Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03762-2023-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(N)

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėja T. B. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 23S24380; 2023 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 23S25177; 2023 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 23S29227; 2) įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo iš naujo. Pareiškėja prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėja nurodė, kad jai Migracijos departamentas 2022 m. birželio 1 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760131098, galiojantį iki 2023 m. kovo 22 d. Pareiškėja Migracijos departamentui buvo pateikusi prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ji užsiima ir ketina toliau vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 45 str. 1 d. 2 p.). Migracijos departamentas, vadovaudamasis trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSD) išvada, dėl pareiškėjos sutuoktinio priėmė to paties pobūdžio sprendimus, kurių teisėtumas ir pagrįstumas yra nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme. VSD 2023 m. vasario 27 d. raštu Nr. 19-155S (toliau – ir Raštas) Migracijos departamentui pateikė informaciją, nurodydamas, kad pareiškėja turi ryšių, nesuderinamų su nacionalinio saugumo interesais, todėl jos buvimas kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į VSD raštą, priėmė sprendimus, kurie, pareiškėjos vertinimu, yra neteisėti ir nepagrįsti.

3.       Pareiškėja pažymėjo, jog atsakovas sprendimus iš esmės grindžia Rašte nurodyta aplinkybe, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui dėl savo profesinės patirties, nes ji 2019–2021 m. dirbo Rusijos banke (duomenys neskelbtini), taip pat dėl to, kad pareiškėja asmeniškai arba per sutuoktinį gali būti išnaudojama Rusijos valstybės institucijų ir (arba) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš valstybės saugumo interesus, nes pareiškėjos sutuoktiniui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu. Taip pareiškėja, būdama ir gyvendama Lietuvoje, neva atliktų sutuoktinio patikėtinės vaidmenį. Migracijos departamentui jos profesinė patirtis Rusijos banke nesudarė kliūčių 2022 m. birželio 1 d. išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu, taigi Migracijos departamentas jokių galimų rizikų pareiškėjai 2022 m. birželio 1 d., išduodamas ir atsižvelgdamas į jos profesinę patirtį, apimančią laikotarpį nuo 2019 iki 2021 m., neįžvelgė, todėl pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui yra neįrodyta. Vien tai, jog tam tikras elgesys yra visuomenėje smerkiamas (t. y. nagrinėjamu atveju Rusijos Federacijos kariniai veiksmai Ukrainoje) nesudaro pagrindo kompetentingoms institucijoms, Migracijos departamentui ir VSD, imtis veiksmų prieš kiekvieną asmenį, kuriam Lietuvos Respublikoje yra išduotas leidimas laikinai gyventi, nes jis praeityje dirbo Rusijos įmonėse, kuriose dirbę ir (ar) ar dalyvavę asmenys palaiko ir (ar) palaikė Rusijos režimo vykdomą politiką.

4.       Pareiškėjos teigimu, Migracijos departamentas ginčijamuose sprendimuose detaliau analizavo kitų asmenų profesines patirtis ir aplinkybes nei pačios pareiškėjos, dėl kurios buvo priimti ginčijami sprendimai, o jos ekonominiai, socialiniai bei šeiminiai ryšiai buvo vertinami netinkamai ir paviršutiniškai. Migracijos departamento priimti sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje viešojo administravimo subjekto priimtam sprendimui keliamų turinio ir formos reikalavimų, grindžiami nepagrįstomis prielaidomis. Migracijos departamentas neturi teisės grėsmės valstybės saugumui sąvokos turinį aiškinti taip plečiamai, kad į šios sąvokos turinį patektų ir situacijos, kai vien asmens profesinė patirtis ar kitų asmenų atlikti neteisėti veiksmai nulemtų jo keliamą ar galinčią kelti grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamento klausimyne pareiškėja pažymėjo, jog nepalaiko Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje, todėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas arba atsisakymas juos pakeisti laikytini VSD ir Migracijos departamentui suteiktų įgaliojimų viršijimu.

5.       Pareiškėja nurodė, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvoje pirmą kartą jai buvo išduotas 2016 m. rugpjūčio 5 d., o vėliau periodiškai pratęsinėjamas (iki 2023 m), ir tai parodo, kad pareiškėja yra pasiekusi aukštą integracijos lygį Lietuvoje (jos visuomenėje) bei vakarietiškoje kultūroje. Lietuvoje pareiškėja turi namus, o jos nepilnametis vaikas lanko gimnaziją. Pareiškėja jokių ekonominių interesų Rusijos Federacijoje neturi. Taigi nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėja palaiko Kremliaus vykdomą politiką ar gali būti išnaudojama Rusijos valstybinių institucijų ar žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Pareiškėja nedalyvavo jokioje veikloje, susijusioje su Rusijos valstybės institucijų ar žvalgybų tarnybų veikla. Migracijos departamentas ginčijamuose sprendimuose, be kita ko, nurodė argumentus, susijusius su bendrove, kurioje pareiškėja dirba, tačiau priėmė sprendimus vadovaudamasis grėsmės valstybės saugumui pagrindu. Byloje ginčijami sprendimai nebuvo priimti vadovaujantis tuo pagrindu, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie bendrovę.

