Administracinė byla Nr. A-62-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07886-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, ir trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus apygardos teismo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apygardos teismui dėl neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. D. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisti                    96 593,50 Lt dydžio neišmokėtą teisėjo pareiginį atlyginimą ir priedą už ištarnautus metus.

Pareiškėjas rėmėsi Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2, 3 dalimis, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą. Pareiškėjo nuomone, jis yra įgijęs teisę į 96 593,50 Lt neišmokėtą teisėjo darbo užmokesčio dalį, kuri susidarė dėl laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. kovo 5 d. taikytų Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų. Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti, patikslindamas reiškiamo reikalavimo apimtį ir prašydamas priteisti jam Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 5 d. pažymoje nurodyto dydžio teisėjo atlyginimo  nepriemoką – 75 088,43 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo                        2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kuriuo pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės l d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Atsakovas darė išvadą, kad valstybė įsipareigojo nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjo reikalaujamą sumą. Prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl, atsakovo manymu, nėra pagrindo reikalavimą tenkinti teismine tvarka. Dėl sunkios valstybės ekonominės bei finansinės situacijos, gaunamų pajamų laikinai yra sumažintos valstybės išlaidos, todėl teismo sprendimų, kuriais priteista neišmokėta darbo užmokesčio dalis, vykdymas yra apsunkintas. Atsakovas nurodė, kad, vykdydama Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, valstybė privalės skirti didelę lėšų sumą kompensuoti sumažintus atlyginimus ne tik teisėjams, bet ir kitiems valstybės pareigūnams bei tarnautojams, todėl, atsakovo manymu, pareiškėjo reikalavimo tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas turėtų būti atidėtas vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apygardos teismas atsiliepime į pareiškėjo skundą      prašė taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gruodžio 17 d., atmesti kaip nepagrįstą, o dėl kitos skundo dalies – spręsti teismo nuožiūra. Pažymėjo, kad skundą teismui pareiškėjas padavė 2013 m. gruodžio 17 d., t. y. dėl reikalavimo dalies priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gruodžio 17 d., yra praleidęs Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Be to, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatuota, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis Konstitucijai prieštaravo tik tiek, kiek nustatytu teisiniu reguliavimu teisėjų atlyginimai buvo sumažinti neproporcingai. Valstybėje esant sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai, įstatymų leidėjas turėjo teisę mažinti teisėjų atlyginimus, tačiau tai turėjo būti daroma proporcingai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 75 088,43 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. kovo 5 dienos. Sprendimo vykdymą teismas atidėjo 2015 biudžetiniams metams. Priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2, 3 dalimis, 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) 3 straipsniu, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėliu, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu ir pažymėjo, kad, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, jog Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis, kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodyti koeficientai negali būti taikomi. Tokiu atveju pareiškėjo teisės gintinos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo, t. y. laikant, jog apygardos teismų skyriaus pirmininko pareiginės algos koeficientas – 18,2.

Teismas rėmėsi Darbo kodekso 27 straipsnio 2, 5 dalimis, Civilinio kodekso 1.124 straipsniu, 1.126 str. 1, 2 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, pažymėjo, kad atsakovas neprašė teismo taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl darė išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimas nagrinėtinas visa apimtimi.

Teismas rėmėsi Darbo kodekso 301 straipsniu, nustatė, kad pareiškėjas dėl pažeistų teisių gynybos į teismą kreipėsi laiku ir tinkamai, atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą ir darė išvadą, kad pareiškėjo teisė į priteistiną neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį trejų metų terminu neribojama. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui iš Lietuvos valstybės priteistina 75 088,43 Lt dydžio neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis.

Ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas iki šiol nėra priėmęs įstatymo projekto dėl ekonomikos krizės metu neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, teismo vertinimu, nedaro įtakos bylos baigčiai. Pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo projekto parengimo ir paties įstatymo priėmimo.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsniu, pažymėjo, kad atsakovas tinkamai nepagrindė prašymo taikyti teismo sprendimo vykdymo atidėjimą būtinumo, nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, patvirtinančių, jog teismo sprendimo vykdymas sukels ypatingai neigiamas pasekmes, taip pat kad neatidėjus teismo sprendimo vykdymo, bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės paneigta teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju taikyti sprendimo vykdymo atidėjimą vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nėra tikslinga, nes toks atidėjimas pernelyg suvaržytų pareiškėjo teisę gauti teisėjo atlyginimo nepriemoką, kuri dėl taikomų apribojimų, pripažintų antikonstituciniais, pareiškėjui buvo mokama žymiai mažesnė negu priklausytų mokėti be antikonstituciniais pripažintų apribojimų ir nėra objektyvaus pagrindo išvadai, kad šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovui.

