Administracinė byla Nr. A-2085-662/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05230-2014-0
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. lapkričio 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. (V. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas V. D. (V. D.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 21 611,10 Eur (74 620 Lt) neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013 m. liepos 12 d. iki 2014 m. balandžio 25 d., iš viso 287 dienas jis buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Paaiškino, jog kameros buvo per ankštos, jų plotas vienam asmeniui neatitiko nustatytų reikalavimų, kamerose trūko vietos, todėl pareiškėjas jautėsi kankinamas. Paaiškino, kad kamerų plotas yra apie 8 kv. m, o pareiškėjas jose buvo laikomas su dar trimis asmenimis, be to, kamerose esantys baldai dar labiau sumažino plotą. Pažymėjo, kad keturvietėse kamerose buvo tik dvi kėdės, todėl pareiškėjas jautė nuolatinę įtampą ir stresą. Pasak pareiškėjo, nuolatinis erdvės trūkumas žeidė jo orumą ir kėlė nuolatinius konfliktus su kitais asmenimis. Taip pat nurodė, kad dviaukščiuose gultuose nėra kopėtėlių, todėl ropštimasis į antro aukšto gultus ir šokinėjimas į apačią ne tik kelia nepatogumus, tačiau ir kelia riziką susižaloti ar sužaloti kitus asmenis. Pabrėžė, kad tualetas yra bendroje patalpoje, įrengtas prie pat įėjimo į kamerą, todėl beveik kaskart atlikdamas gamtinius reikalus pareiškėjas susidurdavo su pareigūnų žvilgsniais, tai taip pat sukėlė įtampą bei stresą. Pažymėjo, kad jautėsi kankinamas ir dėl skalbimo sąlygų, kadangi skalbyklos paslaugomis galėjo pasinaudoti tik turintys pinigų asmenys. Anot pareiškėjo, dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė psichologinę traumą, sukrėtimą, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pareiškėjas tapo dirglus, jautė padidėjusią fobiją aplinkai, sumažėjo jo bendravimo galimybės. Patirtą žalą pareiškėjas vertino 260 Lt (75,30 Eur) už vieną netinkamomis sąlygomis praleistą dieną.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad 2013 m. liepos 15 d., 2013 m. liepos 18 d., 2013 m. rugsėjo 13 d., 2013 m. lapkričio 4 d., 2013 m. lapkričio 20 d., 2013 m. lapkričio 27 d., 2013 m. gruodžio 12 d., 2014 m. sausio 8 d., nuo 2014 m. vasario 4 d. iki 2014 m. vasario 5 d., 2014 m. vasario 18 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius, be to, įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Nurodė, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, tačiau suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Atkreipė dėmesį, jog asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Lukiškių TI-K nurodė, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Pabrėžė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančius teisės aktų reikalavimus. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Dėl skalbimo nurodė, jog laisvės atėmimo vietose yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai, o viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą. Atkreipė dėmesį, kad naudojimasis tokia paslauga yra suimtųjų bei nuteistųjų asmenų teisė, bet ne pareiga. Jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai.
Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, jog tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, taigi pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, o pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Lukiškių TI-K pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 855 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pirmosios instancijos teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių, nustatyta, kad pareiškėjas jo nurodomu laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 12 d. iki 2014 m. balandžio 25 d. Lukiškių TI-K praleido 276 paras. Pagal Lukiškių TI-K pateiktus duomenis kameros plotas normą vienam asmeniui minėtu laikotarpiu atitiko 11 parų (2013 m. liepos 15 d., 2013 m. liepos 18 d., 2013 m. rugsėjo 13 d., 2013 m. lapkričio 4 d., 2013 m. lapkričio 20 d., 2013 m. lapkričio 27 d., 2013 m. gruodžio 12 d., 2014 m. sausio 8 d., nuo 2014 m. vasario 4 d. iki 2014 m. vasario 5 d., 2014 m. vasario 18 d.), o kitomis dienomis vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Padaryta išvada, kad tinkamas plotas laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 12 d. iki 2014 m. balandžio 25 d. Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas iš viso 265 paras, taigi pažeidimo faktas laikytas nustatytu. Pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, jog kamerose trūko kėdžių, todėl nebuvo galimybės visiems pavalgyti prie stalo ir dėl to nuolat kildavo konfliktai, yra glaudžiai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintina kaip šio pažeidimo dalis.
Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K argumentai, kad jis negali daryti įtakos suimtųjų ir/ar nuteistųjų asmenų skaičiui, šiuo atveju nereikšmingi, kadangi pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą. Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į tinkamo dydžio gyvenamąjį plotą, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.