6.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

7.       Atsakovas nurodė, jog 2022 m. birželio 1 d. pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760131098, galiojantis iki 2023 m kovo 22 d. Pareiškėja 2023 m. vasario 9 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, kad ji užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nes pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) vadovė. Migracijos departamentas gavo 2023 m. vasario 27 d. VSD Raštą, kuriame nurodyta, jog, VSD vertinimu, pareiškėjos buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes pareiškėja turi ryšių, nesuderinamų su valstybės saugumo interesais. Atsižvelgus į tai ir vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Migracijos departamentas priėmė ginčijamą sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi naikintinas. Kadangi pareiškėjos buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, jos turimi socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis negali būti svarbesni už valstybės saugumą.

8.       Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjos turimas leidimas gyventi buvo panaikintas atsižvelgus į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 37 ir 38.3 punktus bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, pareiškėjos atžvilgiu pagrįstai priimtas ir sprendimas, kuriuo nustatytinas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas. Priimdamas ginčijamus sprendimus, Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos, VSD, išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti. Nesutiktina, kad VSD išvada nepagrindžia pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo, kadangi, VSD vertinimu, grėsmė kyla dėl pačios pareiškėjos ryšių, susiformavusių 2019–2021 m., kai pareiškėja dirbo Rusijos banke (duomenys neskelbtini), kurio pagrindiniai galutiniai naudos gavėjai – su Kremliaus režimu susiję asmenys. Be to, grėsmė kyla ir dėl pareiškėjos sutuoktinio ryšių su asmenimis, susijusiais su Rusijos vykdomu karu prieš Ukrainą ir prisidedančiais prie Rusijos karinės galios vystymo.

9.       Atsakovas akcentavo, kad VSD pateikė vertinimą, jog pareiškėjos sutuoktinio gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl prašė panaikinti jo leidimą laikinai gyventi, išsiųsti jį iš šalies ir įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą 5 metams. Pareiškėja, turėdama leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tikėtina, atliktų sutuoktinio, kurio buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, verslo ir kitų vykdytų veiklų patikėtinės vaidmenį. VSD duomenimis, pareiškėjos sutuoktinis turėjo ryšių su asmenimis, susijusiais su Rusijos vykdomu karu prieš Ukrainą ir prisidedančiais prie Rusijos karinės galios vystymo. Suinteresuoti Rusijos subjektai gali šiais ryšiais pasinaudoti nacionalinio saugumo interesų neatitinkančiai veiklai vykdyti, net jei šiuo metu sutuoktinis formaliai juos būtų nutraukęs. Be to, pareiškėja turi ir kitų su nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių. 2019–2021 m. ji dirbo Rusijos banke (duomenys neskelbtini), kurio pagrindiniai galutiniai naudos gavėjai yra su Kremliaus režimu susiję asmenys.

10.       Atsakovas nurodė, kad VSD nustatyti pareiškėjos ryšiai, nesuderinami su Lietuvos valstybės saugumo interesais, rodo, kad pareiškėja asmeniškai ar per sutuoktinį gali būti išnaudota Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą ir pasikeitus saugumo situacijai regione, pareiškėjos ir jos sutuoktinio ryšiai įgijo grėsmės valstybės saugumui pobūdį. Suinteresuoti Rusijos subjektai gali jais pasinaudoti nacionalinio saugumo interesų neatitinkančiai veiklai vykdyti, net jeigu šiuo metu pareiškėja formaliai juos ir būtų nutraukusi. Ryšiai su asmenimis, susijusiais su Rusijos vykdomu karu prieš Ukrainą ir prisidedančiais prie Rusijos karinės galios vystymo kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tai taip pat rodo, kad užsienietis gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Tai, kad VSD įvertino pareiškėjos ryšius su Kremliui artimais asmenimis, nepatvirtina, kad VSD išvada yra nepagrįsta. Ginčijami sprendimai priimti ne todėl, kad Migracijos departamentas privalo imtis veiksmų prieš Rusijos Federacijos piliečius, turinčius leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, kurie praeityje dirbo Rusijos valstybinėse institucijose kartu su asmenimis, kuriems šiuo metu taikomos sankcijos, bet todėl, kad VSD vertinimu, dėl pareiškėjos ryšių su Kremliui artimais asmenimis ji gali būti išnaudojama Rusijos vykdomai agresyviai politikai.

11.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

12.       Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, Raštu Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėja turi ryšių, nesuderinamų su valstybės saugumo interesais, todėl jos buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. 2019–2021 m. pareiškėja dirbo Rusijos banke (duomenys neskelbtini), kurio galutiniai naudos gavėjai – su Kremliaus režimu susiję asmenys. VSD 2023 m. sausio 2 d. raštu Nr. 19-2S Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjos sutuoktinio gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl prašė panaikinti jo laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje; išsiųsti jį iš šalies ir įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą 5 metams. Pareiškėja, turėdama laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, tikėtina, atliktų sutuoktinio, kurio buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, verslo ir kitų vykdytų veiklų patikėtinės vaidmenį ir tai sudarytų sąlygas jam netiesiogiai tęsti veiklą Lietuvoje. VSD duomenimis, pareiškėjos sutuoktinis turėjo ryšių su asmenimis, susijusiais su Rusijos vykdomu karu prieš Ukrainą ir prisidedančiais prie Rusijos karinės galios vystymo. Suinteresuoti Rusijos subjektai gali šiais ryšiais pasinaudoti valstybės saugumo interesų neatitinkančiai veiklai vykdyti, net jei šiuo metu jis formaliai juos būtų nutraukęs.

