprendimo kategorija 16.5, 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. kovo 26 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, dalyvaujant pareiškėjui A. S., pareiškėjo atstovei Margaritai Bakienei, atsakovo atstovei Miglei Einorytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams ir
nustatė:
Pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų 2014-12-11 tarnybinio tyrimo išvados Nr. 14-5444 „Dėl apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniojo prižiūrėtojo A. S. patirtos traumos“ dalį, kurioje pripažinta, kad pareiškėjui nepriklauso kompensacija už sužalojimą tarnybos metu, nenustačius padidėjusio pavojaus jo sveikatai ir gyvybei; 2) pripažinti, kad pareiškėjas sveikatos sutrikdymą patyrė esant Kalėjimų departamento statuto 48 straipsnio 3 dalyje nustatytoms sąlygoms ir jam priklauso kompensacija; 3) įpareigoti Vilniaus pataisos namus siųsti pareiškėją į LR vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicininės ekspertizės komisiją sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti.
Paaiškina, kad 2014 m. rugsėjo 3 d. tarnybos metu, budint Vilniaus pataisos namų Kontrolės ir praleidimo poste Nr. 3 (toliau KPP3), apie 16.25 val. per radijo ryšį buvo gautas pranešimas, kad į Vilniaus pataisos namų teritoriją iš Drujos g. buvo įmestas paketas. Vykdydamas savo tarnybines funkcijas, nedelsdamas puolė bėgti į nurodytą vietą. Bėgdamas pajuto stiprų skausmą, ilgainiui jis stiprėjo, todėl kreipėsi į medikus. Šie diagnozavo dešinės kojos blauzdos raumens įplyšimą. 2014-11-14 Vilniaus pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 3-189 buvo sudaryta komisija pareiškėjo patirtos traumos aplinkybėms ištirti. Komisija, atlikusi tarnybinį patikrinimą, 2014-12-11 surašė išvadą, kad kompensacija už sužalojimą tarnybos metu pareiškėjui nepriklauso, nes sužalojimo metu nebuvo padidėjusio pavojaus pareigūno sveikatai ar gyvybei sąlygų.
Pareiškėjas teigia, kad išvadoje nurodyta pasenusi teismų praktika bei netinkama linkme interpretuojamos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto (toliau – Statutas) nuostatos, susijusios su kompensacijų pareigūnams išmokėjimo tvarka bei sąlygomis. Remiasi teismų praktika ir teigia, kad teismų praktika analogiškais klausimais buvo kintanti, teismai buvo pradėję kreipti praktiką ta linkme, jog kompensacijos už Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų sveikatos sutrikdymą turėtų būti sietinos su padidėjusiu pavojumi bei rizika pareigūno sveikatai bei gyvybei, atsižvelgdami į vidaus tarnybos pareigūnų atžvilgiu egzistuojančią praktiką, susijusią su kompensacijomis už pareigūnų sveikatos sutrikdymą. Tačiau 2012-12-06 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2042/2012, kurioje suformavo praktiką, jog padidėjęs pavojus bei rizika pareigūno sveikatai ar gyvybei už Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų sveikatos sutrikdymą nesietina su minėtais faktoriais.
Pareiškėjas bei jo atstovė teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė jį tenkinti.