Teismas rėmėsi Civilinio proceso kodekso 284 straipsniu ir pažymėjo, jog 2014 m. valstybės biudžete šiuo sprendimu priteista suma nėra numatyta, todėl darė išvadą, kad sprendimo vykdymas atidėtinas 2015 biudžetiniams metams.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kuriuo pavedė Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. 2013 m. rugsėjo 28 d. įsigaliojus šiam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Atsakovas darė išvadą, kad įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Atsakovo manymu, teismo išvados dėl valstybės delsimo kompensuoti neproporcingai sumažintus atlyginimus prieštarauja Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimui. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Seimas patvirtino įsipareigojimą kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dydį priimdamas ir Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą. Atsakovas pažymi, kad teismas turėjo nustatyti, ar valstybės ekonominė, finansinė padėtis, valstybės prisiimti įsipareigojimai, susiję su finansine drausme, kitos aplinkybės leidžia atidėti kompensavimo mechanizmo reglamentavimą, ar įstatymų leidėjas pagrįstai delsia nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo reglamentavimą. Atsakovo manymu, teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apygardos teismas apeliaciniu skundu ir atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo. Pažymi, kad teismas turėjo nustatyti, kuria dalimi pareiškėjo atlyginimas buvo sumažintas neproporcingai. Nurodo, kad Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kuriuo pavedė Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Teigia, kad teismas turėjo nustatyti, ar valstybės ekonominė, finansinė padėtis, valstybės prisiimti įsipareigojimai, kitos aplinkybės leidžia atidėti kompensavimo mechanizmo reglamentavimą, ar įstatymų leidėjas pagrįstai delsia nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo reglamentavimą. Nurodo, kad teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino.

Pareiškėjas V. D. atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad valstybės ekonominė, finansinė padėtis, jos įsipareigojimai ir kitos aplinkybės bei jų įtaka teisėjų atlyginimų neproporcingam sumažinimui buvo įvertintos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, todėl, pareiškėjo manymu, teismas neturėjo atskirai tirti šių aplinkybių. Pareiškėjas pažymi, kad nėra priimtas sprendimas dėl kompensavimo mechanizmo nustatymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. kovo 5 d. priteisimo. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu taikyto neproporcingai sumažinto teisėjo pareiginės algos dydžio koeficiento.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimus tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 75 088,43 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. kovo 5 d.

Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai iš esmės grindžiami tuo, kad įstatymų leidėjas vykdo Konstitucinio Teismo jam nustatytą pareigą, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybei yra pavesta parengti darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas pagal įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, kompensavimo tvarką, todėl tik pagal tokią tvarką ir turėtų būti atliekamas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimas. Be to, apeliaciniuose skunduose išsakoma teismo sprendimo kritika ieškinio senaties netaikymo aspektu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjo darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui 2009-2013 metų laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos nuostatos.

Minėto Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo  nuostatos buvo išaiškintos Konstitucinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime. Jame Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Be to, Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis numato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjo reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo argumentu, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Vilniaus apygardos teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Todėl konstatuotina,  jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti Vilniaus apygardos teismas.

Vis dėlto nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme ši institucija iš pradžių taip pat dalyvavo kaip atsakovas, vėliau tapo trečiuoju suinteresuotu asmeniu  ir savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Apeliaciniai skundai tenkinami, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, naikinant jo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo skundas ir  dėl šio pareiškėjo reikalavimo priimamas naujas sprendimas, kuriuo šis pareiškėjo reikalavimas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus apygardos teismo apeliacinius skundus tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo dalį, kuria V. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės,  priteista 75 088,43 Lt neišmokėto teisėjo atlyginimo dalis, susidariusi laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. kovo 5 dienos ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. D. skundą atmesti.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.