Civilinė byla Nr. 2A-24-881/2026

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00052-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 

3.3.1.19.1; 3.1.7.6.

                                                                (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. R. ir M. R., atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Avere“ ir trečiųjų asmenų R. P. (R. P.) bei A. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. R. ir A. R. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Avere“ ir P. P. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – R. P., A. S., AAS „Gjensidige Baltic“, „If P&C Insurance AS“, AAS „BTA Baltic Insurance Company“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Faulana“ (toliau – ir bendrovė) pateikė ieškinį, kurį patikslinusi prašė:

1.1.                      pripažinti niekiniais ir negaliojančiais: 2015 m. kovo 9 d. kasos pajamų orderį, serija BFAU, Nr. 2; 2015 m. kovo 10 d. kasos pajamų orderį, serija BFAU, Nr. 1; kasos išlaidų orderius dėl 72 405 Eur ir dėl 81 803 Eur; 2015 m. kovo 12 d. paskolos sutartį; 2015 m. kovo 27 d. pinigų priėmimo–perdavimo aktą; 2015 m. birželio 9 d. susitarimą dėl paskolų grąžinimo termino; BUAB „Faulana“ ir P. P. paskolų sutartis, sudarytas 2012 m. gegužės 2 d., 3 d., 7 d., 10 d., 18 d., 21 d., 22 d., 25 d. ir 29 d., 2012 m. birželio 12 d. ir 28 d., 2012 m. liepos 3 d ir 19 d., 2012 m. rugpjūčio 28 d., 2012 m. rugsėjo 11 d., 2012 m. spalio 8 d., 24 d., 31 d. ir 2013 m. kovo 4 d.

1.2.                      priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Avere“ (toliau – ir atsakovė) neteisėtai panaudotas BUAB „Faulana“ lėšas, viršijančias patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą, iš viso 220 123,73 Eur;

1.3.                      priteisti iš atsakovės UAB „Avere“ nepagrįstai panaudotus 45 proc. patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos, t. y. 47 309,43 Eur;

1.4.                      priteisti iš atsakovės UAB „Avere“ 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino niekiniais ir negaliojančiais: 2015 m. kovo 9 d. kasos pajamų orderį, serija BFAU, Nr. 2; 2015 m. kovo 10 d. kasos pajamų orderį, serija BFAU Nr. 1; 2015 m. kovo 12 d. paskolos sutartį; 2015 m. kovo 27 d. pinigų priėmimo–perdavimo aktą; kitą ieškinio dalį atmetė bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

3.       Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. vasario 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

4.       Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus reikalavimus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir bylos negalima išskirti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Be to, nepriėmęs patikslinto ieškinio ir nesuteikęs ieškovams galimybės po bylos atnaujinimo įgyvendinti procesinių teisių – galutinai suformuluoti ieškinio pagrindą ir (ar) dalyką, pakeisti ar patikslinti reikalavimus pagal CPK 42 straipsnio 1 dalį, – teismas netinkamai taikė CPK 42 straipsnio 1 dalies ir 141 straipsnio 1 dalies nuostatas. Taip buvo užkirstas kelias ieškovams, atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje nustatytas prejudicines aplinkybes, tinkamai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką. Nenustatęs ir neįvertinęs reikšmingų aplinkybių dėl atsakovės UAB „Avere“ civilinės atsakomybės už jos darbuotojo nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, taip pat neištyręs bendrovės bankroto byloje atsakovės UAB „Avere“ faktiškai atliktų darbų apimties ir su tuo susijusių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

5.       Ieškovai M. R. ir A. R. (BUAB „Faulana“ teisių perėmėjai) (toliau – ir ieškovai) pirmosios instancijos teismui 2024 m. rugsėjo 16 d. pateikė patikslintą ieškinį, prašydami:

5.1.                      Pripažinti niekiniais ir negaliojančiais: 2015 m. kovo 9 d. kasos pajamų orderį serija BFAU, Nr. 2 ir 2015 m. kovo 10 d. orderį, serija BFAU, Nr. 1; kasos išlaidų orderius dėl 72 405 Eur ir 81 803 Eur (be datų ir numerių); 2015 m. kovo 12 d. paskolos sutartį; 2015 m. kovo 27 d. pinigų priėmimo–perdavimo aktą; 2015 m. birželio 9 d. susitarimo dėl paskolų, suteiktų pagal paskolos sutartis, sudarytas tarp BUAB „Faulana“ ir P. P., grąžinimo terminų nustatymo dalį dėl P. P. tariamai išmokėtos 154 208,18 Eur paskolos; 2012–2013 metų BUAB „Faulana“ ir P. P. paskolų sutartis, sudarytas 2012 m. gegužės 2 d., 3 d., 7 d., 10 d., 18 d., 21 d., 22 d., 25 d. ir 29 d., 2012 m. birželio 12 d. ir 28 d., 2012 m. liepos 3 d. ir 19 d., 2012 m. rugpjūčio 28 d., 2012 m. rugsėjo 11 d., 2012 m. spalio 8 d. ir 24 d., 2013 m. spalio 31 d. ir 2013 m. kovo 4 d. (toliau – ginčijami sandoriai);

5.2.                      Priteisti iš atsakovės UAB „Avere“ ieškovams 106 491,30 Eur žalos atlyginimą, kurį sudaro: reikalavimas priteisti 131,40 Eur žalai, padarytai atsakovės neteisėtais veiksmais dėl bendrovės lėšų pervedimo (perdavimo) P. P., atlyginti (šį reikalavimą sudaro pradinio 154 208,18 Eur reikalavimo ir R. P. (R. P.) atliktų mokėjimų žalos atlyginimui (154 076,78 Eur) skirtumas); reikalavimas priteisti 29 759,58 Eur žalai, padarytai nuo nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki bendrovės pirmojo kreditorių susirinkimo, atlyginti; reikalavimas priteisti 7 063,36 Eur žalai, padarytai nuo bendrovės pirmojo kreditorių susirinkimo iki atsakovės įgaliojimų pabaigos, atlyginti; reikalavimas priteisti 69 536,96 Eur žalai, padarytai dėl neteisėtai išmokėto atlyginimo atsakovei, atlyginti;

5.3.                      Priteisti ieškovams iš atsakovės UAB „Avere“ 59 774,38 Eur palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. sausio 11 d.) iki 2022 m. birželio 28 d.;

5.4.                      Priteisti ieškovams iš atsakovės UAB „Avere“ 16 041,02 Eur palūkanas, skaičiuojamas nuo 2022 m. birželio 28 d. iki 2024 m. rugsėjo 10 d.; 

5.5.                      Priteisti ieškovams iš atsakovės UAB „Avere“ palūkanas už 131,40 Eur, skaičiuojamas nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 

5.6.                      Priteisti ieškovams iš atsakovės UAB „Avere“ palūkanas už 106 359,90 Eur reikalavimą;

5.7.                      Priteisti ieškovams iš atsakovės UAB „Avere“ 6 proc. dydžio procesines palūkanas už 106 359,90 Eur nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. sausio 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

6.       2024 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdžio metu ieškovai atsisakė reikalavimo dėl 131,40 Eur žalos atlyginimo, pareikšto dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, t. y. bendrovės lėšų pervedimo P. P., sumažindami jį iki 0 Eur. Atsisakymą nuo reikalavimo ieškovai argumentavo aplinkybe, kad šia dalimi atsakovė su ieškovais atsiskaitė.

7.       Patikslinę ieškinį dėl ginčijamų sandorių pripažinimo niekiniais ieškovai nurodė, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-16-497/2021 (toliau – baudžiamoji byla) P. P. ir R. P. buvo pripažinti kaltais dėl tam tikrų nusikalstamų veikų padarymo, todėl prejudicinę galią šiai bylai turi tik baudžiamojoje byloje konstatuoti R. P. ir P. P. nusikalstami veiksmai bei jų sukelti civiliniai teisiniai padariniai – bendrovei padaryta žala. Baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo nustatyta ir konstatuota, kad dokumentai, kuriais buvo įforminti ginčijami sandoriai, neatspindėjo realių ūkinių finansinių operacijų (jos nebuvo įvykdytos), dokumentai, kuriais buvo įforminti ginčijami sandoriai, yra suklastoti, ginčijami sandoriai yra fiktyvūs, todėl nesukūrė civilinių teisinių santykių ir yra niekiniai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 ir 1.86 straipsniuose įtvirtintais pagrindais. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. nuosprendžiu buvo iš dalies patenkintas bendrovės pareikštas civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje ir iš R. P. bei P. P. solidariai buvo priteista 154 208,18 Eur žalos atlyginimui.

8.       Ieškovų teigimu, žala bendrovei buvo padaryta neteisėtais (nusikalstamais) R. P. ir P. P. veiksmais, kuomet R. P., veikdamas bendrovės vardu, paskolos sutarčių, kurios baudžiamojoje byloje buvo pripažintos fiktyviomis, pagrindu atliko 567 450 Lt (164 344,88 Eur) mokėjimus į P. P. sąskaitą banke (toliau – mokėjimai). Baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad P. P. grąžino bendrovei tik 35 000 Lt (10 136,70 Eur), todėl skirtumą (154 208,18 Eur) tarp P. P. sumokėtos sumos (164 344,88 Eur) ir P. P. grąžintos sumos (10 136,70 Eur) baudžiamąjį bylą nagrinėjęs teismas pripažino bendrovės patirta žala. R. P. buvo atsakovės darbuotojas, vadovas, vienintelis akcininkas ir vienintelis asmuo, įgaliotas vykdyti bendrovės bankroto procedūras, todėl pagal kasacinio teismo išaiškinimus – tik atsakovė gali būti civilinės atsakomybės subjektas bylose dėl žalos, padarytos nemokumo administratorės įgalioto asmens neteisėtais veiksmais, atlyginimo. Iki 2025 m. vasario 29 d. patikslinto ieškinio pateikimo teismui dienos iš R. P. buvo išieškoti (tiesiogiai ieškovams sumokėta) 65 221,02 Eur, todėl ieškovai prašė priteisti iš atsakovės 88 987,16 Eur žalos atlyginimą. 2025 m. rugsėjo 16 d. ieškovai pateikė teismui pareiškimą dėl ieškinio reikalavimo sumažinimo, kuriuo minėtą reikalavimą sumažino iki 131,40 Eur, o 2025 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdžio metu sumažino jį iki 0 Eur.

9.       Dėl 29 759,60 Eur žalos atlyginimo ieškovai nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 19 d. nutartimi patvirtino administravimo išlaidų sąmatą (toliau – sąmata) bei nustatė, jog bendrovės administravimo išlaidoms iki pirmojo bendrovės kreditorių susirinkimo apmokėti yra skiriama 9 900 Lt (2 867,24 Eur) plius pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM) (iš viso 11 979 Lt (3 469,36 Eur)). Tuo tarpu atsakovė teiktose veiklos ataskaitose ir kituose dokumentuose visuomet teikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad sąmata buvo patvirtinta ne visam laikotarpiui iki pirmojo kreditorių susirinkimo dienos, o vienam mėnesiui, taip siekdama imituoti teisėtą lėšų panaudojimą, neviršijant patvirtintos sąmatos. Atsakovė nuo nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (2011 m. balandžio 12 d.) iki bendrovės pakartotinio pirmojo kreditorių susirinkimo dienos (2012 m. sausio 11 d.) sumokėjo atsakovei ir tretiesiems asmenims 114 32,95 Lt (33 228,96 Eur) administravimo išlaidoms padengti. Taigi bendrovės administravimo išlaidoms padengti atsakovė sąmatą viršijo 102 753,95 Lt (29  759,60 Eur). Be to, atsakovė ne tik viršijo sąmata leistiną sumą administravimo išlaidoms padengti, tačiau bendrovės lėšas naudojo ne bendrovės kreditorių interesams.

10.       Ieškovai pažymėjo ir tai, kad 2012 m. sausio 11 d. bei 2014 m. gegužės 1 d. atsakovė veiklos ataskaitose (toliau – ataskaitos) nurodė melagingus ir tikrovės neatitinkančius duomenis bei slėpė nuo kreditorių jiems reikšmingą informaciją. Ataskaitose nebuvo pateikta informacija apie sudarytas paskolos sutartis, apie P. P. pervestus 567 450 Lt, atsakovė ataskaitose ir bendrovės buhalterinėje apskaitoje sąmoningai iškraipė finansinius duomenis, ataskaitose nebuvo pateikta informacija apie neteisėtą, imperatyvias Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) teisės normas pažeidžiantį bankrutuojančios akcinės bendrovės (toliau – BAB) banko SNORAS 1 779 529,86 Lt reikalavimo tenkinimą, todėl ataskaitose informacija buvo pateikta iškreipta, netiksli ir (ar) melaginga.

11.       Šiuo atveju aplinkybė, kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas nustatė, jog sąmatoje nurodyta suma buvo skirta ne visam laikotarpiui iki pirmojo kreditorių susirinkimo, o vienam mėnesiui, ir atsakovė teisėtai disponavo bendrovės lėšomis iki pirmojo kreditorių susirinkimo, gali reikšti tik tai, kad atsakovės ar R. P. veiksmuose nebuvo nustatyti nusikalstamos sudėties požymiai, bet ne tai, jog šių asmenų veiksmai yra teisėti civilinės teisės požiūriu. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas neužkerta kelio įrodyti asmenų neteisėtus veiksmus civilinio proceso tvarka.

12.       Dėl 7 063,36 Eur žalos atlyginimo ieškovai nurodė, kad per vieną dieną po to, kai atsakovei buvo leista panaudoti 60 500 Lt (17 522,01 Eur) administravimo išlaidoms apmokėti, atsakovė panaudojo visą leidžiamą sumą, įvykdydama atsiskaitymą su MP Consulting Group, UAB už paslaugas, kurių MP Consulting Group, UAB neteikė ir kurių realiai per vieną dieną suteikti negalėjo. MP Consulting Group, UAB (jos faktiniu vadovu buvo P. P., kuris baudžiamojoje byloje kartu su R. P. buvo pripažinti kaltais padarius nusikalstamas veikas) buvo bendrovė, kuri glaudžiais verslo ir asmeniniais santykiais per P. P. buvo susijusi su atsakove ir R. P. (R. P. ir P. P. buvo draugai, verslo partneriai), todėl akivaizdu, kad tiek atsakovė, tiek P. P. buvo suinteresuoti greitu bendrovės piniginių lėšų „įsisavinimu“ ir tai paaiškina priežastis, dėl kurių visa kreditorių susirinkimo sąmatos leidžiama suma buvo sumokėta MP Consulting Group, UAB avansu, visiškai neįvertinus būsimų išlaidų būtinumo. Jau 2012 m. sausio 12 d. atsakovė žinojo, kad visa kreditorių susirinkimo sąmata leidžiama suma administravimo išlaidoms padengti yra panaudota, todėl nuo 2012 m. sausio 12 d. atsakovė bendrovės lėšas naudojo viršydama kreditorių susirinkimo sąmatą. Tokiu būdu, viršydama kreditorių susirinkimo sąmatą, atsakovė tretiesiems asmenims sumokėjo 24 388,37 Lt (7 063,36 Eur).

13.       Dėl 69 536,96 Eur žalos atlyginimo ieškovai pažymėjo, kad 2012 m. sausio 11 d. pirmasis kreditorių susirinkimas nustatė nemokumo administratorei (atsakovei) 250 000 Lt (72 405 Eur) plius PVM (iš viso 302 500 Lt (87 610,05 Eur)) atlyginimą (toliau – atlyginimas) už visą bendrovės bankroto procedūrų vykdymo laiką, t. y. atsakovei buvo nustatytas ne mėnesinis fiksuoto dydžio mokamas atlyginimas, todėl atstatydinus atsakovę iš bendrovės nemokumo administratorės pareigų, pagal ĮBĮ 36 straipsnio 6 dalį atsakovei privalėjo būti išmokama tik dalis atlyginimo, proporcingai atsakovės atliktų darbų apimčiai bei pasiektiems veiklos rezultatams. Kitokių išimčių, numatančių, kad atsakovei galėjo būti išmokėtas visas atlyginimas, nei ĮBĮ, nei kiti teisės aktais nenustatė. Ieškovai reikalauja nuostolių atlyginimo dėl neteisėtai ir nepagrįstai atsakovei išmokėtos visos atlyginimo sumos, nuostolių apskaičiavimą siejant su bendrovės gautomis pajamomis per visą jos bankroto procedūrų vykdymo laiką, kadangi toks metodas (kriterijus) labiausiai atspindi pasiektus atsakovės ir kitų nemokumo administratorių rezultatus, vykdant bendrovės bankroto procedūras. Ginčo laikotarpiu (2011 m. balandžio 12 d. – 2015 m. kovo 12 d.) kai bendrovės bankroto procedūras vykdė atsakovė, bendrovė gavo 1 405 103,26 Eur pajamas, kurios sudarė 20,629 proc. visų bendrovės gautų pajamų per visą bankroto procedūrų vykdymo laiką nuo 2011 m. balandžio 12 d. iki 2022 m. gruodžio 13 d., todėl atsakovei priklausančio atlyginimo dalį, taikant pajamų metodą, sudaro 18 073,09 Eur. Kadangi atsakovė sau išsimokėjo 87 610,05 Eur (visą atlyginimo sumą su PVM), atsakovė privalo atlyginti bendrovės patirtą žalą (nuostolius), kurią sudaro atsakovės neteisėtai išsimokėta 69 536,96 Eur atlyginimo dalis.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

14. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 16 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino niekiniais ir negaliojančiais 2015 m. kovo 9 d. kasos pajamų orderį, serija BFAU, Nr. 2 ir 2015 m. kovo 10 d. orderį, serija BFAU, Nr. 1; kasos išlaidų orderius dėl 72 405 Eur ir 81 803 Eur (be datų ir numerių); 2015 m. kovo 12 d. paskolos sutartį; 2015 m. kovo 27 d. pinigų priėmimo–perdavimo aktą; 2015 m. birželio 9 d. susitarimo dėl paskolų, suteiktų pagal paskolos sutartis, sudarytas tarp BUAB „Faulana“ ir P. P., grąžinimo terminų nustatymo dalį dėl P. P. tariamai išmokėtos 154 208,18 Eur paskolos; 2012–2013 metų BUAB „Faulana“ ir P. P. paskolų sutartis, sudarytas 2012 m. gegužės 2 d., 3 d., 7 d., 10 d., 18 d., 21 d., 22 d., 25 d. ir 29 d., 2012 m. birželio 12 d. ir 28 d., 2012 m. liepos 3 d. ir 19 d., 2012 m. rugpjūčio 28 d., 2012 m. rugsėjo 11 d., 2012 m. spalio 8 d. ir 24 d., 2013 m. spalio 31 d. ir 2013 m. kovo 4 d.; priėmė ieškovų M. R. ir A. R. atsisakymą nuo 131,40 Eur ieškinio reikalavimo ir šią bylos dalį nutraukė; priteisė ieškovams M. R. ir A. R. iš atsakovės UAB „Avere“ 59 774,38 Eur palūkanas; priteisė ieškovams iš atsakovės 16 041,02 Eur palūkanas; priteisė iš trečiojo asmens A. S. atsakovei 250 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmetė.

15. Teismas, nagrinėdamas trečiojo asmens R. P. prašymą pripažinti 2022 m. liepos 27 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį niekine, konstatavo, kad klausimas jau buvo išspręstas aukštesnės instancijos teismuose. Kasacinis teismas 2023 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-313/2023 konstatavo, kad BUAB „Faulana“ teisėtai perleido reikalavimus M. R. ir A. R.. Kadangi klausimas dėl procesinių teisių perėmimo pagal ginčijamą reikalavimo teisių perleidimo sutartį yra grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo dar kartą šį klausimą spręsti, todėl padarė išvadą, kad M. R. ir A. R. yra tinkami reikalavimo teisių perėmėjai, o 2022 m. liepos 27 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis yra teisėta ir galiojanti.

16. Teismas, nagrinėdamas BUAB „Faulana“ žalos atlyginimo reikalavimą, konstatavo, kad pradiniu ieškiniu ieškovai prašė priteisti iš UAB „Avere“ 273 433,16 Eur neteisėtai panaudotų lėšų, iš jų 154 208,18 Eur – dėl neteisėtais sandoriais padarytos žalos. 2024 m. vasario 28 d. patikslintu ieškiniu reikalavimas sumažintas iki 88 987,16 Eur, o 2025 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdyje pareiškimu – iki  131,40 Eur. To paties teismo posėdžio metu, trečiajam asmeniui R. P. visiškai atlyginus nuostolius dėl atsakovės veiksmų, ieškinio suma sumažinta iki 0 Eur. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-16-497/2021 iš P. P. ir R. P. BUAB „Faulana“ buvo priteista 154 208,18 Eur žalos atlyginimas, grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir šiame procese. Todėl ieškovai civilinėje byloje sumažino reikalavimą iki likusios baudžiamojoje byloje nepatenkintos sumos – 131,40 Eur, o visiškai atlyginus žalą – atsisakė ir šio reikalavimo. Teismas, vadovaudamasis CPK 140 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad ieškovas gali atsisakyti ieškinio bet kurioje proceso stadijoje, todėl priėmė ieškovų atsisakymą ir šią bylos dalį nutraukė.

17. Teismas nustatė, kad visi ginčijami sandoriai – 21 paskolos sutartis, kasos pajamų ir išlaidų orderiai, 2015 m. kovo 2 d. paskolos sutartis, 2015 m. kovo 27 d. pinigų priėmimo–perdavimo aktas ir 2015 m. birželio 9 d. susitarimas – buvo fiktyvūs ir sudaryti tik nusikalstamai veiklai maskuoti. Tai patvirtina prejudiciniai faktai, nustatyti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-16-497/2021 ir Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu 2022 m. baudžiamojoje byloje Nr. 1A-38-1076/2022: dokumentai pripažinti suklastotais; konstatuota, kad realios paskolos nebuvo suteiktos, jų apskaita buvo falsifikuota, o tariamas paskolų grąžinimas – imituotas. Šie faktai pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą yra privalomi civilinei bylai. Nemokumo administratorė, sudarydama šiuos sandorius, veikė pažeisdama ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 4 ir 5 punktų, CK 4.242 straipsnio 2 dalies reikalavimus, todėl sandoriai prieštarauja imperatyvioms teisės normoms ir, kaip apsimestiniai bei fiktyvūs, yra niekiniai pagal CK 1.80 ir 1.86 straipsnius. Atsakovės argumentą, kad sandorių pripažinimas negaliojančiais nesukels teisinių pasekmių, teismas atmetė, nes suklastoti dokumentai negali likti galioti – tai pažeistų viešąjį interesą ir teisinio tikrumo principą. Teismas padarė išvadą, kad visi ginčijami sandoriai yra niekiniai ir negaliojantys.

18. Teismas atmetė 29 759,58 Eur žalos atlyginimo reikalavimą, nes baudžiamojoje byloje prejudiciškai nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartimi patvirtinta 9 900 Lt (3 469,36 Eur) suma buvo mėnesinė, o ne visam bankroto laikotarpiui skirta administravimo išlaidų sąmata. Tai konstatuota įsiteisėjusiuose sprendimuose: Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. nuosprendyje (baudžiamoji byla Nr. 1-16-497/2021); Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 25 d. nuosprendyje (baudžiamoji byla Nr. 1A-38-1076/2022); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 15 d. nutartyje (baudžiamoji byla Nr. 2K-73-942/2023), kurie yra privalomi šiai bylai pagal CPK 182 straipsnį. Byloje nustatyta, kad didžioji dalis administravimo išlaidų buvo realiai patirtos ir dokumentuotos (buhalterinės, teisinės paslaugos, turto administravimas), jų pagrįstumą patvirtino ir trečiojo asmens R. P. paaiškinimai. 2012 m. sausio 11 d. kreditorių susirinkimas patvirtino nemokumo administratorės ataskaitą su visomis išlaidomis (96 622,54 Lt), ir šis nutarimas nebuvo nuginčytas, todėl laikytina, kad kreditoriai pritarė administravimo išlaidų dydžiui. Ieškovai neįrodė, kad konkrečios išlaidos buvo nepagrįstos, nors jiems teko pareiga tai padaryti (CPK 178 straipsnis), be to, dalį sumų jie nepagrįstai priskyrė administravimo išlaidoms (pvz., 2 045,61 Eur buvo susiję su bendrovės ūkinės veiklos vykdymu). Dėl šių priežasčių ieškinio reikalavimą teismas pripažino neįrodytu, todėl atmetė.

