Administracinė byla Nr. A-1541-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02622-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, dėl žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–9) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), po 80 Lt už kiekvieną parą, praleistą Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas neįskaitant sanitarinio mazgo; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, po 50 Lt už kiekvieną parą, praleistą Lukiškių TI-K kamerose, kuriose nebuvo užtikrintos higieniškos ir sanitarinės sąlygos; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 20 000 Lt už tyčia sudarytas sąlygas, kurios žeidžia pareiškėjo orumą, sumenkino ir praktiškai atėmė privatumo teisę gyvenant ir kalint Lukiškių TI-K perpildytose kamerose; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 30 000 Lt už tai, kad valstybės tarnautojai – Lukiškių TI-K pareigūnai – jiems suteiktomis galiomis ir valdžia tyčia nesilaikė įstatymų, teisės aktų, pažeidinėjo pareiškėjo prigimtines teises, kas atspindi diskriminaciją dėl jo socialinės (kalinio) padėties; 5) įpareigoti Lukiškių TI-K nutraukti bet kokius neteisėtus veiksmus prieš pareiškėją šiuo metu ir ateityje bei užtikrinti tinkamas sąlygas, taip kaip to reikalauja teisės aktai.

Nurodė, kad 2013 m. sausio 11 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į karantino kamerą, kurioje buvo laikomas su dar trimis asmenimis. Vėliau buvo perkeliamas iš vienos perpildytos kameros į kitą, todėl buvo kalinamas žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis, žmogui nepriimtinomis sąlygomis. Dažniausiai kamerose buvo kalinami 4, rečiau – 3 asmenys, nors kameros plotas yra vos 8 kv. m, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, taip pat Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 66 punktą dėl privalomos išduoti pilno komplekto patalynės bei dėl galimybės užtikrinimo vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Be to, kamerose yra dvi dviejų aukštų (karantino kameroje – trijų aukštų) lovos, užimančios mažiausiai po 2 kv. m, sanitarinis mazgas (praustuvas su kriaukle), tualetas su pastatyta apie 1,5 m aukščio sienele. Kamerose bloga ventiliacinė sistema, pastovi didelė drėgmė, žiemos, rudens ir pavasario metu per žema kameros temperatūra, dėl to nuo sienų ir lubų lupasi ir krenta tinkas su dažais. Kamerose nėra galimybės valgyti prie stalo, kadangi įrengtas labai mažas staliukas, pritaikytas valgyti 1–2 asmenims (karantino kamerose staliuko nėra). Taip pat, kamerose nėra įrengta spintelių drabužiams ir asmeniniams daiktams susidėti, nėra sudaryta sąlygų skalbtis ir džiovinti drabužius. Neretai kamerose buvo tarakonų. Kamerose visiškai nėra erdvės, trūksta gryno oro, žiemą kamerose labai šalta, langai nesandarūs, ventiliacinė sistema prasta, jaučiasi drėgmė, prastas apšvietimas vargina akis dėl ko pablogėjo regėjimas, kamerose pastoviai trūksta gryno oro, neįmanoma pailsėti, todėl buvo ir yra kalinamas žiauriomis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis, antisanitarinėmis, nepriimtinomis žmogui sąlygomis. Kamerose nėra atskiro tualeto. Pareiškėjas patyrė didžiausių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, nebuvo įmanoma pailsėti, pablogėjo sveikata, dėl oro trūkumo ir prasto vandens ant odos atsirado įvairių niežėjimą keliančių išbėrimų, tapo dirglus, nervingas, jaučia baimę aplinkai, sutriko virškinimas pastoviai jaučia skausmus žarnyne, pilvo srityje. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė didžiulę moralinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, diskomfortą, emocinę depresiją, jam pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, nervingas, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 13–19).

Nurodė, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra nuolat viršijamas. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus. HN 76:2010 68 punkte teigiama, kad laivės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybė reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo nurodytos žalos atsiradimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu (b. l. 84–93) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir J. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo priteisė 2 200 eurų neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.250 straipsniais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Konstitucinio Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika. Nagrinėjamoje byloje remiamasi proceso šalių paaiškinimais, pateiktais dokumentais, kitais rašytiniais įrodymais. Pareiškėjas prašo priteisti žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 11 d. iki 2014 m. gegužės 5 d. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, bausmės humanizmo principu, HN 76:2010 6 punktu.