Atsakovas Vilniaus pataisos namai prašo atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 14–19) iš esmės pakartoja išvadoje nurodytus motyvus. Nurodo, kad LVAT 2012 m. vasario 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A602-1207/2012 pažymėjo, kad Kalėjimų departamento statute kaip ir Vidaus tarnybos statute nėra aiškiai atribojami minėti atvejai, tačiau pagal reglamentavimą galima daryti išvadą, kad tai yra skirtingo pobūdžio išmokos, kurioms nustatyta skirtinga tyrimo tvarka. Kompensacijos yra mokamos pareigūnams tokiais atvejais, kai pareigūno sveikata sužalojama ne dėl atliekamų tarnybos funkcijų, o dėl to, kad jų atliekamos tarnybos funkcijos yra susijusios su padidintu pavojumi jų sveikatai ar gyvybei. Kitais atvejais, t. y. tokiais atvejais, kai pareigūno sveikata sužalojama ne dėl jų atliekamų tarnybos funkcijų, ne dėl to, kad jų atliekamos tarnybos funkcijos yra susijusios su padidintu pavojumi jų sveikatai ar gyvybei, o dėl kitokių aplinkybių, kurios gali būti susijusios su atsitiktinio pobūdžio aplinkybėmis, įvykusiomis tarnyboje arba vykstant į tarnybą ar iš tarnybos, yra mokamos draudimo išmokos. Nurodytas išvadas patvirtina LVAT praktika bylose dėl vidaus tarnybos pareigūnų sveikatos sužalojimo, kad jeigu sveikatos sužalojimas nėra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika sveikatai ar gyvybei, tokiais atvejais nėra pagrindo konstatuoti, kad sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso.
Be to, 2010 m. sausio 15 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-16 yra patvirtintos Nustatymo, ar Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ar jam pavaldžios įstaigos pareigūno mirties ar sveikatos sutrikdymas susiję su tarnybinių pareigų ėjimu ar tarnyba, taisyklių (toliau – Taisyklės) 5 punktas buvo pažeistas, nes pareiškėjas arba Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtoja I. D., buvusi jo sveikatos sutrikdymo liudininkė, privalėjo nedelsdami apie įvykį tarnybiniu pranešimu informuoti pataisos namų direktorių, tačiau to nepadarė. Atsižvelgiant į turimas faktines aplinkybes, tarnybinio pranešimo nei pareiškėjas, nei I. D. įstaigos direktoriui nepateikė, nors galėjo ir privalėjo tai padaryti.
Vilniaus pataisos namai, ištyrę visas tarnybinio nusižengimo aplinkybes, mano, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo sveikata sužalota tarnybos metu, tačiau ne dėl jo atliekamų tarnybos funkcijų ir nebuvo padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos jo sveikatai ar gyvybei, tiesiog koja pareiškėjui pakrypo dėl neatsargumo, t. y. sveikata buvo sužalota dėl atsitiktinio pobūdžio aplinkybių, įvykusių tarnybos metu: pareiškėjas, budėdamas KPP3, gavęs pranešimą apie įmestą į pataisos namų teritoriją paketą draudžiamų daiktų, bėgo / ėjo (šios aplinkybės nustatyti nepavyko, nes filmavimo kamerų įstaigos teritorijoje užfiksuota medžiaga saugoma tik 20 d., praėjus šiam terminui, filmuota medžiaga sunaikinama) ir suklupo, dėl to ir įplyšo dešinės kojos blauzdos raumuo. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas susižalojo dieną, esant geram matomumui, į įstaigą mestas paketas jau buvo įkritęs į įstaigos teritoriją ir padidinto pavojaus jo sveikatai ar gyvybei nekėlė.
Pareiškėjas sužalojo sveikatą būdamas tarnybos vietoje, atlikdamas veiksmus, susijusius su tarnybos funkcijų įgyvendinimu, tačiau tai buvo įprastas funkcijų atlikimas, nesusijęs su pavojinga situacija, pareiškėjui elgiantis neatsargiai, neįvertinus aplinkybių, kaip greit pareiškėjas, atsižvelgiant į jo kūno sudėjimą, gali reaguoti į susiklosčiusią situaciją, todėl atsakovas pagrįstai nustatė, kad dėl šio įvykio neturėtų būti išmokama teisės aktuose nustatyta kompensacija. Pareiškėjo patirta trauma prilyginama draudžiamajam įvykiui ir jam turi būti išmokėta draudimo išmoka už visą laikinojo nedarbingumo laikotarpį.
Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad 2014-09-04 Vilniaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budintysis padėjėjas savo tarnybiniame pranešime apie budėjimą nurodė, kad 18.00 val. pareiškėjas buvo atleistas nuo tarnybos dėl traumos, taip pat kad 16.25 val. iš Rasų g. 6 į pataisos namų teritoriją buvo permesti du paketai (b. l. 40–41).