II.

13.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 9 d. sprendimu priėmė pareiškėjos skundo dalies atsisakymą ir bylos dalį dėl Migracijos departamento 2023 m. kovo 9 d. Nr. 23S25177 sprendimo, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, panaikinimo nutraukė ir išaiškino, kad dalį bylos nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama. Teismas kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė. Teismas netenkino pareiškėjos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

14.       Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu pareiškė, kad pareiškėja atsisako dalies skundo reikalavimo panaikinti Migracijos departamento 2023 m. kovo 9 d.  sprendimą Nr. 23S25177, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, kadangi bylos nagrinėjimo metu leidimo laikinai gyventi galiojimas yra pasibaigęs, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 1 dalimi ir 103 straipsnio 4 punktu, priėmė skundo dalies atsisakymą ir bylos dalį dėl Migracijos departamento 2023 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 23S25177 panaikinimo nutraukė.

15.       Pirmosios instancijos teismas nustatė: (duomenys neskelbtini)

16.       Pirmosios instancijos teismas nustatė: (duomenys neskelbtini)

17.       Pirmosios instancijos teismas nustatė: (duomenys neskelbtini)

18.       Teismas pažymėjo, jog nors teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovas ginčijo darbo Rusijos banke (duomenys neskelbtini) svarbą ir sąsajas tarp asmenų, tačiau teismas tokią poziciją laikė deklaratyvia, nes pati pareiškėja pripažino, kad nutraukus (duomenys neskelbtini) veiklą Rusijos Federacijoje, ji gavo kvietimą iš Rusijos banko dėl savo patirties su užsienio investuotojais, ir išvyko būtent ten dirbti, nors buvo „paklausi specialistė Europos bankuose“. Taigi išvykti dirbti į Rusiją buvo pareiškėjos sąmoningas pasirinkimas, nors ji būtų turėjusi ir kitų galimybių, o ir pats įsidarbinimas įvyko banko siūlymu. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėja užėmė finansų direktorės pareigas, tačiau Rusijos banke įsidarbino vadybininke, nors, kaip pati sako, perėjo į šį banką su savo komanda gavusi kvietimą ir būdama paklausia specialiste Europoje.

19.       Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, abejojo dėl realaus pareiškėjos įsitraukimo į bendrovės valdymą ir tai, teismo vertinimu, patvirtina aplinkybę, jog jos buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas bendrovės valdymui ir vystymui užtikrinti. Nors pareiškėja nuo 2021 m. liepos 7 d. turi dalinės nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto įsigijimas Lietuvos Respublikoje savaime nesuteikia teisės užsieniečiui gyventi šalyje, t. y. nėra pagrindas leidimui laikinai gyventi gauti. Vertindamas pareiškėjos šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, teismas nustatė, jog pareiškėjos sutuoktiniui Migracijos departamentas 2022 m. vasario 9 d. priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, o 2022 m. vasario 10 d. buvo priimtas sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams. Pareiškėjos nepilnamečiam sūnui pirmasis leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu išduotas 2022 m. rugpjūčio 30 d., galiojo iki 2023 m. kovo 22 d.

20.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog kompetentinga institucija teikti išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui yra VSD, o nagrinėjamoje byloje Migracijos departamentas Įstatymo nustatytą pagrindą – grėsmę valstybės saugumui – konstatavo įvertinęs VSD išvadą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, pažymėjo, kad atsakovui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, jis nėra Įstatymu įpareigotas prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą gauti papildomus pareiškėjos paaiškinimus, nes jie nesuteiktų teisės atsakovui nesivadovauti VSD pateikta išvada. Įvertinęs tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas, gavęs VSD Raštą apie tai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėja nepaneigė VSD nurodytų aplinkybių, kad jos sutuoktinis turėjo ryšių su asmenimis, susijusiais su Rusijos vykdomu karu prieš Ukrainą ir prisidedančiais prie Rusijos karinės galios vystymo.

21.       Teismas atkreipė dėmesį, kad teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, jog jos sutuoktinis vadovavo bankui (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinis akcininkas (duomenys neskelbtini) buvo susipykęs su V. Putinu (ir (ar) jo žentu), todėl pareiškėjos sutuoktinis turėjo išvykti iš Rusijos, tarsi bandydama sukurti įspūdį, kad pareiškėjos sutuoktinis galėjo būti nepalankiai vertinamas Rusijoje, tačiau teismas pažymėjo, kad nepaisant tokių pareiškėjos teiginių, pareiškėjos sutuoktinis buvo direktorių tarybos, kuriai vadovavo būtent autoritarinei valdžiai lojalūs asmenys, kuriems taikomos ES sankcijos dėl artimų ryšių su Kremliaus režimu ir dalyvavimo Rusijos karinės pramonės vystyme, taip pat dėl paramos Krymo aneksijai, narys. Be to, kaip nurodė pati pareiškėja, jos sutuoktinio ekonominė veikla Rusijoje buvo nutraukta 2022 m. rugpjūčio mėn. Tai, teismo vertinimu, atskleidžia, kad pareiškėjos šeimos ryšiai su Rusija buvo įvairiapusiai ir ilgalaikiai. Be to, pareiškėja pati posėdžio metu, teismui paklausus, kaip grįžo į Rusiją, jei iš jos išvyko dėl tariamo konflikto su V. Putinu, nurodė, kad tuo metu (duomenys neskelbtini) konfliktas jau buvo „užgesęs“ ir pretenzijos sutuoktiniui „buvo atšauktos“.