19. Teismas atmetė 7 063,36 Eur žalos atlyginimo reikalavimą. Nustatė, kad 2012 m. sausio 11 d. kreditorių susirinkimas patvirtino administravimo išlaidų sąmatą, kuri apėmė visą nemokumo administratorės atlyginimą (72 405 Eur) ir kitas administravimo išlaidas (14 481 Eur). Kitą dieną R. P. avansu pervedė nemokumo administratorei leidžiamą 17 522,01 Eur sumą, o vėliau mokėjo už turto vertinimą, dokumentų kopijas ir kitas su bankroto procedūra susijusias būtinas paslaugas. Pagal tuo metu galiojusį ĮBĮ 36 straipsnį administravimo išlaidų tvirtinimas ir jų panaudojimo kontrolė buvo išimtinė kreditorių susirinkimo kompetencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). 2012 m. sausio 11 d. ir 2014 m. gegužės 27 d. kreditorių susirinkimuose buvo patvirtintos nemokumo administratorės ataskaitos ir visos patirtos administravimo išlaidos; kreditorių susirinkimuose dalyvavo ir ieškovai, tačiau jie nereiškė prieštaravimų, neprašė papildomų paaiškinimų, neginčijo nutarimų ar nemokumo administratoriaus veiklos. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. vasario 25 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-38-1076/2022 nustatė, kad 60 500 Lt (17 522,01 Eur) MP Consulting Group, UAB buvo realiai panaudota už suteiktas buhalterines ir teisines paslaugas. Ieškovai nepateikė įrodymų, kad išlaidos būtų nepagrįstos ar nereikalingos, neįrodė administravimo išlaidų sąmatos viršijimo fakto. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad žala neįrodyta, todėl reikalavimo dėl 7 063,36 Eur priteisimo netenkino.

20. Teismas atmetė 69 536,96 Eur žalos atlyginimo reikalavimą, nes nebuvo pagrindo konstatuoti, kad nemokumo administratorė UAB „Avere“ neteisėtai išmokėjo sau visą 2012 m. sausio 11 d. kreditorių susirinkimo nustatytą atlyginimą. Kreditorių susirinkimas 2012 m. sausio 11 d. nustatė nemokumo administratorės atlyginimą 72 405 Eur plius PVM (iš viso 87 610,05 Eur) už visą bendrovės bankroto procesą. 2011 m. sausio 13 d. pavedimo sutartis leido atlyginimą mokėti iškart arba dalimis, kaip tuo metu numatė ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalis. Todėl nemokumo administratorė galėjo teisėtai išsimokėti visą sumą iš karto. 2012 m. sausio 11 d. ir 2014 m. gegužės 27 d. kreditorių susirinkimuose buvo patvirtinta nemokumo administratorės ataskaita ir visiškai panaudota administravimo išlaidų sąmata, o nutarimai nebuvo skųsti. Vėlesni kreditorių sprendimai taip pat patvirtina, kad atlyginimas buvo nustatytas kiekvienam nemokumo administratoriui atskirai, o 2012 m. sausio 11 d. nustatyta suma buvo skirta tik UAB „Avere“ ir laikyta nepakankama dėl ilgo proceso (tai konstatuota Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 17 d. nutartyje civilinėje byloje eB2-1721-392/2021). Ieškovų naudojamas „pajamų metodas“ atlyginimo proporcijai apskaičiuoti neturi teisinio pagrindo, nes atlyginimo suma buvo nustatyta kreditorių susirinkimo sprendimu ir įtvirtinta pavedimo sutartyje. Todėl teismas padarė išvadą, kad nemokumo administratorė galėjo teisėtai išsimokėti visą atlyginimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad nuostoliai neįrodyti, todėl reikalavimo dėl 69 536,96 Eur priteisimo netenkino.

21.       Teismas konstatavo, kad atmetus ieškovų reikalavimus dėl 106 359,90 Eur žalos atlyginimo, jų prašymas priteisti 6 proc. dydžio procesines palūkanas už šią sumą negali būti tenkinamas.

22.       Ieškovai taip pat prašė priteisti procesines palūkanas už 154 208,18 Eur – pradinį reikalavimą, kuris vėliau buvo pripažintas BUAB „Faulana“ padaryta žala ir dalimis atlygintas trečiojo asmens R. P. pagal Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-16-497/2021. Kadangi žala kilo dėl R. P., veikiančio UAB „Avere“ vardu, nusikalstamų veiksmų, atsakovei kyla deliktinė atsakomybė (CK 6.245, 6.249, 6.264, 6.288 straipsniai). Kadangi turtiniai nuostoliai ieškovams (kaip reikalavimo teisių perėmėjams) buvo atlyginti tik po civilinės bylos iškėlimo, jie turi teisę į procesines palūkanas iki tų datų, kada žala buvo dalimis padengta.

23.       Ieškovų reikalavimą dėl 6 proc. dydžio procesinių palūkanų priteisimo teismas patenkino iš dalies, iš atsakovės ieškovams priteisdamas 59 774,38 Eur palūkanas už 154 208,18 Eur nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. sausio 11 d.) iki 2022 m. birželio 28 d. (nes birželio 29 d. R. P. atliko pirmąjį mokėjimą žalai atlyginti) bei 16 041,02 Eur palūkanas nuo 2022 m. birželio 28 d. iki 2024 m. rugsėjo 10 d. (nes rugsėjo 11 d. buvo atliktas paskutinis R. P. mokėjimas).

24.       Teismas išsprendė šalių prašymus skirti baudas ir konstatuoti piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Ieškovai prašė skirti baudą trečiajam asmeniui A. S. už pareikštą nepagrįstą teisėjos nušalinimo prašymą, tačiau teismas nurodė, kad teisė reikšti nušalinimą įtvirtinta CPK 64–66 straipsniuose, o trečiasis asmuo šia teise pasinaudojo tik vieną kartą, todėl piktnaudžiavimo procesu nėra ir pagrindo bausti nenustatyta. Trečiasis asmuo R. P. prašė ieškovų veiksmus vertinti kaip piktnaudžiavimą teise, tačiau teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį ir CPK 5 straipsnį asmenys turi teisę kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos. Ieškovai reiškė reikalavimus dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir žalos atlyginimo, o jų patikslintais ieškiniais, nekeičiant nei ieškinio dalyko, nei pagrindo – buvo tik koreguojamos prašomų priteisti sumų apimtys. Kadangi ieškovai naudojosi teisėmis sąžiningai, teismas nenustatė nei piktnaudžiavimo procesu, nei pagrindo taikyti CK 1.137 straipsnio 3 dalį.

25.       Teismas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III.                      Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

26.       Apeliaciniu skundu ieškovai A. R. ir M. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo atmestas ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Ieškovai taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

26.1.                      Teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, neįvertino Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartyje nurodytų esminių motyvų, neišnagrinėjo faktiškai atliktų darbų apimties, atsakovės veiksmų atitikties bendrovės ir kreditorių interesams, nepagrindė išlaidų būtinybės bankroto procedūroms, neįvertino pateiktų įrodymų ir neatsakė į esminius bylos faktinius bei teisinius aspektus, todėl teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, pažeidžia CPK 263, 265, 270 ir 331 straipsnių reikalavimus, o byla negali būti laikoma teisingai išnagrinėta.

26.2.                      Spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti 69 536,96 Eur žalą, teismas klaidingai nustatė, kad ĮBĮ 36 straipsnio 6 dalies nuostatos netaikytinos atsakovei, nors ji buvo atstatydinta iš nemokumo administratorės pareigų 2015 metais, t. y. galiojant įstatymo pakeitimams, reglamentuojantiems, kad atlyginimas nemokumo administratoriui mokamas proporcingai atliktų darbų apimčiai. Teismas neįvertino faktiškai atliktų darbų, nepagrindė, ar atsakovei priklausė visa nustatyta atlygio suma, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią atstatydintas nemokumo administratorius gali gauti tik dalį atlyginimo už faktiškai atliktus darbus. Todėl sprendimo dalis dėl 69?536,96?Eur žalos atlyginimo yra neteisėta.

26.3.                      Teismas klaidingai nurodė, kad atsakovė turėjo teisę išsimokėti visą kreditorių susirinkimo nustatytą atlyginimą iš karto. Nei tuo metu galiojęs ĮBĮ 36 straipsnis, nei 2012 m. sausio 11 d. kreditorių susirinkimo nutarimai, nei 2011 m. sausio 13 d. pavedimo sutartis nesuteikė tokių teisių atsakovei. ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalis nustatė dvi alternatyvas: atlyginimas išmokamas visa suma baigus bankroto procesą arba dalimis jo eigoje, o ne po pirmojo kreditorių susirinkimo, kai procesas tik prasideda. Atsakovė visą atlyginimą (dalį net iki pavedimo sutarties sudarymo) išsimokėjo sau iš karto, pažeisdama teisinį reglamentavimą, todėl jos veiksmai yra neteisėti.

26.4.                      Atsakovė negalėjo gauti viso kreditorių susirinkimo patvirtinto atlyginimo už visą bankroto procesą, nes Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartimi ji buvo atstatydinta iš bendrovės nemokumo administratorės pareigų (nutartis įsiteisėjo 2015 m. kovo 12 d.). Pagal ĮBĮ 36 straipsnio 6 dalį, nutraukus pavedimo sutartį ar bankroto bylą, atlyginimas turi būti mokamas proporcingai atliktų darbų apimčiai. Atsakovė visą atlyginimą sau išsimokėjo nuo 2012 m. sausio 11 d. iki 2012 m. sausio 25 d., nepaisydama atliktų darbų ir pasiektų rezultatų, todėl jos veiksmai buvo neteisėti. Teismas neįvertino nei atsakovės veiksmų atitikties bendrovės ir kreditorių interesams, nei faktinių aplinkybių, dėl kurių bankroto procesas užsitęsė, todėl teismo sprendimas neatitinka Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties nurodytų reikalavimų tinkamai ištirti bylos faktines aplinkybes.

26.5.                      Bendrovės kreditoriaus AB banko SNORAS patvirtinta atsakovės veiklos ataskaita 2014 m. gegužės 27 d. negalėjo suteikti teisės atsakovei gauti visą 2012 m. sausio 11 d. kreditorių susirinkimo patvirtintą atlyginimą už visą bankroto procesą. Kaip nustatyta kasacinio teismo praktikoje, veiklos ataskaitos patvirtinimas tik patvirtina kreditorių pritarimą nemokumo administratoriaus veiklai, tačiau neišplečia nemokumo administratoriaus teisių ar neeliminuoja kreditoriaus teisės ginčyti prievolės vykdymo tinkamumą. Be to, ataskaita buvo patvirtinta tik AB banko SNORAS balsais, kuriam atsakovė iki tol jau buvo atlikusi neteisėtus mokėjimus, o ataskaitoje nebuvo pateikta duomenų apie atsakovės neteisėtus veiksmus P. P. ir bendrovės lėšų išvaistymą. Taigi, 2014 m. gegužės 27 d. kreditorių susirinkimo nutarimas negali būti laikomas teisėtu pagrindu pripažinti, kad atsakovė neprivalėjo grąžinti dalies atlyginimo po atstatydinimo iš bendrovės nemokumo administratorės pareigų, kai buvo nustatyta, jog nebuvo atlikta visa bankroto procedūrų apimtis, o atsakovė padarė neteisėtus ir nusikalstamus veiksmus, dėl kurių bendrovei buvo padaryta 2 310 766,73 Lt žala. Ieškovai įrodė, kad atsakovė neįvykdė prievolių, todėl teismas privalėjo įvertinti šias aplinkybes.

26.6.                      Atsakovė netinkamai vykdė jai pavestas bankroto procedūras, neveikė bendrovės kreditorių interesams, o dėl jos neteisėtų ir nusikalstamų veiksmų bendrovei bei kreditoriams padaryta 2 310 766,73 Lt žala. Nemokumo administratoriaus pareiga – siekti geriausio rezultato (pastangų), o ne tik pasiekti konkretų rezultatą. Byloje įrodyta, kad atsakovė veikė aplaidžiai, neteisėtai disponavo bendrovės lėšomis, nepardavė viso turto, neginčijo neteisėtų kreditorių nutarimų, neinicijavo civilinių bylų, neanalizavo iki bankroto bylos sudarytų sandorių, nepasiėmė ypatingų veiksmų turto išsaugojimui, o jos įgaliotasis asmuo R. P. vykdė nusikalstamą veiklą, padariusią papildomą žalą. Teismas nepaisė šių aplinkybių, nors pagal ĮBĮ 36 straipsnio 6 dalį atlyginimo suma atsakovei turėjo būti nustatyta proporcingai atliktų darbų apimčiai ir pasiektam rezultatui, atsižvelgiant į jos netinkamą elgesį ir žalos dydį.

26.7.                      Vėlesniems bendrovės bankroto administratoriams patvirtinta priemoka prie atlyginimo ar sėkmės mokestis neturi teisinės reikšmės nustatant atsakovei mokėtino atlyginimo sumą. Pirmojo kreditorių susirinkimo patvirtintas 250 000 Lt plius PVM atlyginimas buvo skirtas visam bankroto proceso administravimui ir jo negalima retrospektyviai keisti vėlesnių kreditorių susirinkimų nutarimais ar sėkmės mokesčiais. Vėlesnių kreditorių susirinkimų sprendimais (2019 m. lapkričio 26 d., 2021 m. sausio 26 d.) buvo skirtos papildomos lėšos naujiems nemokumo administratoriams už jų pasiektus rezultatus, tačiau tai nekeičia atsakovei priklausančios atlyginimo dalies dydžio, kuris turi būti nustatytas pagal ĮBĮ 36 straipsnio 6 dalį, proporcingai atliktiems darbams ir pasiektam rezultatui.

26.8.                      Gautų pajamų metodas geriausiai atspindi atsakovės ir kitų nemokumo administratorių pasiektus rezultatus bei atliktų darbų apimtį. Byloje patvirtinta, kad ginčo laikotarpiu (iki atsakovės atstatydinimo) bendrovė gavo 1 405 103,26 Eur pajamas, tai sudaro 31,40 proc. bendrovės turto likutinės vertės (15 445 912,95 Lt). Atsižvelgiant į atsakovės padarytą žalą bendrovei (2 310 766,73 Lt), sumažintos pajamos sudaro 16,44 proc. turto likutinės vertės, todėl atsakovei galėjo būti išmokėta tik 16,44 proc. 2012 m. sausio 11 d. kreditorių susirinkime patvirtinto atlyginimo, t. y. 49 731 Lt (14 403,09 Eur). Taikant gautų pajamų metodą ir įvertinus realius pasiektus rezultatus, atsakovei priklausanti atlyginimo dalis – 18 073,09 Eur, tačiau ji sau išsimokėjo 87 610,05 Eur, todėl privalo atlyginti bendrovei negrąžintą 69 536,96 Eur atlyginimo dalį. Teismas nepagrįstai neįvertino šių faktinių aplinkybių, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos ir netinkamai taikė ĮBĮ bei CK nuostatas, todėl apskųstas sprendimas dėl 69 536,96 Eur žalos atlyginimo yra neteisėtas.

26.9.                      Teismas, atmesdamas ieškovų reikalavimą atlyginti 29 759,58 Eur žalą dėl neteisėto disponavimo bendrovės lėšomis iki pirmojo kreditorių susirinkimo, rėmėsi baudžiamąja byla Nr. 1A-38-1076/2022 ir teigė, kad neteisėti atsakovės veiksmai nebuvo konstatuoti, jog kreditorių susirinkimuose patvirtintos atsakovės veiklos ataskaitos, o ieškovai neįrodė viršyto administravimo išlaidų limito ar neįvykdytų paslaugų. Tokios teismo išvados neatitinka byloje esančių rašytinių įrodymų, kurie patvirtina, kad atsakovė neteisėtai disponavo bendrovės lėšomis nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki pirmojo kreditorių susirinkimo, todėl šios žalos atlyginimo dalies neįvertinimas yra neteisėtas.

26.10.                      Baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės neturi prejudicijos civilinei atsakomybei. Kasacinis teismas aiškiai nurodo, kad pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą civilinėje byloje teismas neprivalo pakartotinai nagrinėti nusikalstamų veiksmų ir jų civilinių pasekmių, konstatuotų baudžiamajame procese. Baudžiamojoje byloje nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią, nes jie vertinami baudžiamojo proceso kontekste, o civilinės teisės požiūriu tas pats veiksmas gali turėti kitokias pasekmes. Teismas, remdamasis baudžiamąja byla, teigė, kad neteisėto lėšų disponavimo faktas iki 2012 m. sausio 11 d. kreditorių susirinkimo neįrodytas. Tačiau pagal kasacinio teismo praktiką, tik baudžiamojoje byloje konstatuoti nusikalstamų veiksmų faktai ir jiems priskirta žala turi prejudicinę galią. Ieškovai turėjo teisę įrodyti, kad atsakovė neteisėtai disponavo bendrovės lėšomis nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki 2012 m. sausio 11 d. kreditorių susirinkimo, ir dėl to jai gali būti taikoma civilinė, o ne baudžiamoji atsakomybė. Teismas neteisingai atsisakė vertinti šias aplinkybes, remdamasis vien tik baudžiamojoje byloje nustatytu konkrečių asmenų atsakomybės nebuvimu. Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartyje pirmosios instancijos teismo klaidos buvo aiškiai konstatuotos: nebuvo išsamiai įvertintos aplinkybės dėl administravimo išlaidų būtinybės ar kreditorių susirinkimo inicijavimo, nors jos tiesiogiai susijusios su atsakovės veikla. Tačiau bylą iš naujo nagrinėjęs teismas vėl apsiribojo deklaratyviais teiginiais, nevertindamas faktiškai reikšmingų įrodymų.

26.11.                      Kreditorių susirinkimo patvirtinta nemokumo administratorės veiklos ataskaita nepanaikina atsakovės civilinės atsakomybės už neteisėtus veiksmus. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditorių susirinkimas turi teisę tikrinti administravimo išlaidų pagrįstumą, o nemokumo administratorius privalo pateikti jas pagrindžiančius duomenis. Patvirtinus ataskaitą, nei kreditorių teisės, nei nemokumo administratoriaus pareigos neišnyksta – tokia ataskaita reiškia tik įrodinėjimo pareigos perskirstymą, pagal kurį kreditoriui tenka pareiga įrodyti prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, bet nesudaro pagrindo laikyti, kad nemokumo administratoriaus veiksmai buvo teisėti. Todėl atsakovės neteisėti veiksmai, įskaitant neteisėtą bendrovės lėšų disponavimą ir jų naudojimą nebūtinoms, nereikalingoms bei faktiškai neįvykdytoms MP Consulting Group, UAB paslaugoms, buvo įrodinėjami būtent ieškovų, siekiant paneigti klaidingą patvirtintos ataskaitos teisinę reikšmę. Teismas, konstatuodamas, kad patvirtintos atsakovės veiklos ataskaitos reiškia jos neteisėtų veiksmų paneigimą, padarė esminę klaidą, suteikdamas klaidingą teisinę reikšmę patvirtintoms ataskaitoms. Iš tiesų patvirtinta ataskaita reiškia tik tai, kad kreditorius turi įrodyti, jog prievolė nebuvo tinkamai įvykdyta, tačiau neišskiria civilinės atsakomybės už neteisėtus veiksmus. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais patvirtinta, kad atsakovė iki 2012 m. sausio 11 d. kreditorių susirinkimo bendrovės lėšas mokėjo MP Consulting Group, UAB už paslaugas, kurios bendrovei nebuvo būtinos ir kurios faktiškai nebuvo teikiamos. Šie faktai rodo, kad patvirtintos veiklos ataskaitos negali būti laikomos atsakovės neteisėtų veiksmų paneigimu ir teismas privalėjo įvertinti visas ieškovų nurodytas aplinkybes, patvirtintas rašytiniais įrodymais.

26.12.                      Atsakovė bendrovės lėšas naudojo mokėdama Consulting Group, UAB už teisines, buhalterinės apskaitos ir administravimo paslaugas, kurios nebuvo būtinos ir faktiškai nebuvo teikiamos. Teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartimi patvirtinta suma teisinėms paslaugoms (4 840 Lt / 1 401,76 Eur) buvo skirta visam laikotarpiui iki pirmojo kreditorių susirinkimo, tačiau atsakovė sumokėjo virš 58 000 Lt. Byloje pateikti dokumentai ir paaiškinimai patvirtina, kad mokėjimai buvo atliekami kaip abonentinis mokestis, o ne už konkrečias paslaugas. Atsakovė pati vykdė dalį turto priežiūros veiksmų, tačiau jas priskyrė MP Consulting Group, UAB, taip pateisindama dideles išlaidas. Įrodyta, kad MP Consulting Group, UAB iki 2012 m. sausio 11 d. faktiškai neteikė bendrovei reikšmingų paslaugų, o teismas neįvertino, jog lėšos buvo naudojamos ne pagal sąmatą ir nebuvo būtinos tinkamam bankroto proceso administravimui. Todėl teismo išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių.

26.13.                      Atsakovė privalo atlyginti bendrovei patirtus 24 388,37 Lt (7 063,36 Eur) nuostolius, o teismo sprendimas šioje dalyje yra nepagrįstas ir neteisėtas. Ieškovai reikalauja priteisti žalą už bendrovės lėšų panaudojimą nuo 2012 m. sausio 11 d. kreditorių susirinkimo iki atsakovės įgaliojimų pabaigos. Nors teismas nurodė, kad nėra įrodymų, jog patirtos išlaidos buvo nereikalingos bankroto procedūroms arba nebuvo suteiktos, ši išvada yra klaidinga. 2012 m. sausio 11 d. kreditorių susirinkimas patvirtino 60 500 Lt (17 522,01 Eur) administravimo išlaidų sąmatą, galiojančią iki bendrovės išregistravimo, tačiau jau kitą dieną visa suma buvo avansu sumokėta MP Consulting Group, UAB už paslaugas, kurios faktiškai nebuvo teikiamos ir negalėjo būti suteiktos per vieną dieną. Atsakovė žinojo, kad sąmata buvo visiškai panaudota, tačiau neinicijavo kreditorių susirinkimo dėl jos pakeitimo ir toliau disponavo bendrovės lėšomis, viršydama patvirtintą sąmatą. Todėl 24 388,37 Lt (7 063,36 Eur) mokėjimai buvo atlikti nepagrįstai ir nebuvo būtini tinkamam bankroto proceso administravimui. Atsakovė neįrodė, kad išlaidos buvo būtinos, sąmoningai viršijo kreditorių patvirtintą sąmatą ir pažeidė bendrovės bei kreditorių interesus, o veiklos ataskaitose pateikta abstrakti informacija negali būti laikoma pakankamu teisiniu pagrindu išlaidoms pagrįsti.

27.       Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Avere“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. sprendimo dalį, kuria ieškovams M. R. ir A. R. iš atsakovės priteistos 59 774,38 Eur ir 16 041,02 Eur procesinės palūkanos panaikinti ir šią ieškinio dalį atmesti; arba, alternatyviai, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti. Taip pat atsakovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

27.1.                      Ieškovai siekė prisiteisti 154 208,18 Eur, kurie jau buvo priteisti ir išieškoti iš R. P. baudžiamojoje byloje. Realaus išieškojimo metu iš R. P. buvo išieškota visą priteista suma, todėl faktiškai neliko ginčo dalyko ar skolos UAB „Avere“. 2024 m. vasario 28 d. patikslintu ieškiniu ieškovai sumažino reikalavimą iki 88 987,16 Eur, atsižvelgdami į iš R. P. gautus 65 221,02 Eur, tačiau ir ši suma faktiškai buvo padengta R. P. lėšomis. Trečiojo asmens pateikti dokumentai patvirtina, kad visa 154 208,18 Eur suma jau buvo sumokėta, todėl civilinėje byloje nėra pagrindo reikalauti papildomo žalos atlyginimo iš UAB „Avere“. Kadangi reikalavimas iš UAB „Avere“ buvo dubliuotas, o visa suma jau buvo padengta kito subjekto, šioje bylos dalyje nebeliko ginčo dalyko, todėl byla turėjo būti nutraukta. Pratęsus bylos nagrinėjimą, buvo nepagrįstai padidintos bylinėjimosi išlaidos. Be to, pirmosios instancijos teismas neteisėtai priteisė ieškovams procesines palūkanas (59 774,38 Eur + 16 041,02 Eur) už sumą, kuri faktiškai nebuvo priteista UAB „Avere“, nes ji buvo padengta R. P. lėšomis. Atsižvelgiant į tai, ieškovų reikalavimas dėl 154 208,18 Eur (vėliau 88 987,16 Eur) yra nepagrįstas, nes siekiama dvigubo žalos atlyginimo.

27.2.                      Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį procesinės palūkanos skaičiuojamos tik nuo teismo priteistos sumos ir yra akcesorinis reikalavimas, egzistuojantis tik esant pagrindiniam piniginiam reikalavimui. Nagrinėjamoje byloje iš UAB „Avere“ nebuvo priteista jokios sumos – pagrindinis reikalavimas dėl 154 208,18 Eur (vėliau sumažintas iki 88 987,16 Eur) jau buvo visiškai padengtas R. P., vykdant asmeninę prievolę. Todėl skaičiuoti procesines palūkanas nuo šios sumos neįmanoma, o ieškovų reikalavimas yra nepagrįstas, nesąžiningas ir turi piktnaudžiavimo procesu požymių.