Pastebėta, kad reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013).
Pažymėta, kad, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, teismų praktikoje pripažįstama, jog pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad jo privatumas naudojantis tualetu buvo pažeistas, o Lukiškių TI-K šios aplinkybės nepaneigė jokiais įrodymais, taigi padaryta išvada, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu taip pat buvo pažeistos.
Dėl skalbimo sąlygų teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punktą, laisvės atėmimo vietose veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Kaip nurodo Lukiškių TI-K, vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai, o viršutiniai drabužiai skalbiami už atlygį, tačiau, jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Taigi padaryta išvada, kad visiems Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė gauti skalbimo paslaugas, todėl pažeidimo faktas šiuo atveju nenustatytas. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad buvo kreipęsis į būrio viršininką su prašymu dėl nemokamų viršutinių drabužių skalbimo paslaugų suteikimo.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi sunkumais be kopėtėlių užlipti į kameroje esančią antro aukšto lovą, tačiau nenurodo, kokia žala jam dėl to kilo. Pareiškėjo teiginiai dėl rizikos patirti sužalojimus yra tik hipotetiniai, todėl dėl kopėtėlių prie lovos nebuvimo valstybei negali kilti pareiga atlyginti neturtinę žalą.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą perpildytose kamerose, pažeidžiant pareiškėjo privatumą, pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, jo trukmę (265 paras), pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies ir nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 1 855 Eur (6 404,94 Lt), kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
III.
Pareiškėjas V. D. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą visiškai.
Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, taip pat mano, kad bylą nagrinėjo šališkas teismas. Šališkumą patvirtina teismo argumentas, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjo vertinimu, tai yra atsakovo pateisinimas. Lukiškių TI-K sąmoningai iš anksto rengėsi kankinti sulaikytuosius, tyčia įrengdamas perteklines lovas ir pažeisdamas įstatymus.
Teismas vadovavosi melagingais atsakovo atstovo teiginiais, jų nekvestionavo, netikrino, nelygino su pareiškėjo argumentais, taip teismas pažeidė proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus. Lukiškių TI-K melagingai nurodė, jog stengiasi sudaryti galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje laikoma, jog kalinimo sąlygos yra netinkamos, jei kalinamam asmeniui nesudaroma galimybė 8 valandas per parą praleisti ne kameroje. Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisyklės numato kalinamo asmens teisę pasivaikščioti gryname ore tik 1 valandą per parą, kas savaime kalinimą daro nežmogišku. Į jokį sporto kiemelį, biblioteką ar koplyčią pareiškėjas nebuvo vestas. Lukiškių TI-K pateikta informacija apie pareiškėjo kalinimą kameroje akivaizdžiai rodo, kad jis būdavo perkeliamas į labiau perpildytas kameras, nei buvo laikomas iki perkėlimo, į perpildytas kameras buvo įkeliami nauji žmonės, taip kalinimo sąlygas bloginant, o ne gerinant.
Nežmoniškas kalinimo sąlygas atsakovo atstovas kūrė veikdamas sąmoningai tyčia. Pareiškėjas visą laiką buvo laikomas 7,08–7,94 kv. m ploto kamerose, visose yra įrengti sanitariniai mazgai, nors Higienos normos HN 76:2010 21 punkte imperatyviai numatyta, jog sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskiroje patalpoje, sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė ar lentynėlė. Mano, kad sanitarinio mazgo plotas negali būti įskaičiuojamas į kameros gyvenamąjį plotą. Sanitarinis mazgas kameroje užima apie 2 kv. m ar net didesnį plotą, todėl visų Lukiškių TI-K kamerų tikrasis (gyvenamasis) plotas yra maždaug 2 kv. m mažesnis, nei jį deklaruoja Lukiškių TI-K administracija. Taigi tikrasis kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas yra apie 5,08–5,94 kv. m. Nuo 1999 m. iki 2010 m. galiojusioje Higienos normoje HN 76:1999 buvo nustatytas minimalus gyvenamojo ploto normatyvas – 5 kv. m, kas reiškia, kad kameros Nr. 105, Nr. 174, Nr. 156, Nr. 328, Nr. 278, Nr. 285, Nr. 181, Nr. 199, Nr. 266 ir Nr. 338 privalėjo būti vienvietės. Pagal EŽTT praktiką, kalinimo sąlygos pripažįstamos netinkamomis, kai asmeniui tenka mažiau nei 4 kv. m laisvo kameros ploto ar asmeniui nesuteikiama galimybė būti ne kameroje bent 8 valandas per parą. Lukiškių TI-K kamerose yra ne tik sanitariniai mazgai, bet ir nejudinami (įtvirtinti) baldai (metaliniai gultai, stalas), dėl ko kamerose tėra vos 30–50 cm pločio praėjimai tarp gultų ir stalo bei sanitarinio mazgo. Šiuo metu kamerose yra neteisėtai įrengiamos 4 miegamosios vietos (du dviejų aukštų gultai), kurie yra nesaugūs visais atžvilgiais.
Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A442-534/2014 asmeniui priteisė didesnį neturtinės žalos atlyginimą, kas reiškia, kad skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pareiškėją diskriminavo. Mano, kad jo patirta neturtinė žala negali būti įvertinta mažiau kaip 21 611,10 Eur.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Atsakovas išdėsto tuo pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, jog tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo V. D. prašomos priteisti 21 611,10 Eur neturtinės žalos atlyginimo neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisė 1 855 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo spendimu, pažymėdamas, kad teismas netinkamai taikė ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą, vertino administracinės bylos aplinkybes.
Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams.
Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).
Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Kiek tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakyme numatyto reguliavimo, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, Nr. 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.
Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, kad bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. liepos 12 d. iki 2014 m. balandžio 25 d.) pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinta tik 11 parų (2013 m. liepos 15 d., 2013 m. liepos 18 d., 2013 m. rugsėjo 13 d., 2013 m. lapkričio 4 d., 2013 m. lapkričio 20 d., 2013 m. lapkričio 27 d., 2013 m. gruodžio 12 d., 2014 m. sausio 8 d., nuo 2014 m. vasario 4 d. iki 2014 m. vasario 5 d., 2014 m. vasario 18 d.). Likusias dienas pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo daugiau ar mažiau pažeista, priklausomai nuo to, kiek asmenų buvo laikoma kamerose (pareiškėjui tenkantis plotas periodiškai svyravo nuo 1,99 kv. m, kai kameroje buvo laikomi 4 asmenys, iki 2,65 kv. m ploto, kai kameroje buvo laikomi 3 asmenys). Atitinkamai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui 265 dienas nebuvo užtikrintas Įsakyme nurodytas minimalus gyvenamosios patalpos plotas ir buvo pažeistas Įsakymo 1.3.1 punktas, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įsakyme numatytas reikalavimas buvo užtikrintas tik 11 kalinimo dienų. Taigi nurodytų aplinkybių kontekste darytina išvada, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto nei yra numatyta Įsakyme. Šiame kontekste pabrėžtina, kad Įsakymas nenumato, jog į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, tačiau teisėjų kolegija taip pat sutinka su pareiškėju, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją).
Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktus išaiškinimus, pažymi, jog nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus ar nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nutartyje nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintos teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
Apeliaciniame skunde, be kita ko, pareiškėjas nesutinka su jam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma.
Vertindama nurodytus pareiškėjo argumentus teisėjų kolegija pabrėžia, kad, kaip jau buvo minėta, pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams (žr., pvz., 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją, 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš Slovakiją).
Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.
Įvertinus įvardytas situacijas pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, jog jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 21 161,10 Eur, atsižvelgus į jo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį. Tokios žalos atlyginimo sumos, kompensuojančios pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą, patirtus išgyvenimus, taip pat nėra pagrindo priteisti ir atsižvelgus į jo nurodomus patirtus išgyvenimus, pirmiau minėtus neturtinės žalos nustatymo kriterijus.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (265 dienas neužtikrinant pareiškėjui minimalaus teisės aktuose numatyto gyvenamojo ploto normos), neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga buvo 1 000 Lt (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertintas 1 855 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat remiasi EŽTT 2011 m. gegužės 17 d. sprendimu byloje Ganea prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 2474/06). Minėtoje byloje Moldova buvo pripažinta už neteisėtą 3 dienų suėmimą asmeniui priteisusi nepagrįstai mažą sumą, t. y. vos 1 000 lėjų (218,11 litų), o EŽTT konstatavo Konvencijos 5 straipsnio, įtvirtinančio kiekvieno asmens teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę, pažeidimą. Minėtoje byloje asmuo Moldovoje buvo kalinamas neteisėtai, o pareiškėjo V. D. atveju nekyla ginčas dėl jo buvimo Lukiškių TI-K pagrindo – įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio, kuriuo jam paskirta laisvės atėmimo bausmė. Šiuo atveju pareiškėjo teisės buvo pažeistos neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, šis EŽTT sprendimas savaime nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir nėra pagrindo juo remtis sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, be to, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečią individualią situaciją, neteisėtų veiksmų buvimą, konkrečius asmens patirtus išgyvenimus.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A442-534/2014 suformuotos praktikos. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka, kadangi pastarosios bylos atveju asmens laikymo sąlygos 288,5 paras neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje, be to, kaip jau minėta anksčiau, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į individualią situaciją.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat paaiškina, kad kameroje įrengto sanitarinio mazgo užimamas plotas negali būti įskaičiuojamas į kameros gyvenamąjį plotą, nes pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskiroje patalpoje, dėl to tikrasis (gyvenamasis) kamerų plotas yra apie 2 kv. m mažesnis, nei nurodo atsakovas. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą, kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Įvertinusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pertvara atitvertos nuo likusio kameros ploto sanitarinio mazgo patalpos įrengimas kameroje atitinka teisės aktų reikalavimus.