22.       Teismas sprendė, kad VSD nurodytos aplinkybės pagrįstai buvo pripažintos svarbiomis sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjai, nes pareiškėjos sutuoktinio praeityje buvę ryšiai su asmenimis, susijusiais su Rusijos vykdomu karu prieš Ukrainą ir prisidedančiais prie Rusijos karinės galios vystymo, gali lemti situaciją, jog suinteresuoti Rusijos subjektai gali jais pasinaudoti valstybės saugumo interesų neatitinkančiai veiklai vykdyti, net jeigu šiuo metu pareiškėjos sutuoktinis formaliai juos ir būtų nutraukęs. Taigi pareiškėja asmeniškai ar per sutuoktinį gali būti išnaudota Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus ir akivaizdžiai kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.

23.       Teismas pažymėjo, jog nors pareiškėja neigia pažįstanti banko akcininkus ar su jais bendravusi, tačiau, teismo vertinimu, pats faktas, kad pareiškėja buvo pakviesta dirbti į šį banką, taip pat tai, kad nepaisant jos dėstomos pozicijos dėl nepritarimo Rusijos vykdomai politikai nuo 2010 metų, konflikto su V. Putinu, dėl vakarietiškų vertybių puoselėjimo, jos įgūdžių paklausa Europos bankuose, pareiškėja išvyko į Rusiją ir ten įsidarbino, yra pakankamas sprendžiant dėl tikrųjų jos nuostatų, vertybių ir galimo pažeidžiamumo. Teismas pažymėjo ir tai, kad atsakydama į teismo klausimą, kas be anketos atsakymų parodo jos vidines nuostatas dėl nepritarimo Rusijos vykdomai politikai, pareiškėja atsakė norinti, kad jos vaikai gyventų Europoje ir dėl to padarys viską. Taigi, teismo vertinimu, akivaizdu, kad pareiškėjos elgesys yra nulemtas ne susiformavusių vertybinių nuostatų pagrindu, o tiesiog ieškant patogaus būdo gauti asmeninės daugiausiai naudos, todėl yra grėsmė, kad ji gali būti išnaudota Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, jei tai bus jai asmeniškai naudinga. Šios aplinkybės, teismo teigimu, patvirtina, kad VSD ir Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

24.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors pareiškėja akcentavo savo ekonominius, socialinius bei šeiminius ryšius, nurodė, kad jie buvo vertinami netinkamai ir paviršutiniškai, tačiau šioje byloje, teismo vertinimu, nėra jokių aplinkybių, kurios rodytų, kad VSD ar atsakovas piktnaudžiavo, be pagrindo naudojo grėsmės valstybės saugumui pagrindą, buvo nusiteikę prieš pareiškėją. Teismas kartu atkreipė dėmesį, kad pareiškėja neįrodė, jog jos funkcijos bendrovėje negali būti atliekamos jai nebūnant Lietuvoje, taip pat nepaneigė atsakovo pateiktos informacijos, kad ir iki šiol pareiškėja bendrovės veikloje jei ir dalyvavo, tai darė nebūdama Lietuvoje, nes atvykdavo tik epizodiškai. Nors pareiškėja skunde akcentavo tai, kad ji nuo 2016 metų periodiškai gyveno Lietuvoje, o per visą šį laikotarpį pasiekė aukštą integracijos lygį Lietuvoje (jos visuomenėje) bei vakarietiškoje kultūroje, tačiau byloje nustatytos aplinkybės, teismo vertinimu, leidžia abejoti šiais pareiškimais.

25.       Teismas darė išvadą, kad pareiškėja nepasiekė aukšto integracijos lygio Lietuvoje ir jos didžioji dalis interesų tuo metu buvo kitur, be kita ko, ir Rusijoje, kurioje pareiškėja dirbo. Nors pareiškėja nurodė, kad jos sūnus metus lankė mokyklą Vilniuje, tačiau tai nesudaro pagrindo spręsti dėl jo integracijos Lietuvoje, ar dėl sunkumų gyvenant kitoje šalyje, nes jo ryšių su Lietuva iki tol nebuvo nustatyta. Dėl to, teismo vertinimu, Migracijos departamentas atliko pareiškėjos vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjos ekonominius, socialinius ir šeiminius ryšius), todėl negalima teigti, jog atsakovas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Sprendimas buvo pagrįstas objektyviais Migracijos departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Teismas pažymėjo, jog vien tai, kad pareiškėjai anksčiau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, nereiškia, jog ji turi pagrįstą lūkestį tikėtis, kad leidimas ir vėl bus išduotas.

