Civilinė byla Nr. 2A-490/2014

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00784-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija: 44.2.4.1; 50.8.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalios Kačinskienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Donato Šerno, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Kauno miesto savivaldybės ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Stoties turgus“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-953-480/2013 pagal ieškovo Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Stoties turgus“ dėl automobilių stovėjimo aikštelės atlaisvinimo bei žalos atlyginimo, tretieji asmenys viešoji įstaiga „Automobilių stovėjimo aikštelės“ ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Kauno miesto savivaldybė kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu, kuriuo prašė įpareigoti atsakovą UAB „Stoties turgus“ atlaisvinti ir patuštinti automobilių stovėjimo aikštelę Šiaulių ir Girstupio gatvių sankirtoje per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti iš UAB „Stoties turgus“ 369 325 Lt negautų pajamų Kauno miesto savivaldybės naudai bei 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad nekilnojamasis daiktas - automobilių stovėjimo aikštelė Šiaulių ir Girstupio gatvių sankirtoje priklauso valstybei, daiktinės teisės į ją, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai nėra įregistruoti. VĮ „Geležinkelio stoties prekyvietė“ 1994 m. gegužės 17 d. Kauno miesto valdybos potvarkiu Nr. 667-v buvo įpareigota užsakyti mokamų automobilių stovėjimo aikštelių Šiaulių ir Girstupio gatvėse prie geležinkelio stoties turgavietės laikino sutvarkymo projektą ir jas pagal patvirtintą projektą įrengti. 1994 m. rugsėjo 7 d. Kauno miesto valdybos potvarkiu  Nr. 809-v nuspręsta išnuomoti iki 5 metų VĮ „Geležinkelio stoties prekyvietė“ žaliosiomis linijomis ribojamus žemės sklypus mokamoms automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti: prie M. K. Čiurlionio g. ir Girstupio g. sankryžos -1 058 kv. m, prie Šiaulių g. ir Girstupio g. sankryžos – 950 kv. m ir šio potvarkio pagrindu sudaryta valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis, kuri galiojo iki 1999 m. liepos 18 d. VĮ „Geležinkelio stoties prekyvietė“ 1995 m. kovo 31 d. reorganizuota į UAB „Stoties turgus“, kuris yra jos teisių perėmėjas. Kauno miesto valdyba 2000 m. vasario 1 d. priėmė sprendimą Nr. 97 išnuomoti UAB „Stoties turgus“ 9,5 a žemės sklypą, kuriame įrengta automobilių stovėjimo aikštelė prie Šiaulių ir Girstupio gatvių sankryžos ir šio sprendimo pagrindu 2000 m. kovo 8 d. sudarė valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. Š-19, pagal kurią atsakovui UAB „Stoties turgus“ iki 2003 m. kovo 31 d. buvo išnuomotas 950 kv. m. žemės sklypas automobilių stovėjimo aikštelei. Nors Sutarties 14 punktas numatė, kad pasibaigus žemės nuomos terminui nuomininkas nukelia ir išveža laikiną statinį bei sutvarko nuomotą sklypą savo lėšomis, tačiau nuomininkas (atsakovas) iki šiol neišsikrausto ir be jokio teisinio pagrindo naudoja ginčo aikštelę savo veiklai bei gauna iš tos veiklos pajamas, kai tuo tarpu Kauno miesto savivaldybė negali įgyvendinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. T-307 rinkti vietinę rinkliavą nurodytoje teritorijoje. Dėl UAB „Stoties turgus“ neteisėtos rinkliavos rinkimo savavališkai naudojantis automobilių stovėjimo aikštele (neteisėti veiksmai) Kauno miesto savivaldybė negali įgyvendinti savo išimtinės teisės rinkti vietinę rinkliavą ir vykdyti 2008 m. birželio 27 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimą Nr. T-307 (priežastinis ryšys), dėl ko nuo 2008 m. liepos 5 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. į miesto biudžetą nesurinko vietinės rinkliavos ir negavo 369 325 Lt pajamų (žala).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Įpareigojo atsakovą UAB „Stoties turgus“ atlaisvinti ir patuštinti automobilių stovėjimo aikštelei nuomotą žemės sklypą, esantį Kaune, Šiaulių ir Girstupio gatvių sankryžoje, valstybinės žemės nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų apimtyje per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Priteisė ieškovui iš atsakovo 5 145,60 Lt negautų pajamų ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. spalio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Likusią ieškinio dalį atmetė (t. 3, b.l. 37-44). Teismas nurodė, kad byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad 1994 m. liepos 18 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties, pagal kurią VĮ „Geležinkelio stoties prekyvietė“ 5 metams išnuomotas 950 kv. m žemės sklypas, galiojimo terminas buvo pratęstas. Todėl sprendė, kad ši sutartis galiojo iki 1999 m. liepos 18 d. 2000 m. kovo 8 d. sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties, pagal kurią UAB „Stoties turgus“ iki 2003 m. kovo 31 d. buvo išnuomotas 950 kv. m žemės sklypas, galiojimo terminas yra pasibaigęs ir duomenų apie šio termino pratęsimą byloje taip pat nėra. Tai, kad 2000 m. kovo 8 d. nuomos sutarties terminas pasibaigęs patvirtina Žemės nuomos įstatymo 18 straipsnio 1 punktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 15 punktas bei įsiteisėjęs Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimas. UAB „Stoties turgus“ Valstybinės žemės nuomos sutarties 14 punktu įsipareigojo pasibaigus žemės nuomos terminui nukelti ir išvežti laikiną statinį bei sutvarkyti nuomotą sklypą savo lėšomis. Dėl šio susitarimo nuomininkui neišliko teisė reikalauti išsinuomoti ar pratęsti valstybinės žemės nuomos sutartį, nes ginčo valstybinės žemės sklype esantys statiniai yra likviduotini (CK 6.551 str. 2 d.). Nors atsakovas teigia, kad yra teisėtas automobilių stovėjimo aikštelės valdytojas, tačiau Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. sausio 29 d. sprendime konstatavo, kad statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jei jo statyba yra įteisinta įstatymo nustatyta tvarka, o tokių įrodymų byloje nėra. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi konstatavus Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 21 d. sprendimo ginčijamos dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir nenustačius UAB „Stoties turgus“, kaip savininko ar teisėto valdytojo, teisių pažeidimo, teismas sprendė, kad Kauno miesto savivaldybė yra tinkamas ieškovas byloje (CK 1.137 str. 1-3 d., CPK 5 str.). Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas įpareigoti UAB „Stoties turgus“ atlaisvinti ir patuštinti automobilių stovėjimo aikštelę Šiaulių ir Girstupio gatvių sankirtoje per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, yra teisėtas, tačiau neperžengiant ieškinio ribų ir atsižvelgiant į ginčo esmę, jis tikslintinas - atsakovas turi atlaisvinti ir patuštinti automobilių stovėjimo aikštelei nuomotą žemės sklypą Kaune, Šiaulių ir Girstupio gatvių sankryžoje valstybinės žemės nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų apimtyje.