Remiantis bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjui minimalus plotas būnant Lukiškių TI-K buvo neužtikrintas absoliučiai didžiąją jo laikymo šioje įstaigoje laiko dalį. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam, inter alia, nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, EŽTT jurisprudencija (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada daryta įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir jų mastas neleido jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių. Valstybė neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose yra dvi dviejų aukštų (karantino kameroje – trijų aukštų) lovos, užimančios mažiausiai po 2 kv. m, kamerose taip pat yra sanitarinis mazgas (praustuvas su kriaukle), tualetas su pastatyta apie 1,5 m aukščio sienele, kurie užima ir taip labai mažos kameros dalį. Teismas pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Taigi, įvertinus byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, konstatuota, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose nėra galimybės valgyti prie stalo, kadangi įrengtas labai mažas staliukas, pritaikytas valgyti 1–2 asmenims (karantino kamerose staliuko nėra). Taip pat, kamerose nėra įrengta spintelių drabužiams ir asmeniniams daiktams susidėti. Atsakovo atstovas 2014 m. gegužės 23 d. pažymoje Nr. 24-3387 „Dėl J. K. skundo“ nurodo, kad vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) III skirsnio reikalavimais, kameroje turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti ir spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros šiuo inventoriumi aprūpintos, 8 poste kamerose stalai su kėdutėmis įrengti, lovos tik 2 aukštų. Tačiau, kaip jau byloje nustatyta, pareiškėjas jo buvimo Lukiškių TI-K tam tikrais laikotarpiais, buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plota, su dar dviem, trim asmenimis, kamerų plotas taip pat buvo pakankamai mažas, todėl galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui ne visada užtekdavo jam priklausančio inventoriaus ar vietos pavalgyti prie stalo, todėl šis pareiškėjo teiginys vertintas jo naudai.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose nėra atskiro tualeto. Atsakovo atstovo pateiktoje 2014 m. gegužės 23 d. pažymoje Nr. 24-3387 nurodoma, kad gyvenamosiose kamerose įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga (glazūruotomis plytelėmis). Pažymėta, kad pagal Taisyklių 14.5. punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Taigi, įvertinus atsakovo atstovo 2014 m. gegužės 23 d. pažymoje Nr. 24-3387 pateiktus duomenis daryta išvada, kad toks tualeto įrengimas atitinka Taisyklių reikalavimus, duomenų apie tai, kad Lukiškių TI-K turėjo galimybę, tačiau neįrengė visiškai izoliuoto nuo likusios kameros ploto sanitarinio mazgo nėra, todėl šiuo atveju negalima konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas nurodė, kad nėra sudaryta sąlygų skalbtis ir džiovinti drabužius. Atsakovo atstovas 2014 m. gegužės 23 d. pažymoje Nr. 24-3387 nurodo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktas reglamentuoja, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 1-10 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašu, suimtieji ir nuteistieji už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose gali naudotis viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslauga. Suimtiesiems, nuteistiesiems, neturintiems asmens sąskaitoje pinigų, sudaryta galimybė išsiskalbti vieną komplektą sezoninių viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį), bet ne dažniau kaip kartą per du mėnesius, o striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną. Kaip matyti iš atsakovo atstovo pateiktų paaiškinimų ir ginčui aktualaus teisinio reguliavimo, suimtiesiems tiek turintiems negrynųjų pinigų asmeninėje sąskaitoje, tiek jų turintiems sudaromos galimybės skalbti drabužius. Duomenų apie tai, kad Lukiškių TI-K būtų nesilaikęs minėtų teisės aktų reikalavimų byloje nenustatyta. Pareiškėjas teikdamas skundą teismui taip pat nenurodė aplinkybių dėl nesudarytų sąlygų skalbtis ir džiovintis drabužius, nepateikė įrodymų, kad šią paslaugą būtų atsisakyta teikti, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose bloga ventiliacinė sistema, pastovi didelė drėgmė, žiemos, rudens ir pavasario metu per žema kameros temperatūra, dėl to nuo sienų ir lubų lupasi tinkas su dažais ir krenta ant galvos, kūno, grindų, patalynės. Be to, trūksta gryno oro, žiemą kamerose labai šalta, langai nesandarūs, vasarą – be galo karšta, kadangi ventiliacinė sistema prasta, jaučiasi drėgmė, prastas apšvietimas vargina akis dėl ko pablogėjo regėjimas, kamerose pastoviai trūksta gryno oro. Atsakovo atstovas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovo pateikti įrodymai visiškai paneigė pareiškėjo teiginius dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės, temperatūros, apšvietimo, dėl to, kad nuo sienų ir lubų lupasi tinkas su dažais ir krenta ant galvos, kūno, grindų, patalynės. Pareiškėjo teigimu, dėl prasto varginančio akis apšvietimo pablogėjo jo regėjimas. Tačiau ir šis pareiškėjo argumentas atmestas kaip nepagrįstas, kadangi byloje surinkti įrodymai patvirtino, kad apšvietimas Lukiškių TI-K atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 23 punkto reikalavimus. Taigi, nenustačius Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui atsirado atitinkamos pasekmės, t. y. žala. Be to, pareiškėjas įrodymų, patvirtinančių, kad jo regėjimas suprastėjo nepateikė, ši aplinkybė nenustatyta ir bylos duomenimis.