26.       Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjos nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti sprendimo, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

27.       Teismas, vertindamas pareiškėjos skundo reikalavimą dėl sprendimo uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į informacinę sistemą panaikinimo, nustatė, kad atsakovo sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką atitinka Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punktą, kuriame nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nuostatas, nes sprendime buvo vertinta tiek VSD Rašte siūlomas uždraudimo terminas, tiek pareiškėjos ryšiai. Nors pareiškėja nurodo, kad sprendimas uždrausti atvykti jai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagrįstas prielaidomis, tačiau, kaip ir sprendimo, kuriuo atsisakyti išduoti leidimą gyventi, atveju, teismo vertinimu, atsakovas vadovavosi turimais duomenimis ir sprendime nurodė tiek teisinį, tiek faktinį pagrindą, įvertino pareiškėjos ekonominius, socialinius ir šeiminius ryšius. Be to, pareiškėja teismo posėdžio metu patvirtino, kad jos tėvai ir sūnus šiuo metu gyvena Rusijoje. Pareiškėjos sutuoktiniui taikomos analogiškos uždraudimo atvykti ir įrašymo Šengeno informacinę sistemą perspėjimą priemonės.

28.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, darė išvadą, kad Migracijos departamento priimti sprendimai nelemia pareiškėjos šeiminio gyvenimo ribojimo. Darbine veikla (ir bendrovės valdymu) pareiškėja ir ankstesniu laikotarpiu (kol galiojo leidimas gyventi Lietuvoje) užsiėmė būdama Rusijoje, todėl teismas sprendė, kad aptariami ribojimai nelaikytini neproporcingais. Vien tai, kad pareiškėja gali patirti tam tikrų nepatogumų ir suvaržymų, nėra pagrindas netaikyti jai ribojimų paneigiant valstybės saugumo interesus. Nors pareiškėja ginčijo sprendimų atitiktį VAĮ dėl motyvų nebuvimo, tokie pareiškėjos argumentai laikytini nepagrįstais.

29.       Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad Migracijos departamento sprendimai buvo priimti laikantis nustatytos procedūros, atlikus objektyvų įrodymų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas išvadas, todėl jų naikinti pareiškėjos nurodytais motyvais pagrindo. Teismas atmetė pareiškėjos skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, nurodydamas, jog šis reikalavimas yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti sprendimus.

30.       Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmetęs pareiškėjos skundą, netenkino prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III.

31.       Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

32.       Pareiškėja nurodo, jog pirmosios instancijos teismas formaliai vertino pareiškėjos argumentus ir neatsižvelgė į tai, kad Migracijos departamentas neatliko tyrimo, išimtinai vadovaudamasis VSD Rašte pateikta informacija. Teismas neįvertino visų faktinių aplinkybių, kurios buvo reikšmingos ginčo išsprendimui iš esmės, nes šiuo atveju tiek VSD Rašte, tiek ginčijamuose sprendimuose žymiai detaliau analizuojama kitų asmenų profesinė patirtis nei pačios pareiškėjos, kurios atžvilgiu buvo priimti sprendimai. Pareiškėjos argumentai buvo išnagrinėti tendencingai, o teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjos politinių pažiūrų, nurodytų teismo posėdyje ir pildant Migracijos departamento klausimyną.

33.       Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Rekomenduojamus teismų procesinių sprendimų kokybės standartų, patvirtintų Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 13P-65-(7.1.2). Konstatuodamas, kad pareiškėjos profesinė patirtis praeityje (t. y. tariami ryšiai su asmenimis) pagrindžia, kad ji kelia grėsmę valstybės saugumui bei aplinkybė, jog tai, kad pareiškėjos politiniai įsitikinimai (t. y. nepritarimas Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainoje) neturi teisinės reikšmės, aiškino grėsmės valstybės saugumui turinį plečiamai. Teismas deklaratyviai pritarė Migracijos departamento argumentams, kurie iš esmės yra paremti tik spėjimu (prezumpcija), nors viešojoje teisėje grėsmės valstybės saugumui turinys neturi būti aiškinamas plečiamai.

34.       Pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog asmens pripažinimui keliančiu grėsmę valstybės saugumui pakanka vien profesinės patirties fakto praeityje Rusijos Federacijos įmonėse arba artimoje aplinkoje esančių asmenų tariamų ryšių, formuoja ydingą teisminę praktiką, kuri suponuoja išvadą, kad kiekvienam asmeniui, praeityje dirbusiam Rusijos Federacijos įmonėse, kuriose kartu dirbę asmenys tariamai turi (turėjo) ryšių su asmenimis, susijusiais su Rusijos vykdomu karu prieš Ukrainą arba artimoje aplinkoje esančių asmenų tariami ryšiai, yra (bus) laikoma pakankamu pagrindu, neatsižvelgiant į kitas aplinkybes paneigiančias rizikos tikimybę aplinkybes, konstatuoti asmens keliamą grėsmę valstybės saugumui ir jį išsiųsti iš šalies.

35.       Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu Migracijos departamentui suteikiama teisė remiantis vien geopolitiniu pokyčiu riboti šios tautybės asmenų galimybę gyventi Lietuvoje, nepaisant bet kokių kitų aplinkybių (pavyzdžiui, asmuo Lietuvoje gyvena (t. y. beveik 7 m. laikotarpį), asmens sutuoktinis ir nepilnametis sūnus gyveno Lietuvoje bei mokėsi Lietuvos gimnazijoje, asmens politinės pažiūros atitinka Lietuvos visuomenėje vyraujančias politines pažiūras, Lietuvoje yra gyvenančio asmens verslas, Lietuvoje asmuo turi nekilnojamojo turto ir t. t.). Tai reiškia, kad tuo atveju, jeigu Rusijos Federacijos pilietis praeityje dirbo Rusijos įmonėse, kuriose kartu dirbo asmenys, kurie tariamai turėjo ryšių su asmenimis, kuriems taikomos ES sankcijos pagrindžia, kad asmuo taip pat kelia grėsmę valstybės saugumui.

