Civilinė byla Nr. 2S-1822-302/2011
Procesinio sprendimo kategorija 128.17; 122.4
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2011 m. lapkričio 29 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens R.D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011 m. gegužės 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB DnB NORD banko pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, suinteresuotieji asmenys R.D. ir M.D. (skolininkai, įkeisto turto savininkai),
n u s t a t ė :
Pareiškėjas (kreditorius) AB DnB NORD bankas kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo, prašydamas pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš suinteresuotų asmenų (skolininkų ir įkeisto turto savininkų) M.D. ir R.D., jiems nevykdant hipoteka užtikrintos prievolės – 2005-12-16 kreditavimo sutarties Nr. 996, ir areštuoti skolininkams nuosavybės teise priklausantį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini) . Nurodė, kad M.D. ir R.D., užtikrindami iki 2038-11-30 suteikto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. 01120050026552, 2005-12-23 įregistruotu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje, AB bankui „NORD/LB Lietuva" (pakeistas pavadinimas į AB DnB NORD bankas) įkeitė nekilnojamąjį turtą. Skolininkams neįvykdžius pagal sutartį prisiimtų įsipareigojimų, 2011-03-15 pranešimais dėl netinkamo sutarties vykdymo ir sutarties nutraukimo, kreditorius nutraukė su skolininkais sudarytą sutartį. 2011-05-05 duomenimis įkeitimu užtikrintos prievolės dydis sudaro 70 586,70 EUR pradelsto grąžinti kredito, 101,46 EUR palūkanų, 0,66 EUR delspinigių, 350 Lt išlaidų, susijusių su hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo administravimu. Kadangi hipoteka užtikrinta prievolė nėra vykdoma, todėl kreditorius prašo pradėti priverstinį skolos išieškojimą.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyrius 2011 m. gegužės 17 d. nutartimi areštavo įkeistą nekilnojamąjį turtą: 38,53 kv.m. ploto butą su b.n. patalpomis, pažymėtomis 24-1, 24-2, 24-3, 24-4, 24-8 (1/2 dalis iš 16,62 v.m.), t.y. 8,31 kv.m., (duomenys neskelbtini) , 10,33 k.v.m. ploto butą su b.n. patalpomis, pažymėtomis 24-1, 24-2, 24-3, 24-4, 24-8 (1/2 dalis iš 16,62 v.m.), t.y. 8,31 kv.m., (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančius M.D. ir R.D. Išaiškino daiktų savininkams, kad areštavus įkeistą turtą, jie netenka teisės perleisti turto kitiems asmenims, taip pat įkeisti, išnuomoti, kitaip suvaržyti teises į turtą arba mažinti jo vertę. Įspėjo skolininkus (įkeisto daikto savininkus) M.D. ir R.D., kad negrąžinus skolos, t. y. 70 586,70 EUR negrąžinto kredito, 101,46 EUR nesumokėtų palūkanų, ,66 EUR nesumokėtų delspinigių, iš viso: 70 688,82 EUR bei 137,00 Lt žyminio mokesčio išlaidų, per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas kreditoriui administruoti. Atmetė kreditoriaus prašymą išieškoti 350 Lt išlaidų susijusių su hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo administravimu.
Teismas, nustatęs, kad kreditorius tinkamai įvykdė pareigą pranešti kitai sutarties šaliai apie vienašališką sutarties nutraukimą, o skolininkai buvo tinkamai apie tai informuoti, įkeistą turtą areštavo.