Teismas sprendė, kad atsakovui nevykdant sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir pasibaigus sutarties terminui neatlaisvinant nuomoto sklypo bei toliau renkant mokestį už automobilių stovėjimą aikštelėje, ieškovas negali įgyvendinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 27 d. sprendimo, priimto realizuojant jam Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punkte (nuo 2005-05-05 galiojančia redakcija) bei Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punkte (nuo 2005-12-22 galiojančia redakcija) suteiktas teises. Dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų dalis lėšų nepatenka į savivaldybės, nustačiusios vietinę rinkliavą, biudžetą (Rinkliavų įstatymo 16 str. 2 d., Biudžeto sandaros įstatymo 22 str. 1 d. 7 p.), todėl ieškovas patyrė žalą (negautos pajamos). Kaltė nagrinėjamu atveju nenustatinėtina (CK 6.256 str. 4 d.).

Teismas nurodė, kad savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 27 d. sprendimas įsigaliojo 2008 m. liepos 5 d., tačiau atsakovui apskundus jo dalį, Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. liepos 30 d. nutartimi laikinai iki įsigalios teismo sprendimas sustabdė ginčijamo akto galiojimą. Minėtam sprendimui įsigaliojus 2012 m. rugpjūčio 20 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus neskundžiamą nutartį, teismas sprendė, kad rinkliava negalėjo būti renkama dėl galiojusio teismo nustatyto apribojimo ieškovo atžvilgiu galiojimo (CPK 18 str.). Ieškovas nuostolius atlyginti prašo ne dėl atsakovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių administracinėje byloje. Todėl nuostoliai, teismo vertinimu, skaičiuotini per laikotarpį nuo 2008 m. liepos 5 d. iki 2008 m. liepos 30 d. ir nuo 2012 m. rugpjūčio 21 d. iki 2012 m. rugsėjo 27 d. Atsakovo prašymu teismas taikė ieškinio senatį už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 5 d. iki 2008 m. liepos 30 d. (CK 1.126 str. 2 d.), nes pripažino, jog ieškovas apie jo teisių pažeidimą žinojo ir turėjo žinoti sprendimo įsigaliojimo dieną – 2008 m. liepos 5 d. (CK 1.127 str. 1 d.). Be to, ieškovas negautas pajamas skaičiuoja ne iki kreipimosi į teismą dienos, o iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Atsižvelgiant į VšĮ „Automobilių stovėjimo aikštelės“ ilgametę patirtį organizuojant vietinės rinkliavos surinkimą bei statistinius stebėjimus, įvertinus automobilių stovėjimų vietų skaičių ginčo aikštelėje, vietinės rinkliavos tarifo dydį dauginant iš vidutinio aikštelės apkrovimo koeficiento, teismas sprendė, kad su ieškovo nuostolių paskaičiavimu nesutikti nėra pagrindo. Todėl priteisė iš atsakovo ieškovui 5 145,60 Lt negautų pajamų už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 21 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. (CK 6.249 str. 1 d.). Dėl negautų pajamų atsiradimo ieškovo kaltė byloje neįrodyta, kaip neįrodytas ir atsakovo atsakomybės sumažinimas arba visiškas atleidimas nuo jos (CK 6.259 str. 1, 2 d. d.).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimo dalis, kuria ieškinys atmestas ir iš ieškovo priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai (t. 3, b.l. 47-54). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Rinkliavos automobilių stovėjimo aikštelėje Šiaulių ir Girstupio gatvių sankirtoje ieškovas negalėjo rinkti dėl neteisėtų atsakovo veiksmų laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 5 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Įstatymas neįpareigoja ieškovo teisiškai kvalifikuoti ginčo, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo atmesti ieškinio dalies dėl to, kad administracinėje byloje UAB „Stoties turgus“ iniciatyva buvo sustabdytas administracinio akto galiojimas. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2012 m. rugpjūčio 20 d. priėmus ieškovui palankią nutartį, ieškovas turi teisę į nuostolių, atsiradusių dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atlyginimą (CPK 146 str. 2 d.).
2. Ieškovas dėl 2008 m. birželio 27 d. savivaldybės tarybos sprendimo nevykdymo patyrė nuostolius. Faktas, kad atsakovo reikalavimu administracinėje byloje buvo taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios, įsiteisėjus atsakovui nepalankiam sprendimui panaikintos, nepanaikina atsakovo atsakomybės už ieškovo patirtus nuostolius – negautą vietinę rinkliavą. Teismas, spręsdamas, kad laikotarpiu kai buvo taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, t.y. nuo 2008 m. liepos 30 d. iki 2012 m. rugpjūčio 20 d., žala atsirado ne dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, netinkamai taikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo teismo praktikos, todėl šioje dalyje priėmė neteisėtą sprendimą.
3. Teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties pradžios momentą, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Ieškovas apie tai, kad 2008 m. birželio 27 d. savivaldybės tarybos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas bei kad ieškovas turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, sužinojo tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus neskundžiamą nutartį 2012 m. rugpjūčio 20 d.
4. Maksimaliai priteistinas iš ieškovo atsakovui bylinėjimosi išlaidų dydis gali būti 3 439 Lt. Skundžiamu sprendimu iš trijų ieškovo reikalavimų du patenkinus visiškai, o vieną 1,4 proc., atitinkamai bylinėjimosi išlaidos turėtų būti mažintinos 68 proc. Todėl iš ieškovo maksimaliai priteistina suma už atsakovo advokato atstovavimą galėtų būti 1 100,48 Lt (3439x32 proc.).