27.3.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai procesines palūkanas susiejo su momentu, kai R. P., o ne UAB „Avere“, įvykdė savo asmeninę prievolę baudžiamojoje byloje. Tai neatitinka CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir procesinių palūkanų kompensacinės paskirties, nes UAB „Avere“ nepradelsė atlyginti žalą, nes nebuvo įpareigota mokėti jokių sumų. Net hipotetiškai pripažinus pagrindinį reikalavimą prieš UAB „Avere“, palūkanos galėtų būti skaičiuojamos tik nuo jai priteistos sumos ir tik už jos faktinį uždelsimą.

27.4.                      Pirmosios instancijos teismo suformuluotos išvados dėl 2022 m. liepos 27 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia yra nepagrįstos ir nemotyvuotos. Pirmosios instancijos teismas nepaisė byloje dalyvaujančių asmenų pateiktų argumentų ir rašytinių įrodymų, kurie įrodo 2022 m. liepos 27 d. reikalavimo teisių perleidimo neteisėtumą, nors šie įrodymai buvo esminiai sandorio teisėtumo vertinimui.

27.5.                      Kasacinis teismas 2023 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-313/2023 išnagrinėjo tik procesinį šalių pakeitimą, o ne 2022 m. liepos 27 d. reikalavimo teisių perleidimo sandorio materialųjį galiojimą. Procesinis teisių pakeitimas nesuteikia prejudicijos dėl materialiųjų teisių, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo ištirti sandorio atitiktį imperatyvioms įstatymų normoms ir viešajai tvarkai. Jei sandoris būtų neteisėtas ar niekinis, visi vėlesni procesiniai veiksmai neturėtų teisinio pagrindo.

27.6.                      Iki šios bylos nė vienas bylą nagrinėjęs teismas neturėjo visos medžiagos apie 2022 m. liepos  27 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, todėl tik Vilniaus apygardos teismas galėjo išsamiai įvertinti jos teisėtumą ir galimą niekinį pobūdį. Byloje buvo nagrinėjami tokie aspektai kaip perleidimo objektas ir apimtis (įskaitant būsimus reikalavimus), perleidimo būdas, galimas įskaitymas su ieškovų skola bendrovei bei santykis su nemokumo procesu ir kreditorių lygiateisiškumu. Kasacinis teismas šių aplinkybių netyrė, todėl būtent šiame procese pirmosios instancijos teismas turėjo iš esmės išspręsti reikalavimo teisių perleidimo sutarties teisėtumo klausimą.

27.7.                      Byloje pateikti procesiniai dokumentai ir rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2022 m. liepos 27 d. reikalavimo teisių perleidimo sandoris, pagal kurį BUAB „Faulana“ perleido reikalavimo teises vieninteliams kreditoriams M. R. ir A. R., prieštarauja imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) ir yra niekinis nuo sudarymo momento: 1) M. R. ir A. R. 2022 m. rugsėjo 17 d. Vilniaus apygardos teismui civilinėje byloje Nr. 2-8-580/203 pateikė prašymą pakeisti pirminę ieškovę BUAB „Faulana“ naujaisiais ieškovais – M. R. ir A. R.. Šiam prašymui pagrįsti pareiškėjai pateikė 2022 m. liepos 27 d. sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir jos Priedą Nr. 2. 2023 m. kovo 15 d. teismas neskundžiama nutartimi patvirtino ieškovo pakeitimą, pripažindamas M. R. ir A. R. BUAB „Faulana“ teisių perėmėjais. Tačiau teismas negalėjo įvertinti visų reikalavimo teisių perleidimo aplinkybių, nes pareiškėjai nepateikė svarbių sutarties priedų: Priedo Nr. 5 (nustatantis kainą ir jos mokėjimo sąlygas) ir Priedo Nr. 6 (kuriame kiekvienam perleidžiamam reikalavimui nustatyta konkreti pardavimo kaina). Tik 2023 m. liepos 3 d. trečiasis asmuo R. P. pateikė šiuos priedus su paaiškinimais (Priedas Nr. 7); 2) Iš visų 2022 m. liepos 27 d. sutartimi perleistų reikalavimų M. R. ir A. R. už 242 647,06 Eur kainą buvo perleisti ir būsimi reikalavimai, tarp jų ir reikalavimai į R. P. (154 208,18 Eur ir 2 255,25 Eur) bei P. P. (154 208,18 Eur) pagal Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-16-497/2021. Perleisto reikalavimo dalis į UAB „Avere“ civilinėje byloje Nr. 2-17-580/2022 apima tas pačias sumas, kurios jau buvo priteistos iš R. P. ir P. P., todėl faktinis reikalavimas į UAB „Avere“ pagal sutartį yra neigiamas – minus 43 238,45 Eur. Be to, M. R. įskaitymo būdu perėmė savo paties 246 847,49 Eur skolą BUAB „Faulana“, todėl ieškinio pagrindas į UAB „Avere“ faktiškai neegzistuoja; 3) priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymų nebuvo galima atlikti, nes sutartis sudaryta esant BUAB „Faulana“  iškeltai bankroto bylai. CK 6.134 straipsnio 1 dalies 7 punktas draudžia įskaityti įstatymų numatytus kitokius reikalavimus, o Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 28 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos reikalavimai negali būti įskaitomi. Tai reiškia, kad nuo bankroto bylos iškėlimo momento kreditorių ir skolininkų tarpusavio reikalavimai negali būti įskaitomi, ypač jei jie ginčijami teisme (CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sutarties sudarymas ir priešpriešinių reikalavimų įskaitymas BUAB „Faulana“ bankroto byloje prieštarauja imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), todėl sutartis yra niekinė ir negalioja. Kadangi sutartis sudaryta po bankroto bylos iškėlimo, pagal CK 6.102 straipsnio 3 dalį ir JANI 28 straipsnio 1 dalies 3 punktą ji negalėjo būti sudaryta, todėl laikytina negaliojančia. Pagal CK 6.157 straipsnį šalys negali susitarimu keisti ar apriboti imperatyviųjų teisės normų galiojimo, todėl teismas, nustatęs tokių normų pažeidimą, privalo ex officio (pagal pareigas) imtis priemonių šiems pažeidimams pašalinti.

27.8.                      Byloje dalyvaujantys asmenys atskleidė, kad 2022 m. liepos 27 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties sąlygos dėl kainos mokėjimo yra esminės, vertinant, ar sutarties sudarymas ir šalių atsiskaitymai pagal ją gali būti laikomi teisėtais. Ieškovai neturėjo deklaruojamo finansinio reikalavimo įskaitymui atlikti, nes, esant iškeltai bankroto bylai, jokie priešpriešiniai vienarūšių reikalavimų įskaitymai buvo draudžiami.

27.9.                      BUAB „Faulana“ neturėjo teisės tenkinti ieškovų, kaip kreditorių bankroto byloje, patvirtintų finansinių reikalavimų, kadangi reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perleisti būsimi reikalavimai į BUAB „Faulana“ skolininkus nepatenka į JANI? 93 straipsnio 2 dalimi nustatytą turtą, iš kurio gali būti tenkinami bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai. Byloje nustatyta, kad 2022 m. liepos 26 d. bendrovės kreditorių susirinkimas nutarė parduoti M. R. ir A. R. reikalavimus už 967 763,09 Eur, tarp jų 267 433,16 Eur reikalavimą į UAB „Avere“, kurio dalį sudarė 154 208,18 Eur, priklausantys P. P.. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi M. R. taip pat perėmė savo 246 847,49 Eur nepadengtą skolą. Sutartyje nurodyta, kad nuosavybės teisė į reikalavimus įgyta įskaitymo būdu – BUAB „Faulana“ reikalavimas įskaitomas į M. R. ir A. R. reikalavimus bankroto byloje.

27.10.                      JANI? normos imperatyviai draudžia bankroto proceso metu atlikti reikalavimų įskaitymus (JANI? 28 straipsnio 1 dalies 3 punktas), realizuoti reikalavimo teises, kurios nėra patvirtintos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nes jos nelaikomos likviduojamos bendrovės turtu, taip pat tenkinti kreditorių reikalavimus iš turto, kuris bendrovei nuosavybės teise nepriklauso (JANI? 93 straipsnio 2 dalis). Kadangi šioje byloje pareikštas reikalavimas nėra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, BUAB „Faulana“ bei jos teisių perėmėjai M. ir A. R. reikalavimo teisės į UAB „Avere“ neįgijo. Todėl teismas ex officio turėtų konstatuoti, kad 2022 m. liepos 27 d. reikalavimo teisių perleidimo sandoris, kuriuo BUAB „Faulana“ tariamai perleido reikalavimo teises M. ir A. R., prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) ir yra niekinis nuo jo sudarymo momento, o reikalavimo teisės nebuvo ir negalėjo būti perleistos. Tai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą ir ieškovų ieškinį atmesti.

27.11.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė 2024 m. vasario 28 d. patikslintą ieškinį, kuris iš esmės pakeitė ieškinio dalyką ir pagrindą, išplėtė ginčo ribas po daugiau nei 8 metų bylos nagrinėjimo ir pažeidė CPK 141, 42, 7 straipsnių reikalavimus dėl proceso koncentracijos, ekonomiškumo ir šalių teisių pusiausvyros. Teismas peržengė Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartyje nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, neįvertino naujų faktinių aplinkybių ir piktnaudžiavimo procesu požymių, nepagrįstai užvilkino bylos nagrinėjimą ir padidino bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė UAB „Avere“ nepritarė ieškinio pakeitimui.

27.12.                      Teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nepagrįstai paskirstydamas jas 50/50, motyvuodamas tuo, kad dalis ieškovų reikalavimų jau buvo patenkinta baudžiamojoje byloje. Pagal CPK 93 straipsnį bylinėjimosi išlaidos turi būti priteisiamos proporcingai šioje byloje patenkintų reikalavimų daliai. Faktiškai patirtos atsakovės išlaidos, tarp jų 8?522,95?Eur už ekspertizę, nebuvo įvertintos. Be to, bylinėjimosi išlaidų sumažinimas 4?520?Eur yra nemotyvuotas, neatsižvelgta į bylos sudėtingumą, dokumentų apimtį ir procesinių veiksmų byloje skaičių bei būtinumą.

28.       Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo R. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; arba, alternatyviai, panaikinti visą teismo sprendimą ex officio konstatuojant, kad 2022 m. liepos 27 d. reikalavimo teisų perleidimo sutartis, kurios pagrindu BUAB „Faulana“ perleido vieninteliams kreditoriams M. R. ir A. R. reikalavimo teises į bendrovės skolininkus, prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) ir yra niekinė nuo jo sudarymo momento, išsprendžiant niekinio sandorio teisinius padarinius, t. y. konstatuojant, jog reikalavimo teisės į BUAB „Faulana“ skolininkus nėra ir nebuvo perleistos ieškovams, ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

28.1.                      2024 m. vasario 28 d. patikslintas ieškinys surašytas nesilaikant Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartyje nustatytų bylos nagrinėjimo ribų, pagal kurias buvo leista tik ieškinio reikalavimų ar pagrindo tikslinimas, tiesiogiai susietas su baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis. Vietoje to pateiktas iš esmės naujas ieškinys, kuriame atsirado nauji 2 045,61 Eur ir 7 063,36 Eur reikalavimai dėl tariamai neteisėtai patirtų išlaidų, susijusių su bendrovės ūkine komercine veikla, todėl jų negalima priskirti bankroto administravimo išlaidoms. Be to, ieškovai pakeitė tiek ieškinio dalyką, tiek pagrindą, suformulavo naują reikalavimą dėl nemokumo administratorės atlyginimo grąžinimo (69 536,96 Eur vietoje ankstesnių 47 309,43 Eur), tačiau nenurodė naujų faktinių aplinkybių ar įrodymų, dėl kurių toks ieškinio patikslinimas būtų būtinas. Dėl šių priežasčių patikslintas ieškinys iš esmės yra naujas ieškinys, kurio priėmimas po daugiau nei 8 metų bylos nagrinėjimo pažeidė proceso koncentracijos, ekonomiškumo ir šalių teisių pusiausvyros principus, užvilkino bylos nagrinėjimą ir sukėlė papildomas bylinėjimosi išlaidas. Akivaizdu, kad tokio pobūdžio patikslintas ieškinys peržengė Lietuvos apeliacinio teismo nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, todėl teismas turėjo atsisakyti jį priimti bei taikyti CK 1.137 straipsnyje numatytą atsisakymo ginti ieškovų teises priemonę.

28.2.                       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino ieškovus teisėtais bendrovės reikalavimo teisių perėmėjais ir 2022 m. liepos 27 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį teisėta. Kasacinis teismas 2023 m. vasario 9 d. tik konstatavo sutarties egzistavimą, tačiau nevertino atsakovės UAB „Avere“ rašytinių paaiškinimų ir nepatvirtino reikalavimo teisėtumo. Teismas neatsižvelgė į trečiojo asmens R. P. argumentus ir teismų praktiką dėl JANĮ imperatyvių normų, nustatančių, kad kreditorių reikalavimai bankroto procese gali būti tenkinami tik iš likviduojamo juridinio asmens turto, valdomo nuosavybės teise. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. spalio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-170-823/2024, bei Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. gruodžio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-980-467/2024 ir 2023 m. kovo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-190-567/2023, patvirtino, kad reikalavimo teisės, kurios nėra patvirtintos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nėra turtas ir jų negalima perleisti bankroto procese. Nustatyta, kad BUAB „Faulana“ kreditorių susirinkimas 2022 m. liepos 26 d. pardavė M. R. ir A. R. reikalavimus, tarp jų teisę ieškinį UAB „Avere“. Tačiau pagal JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 93 straipsnio 2 dalį tokie perleidimai ar reikalavimų tenkinimas bankroto proceso metu negalimi, jei ieškinys nėra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Todėl M. R. ir A. R. neįgijo teisės reikalauti žalos atlyginimo iš UAB „Avere“, nes šio ieškinio reikalavimas dar nėra išspręstas įsiteisėjusiu galutiniu teismo sprendimu.

28.3.                      Baudžiamojoje byloje iš UAB „Avere“ civiliniu ieškiniu nebuvo siekiama žalos atlyginimo – pradinis ieškinys buvo nukreiptas tiesiogiai į P. P. ir R. P., o civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje buvo patenkintas, žalą visiškai padengė R. P.. Ieškovai neperėmė BUAB „Faulana“ civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, o tik vykdymo procese perėmė išieškotojo teises, todėl procesinių palūkanų priteisimas šioje byloje yra nepagrįstas.

28.4.                      Teismas priteisė iš atsakovės 75 815,40 Eur (59 774,38 Eur ir 16 041,02 Eur) procesines palūkanas už 154 208,18 Eur, kurie buvo priteisti išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-16-497/2021 iš P. P. ir R. P..

28.5.                      Pagrindinis piniginis reikalavimas šioje byloje prieš UAB „Avere“ nebuvo ir negalėjo būti patenkintas, todėl procesinių palūkanų priteisimas yra neteisėtas ir dubliuojantis kitą ieškinį prieš R. P., pažeidžiantis proceso koncentracijos, ekonomiškumo principus ir draudimą piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis.

28.6.                      Ieškovai bankroto proceso metu gavo naudą, viršijančią jų patvirtintus finansinius reikalavimus: hipotekos kreditorės UAB „Intrum Lietuva“ nepadengta 126 762,84 Eur administravimo išlaidų dalis; 199 489 Eur mokėjimas, įvardintas kaip „dalies įstatinio kapitalo grąžinimas“, nors BUAB „Faulana“ nuosavas kapitalas buvo neigiamas, todėl lėšos turėjo būti nukreiptos kreditoriams ar administravimo išlaidoms padengti; M. R. perleido 246 847,49 Eur įsipareigojimą į BUAB „Faulana“, todėl reikalavimas turi būti sumažintas; nekilnojamas turtas (gamybinės bazės) buvo įsigytas, pažeidžiant ĮBĮ 91 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą tvarką, sumokant 42 200 Eur mažesnę kainą, nei  patvirtinta varžytynėms, todėl šia suma turi būti sumažintas finansinis reikalavimas. 

28.7.                      Iki 2022 m. liepos 27 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo ieškovai gavo 615 299,33 Eur naudą, kuri viršijo perkamų reikalavimų (609 639,02 Eur) kainą, todėl jie neįgijo reikalavimo teisės į UAB „Avere“.

28.8.                      Taigi, procesinių palūkanų priteisimas yra neteisėtas, ieškovų bandymas dubliuoti reikalavimą dėl palūkanų – piktnaudžiavimas procesu, o finansiniai reikalavimai UAB „Avere“ turi būti mažinami dėl ieškovų gautos naudos.

28.9.                      Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Tačiau šiuo atveju 154 208,18 Eur reikalavimas jau buvo patenkintas baudžiamojoje byloje, o ne šioje civilinėje byloje. Be to, jis buvo išieškotas ne iš atsakovės UAB „Avere“, o iš R. P.. Todėl nėra teisinio pagrindo manyti, kad ieškinys šioje civilinėje byloje yra patenkintas net 50 proc., ir negalima taikyti šios proporcijos bylinėjimosi išlaidų paskirstymui. Teismo sprendimo motyvuose nurodyta 50 proc. dalis yra nepagrįsta ir neatitinka teisinės realybės.

28.10.                      Teismas sumažino atsakovės bylinėjimosi išlaidas 4 520 Eur, teigdamas, kad jos esą buvo nepagrįstai didelės. Tačiau byla yra sudėtinga, apimanti visą BUAB „Faulana“ bankroto procesą (2011–2022 metai), kuriame administravimo paslaugas teikė net trys nemokumo administratoriai, vykdytos sudėtingos procedūros, parduotas turtas ir spręsti teisminiai ginčai. Ieškovai iškraipė faktines aplinkybes ir pateikė klaidinančią informaciją, todėl bylinėjimosi išlaidos objektyviai padidėjo. Teismo sprendimas sumažinti bylinėjimosi išlaidas yra nepagrįstas, todėl turėtų būti priteistos visos atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos.

28.11.                      Ieškovai akivaizdžiai piktnaudžiauja teise, todėl egzistuoja savarankiškas pagrindas atmesti jų pareikštą ieškinį. Tiek trečiojo asmens R. P. pateikti rašytiniai įrodymai, tiek ieškovų elgesys bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir pozicija apeliaciniame skunde rodo, kad jų veiksmai prieštarauja sąžiningumo principui ir gerai moralei. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas turėtų atsisakyti ginti ieškovų teises ir atmesti pareikštą ieškinį kaip piktnaudžiavimą teise.

29.       Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo A. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025  m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; ex officio konstatuoti, kad 2022 m. liepos 27 d. reikalavimų teisių perleidimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms yra niekinė nuo jos sudarymo momento, bei taikyti restituciją; netinkamą ieškovą pakeisti tinkamu ieškovu; bylą nagrinėti nemokumo administratoriaus atlyginimo paskirstymo ribose; žalą priteisti iš draudimo, kurioje atsakovė apsidraudusi civilinę atsakomybę, bendrovės. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

29.1.                      Ieškinys buvo pakeistas ir papildytas naujais reikalavimais, pažeidžiant CPK nuostatas, o 2022 m. liepos 17 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis, kurios pagrindu buvo perleista  teisė į jo atlyginimą, yra neteisėta ir niekinė – sudaryta be sutikimo ir pažeidžiant CK bei imperatyvias nemokumo teisės normas.

29.2.                      A. S. atlyginimo už bendrovės bankroto administravimą klausimas nebuvo tinkamai išspręstas, nes teismai nustatė tik atlyginimą už bankroto procedūrų vykdymą, tačiau neįvertino atlyginimo už bendrovės ūkinės komercinės veiklos vykdymą. Kadangi su nemokumo administratoriumi nebuvo visiškai atsiskaityta, todėl bendrovės reikalavimo teisės negalėjo būti teisėtai perleistos M. R. ir A. R., taigi, šie asmenys nėra tinkami ieškovai byloje. Teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo A. S. laikyti asmeniu, turinčiu savarankišką materialųjį reikalavimą, tačiau to nepadarė ir nepakeitė netinkamų ieškovų tinkamu, taip pažeisdamas proceso teisės normas.

29.3.                      Teismas išsamiai neįvertino skirtingų nemokumo administratorių atliktų darbų apimties, pobūdžio, sudėtingumo ir trukmės, todėl atlyginimo paskirstymas tarp nemokumo administratorių yra nepagrįstas.

29.4.                      Ginčas dėl tariamos žalos bendrovei jau buvo išspręstas kitose bylose, todėl pakartotinis jo nagrinėjimas pažeidžia res judicata (įsiteisėjusios teismo sprendimo galia) principą, sudaro prielaidas neteisėtam praturtėjimui ir yra esminis proceso teisės pažeidimas.

30.       Atsiliepime į trečiojo asmens R. P. apeliacinį skundą ieškovai prašo trečiojo asmens R. P. apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie pagrindiniai atsikirtimai:

30.1.                      Ieškovai nepakeitė nei ieškinio dalyko, nei pagrindo – jie tik pasinaudojo teisėta procesine teise patikslinti faktines aplinkybes, teisinius argumentus ir sumažinti reikalavimų apimtį. Pradinis ieškinio dalykas – reikalavimai dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir žalos atlyginimo pagal CK 1.138 straipsnį – išliko toks pats. Nepakito ir faktinis reikalavimų pagrindas: abu ieškiniai grindžiami atsakovo neteisėtais veiksmais, susijusiais su bendrovės lėšų panaudojimu administravimo išlaidoms ir fiktyvioms paskoloms. Ieškovai nereiškė naujų reikalavimų, o tik išplėtė aplinkybių detalizavimą, atsižvelgdami į naujai paaiškėjusius duomenis, atsakovų argumentus ir Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties nurodymus. Pati reikalavimo esmė dėl žalos atlyginimo nepakito – keitėsi tik jo apimtis, tai nelaikoma ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimu. Ieškovai, teikdami papildomus įrodymus ir argumentus, neperžengė bylos nagrinėjimo ribų, o veikė vykdydami apeliacinės instancijos teismo nurodytą pareigą išsamiai ištirti nemokumo administratorės veiksmus, jų būtinumą ir rezultatus. Todėl argumentai dėl tariamo ieškinio elementų pakeitimo ar piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis yra nepagrįsti.

30.2.                      Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad ieškovai neįgijo reikalavimo teisės į atsakovę, kadangi šioje byloje pareikšto ieškinio reikalavimas nebuvo išspręstas įsiteisėjusiu galutiniu teismo sprendimu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad būsima reikalavimo teisė gali būti perleidžiama. Jei tokia teisė vėliau atsiranda, perleidimas laikomas įvykusiu atgaline data – nuo sandorio sudarymo momento, nebent pačiame sandoryje nustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-969/2020). Teismų praktikoje pripažįstama, kad reikalavimo teisė yra specifinis bankrutuojančios bendrovės turtas, kurio vertė priklauso nuo jos aiškumo (ar teisė neginčijama) ir skolininko galimybių ją įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356-915/2017). Todėl bankrutavusi bendrovė turėjo teisę perleisti ir būsimą, ir ginčytiną reikalavimo teisę tretiesiems asmenims. Šioje byloje bendrovės reikalavimo teisė atsakovei yra pakankamai apibrėžta, todėl nebuvo CPK 48 straipsnio 1 dalyje numatytų kliūčių pakeisti ieškovę.

30.3.                      Sutartyje aiškiai numatyta, kad nauji kreditoriai perima visas pradinio kreditoriaus materialiąsias ir proceso teises konkrečiose bylose, taip pat visas šalutines teises, tarp jų ir teisę reikalauti palūkanų, procesinių palūkanų, netesybų ir nuostolių atlyginimo. Priede Nr. 2 nurodyta tik preliminari pagrindinio reikalavimo kaina, į kurią nėra įtrauktos šalutinės teisės, tačiau jos taip pat pereina naujiesiems kreditoriams. Be to, CK 6.101 straipsnio 2 dalis patvirtina, kad įgijėjui pereina visos prievolės įvykdymą užtikrinančios ir papildomos teisės. Todėl reikalavimas į atsakovę, R. P. ir P. P. buvo perleistas visa apimtimi, kartu su visomis šalutinėmis teisėmis.

30.4.                      Pagal CK 6.264 straipsnį darbdavys atsako už žalą, padarytą jo darbuotojų, vykdant darbo ar civilinės sutarties pagrindu pavestas pareigas. Darbdavys privalo užtikrinti, kad darbuotojai laikytųsi teisės aktų, elgtųsi atsakingai ir nepadarytų žalos; darbuotojo kaltė sutapatinama su darbdavio atsakomybe. Nemokumo administratoriaus atveju civilinė atsakomybė taikoma juridiniam asmeniui, o ne darbuotojui, nes nemokumo administratoriaus veikla vykdoma kaip profesionalaus subjekto funkcija, su aukštesniais veiklos ir atsakomybės standartais, pagal ĮBĮ reglamentuojant konkrečias pareigas. Byloje nustatyta, kad R. P., kaip atsakovo darbuotojas ir vienintelis asmuo, įgaliotas vykdyti bendrovės bankroto procedūras, vienintelis turėjo teisę disponuoti bendrovės lėšomis ir atliko neteisėtus mokėjimus P. P., vykdydamas darbo funkcijas. Todėl atsakovė gali būti civilinės atsakomybės subjektas už R. P. veiksmus. Atsakomybė darbdaviui nesumažėja net jei žala priteista iš darbuotojo, nes CK 6.264 straipsnio tikslas – užtikrinti nukentėjusiojo interesų apsaugą ir darbuotojo dalinę apsaugą nuo finansinės naštos.

