Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-105-544/2015
G. K. Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00180-2014-6
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
44.2.4.1; 44.5.2.1; 44.8; 114.4; 114.11; 121.18;121.21

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. vasario 4 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. G. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovės Z. R. ieškinį atsakovui K. G. dėl žalos atlyginimo ir
n u s t a t ė:
ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 8385,08 Lt administraciniu teisės pažeidimu padarytos žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013 metų birželio mėnesio pabaigoje nuo jai priklausančio apleisto ūkinio pastato, esančio Antilgės k., Daugailių sen., Utenos r. sav., stogo atsakovas pagrobė 50 vienetų stogo dangos lapų, tuo padarydamas 8385 Lt turtinę žalą, nes nuardant stogo dangos lakštus buvo sugadintas visas pastato stogas. Atsakovas sugadinto stogo iš naujo neuždengė ir žalos neatlygino, todėl privalo atlyginti žalą, apskaičiuotą pagal sudarytą lokalinę sąmatą, kurioje įtraukta medžiagų įsigijimo ir darbų kaina.
Utenos rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo K. G. ieškovės Z. R. naudai 1716 Lt žalos atlyginimo, 53 Lt žyminio mokesčio, o iš ieškovės atsakovui - 790 Lt teisinės pagalbos išlaidų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė įrodė visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, numatytas CK 6.245-6.249 straipsniuose. Teismas padarė išvadą, kad yra įrodyta, jog atsakovas pagrobė ne mažiau kaip 50 vnt. stogo dangos lakštų nuo ieškovei priklausančio pastato. Konstatavo, kad žalai atlyginti atsakovas turėjo pakankamai galimybių ir laiko, tačiau jis stogo neuždengė, kitu būdu žalos neatlygino, todėl padaryta žala turi būti atlyginta pinigais. Nurodė, kad įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose skirtingi, taigi šiuo atveju ikiteisminio tyrimo metu nustatyta apyvartoje nebenaudojamo stogo dangos vertė neriboja žalą patyrusio asmens teisės į visišką žalos atlyginimą naudojant šiuo metu galimas teisėtai naudoti priemones ir būdus žalai atlyginti. Byloje esančių įrodymų pagrindu teismas padarė išvadą, kad dėl ne mažiau kaip 50 vnt. pastato stogo dangos vagystės nuo atsakovei priklausančio pastato stogo jai buvo padaryta 1716 Lt turtinė žala, nes atsakovas sugadino 39 m2 stogo dangos, kai 1 m2 stogo dangos uždengimo kaina 44 Lt (8385 : 190 m2).
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad nesutinka su teismo nustatytu padarytos žalos dydžiu, nes teismas jį nustatė vadovaudamasis nesančiais byloje įrodymais ir įrodymais, kuriais teismas vadovautis neturėjo teisinio pagrindo. Nustatant lakštų kainą, buvo vadovautasi interneto svetainėse (www.eternit.lt. www.e-stogdengiai.lt, www.rdvstogai.lt) nurodyta informacija, tačiau tokių įrodymų byloje nebuvo ir jie byloje nebuvo tiriami. Teismas, nustatydamas žalos dydį, vadovavosi šališko, nepateikusio kvalifikaciją patvirtinančio dokumento ieškovės sutuoktinio bendradarbio pateiktu skaičiavimu, kuris atliktas neapžiūrėjus sugadinto turto ir neįvertinus 70 % turto nusidėvėjimo, kuris yra fiksuotas Nekilnojamojo turto registre Nr. 44/88871 išraše.