Atsakovas UAB „Stoties turgus“ apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 3, b.l. 56-67). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Ieškovo suformuotas reikalavimas įpareigoti atlaisvinti žemės sklypą skiriasi nuo teismo sprendimu patenkinto reikalavimo. Teismas peržengė ieškinio ribas nenurodydamas jų peržengimo specialaus atvejo, kuris būtų taikytinas šioje byloje. Užuot sprendęs dėl atsakovo įpareigojimo atlaisvinti vieną nekilnojamąjį daiktą (automobilių stovėjimo aikštelę, kaip nurodyta ieškinyje), teismas pasisakė dėl visiškai kito daikto (žemės sklypo) atlaisvinimo, nors ieškovas to nereikalavo. Automobilių stovėjimo aikštelės atlaisvinimas ir žemės sklypo atlaisvinimas reiškia visiškai skirtingus įpareigojimus atsakovui bei visiškai skirtingą teismo sprendimo vykdymą ir sąnaudas. Byloje turėjo būti nagrinėjamos ir skirtingos faktinės aplinkybės bei teisės normos. Atsakovo teigimu, šis pažeidimas yra esminis, be to, pažeistas šalių lygiateisiškumo bei dispozityvumo principas.
2. Ieškovas grindžia savo teisę reikšti reikalavimą dėl aikštelės, kuri yra valstybinės žemės sklype, ar juo labiau dėl paties žemės sklypo, tačiau ieškovas nėra nei žemės sklypo savininkas, nei naudotojas. Todėl nėra nei įstatyme, nei sutartyje nustatyto pagrindo, suteikiančio ieškovui teisę reikšti reikalavimus, susijusius su valstybinės žemės sklypo valdymu bei naudojimu. Ieškovas ginčo žemės sklypo nevaldo, jo nenaudoja ir juo nedisponuoja nei nuosavybės, nei patikėjimo teise. Teismo išvada apie tinkamą ieškovą šioje sprendimo dalyje prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio, Vietos savivaldos įstatymo 4, 5, 6, 7 straipsnių bei Žemės įstatymo 7 straipsnio, CK 4.108 straipsnio normų turiniui. Reikalavimo teisę kreiptis į teismą dėl 2000 m. kovo 8 d. valstybinės žemės nuomos sutarties sąlygų vykdymo turi valstybinės žemės savininko teises įgyvendinanti institucija – Nacionalinė žemės tarnyba.
3. Ieškovo teisė nustatyti vietinę rinkliavą už automobilių stovėjimą, įtvirtinta Rinkliavų įstatyme, nėra absoliuti ir turi būti įgyvendinama nepažeidžiant kitų įstatymų bei viešojo administravimo principų. Atsakovas teigia, kad CK 1.1 straipsnio 2 dalis, 4.108, 4.95 ir 4.110 straipsniai galėtų būti netaikomi tik tuo atveju, jeigu Rinkliavų įstatymas reglamentuotų savivaldybės teisę ginti valstybinės žemės sklypą (rinkliavos objektą) nuo valdymo teisės pažeidimų. Tačiau tokio reglamentavimo Rinkliavų įstatymas nenustato, tad valdymo teisės ar kitokios daiktinės teisės gynimui turi būti taikomos CK normos.
4. Teismas nurodė, kad laikotarpis, per kurį atsakovas turi atlaisvinti žemės sklypą, yra vienas mėnuo, tačiau nenurodė, kodėl šio termino išsikraustymui nesuteikia atsakovui ir tuo atveju, kai skaičiuoja negautas pajamas. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad pats ieškovas tik vieną kartą pareikalavo, jog atsakovas atlaisvintų aikštelę iki 2012 m. rugsėjo 31 d. Taigi, negautų pajamų skaičiavimas nuo 2012 m. rugpjūčio 21 d. yra nepagrįstas.
5. Byloje pateikti įrodymai dėl negautų pajamų apskaičiavimo yra tik trečiojo asmens pateikiami duomenys, ieškovas negautų pajamų net neskaičiavo. VšĮ „Automobilių stovėjimo aikštelės“ pateikti įrodymai yra prieštaringi ir nepagrįsti objektyviais duomenimis, o tik pačios įstaigos darbuotojų atliktais „stebėjimais“. Skaičiavime yra nurodomas 0,64 proc. aikštelės apkrovimo koeficientas, tačiau nepaaiškinta, kuo remiantis jis nustatytas ir kodėl nesikeičia nuo 2008 metų. Be to, skaičiavime nurodytas automobilių 48 vietų skaičius aikštelėje prieštarauja atsakovo pateiktiems duomenims, kad pagal aikštelės projektą yra numatyta tik 19 automobilių statymo vietų, taip pat 2011 m. birželio 8 d. statinio techninės būklės įvertinimo akte darytose fotonuotraukose užfiksuotam realiai stovėjusių automobilių skaičiui, kuris neviršija 21. Šių esminių įrodymų teismas net nevertino ir sprendime dėl jų nepasisakė.
6. Dėl nurodomos žalos atsiradimo yra ir ieškovo kaltė, kas sudaro pagrindą atsakovą visiškai atleisti nuo civilinės atsakomybės (CK 6.253 str. 5 d.). Ieškovui priklauso 51 proc. atsakovo akcijų, taip pat ieškovas deleguoja savo atstovus į atsakovo valdybą. Ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis negautų pajamų klausimą pirmiausia siekė išspręsti kaip atsakovo dalyvis ir valdymo organe dalyvaujantis asmuo, t.y. inicijuodamas aikštelės atlaisvinimo klausimo svarstymą UAB „Stoties turgus“ akcininkų susirinkimuose ar valdybos posėdžiuose.

Ieškovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti (t. 3, b.l. 103-110). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.