Dėl pareiškėjo teiginių apie nesudarytas sąlygas privačiai naudotis tualetu teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog sanitariniai mazgai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengti laikantis teisės aktų reikalavimų. Pažymėtina, kad laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu. Nors teisėjų kolegija neneigia aplinkybės, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus naudodamasis tualetu, tačiau šie pareiškėjo nusiskundimai yra glaudžiai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu. Šiuo atveju laikytina, jog priteistina neturtinės žalos atlyginimo suma apima ir pareiškėjo patirtus nepatogumus, naudojantis kameroje esančiu tualetu.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su atsakovo teiginiu, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, ir nurodo, kad niekada nebuvo nuvestas į atsakovo atstovo nurodomą sporto kiemelį, biblioteką ar koplyčią. Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, jog mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, teisėjų kolegija sprendžia, kad minėti pareiškėjo argumentai dėl galbūt melagingų atsakovo teiginių apie neigiamo laikymo sąlygų poveikio mažinimą yra nereikšmingi.
Pareiškėjas savo skunde pirmosios instancijos teismui neturtinės žalos nekildino iš netinkamos pasivaikščiojimo kiemelyje teisės įgyvendinimo, todėl apeliaciniame skunde nurodyti argumentai šiuo aspektu nevertintini, kadangi apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 130 str. 6 d.). Tačiau nepaisant to pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip valandą pasivaikščioti gryname ore.
Pareiškėjas nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas sudarė nežmoniškas kalinimo sąlygas veikdamas sąmoninga tyčia. Nors atsakovas turėjo pareigą laikytis Įsakyme nustatyto 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo, tačiau atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad dėl objektyvių priežasčių Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuolat yra viršijamas maksimalus leistinas laikyti asmenų skaičius. Lietuvos administracinių teismų praktikoje minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime taip pat nustatomas pakankamai dažnai. Taigi nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Nors pareiškėjas teigė, kad miegamosios vietos (du dviejų aukštų gultai) yra nesaugios visais atžvilgiais, iš esmės jis nenurodė, kaip tokia aplinkybė sudarė prielaidas ir sąlygas kilti neturtinei žalai, kokią konkrečiai žalą jis patyrė. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimo pažeidimo atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Taigi šioje dalyje pareiškėjas detaliai nepaaiškino ir nepagrindė sąlygų būtinų deliktinei atsakomybei kilti ir nėra pagrindo jų konstatuoti.
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ir tuo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą buvo šališkas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 47 straipsnio 1 dalis numato, kad teisėjas, teismo posėdžių sekretorius, specialistas, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu. ABTĮ 47 straipsnio 2 dalyje numatyti pagrindai, kuriems esant teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas, t. y.: 1) jeigu jis pirmiau nagrinėjant tą bylą dalyvavo kaip liudytojas, specialistas, ekspertas, vertėjas, atstovas, prokuroras, teismo posėdžių sekretorius; 2) jeigu jis yra šalių, kitų proceso dalyvių ar kolegijos teisėjų giminaitis; 3) jeigu jis pats arba jo giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba jeigu yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jo nešališkumu. Pareiškėjas, teigdamas, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, turėjo pateikti įrodymus, kurie sudarytų pagrindą manyti egzistuojant aplinkybes, keliančias abejonių bylą nagrinėjusio teisėjo nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2012 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo konkrečių aplinkybių, o nurodyti abstraktaus pobūdžio teiginiai ir tai, kad pareiškėjas apskritai nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia argumentų, kuriais nesutiktų su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis dėl skalbimo sąlygų, teisėjų kolegija šiuo aspektu pateiktus teismo motyvus palaiko, todėl jų nekartoja.
Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. D. (V. D.) apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Stasys Gagys