Išvadą dėl tinkamo pranešimo apie vienašališką sutarties nutraukimą teismas motyvavo tuo, kad banko laiškai, adresuoti skolininkams, siųsti kredito sutartyje ir hipotekos lakšte nurodytais adresais pasiekė jų gyvenamąją vietą, tačiau gavėjai registruotos pašto korespondencijos siuntos neatsiėmė, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad reikalavimas, jog apie sutarties nutraukimą būtų iš anksto pranešta kitai sutarties šaliai, neturi būti aiškinamas tik kaip asmeninis pranešimo įteikimas; sutarties šalys privalo bendradarbiauti ir savo teises įgyvendinti sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 d., 200 straipsnio 1 dalis), todėl negali būti pateisinamas sutarties šalies elgesys, kai šalis vengia priimti sutarta siunčiamą pranešimą, nepranešusi pakeičia gyvenamąją vietą, neinformavusi kitos šalies ilgam laikui išvyksta ir pan., asmeniui šios pareigos nevykdant, kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje. Teismas vadovavosi Civiliniame kodekse įtvirtinta prezumpcija, nustatančia, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), skyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą (CK 6.166 straipsnis) (2009 m. birželio 18d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009).
Teismas atmetė prašymą priteisti 350 Lt išlaidų susijusių su hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo administravimu, nes šios išlaidos nėra priskirtinos prie išlaidų, sudarančių hipoteka užtikrinto pagrindinio reikalavimo įvykdymą (CK 4.174 str. 1 d.).
Suinteresuotas asmuo (skolininkė ir įkeisto daikto savininkė) R.D. atskiruoju skundu prašo skundžiamą teismo nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad apeliantė tik gavusi nutartį sužinojo, kad kreditorius su ja vienašališkai nutraukė 2005-12-16 kreditavimo sutartį. Iš nutarties turinio neaišku, kada sutartis buvo nutraukta, kokiu pagrindu, ar su pareiškimu buvo pateikti įrodymai apie tai, kad apeliantei buvo siųsta registruota korespondencija, kad ji buvo neatsiimta, nes iki šiol apeliantė gaudavo visus kreditoriaus siųstus laiškus. Apeliantės nuomone, pateiktų įrodymų neužtenka nutartyje paminėtoms faktinėms aplinkybėms pagrįsti. Jai negavus pranešimo dėl vienašališko sutarties nutraukimo, atimta teisė ginčyti kontrahento veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą, kas prieštarauja pagrindiniams civilinio proceso ir civilinės teisės principams. Paskutiniame iš kreditoriaus gautame 2011-02-11 įspėjime „Dėl kreditavimo sutarties sąlygų nevykdymo“ nurodyta skola bankui 2011-02-11 sudarė 901,13 eurų, gavusi darbą nuo 2011-04-12 iki 2011-05-23 pervedė į sąskaitą 1 006,90 eurų, iš kurių buvo apmokėtos sutartinės netesybos, palūkanos, negrąžintos paskolos dalis. Sutartyje nėra aptarta pažeistų sutartinių įsipareigojimų apimtis, 1000 eurų siekianti įsiskolinimo suma negali būti pripažinta esminiu sutarties pažeidimu atsižvelgiant į viso kredito sumą ir sutarties pasibaigimo terminą.
Taip pat nurodo, kad jokie suinteresuoto asmens bankui nurodyti adresai, kuriais buvo gaunama korespondencija, nepasikeitė ir visi laiškai visada pasiekdavo adresatą.
Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nes išdėstytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos.
Pareiškėjas AB DnB NORD bankas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Hipotekos teisėja pagrįstai konstatavo, kad skolininkai buvo tinkamai informuoti apie vienašališką sutarties nutraukimą. Hipotekos kreditoriaus teisė nukreipti savo reikalavimo patenkinimą į įkeistą turtą, kai skolininkas negrąžina eilinės paskolos sumos dalies ir kreditorius reikalauja grąžinti visą likusią sumą prieš terminą, pripažįstama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje (2003-12-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1151/2003).