30.5.                      Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir kasacinio teismo praktiką procesinės palūkanos priskiriamos kompensuojamosioms palūkanoms ir skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, siekiant atlyginti kreditoriaus nuostolius dėl nevykdytos prievolės. Pagrindas priteisti palūkanas – skolininko atsakomybė nevykdyti prievolės geruoju, dėl to kreditorius kreipėsi į teismą. Byloje pareikštas reikalavimas dėl žalos, padarytos atsakovės darbuotojo R. P. nusikalstamais veiksmais, todėl reikalavimas atsakovei atsirado nuo žalos padarymo momento 2012–2013 metais, o ne nuo ieškinio pateikimo dienos ar teismo sprendimo įsiteisėjimo. Kadangi atsakovė nepripažino ieškinio ir žalos iki ieškinio padavimo teismui dienos nepadengė, procesinės palūkanos turėjo būti skaičiuojamos iki prievolės visiško įvykdymo. Todėl R. P. teiginiai, kad nutraukus bylos dalį arba nepriteisus žalos, palūkanos negali būti priteisiamos, yra nepagrįsti, nes tiek pagal CK, tiek kasacinio teismo praktiką procesinės palūkanos skaičiuojamos iki faktiško prievolės įvykdymo, o teismo sprendimas tik patvirtina jau egzistuojančią prievolę.

30.6.                      Apeliaciniame skunde teigiama, kad ieškovai piktnaudžiauja procesu, siekdami dar kartą prisiteisti palūkanas nuo tų pačių 154 208,18 Eur, nors jau buvo gavę 16 307,88 Eur palūkanas iš R. P. už tą patį laikotarpį. Tačiau pagal CK 6.264 straipsnį atsakomybė už darbuotojo veiksmus pirmiausia apsaugo nukentėjusiojo asmens interesus, o žalos atlyginimas iš darbuotojo nesumažina darbdavio atsakomybės. Ieškovai, gavę dalį sumos iš R. P., nedelsdami sumažino reikalavimus, todėl akivaizdu, kad jie siekia tik teisėto reikalavimo įgyvendinimo, o ne neteisėto praturtėjimo ar piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.

30.7.                      Apeliaciniame skunde R. P. teigia, esą ieškovai neteisėtai siekia patenkinti reikalavimus bankroto proceso metu dėl iš bendrovės neįgyvendintų hipotekos kreditoriaus lėšų, atliktų mokėjimų, nekilnojamojo turto įsigijimo ar M. R. įsipareigojimo perėmimo, esą pažeidžiant JANĮ nuostatas. Šie argumentai yra nepagrįsti. Visų pirma, R. P. bando išplėsti bylos nagrinėjimo ribas, nurodydamas neegzistuojančius faktus ir nukreipdamas dėmesį nuo esmės. Antra, bendrovės bankroto procedūrų teisėtumo klausimai negali būti nagrinėjami šioje byloje. Pagal CK 2.95 ir 6.128 straipsnį, juridinis asmuo pasibaigia išregistravimo iš Juridinių asmenų registro metu, o bendrovės bankroto bylos nagrinėjimas ir teisių perėmimas reglamentuojamas ĮBĮ; po bendrovės išregistravimo nebegalima inicijuoti ginčų dėl neegzistuojančios bendrovės, o nemokumo administratorius neturi teisės vykdyti ĮBĮ nustatytų funkcijų. Todėl R. P. nurodyti motyvai negali būti nagrinėjami. Be to, ginčai dėl bendrovės bankroto bylos finansinių reikalavimų dydžio šioje byloje neturi reikšmės, nes visi bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai buvo patenkinti, o dalis turto perėjo ieškovams, kaip savininkams. Galiausiai, šiame procese pradiniu ieškiniu veikė ne bendrovės kreditoriai, o pati bendrovė prieš savo buvusį nemokumo administratorių dėl jo neteisėtų veiksmų. Naujieji kreditoriai M. R. ir A. R. į bylą įstojo ne kaip kreditoriai ar akcininkai, o pagal 2022 m. liepos 27 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį įgiję iš bendrovės teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovės pagal CK 6.101 straipsnį.

30.8.                      R. P. nesutinka su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, tačiau dėl jo nurodytų motyvų ieškovai nepasisako. Jeigu teismo sprendimas būtų teisėtas, ieškovai galėtų pritarti bylinėjimosi išlaidų paskirstymui. Tačiau kadangi ieškovai pateikė apeliacinį skundą, prašydami visiško ieškinio patenkinimo, visos patirtos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteistos iš atsakovės.

31.       Atsiliepime į atsakovės UAB „Avere“ apeliacinį skundą ieškovai prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

31.1.                      Ieškovai nesutinka su apeliacinio skundo argumentais esą jie siekė iš atsakovės UAB „Avere“ prisiteisti tuos pačius 154 208,18?Eur, kurie jau buvo priteisti ir išieškota iš R. ?. baudžiamojoje byloje. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad šiuo ieškiniu bandoma dvigubai prisiteisti tą pačią sumą, nes byloje nebuvo suformuluotas reikalavimas dėl solidariosios atsakomybės.

31.2.                      CK 6.264 straipsnis nustato darbdavio atsakomybę už darbuotojo darbo pareigų metu padarytą žalą, nepriklausomai nuo to, ar žala jau buvo atlyginama tiesiogiai iš darbuotojo. Darbdavys atsako, jei darbuotojas veikė jo nurodymu ir kontroliuojamas, o žala atsirado vykdant darbo funkcijas. Šioje byloje R. ?. buvo vienintelis atsakovės darbuotojas, turintis teisę vykdyti bankroto procedūras, todėl atsakovė atsako už jo neteisėtus veiksmus. Žalos atlyginimas iš R. ?. neriboja ieškovų teisės reikalauti civilinės atsakomybės iš atsakovės.

31.3.                      Procesinės palūkanos pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skaičiuojamos nuo priteistos sumos iki visiško prievolės įvykdymo, jos kompensuoja kreditoriaus nuostolius už tai, kad skolininkas nevykdė prievolės geruoju. Kreditorius turi teisę jų reikalauti teisme, o bylos iškėlimo momentu laikomas teisėjo rezoliucijos iškelti civilinę bylą priėmimo momentas. Deliktinės civilinės atsakomybės atveju prievolė atsiranda nuo žalos padarymo momento, nepriklausomai nuo teismo sprendimo priėmimo ar įsiteisėjimo, todėl procesinės palūkanos gali būti skaičiuojamos net jei žalą iki teismo sprendimo atlygino trečiasis asmuo (šiuo atveju R. ?.). Būtent skolininko neįvykdyta prievolė privertė kreditorių kreiptis į teismą, todėl teisiškai pagrįsta priteisti procesines palūkanas iki faktinio reikalavimo patenkinimo momento. Atsakovo teiginiai, kad palūkanos negali būti priteistos dėl nepriteistos sumos, yra nepagrįsti, nes teismo sprendimas tik patvirtina jau egzistuojančią prievolę, o ne ją sukuria.

31.4.                      Būsimos reikalavimo teisės perleidimas yra galimas ir teisėtas, o jo teisėtumas nekelią abejonių, jei reikalavimo teisė atsiranda vėliau – tuomet perleidimas laikomas retrospektyviai įvykusiu, esant patenkintiems visiems reikalavimams. Reikalavimo teisė yra specifinis bankrutavusios bendrovės turtas, kurio rinkos vertė priklauso nuo reikalavimo apibrėžtumo ir skolininko turto galimybių. Bendrovė turėjo teisę perleisti būsimas ir ginčytinas reikalavimo teises tretiesiems asmenims. Atsakovo nuoroda į kitos bylos sprendimą, kad neįsiteisėjusios reikalavimo teisės negali būti perleidžiamos, nėra taikytina, nes bylos faktinės aplinkybės skiriasi, o kasacinio teismo praktika patvirtina, kad ginčytina reikalavimo teisė gali būti bankrutavusio juridinio asmens turtu. Net jei 2022 m. liepos 27 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartyje būtų atliktas įskaitymas, sutarties dalies negaliojimas nedaro negaliojančia visos sutarties, todėl nuosavybės teisė į reikalavimus įsigyta nuo sutarties įsigaliojimo momento. Bendrovės kreditorių susirinkimo sprendimas parduoti (perleisti) būsimus reikalavimus vieninteliams bendrovės kreditoriams – ieškovams – buvo teisėtas, nes nepažeidė kitų kreditorių teisių ir atitiko JANĮ nuostatas. Kadangi bendrovės bankroto byloje visi kreditorių finansiniai reikalavimai buvo patenkinti, likusį bendrovės turtą galėjo atgauti vieninteliai akcininkai – ieškovai, todėl jie turėjo materialųjį teisinį suinteresuotumą į būsimas reikalavimo teises.

31.5.                      Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad patikslintu ieškiniu buvo pakeistas ieškinio dalykas ar pagrindas. Ieškinio reikalavimo sumažinimas ar padidinimas, faktinių aplinkybių išplėtimas ar papildymas nelaikomi ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimu. Ieškovai, patikslindami ieškinį, tik padidino arba sumažino reikalavimus, nekeisdami pradinio ieškinio dalyko (prašymas pripažinti sandorius niekiniais ir priteisti žalos atlyginimą) ar pagrindo (atsakovės neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp veiksmų ir žalos). Byloje faktinės aplinkybės buvo išplėstos tiek dėl naujai paaiškėjusių faktų, tiek atsakovės atsikirtimų. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. vasario 8 d. nutartyje Nr. 2A-24-567/2024 patvirtino, kad ieškinio reikalavimų padidinimas ar sumažinimas nekeičiant esmės nėra ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimas. Ieškovai taip pat įrodinėjo, kad atsakovė viršijo patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą arba kad patirtos išlaidos nebuvo būtinos tinkamam bankroto procedūrų vykdymui. Šiuos veiksmus teismas turėjo vertinti tik bylos kontekste, todėl ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimas neįvyko, o visi pateikti įrodymai ir patikslinimai atitiko Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nurodytus kriterijus.

32.       Atsiliepime į trečiojo asmens A. S. apeliacinį skundą ieškovai prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

32.1.                      Trečiasis asmuo dalyvauja byloje tik turėdamas glaudų teisinį ryšį su bylos baigtimi. A. S. buvo įtrauktas į bylą kaip trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, nors byloje nagrinėjami tik atsakovės veiksmai ir jos atsakomybė. Byloje nebuvo sprendžiama dėl A. S., kaip nemokumo administratoriaus, atlyginimo ar jo veiklos vertinimo. Pagal ĮBĮ ir JANĮ nemokumo administratoriaus atlyginimas priklauso nuo atliktų darbų rezultato, o ne nuo bankroto procedūrų trukmės. Teismas ignoravo ir tai, kad byloje buvo pateikti įrodymai, įrodantys, jog A. S. buvo išmokėtas bendrovės kreditorių susirinkimo ir teismo patvirtintas atlyginimas, buvo padengtos visos bendrovės administravimo išlaidos, patirtos A. S. vadovavimo bendrovei metu. Todėl jo įtraukimas į bylą nebuvo pagrįstas ir apsunkino bylos nagrinėjimą.

32.2.                      A. S. teiginiai, esą su juo neatsiskaityta, yra nepagrįsti. Byloje nagrinėjami tik atsakovės neteisėti veiksmai ir nuostolių atlyginimas, susijęs su neteisėtai išmokėtomis bendrovės lėšomis. A. S. buvo paskirtas nemokumo administratoriumi po atsakovės atstatydinimo, todėl jo veikla nebuvo ginčo dalis. A. S. atlyginimą patvirtino bendrovės kreditorių susirinkimas (21 905,28 Eur), o po A. S. skundo Vilniaus apygardos teismas padidino atlyginimą iki 46 173,20 Eur, kuris buvo išmokėtas 2021 m. gruodžio 17 d. Todėl A. S. neturi reikalavimo nei bendrovei, nei ieškovams ar atsakovei. Be to, pasibaigus bendrovei kaip juridiniam asmeniui, baigėsi ir jos bankroto procedūros, todėl A. S. neturi teisės kelti reikalavimų šioje byloje.

32.3.                      Argumentai, kad 2022 m. liepos 27 d. sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis, kuria ieškovai įgijo reikalavimą į atsakovę šioje byloje, esą buvo neteisėta, nes tariamai atliktas įskaitymas pagal ĮBĮ ir JANĮ, yra nepagrįsti. Kasacinio teismo praktika nustato, kad būsimos reikalavimo teisės perleidimas yra galimas. Jei būsima reikalavimo teisė atsiranda po perleidimo sutarties sudarymo, perleidimas laikomas retrospektyviai įvykusiu – nuo sutarties sudarymo momento, jeigu perleidimui nustatyti bendrieji reikalavimai yra įvykdyti. Tai reiškia, kad reikalavimo teisė gali būti perleista dar prieš jos faktinį atsiradimą, o teisės perleidimas įgyja teisines pasekmes nuo sutarties įsigaliojimo momento. Reikalavimo teisė yra specifinis bankrutavusios bendrovės turtas. Nepaisant nominalios vertės, jos rinkos vertė priklauso nuo reikalavimo teisės apibrėžtumo ir skolininko turtinės padėties. Šiuo atveju bendrovė turėjo teisę perleisti tiek esamas, tiek būsimas reikalavimo teises tretiesiems asmenims. Bendrovės reikalavimo teisė į atsakovę šioje byloje buvo aiškiai nustatyta ir apibrėžta, todėl nėra CPK 48 straipsnio 1 dalyje numatytų priežasčių, dėl kurių bendrovė negalėjo būti pakeista ieškovais. Pagal reikalavimo teisių perleidimo sutarties 9 punktą, nuosavybės teisė į perleidžiamus reikalavimus, tarp jų reikalavimo teisę į atsakovę, pereina nuo sutarties įsigaliojimo momento, nesiejant jos su papildomomis sąlygomis. Todėl net jei įskaitymo tvarka būtų abejotina, ji neturi poveikio sutarties galiojimui, o ieškovai teisėtai įgijo reikalavimo teisę į atsakovę nuo sutarties įsigaliojimo momento.

32.4.                      A. S. taip pat kelia priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo teisėtumo klausimą. Tačiau bendrovė iki 2022 m. liepos 26 d. kreditorių susirinkimo buvo visiškai atsiskaičiusi su kitais kreditoriais. Todėl ieškovai, kaip vieninteliai bendrovės kreditoriai, turėjo teisę spręsti dėl bendrovei priklausančio turto, kartu ir reikalavimo teisės į skolininkus, perdavimo kitokiu būdu nei numatyta JANĮ 90 straipsnio 1 dalyje, jei tai būtų labiausiai naudinga vieninteliam kreditoriui – jais tapo ieškovai. 2022 m. liepos 26 d. kreditorių susirinkimas priėmė sprendimą parduoti (perduoti) reikalavimus M. R. ir A. R. už 609 639,02 Eur, o toks sprendimas buvo naudingiausias vieninteliams bendrovės kreditoriams – ieškovams. JANĮ nuostatos draudžia įskaitymą tik tuo atveju, jei būtų pažeistos kitų kreditorių teisės, tačiau šiuo atveju visi kreditoriai neturėjo pretenzijų.

32.5.                      Reikalavimo teisių perleidimo sutarties teisėtumas jau buvo patvirtintas teismų: Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-153-392/2022 konstatuota, kad įskaitymas pagal sutartį buvo teisėtas; Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-313/2023 patvirtino, kad ieškovų prašymas buvo teisėtas ir jog bendrovė gali būti pakeista jos teisių perėmėjais – ieškovais.

32.6.                      Bendrovės likvidaciniai veiksmai buvo vykdomi pagal ĮBĮ nuostatas, o visi bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai buvo patenkinti. Likęs bendrovės turtas priklausė ieškovams kaip bendrovės akcininkams. Todėl reikalavimo teisė galėjo būti perduota ieškovams tiek kaip kreditoriams, tiek kaip akcininkams. Aplinkybė, kad visi bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai buvo patenkinti, neturi reikšmės ieškovų materialiajam suinteresuotumui bylos baigtimi ir negali pateisinti atsakovės neteisėtų veiksmų ar panaikinti jos civilinę atsakomybę.

33.       Atsiliepime į ieškovų M. R. ir A. R. bei trečiųjų asmenų R. P. ir A. S. apeliacinius skundus atsakovė UAB „Avere“ prašo ieškovų M. R. ir A. R. bei trečiojo asmens A. S. apeliacinius skundus atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė palaiko trečiojo asmens R. P. pateiktą apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

33.1.                      Kadangi atsakovės UAB „Avere“ apeliacinio skundo dalykas (prašymai) iš esmės sutampa su R. P. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, vadovaudamasi proceso ekonomijos ir koncentracijos principais, dėl trečiojo asmens R. P. pateikto apeliacinio skundo argumentų atsakovė plačiau nepasisakė.

33.2.                      Apeliantų argumentai ginčo dalyje dėl 29 759,60 Eur nesudaro pagrindo panaikinti apskųstą teismo sprendimo dalį. Pirmiausia baudžiamojoje byloje, dėl kurios buvo sustabdyta ši civilinė byla, teismai nuosprendžiais atmetė civilinio ieškinio reikalavimus. Šioje byloje BUAB „Faulana“ teigia, kad MP Consulting Group, UAB pervedus 107 669,84 Lt, BUAB „Faulana“ buvo padaryta ne 2 255,25 Eur (7 786,94 Lt), o 28 316 Eur (97 769,84 Lt) žala. Toks reikalavimas jau buvo atmestas kaip nepagrįstas baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų. Nors šioje civilinėje byloje ieškinys reiškiamas kitam atsakovui – UAB „Avere“, negalima nepaisyti fakto, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje buvo pareikštas dėl to paties dalyko (28 316 Eur) ir pagrindo. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje dėl 28 316 Eur priteisimo buvo atmestas, todėl nuosprendyje konstatuoti faktai turi prejudicinę reikšmę šioje civilinėje byloje. Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai, remdamiesi surinktais įrodymais, konstatavo, kad reikalavimai dalyje dėl 28 316 Eur priteisimo yra nepagrįsti ir turi būti atmestini. Šioje civilinėje byloje būtina remtis baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, susijusiomis su ieškovų reikalavimu dėl bankroto administravimo išlaidų dydžio iki pirmojo kreditorių susirinkimo.

33.3.                      Baudžiamojoje byloje teismai konstatavo, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartimi buvo patvirtinta 9 900 Lt kasmėnesinė suma BUAB „Faulana“ administravimui iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 25 d. nuosprendyje buvo patvirtinta, kad šios išlaidos buvo nustatytos visa apimtimi, t. y. 9 900 Lt plius PVM per mėnesį, o už beveik devynių mėnesių laikotarpį susidariusi suma (99 892 Lt plius PVM, t. y. 28 931 Eur) yra proporcinga pirmojo kreditorių susirinkimo metu numatomai administravimo išlaidų sumai iki juridinio asmens išregistravimo iš Juridinių asmenų registro (302 500 Lt, t. y. 87 610 Eur). Todėl teiginys, kad administravimo išlaidos iki pirmojo kreditorių susirinkimo sudarė tik 9 900 Lt plius PVM, yra nepagrįstas ir neatitinka bylos duomenų.

33.4.                      BUAB „Faulana“ bankroto bylos medžiaga patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 19 d. nutartimi patvirtino 9 900 Lt plius PVM kasmėnesinę sumą BUAB „Faulana“ administravimui iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Ši suma buvo proporcinga realioms vieno mėnesio administravimo išlaidoms, atitiko bankroto procedūrų vykdymui reikalingas išlaidas ir buvo priimta kreditorių kaip mėnesio suma. Įrodymai, tarp jų 2011 m. gegužės 11 d. prašymas „Dėl sąmatos patvirtinimo“ ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartį, aiškiai rodo, kad suma skirta vienam mėnesiui, o ne visam laikotarpiui iki kreditorių susirinkimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad teismas tvirtina lėšas administravimo išlaidoms apmokėti, tuo pačiu vykdydamas lėšų kontrolės funkciją. Be to, A. S., kaip vėlesnis nemokumo administratorius, patvirtino, kad tokia suma realiai buvo būtina vieno mėnesio administravimo išlaidoms, ir pateikiami duomenys, jog faktinės išlaidos dažnai viršijo šią sumą, o tai patvirtina, kad 9 900 Lt plius PVM buvo reali ir pagrįsta mėnesio suma. 2012 m. sausio 11 d. ir 2014 m. gegužės 27 d. kreditorių susirinkimuose patvirtintos nemokumo administratoriaus veiklos ataskaitos, kuriose pateiktos patirtos administravimo išlaidos, taip pat atitinka šią mėnesio sumą. Kreditoriai dalyvavo susirinkimuose, buvo supažindinti su faktais ir dokumentais, pritarė nemokumo administratoriaus veiklai ir patvirtino patirtas išlaidas. Todėl ieškovų teiginiai, esą 9 900 Lt plius PVM buvo vienkartinė suma visam laikotarpiui iki pirmojo kreditorių susirinkimo, yra nepagrįsti. Patvirtintos administravimo išlaidos buvo realios, pagrįstos ir skirtos mėnesio poreikiams, o kreditorių pritarimu įvykdyta prievolė laikytina faktiniu nemokumo administratoriaus veiklos patvirtinimu.

33.5.                      Dėl atsakovės atliktų darbų apimties, patirtų išlaidų, MP Consulting Group, UAB teiktų paslaugų. Atsakovė UAB „Avere“ administravo bendrovės turtą ir 2015 m. kovo 12 d. perdavė visus dokumentus naujajam nemokumo administratoriui. Ieškovai, būdami savininkais ir kreditoriais, buvo supažindinti su visomis bankroto procedūromis, turtu, jo pardavimo eiga, teisminiais ginčais ir kreditorių sprendimais. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pirmąjį kartą jie neprieštaravo išlaidoms ir nepateikė įrodymų apie jų nereikalingumą. Vėliau ieškovai pateikė tik dalį dokumentų, iškraipė informaciją ir nuslėpė faktus apie teisinę pagalbą, patalpų nuomą, komunalines paslaugas ir skolų suderinimą, o atsakovė teismui pateikė visą informaciją su paaiškinimais, įrodančiais atliktų darbų faktą ir nemokumo administratoriaus veiklos atskaitas.

33.6.                      Ieškovai papildomus klausimus pradėjo kelti tik 2025 metais, pateikdami rašytinius paaiškinimus ir tvirtindami, kad jiems nebuvo pateikta įrodymų apie atsakovės atliktus darbus ir MP Consulting Group, UAB teikiamas paslaugas. Atsakovė į tai pateikė atsakymą su įrodymais ir papildomus paaiškinimus, paneigiančius ieškovų argumentus.

33.7.                      Iki pirmojo kreditorių susirinkimo BUAB „Faulana“ trijų rūšių paslaugas – buhalterinės apskaitos tvarkymą, teisines paslaugas ir turto priežiūrą / administravimą – teikė MP Consulting Group, UAB. Darbus atliko bendrovės darbuotojai: nekilnojamojo turto valdytoja, buhalterė ir trys teisininkai. Darbuotojai dirbo atsakovės būstinėje, nuolat bendravo su nemokumo administratoriumi, teikė jam reikiamą informaciją, duomenis apie ūkinės veiklos vykdymą, o už paslaugas buvo atsiskaitoma iš bankroto bylos lėšų, patvirtintų teismo nutartimi. Po pirmojo kreditorių susirinkimo ūkinei veiklai vykdyti buvo priimtos dvi darbuotojos tiesiogiai į BUAB „Faulana“, o MP Consulting Group, UAB, teikė tik teisines paslaugas.

33.8.                      Bendrovės nekilnojamojo turto priežiūra ir administravimas buvo vykdomi nuosekliai tiek iki, tiek po pirmojo kreditorių susirinkimo. Patalpų nuomos ir komunalinių paslaugų administravimas buvo tęsiamas. Nuo bankroto bylos iškėlimo iki atsakovės pakeitimo bendras išnuomotų patalpų plotas padidėjo nuo 1 288,26 kv. m iki 2 149,26 kv. m (~1,91 karto), o gautos pajamos iš patalpų nuomos sudarė 550 067,04 Lt (160 758,53 Eur). Darbuotojų atliekami darbai, susiję su patalpų nuoma, turto administravimu ir buhalterine apskaita, buvo būtini tam, kad nekilnojamasis turtas neprarastų rinkos vertės ir būtų tinkamai paruoštas pardavimui.

33.9.                      MP Consulting Group, UAB teisinių paslaugų sutartis apėmė konsultavimą, ieškinių rengimą, skolų išieškojimą, nuomos sutarčių administravimą ir kitus veiksmus, susijusius su bendrovės ūkine komercine veikla. Teismai nepatvirtino ieškovų teiginių, kad šios paslaugos nebuvo reikalingos ar kad atsakovė turėjo jas atlikti pati.