Pareiškėjui dėl patirtos traumos suteiktas laikinas nedarbingumas nuo 2014-09-03 iki 2014-10-21. Jam išrašytos šios medicininės pažymos dėl neatvykimo į darbą: 2014-09-03 Nr. 946 (b. l. 33), 2014-09-09 Nr. 67699 (b. l. 34), 2014-09-16 Nr. 68528 (b. l. 35), 2014-09-23 Nr. 69518 (b. l. 36), 2014-09-30 Nr. 70588 (b. l. 37), 2014-10-07 Nr. 71371 (b. l. 38), 2014-10-14 Nr. 72434 (b. l. 39). 2014-11-03 pareiškėjas pateikė paaiškinimą Nr. 14-4672, kuriame teigia, kad 2014 m. rugsėjo 3 d. budėjo KPP3. Apie 16.25 val. iš apsaugos posto per radijo ryšio stotį buvo pranešta, kad į pataisos namų teritoriją iš Rasų g. 6 buvo įmestas paketas. Pareiškėjas, išbėgęs iš KPP3, pajuto stiprų skausmą kojos blauzdos srityje ir nebegalėjo paeiti. Apie 18.00 val. dėl vis didėjančio skausmo pranešė Apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budinčiajam padėjėjui G. S. (G. S.), kad važiuos į Všį Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę (b. l. 44). 2014-11-11 gautas pareiškėjo prašymas Nr. 14-4726 atlikti tyrimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe (b. l. 42). Tą pačią dieną buvo išsiųstas prašymas VŠĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės direktoriui pranešti apie pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 3 d. patirtos traumos sunkumą (b. l. 32). VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės 2014-11-12 pateiktoje pažymoje apie pakenkimo sveikatai sunkumą nurodyta, kad pareiškėjo trauma nepriskiriama prie sunkių pakenkimų sveikatai (b. l. 30–31). 2014-11-14 Vilniaus pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 3-189 buvo sudaryta komisija pareiškėjo patirtos traumos aplinkybėms ištirti (b. l. 29). 2014-12-11 patvirtinta ginčijama išvada, kurioje konstatuota, kad KPP3, kuriame budėjo pareiškėjas, yra nuteistųjų pasivaikščiojimo kieme, kuris įrengtas pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus (Žin., 2011, Nr. 29-1384), pareiškėjas susižalojo dieną, esant geram matomumui, į įstaigos kiemą mestas paketas jau buvo įkritęs į teritoriją ir padidinto pavojaus pareiškėjo sveikatai ar gyvybei nekėlė, todėl piniginė kompensacija jam nepriklauso (b. l. 20–24). 2014-12-11 komisijos nariai V. B. ir A. L. (A. L.) pateikė atskirąją nuomonę dėl išvados. Jie remiasi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-2042/2012 ir teigia, kad išvadoje nurodyta pasenusi praktika bei pareigūnui netinkama linkme interpretuojamos Statuto nuostatos, todėl ji yra nepagrįsta ir neteisėta (b. l. 25–28)
Ginčas byloje kilo dėl to, ar pareiškėjo 2014-09-03 patirta trauma kilo atliekant tarnybines pareigas, kaip tai yra nustatyta Statuto 48 straipsnio 3 dalyje.
Ginčo dalykas – Vilniaus pataisos namų išvados dalies, kurioje pripažinta, kad pareiškėjui nepriklauso kompensacija už sužalojimą tarnybos metu, teisėtumas ir pagrįstumas.