1. Atsakovas klaidingai teigia, jog aikštelės atlaisvinimas ir žemės sklypo atlaisvinimas šios bylos kontekste reiškia visiškai skirtingus įpareigojimus atsakovui ir visiškai skirtingą teismo sprendimo vykdymą bei sąnaudas. Visas valstybinės žemės sklypas yra užstatytas aikštele. Kauno miesto savivaldybės potvarkiais atsakovui buvo leista įsirengti ir valstybinės žemės nuomos terminu eksploatuoti laikiną automobilių stovėjimo aikštelę valstybinės žemės sklype, o pasibaigus žemės nuomos terminui – ją atlaisvinti, nukeliant laikiną statinį. Taigi, ieškovo reikalavimas atlaisvinti aikštelę yra iš esmės tapatus skundžiamame sprendime suformuluotam reikalavimui – atlaisvinti žemės sklypą. Tai, kad teismas patikslino ši ieškovo reikalavimą, negali būti laikoma ieškinio ribų peržengimu. Be to, atsakovas neturi jokio teisinio pagrindo naudotis nei žemės sklypu, nei aikštele.
2. Pasibaigus žemės nuomos terminui, ieškovas neturėjo ir šiuo metu neturi jokių įgaliojimų pratęsti šią sutartį, nebegali būti valstybinės žemės nuomos sutarties šalimi, šiuo atveju ieškovas reikalauja vykdyti 2008 m. birželio 27 d. savivaldybės tarybos sprendimą, kuris  teismų sprendimais pripažintas teisėtu. Ieškovas turi teisę rinkti vietinę rinkliavą ginčo aikštelėje, tačiau dėl atsakovo veiksmų negali to padaryti, todėl ieškovas ir miesto biudžetas patiria didelius nuostolius. Atsakovo argumentas, kad ieškovas negali kelti reikalavimo atlaisvinti žemės sklypo kartu su įrengta aikštele, yra nepagrįstas.
3. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 2 punktas, Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punktas suteikia savivaldybių taryboms teisę nustatyti vietines rinkliavas už naudojimąsi savivaldybių taryboms nustatytomis vietomis automobiliams statyti visoje savivaldybės teritorijoje nepriklausomai nuo to, kam tas turtas priklauso – savivaldybei ar valstybei.
4. Atsakovo argumentai, kad ieškovė galėtų reikalauti atlaisvinti žemės sklypą tik tuo atveju, jei Rinkliavų įstatymas reglamentuotų savivaldybės teisę ginti valstybinės žemės sklypą nuo valdymo teisės pažeidimų, yra nepagrįsti. Ieškovas siekia įgyvendinti jai Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintą teisę rinkti vietinę rinkliavą ginčo aikštelėje, o ne valdymo teisės pažeidimus, tačiau tam, kad jis galėtų tai padaryti, žemės sklypas turi būti laisvas.
5. Ieškovo termino suteikimas geranoriškam ginčo išsprendimui negali turėti jokios teisinės reikšmės negautas pajamas skaičiuoti kitaip kaip nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutarties įsiteisėjimo dienos. Tai, kad ieškovas siūlė atsakovui išsikraustyti iki 2012 m. rugsėjo 31 d. negali būti pagrindas laikyti, kad nebuvo atsakovo neteisėtų veiksmų būtent nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CPK 18 str.).
6. Atsakovas pateikė aikštelės projektą, kuriame numatyta tik 19 automobilių statymo vietų bei statinio techninės būklės įvertinimo akte darytas nuotraukas, kuriose užfiksuotas realiai stovėjusių automobilių skaičius neviršija 21. Šie atsakovo įrodymai yra prieštaringi, todėl negali būti vertinami kaip patikimi. Pažymėtina, kad nuotraukose užfiksuota, kad stovi ne mažiau kaip 21 automobilis ir aikštelė nėra visiškai užimta. Be to, iš fotonuotraukų neįmanoma objektyviai nustatyti, kiek realiai automobilių stovi, nes kiekvienoje nuotraukoje yra užfiksuotas tik dalinis aikštelės vaizdas. Todėl teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą šioje dalyje.
7. Atsakovo teiginys, kad yra ieškovo kaltė dėl žalos atsiradimo, yra nepagrįstas. Ieškovas, nors ir būdamas atsakovo akcininku, neturi sprendžiamojo balso teisės. Visiems sprendimas įmonėje priimti pagal jos įstatus reikalinga 2/3 akcininkų balsų dauguma, lygiai taip pat ir valdyboje, todėl ieškovas, turintis 51 proc. balsų, realiai priimti sprendimų be likusių akcininkų pritarimo negali.

Atsakovas UAB „Stoties turgus“ atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti (t. 3, b.l. 88-92). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškovas nereiškė reikalavimo CPK 147 straipsnyje nurodytu pagrindu, tačiau skunde teigia, kad teismas turėjo pats „susivokti“, jog ieškovas žalą kildina ir iš Kauno miesto tarybos 2008 m. birželio 27 d. sprendimo dalies galiojimo sustabdymo bei priteisti žalą taip pat ir CPK 147 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į ieškinio turinį bei ieškovo atstovės paaiškinimus baigiamojoje kalboje, nei teismas, nei atsakovas neturėjo pagrindo manyti, kad ieškovas savo reikalavimą grindžia ta faktine aplinkybe, jog administracinėje byloje buvo taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės.
2. Pripažinus ieškovo apeliacinio skundo argumentus pagrįstais, būtų pažeista atsakovo teisė gintis nuo pareikštų reikalavimų ir teikti su tuo susijusius įrodymus bei argumentus.

Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti (t. 3, b.l. 81-83). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismas, tenkindamas ieškinį iš dalies, išėjo už ieškinio ribų. Teismas nurodė, kad sprendžia klausimą ieškinio ribose, tačiau atsižvelgdamas į ginčo esmę jį kitaip išdėstė, kas negali būti laikoma išėjimu už ieškinio ribų. Be to, visa nuomota pagal nuomos sutartį teritorija, kurią ieškovas prašo atlaisvinti, buvo skirta automobiliams statyti, todėl laikytina automobilių stovėjimo aikštele.
2. Ieškovas savo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu prašė, kad atsakovas būtų įpareigotas išsikelti ir atlaisvinti aikštelę, t.y. nukelti laikiną statinį. Todėl nesuprantamas atsakovo skundo argumentas, kad jis nesupranta sąvokų „atlaisvinti ir patuštinti automobilių stovėjimo aikštelei nuomotą žemės sklypą“ reikšmės ir kaip tai turėtų būti įvykdyta.
3. Teismas sprendime konstatavus visų keturių sąlygų buvimą (neteisėtus atsakovo veiksmus, nuostolius, kaltę ir priežastinį ryšį), neįrodžius priešingai, laikytina, kad ieškovas turi teisę į žalos atlyginimą.
4. Vertinant šalių procesinį elgesį byloje bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovų, neviršijant Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio.

Trečiasis asmuo VšĮ „Automobilių stovėjimo aikštelės“ atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, bei dalį, kuria iš ieškovo atsakovui priteistos bylinėjimosi išlaidos, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai (t. 3, b.l. 94-100). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Skundžiamu sprendimu nuostolių atlyginimo klausimas laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 30 d. iki 2012 m. rugpjūčio 21 d. liko neišspręstas. Šiuo laikotarpiu nuostoliai atsirado dėl atsakovo kaltės, o teismas, nesprendęs nuostolių dėl atsakovo inicijuotų reikalavimo užtikrinimo priemonių, paliko apribotas ieškovo turtines teises. Tokiu teismo sprendimu atsakovas liko atsakingas už ieškovui padarytą žalą, ko pasekoje ieškinys turėjo būti tenkintas visiškai.
2. Ieškovas yra tinkamas subjektas reikšti teisme reikalavimą atlaisvinti aikštelę. Atsakovas neturi jokių teisių nei į žemės sklypą, nei į automobilių stovėjimo aikštelę, nes valstybinės žemės nuomos sutartis yra pasibaigusi, o atsakovo statyba neįteisinta. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir atsakovo nesiekia jokie teisiniai santykiai, jų nesieja jokie teisinio ar materialinio pobūdžio įsipareigojimai, todėl Nacionalinė žemės tarnyba neturi pagrindo kreiptis į teismą. Tuo tarpu ieškovas tokią teisę turi, ji kyla iš valstybinės žemės nuomos sutarties, todėl ieškovas ir kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynybos.
3. Ieškovo negautų pajamų dydžiui nustatyti teismas rėmėsi VšĮ „Automobilių stovėjimo aikštelė“ pateiktais įrodymais. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas šių įrodymų nepaneigė ir neįrodinėjo, kad toks nuostolių skaičiavimas yra neteisingas.
4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartis buvo pagrindas ieškovui sužinoti apie jo teisių pažeidimą, t.y. kad jis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo. Dėl 2008 m. birželio 27 d. savivaldybės tarybos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo atsakovas kreipėsi ir veikė savo rizika, jam valstybės žemės nuomos sutarties pagrindu ir kyla pareiga atlyginti nuostolius. Todėl atsakovas nepagrįstai skunde nurodo, kad yra ieškovo kaltė – atsakovas nepagrįstai ieškovui perkėlė kaltę dėl žalos atlyginimo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinių skundų ribose (CPK 320 str. 2 d.).

              Byloje nustatyta, kad ieškovas Kauno miesto savivaldybė ir atsakovas UAB „Stoties turgus“ 2000 m. kovo 8 d. sudarė valstybinės žemės nuomos iki trejų metų ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. Š-19 (toliau – Nuomos sutartis), pagal kurią atsakovui iki 2003 m. kovo 31 d. buvo išnuomotas 950 kv.m žemės sklypas, esantis prie Šiaulių ir Girstupio gatvių sankryžos, Kaune (t. 1, b.l. 14). 2008 m. liepos 5 d. įsigaliojo Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 27 d. sprendimas Nr. T-307 (toliau- Sprendimas T-307), kuriuo aikštelė, esanti Šiaulių ir Girstupio gatvių sankirtoje, įtraukta į Kauno miesto vietų, kuriose renkama vietinė rinkliava, sąrašą (t. 1, b.l. 16-20, 21). Atsakovui iki šiol naudojantis išsinuomotu ginčo sklypu, ieškovas prašo įpareigoti atsakovą atlaisvinti ir patuštinti aikštelę Šiaulių ir Girstupio gatvių sankirtoje bei priteisti iš jo patirtą žalą (nuostolius). Nuostolius ieškovas, remiantis atliktais statistiniais stebėjimais, apskaičiuoja kaip negautas pajamas – rinkliavą už automobilių stovėjimą šioje aikštelėje  nuo Sprendimo T-307 įsigaliojimo dienos.

Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl ieškovo tinkamumo ir atsakovo nurodytų procesinės teisės pažeidimų

              Atsakovas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą teigia, kad reikalavimo teisę kreiptis į teismą dėl Nuomos sutarties sąlygų vykdymo turi valstybinės žemės savininko teises įgyvendinanti institucija – Nacionalinė žemės tarnyba, o ne ieškovas. Nors sutiktina su atsakovo argumentu, kad reikalavimus, susijusius su valstybinės žemės sklypo disponavimu, gali reikšti Nacionalinė žemės tarnyba, tačiau nagrinėjamos bylos kontekste pirmosios instancijos teismo išvada apie tinkamą ieškovą šioje byloje, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrįsta.

              Nuomos sutartį su atsakovu sudarė ieškovas, kuris vadovaudamasis Kauno miesto valdybos 2000 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 97, išnuomojo ginčo žemės sklypą iki 2003 m. kovo 31 d. Minėtam terminui pasibaigus, atsakovas pagal Nuomos sutarties nuostatas įsipareigojo savo lėšomis nukelti ir išvežti laikiną statinį bei sutvarkyti žemės sklypą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovą ir atsakovą siejo nuomos teisiniai santykiai, o atsakovui iki šiol naudojantis ginčo žemės sklypu ir, juo labiau, ieškovui neturint dėl to galimybių vykdyti Sprendimą T-307, spręstina, kad ieškovas yra tinkamas subjektas reikšti teisme reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovą atlaisvinti ginčo objektą (CPK 5 str. 1, 3 d. d.).