33.10.                      Ieškovų pretenzijos dėl neva nereikalingų paslaugų ir per didelių išlaidų nėra pagrįstos. Bankroto proceso metu atlikti darbai ir teiktos paslaugos buvo būtinos, atitiko nemokumo administratoriaus funkcijas ir įstatymų reikalavimus, o teismų praktika patvirtina, kad paslaugų teikimas per trečiuosius asmenis yra teisėtas ir nesukėlė žalos kreditoriams.

33.11.                      2024 metų patikslintame ieškinyje atsirado naujas reikalavimas dėl 2 045,61 Eur (7 063,11 Lt) priteisimo, kuris pirmosios instancijos teismo nagrinėjimo metu apskritai nebuvo pateiktas ir įrodinėjamas. Ieškovams, kaip bendrovės teisių perėmėjams, tenka pareiga įrodyti, kad atitinkamos administravimo išlaidos nėra patirtos, nėra susijusios su bankroto proceso administravimu ir nebuvo būtinos bankroto procedūroms. Tačiau ieškovai šios pareigos nevykdė. Visi dokumentai ir galimi įrodymai buvo perduoti ieškovams dar iki pradinio ieškinio pateikimo, tačiau ieškovai nepateikė įrodymų, kad patirtos išlaidos būtų nereikalingos ar neatitiktų teisinės prigimties, tarp jų ir mokėjimai už lizinguojamų patalpų išpirkimą, turto vertinimą, skelbimus apie turto pardavimą, bylinėjimosi išlaidas ar skolos išieškojimą. Tokiu elgesiu ieškovai pažeidė įrodinėjimo pareigą, todėl taikytina contra spoliatorem (prieš tą, kuris slepia) prezumpcija – nepateiktų įrodymų atveju laikoma, kad faktai yra nepalankūs ieškovams.

33.12.                      Be to, minėti 2 045,61 Eur negali būti priskirti administravimo išlaidoms, nes susiję su bendrovės ūkinės veiklos ir nekilnojamojo turto procedūromis, o ne su bankroto proceso administravimu. Ieškovai be pagrindo įtraukė įvairius mokėjimus už patalpų vertinimą, lizingą, skelbimus, registracijas, vykdomąjį raštą, antstolės išlaidas bei draudimą, nors šios išlaidos buvo būtinos ir susijusios su bendrovės ūkinės veiklos vykdymu.

33.13.                      BUAB „Faulana“ kreditorių susirinkimai nepriėmė sprendimų, kurie leistų ginčyti administravimo išlaidų teisėtumą, o patvirtintos ataskaitos ir atlyginimai, tarp jų ir administravimo išlaidas, nebuvo apskųsti ar panaikinti. Lietuvos teismų praktika aiškiai nustato, kad nemokumo administratoriaus atlyginimo ir išlaidų dydį nustato kreditorių susirinkimas, o ne pavieniai kreditoriai, ir kad tokie nutarimai privalomi visiems kreditoriams.

33.14.                      Todėl naujas 2 045,61 Eur reikalavimas, pateiktas patikslintame ieškinyje, yra nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje ginčo dalyje turi būti paliktas nepakeistas.

33.15.                      Pagal 2018 m. spalio 24 d. patikslintą ieškinį ieškovai reikalavo 37 602,45 Eur žalos atlyginimo dėl tariamai neteisėtai panaudotų lėšų, tačiau 2024 m. vasario 28 d. patikslintu ieškiniu šis reikalavimas buvo pakeistas į 7 063,36 Eur, grindžiamą nereikalingomis išlaidomis. Šiuo patikslinimu iš esmės pakeistas tiek ieškinio pagrindas, tiek dalykas, pateikti nauji argumentai ir duomenys, kurie nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad BUAB „Faulana“ pirmojo pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtinta administravimo išlaidų sąmata nebuvo viršyta, kreditoriai, tarp jų ir ieškovai, dalyvavo susirinkimuose ir patvirtino nemokumo administratoriaus veiklos ataskaitas bei patirtas išlaidas. Ieškovai nepareiškė skundų ar papildomų reikalavimų dėl nemokumo administratoriaus veiklos ir sąmatos peržiūros, todėl teismas konstatavo, kad jie sutiko su patvirtinta administravimo išlaidų sąmata ir jos panaudojimu. Visi mokėjimai, tarp jų ir 7 063,36 Eur, buvo susiję su bankroto procedūromis arba vykdytais kreditorių ar teismų įpareigojimais, buvo būtini ir tinkamai dokumentuoti. Ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nurodytos išlaidos buvo nereikalingos ar nesusijusios su bankroto procesu. Teismas pažymėjo, kad paslaugos už 17 522,01 Eur buvo suteiktos, o kitos išlaidos (7 063,36 Eur) buvo susijusios su bankroto procedūromis, patvirtintos kreditorių susirinkimuose ir atitiko bendrovės interesus. Teisinis reglamentavimas numatė, kad iki 2016 m. balandžio 1 d. administravimo išlaidų tvirtinimo ir keitimo tvarka priklausė kreditorių susirinkimui, o naujos redakcijos įstatymo nuostatos, įpareigojančios sušaukti kreditorių susirinkimą dėl sąmatos viršijimo, atsakovės atveju netaikomos. Ieškovai turėjo galimybę skųsti kreditorių susirinkimų nutarimus ar prašyti papildomos informacijos, tačiau šių veiksmų neatliko. Atsižvelgiant į tai, kad išlaidos buvo realiai patirtos, pagrįstos dokumentais, patvirtintos kreditorių susirinkimuose ir susijusios su bankroto procedūromis, pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą išvadą, jog ieškovų teiginiai dėl tariamai neteisėtai panaudotų lėšų yra nepagrįsti, todėl sprendimas šioje ginčo dalyje turi būti paliktas nepakeistas.

33.16.                      2018 m. spalio 24 d. patikslintame ieškinyje ieškovai prašė priteisti dalį UAB „Avere“ administravimo laikotarpiu panaudotų išlaidų, teigdami, kad nepabaigtą bankroto procedūrą turi tęsti naujasis nemokumo administratorius. 2024 m. vasario 28 d. patikslintu ieškiniu ieškovai pateikė naują, nepagrįstą reikalavimą dėl 69?536,96?Eur žalos atlyginimo, taikydami neteisingą metodiką, nes proporcingai skaičiavo nemokumo administratoriaus atlyginimą, nors pagal ĮBĮ jis turėjo būti išmokėtas per 10 darbo dienų nuo turto perdavimo.

33.17.                      Ieškovų reikalavimas priteisti UAB „Avere“ nemokumo administratoriaus atlyginimo dalį kaip žalą yra nepagrįstas tiek faktiniu, tiek teisiniu požiūriu. Ieškovai nepateikė objektyvių kriterijų nemokumo administratoriaus atlyginimui nustatyti. Jų siūloma metodika, pagal kurią atlyginimas siejamas tik su pajamomis iš parduoto nekilnojamojo turto, nėra numatyta nei ĮBĮ, nei JANĮ ir prieštarauja teismų praktikai. Turto pardavimo pajamos nekoreliuoja su atlikto darbo apimtimi, nes jos priklauso nuo paruošiamųjų veiksmų. Bankroto proceso tikslas nebuvo maksimalizuoti bendrovės pajamas, o tęsti ūkinę veiklą ir išsaugoti turtą, kuris dėl ieškovų vilkinto proceso buvo parduotas po daugiau nei dešimtmečio. Visa bankroto proceso eiga ir nemokumo administratorių pastangos prisidėjo prie turto išsaugojimo. Be to, procesą vilkino ieškovai ir kiti kreditoriai, inicijavę teisminius ginčus dėl turto pardavimo, apie tai yra išsamūs teismų išaiškinimai civilinėje byloje Nr. e2A-855-464/2022. Trečiasis asmuo R. P. pateikė rašytinius paaiškinimus, kurie patvirtina nemokumo administratorių atlyginimų dydžius, atliktų darbų apimtį ir proporcijas bei ieškovų įtaką bankroto proceso vilkinimui. Vėlesni kreditorių veiksmai rodo, kad kitiems nemokumo administratoriams (A. S. ir UAB „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“) išmokėta didesnė suma. Ieškovų argumentai, kad visiems trims nemokumo administratoriams priklausantis atlygis įskaičiuotas į 2012 m. sausio 11 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, paneigti 2021 m. rugsėjo 17 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1721-392/2021, kuria padidintas A. S. atlyginimas ir panaikinta nuostata dėl mokėjimo iš pakartotinio susirinkimo patvirtintos sumos. Ši įsiteisėjusi nutartis turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje.

33.18.                      Administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Pirmasis 2012 m. sausio 11 d. kreditorių susirinkimas patvirtino 105 132,07 Eur administravimo išlaidų sąmatą, iš kurios buvo nustatytas 87 610,06 Eur nemokumo administratoriaus atlyginimas. Kitoms administravimo išlaidoms buvo nustatyta 17 522,01 Eur, o priemokos už gaunamas įplaukas, vadovavimą ūkinei veiklai ar sėkmės mokestis nebuvo taikomas. Bankroto procedūrų specifika numato, kad bendrovės likvidavimo terminas yra bendrovės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro terminas. ĮBĮ nustato 24 mėnesių terminą likvidavimo procedūrai, kuris teismo sprendimu gali būti pratęstas. BUAB „Faulana“ bankroto byla patvirtino terminų pratęsimą, todėl atsakovė papildomai vykdė bankroto procedūras daugiau nei metus. Pavedimo sutartyje nustatyta, kad nemokumo administratoriaus atlyginimas gali būti išmokamas visa suma arba dalimis, todėl ieškovo tvirtinimas apie tariamai neteisėtą visos sumos išmokėjimą yra nepagrįstas. Bylos medžiaga rodo, kad bankroto procedūrų nepavyko užbaigti per 24 mėnesius ne dėl nemokumo administratoriaus kaltės, o dėl bankrutuojančios bendrovės savininkų inicijuotų teisminių procesų. Nemokumo administratoriaus atlyginimo dydis buvo nustatytas pavedimo sutartyje pagal ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalį, atsižvelgiant į bendrovės veiklos tęstinumą, parduoto turto rūšį ir kiekį, gautas lėšas bei bylinėjimosi sudėtingumą. Sutartimi nebuvo nustatyta, kad atlyginimas priklauso išimtinai nuo gautų pajamų. Ieškovai faktiškai siekia retrospektyviai keisti nemokumo administratoriaus atlyginimo dydį už praėjusį laikotarpį, viršijantį 24 mėnesių likvidavimo terminą, tačiau pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką nemokumo administratoriaus atlyginimo dydį nustato kreditorių susirinkimas, o ne pavienis kreditorius. Sutartis galiojo iki nemokumo administratoriaus atsistatydinimo, todėl prievolės atsakovė neturėjo.

33.19.                      R. P. pateikė 2023 m. liepos 3 d. rašytinius paaiškinimus, kuriuose pateikti detalūs lyginamieji skaičiavimai apie visų BUAB „Faulana“ administravusių nemokumo administratorių atliktų darbų apimtį, išsami apžvalga dėl kreditorių sprendimų administravimo išlaidų srityje bei tuo metu galiojusi teisinė praktika. Atsakovė palaiko šiuos paaiškinimus. Byloje nustatyta, kad atlyginimas atsakovei pirmojo kreditorių susirinkimo metu buvo nustatytas visam administruojamam laikotarpiui, o kitam nemokumo administratoriui atlygis nustatinėjamas atskiriems laikotarpiams, nesilaikant nuo 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojusios ĮBĮ 36 straipsnio naujosios redakcijos, kuri nebuvo taikytina atsakovei. Ieškovų siūlymas susieti atlyginimą su tariama žala arba bankroto proceso pajamomis yra nepagrįstas. Bylos medžiaga rodo, kad paskutinis nemokumo administratorius atliko mažesnės apimties darbus, nes bendrovė nuo 2019 m. lapkričio 26 d. nebeturėjo nekilnojamojo turto, o likęs laikotarpis buvo skirtas tik ieškovų inicijuotiems ginčams. Gautos pajamos nekoreliuoja su atlikto darbo apimtimi, nes ankstesni nemokumo administratorių atlikti paruošiamieji darbai lėmė galutinį pardavimo rezultatą. Todėl negalima sutikti su ieškovų siūlymu keisti atlyginimo dydį retrospektyviai – atlyginimą ir administravimo išlaidas nustato kreditorių susirinkimas, o ne pavieniai kreditoriai.

33.20.                      2019 m. lapkričio 26 d. kreditorių susirinkimas patvirtino retrospektyviai (nuo 2019 m. kovo 28 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.) 24 200 Eur atlyginimą naujam nemokumo administratoriui ir papildomą 24 200 Eur atlyginimą kaip sėkmės mokestį, jei iki 2019 m. gruodžio 31 d. bus patenkinti bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai, iš viso 48 400 Eur plius PVM. Likusiam laikotarpiui iki bendrovės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro nustatyta kas mėnesį 1 210 Eur plius PVM dydžio administravimo sąmata, įskaitant atlyginimą, už faktiškai trukusį 35 mėnesių laikotarpį. Ieškovų tvirtinimai, esą kreditorių susirinkimas pakeitė arba papildė nemokumo administratoriaus atlyginimą, yra klaidingi. Nutarimas dėl sėkmės mokesčio ar papildomo atlyginimo teisinės reikšmės atsakovei nustatant mokėtiną atlyginimo sumą neturi, nes iki tol atlyginimas nemokumo administratoriui nebuvo patvirtintas, todėl nebuvo ir ką keisti.

33.21.                      Teismų praktikoje pripažįstama, kad iki bankrutavusios bendrovės turto pardavimo būtina užtikrinti jo apsaugą, priežiūrą ir likvidumo išsaugojimą, todėl tam tikrais atvejais turto nuomos sutarčių vykdymas yra sudedamoji nemokumo administratoriaus pareigos dalis pagal ĮBĮ 31 straipsnio 1 dalį. Kaip pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-109-611/2015, ūkinės veiklos tęsimas (nuoma) sietinas ne su pelno gavimu, o su turto vertės išsaugojimu ir parengimu realizacijai. Atsakovė būtent tai ir vykdė – užtikrino BUAB „Faulana“ turto apsaugą ir išsaugojimą, o gautos nuomos pajamos buvo naudojamos turto priežiūrai. Byloje esantys dokumentai patvirtina atliktus didelės apimties darbus, kurie tiesiogiai lėmė nekilnojamojo turto likvidumą ir sudarė sąlygas vėlesniam jo realizavimui. Todėl ieškovų siūlymas nemokumo administratoriaus atlyginimą grįsti vien bankroto procese gautomis pajamomis neatitinka nei teisės aktų, nei realių administravimo veiksmų. Bankroto bylos iškėlimo metu bendrovė turėjo 14 nekilnojamojo turto objektų, kurių likutinė vertė – 9,22 mln. Lt (2,67 mln. Eur). Atsakovės administravimo metu išnuomotų patalpų plotas išaugo iki 2 149,26 kv. m – 1,91 karto, o lyginant su 2011 m. sausiu – 2,23 karto; išnuomotų patalpų skaičius padidėjo nuo 27 iki 51. Pajamos iš nuomos sudarė 550 067,04 Lt (160 758,53 Eur). Šie duomenys patvirtina, kad turto valdymas buvo aktyvus ir tiesiogiai prisidėjo prie galimybės jį sėkmingai realizuoti.

33.22.                      Teismas nenagrinėjo nemokumo administratorių atlygio paskirstymo. 2021 m. rugsėjo 17 d. nutartyje tik konstatuota, kad A. S. atlyginimui taikoma nauja ĮBĮ 36 straipsnio redakcija, kuri atsakovei netaikoma, nes ji administravo anksčiau. Nemokumo administratorių atlygio paskirstymo teismas nesprendė. Ieškovų taikomas skaičiavimo metodas yra klaidingas ir nepagrįstas. Jie nepagrįstai sieja atlyginimą su tariamomis bendrovės pajamomis, tačiau jų skaičiavimai grindžiami netiksliais duomenimis. Be realaus pagrindo įtraukiama 3 732 846 Lt „nebaigtos statybos vertė“, kuri faktiškai neegzistavo ir buvo nurašyta kaip apskaitos klaida. Be to, į pajamas įtraukiami mokėjimai, kurie yra neteisėti arba nesusiję su bendrove: 379 802 Eur už neteisėtai įsigytą gamybinę bazę; 609 639,02 Eur neįsiteisėjus teismo sprendimui; 512 780,89 Eur, kurie iš esmės buvo AB  banko SNORAS vidiniai mokėjimai. Po 2019 metų gautos nuomos įplaukos negali būti laikomos BUAB „Faulana“ pajamomis, nes jos buvo mokamos už A. R. ir M. R. asmeninį turtą, o ne bendrovės aktyvus. Realios atsakovės administravimo metu gautos pajamos sudarė tik 160 758,53 Eur. Todėl ieškovų reikalavimas dėl 69 536,96 Eur žalos yra nepagrįstas, nes grindžiamas neegzistuojančiu turtu, neteisėtais mokėjimais ir klaidingu pajamų priskyrimu.

33.23.                      Ieškovai prašo priteisti nuostolius, tačiau civilinei atsakomybei kilti būtina visų įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė. Byloje šios sąlygos neįrodytos. Atsakovės veiklos ataskaitos buvo patvirtintos kreditorių susirinkimų ir pateiktos teismui, kuris pažeidimų nenustatė. Nei vienas kreditorių sprendimas nebuvo skundžiamas, todėl ieškovų teiginiai dėl tariamo neteisėto lėšų panaudojimo yra nepagrįsti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką administravimo išlaidų naudojimą sprendžia kreditoriai, o teismo nutartis dėl sąmatos patvirtinimo yra laikina ir neskundžiama. Kreditorių sprendimai patvirtino teisingą lėšų panaudojimą, o CK 1.79 straipsnio taikymas reiškia, kad patvirtinti veiksmai negali būti ginčijami. BUAB „Faulana“ bankroto procesas pasibaigė, o teismo sprendimas dėl juridinio asmens pabaigos įsiteisėjo 2022 m. gruodžio 1 d. Ieškovai veikia ne kaip kreditoriai, todėl neturi teisės reikalauti žalos atlyginimo. Šios aplinkybės pagrindu ieškinys turi būti atmestas.

33.24.                      2021 m. sausio 26 d. kreditorių susirinkimo nutarimas, kuriuo buvo nustatyta, kad A. S. atlyginimas mokamas iš 2012 m. sausio 11 d. patvirtintos sumos, yra panaikintas ir nebegalioja. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 17 d. nutartimi padidino A. S. atlyginimą iki 55 869,57 Eur (įskaitant PVM), o administravimo išlaidas iki 41 523,75 Eur (įskaitant PVM), taip pat pašalino nuostatą dėl ankstesnės atlyginimo sumos. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. lapkričio 4 d. nutartimi nutraukė apeliacinį procesą, todėl klausimas dėl A. S. administravimo išlaidų buvo išspręstas. Todėl nėra teisinio pagrindo laikyti pagrįstais A. S. apeliaciniame skunde pateiktus argumentus.

33.25.                      Apeliantai klaidingai teigia, kad UAB „Avere“ atliko nusikalstamus veiksmus. Įrodymai to nepatvirtinta, prieš UAB „Avere“ nėra įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio, o žala buvo priteista tik iš R. ?. ir P. ?.. Todėl tokie teiginiai yra nepagrįsti. Vadovaujantis CPK 95?straipsnio 2?dalimi, prašoma ieškovams skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir iki 50?proc. baudos skirti atsakovei.

34.       Atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą trečiasis asmuo R. P. prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

34.1.                      Ieškovai nelaikytini BUAB „Faulana“ reikalavimo teisių į atsakovę perėmėjais, nes nagrinėjamas reikalavimas nėra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl reikalavimo teisė apskritai neatsirado. Be to, iki reikalavimo perleidimo jie bankroto procese gavo 615 299,33 Eur, kurie padengė visus jų finansinius reikalavimus ir net viršijo įsigyjamų reikalavimų vertę. BUAB „Faulana“ bankroto procesas yra užbaigtas – turtas realizuotas, visi kreditorių finansiniai reikalavimai patenkinti, bendrovė likviduota ir išregistruota, o įstatymai nenumato likviduotos bendrovės teisių perėmimo galimybės. Todėl ieškovai negali reikšti ieškinio kaip tariami BUAB „Faulana“ teisių perėmėjai. Net ir hipotetiškai laikant, kad teisės būtų perleistos, ieškovai būtų saistomi visų ankstesnės nemokumo administratorės veiksmų bei įgytų teisių, todėl jie neturi teisinio pagrindo savarankiškai ginčyti ankstesnių teismų sprendimų ar reikšti pretenzijų atsakovei.

34.2.                      Ieškovai nepagrindė 29 759,58?Eur žalos reikalavimo, nes nepateikė patikimų įrodymų, ignoravo arba iškraipė atsakovės pateiktą informaciją, o trečiųjų šalių dokumentai paneigia jų teiginius apie tariamai nebūtinas išlaidas. Atsakovė 2015 m. kovo 12 d. perdavė BUAB „Faulana“ turtą ir dokumentaciją naujajam nemokumo administratoriui, todėl ieškovai turėjo galimybę susipažinti su visomis procedūromis. Pradiniame ieškinyje buvo remiamasi nepatikslinta ieškovo banko sąskaitų lentele, daugumos įrašų nepriskiriant administravimo išlaidoms. Ieškovai neįrodė, kurios administravimo išlaidos nebuvo būtinos, dalį dokumentų pateikė selektyviai, o kai kurią informaciją nuslėpė. Papildomi dokumentai ir trečiųjų šalių įrodymai nepatvirtino jų teiginių apie nedidelę atsakovės darbų apimtį.

34.3.                      Ieškovai, ginčydami nemokumo administratoriaus veiklos ataskaitas ir administravimo išlaidas, faktiškai siekia perimti kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtus sprendimus, nors būtent kreditorių susirinkimas tvirtina nemokumo administratoriaus veiklos ataskaitas, administravimo išlaidų sąmatą ir atlyginimą bei įgalioja sudaryti pavedimo sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinę, kad šie klausimai ir lėšų naudojimo kontrolė priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai, o pavienio kreditoriaus subjektyvūs prieštaravimai nesudaro pagrindo pripažinti išlaidas nepagrįstomis ar neteisėtomis, juolab kad teisė reikalauti papildomos informacijos ar kelti nemokumo administratoriaus pakeitimo klausimą suteikta tik kreditoriams, o ne ieškovo individualiems vertinimams. Nuo 2011 m. sausio 11 d. ir vėliau ieškovai, turėdami daugiau nei 10?proc. reikalavimų ir vėliau nuo 75,5?proc. iki 100?proc. visų kreditorių balsų, turėjo galimybę reaguoti dėl administravimo išlaidų ir galėjo skųsti kreditorių susirinkimų nutarimus. Kadangi jie tokių skundų nepateikė, nėra pagrindo manyti, kad administravimo sąmatos buvo viršytos ar paslaugos nebuvo suteiktos.

34.4.                      Ieškovai bandė sukelti abejones dėl kreditorių susirinkimų teisėtumo, tvirtindami, kad atsakovė netinkamai sušaukdavo susirinkimus ir teikė klaidingą informaciją. Tačiau atsakovė 2017 m. kovo 1 d. pateikė įrodymus, kad kreditorių susirinkimai buvo tinkamai sušaukti ir kreditoriams pateikta visa reikalinga informacija, duomenys apie patirtas administravimo išlaidas ir MP Consulting Group, UAB teiktas paslaugas. Pirmieji BUAB „Faulana“ kreditorių susirinkimai 2012 m. sausio 11 d. ir 2014 m. gegužės 27 d. patvirtino atsakovės veiklos ataskaitas, o ieškovai juose dalyvavo. Kreditoriai buvo supažindinti su visais dokumentais, pagrindžiančiais patirtas išlaidas, ir teismo patvirtinta administravimo sąmata. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad nemokumo administratorius, sudaręs galimybę kreditoriams susipažinti su dokumentais, negali būti kaltinamas dėl neinformavimo. Ieškovai papildomų reikalavimų dėl ataskaitų trūkumų nepateikė, o kreditorių susirinkimų priimti nutarimai dėl nemokumo administratorės atlyginimo ir administravimo išlaidų nebuvo apskųsti ir liko galioti.