Pareiškėjas teigė, kad pablogėjo jo sveikata, dėl oro trūkumo ir prasto vandens ant odos atsirado įvairių niežėjimą keliančių išbėrimų. Be to, sutriko virškinimas, pastoviai jaučia skausmus žarnyne, pilvo srityje. Bylos duomenys patvirtino, kad 2013 m. gruodžio 16 d. pareiškėjui buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini), 2014 m. sausio 23 d. – (duomenys neskelbtini), 2014 m. vasario 5 d. – (duomenys neskelbtini), 2014 m. kovo 20 d. – (duomenys neskelbtini). Tačiau, iš 2013 m. sausio 14 d. pirminės gydytojų apžiūros (tardymo izoliatoriuje) matyti, kad pareiškėjas rūko, vartoja alkoholį ir 15 metų vartoja heroiną. Iš Lukiškių TI-K Psichologinės tarnybos 2014 m. gegužės 26 d. pažymos Nr. 24-3403 „Dėl J. K. gim. (duomenys neskelbtini) m.“ matyti, kad pareiškėjas išskirtiniais adaptaciniais sunkumais nepasižymi, bendravimo metu nevengė išsakyti, kad į Psichologinės tarnybos specialistus kreipimosi motyvas – jam reikalinga pažyma į teismą. Taigi, įvertinus nustatytų aplinkybių visumą konstatuoti, kad pareiškėjo susirgimus lėmė netinkamas jo laikymas Lukiškių TI-K kamerose nebuvo pagrindo. Vadinasi, šiuo atveju tarp pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis ir susirgimų nėra priežastinio ryšio, taigi konstatuota, kad pareiškėjas nepatyrė žalos dėl Lukiškių TI-K veiksmų. Kitų pareiškėjo nusiskundimų nepatvirtino byloje esantys įrodymai, duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į gydytojus dėl sutrikusio virškinimo, skausmų žarnyno ir pilvo srityje, nebuvo, todėl šie pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad neretai kamerose siausdavo tarakonai. Atsakovo atstovas nurodė, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Pagrįsdamas savo teiginius atsakovo atstovas prie atsiliepimo pridėjo 2012 m. sausio 3 d. paslaugų teikimo sutartį, sudarytą su UAB „Vilniaus profilaktine dezinfekcijos stotimi“ Nr. 102, dėl deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugų teikimo 2012 metams (ši sutartis 2012 m. sausio 3 d. „Šalių susitarimu“ Nr. 1 buvo pratęsta nuo 2013 m. sausio 3 d. iki 2014 m. sausio 3 d. Šios sutarties pagrindu UAB „Vilniaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“ (kuri nuo 2012 m. gegužės 18 d. pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnybą“ įsipareigojo atlikti deratizacijos ir dezinsekcijos darbus. Su UAB „Dezinfa“ Lukiškių TI-K 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį Nr. VLN-P-2013/255. Šios sutarties pagrindu UAB „Dezinfa“, be kita ko, įsipareigojo du kartus per mėnesį atlikti tarakonų, skruzdėlių, blusų, utėlių kontrolę ir naikinimą. Iš aukščiau aptartų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, parazitų nenustatė. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, pareiškėjo argumentas dėl kamerose buvusių tarakonų atmestas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K, be kita ko, pažeidė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 66 punktą dėl privalomos išduoti pilno komplekto patalynės bei dėl galimybės užtikrinimo vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, tačiau teikdamas skundą šių aplinkybių nedetalizavo ir jokių įrodymų nepateikė, iš skundo turinio ir bylos medžiagos neaišku, ar šiuos pažeidimus Lukiškių TI-K padarė pareiškėjo ar kitų asmenų atžvilgiu, todėl teismo vertinimu, šie pareiškėjo argumentai vertintini kaip bendro pobūdžio nusiskundimai, todėl atmesti kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus nepalaikė.

Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 2 200 eurų. Ji priteisiama iš Lietuvos valstybės.

Pareiškėjas J. K. apeliaciniu skundu prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 10 000 Eur (b. l. 99–100).

Apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, išdėstytas skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui. Teigia, kad visą laiką Lukiškių TI-K buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis perpildytose kamerose, kuriose labai mažai vietos, prastos buitinės sąlygos ir maistas. Tokios kalinimo sąlygos yra kenksmingos sveikatai, pareiškėjas jautėsi labai nepatogiai, kankinamas, žlugdomas morališkai ir psichologiškai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos Lukiškių TI-K kalinant netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 11 d. iki 2014 m. gegužės 5 d. pažeidimus dėl neužtikrintos teisės į minimalų gyvenamąjį plotą bei nepakankamo inventoriaus ir vietos prie stalo; o kitus pareiškėjo skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Atsižvelgiant  į tai, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai pagrindė išvadą, kad, atsižvelgiant į atsakovo nurodytus duomenis, matyti, jog pareiškėjui minimalus plotas būnant Lukiškių TI-K buvo neužtikrintas absoliučiai didžiąją jo laikymo šioje įstaigoje laiko dalį (pagal bylos duomenis – iš viso 474 dienas), be to, atsižvelgiant į pažeistą pareiškėjo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą, atitinkamai jam ne visada užtekdavo inventoriaus ar vietos prie stalo. Teismas taip pat nurodė, kuo remiantis jis kitus pareiškėjo skundo teiginius (dėl privalomos išduoti pilno komplekto patalynės, galimybės vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, ventiliacijos, drėgmės, temperatūros, krentančio tinko ir dažų, sąlygų skalbtis ir džiovinti drabužius, tarakonų, atskiro tualeto nebuvimo) laiko nepagrįstais. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Dėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pažymėtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. sausio 11 d. iki 2014 m. gegužės 5 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 patvirtinta 1 000 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama apie 8 eurus (2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2243-520/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015, 2016 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1422-520/2016)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Nagrinėjamu atveju, nustatant pareiškėjui padarytos žalos dydį, atsižvelgtina į jo sveikatos būklę ginčui aktualiu metu: nors prielaidų teigti, kad pareiškėjui, kuris rūko, vartojo alkoholį ir narkotikus, diagnozuoti sveikatos sutrikimai ((duomenys neskelbtini)) yra konstatuotų pažeidimų pasekmė, jie (sveikatos sutrikimai) objektyviai galėjo padidinti išgyvenimus, nepatogumus, pareiškėjo patirtus dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų. Kita vertus, pažymėtina, kad nors pareiškėjas ir kreipėsi į Psichologinės tarnybos specialistus, tačiau konkrečių nusiskundimų neišsakė, pripažino, kad kreipimosi priežastis – jam naudinga pažyma į teismą (b. l. 32). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinusi pažeidimų mastą, jų pažeidimų trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, mano, kad šiuo atveju dėl pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nustatytina 4 000 Eur suma.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui J. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 4 000 Eur (keturis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Dirvonas

                                                        Arūnas Sutkevičius