36.       Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu pateisinama diskriminacija tautybės pagrindu, kadangi ji yra Rusijos Federacijos pilietė, dėl to Lietuvos valstybinės institucijos, primesdamos kaltinimus dėl nepagrįstų politinių pareiškėjos pažiūrų, kiek tai susiję su jos profesine patirtimi praeityje, vertina, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, neatsižvelgdamos į kitas itin reikšmingas VSD Rašte suformuluotą išvadą paneigiančias aplinkybes. Tokiu būdu pareiškėja ir kiti Rusijos Federacijos piliečiai atsiduria nepalankesnėje padėtyje nei kiti asmenys, gyvenantys Lietuvos Respublikoje.

37.       Pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, kad jos profesinė patirtis praeityje nebuvo kliūtis gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (pirmą kartą 2016 m.), o vėliau jį pratęsinėti iki šiol (laikotarpį, apimantį beveik 7 m.) bei atsakovas anksčiau pareiškėjos profesinėje patirtyje jokios grėsmės neįžvelgė. Pareiškėjos profesinė patirtis 2019–2021 m. nesudarė Migracijos departamentui, įvertinus geopolitinį pokytį (t. y. 2022 m. vasario 24 d. Rusijos pradėtą  karinę invaziją į Ukrainą), kliūčių pareiškėjai neišduoti leidimo laikinai gyventi Lietuvoje 2022 m. birželio 1 d.

38.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

39.       Atsakovas nurodo, jog, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pareiškėja nepaneigė VSD išvados, o Migracijos departamentas privalo nesivadovauti abejones keliančiais duomenimis, kadangi būtent sprendimą išduoti, panaikinti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje priima Migracijos departamentas, todėl pareiškėjos teiginiai deklaratyvūs. Priimdamas ginčijamą sprendimą, Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos, VSD, išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui.

40.       Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjos keliama grėsmė buvo įvertinta plečiamai. Grėsmės vertinimas atliktas laikantis teisės aktų nuostatų, ginčijami sprendimai priimti ne todėl, kad Migracijos departamentas privalo imtis veiksmų prieš Rusijos Federacijos piliečius, turinčius leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, kurie praeityje dirbo Rusijos valstybinėse institucijose kartu su asmenimis, kuriems šiuo metu taikomos sankcijos, bet todėl, kad, VSD vertinimu, dėl pareiškėjos ryšių (taip pat ir jos sutuoktinio ryšių) su Kremliui artimais asmenimis ji gali būti išnaudojama Rusijos vykdomai agresyviai politikai.

41.       Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos elgesys (grįžti į Rusiją, dirbti Rusijos banke, gyventi Lietuvoje) yra nulemtas ne susiformavusių vertybinių nuostatų pagrindu, o ieškant patogaus būdo gauti asmeninės daugiausiai naudos, nes pareiškėja ne kartą teismo posėdžio metu akcentavo, kad padarys viską, jog jos sūnui nereikėtų gyventi Rusijoje, ji jo neleis į Rusijos kariuomenę (pareiškėjos sūnui (duomenys neskelbtini)). Nors pareiškėja akcentuoja, kad nebuvo įvertintas jos klausimynas, kuriame ji nurodė nepritarianti kariniams veiksmams, tačiau būtent teismas posėdžio metu detaliai bandė išsiaiškinti jos politines pažiūras. Pareiškėja nurodė jokių realių veiksmų neatlikusi, teigė, kad su plakatu rankose nestovėjusi, nes neverta. Atsižvelgiant į tai, faktas, kad klausimyne pareiškėja pažymėjo nepritarianti kariniams veiksmams, savaime nereiškia, kad šis atsakymas eliminuoja asmens pažeidžiamumą dėl jos ir jos sutuoktinio praeityje turėtų ryšių su Rusijos režimą palaikančiais asmenimis ar kad ji ateityje negali būti dėl šių ryšių išnaudojama.

42.       Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad sprendimai priimti neatlikus individualaus tyrimo ir formalus dėl to, kad jo turinyje atsispindi VSD Rašto išvada. Migracijos departamentas atliko pareiškėjos vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjos socialinius, ekonominius, šeiminius ryšius, leidimus gyventi Lietuvoje, darbinius santykius, darbo užmokestį, nekilnojamo turto įsigijimo faktus, buvimo Lietuvoje laikotarpius), todėl negalima teigti, jog atsakovas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

43.       Atsakovas pažymi, jog byloje negali būti ignoruojama geopolitinė ir kontekstinė informacija, būtent – Rusijos Federacijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui, kaip apibrėžta, be kita ko, Nacionalinio saugumo strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907.

44.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

45.       Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad teismas sprendime rėmėsi vieninteliu įrodymu – VSD Raštu, ir nepagrįstai nesivadovavo jos užpildytu klausimynu, kuriame ji nurodė savo politines pažiūras ir požiūrį į Rusijos Federacijos vykdomą agresiją. Priešingai, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įvertino klausimyne pateiktą informaciją ir pagrįstai sprendė, kad pareiškėjos elgesys nulemtas ne susiformavusių vertybinių nuostatų pagrindu, o ieškant patogaus būdo gauti asmeninės naudos, todėl yra grėsmė, kad ji gali būti išnaudota Rusijos valstybės institucijų ir žvalgybos tarnybų vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, jei tai bus jai asmeniškai naudinga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

46.       Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo atsisakymo pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi ir uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą, nes pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, pagrįstumo ir teisėtumo.