34.5.                      Ieškovai teigia, kad Vilniaus apygardos teismas patvirtino 11 979?Lt administravimo išlaidų sumą ne mėnesiui, o visam laikotarpiui iki pirmojo kreditorių susirinkimo, todėl 2024 m. vasario 28 d. patikslintame ieškinyje reikalaujama 29?759,58?Eur, remiantis jų pačių sudaryta lentele, kurioje nepagrįstai padidinta iki susirinkimo patirtų išlaidų suma 33?228,95?Eur, įskaitant 2?045,61?Eur, susijusius su ūkine veikla ir nepriskirtinus administravimo išlaidoms. Ieškovai nutylėjo, kad trečiasis asmuo R. ?. sumokėjo 2?255,25?Eur, todėl dalis reikalaujamos sumos (4?300,86?Eur) jau faktiškai gauta. Atsakovė 2018 m. gegužės 3 d. paaiškino, kad ieškovo lentelėje neįvertinti įrodymai ir paaiškinimai dėl išlaidų pagrįstumo, o prie administravimo išlaidų nepriskirtinos sumos buvo susijusios su patalpų nuoma, turto išpirkimu, skolos išieškojimu bei ūkine veikla. Teismas patvirtino, kad nemokumo administratoriaus prašymu nustatyti 9?900?Lt?plius?PVM skirti mėnesiui, o tai per beveik devynis mėnesius sudarė 28?931?Eur iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartyje nurodė, kad net jei teismas būtų patvirtinęs mažesnę sumą, kreditorių susirinkimas gali ją koreguoti, o patvirtinus ataskaitą, patirtos išlaidos laikomos būtinomis. Ieškovai, dalyvaudami susirinkime, nekėlė klausimų dėl teismo patvirtintos administravimo išlaidų sumos.

34.6.                      Iki pirmojo kreditorių susirinkimo BUAB „Faulana“ buhalterinės apskaitos, teisinės ir turto priežiūros / administravimo paslaugas teikė trys MP Consulting Group, UAB darbuotojai, nuolat bendradarbiaudami su nemokumo administratoriumi. Paslaugos buvo faktiškai teikiamos ir apmokėtos iš teismo patvirtintų administravimo išlaidų. Ieškovų teiginiai, esą paslaugos nebuvo suteiktos ar nereikalingos, nepagrįsti: tiek liudijimai, tiek teismų nutartys patvirtina, kad paslaugos buvo būtinos bankroto procesui. Po pirmojo kreditorių susirinkimo teisines paslaugas teikė MP Consulting Group, UAB, o buhalterinės apskaitos ir turto priežiūros darbus vykdė BUAB „Faulana“ darbuotojos, finansuojamos iš ūkinės veiklos pajamų. Ūkinė veikla tęsėsi nenutrūkstamai, darbuotojų funkcijos liko tos pačios, o ieškovų teiginiai dėl jų nereikalingumo nėra pagrįsti.

34.7.                      Iki pirmojo kreditorių susirinkimo suteiktų paslaugų identifikavimui reikšminga, kad buhalterinės apskaitos ir turto priežiūros / administravimo paslaugos buvo detaliai reglamentuotos sutartyse ir faktiškai vykdytos. Buhalterė atliko visas įprastas buhalterinės apskaitos funkcijas: pajamų ir išlaidų registravimą, sąskaitų išrašymą nuomininkams, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ataskaitų ruošimą, finansinių dokumentų teikimą, nemokumo administratoriaus užklausų vykdymą dėl pajamų, išlaidų ir nuomininkų skolų. Apskaitos programoje buvo įvesti ir ankstesnių laikotarpių likučiai, tai patvirtina faktinę apskaitos vedimo veiklą. Taigi, ieškovų teiginiai, kad paslaugų nebuvo galima identifikuoti ar jos nebuvo suteiktos, yra nepagrįsti.

34.8.                      Administravimo išlaidų suma, nurodyta veiklos ataskaitose, buvo proporcinga faktinėms paslaugoms, todėl ieškovų teiginiai, jog ši suma tariamai apėmė visą laikotarpį iki pirmojo kreditorių susirinkimo, neatitinka fakto – tokios sumos nuomos ir turto priežiūrai nebūtų užtekę.

34.9.                      Po pirmojo kreditorių susirinkimo ieškovai patikslintame ieškinyje reikalavo 7 063,36?Eur vietoje 37?602,45?Eur. Tačiau pirmojo kreditorių susirinkimo metu buvo patvirtinta 17?522,20?Eur administravimo išlaidų sąmata. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. vasario 25 d. nuosprendyje nustatė, kad 2012 m. vasario 3 d. PVM sąskaita faktūra Nr.?00033 už buhalterinės apskaitos ir teisines paslaugas buvo išrašyta už realiai suteiktas paslaugas, todėl baudžiamoji atsakomybė buvo pritaikyta nepagrįstai. Ieškovų pretenzijos dėl to, kad atsakovė nešaukė kreditorių susirinkimo administravimo išlaidų sąmatos pakeitimui, yra nepagrįstos, nes įstatymų pakeitimai dėl tokios pareigos įsigaliojo tik nuo 2016 m. gegužė  1 d., po nemokumo administratoriaus atsistatydinimo. 2024 m. gegužės 27 d. kreditorių susirinkime ieškovai tiesiogiai dalyvavo ir buvo informuoti apie visas administravimo išlaidas, prieštaravimų ar skundų dėl sąmatos jie nepareiškė. Nurodytos išlaidos (7?063,36?Eur) apima: 2?249,04?Eur už ūkinę komercinę veiklą (patalpų nuomą); 609,04?Eur bylinėjimosi ir teisines išlaidas, kurioms nereikėjo kreditorių sutikimo; 4?205,28?Eur privalomų bankroto procedūrų išlaidos (turto vertinimas). Visos jos buvo būtinos, susijusios su bankroto procedūromis ir tęsiama ūkinės veiklos priežiūra, bei atitiko bendrovės interesus. Trečiasis asmuo pateikė išsamius paaiškinimus, patvirtinančius šių išlaidų paskirtį ir pagrįstumą, o naujajam nemokumo administratoriui buvo perduoti visi dokumentai apie lėšų panaudojimą. Ieškovai, turėdami šią informaciją, nepagrįstai priskyrė mokėjimus prie administravimo sąmatos viršijimo, neatsižvelgdami į jų teisinę prigimtį ir paskirtį.

34.10.                      Ieškovų reikalavimas grąžinti 69?536,96?Eur dėl per didelio nemokumo administratoriaus atlyginimo yra nepagrįstas. Sudarant pavedimo sutartį 2012 m. sausio 13 d. pagal tuomet galiojusią ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalį, atlyginimo suma ir mokėjimo tvarka nustatoma sutartyje, atsižvelgiant į bendrovės veiklos trukmę, turto rūšį, bylinėjimosi sudėtingumą ir kt. Sutartyje buvo numatyta, kad atlyginimas gali būti išmokėtas visa suma arba dalimis, o jokie teisės aktai tuo metu nenumatė, kad atlyginimas priklauso tik nuo gautų lėšų. Pirmasis 2012 m. sausio 11 d. kreditorių susirinkimas patvirtino nemokumo administratorei 250?000?Lt plius PVM atlyginimą, o 2014 m. gegužės 27 d. susirinkimas patvirtino veiklos ataskaitą ir panaudotas administravimo išlaidas. Iki nemokumo administratoriaus atsistatydinimo 2015 m. kovo 12 d. nebuvo prašoma papildomo atlyginimo, nes visos išlaidos ir atlyginimas buvo tinkamai apmokėti.

34.11.                      Bankroto proceso metu kiekvieno nemokumo administratoriaus atlyginimas buvo nustatytas atskirais kreditorių susirinkimų nutarimais, atsižvelgiant į faktiškai atliktas procedūras. 2012 m. sausio 11 d. pirmojo kreditorių susirinkimo patvirtinta suma buvo baigtinė atsakovei UAB „Avere“, o vėlesni nutarimai dėl kitų nemokumo administratorių atlyginimo nesusiję su jos atsakomybės laikotarpiu.

34.12.                      Ieškovų reikalavimas priteisti dalį administravimo išlaidų ir atlyginimo nemokumo administratoriui A. ?. yra nepagrįstas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad administravimo išlaidų dydis turi būti nustatomas objektyviai, o ne priklausyti vien nuo kreditorių daugumos nuomonės. BUAB „Faulana“ bankroto proceso metu nemokumo administratoriaus A. ?. atlyginimo ir administravimo išlaidų tvirtinimas buvo vilkinamas: nors A. ?. buvo paskirtas 2015 m. kovo 5 d., jo administravimo laikotarpio išlaidos buvo patvirtintos tik 2021 m. sausio 26 d. kreditorių susirinkimo nutarimu, vėliau patvirtintu teismų. Iki tol išlaidos viršijo patvirtintą sąmatą, o sprendimą dėl atlyginimo ir sąmatos tvirtinimo turėjo priimti kreditorių susirinkimas. Šis klausimas buvo išspręstas tik po 6 metų, todėl ieškovų reikalavimai A. ?. neturi teisinio pagrindo.

34.13.                      Ieškovų reikalavimai dėl UAB „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“ administravimo išlaidų ir atlyginimo yra nepagrįsti. 2019 m. lapkričio 26 d. kreditorių susirinkimas patvirtino 48 400?Eur atlyginimą (įskaitant sėkmės mokestį) ir 1 210?Eur per mėnesį sąmatą kitoms išlaidoms, tačiau iki tol atlyginimas nemokumo administratoriui nebuvo patvirtintas, todėl negalėjo būti pakeistas ar papildytas. Trečiojo nemokumo administratoriaus darbai buvo nedidelės apimties: nuo 2019 m. lapkričio 26 d. BUAB „Faulana“ nekilnojamojo turto nebeliko, ūkinė veikla nebevyko, dauguma veiksmų buvo dėl ieškovų inicijuotų ginčų. Nepaisant to, UAB „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“ gavo per didelį atlyginimą – mėnesinis 6?187?Eur atlygis buvo 3,4 karto didesnis nei atsakovės 1?825,21?Eur; kitų išlaidų sąmata taip pat daug didesnė. Be to, už buhalterines paslaugas sumokėta 22?264?Eur, kai atsakovės vadovavimo laikotarpiu analogiškos paslaugos kainavo 8?206?Eur, o paslaugų detalizacijos ir atliktų darbų aktų kreditorių susirinkimui nebuvo pateikta. Todėl šių administravimo išlaidų ir atlyginimo dydis neatitinka objektyvių kriterijų, buvo neteisingai pagrįstas, ir neturi būti įskaičiuotas į atsakovės atlyginimą ar administravimo išlaidų dalį.

34.14.                      Atsakovė administravimo laikotarpiu nuosekliai vykdė BUAB „Faulana“ bankroto proceso administratorės funkcijas, užtikrindama nekilnojamojo turto apsaugą, priežiūrą ir likvidumą, siekdama jo tinkamo pardavimo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad iki bankrutuojančios bendrovės turto realizavimo būtina užtikrinti turto saugumą, priežiūrą ir tinkamą tvarkymą, kad jis neprarastų rinkos vertės. Atsakovė šias pareigas vykdė, tęsė patalpų nuomos sutartis, sudarė naujas nuomos sutartis, užtikrino turto priežiūrą ir jo likvidumo išsaugojimą. Iš patalpų nuomos gautos pajamos (550 067,04?Lt (160 758,53?Eur)) buvo skirtos turtui išlaikyti ir paruošti pardavimui, todėl atlyginimo dydis negali būti tiesiogiai susietas su šių pajamų gavimu. Atsakovės veiksmai atitiko ĮBĮ 31 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl turto apsaugos ir tinkamo tvarkymo. Ūkinės komercinės veiklos tęstinumas buvo būtinas, kad bankrutuojančios bendrovės turtas neprarastų likvidumo ir rinkos vertės. Todėl atsakovės atlikti darbai ir patirtos išlaidos dėl patalpų nuomos tęsinio yra teisėti, pagrįsti ir proporcingi, juos būtina vertinti kaip administravimo išlaidų sudedamąją dalį, nepriklausomai nuo gautų pajamų dydžio.

34.15.                      Būtina atsižvelgti į bankroto procedūrų užsitęsimą dėl kreditorių M. R. ir A. R. inicijuotų teisminių ginčų, susijusių su turto pardavimu, kreditorių finansinių reikalavimų ir administravimo išlaidų tvirtinimu. Lietuvos apeliacinio teismo bei Aukščiausiojo Teismo praktika konstatuoja, kad tokie veiksmai gali būti nukreipti prieš greitą bankroto proceso užbaigimą ir piktnaudžiaujant bankroto dalyvių teisėmis vilkinti procedūras. Bankrutavusios bendrovės likvidavimo procedūra gali būti užbaigta tik tuomet, kai nebelieka turto, iš kurio gali būti vykdomi kreditorių finansiniai reikalavimai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bendrovės dalyviai ar savininkai, siekdami vilkinti bankroto procedūras, gali piktnaudžiauti savo teisėmis, todėl teismas privalo imtis priemonių tokiam piktnaudžiavimui užkirsti. BUAB „Faulana“ bankroto byloje užsitęsusios procedūros per 24 mėnesius nebuvo baigtos ne dėl nemokumo administratoriaus veiklos, o dėl ieškovų inicijuotų teisminių ginčų. Ieškovų įtaka nekilnojamojo turto pardavimui buvo akivaizdi trijų didžiausių nekilnojamojo turto objektų – įkeisto žemės sklypo, esančio Žirmūnų g., Vilniuje, pastatų komplekso – gamybinės bazės, esančios Agrastų g., Vilniuje, ir patalpų, esančių Daukanto a. 2, Vilniuje, – pardavimo eiga. 2012 m. lapkričio 28 d. BUAB „Faulana“ kreditorių susirinkimas pirmą kartą patvirtino šių objektų pardavimo kainas. Tačiau ieškovai nuolat ginčijo nustatytas kainas, reikalavo stabdyti turto pardavimą ir siekė daug didesnių pardavimo sumų, todėl žemės sklypas ir pastatų kompleksas buvo parduoti tik 2019 m. lapkričio 26 d. už mažesnes kainas, nei buvo nustatyta kreditorių sprendimu ir nei siūlė patys ieškovai. Taigi, ieškovų iniciatyva ir ilgalaikiai ginčai tiesiogiai vilkino bankroto procedūras, trukdė sklandžiam turto realizavimui ir pažeidė bankroto dalyvių teisėtus interesus.

34.16.                      Ieškovai vilkino BUAB „Faulana“ bankroto procedūras perimdami kreditorių finansinius reikalavimus ir inicijuodami teisminius ginčus dėl turto pardavimo bei finansinių reikalavimų. Jie nuolat skundė kreditorių susirinkimų nutarimus, ginčijo finansinių reikalavimų dydį ir tvirtinimą, o dalį reikalavimų perimdavo už mažesnę kainą, vėliau patys pasitenkindami visus savo finansinius reikalavimus. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

35.       Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

36.       Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nusprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių apskųsto teismo sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos ribas.

Dėl bylos faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

37.       Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartimi UAB „Faulana“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Avere“. Teismo nutartis įsiteisėjo 2011 m. balandžio 12 d.

38.       Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartimi patvirtinta 9 900 Lt (plius PVM) pagal BUAB „Faulana“ nemokumo administratorės UAB „Avere“ įgalioto asmens R. P. pateiktą prašymą ir sąmatą bendrovės administravimui iki pirmojo kreditorių susirinkimo.

39.       BUAB „Faulana“ 2012 m. sausio 11 d. pirmojo pakartotinio kreditorių susirinkimo 3–uoju nutarimu patvirtinta UAB „Avere“ veiklos ataskaita ir nurodytos patirtos išlaidos: 96 622,54 Lt administravimo išlaidos pagal sąmatą ir 1 610,96 Lt kitos administravimo išlaidos. To paties kreditorių susirinkimo 7–uoju nutarimu patvirtinta administravimo išlaidų sąmata, kuria už visą bendrovės bankroto proceso administravimą nemokumo administratorei nustatytas 250 000 Lt (plius PVM) atlyginimas ir 50 000 Lt (plius PVM) kitos administravimo išlaidos. 2014 m. gegužės 27 d. bendrovės kreditorių susirinkimas patvirtino nemokumo administratorės veiklos ataskaitą.

40.       Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Teismo nutartis įsiteisėjo 2012 m. sausio 30 d.

41.       Nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. kovo 4 d. BUAB „Faulana“, atstovaujama UAB „Avere“ įgalioto asmens R. P., kaip paskolos davėja, ir P. P., kaip paskolos gavėjas, sudarė 21 terminuotas paskolos sutartis, pagal kurias BUAB „Faulana“ paskolino P. P. 164 344,88 Eur (567 450 Lt). Piniginės lėšos P. P. į asmeninę banko sąskaitą buvo pervestos nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. kovo 4 d. Paskolų grąžinimo terminas 2013 m. liepos 1 d. Dalį skolos, t. y. 10 136,70 Eur (35 000 Lt), P. P. 2012 m. spalio, gruodžio mėnesiais grąžino bendrovei.

42.       Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartimi UAB „Avere“ atstatydinta iš nemokumo administratorės pareigų ir naujuoju nemokumo administratoriumi paskirtas A. S..

43.       BUAB „Faulana“ kasos pajamų orderiuose nurodyta, kad pagal 2015 m. kovo 10 d. kasos pajamų orderį, serija BFAU, Nr. l P. P. bendrovei grąžino 86 886 Eur, o pagal 2015 m. kovo 9 d. kasos pajamų orderį, serija BFAU, Nr. 2 – 67 322,18 Eur. BUAB „Faulana“, atstovaujama nemokumo administratoriaus A. S., 2015 m. kovo 12 d. su P. P. pasirašė paskolos sutartį Nr. 03/12 dėl 154 208,18 Eur. BUAB „Faulana“ 2015 m. kovo 27 d. kasos pinigų priėmimo–perdavimo aktu naujai paskirtas nemokumo administratorius A. S. perėmė iš UAB „Avere“ įgalioto asmens R. P. 154 208,18 Eur.

44.       Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-16- 497/2021 P. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, o R. P. – pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį. BUAB „Faulana“ solidariai iš P. P. ir R. P. buvo priteista 154 208,18 Eur ir iš R. P. 2 255,25 Eur nusikaltimu padarytai žalai atlyginti.

45.       Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. vasario 25 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-38-1076/2022 nusprendė: 1) Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. nuosprendžio dalį, kuria R. P. ir P. P. pripažinti kaltais pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 60 500 Lt apmokėjimo) panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį – R. P. ir P. P. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 60 500 Lt apmokėjimo, nuosprendžio 1.5 papunktis) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); 2) Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. nuosprendį pakeisti: iš nuosprendžio aprašomosios dalies dėl nustatytos R. P. nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje (nuosprendžio 1.7 ir 1.14 papunkčiai), pašalinti aplinkybes dėl realiai neįvykusių ūkinių operacijų dėl 60 500 Lt (17 522,01 Eur) įtraukimo į BUAB „Faulana“ apskaitą (nuosprendžio 1.7 papunktis); 3) nuosprendžio aprašomojoje dalyje dėl R. P. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nurodyti, kad R. P. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą BUAB „Faulana“ buhalterinę apskaitą, siekdamas nuslėpti savo nusikalstamus veiksmus dėl BUAB „Faulana“ piniginių lėšų – 154 208,18 Eur iššvaistymo; 4) R. P. nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl kasos pajamų orderių Nr. 1 ir Nr. 2, nuosprendžio 1.11 papunktis), 300 straipsnio 1 dalį (dėl paskolos sutarties Nr. 03/12, nuosprendžio 1.12 papunktis) ir 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2015 m. kovo 27 d. kasos pinigų priėmimo–perdavimo akto, nuosprendžio 1.13 papunktis), perkvalifikuoti į vieną tęstinę nusikalstamą veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį; 5) P. P. nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl kasos pajamų orderių Nr. 1 ir Nr. 2, nuosprendžio 1.11 papunktis) ir 300 straipsnio 1 dalį (dėl paskolos sutarties Nr. 03/12, nuosprendžio 1.12 papunktis), perkvalifikuoti į vieną tęstinę nusikalstamą veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, ir paskirti jam bausmę; 6) P. P. nusikalstamą veiką pagal BK 184 straipsnio 2 dalį perkvalifikuoti į BK 24 straipsnio 6 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį bei paskirti jam bausmę. Apeliacinės instancijos teismas taip pat išsprendė R. P. ir P. P. paskirtų bausmių subendrinimo klausimą. Kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą, civilinės ieškovės BUAB „Faulana“ apeliacinį skundą atmetė.

46.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. kovo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2K-73-942/2023 Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 25 d. nuosprendį paliko nepakeistą.

47.       Pirminė ieškovė BUAB „Faulana“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“, 2022 m. liepos 27 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi visas materialiąsias ir procesines teises perleido M. R. ir A. R..

48.       Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 15 d. nutartimi ieškovė BUAB „Faulana“ pakeista jos teisių perėmėjais M. R. ir A. R..

49.       Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. B2-153-392/2022 2022 m. rugsėjo 22 d. priėmė sprendimą dėl BUAB „Faulana“ veiklos pabaigos. Sprendimas įsiteisėjo 2022 m. gruodžio 1 d. Bendrovė iš Juridinių asmenų registro išregistruota 2022 m. gruodžio 13 d.

50.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 16 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, pripažindamas niekiniais ir negaliojančiais kasos pajamų orderius, kasos išlaidų orderius, 2015 m. kovo 12 d. paskolos sutartį, pinigų priėmimo–perdavimo aktą, 2015 m. birželio 9 d. susitarimo dėl paskolų, suteiktų pagal paskolos sutartis, sudarytas tarp BUAB „Faulana“ ir P. P., grąžinimo terminų nustatymo dalį dėl P. P. tariamai išmokėtos 154 208,18 Eur paskolos; 2012–2013 metų BUAB „Faulana“ ir P. P. paskolų sutartis. Teismas taip pat priėmė ieškovų atsisakymą nuo 131,40 Eur ieškinio reikalavimo ir šią bylos dalį nutraukė; priteisė ieškovams M. R. ir A. R. iš atsakovės UAB „Avere“ 59 774,38 Eur ir 16 041,02 Eur palūkanas; priteisė iš trečiojo asmens A. S. atsakovei 250 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmetė.

51.       Ieškovai M. R. ir A. R., nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad nesutinka su sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas ieškinys dėl 106 359,90 Eur žalos atlyginimo priteisimo, ir prašo šią sprendimo dalį panaikinti bei ieškinį patenkinti visiškai.

52.       Atsakovė UAB „Avere“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų, kuria iš atsakovės ieškovams buvo priteista 59 774,38 Eur ir 16 041,02 Eur, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

53.       Trečiasis asmuo R. P. pateikė apeliacinį skundą, nesutikdamas su teismo sprendimu šiose dalyse: dėl procesinių palūkanų, iš atsakovės UAB „Avere“, skaičiuotų nuo baudžiamojoje byloje iš R. P. priteistos ir jo ieškovams sumokėtos sumos, priteisimo; dėl ieškovų pripažinimo tinkamais bendrovės reikalavimo teisių perėmėjais ir 2022 m. liepos 27 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo teisėta ir galiojančia; dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio nustatymo ir jų paskirstymo; dėl 2024 m. vasario 28 d. patikslinto ieškinio priėmimo.

54.       Trečiasis asmuo A. S. apeliaciniu skundu prašo: 1) prie bylos pridėti BUAB „Faulana“ bankroto bylą su ją lydinčiomis bylomis; 2) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą; 3) ex officio konstatuoti, kad 2022 m. liepos 27 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinė nuo jos sudarymo momento, ir taikyti restituciją; 4) pakeisti netinkamus ieškovus tinkamu ieškovu; 5) bylą nagrinėti nemokumo administratoriaus atlyginimo paskirstymo ribose; 6) žalą priteisti iš nemokumo administratorių apdraudusios draudimo bendrovės.

Dėl papildomos medžiagos (ne)priėmimo

55.       Trečiasis asmuo A. S. apeliaciniu skundu prašo prie bylos pridėti BUAB „Faulana“ bankroto bylą kartu su visomis ją lydinčiomis bylomis.

56.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai būtinybė pateikti tokius įrodymus atsirado vėliau.

57.       Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo tenkinti trečiojo asmens prašymą dėl bankroto bylos su visomis lydimomis bylomis prijungimo, nes šį prašymą jis galėjo ir turėjo pateikti pirmosios instancijos teisme. Be to, prašydamas pridėti papildomą bylos medžiagą apeliacinės instancijos teisme, trečiasis asmuo nepateikė paaiškinimų, pagrindžiančių tokio prašymo reikalingumą ir ryšį su nagrinėjamo ginčo dalyku bei apeliacinio skundo argumentais. Pažymima ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 179 straipsnio 3 dalimi, turi teisę savo iniciatyva gauti reikšmingus duomenis iš valstybės informacinių sistemų, todėl visa reikšminga informacija apie BUAB „Faulana“ bankroto bylą apeliacinės instancijos teismui yra prieinama per teismų informacinę sistemą (LITEKO), nepridedant minėtos bylos ar ją lydinčių bylų prie nagrinėjamos bylos.

Dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarties teisėtumo 

58.       Dėl 2022 m. liepos 27 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties teisėtumo apeliantai pateikė skirtingus, tačiau tarpusavyje susijusius argumentus.