Teismas pažymi, kad Vilniaus pataisos namų pozicija pareiškėjo patirtos traumos atžvilgiu yra nenuosekli. Išvadoje traumos tarnybos metu atsiradimo faktas yra iš esmės neigiamas, nurodant, kad pareiškėjo, I. D. bei G. S. pranešimai nesutampa, todėl neaišku, kur iš tikrųjų nukrito permesti paketai ir ar teisinga kryptimi pareiškėjas bėgo jų perimti, nes įvykis pradėtas tirti praėjus daugiau nei 20 dienų, vaizdo sistemų užfiksuotos informacijos peržiūrėti jau nebuvo galimybės, todėl laiku ir tinkamai visų aplinkybių išnagrinėti buvo neįmanoma. Atsakovas konstatuoja, kad nustatytomis faktinėms aplinkybėms tokio pobūdžio sveikatos sutrikdymas negalėjo atsirasti, nes pareiškėjas 2014 m. išlaikė fizinio ir specialaus pasirengimo normatyvus ir atitinka Pareigūnų fizinio reikalavimo pasirengimo reikalavimus (b. l. 9). Atsiliepime Vilniaus pataisos namai teigia, kad pareiškėjas sužalojo sveikatą būdamas tarnybos vietoje, atlikdamas veiksmus, susijusius su tarnybos funkcijų įgyvendinimu, tačiau tai buvo įprastas funkcijų atlikimas (b. l. 18). Taigi teismas daro išvadą, kad nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta, o tai įvyko jam atliekant veiksmus, susijusius su tarnybos funkcijų įgyvendinimu.
Atsakovas išvadoje ir atsiliepime remiasi aplinkybe, kad pareiškėjas arba įvykio liudininkai privalėjo nedelsdami apie įvykį tarnybiniu pranešimu informuoti pataisos namų direktorių, tačiau to nepadarė, todėl buvo pažeistas Taisyklių 5 punktas ir nebuvo nustatytos svarbios faktinės aplinkybės. Teismas su šiuo vertinimu nesutinka. Taisyklių 5 punktas nustato, kad nukentėjęs pareigūnas arba darbuotojas, buvęs pareigūno sveikatos sutrikdymo liudininku, privalo nedelsdamas apie tai tarnybiniu pranešimu informuoti institucijos ar įstaigos vadovą. Gavęs informaciją, institucijos ar įstaigos vadovas turi inicijuoti nelaimingo atsitikimo tyrimą. Institucijos ar įstaigos vadovą gali informuoti ir pareigūno šeimos narys, asmens sveikatos priežiūros įstaiga, į kurią buvo pristatytas pareigūnas po įvykio, policija, prokuratūra ar kita teisėsaugos institucija. Kaip matyti, Taisyklių 5 punkte asmenų, galinčių informuoti institucijos ar įstaigos vadovą, sąrašas yra ilgas ir nėra sietinas išimtinai su nukentėjusiu pareigūnu arba darbuotoju, buvusiu pareigūno sveikatos sutrikdymo liudininku. Juo labiau sistemiškai ir lingvistiškai aiškinant Taisyklių 5 punktą, darbuotojas, buvęs pareigūno sveikatos sutrikdymo liudininku, neprivalo būti sveikatos sutrikdymo įvykio liudininku. Taisyklių 2 punktas apibrėžia įvykį kaip rizikos veiksnio (cheminio, fizikinio, biologinio, fizinio) ar kelių veiksnių poveikį, pareigūno patirtą dėl pareigūno tarnybos, kurio padarinys yra sveikatos sutrikdymas. Taisyklių 4 punktas kaip tik ir nustato, kad pareigūnui, esant sveikatos sutrikdymui, kai yra pagrindas manyti, kad sveikatos sutrikdymas gali būti susijęs su tarnyba, atliekamas nustatymo, ar pareigūno sveikatos sutrikimas susijęs su tarnyba, tarnybinis tyrimas. Todėl Taisyklių 5 punkto dalis dėl to, kad darbuotojas, buvęs pareigūno sveikatos sutrikdymo liudininku, privalo nedelsdamas apie tai tarnybiniu pranešimu informuoti institucijos ar įstaigos vadovą, sietina yra su bet kuriuo darbuotoju, kuris pastebi sveikatos sutrikdymo faktą, o ne išimtinai su darbuotoju, kuris yra įvykio liudininkas. Vilniaus pataisos namų direktorius 2014-09-04 G. S. tarnybiniu pranešimu apie budėjimą buvo informuotas, kad pareiškėjas buvo atleistas nuo tarnybos dėl traumos (b. l. 40–41). Šios aplinkybės nustatytos ir išvadoje (b. l. 20). Taigi, Vilniaus pataisos namų direktorius buvo informuotas, kad pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikdymą ir tai, tikėtina, įvyko tarnybos metu. Teismas mano, kad pateikta informacija direktoriui buvo pakankama atlikti tarnybinį tyrimą.