              Atsakovas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas, nes įpareigojo atsakovą atlaisvinti nuomotą žemės sklypą, nors ieškovas reiškė reikalavimą įpareigoti atlaisvinti automobilių stovėjimo aikštelę. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Iš ieškininių reikalavimų matyti, kad ieškovas prašė įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlaisvinti ir patuštinti automobilių stovėjimo aikštelę Šiaulių ir Girstupio gatvių sankryžoje. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje kilusio ginčo esmę, patikslino šį reikalavimą ir įpareigojo atsakovą atlaisvinti ir patuštinti automobilių stovėjimo aikštelei nuomotą žemės sklypą Nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų apimtyje. Pažymėtina, kad Kauno miesto valdybos 2000 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. 97 2.2 punktu nuspręsta išnuomoti atsakovui 9,5 aro žemės sklypą prie Šiaulių ir Girstupio gatvių sankryžos, kuriame įrengta automobilių stovėjimo aikštelė (t. 1, b.l. 13). Vadovaujantis šiuo sprendimu bei jos pagrindu sudaryta Nuomos sutartimi, atsakovui išnuomotas aukščiau minėtas žemės sklypas, nurodant jo naudojimo pobūdį – automobilių stovėjimo aikštelė (Nuomos sutarties 6 punktas). Pasibaigus žemės nuomos terminui, atsakovas savo lėšomis įsipareigojo nukelti ir išvežti laikiną statinį bei sutvarkyti nuomotą sklypą (Nuomos sutarties 14 punktas). Automobilių stovėjimo aikštele faktiškai ir yra užstatytas visas ginčo žemės sklypas. Todėl sutiktina su ieškovo argumentu, kad aikštelė yra neatsiejamai susijusi su žemės sklypu, bei pripažintina, jog atsakovas nepagrįstai teigia, kad aikštelės atlaisvinimas ir žemės sklypo atlaisvinimas šios bylos kontekste reiškia visiškai skirtingus įpareigojimus atsakovui. Dėl to spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, įpareigojęs atsakovą atlaisvinti ir patuštinti automobilių stovėjimo aikštelei nuomotą ginčo sklypą Nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų apimtyje, skundžiamame sprendime ieškinio ribų neperžengė bei neužkirto atsakovui tinkamai pasinaudoti savo teise į gynybą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į ginčo esmę patikslino šį ieškovo reikalavimą, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nelaikytina ieškinio ribų peržengimu.

              Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą atlaisvinti ginčo objektą

              Ieškovas reikalavimą įpareigoti UAB „Stoties turgus“ atlaisvinti ir patuštinti automobilių stovėjimo aikštelę grindžia Nuomos sutarties bei Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 27 d. sprendimo pagrindu.

              Kaip minėta, šalys nustatė žemės nuomos terminą iki 2003 m. kovo 31 d. (Sutarties 5 punktas), todėl laikytina, kad buvo sudaryta terminuota nuomos sutartis. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika pagrįstu argumentu, kad pagrindas žemės nuomos sutarčiai pasibaigti yra nuomos termino suėjimas (CK 6.562 str.), todėl po jo suėjimo tolesnis naudojimasis žeme nustatytomis nuomos sąlygomis nedaro tokios sutarties neterminuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2008). Šios bylos kontekste reikšminga tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ (redakcija, galiojusi nuo 1999 m. spalio 28 d.) 15 punktas numatė, kad pasibaigus žemės sklypų, išnuomotų laikotarpiui iki 3 metų, nuomos terminui, žemės nuomos sutartis nepratęsiama ir šie sklypai parduodami ar išnuomojami aukcione, jeigu jų nenumatoma naudoti pagal teritorijų planavimo dokumentuose numatytą kitą paskirtį; ši nuostata netaikoma žemės sklypams, kuriuose pagal nustatytąja tvarka patvirtintas schemas yra pastatyti laikinieji statiniai ir šios schemos nėra keičiamos. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas ir negalėjo pagrįstai tikėtis nuomos teisinių santykių pratęsimo naujam laikotarpiui, tokia galimybė nenumatyta ir sudarytoje Nuomos sutartyje. Taigi, byloje nesant įrodymų dėl ginčo žemės sklypo Nuomos sutarties termino pratęsimo ar naujos sutarties sudarymo, laikytina, kad tarp šalių sudaryta Nuomos sutartis galiojo iki joje nurodyto termino, t.y. 2003 m. kovo 31 d. Šios aplinkybės taip pat konstatuotos ir Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendime bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje (t. 1, b.l. 23-26). Beje, apeliaciniame skunde dėstomais argumentais apeliantas ir nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadų dėl to, kad faktinis naudojimasis žeme po Nuomos sutarties termino pasibaigimo nedaro jos neterminuota, o apeliacinis skundas nagrinėtinas jo faktinio ir teisinio pagrindo ribose.

Pasibaigus Nuomos sutarties terminui, turi būti įvykdyti šalių įsipareigojimai, kurie sutartyje yra nustatyti vykdyti po termino pasibaigimo. Minėta, Nuomos sutartyje aiškiai numatyti atsakovo veiksmai, kuriuos jis įsipareigojo padaryti pasibaigus Nuomos sutarties terminui, t.y. atlaisvinti ginčo objektą. Pažymėtina ir tai, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. sausio 29 d. sprendimu atmetė atsakovo reikalavimą nustatyti, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus (automobilių stovėjimo aikštelę ir naftos produktų ir purvo gaudytoją), esančius ginčo žemės sklype. Atsakovo daiktinės teisės į ginčo žemės sklypą ir joje įrengtus nekilnojamuosius daiktus Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos, todėl atsakovas negali būti laikomas nei automobilio stovėjimo aikštelės, nei naftos produktų ir purvo gaudytojo savininku ar teisėtu valdytoju (t. 1, b.l. 7-8). Šios aplinkybės taip pat konstatuotos ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje. Atsižvelgiant į tai, kad Nuomos sutarties šalys privalo vykdyti abipusius įsipareigojimus, dėl to pasibaigus nuomos sutarties terminui, ieškovas (kaip nuomotojas) turi teisę reikalauti iš nuomininko atitinkamų sutartinių pareigų įvykdymo (CK 6.200 str. 1 d.). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pirmasis ieškovo reikalavimas yra teisėtas bei pagrįstai įpareigojo atsakovą atlaisvinti ir patuštinti automobilių stovėjimo aikštelei nuomotą žemės sklypą Nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų apimtyje.