59.       Trečiasis asmuo A. S. teigia, kad minėta reikalavimo teisių perleidimo sutartis yra niekinė nuo sudarymo momento, nes ji prieštarauja imperatyvioms civilinės ir nemokumo teisės normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, CK 6.134 straipsnio 1 dalis, JANI 28 straipsnio 1 dalies 3 punktas, JANI 93 straipsnio 2 dalis). A. S. nurodo, kad sutartimi buvo perleisti būsimi, neapibrėžti ir teismo nepatvirtinti reikalavimai, įskaitant jo, kaip nemokumo administratoriaus, teisę į atlyginimą, kurios dydis ir apimtis nebuvo nustatyti. Taip pat pažymi, kad sandoris sudarytas jau po bankroto bylos iškėlimo, kai vienarūšių reikalavimų įskaitymas buvo imperatyviai draudžiamas, todėl sandoris pažeidžia kreditorių lygiateisiškumo, sąžiningumo ir teisingumo principus bei viešąją tvarką.

60.       Trečiasis asmuo R. P. nurodo, kad teismui nebuvo pateikti visi reikalavimo teisių perleidimo sutarties priedai, tarp jų Priedai Nr. 5 ir Nr. 6, kuriuose nustatyta reikalavimo perleidimo kaina ir atsiskaitymo sąlygos, todėl nebuvo galimybės visapusiškai įvertinti sandorio turinį ir ekonominį pagrįstumą. R. P. taip pat ginčija teismo išvadą, kad ieškovai teisėtai perėmė BUAB „Faulana“ reikalavimo teises, ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino sutartį galiojančia, neįvertinęs jos galimo niekinio pobūdžio.

61.       Atsakovė UAB „Avere“ apeliaciniame skunde nurodo, kad reikalavimo perleidimo sutartimi buvo perleistas faktiškai neegzistuojantis arba neigiamas reikalavimas į UAB „Avere“, kuris, įvertinus kitose bylose priimtus sprendimus, sudarė -43 238,45 Eur. Atsakovė pabrėžia, kad, nesant realaus reikalavimo, M. R. įskaitymo būdu perėmė savo paties 246 847,49 Eur skolą BUAB „Faulana“, o tai neatitinka nei materialiųjų teisės normų, nei nemokumo proceso tikslų.

62.       Pagal CPK 48 straipsnio 1 dalį, ginčo šaliai perleidus materialiąją subjektinę teisę, teismas, nustatęs tokio perėmimo realumą, privalo atlikti procesinių teisių perėmimą, išskyrus atvejus, kai materialiųjų subjektinių teisių perėmimas objektyviai negalimas. Procesinis teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje, o jo apimtį lemia materialiųjų teisių perėmimo apimtis – jei tam tikrų materialiųjų teisių perimti negalima, negalimos ir su jomis susijusios procesinės teisės bei pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-189-701/2018).

63.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad būsimos reikalavimo teisės perleidimas yra galimas, o teisinės pasekmės atsiranda tik atsiradus faktinei reikalavimo teisei. Atsiradus reikalavimo teisei, perleidimas laikomas retrospektyviai įvykusiu nuo sandorio sudarymo momento, nebent pačiame sandoryje būtų nustatytas vėlesnis įsigaliojimo terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-969/2020).

64.       Reikalavimo teisė yra specifinis bankrutavusios bendrovės turtas, kurio ekonominė vertė priklauso nuo jos apibrėžtumo ir skolininko galimybių įvykdyti prievolę. Todėl ginčijama reikalavimo teisė gali būti bankrutavusio juridinio asmens parduodamo turto objektu, ir vien aplinkybė, kad reikalavimas perleidimo metu dar nebuvo patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, savaime nereiškia tokio perleidimo negalimumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356-915/2017). 

65.       Atsižvelgiant į tai, tiek CK nuostatos, tiek kasacinio teismo praktika pripažįsta bankrutavusios bendrovės teisę perleisti tiek esamas, tiek būsimas, taip pat ginčijamas reikalavimo teises. Nagrinėjamoje byloje BUAB „Faulana“ reikalavimo teisė į atsakovę buvo pakankamai individualizuota, apibrėžta ir identifikuojama, todėl atitiko apibrėžtumo kriterijų ir nebuvo CPK 48 straipsnyje numatytų kliūčių bendrovę pakeisti ieškovais kaip jos materialiųjų ir procesinių teisių perėmėjais.

66.       Apeliantų argumentai, kad perleidžiamas reikalavimas buvo ekonomiškai nenaudingas, galimai neigiamos vertės ar susijęs su komercine rizika, neturi teisinės reikšmės sprendžiant sandorio galiojimo klausimą. Reikalavimo teisės vertė ar jos išieškojimo tikimybė yra sandorio šalių rizikos pasiskirstymo klausimas ir savaime nesudaro pagrindo pripažinti sandorį niekiniu pagal CK 1.80 ar 1.81 straipsnius.

67.       Nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad ginčijama 2022 m. liepos 27 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis pažeidė imperatyvius draudimus dėl vienarūšių reikalavimų įskaitymo nemokumo procese. JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir CK 6.134 straipsnyje nustatyti draudimai taikomi tais atvejais, kai faktiškai atliekamas draudžiamas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas, kuriuo pažeidžiamas kreditorių lygiateisiškumo principas ar suteikiamas nepagrįstas prioritetas atskiram kreditoriui. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad ginčijama sutartimi būtų atliktas toks įskaitymas ar kad reikalavimų teisinių perleidimo sutarties pagrindu būtų pažeistos nemokumo proceso tikslams reikšmingos kitų kreditorių teisės. Priešingai, byloje nustatyta, kad iki 2022 m. liepos 26 d. kreditorių susirinkimo bendrovė buvo atsiskaičiusi su visais kitais bendrovės kreditoriais, todėl ieškovai liko vieninteliais bendrovės kreditoriais, kurių finansiniai reikalavimai liko nepatenkinti. Susiklosčius tokiai situacijai, kreditorių susirinkimas, vadovaudamasis JANĮ 90 straipsnio 2 dalimi, turėjo teisę spręsti dėl bendrovei priklausančio turto, įskaitant esamas ir būsimas reikalavimo teises, realizavimo ar perdavimo būdo, kuris labiausiai atitinka kreditorių interesus. 

68.       Aplinkybė, kad teismui nebuvo pateikti visi 2022 m. liepos 27 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties priedai, savaime nesudaro pagrindo pripažinti sandorį niekiniu. Iš pagrindinės sutarties turinio matyti šalių suderinta valia perleisti konkretų reikalavimą, nustatytas reikalavimo perleidimo faktas ir perleidžiamų teisių apimtis, todėl esminės sandorio sąlygos yra identifikuojamos. Galimi įrodymų trūkumai dėl perleidimo kainos ar atsiskaitymo sąlygų vertintini kaip įrodinėjimo ir sutarties vykdymo, bet ne sandorio galiojimo klausimas ir savaime nelemia sandorio niekinio pobūdžio pagal CK 1.80 straipsnį. Nepagrįsti ir apeliantų argumentai, kad reikalavimų teisių perleidimo sutartimi buvo perleista asmeninė trečiojo asmens A. S. teisė į nemokumo  administratoriaus atlyginimą. Nagrinėjamu atveju buvo perleista BUAB „Faulana“ kaip juridinio asmens turtinė reikalavimo teisė į atsakovę, o jos galimas ryšys su nemokumo administratoriaus atlyginimo paskirstymu nekeičia šios teisės turtinio pobūdžio ir nelemia viešosios tvarkos ar sąžiningumo principų pažeidimo.

69.       Dėl trečiojo asmens R. P. nuorodos į Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-190-567/2023 pažymima, kad nurodytoje byloje buvo nustatytos visiškai kitokios faktinės aplinkybės. Pagal kasacinio teismo praktiką, įsiteisėję teismų sprendimai gali būti taikomi kaip precedentas tik tada, kai nagrinėjamų bylų esminės faktinės aplinkybės sutampa arba yra iš esmės panašios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020; 2021 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-611/2021). Kadangi nagrinėjamoje byloje tokio tapatumo nenustatyta, minėtos nutarties išaiškinimai negali paneigti BUAB „Faulana“ teisės perleisti ginčijamą reikalavimo teisę M. R. ir A. R..

70.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2022 m. liepos 27 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis buvo teisėta, nepažeidė imperatyviųjų įstatymų nuostatų, o M. R. ir A. R. teisėtai tapo BUAB „Faulana“ teisių perėmėjais, įgydami teisę reikalauti iš atsakovės žalos atlyginimo pagal perleistą reikalavimą. Apeliantų argumentai dėl sandorio niekinio pobūdžio yra nepagrįsti ir atmetami.

71.       Papildomai pažymima, kad nustačius 2022 m. liepos 27 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties galiojimą ir teisėtą materialiųjų teisių perėmimą, M. R. ir A. R. šioje byloje yra tinkami ieškovai. Pagal CPK 49 straipsnio 1 dalį ieškovu laikomas asmuo, kuris kreipiasi į teismą gindamas savo pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymų saugomą interesą. Kadangi ginčo reikalavimo teisė buvo teisėtai perleista M. R. ir A. R., būtent jie, o ne A. S., įgijo materialinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir teisę reikšti atitinkamus reikalavimus teisme. 

Dėl ieškinio dalyko ir pagrindo keitimo

72.       Apeliantai UAB „Avere“ ir R. P. teigia, kad patikslintu ieškiniu ieškovai iš esmės pakeitė pradinio ieškinio dalyką ir pagrindą, pateikė naujus reikalavimus (pvz., dėl 2 045,61 Eur administravimo išlaidų ir atlikto 7 063,36 Eur mokėjimo) bei grindė juos naujomis faktinėmis aplinkybėmis. Apeliantai mano, kad tai peržengia Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartyje nustatytas ieškinio tikslinimo ribas, nėra susiję su baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis ir pažeidžia proceso koncentracijos bei šalių lygiateisiškumo principus. Apeliantai taip pat teigia, kad ieškovai nepagrindė naujų aplinkybių atsiradimo po 2018 m. gruodžio 19 d., todėl ieškinio patikslinimas gali turėti piktnaudžiavimo procesu požymių, o pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo apskųstą sprendimą.

73.       Apeliantas A. S. teigia, kad pirminiu ieškiniu buvo ginamos jo teisės (sandorių pripažinimas negaliojančiais ir atlyginimo priteisimas), o patikslintu ieškiniu ieškovai pradėjo reikšti savarankiškus turtinius reikalavimus pagal 2022 m. liepos 27 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, pasikeitė ginamos materialiosios teisės subjektas, pats reikalavimas ir atsirado naujos faktinės bei teisinės aplinkybės. Tai peržengia CPK 141 straipsnyje apibrėžtas ieškinio tikslinimo ribas ir iš esmės reiškia naujo ieškinio pareiškimą.

74.       Atsikirsdami į apeliantų argumentus, ieškovai teigia, kad patikslintu ieškiniu nebuvo pakeistas nei ieškinio dalykas, nei pagrindas. Buvo tik konkretizuotos ir detalizuotos pradiniame ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės bei sumažintas reikalaujamos žalos dydis. Pradinis ir patikslintas ieškiniai grindžiami tais pačiais neteisėtais atsakovės veiksmais – netinkamu bendrovei priklausančių lėšų panaudojimu bei fiktyviais sandoriais – ir siekiu atlyginti dėl to patirtą žalą. Naujos aplinkybės atsirado nagrinėjant bylą, iš dalies reaguojant į apeliantų poziciją bei pateiktus atsikirtimus.

75.       CPK 42 straipsnio 1 dalis suteikia ieškovui teisę tikslinti ieškinį, papildyti faktines aplinkybes, padidinti ar sumažinti reikalavimus. Tokie veiksmai savaime nėra laikomi ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimu. Dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis) suteikia ieškovams teisę spręsti dėl savo pažeistų teisių gynybos būdo, laikantis procesinių reikalavimų. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimas, patikslinant faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes, nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu, nes tai yra savarankiška ieškovo procesinė teisė. Tokiu atveju ieškinio dalykas ar pagrindas nesikeičia, o tik padidėja jų pagrįstumas ir įrodymų vertė. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad netgi ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimas yra ne tas pats, kas ieškinio reikalavimų padidinimas ar sumažinimas arba papildomų faktinių aplinkybių nurodymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-933/2002; 2008 m. sausio 28 d. nutartis Nr. 3K-3-34/2008; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis Nr. e3K-3-382-687/2019).

76.       Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantų argumentus dėl patikslinto ieškinio, taip pat bylos medžiagą, konstatuoja, kad apeliantų teiginiai dėl esminio ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo yra nepagrįsti. Ieškovų pateiktu patikslintu ieškiniu nebuvo pakeistas nei ginčo objektas, nei teisinis reikalavimų pobūdis – buvo tik konkretizuotas žalos dydis, patikslintos faktinės aplinkybės ir pateikti papildomi teisiniai argumentai. Toks ieškinio patikslinimas atitinka CPK 42 straipsnio nuostatas ir kasacinio teismo praktiką, pagal kurią faktinių aplinkybių detalizavimas bei reikalavimų sumažinimas ar padidinimas nelaikomi ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimu.

77.       Nagrinėjamoje byloje tiek pradinis, tiek 2024 m. vasario 28 d. patikslintas ieškiniai grindžiami tomis pačiomis teisinėmis aplinkybėmis: ieškovai siekė pripažinti niekiniais tam tikrus sandorius ir prisiteisti bendrovei padarytą žalą dėl nemokumo administratoriaus neteisėtų veiksmų, vadovaudamiesi CK 1.138 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Patikslinus ieškinį pažeistų teisių gynimo būdas nepasikeitė, net kai procesines teises perėmė ieškovai, o naujų reikalavimų, kurie nepagrįstai išplečia bylos nagrinėjimo ribas, nebuvo pareikšta.

78.       Ieškovų pateiktas ieškinio patikslinimas – administravimo išlaidų struktūros detalizavimas, žalos dydžio sumažinimas ir papildomų aplinkybių nurodymas – yra leistinas faktinio ieškinio pagrindo išplėtimas, o ne jo pakeitimas. Ieškinio patikslinimas atliktas reaguojant į atsakovės ir trečiojo asmens poziciją bei naujas jų nurodytas aplinkybes, taip pat vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais. Būtent šioje nutartyje teismas nurodė būtinybę tirti administravimo išlaidų būtinumą, nemokumo administratoriaus veiksmų apimtį, jų atitikimą kreditorių interesams bei faktinių darbų rezultatą (nutarties 73 punktas). Todėl ieškovų pateikti papildomi argumentai ir įrodymai nelaikytini bylos ribų peržengimu – priešingai, jie tiesiogiai susiję su teismo nurodytų aspektų įvertinimu.

79.       Atsakydama į A. ?. argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nagrinėjami tik ieškovų reikalavimai atsakovei dėl nuostolių atlyginimo, susiję su neteisėtais mokėjimais, o ne A. ?., kaip buvusio bendrovės nemokumo administratoriaus, atlyginimo dydis. A. ?. atlyginimas bendrovės bankroto byloje buvo nustatytas 2021 m. sausio 26 d. kreditorių susirinkimo sprendimu (21 905,28?Eur) ir vėliau padidintas Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 17 d. nutartimi (46 173,20?Eur), o faktiškai išmokėtas 2021 m. gruodžio 17 d. Be to, ieškovai nėra bendrovės materialiųjų ar procesinių pareigų perėmėjai – jie perėmė tik reikalavimo teises į atsakovę. Todėl, pasibaigus bendrovei, išregistravus ją iš Juridinių asmenų registro, A. ?. šioje byloje neturi ir negali turėti jokių reikalavimų nei bendrovei, nei ieškovams, nei atsakovui.

80.       Apeliantų nuorodos į Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 29 d. nutartį Nr. e2A-190-567/2023 yra nepagrįstos, nes byloje nagrinėtos kitokios faktinės aplinkybės, o, kaip jau minėta, kasacinė praktika precedentus taiko tik esant faktinių aplinkybių tapačiai arba esminiam panašumui.

81.       Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliantų argumentai dėl ieškinio patikslinimo neteisėtumo, nepagrįsto bylos ribų išplėtimo ir esminių ieškinio dalyko bei pagrindo pakeitimų yra nepagrįsti. Patikslintas ieškinys priimtas teisėtai, atitinka proceso normų reikalavimus ir kasacinio teismo praktiką.

Dėl 29 759,58 Eur žalos, padarytos nuo nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki bendrovės pirmojo kreditorių susirinkimo, atlyginimo

82.       Ieškovai nesutinka su teismo išvada, kuria buvo atmestas jų reikalavimas priteisti 29 759,58 Eur žalą, tariamai padarytą nuo bankroto bylos iškėlimo iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Jie teigia, kad kreditorių susirinkime patvirtintos nemokumo administratorės veiklos ataskaitos, net jei jos buvo patvirtintos AB banko SNORAS balsų dauguma ir nebuvo ginčytos teisme, savaime nepanaikina nemokumo administratorės civilinės atsakomybės už galimai neteisėtus veiksmus. Ieškovai nurodo, kad ataskaitų patvirtinimas reiškia tik įrodinėjimo pareigos perkėlimą kreditoriui, tačiau nepanaikina kreditorių teisės ginčyti nemokumo administratorės patirtų administravimo išlaidų pagrįstumą, būtinumą ir teisėtumą. Ieškovų vertinimu, teismas nepagrįstai patvirtintoms nemokumo administratorės veiklos ataskaitoms suteikė neteisėtus veiksmus paneigiančią reikšmę ir neįvertino jų pateiktų įrodymų, kuriais, ieškovų teigimu, patvirtinta, kad atsakovė iki 2012 m. sausio 11 d. kreditorių susirinkimo arba viršijo teismo patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą, arba, net jos neviršijusi, neteisėtai disponavo bendrovės lėšomis, apmokėdama nebūtinas, su nemokumo administratorės funkcijomis nesuderinamas ar faktiškai nesuteiktas MP Consulting Group, UAB paslaugas.

83.       Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovų apeliacinio skundo argumentus, atsakovės ir trečiojo asmens R. P. pateiktus atsikirtimus į apeliacinį skundą bei bylos medžiagą, konstatuoja, kad ieškovų reikalavimas priteisti iš atsakovės 29 759,58 Eur žalą yra nepagrįstas.

84.       Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą prejudicinę reikšmę civilinėje byloje turi tik baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai ir jų civilinės teisinės pasekmės. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, kad iki 2012 m. sausio 11 d. kreditorių susirinkimo būtų buvę neteisėto disponavimo bendrovės lėšomis faktų, todėl vien ieškovų prielaidos apie galimą civilinę atsakomybę, nepagrįstos naujais ir savarankiškais įrodymais, nesudaro pagrindo priteisti žalą iš atsakovės.

85.       Ieškovų teiginys, kad 9 900 Lt plius PVM suma buvo nustatyta kaip bendras administravimo išlaidų limitas visam laikotarpiui iki pirmojo kreditorių susirinkimo, yra nepagrįstas, nes prieštarauja Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutarties turiniui. Minėta nutartimi teismas patvirtino BUAB „Faulana“ nemokumo administratorės sąmatą, kurioje buvo numatyta kas mėnesį mokėti 9 900 Lt plius PVM administravimo išlaidas iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Nutarties motyvuojamojoje dalyje teismas nurodė, kad sąmatoje pateiktos išlaidos yra realios ir pagrįstos, o pačioje sąmatoje buvo prašoma patvirtinti būtent mėnesinę administravimo išlaidų sumą. Nemokumo administratorės prašymas buvo patenkintas visiškai, o ne iš dalies. Todėl, nors rezoliucinėje nutarties dalyje expressis verbis (tiesiogiai) nenurodyta, kad patvirtinta administravimo išlaidų suma taikoma kiekvienam mėnesiui, tačiau, atsižvelgiant į teismo išvadą, jog nemokumo administratorės prašymas yra pagrįstas ir tenkinamas, daroma išvada, kad buvo patvirtinta būtent prašoma – mėnesinė – 9 900 Lt plius PVM administravimo išlaidų suma. Teismas taip pat nustatė, kad administravimo išlaidų suma už beveik devynių mėnesių laikotarpį – 99 892 Lt su PVM (28 931 Eur) – yra proporcinga ir atitinka numatomas bankroto proceso išlaidas iki juridinio asmens išregistravimo iš Juridinių asmenų registro. Todėl ieškovų teiginys, kad administravimo išlaidoms iki pirmojo kreditorių susirinkimo buvo nustatyta tik 9 900 Lt plius PVM bendra maksimali administravimo išlaidų suma, yra akivaizdžiai neproporcingas ir neatitinka bylos duomenų. Šią išvadą patvirtino tiek Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 9 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-16-497/2021, tiek Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. vasario 25 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-38-1076/2022, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. kovo 15 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-73-942/2023. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime šias aplinkybes tinkamai įvertino.

86.       Bylos duomenys patvirtina, kad pirmajam 2012 m. sausio 11 d. kreditorių susirinkimui pateiktoje BUAB „Faulana“ nemokumo administratorės veiklos ataskaitoje nurodyta, jog patirtos administravimo išlaidos yra 96 622,54 Lt, iš kurių 96 174,84 Lt – už buhalterinės apskaitos tvarkymą, turto priežiūrą ir teisines paslaugas, o 447,70 Lt – kitos išlaidos. Kreditorių susirinkimas šią nemokumo administratorės ataskaitą patvirtino, o nė vienas iš kreditorių neginčijo nei nemokumo administratorės veiklos kokybės, nei ataskaitoje nurodytų bankroto proceso administravimo išlaidų dydžio. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kreditoriai, priimdami atitinkamą nutarimą, aiškiai išreiškė savo valią dėl administravimo išlaidų dydžio ir jų pagrįstumo. Pažymima ir tai, kad 2012 m. sausio 11 d. kreditorių susirinkime realiai dalyvavo ir bendrovės kreditoriai A. R. ir M. R., kuriems, kaip ir kitiems kreditoriams, buvo pateikta visa informacija, susijusi su nemokumo administratoriaus veiklos ataskaita, įskaitant ir lėšų panaudojimą. Iš kreditorių susirinkimo protokolo matyti, kad minėti asmenys susirinkimo metu pasisakė tik dėl nemokumo administratorės veiklos ataskaitoje galimai neteisingai nurodyto atskirų nekilnojamojo turto objektų patalpų ploto, tačiau prieštaravimų dėl administravimo išlaidų dydžio ar jų pagrįstumo nepareiškė.

87.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iki pirmojo kreditorių susirinkimo BUAB „Faulana“ turto priežiūrą ir administravimą vykdė MP Consulting Group, UAB darbuotojai: M. A. (nuo 2011 m. rugsėjo 5 d.), L. K.; buhalterinę apskaitą tvarkė buhalterė V. L.; teisines paslaugas teikė P. P., teisininkė Ž. K. (nuo 2011 m. balandžio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 18 d.), teisininkė D. K. (nuo 2011 m. spalio 11 d. iki 2014 m. gruodžio  18 d.) ir teisininkas L. M. (nuo 2012 m. sausio 23 d. iki 2014 m. gruodžio 18 d.). Šie darbuotojai nurodyti į bylą pateiktame Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apdraustųjų asmenų sąraše, jų darbo sutartys taip pat pateiktos į bylą. Trečiasis asmuo R. P. paaiškino darbuotojų atliekamas funkcijas, kurias patvirtina darbo sutarčių turinys, ir ieškovai nepateikė įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes.

88.       Ieškovai nepagrįstai tvirtina, kad iki pirmojo kreditorių susirinkimo paslaugos, susijusios su bendrovės vykdoma ūkine komercine veikla (patalpų nuoma), turto administravimu ir jo priežiūra bei apskaitos tvarkymu, tariamai nebuvo teikiamos, nors tam patvirtinančių įrodymų nepateikė. Baudžiamąją bylą nagrinėjusio Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. priimtame nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-16-497/2021 nurodyta, kad apklausti MP Consulting Group, UAB darbuotojai paliudijo apie administruojamai BUAB „Faulana“ suteiktas paslaugas / atliktus darbus (bendrovei teiktas teisines, buhalterinės apskaitos tvarkymo ir turto priežiūros paslaugas). Be to, ieškovų inicijuotoje civilinėje byloje Nr. e2-354-912/2021 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-00491-2018-0), kurioje buvo nustatinėjama, kokias BUAB „Faulana“ bankroto procese funkcijas (t. y. darbus) vykdė už turto priežiūrą ir už buhalterinės apskaitos tvarkymą atsakingos darbuotojos. Minėtoje byloje buvo surinkti ir pateikti dokumentai, patvirtinantys darbuotojų V. L. ir M. A. atliktus darbus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-12-313/2023 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-00491-2018-0), nagrinėdamas atsakovės UAB „Avere“ kasacinį skundą, nurodė, kad bylą nagrinėję teismai iš esmės pripažino, jog bankroto administravimo procese buvo reikalingos su patalpų nuoma susijusio valdymo ir buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugos. Byloje nenustatyta, kad šių darbuotojų funkcijos būtų akivaizdžiai nereikalingos ir nepagristos ar kad atsakovė, įdarbindama naujus darbuotojus, elgėsi akivaizdžiai nesąžiningai, siekė padaryti bendrovei žalą.