Apeliantas nurodė, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nes neatsižvelgė į ikiteisminio tyrimo metu priimtų prokurorų ir teismų nutartis bei nutarimus, kuriuose nustatyta, jog statinio, kurio stogui padaryta žala, vertė buvo 810 Lt, o sugadinto turto vertė neviršijo 50 Lt dydžio sumos.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė Z. R. prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apelianto apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovo įvykdytas jos nuosavybėje esančio ūkinio pastato stogo dalies nuardymo ir pasisavinimo faktas yra neginčijamai nustatytas administracinio teisės pažeidimo byloje. Dalis pasisavintos stogo dangos panaudota apdengiant paties K. G. ūkinio pastato stogą, dalis sulaužyta ardant stogo konstrukcijas. Parduodamos stogo dangos lakštų kaina yra skelbiama viešai. Ši kaina panaudota ir stogo remonto lokalinėje sąmatoje, kurioje apskaičiuota jai padaryta žala. Liudytojas V. P. dirba UAB „Utenos melioracija“ gamybos skyriaus viršininku ir kasdien skaičiuoja sąmatas naudodamas kompiuterines programas, jis nėra suinteresuotas bylos baigtimi, apklausiamas liudytoju teismo posėdyje jis nurodė tiek savo kvalifikaciją, tiek sudarytos sąmatos principus. Todėl teismui pateikta apgadinto pastato stogo remonto lokalinė sąmata, kurioje paskaičiuota jai padaryta 8385,08 Lt žala (stogo dangos lakštų ir kitų reikmenų kaina - 4816,88Lt, darbų kaina - 3568,20 Lt), yra tinkamas rašytinis įrodymas byloje ir teismas pagrįstai juo vadovavosi priimdamas sprendimą.
Apeliacinis skundas atmestinas, o Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau -CPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje atsakovas neginčija teismo pripažintų įrodytais faktų, kad jis pagrobė nuo ieškovei Z. R. priklausančio pastato stogo ne mažiau kaip 50 vnt. arba 39 m2 stogo dangos lakštų (šiferio), priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir sukeltų pasekmių bei kad tai įvyko dėl jo kaltų veiksmų, kurie įsiteisėjusiu 2014-01-17 Utenos rajono apylinkės teismo nutarimu kvalifikuoti kaip administracinės teisės pažeidimas, numatytas LR ATPK 50 straipsnyje. Tačiau atsakovas (apeliantas) savo skunde nesutinka su nustatytu žalos dydžiu ir stogo dangos lakštų kaina, nes teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą: vadovavosi ieškovės pateiktais nepatikimais įrodymais, nesančiais byloje ir posėdyje neištirtais interneto duomenimis, be pagrindo nesivadovavo ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis ir priimtais procesiniais sprendimais, kuriuose konstatuota, kad jis pagrobė 50 Lt vertės ieškovei priklausiusius stogo dangos lakštus. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apelianto apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir pirmosios instancijos teismo išvadų apie tai, kad pagal byloje surinktų įrodymų turinį yra pagrįstas pagrindas ieškinį tenkinti iš dalies, nepaneigia.
Rungimosi civiliniame procese principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Šioje byloje žalos dydį turėjo įrodyti ieškovė (CPK 12, 178 straipsnis). Tačiau teismas taip pat nėra pasyvus įrodinėjimo proceso dalyvis, nes įstatymas įtvirtina teismo galimybę siūlyti šalims teikti papildomus įrodymus, kai jų nepakanka, įstatymo nustatytais atvejais gali įrodymus rinkti savo iniciatyva (CPK 179 straipsnis). Ginčuose dėl žalos atlyginimo, kai įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas diskrecijos teisę dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti, atsižvelgdamas į tai, kad, nenustačius tikrojo žalos dydžio, negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas; tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė (nepilnai įrodė) patirtų nuostolių dydį. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009).