Atskirasis skundas tenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas yra pagrįstas ir jame nurodyti argumentai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo nutartį.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamoje nutartyje konstatavo, jog, nesant duomenų apie tai, kad skolininkai pranešė kreditoriui apie jų gyvenamosios vietos pasikeitimą, kreditorius, išsiųsdamas skolininkams įspėjimą apie sutarties nutraukimą paskutiniu kreditoriui žinomu jų gyvenamosios vietos adresu Pylimo g. 60-24, Vilniuje, taip pat A. Jucio g. 45-4, Plungėje, juos tinkamai informavo apie kreditavimo sutarties nutraukimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, padarydamas tokią išvadą, netinkamai aiškino ir taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias priverstinio vykdymo procedūras pagal hipotekos kreditoriaus prašymą (CPK 558 str.), neįvykdė savo pareigos patikrinti, ar kreditorius, prieš kreipdamasis dėl skolos išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą (CPK 558 str.), laikėsi ikiteisminės vienašališkos sutarties nutraukimo tvarkos (CPK 6.218 str. 1 d.), dėl to nepagrįstai pradėjo priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.192 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma hipotekos kreditoriui ir tais atvejais, kai pasibaigia pagrindinę prievolę numatanti sutartis, ją nutraukiant vienašališkai. Pagrindinę prievolę nustatanti sutartis turi būti nutraukta iki kreipiantis dėl skolos išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą. Hipotekos kreditorius prie prašymo pradėti išieškojimą Hipotekos skyriui privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinę prievolę nustatanti sutartis pasibaigė ją vienašališkai prieš terminą nutraukiant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-12-03 nutartis, civilinėje byloje Nr.3K-3-1151/2003). Pareiškime dėl priverstinio skolos išieškojimo kreditorius teismui nurodė, jog skolininkams neįvykdžius pagal sutartį prisiimtų įsipareigojimų 2011-03-15 pranešimais dėl netinkamo sutarties vykdymo ir sutarties nutraukimo kreditorius nutraukė su skolininkais sudarytą kreditavimo sutartį. Taigi kreditorius laikė, jog pagrindinę prievolę nustatanti sutartis pasibaigė ją vienašališkai nutraukus prieš terminą. Atsižvelgiant į tai, kad vienašališkas sutarties nutraukimas šios kategorijos bylose gali sukelti skolininkui labai sunkias pasekmes, priimančiam kreditoriaus pareiškimą dėl skolos išieškojimo iš hipoteka užtikrinto turto hipotekos teisėjui kyla pareiga patikrinti, ar prieš kreipdamasis į teismą, kreditorius laikėsi įstatyme nustatytos privalomos vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos – per sutartyje nustatytą terminą iš anksto pranešė skolininkui apie sutarties nutraukimą.
Nagrinėjamu atveju kreditorius kartu su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo pirmosios instancijos teismui pateikė skolininkams (įkeistų daiktų savininkams) adresuotus 2011-03-15 raštus Nr. S-2089, S-2090, S-2091, S-2092 „Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo“ (b.l. 45-48), kuriuose skolininkams nurodė, jog per 10 dienų nuo šio pranešimo gavimo dienos nepašalinus sutarties pažeidimo, t.y. nesumokėjus 4 216,01 EUR įsiskolinimo, bankas dieną, einančią po minėto termino pasibaigimo dienos, be papildomo pranešimo vienašališkai nutrauks kreditavimo sutartį, o nutraukus sutartį, bankui atsiras pagrindas pradėti priverstinį skolos išieškojimą pagal sutartį iš bankui įkeisto turto. Kreditorius taip pat teismui pateikė duomenis, jog pranešimą siuntė skolininkams jų nurodytais gyvenamosios vietos adresais (duomenys neskelbtini), tačiau pranešimas skolininkams nebuvo įteiktas ir grįžo kreditoriui su pašto nuoroda ant vokų, jog adresatai nurodytu adresu 2011-03-25, 26, 27, 28 nerasti, neatsiėmė, pasibaigęs saugojimo laikas (b.l. 49-52).
CK 6.128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šalis, nusprendusi pasinaudoti teise vienašališkai atsisakyti sutarties, apie numatomą sutarties nutraukimą privalo iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą. Ši teisės norma nenurodo tokio pranešimo formos, todėl ją šalys gali aptarti sutartyje. Jeigu sutartyje apie tai nekalbama, tai galima padaryti bet kokia forma, kuri, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, yra protinga ir priimtina, nes reikalavimas iš anksto pranešti nutraukiant sutartį laikomas įvykdytu, kai tokį pranešimą gauna kita šalis (CK 6.166 str.), tai yra būtina pranešti tokia forma ir priemonėmis, kad kita šalis gautų pranešimą.