Ginčas tarp šalių yra ir dėl to, ar Statuto 48 straipsnio 3 dalis nustato reikalavimą tarnybinių funkcijų atlikimą sieti su padidėjusiu pavojumi bei rizika pareigūno sveikatai bei gyvybei. Šioje dalyje teismas sutinka su pareiškėju, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2042/2012 iš esmės pakeitė iki tol buvusią praktiką ir, priešingai nei Vidaus tarnybos statute, padidėjusio pavojaus bei rizikos pareigūno sveikatai bei gyvybei reikalavimas Statute netaikomas. Teismas taip pat akcentuoja, kad šioje LVAT byloje keičiama ankstesnė LVAT praktika, kuria remiasi Vilniaus pataisos namai (LVAT 2012 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1207/2012). LVAT išplėstinė kolegija byloje nurodė, kad, pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį, teisės į kompensaciją pagal Vidaus tarnybos statutą atsiradimas sietinas su sąlygomis, kurios nėra visa apimtimi įtvirtintos Statute, t. y. pareigūnas, kurio statusą reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas, teisę į kompensaciją įgyja ne tik tada, kai tenkinamos sąlygos, kurios egzistuoja pagal Statuto 48 straipsnio 3 dalį, bet ir esant papildomoms sąlygoms (sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai). Taigi pareigūnų, kurių statusas yra reglamentuojamas Statutu, padėtis yra šiek tiek palankesnė nei pareigūnų, kurių statusą reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas, nes pastariesiems yra taikomos papildomos sąlygos, siekiant įgyti teisę į kompensaciją. Todėl byloje buvo iškeltas klausimas, ar panašų socialinį statusą turintiems pareigūnams (abi pareigūnų grupės nėra draudžiamos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas), teisės į kompensaciją sąlygos neturėtų būti vienodos.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad įstatymų leidyba yra įstatymų leidėjo prerogatyva, kylanti iš, inter alia, Konstitucijos 67 straipsnio. Taip pat ir Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad tais atvejais, kai įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, jas pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d. ir 2006 m. lapkričio 13 d. sprendimai). Todėl nagrinėjamu atveju išplėstinė teisėjų kolegija neturėjo pagrindo kvestionuoti įstatymo, kuriuo įstatymų leidėjas diferencijavo skirtingas valstybės tarnautojų grupes tuo aspektu, kad vieniems buvo suteiktos palankesnės sąlygos įgyti teisę į kompensaciją sveikatos sutrikdymo atveju. Įstatymų leidėjas įgyvendino savo prerogatyvą diferencijuoti atskiras asmenų grupes ir nėra aiškių pagrindų teigti, kad tokiu reguliavimu šioje byloje būtų pažeisti visų asmenų lygybės ar kiti principai. Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Konstitucinio Teismo jurisprudencija, pažymėjo, kad diferencijavimas galimas atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją būtina užtikrinti veiksmingą valstybės funkcijų vykdymą, garantuoti viešąjį interesą. Valstybės tarnybos santykių diferencijuotas teisinis reguliavimas gali būti grindžiamas valstybės (savivaldybių) institucijų bei jų vykdomų funkcijų ypatumais, šių institucijų vieta visų institucijų, per kurias vykdomos valstybės funkcijos, sistemoje, joms nustatytais įgaliojimais, atitinkamiems valstybės tarnautojams būtinomis profesinėmis savybėmis, kitais svarbiais veiksniais. Taip pat išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad kitoks aiškinimas šioje byloje nulemtų riziką, jog teismai įstatymus taikytų ad hoc net ir tais atvejais, kai juose aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintos atitinkamos nuostatos, o šiuo atveju būtent tokia situacija ir buvo (kalbiniu požiūriu Kalėjimų departamento statuto 48 straipsnio 3 dalis yra visiškai aiški).