              Dėl reikalavimo atlyginti patirtus nuostolius ir ieškinio senaties termino

              Ieškovas reikalavimą priteisti iš atsakovo 369 325 Lt nuostolių (negautų pajamų) grindžia Sprendimo T-307 pagrindu (t. 1, b.l. 16-20). Atsakovui apskundus jam aktualią Sprendimo T-307 dalį, Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi paliktas nepakeistu, konstatavo, kad Sprendimas T-307 yra teisėtas ir pagrįstas. Teismai, vadovaudamiesi įstatymų redakcijomis, galiojusiomis skundžiamo Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo priėmimo metu – Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 21 punktu, Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 12 straipsniu – sprendė, kad savivaldybės taryba turi teisę savo sprendimu nustatyti savivaldybės teritorijoje galiojančią rinkliavą už naudojimąsi savivaldybės tarybos nustatytomis vietomis automobiliams statyti (išskyrus įstatymo numatytus atvejus). Taigi, teismai nenustatė, kad priimant Sprendimą T-307 buvo pažeistos UAB „Stoties turgus“ kaip savininko ar teisėto valdytojo teisės, bei konstatavo jo teisėtumą. Tai reiškia, kad ieškovui nuo Sprendimo T-307 įsigaliojimo buvo pagrindas gauti pajamas iš automobilių stovėjimo aikštelės. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas Kauno miesto savivaldybė turi išimtinę teisę Kauno miesto savivaldybės teritorijoje rinkti vietinę rinkliavą, laikytina, kad atsakovas, neatlaisvinęs aikštelės ir taip pažeisdamas Nuomos sutarties sąlygas, pats rinkdamas mokesčius ir gaudamas pajamas, kurių jis neturėjo gauti, faktiškai vykdė veiklą  neteisėtai ir iš tos veiklos gavo pajamas.

              Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį asmens negautomis pajamomis laikomos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko (atsakovo) veiksmų. Nukentėjęs asmuo (ieškovas) privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais. Netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos) atlyginami tik atsižvelgiant į tai, ar iš tikrųjų jie realiai padaryti. Bylos šalis, reikšdama reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius, turi įrodyti, kad ji patyrė realių nuostolių, t. y. negavo pajamų dėl sutarties kontrahento neteisėtų veiksmų padarinių. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012, 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36/2014). Taigi asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytus nuostolius ir jų dydį (CPK 178 str.). Šiame kontekste pasisakytina ir dėl ieškinio senaties termino, kurį prašė taikyti atsakovas ir taikė pirmosios instancijos teismas. Su tuo sietinas ir atsakovo atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą nurodytas argumentas, kad ieškovas ieškinio reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo pagrindu nenurodė laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 30 d. nutartimi - Sprendimo T-307 galiojimo sustabdymo. Teisėjų kolegija sutinka su pastaruoju atsakovo argumentu ir nesutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentais šiuo aspektu, nes ieškinys iš tikrųjų nebuvo grindžiamas Sprendimo T-307 galiojimo sustabdymu, jis grindžiamas atsakovo apskritai neteisėtu mokesčio rinkimu nuo Sprendimo T-307 įsigaliojimo, nuostolių dydis taip pat skaičiuojamas nuo Sprendimo T-307 įsigaliojimo (2008 m. liepos 5 d.), o ne nuo laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo 2008 m. liepos 30 d. Tačiau dėl to eliminuoti laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpį, kaip padarė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos nuomone, nėra teisinga, nes esant minėtam ieškinio pagrindui (t.y. ir nevertinant aplinkybės dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpio ar jų apskritai nesant) ieškinio senaties terminas, kaip pagrįstai savo atsiliepime į ieškinį buvo nurodęs ir atsakovas, būtų trejų metų laikotarpis iki ieškinio pareiškimo (CK 1.125 str. 8 d.). Tuo tarpu reiškiant ieškinį dėl nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo ieškovas juos galėtų skaičiuoti už ilgesnį laikotarpį – nuo 2008 m. liepos 30 d. iki jų panaikinimo po 2012 m. rugpjūčio 20 d., t.y. už visą laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpį. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą nuostolių už ilgesnį negu trys metai reikalavimui. Tačiau, kita vertus, teismas, padaręs išvadą dėl praleisto ieškinio senaties termino, privalo svarstyti, ar nėra pagrindo šiam terminui atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.). Įvertinus tai, kad atsakovas savo bylinėjimusi tiek dėl juridinio fakto nustatymo, tiek dėl viešo registro duomenų (t. 1, b.l. 61-76) ir ypač kvestionuojant Sprendimo T-307 teisėtumą iš esmės realiai kėlė kliūtis Sprendimo T-307 vykdymui bei ieškovo pajamų gavimui pačiam atsakovui jas gaunant, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas ieškinio senaties terminą atnaujinti.

              Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas žalą rėmėsi ieškovo pateiktais įrodymais - atsižvelgiant į statistinius stebėjimus, įvertinus automobilių stovėjimų vietų skaičių ginčo aikštelėje, vietinės rinkliavos tarifo dydį dauginant iš vidutinio aikštelės apkrovimo koeficiento. Ieškovas nurodo, kad taip skaičiuojant negautas pajamas, jos siektų 369 325 Lt. Toks skaičiavimo principas nėra visiškai atmestinas, tačiau, kita vertus, jis pakankamai hipotetinis, nes iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad stebėjimas buvo vykdomas tik vienašališkai ir tik kartą per 1-2 mėn. (t. 2, b.l. 136-177). Be to, ieškovas negautą rinkliavą skaičiuoja principu, kad aikštelė jo nustatytu vidutiniu apkrovimo 0,67 proc. koeficientu bus apkrauta visas mokamas valandas per dieną, kas itin menkai tikėtina. Pažymėtina, kad ieškovo atstovė pirmosios instancijos 2013 m. vasario 19 d. teismo posėdyje prašė išreikalauti duomenis apie atsakovo realiai gautas pajamas ir pati nurodė, jog būtent toks nuostolių apskaičiavimo būdas būtų objektyvesnis, (t. 2, b.l. 197), su kuo nesutikti faktiškai nėra jokio pagrindo – stovėjusių aikštelėje automobilių skaičius nepriklausomai nuo to, kas būtų rinkęs mokestį, būtų toks pat ir ieškovo pajamos iš esmės būtų tokios, kokias gavo atsakovas. Atsakovas tokius duomenis pateikė nurodydamas, kad jo gautos pajamos per laikotarpį nuo 2008 m. liepos 5 d. iki 2012 m. rugsėjo 27 d. buvo 119 050 Lt (t. 3, b.l. 6). Ieškovas, nesutikdamas su atsakovo pateiktais duomenimis, visų pirma, kaip atsakovo  51 proc. akcijų savininkas, turintis daugumą ir atsakovo valdyboje, turėjo visas galimybes gauti išsamią informaciją iš faktiškai paties valdomos bendrovės (ABĮ 18 str.), antra, būdamas dalyvaujančiu byloje asmeniu turėjo teisę prašyti teismo išreikalauti pateiktą atsakovo informaciją patvirtinančius duomenis, nes kiekviena šalis turi teisę teikti įrodymus, ne tik įrodančius  savo pasirinktos pozicijos pagrįstumą, bet taip pat ir paneigiančius kitos šalies teikiamus įrodymus (CPK 12, 178 str.). Tačiau šiomis galimybėmis ieškovas nesinaudojo. Dėl paminėtų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo pateikti skaičiavimo faktiškai hipotetiniai duomenys mažiau tikėtini nei atsakovo pateikti ir objektyviais įrodymais nepaneigti duomenys. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tik ieškinyje pateiktą nuostolių apskaičiavimo būdą, atsakovo pateiktų (beje, minėta, paties ieškovo atstovės prašymu) įrodymų šiuo aspektu visiškai nevertino (CPK 185 str.).

              Sprendžiant ieškovui priteistinų nuostolių dydžio klausimą, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju itin reikšmingas paties ieškovo elgesio įvertinimas. Ieškovas ieškinį atlaisvinti aikštelę pareiškė tik 2012 m. rugsėjo 29 d. Akivaizdu, kad jei toks ieškinys būtų pareikštas anksčiau ir būtų tenkintas, atsakovas nebebūtų galėjęs rinkti mokesčio už automobilių stovėjimą, o tokiu atveju ir ginčai dėl Sprendimo T-307 nebebūtų aktualūs. Šioje byloje ginčas dėl aikštelės atlaisvinimo išspręstas faktiškai per 1,5 metų (su apeliacija), kas teikia pagrindą manyti, kad per panašų, o galimai ir trumpesnį terminą būtų išspręstas ginčas vien tik dėl aikštelės atlaisvinimo. Todėl galima spręsti, kad ieškovas savalaikiai nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti ir tuo prisidėjo prie jų padidėjimo (CK 6.259 str. 2 d.). Kita vertus, taip pat neatmestina, kad ir atsakovo inicijuotos bylos galėjo kelti kliūtis šio klausimo ankstesniam išsprendimui. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, įvertinus abiejų šalių elgesį yra pagrindas  pripažinti atsakovo atsakomybę apimtyje dėl pusės jo gautų pajamų – 59 525 Lt. Pažymėtina, kad per laikotarpį įskaitytinai nuo 2008 m. antro pusmečio iki 2012 m. ieškovas yra gavęs 6 547,90 Lt žemės nuomos mokesčio (t. 2, b.l. 36-40).  Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad šia suma mažintini ieškovo nuostoliai ir jam priteistina 52 977,10 Lt suma.  

              Dėl aukščiau išdėstytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas sprendimas nuostolių atlyginimo dalyje priimtas neteisingai taikius ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, neįvertinus įrodymų visumos, todėl jis keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 d., 330 str.).

              Dėl bylinėjimosi išlaidų

              Vienas ieškinio reikalavimas – neturtinis - patenkintas visiškai, kitas – turtinis - iš dalies (14 proc.). Atsakovas turėjo  4 250 Lt išlaidų už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme (t. 2, b.l.  126-134). Todėl proporcingai atmestai turtinio reikalavimo daliai (84 proc.), iš ieškovo atsakovui priteistina, sumažinant pirmosios instancijos teismo priteistą sumą, 1 827,50 Lt už advokato pagalbą (84 proc. nuo 2 125 Lt).

              Iš atsakovo pirmosios instancijos teisme valstybei priteistinas žyminis mokestis už neturtinio pobūdžio reikalavimą 144 Lt, už turtinio pobūdžio 1 589,31 Lt, t.y. viso 1 733 Lt žyminio mokesčio bei 23,18 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

              Ieškovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies – jam papildomai priteisiama 47 831,50 Lt suma. Todėl iš atsakovo valstybei priteistinas 1 435  Lt žyminis mokestis apeliacinės instancijos teisme. Šalys įrodymų dėl turėtų išlaidų už advokato pagalbą  apeliacinės instancijos teisme nepateikė.

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

              n u t a r i a :

              Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimo dalį dėl nuostolių atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeisti:

           -padidinti ieškovui Kauno miesto savivaldybei iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Stoties turgus“ priteistą negautų pajamų sumą iki 52 977,10 Lt.

              Sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų išdėstyti taip:

              -priteisti iš ieškovo Kauno miesto savivaldybės atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Stoties turgus“ 1 827,50 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

              -priteisti valstybei iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Stoties turgus“ 1 733 Lt žyminio mokesčio bei 23,18 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

              Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

              Priteisti valstybei iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Stoties turgus“ 1 435 Lt žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme.

              Sumažinti Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartimi atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Stoties turgus“ atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą iki 53‘000 Lt.

              Nutarties kopiją siųsti Turto arešto registro tvarkytojui.             

              Teisėjai                                                        Dalia Kačinskienė

                                                                                    Alvydas Poškus

                                                                                                                                                                                                    Donatas Šernas