Tarp AB DnB NORD banko ir R.D. bei M.D. 2005-12-16 sudarytos kreditavimo sutarties Nr.996 bendrosios dalies 41 p. numatyta, kad esant sutarties nutraukimo pagrindams, bankas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, prieš 10 dienų išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką pranešimą, nutraukti sutartį; sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo kredito gavėjui dienos (b.l. 16). Pranešime, adresuotame skolininkams, nurodyta, kad šis terminas skaičiuojamas nuo gavimo dienos, todėl šiuo atveju svarbu nustatyti ar pranešimo pasiekimas skolininkų gyvenamosios vietos adresu, tačiau jo neatsiėmimas gali būti pripažįstamas tinkamu, kad kreditorius galėtų vienašališkai nutraukti sutartį ir kreiptis į hipotekos teisėją dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vien pranešimo apie sutarties nutraukimą išsiuntimas skolininkui, taigi ir jo pateikimas hipotekos teisėjui, nėra tinkamas tokios procedūros įvykdymas, kitoks aiškinimas prieštarautų CK 6.218 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam imperatyvui, jog antrajai sutarties šaliai privalo iš anksto būti pranešta apie sutarties nutraukimą (2009-06-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009).
Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, jog pranešimas apie vienašalį sutarties nutraukimą skolininkams buvo siunčiamas kreditoriui žinomais jų gyvenamosios vietos adresais, kurie nurodyti tiek kreditavimo sutartyje, tiek ir hipotekos lakšte. Tačiau siųstas pranešimas skolininkams nebuvo įteiktas. Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad jos gyvenamosios vietos adresas nėra pasikeitęs. Atsižvelgiant į tai, kad CK 6.218 str. įtvirtinta pareiga elgtis sąžiningai ir informuoti skolininką apie numatomą vienašališką sutarčių nutraukimą, nesant byloje akivaizdžių įrodymų, jog skolininkai vengia priimti korespondenciją, bet esant byloje priešingiems įrodymams, t.y. kad visi iki tol siųsti kreditoriaus pranešimai, o taip pat ir teismo skundžiama nutartis buvo įteikti skolininkams jų gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 80-84, 72, 73), be to, nesant byloje įrodymų, jog kreditorius būtų bandęs siųsti minėtą pranešimą pakartotinai, darytina išvada, kad pranešimas apie vienašalį sutarties nutraukimą skolininkams įteiktas nebuvo, todėl nesant duomenų apie vienašališko sutarties nutraukimo momentą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, hipotekos skyriaus teisėja neturėjo pagrindo tenkinti kreditoriaus pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo.
Esant išdėstytiems motyvams, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – netenkinti kreditoriaus AB DnB NORD banko pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininkų (įkeisto daikto savininkų) įkeisto turto (CPK 337 str. 2 p.).
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie tapo teisiškai neaktualūs nagrinėjamu atveju.
Patenkinus atskirąjį skundą, pareiškėjo (kreditoriaus) turėtos bylinėjimosi išlaidos – 363 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti jam nepriteistinos (CPK 93 str.).
Teismo turėtos pašto išlaidos, kurios neviršija 10 Lt, nepriteistinos vadovaujantis Teisingumo ir Finansų ministrų 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo (CPK 96 str. 6 d.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 straipsniais, teismas
n u t a r ė:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011 m. gegužės 17 d. nutartį panaikinti.
Kreditoriaus AB DnB NORD banko pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininkų ir įkeistų daiktų savininkų M.D., a.k. (duomenys neskelbtini), ir R.D., a.k. (duomenys neskelbtini), netenkinti.
Nutarties kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai.
Teisėja Romualda Janovičienė