Apeliantas teigia, kad pagrobto turto vertė 50 Lt yra nustatyta ikiteisminio tyrimo metu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal baudžiamosios teisės nuostatas ikiteisminio tyrimo metu pagrobto turto (grobimo dalyko) vertę yra svarbu nustatyti siekiant teisingai kvalifikuoti įtariamojo asmens padarytą veiką pagal atitinkamą Baudžiamojo kodekso straipsnį. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu nėra nustatinėjama nukentėjusiojo dėl patirto teisės pažeidimo realiai patirta žala ir nuostoliai. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą, civilinėje byloje nereikia įrodinėti tik asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai), o kitos aplinkybės, tame tarpe - ir dėl nukentėjusiajam realiai padarytos žalos dydžio, civilinėje byloje esančių įrodymų pagrindu gali būti nustatytos kitokios. Pagal CK 6.249 straipsnio nuostatas, žala yra ne tik asmens turto netekimas arba sužalojimas, bet ir turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Civilinėje teisėje žala turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo, kuris iš esmės reiškia tai, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama grąžinti ją patyrusį asmenį į iki pažeidimo buvusią padėtį (CK 6.251 straipsnis). Asmens teisė į turtinės ir neturtinės (materialinės ir moralinės) žalos atlyginimą turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, tame tarpe - teisingumo principo. Todėl tai, kad ikiteisminio tyrimo dokumentuose yra nurodyta, jog apelianto pagrobto turto vertė yra 50 Lt, nesudaro pagrindo pripažinti, kad tai ir yra tikri ir realūs ieškovės patirti nuostoliai, kuriuos turi atlyginti apeliantas.
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, suformavęs ir išplėtojęs gausią ir vienodą įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra išaiškinęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką, kai nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo, kai byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo, t.y. taikyti įrodymų pakankamumo taisyklę, kuri reiškia, kad išvada apie faktų buvimą gali būti daroma ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą ar jų nebuvimą (CPK 176 str.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir, remdamasis logikos dėsniais, sprendžia apie gautų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį bei pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2009; 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2009;2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011; kt.).
Iš byloje esančios lokalinės sąmatos matyti (b. l 5), kad žala (darbo užmokestis ir medžiagų kaina) buvo paskaičiuota pagal viso stogo plotą – 8385,08 Lt (190 m2) pagal 2013 m. spalio mėnesio kainas. Tai atitinka CK 6.249 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad atsakovas sugadino 39 m2 stogo dangos, priteisiamos žalos dydis buvo sumažintas iki 1716 Lt (44 Ltx39m2). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas lokalinėje sąmatoje nurodytą stogo dangos ir darbų kainą, teisėtai atsižvelgė į viešai interneto tinklalapiuose prieinamą informaciją dėl kainų ir, lygindamas kainas, padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog ieškovės pateikti skaičiavimai yra pernelyg užaukštinti ar neatitinka realios daiktų ir darbų vertės. Apeliantas nepagrįstai tvirtina, jog teismas negalėjo vadovautis viešai interneto tinklapiuose skelbiamais duomenimis, nes jų nebuvo byloje ir jie nebuvo ištirti teismo posėdyje. CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kurie nustatomi ir kitomis, negu numatytos minėto straipsnio 2 dalyje, įrodinėjimo priemonėmis. CPK 179 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas gali naudotis duomenimis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Bylos nagrinėjimo metu liudytojas V. P. nurodė, kad sąmata buvo sudaryta vadovaujantis “Sistelos” programa, kuri remiasi statistiniais rinkos duomenimis. Nesant kitų patikimų duomenų ir esant sutapimui su kitų įrodymų duomenimis, vien tas faktas, kad sąmatą sudarė ieškovės vyro bendradarbis, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad išvada yra nepagrįsta objektyviais duomenimis ir skaičiavimais ir sudaryta šališko asmens. Apeliantas, nors ir turėjo visas galimybes bylos nagrinėjimo metu pateikti duomenis, kurie patvirtintų priešingą, nei ieškovės nurodytą, medžiagų ir darbų kainą, tokių veiksmų nesiėmė (CPK 178 straipsnis). Tai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas CK 6.249 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų žalos apskaičiavimo taisyklių nepažeidė, o nustatydamas ieškovei priteistino žalos atlyginimo dydį, tinkamai įvertino byloje pateiktus duomenis (CPK 185 straipsnis).
Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui visas svarbias aplinkybes, objektyviai įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas ir priėmė teisėtą sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėja Ramunė Čeknienė