Taigi teismas daro išvadą, kad pareiškėjas teisus teigdamas, kad Vilniaus pataisos namai nepagrįstai nesivadovavo LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-2042/2012 ir dėl šios priežasties netinkamai taikė materialinės teisės normas.
Atsižvelgiant į išplėstinės teisėjų kolegijos formuojamą praktiką, Statuto 48 straipsnio 3 dalis teisės į kompensaciją atsiradimą sieja su tokiomis sąlygomis: 1) pareigūnui yra sutrikdyta sveikata; 2) sveikata buvo sutrikdyta arba einant tarnybines pareigas arba jeigu tai susiję su tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžiose įstaigose. Pirma sąlyga yra tenkinama, jei yra pagrįstų duomenų, kurie leidžia konstatuoti sveikatos sutrikdymo faktą pareigūnui. Antra sąlyga yra tenkinama, jei pagrįstai galima konstatuoti, kad pareigūno sveikata buvo sutrikdyta arba jam einant tarnybines pareigas, arba jeigu sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžiose įstaigose. Teismas pažymi, kad pirmoji sąlyga (sveikatos sutrikdymo faktas) yra nustatyta ir nenuginčyta. Teismas, įvertinęs išvadoje nustatytus faktus (b. l. 20), taip pat 2014-09-04 Vilniaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budinčiojo padėjėjo tarnybinį pranešimą (b. l. 40–41), konstatuoja, kad Vilniaus pataisos namai neįrodė, kad aplinkybės neatitinka antrosios sąlygos, t. y. kad sveikata buvo sutrikdyta ne einant tarnybines pareigas.
Statuto 49 straipsnyje įtvirtintas baigtinis kompensacijų nemokėjimo pagrindų sąrašas, kuriame nėra nustatyta, jog kompensacija nemokama, kai pareigūnas susižalojo dėl neatsargumo, kadangi kompensacijos nemokėjimas siejamas tik su pareigūno tyčiniais veiksmais save susižalojant, ko konkrečiu atveju nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai. Iš išvados ir Vilniaus pataisos namų pateiktų kitų įrodymų negalima išvada, kad pareiškėjui negali būti taikoma Statuto 48 straipsnio 3 dalyje nustatyta kompensacija.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir ištirtus įrodymus ginčijama išvada laikytina nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintina.
Pareiškėjas taip pat prašo teismo nustatyti, kad jo patirtas kūno sužalojimas įvyko tarnyboje ir yra susijęs su tarnyba. Patenkinus skundo reikalavimą panaikinti tarnybinio tyrimo išvadą, šis skundo reikalavimas netenkintinas, nes nesukels pareiškėjui jokių realių teisinių pasekmių ir nesukurs jam jokių teisių bei pareigų, todėl minėtas skundo reikalavimas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.). Teismas konstatuoja, kad šis pareiškėjo skundo reikalavimas – tai iš esmės šiame teismo sprendime jau išdėstyti teismo argumentai dėl ginčijamos tarnybinio tyrimo išvados panaikinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne apginti pažeistas teises (interesus), o tik konstatuoti tam tikras juridinę reikšmę turinčias aplinkybes ar faktus. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalykas (žr. LVAT 2007 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-261/2007, „Administracinių teismų praktika“, Nr. 1 (11), 2007, 206–213 l., 2007 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. A17-217/2007).
Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Vilniaus pataisos namus išduoti jam siuntimą į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinę medicinos ekspertizės komisiją patirto kūno sužalojimo sunkumo laipsniui nustatyti netenkintinas. Teismo nuomone, šis reikalavimas yra išankstinio pobūdžio. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas, patenkinus skundo reikalavimą panaikinti tarnybinio tyrimo išvadą, atsisakytų pareiškėją siųsti į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją nustatyti sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį.
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi,
n u s p r e n d ž i a:
Skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus pataisos namų 2014-12-11 tarnybinio tyrimo išvadą Nr. 14-5444 „Dėl apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniojo prižiūrėtojo A. S. patirtos traumos“.
Likusią pareiškėjo A. S. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Irena Paulauskienė