47.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjos ir jos sutuoktinio ryšiais Rusijos Federacijoje ir asmenimis, susijusiais su Rusijos vykdomu karu prieš Ukrainą ir prisidedančiais prie Rusijos karinės galios vystymo, patvirtina, kad suinteresuoti subjektai gali pasinaudoti šiais ryšiais valstybės saugumo interesų neatitinkančiai veiklai vykdyti, todėl pareiškėja asmeniškai ar per sutuoktinį gali būti išnaudota Rusijos Federacijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų vykdant veiklą, nukreiptą prieš valstybės saugumo interesus. Teismo vertinimu, šios aplinkybės akivaizdžiai kelia grėsmę valstybės saugumui, dėl to atsakovas pagrįstai ir teisėtai priėmė sprendimus, kuriais pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką bei į Šengeno informacinę sistemą įtrauktas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

48.       Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad jos buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, o atsakovo sprendimai priimti vadovaujantis tik Raštu, nevertinant kitų byloje surinktų įrodymų. Pareiškėjos vertinimu, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jos politines pažiūras, t. y. kad ji nepalaiko Rusijos Federacijos karo Ukrainoje, ir tai nurodė pildydama klausimyną Migracijos departamente, o ginčijamuose sprendimuose įžvelgtina jos diskriminacija tautybės ar pilietybės pagrindu.

49.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi ir nenustačiusi apeliacinio skundo ribų peržengimo (ABTĮ 140 str. 2 d.) ar teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 146 str. 2 d.), apeliacine tvarka nagrinėdama bylą patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą apeliacinio skundo ribose.

50.       Nagrinėjamoje atveju pareiškėja 2023 m. vasario 9 d. pateikė atsakovui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 pagrindu, t. y. jog pareiškėja yra Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės vadovė ir ketina dirbti šioje įmonėje.

51.       Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovas privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų (pagal Įstatymo 4 str. 3 d., užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD) įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų, be kita ko, grėsmių valstybės saugumui. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

52.       Migracijos departamentas 2023 m. vasario 27 d. gavo VSD Raštą, kuriame nurodyta, jog, VSD vertinimu, pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes pareiškėja turi ryšių, nesuderinamų su valstybės saugumo interesais.

53.       Jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, užsieniečiui atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.), taip pat uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką (Įstatymo 133 str. 5 d.).

54.       Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas priėmė nagrinėjamoje byloje ginčijamus 2023 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 23S24380 atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybė saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.), taip pat 2023 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 23S29227 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi <...> nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams (Įstatymo 113 str. 5 d.).

55.       Taigi, kaip matyti iš nurodytų aplinkybių, atsakovas priėmė pareiškėjos ginčijamus sprendimus remdamasis trečiojo suinteresuoto asmens surinktais faktiniais duomenimis, nurodytais Rašte, sudariusiame pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

56.       Atsižvelgdama į tai, jog nagrinėjamu atveju šie faktiniai duomenys buvo surinkti kompetentingų institucijų (Migracijos departamento ir VSD) ir ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teismo, kuriam administraciniame procese tenka pirminė pareiga surinkti ir ištirti visus bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingus įrodymus (ABTĮ 86 str. 2 d.), teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga, taigi apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

57.       Dėl to, kai yra pagrindas pripažinti, jog, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017; 2023 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1845-821/2023).

58.       Atsižvelgdama į tai, kad šiuo atveju pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo priešingų nei pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, iš esmės neginčydama teismo sprendimo pagrįstumo (faktų nustatymo) aspektu, teisėjų kolegija, nekartodama teismo nustatytų ir ištirtų faktinių aplinkybių (žr. šios nutarties 15–17 p.), patikrina atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens išvados teisėtumą (teisinį vertinimą), patvirtintą pirmosios instancijos teismo, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

59.       Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, jog ši išvada yra nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, kad atsakovas, neatlikdamas savarankiško tyrimo, išimtinai rėmėsi VSD Rašte pateikta informacija, sprendimuose detaliau analizuodamas kitų asmenų profesinę patirtį nei pačios pareiškėjos, kurios atžvilgiu ir buvo priimti atitinkami byloje ginčijami sprendimai.

60.       Vertindama šiuos argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės taikymo ir aiškinimo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). 

61.       Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2023 m. gegužės 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023; 2023 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023).

62.       Nagrinėjamu atveju išvada, jog pareiškėjos gyvenimas gali grėsti valstybės saugumui, buvo daroma įvertinus pareiškėjos tiesioginius ir netiesioginius (per sutuoktinį) ryšius su Rusijos Federacijoje veikiančiais fiziniais ir juridiniais asmenimis, susijusiais su šios valstybės režimu bei parama Rusijos karui prieš Ukrainą ir Rusijos Federacijos karinės galios vystymui. Pažymėtina, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis dirbo finansų įstaigų (bankininkystės) sektoriuje, be to, pareiškėjos sutuoktinis užėmė svarbias pareigas Rusijos Federacijos oro transporto srityje veikusiame juridiniame asmenyje.

63.       Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime konstatuota, kad asmens, siekiančio vykdyti ūkinę veiklą valstybės ir visuomenės saugumui svarbiame ūkio sektoriuje, ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams tam tikrame ūkio sektoriuje.

64.       Įvertinusi tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, jog atsakovas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos ir nepaneigtos faktinės aplinkybės suteikia pagrindą išvadai, jog, perspektyviai vertinant, turėdama laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėja galėtų atlikti savo sutuoktinio verslo ir kitų vykdytų veiklų patikėtinės vaidmenį ir tai sudarytų sąlygas jam netiesiogiai tęsti veiklą Lietuvoje, be to, pareiškėjos asmeniniai ekonominiai ryšiai su atitinkamais asmenimis taip pat leidžia spręsti dėl potencialaus pareiškėjos pažeidžiamumo suinteresuotų Rusijos subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu.

65.       Šiuo atveju, sprendžiant dėl pareiškėjos ryšių su Lietuvos Respublika, atsižvelgtina ir į tai, kad pati pareiškėja pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, jog jos tėvai ir sūnus šiuo metu gyvena Rusijos Federacijoje. Be to, iš bylos aplinkybių taip pat matyti, kad bendrovės, kurios direktorės pareigas užima pareiškėja, valdymui nuolatinis fizinis pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, taip pat nėra būtinas. Taigi nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėja būtų pasiekusi aukštą integracijos lygį Lietuvos Respublikoje, kurioje būtų užmezgusi nuolatinius socialinius, šeiminius ar ekonominius ryšius, todėl nėra pagrindo abejoti šia pirmosios instancijos teismo išvada.

66.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia, o grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos; visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma – ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).

67.       Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, priimdamas ginčijamus sprendimus, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, Migracijos departamentas, turėjo pakankamai duomenų, sudariusių pagrindą pagrįstai išvadai, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutiko su šia atsakovo išvada, o apeliacinio skundo argumentai yra atmetami. 

68.       Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas grėsmės valstybės saugumui turinį aiškino plečiamai, neįvertinęs jos politinių įsitikinimų (nepritarimo Rusijos Federacijos vykdomam karui Ukrainoje), nurodytų Migracijos departamentui kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateiktame klausimyne, dėl to jos argumentai buvo išnagrinėti tendencingai. Be to, pareiškėjos teigimu, ginčijamais sprendimais yra diskriminuojami Rusijos Federacijos piliečiai, gyvenantys Lietuvos Respublikoje, nes jie atsiduria nepalankesnėje padėtyje nei kiti Lietuvos Respublikos gyventojai.

69.       Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju išvada, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui, buvo daroma ne jos politinių pažiūrų (t. y. pritarimo Rusijos Federacijos vykdomai agresijai ar pan.) pagrindu, bet atsižvelgus į pareiškėjos ryšius, susiformavusius 2019–2021 m., kai pareiškėja dirbo Rusijos banke (duomenys neskelbtini), kurio pagrindiniai galutiniai naudos gavėjai yra su Kremliaus režimu susiję asmenys, bei jos sutuoktinio ryšius su asmenimis, susijusiais su Rusijos vykdomu karu prieš Ukrainą ir prisidedančiais prie Rusijos karinės galios vystymo.

70.       Taigi pareiškėjos politinės pažiūros nesudarė pagrindo priimti ginčijamus sprendimus ar spręsti dėl jos galimos grėsmės valstybės saugumui. Dėl to pripažinus, jog grėsmė valstybės saugumui buvo konstatuota pareiškėjos ir jos sutuoktinio ryšių pagrindu, nėra pagrindo sutikti su argumentais, kad atsakovas pareiškėjos atžvilgiu grėsmės valstybės saugumui turinį aiškino plečiamai.

71.       Vertinant pareiškėjos argumentus dėl tariamos diskriminacijos ir patikrinus atsakovo veiksmus priimant ginčijamus sprendimus, darytina išvada, kad atlikdamas administracinę procedūrą pagal pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, atsakovas vadovavosi teisės aktų, be kita ko, Įstatymo reikalavimais, visuotinai taikomais visiems asmenims ir nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėja dėl savo tautybės ar pilietybės būtų buvusi vertinama nepalankiau nei kiti asmenys, atsidūrę analogiškoje situacijoje, t. y. turėdami tiesioginių ar netiesioginių valstybės saugumui grėsmę keliančių ryšių su asmenimis, susijusiais su Rusijos Federacijos politinėmis, karinėmis ar komercinėmis struktūromis.

72.       Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, jog dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (žr. 2023 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023).

73.       Įvertinus tai,  nėra pagrindo spręsti, kad administracinės procedūros dėl pareiškėjos prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo metu šis prašymas būtų nagrinėjamas tendencingai ar pareiškėja būtų buvusi diskriminuojama tautybės ar pilietybės pagrindu.

74.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pagrįstai priėjo išvadą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui, dėl to atsakovas pagrįstai ir teisėtai priėmė ginčijamus sprendimus, kuriais pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.) ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtrauktas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą (Įstatymo 133 str. 5 d.).

76.       Atmetus apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria :

Pareiškėjos T. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Gintaras Kryževičius

                                                Ričardas Piličiauskas

                                                Dainius Raižys