89.       Iš trečiojo asmens R. P. 2025 m. vasario 4 d. atsiliepime pateiktų duomenų apie atliktų darbų apimtis matyti, kad nuo bankroto bylos iškėlimo iki atsakovės atstatydinimo, t. y. iki pirmojo ir po pirmojo kreditorių susirinkimo bendrovės ūkinė komercinė veikla (patalpų nuoma) buvo vykdoma nenutraukiamai.

90.       Bankroto bylos iškėlimo dieną UAB „Faulana“ turėjo 9 000 220 Lt (2,67 mln. Eur) likutinės vertės 14 nekilnojamojo turto objektų, tokių kaip: gamybinės ar komercinės paskirties patalpos; viešojo maitinimo paskirties patalpos; kūrybinės dirbtuvės; butas; požeminės automobilių stovėjimo aikštelės vietos; žemės sklypas. Buvo tęsiamos patalpų nuomos sutartys, kurių terminas nepasibaigė, bei sudaromos naujos patalpų nuomos sutartys. Kad BUAB „Faulana“ nekilnojamasis turtas neprarastų rinkos vertės ir būtų tinkamai išsaugotas bei paruoštas pardavimui, jis buvo prižiūrimas ir išlaikomas iš turto nuomos gaunamų pajamų. Nuo 2011 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d. BUAB „Faulana“ buvo išnuomojusi turto objektų patalpas, kurių bendras plotas – 1 288,26 kv. m. Iš viso iki pirmojo kreditorių susirinkimo buvo sudarytos / pakeistos 8 nuomos sutartys.

91.       Buhalterinės apskaitos paslaugų detalizavimas nurodytas šių paslaugų sutarties Priede Nr. 1 bei Turto operacijų / administravimo paslaugų detalizavime, iš kurio 1.1.6 papunktyje nustatytas turto tvarkybos ir priežiūros organizavimas (valdomo turto strategijos formavimas; turto nuomos organizavimas; pastatų ūkio priežiūros paslaugos ir kt.), nurodytas šios sutarties I dalyje. Faktiškai paslaugas atliko buhalterė V. L.: vedė pajamų ir išlaidų apskaitą; suvesdavo duomenis buhalterinės į apskaitos programą; išrašydavo sąskaitas nuomininkams; rengė ir teikė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, Valstybinės socialinio draudimo fondo valdymai, PVM, gyventojų pajamų bei privalomojo sveikatos draudimo ataskaitas, teikė Finansinės atsakomybės dokumentus ir atsakydavo į nemokumo administratorės užklausas. 

92.       MP Consulting Group, UAB turto priežiūros ir administravimo darbų apimtį patvirtina bylos medžiaga (nuomos sutartys, susirašinėjimai, patalpų priėmimo–perdavimo aktai, komunalinių išlaidų paskirstymas, skolų suderinimas, teisminiai ginčai ir kt.). Nekilnojamojo turto valdytoja M. A. koordinavo nuomos santykius, dalyvavo susitikimuose su nuomininkais, derino sutarčių sąlygas su teisininkais, tikrino patalpų būklę ir elektros apskaitos rodmenis, išieškodavo skolas, sprendė komunalinių paslaugų klausimus, rengė prašymus, pretenzijas, atsakymus bei ataskaitas apie atliktus darbus.

93.       Teisinių paslaugų pobūdis iki pirmojo kreditorių susirinkimo buvo platesnis nei teigia ieškovai. Teisinės paslaugos buvo teikiamos D. K. ir apėmė įvairaus sudėtingumo darbus, įskaitant, bet neapsiribojant: finansinių reikalavimų patikrinimą ir nemokumo administratorės prieštaravimų parengimą civilinėje byloje Nr. B-2-4996-345/2011; civilinių bylų nagrinėjimą pagal pareiškėjų E. V. ir UAB „Perdanga“ reikalavimus (civilinė byla Nr. 2-5831-345/2011), įskaitant atskirojo skundo analizę ir bendrovės atsiliepimo parengimą; kreditorių reikalavimų ginčų analizę civilinėje byloje Nr. 2-4996-345/2011, kurią Lietuvos apeliacinis teismas iš dalies pakeitė; konsultavimą dėl ūkinės komercinės veiklos tęsimo, nuomos sutarčių nutraukimo, pakeitimo ir analizės bei ikiteisminį skolų išieškojimą. Teisėju kolegijos vertinimu, teisinių paslaugų apimtys, sudėtingumas ir faktiškas atlikimas pagrindžia administravimo išlaidų dydį laikotarpiu iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Ieškovai nepateikė įrodymų, paneigiančių faktiškai atliktų teisinių paslaugų būtinumą ar apimtį, todėl jų teiginiai apie tariamą paslaugų „mažareikšmiškumą“ yra nepagrįsti.

94.       Ieškovų tvirtinimai, kad BUAB „Faulana“ teisines paslaugas galėjo ir privalėjo atlikti pati atsakovė, o nemokumo administratorius neturėjo teisės kreiptis į trečiuosius asmenis, yra nepagrįsti. Nemokumo administratorius yra laisvas pasirinkti priemones, kuriomis sieks įstatyme numatytų bankroto proceso tikslų, įskaitant trečiųjų asmenų paslaugų įsigijimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1170-180/2015; 2022 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje e2-388-1120/2022).

95.       Įvertinusi byloje pateiktus rašytinius įrodymus, įskaitant darbo sutartis, kreditorių susirinkimo nutarimus bei teismo posėdžių medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovai neįrodė, jog atsakovė ar trečiasis asmuo nuo bankroto bylos iškėlimo iki pirmojo kreditorių susirinkimo padarė 29 759,58 Eur dydžio žalą. Ieškovų teiginiai, kad atitinkamos paslaugos nebuvo teikiamos arba buvo nereikalingos, nėra pagrįsti objektyviais įrodymais ir prieštarauja tiek byloje esantiems dokumentams, tiek kreditorių valiai, aiškiai išreikštai 2012 m. sausio 11 d. kreditorių susirinkimo nutarimu, kuriuo buvo patvirtintos nemokumo administratoriaus patirtos išlaidos ir veiklos ataskaita. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliekamas nepakeistas.

Dėl 7 063,36 Eur žalos atlyginimo

96.       Ieškovai nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas reikalavimas atlyginti 7 063,36 Eur žalą, esą atsiradusią atsakovei neteisėtai disponuojant bendrovės lėšomis nuo pirmojo kreditorių susirinkimo iki jos įgaliojimų pabaigos. Ieškovų teigimu, 2012 m. sausio 11 d. patvirtinta 60 500 Lt (17 522,01 Eur) administravimo išlaidų sąmata buvo skirta visam bankroto procesui, tačiau atsakovė jau kitą dieną visą šią sumą avansu pervedė MP Consulting Group, UAB nors paslaugos, ieškovų vertinimu, objektyviai negalėjo būti suteiktos. Dėl šios priežasties, pasak ieškovų, visi vėlesni mokėjimai buvo atlikti viršijant kreditorių patvirtintą sąmatą.

97.       Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovų apeliacinio skundo argumentus, atsakovės ir trečiojo asmens pateiktus atsikirtimus bei visų byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, kad ieškovų apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ginčijamos išlaidos buvo nebūtinos bankroto procedūroms vykdyti ar kad paslaugos faktiškai nebuvo suteiktos. Vien aplinkybė, kad dalis administravimo išlaidų buvo apmokėta avansu, savaime nepatvirtina nei atsakovės veiksmų neteisėtumo, nei žalos atsiradimo fakto.

98.       Teisėjų kolegija atmeta ieškovų teiginius, kad 2012 m. sausio 12 d. atliktas mokėjimas MP Consulting Group, UAB reiškia neteisėtą visos kreditorių patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos panaudojimą. Byloje nustatyta, kad pagal 2012 m. vasario 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 00033 MP Consulting Group, UAB suteikė realias buhalterinės apskaitos ir teisines paslaugas už 17 522,01 Eur (60 500 Lt). Ši aplinkybė patvirtinta ir įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 25 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-38-1076/2022. Teismas, įvertinęs specialisto išvadą, liudytojų parodymus, nuteistojo R. P. pateiktus duomenis bei teismų informacinės sistemos (LITEKO) informaciją, konstatavo, kad sąskaita buvo išrašyta sutarčių pagrindu už faktiškai suteiktas paslaugas, todėl baudžiamoji atsakomybė nuteistiesiems buvo taikyta nepagrįstai (Nuosprendžio 31, 32 punktai). Todėl ieškovų argumentai, grindžiami tariamomis ar faktiškai nesuteiktomis MP Consulting Group, UAB paslaugomis, yra nepagrįsti ir atmestini.

99.       Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo laikotarpiu galiojęs teisinis reguliavimas nenustatė nemokumo administratoriui pareigos šaukti kreditorių susirinkimą dėl administravimo išlaidų sąmatos pakeitimo, o ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalies pakeitimai dėl tokios pareigos įsigaliojo tik nuo 2016 m. gegužės 1 d., t. y. po nemokumo administratorės UAB „Avere“ atsistatydinimo (2015 m. kovo mėnesį).

100.       Be to, byloje nustatyta, kad kreditorių patvirtinta administravimo išlaidų sąmata nebuvo viršyta, o patirtos išlaidos buvo teisėtos, susijusios su bankroto procedūromis ir pagrįstos tinkamai įformintais dokumentais (ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalis).

101.       Teisėjų kolegija pritaria atsakovės ir trečiojo asmens argumentams, kad prie bankroto administravimo išlaidų ieškovai nepagrįstai priskyrė išlaidas už patalpų / turto nuomą (2 249,04?Eur, ĮBĮ 36?straipsnio 3?dalis); bylinėjimosi ir kitas teisines išlaidas, kurioms nereikėjo kreditorių pritarimo (609,04?Eur, žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus 2021 m. balandžio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K?3?88?823/2021); mokėjimus, kurie susiję su privalomai vykdomomis bankroto procedūromis (4 205,28 Eur). Visos šios išlaidos buvo susijusios su bankroto procedūromis ir bendrovės vykdoma ūkine komercine veikla, būtinos bei atitinkančios bendrovės interesus.

102.       Teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose tiek trečiasis asmuo R. P. (2024 m. balandžio 2 d. atsiliepimas į patikslintą ieškinį, lentelės 85–87 punktai; 2016 m. vasario 26 d. atsiliepimas su priedais; 2016 m. balandžio 20 d. triplikas su priedais Nr. 7–20), tiek atsakovė (2024 m. balandžio 2 d. atsiliepimas į patikslintą ieškinį) pateikė detalias lenteles ir paaiškinimus, pagrindžiančius išlaidų paskirtį bei būtinumą, patvirtinančius, kad visos išlaidos buvo susijusios su bankroto procedūromis bei tęsiama bendrovės ūkinė komercine veikla ir atitiko jos interesus.

103.       Pažymima, kad 2024 m. gegužės 27 d. kreditorių susirinkime, kuriame buvo patvirtinta nemokumo administratorės veiklos ataskaita, betarpiškai dalyvavo ir ieškovai. Kreditoriai patvirtino visų administravimo išlaidų panaudojimą bei kitas bankroto procedūrų išlaidas, nepareikšdami pastabų ar prieštaravimų.

104.       Šiuo atveju ieškovai, teigdami, kad ginčijamos administravimo išlaidos buvo nereikalingos arba faktiškai nesuteiktos ar neatliktos, turėjo tai įrodyti, tačiau byloje nebuvo pateikta patikimų įrodymų, patvirtinančių šiuos ieškovų teiginius. 

105.       Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovų skundo argumentai grindžiami tik prielaidomis ir subjektyviu faktinių aplinkybių vertinimu, tačiau nepatvirtinti leistinais ir patikimais įrodymais. Nėra pagrindo manyti, kad atsakovė veikė neteisėtai arba kad ginčijamos išlaidos sukėlė žalą bendrovei. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliekamas nepakeistas.

Dėl 69 536,96 Eur žalos atlyginimo

106.       Ieškovai ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kuria atsisakyta tenkinti ieškinio reikalavimą dėl 69 536,96 Eur žalos atlyginimo, teigdami, kad teismo išvados grindžiamos netinkamu materialiosios teisės taikymu, kasacinio teismo praktikos ignoravimu ir reikšmingų faktinių aplinkybių neįvertinimu. Ieškovų nuomone, atsakovės atstatydinimo metu galiojęs teisinis reguliavimas ir kasacinio teismo praktika lėmė pareigą mokėti atsakovei tik proporcingą atlyginimą už faktiškai atliktus darbus, todėl apskųstas teismo sprendimas esą prieštarauja tiek įstatymui, tiek aukštesniųjų instancijų teismų išaiškinimams.

107.       Teisėjų kolegija, vertindama šiuos argumentus, pažymi, kad jie grindžiami neteisingu vėliau įsigaliojusio teisinio reguliavimo taikymu jau pasibaigusiems teisiniams santykiams ir netinkamu kasacinio teismo praktikos aiškinimu.

108.       Byloje nustatyta, kad BUAB „Faulana“ 2012 m. sausio 11 d. pirmojo pakartotinio kreditorių susirinkimo sprendimu buvo patvirtinta administravimo išlaidų sąmata, o 2012 m. sausio 13 d. sudaryta pavedimo sutartis aiškiai nustatė nemokumo administratoriaus atlyginimo dydį ir jo mokėjimo tvarką, leidžiančią atlyginimą išmokėti visa suma iš karto arba dalimis. Toks susitarimas atitiko tuo metu galiojusias ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalies nuostatas, suteikusias šalims diskreciją susitarti dėl atlyginimo mokėjimo mechanizmo.

109.       Byloje nenustatyta, kad nemokumo administratorės atlyginimas būtų išmokėtas prieš kreditoriams priimant sprendimą ar be teisinio pagrindo. Nemokumo administratorės atlyginimo dydis buvo patvirtintas kreditorių susirinkime, o pavedimo sutartis sudaryta iš karto po jo, todėl atlikti mokėjimai atitiko galiojantį teisinį reguliavimą. Vien aplinkybė, kad dalis nemokumo administratorės atlyginimo buvo išmokėta netrukus po kreditorių susirinkimo, savaime nepatvirtina šio fakto neteisėtumo, nes tuo metu galiojusios ĮBĮ nuostatos nereikalavo, jog nemokumo administratoriaus atlyginimas būtų mokamas tik atlikus tam tikras bankroto procedūras ar pasiekus konkrečius rezultatus.

110.       Teisėjų kolegija pažymi, kad vėliau įsigaliojusi ĮBĮ 36?straipsnio 6?dalies nuostata, nustatanti pareigą mokėti nemokumo administratoriui proporcingą atlyginimą, negali būti taikoma atbuline data jau susiformavusiems teisiniams santykiams, susiklosčiusiems iki įstatymo priėmimo. Nuosekli Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika patvirtina, kad vėliau priimtos materialiosios teisės normos negali keisti jau nustatytų teisių ir pareigų, o pereinamosios nuostatos turi būti aiškinamos siaurai, laikantis lex retro non agit (įstatymas neveikia atgaline data) principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-131-1120/2023).

111.       Atsakovės atstatydinimas vertintinas kaip egzistavusių sutartinių santykių pasibaigimas, o ne naujas teisių ir pareigų atsiradimo pagrindas, todėl savaime nesukuria pareigos perskaičiuoti ar grąžinti pagal galiojusį kreditorių sprendimą ir pavedimo sutartį išmokėtą atlyginimą.

112.       Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovų argumentai dėl atlyginimo nemokumo administratorei išmokėjimo momento ir proporcingumo grindžiami neteisėtu vėlesnio teisinio reguliavimo perkėlimu į ankstesnius teisinius santykius, todėl laikytini nepagrįstais.

113.       Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su ieškovų teiginiu, kad 2014 m. gegužės 27 d. kreditorių susirinkime patvirtinta nemokumo administratorės veiklos ataskaita nesuteikė atsakovei teisinio pagrindo gauti ir pasilikti jai išmokėtą atlyginimą, patvirtintą 2012 m. sausio 11 d. kreditorių susirinkimo sprendimu.

114.       Nors, kaip pagrįstai nurodo ieškovai, nemokumo administratoriaus veiklos ataskaitos patvirtinimas nesukuria absoliučios jo veiksmų teisėtumo prezumpcijos ir nepanaikina kreditorių teisės ginčyti atskirus nemokumo administratoriaus veiksmus, patvirtinus ataskaitą keičiasi įrodinėjimo pareigų paskirstymas – pareiga įrodyti netinkamą prievolės vykdymą tenka kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011).

115.       Tai reiškia, kad ieškovai privalo įrodyti ne tik atskirų nemokumo administratoriaus veiksmų neteisėtumą, bet ir tai, jog nemokumo administratorius prievolę vykdė netinkamai būtent tuo laikotarpiu, už kurį ataskaita buvo patvirtinta, taip pat priežastinį ryšį tarp nustatytų pažeidimų ir reikalaujamos žalos atsiradimo.

116.       Byloje nustatyta, kad atsakovės atlyginimas buvo patvirtintas 2012 m. sausio 11 d. kreditorių susirinkimo sprendimu ir detalizuotas 2012 m. sausio 13 d. sudarytoje pavedimo sutartyje, kuria atlyginimas buvo aiškiai susietas su konkrečiu bankroto proceso etapu – likvidavimo procedūros vykdymu iki 2014 m. sausio 17 d. (2012 m. sausio 17 d. teismo nutartimi BUAB „Faulana“ buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, nustatant likvidavimo terminą iki 2014 m. sausio 17 d.). Pasibaigus šiam laikotarpiui, 2014 m. gegužės 27 d. kreditorių susirinkimas patvirtino atsakovės, kaip nemokumo administratorės, veiklos ataskaitą ir pritarė visai patirtų administravimo išlaidų sąmatai, įskaitant ir atsakovei išmokėtą atlyginimą. Minėtas kreditorių susirinkimo sprendimas nebuvo apskųstas teismui, todėl yra galiojantis, taigi, patvirtina, kad už laikotarpį, kuriam buvo nustatytas atlyginimas, su atsakove buvo atsiskaityta.

117.       Tai, kad nemokumo administratorės veiklos ataskaita buvo patvirtinta tam tikrų kreditorių (AB banko SNORAS) balsais, savaime nepaneigia sprendimo teisinės galios, kadangi sprendimas buvo priimtas laikantis tuo metu galiojusios įstatyme nustatytos sprendimų priėmimo tvarkos. Vėliau nustatyti atskiri neteisėti mokėjimai kitiems kreditoriams taip pat nesudaro pagrindo retrospektyviai paneigti kreditorių susirinkimo sprendimo teisėtumą ar atsakovės teisę į jai pagal galiojantį teisinį pagrindą išmokėtą atlyginimą.

118.       Aplinkybė, kad vėlesniais bankroto proceso etapais kitiems nemokumo administratoriams buvo tvirtinami atskiri atlyginimai ar jų dalys, tik patvirtina 2012 m. sausio 11 d. nustatyto atlyginimo laikiną ir ribotą pobūdį. Kreditoriai susirinkimuose kiekvienam vėliau paskirtam nemokumo administratoriui atlyginimą nustatė atskirai, atsižvelgdami į jų veiklos laikotarpį, bankroto proceso stadiją bei tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą. Šią išvadą papildomai patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje eB2-1721-392/2021, kuria buvo pakeistas 2021 m. sausio 26 d. kreditorių susirinkimo nutarimas dėl buvusio BUAB „Faulana“ nemokumo administratoriaus A. S. atlyginimo. Minėta teismo nutartimi ne tik buvo padidintas A. S. nustatytas atlyginimas, bet ir pašalinta nuostata, kad šis atlyginimas turi būti mokamas iš 2012 m. sausio 11 d. kreditorių susirinkimo patvirtintos 250 000 Lt plius PVM atlyginimo sumos.

119.       Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad 2012 m. sausio 11 d. nustatyta administravimo išlaidų suma buvo skirta konkrečiam nemokumo administratoriui ir laikotarpiui, o vėlesni kitų nemokumo administratorių atlyginimai buvo savarankiški, nepriklausomi ir nesusiję su atsakovei jau išmokėta suma.

120.       Vertindama ieškovų argumentus dėl BAB bankui SNORAS atliktų mokėjimų, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-788-407/2017 buvo konstatuota, jog atsakovė neteisėtai per anksti patenkino hipotekos kreditoriaus reikalavimą. Tačiau šis sprendimas savaime nepatvirtina ieškovų teiginio, kad dėl šių nemokumo administratorės veiksmų bendrovei buvo padaryta 512 780,89 Eur dydžio žala, tiesiogiai susijusi su nemokumo administratorės atlyginimu.

121.       Iš bylos duomenų matyti, kad BAB bankas SNORAS 2018 m. birželio–lapkričio mėnesiais grąžino BUAB „Faulana“ visą neteisėtai gautą 512 780,89 Eur sumą. Vėliau ši suma buvo įtraukta į banko finansinį reikalavimą ir 2019 m. gruodžio 9 d. vėl išmokėta bankui kaip trečiosios eilės kreditoriaus finansinio reikalavimo patenkinimas. Trečiasis asmuo bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad minėtu mokėjimu buvo patenkintas būtent trečiosios eilės kreditoriaus finansinis reikalavimas, o ne realizuota hipotekos kreditoriaus teisė, todėl bendrovei nebuvo padaryta žala. Be to, dalis ieškovų nurodomos žalos (154 208,18 Eur) buvo padengta trečiojo asmens R. P. iniciatyva.

122.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nemokumo administratoriaus pareiga nėra garantuoti konkretų finansinį rezultatą, bet veikti sąžiningai, protingai ir rūpestingai, dedant maksimalias pastangas kreditorių interesams apsaugoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2012). Nemokumo administratoriaus veikla turi būti vertinama kompleksiškai, o ne fragmentiškai.

123.       Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovės administravimo laikotarpiu buvo vykdoma aktyvi bendrovės ūkinė komercinė veikla – nekilnojamojo turto nuoma, kurios tikslas buvo išsaugoti bendrovei priklausantį turtą, užtikrinti jo priežiūrą, padengti išlaikymo kaštus ir išvengti turto vertės sumažėjimo. Bankroto bylos iškėlimo dieną UAB „Faulana“ priklausė 14 nekilnojamojo turto objektų, kurių bendra likutinė vertė buvo 9 220 000 Lt (2 067 000 Eur). Atsakovės administravimo laikotarpiu buvo tęsiamos galiojančios nuomos sutartys ir sudaromos naujos, o bendras išnuomotų patalpų plotas padidėjo nuo 1 024,35 kv. m iki 2 149,26 kv. m, išnuomotų patalpų skaičius – nuo 27 iki 51.        

124.       Iš nemokumo administratorės veiklos ataskaitų matyti, kad už patalpų nuomą iki 2012 m. sausio 11 d. buvo gauta 63 879,57 Lt, iki 2014 m. gegužės 27 d. – 387 080,14 Lt, o nuo 2014 m. gegužės 27 d. iki 2015 m. kovo 12 d. papildomai gauta 167 986,90 Lt (48 652,37 Eur). Taigi, per visą atsakovės administravimo laikotarpį iš nuomos gautos pajamos buvo 550 067,04 Lt (160 758,53 Eur). Šios pajamos buvo naudojamos turto priežiūrai ir išlaikymui, todėl paneigia apeliantų teiginius, kad atsakovė nesiėmė realių veiksmų turto išsaugojimui ar veikė tik formaliai.

125.       Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovės administravimo laikotarpiu bankroto procedūrų eigą reikšmingai ribojo objektyvios aplinkybės – teismuose nagrinėti ginčai dėl kreditorių susirinkimų nutarimų teisėtumo, taikytos laikinosios apsaugos priemonės, dėl jų sustabdytos turto pardavimo procedūros. Šios aplinkybės nepriklausė nuo nemokumo administratorės valios ir objektyviai ribojo galimybę vykdyti turto realizavimą. Todėl apeliantų nurodomos aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu buvo parduotas tik vienas nekilnojamojo turto objektas ar nebuvo vykdomos tam tikros pardavimo procedūros, negali būti vertinamos kaip savaime patvirtinančios neteisėtą nemokumo administratorės neveikimą ar pareigų nevykdymą.

126.       Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovų siūlomas gautų pajamų kriterijus nemokumo administratoriaus atlyginimui nustatyti nėra objektyvus ir neatitinka bankroto proceso teisinės prigimties. Gautų pajamų dydis priklauso ne vien nuo nemokumo administratoriaus veiksmų intensyvumo ar kokybės, bet ir nuo parengiamųjų veiksmų apimties, kreditorių susirinkimų sprendimų, taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, turto realizavimo stadijos bei kitų nuo nemokumo administratoriaus valios nepriklausančių aplinkybių, todėl toks kriterijus nekoreliuoja su realia atlikto darbo apimtimi.

127.       Bankroto proceso pradžioje nemokumo administratorius privalo atlikti reikšmingus, tačiau tiesioginių pajamų nesukeliančius veiksmus – perimti ir apsaugoti turtą, peržiūrėti ir administruoti galiojančias sutartis, įvertinti ir patikrinti sudarytus sandorius, parengti turtą realizavimui bei užtikrinti jo išsaugojimą. Šie veiksmai yra būtini siekiant sudaryti prielaidas vėlesniam turto pardavimui ar pajamų generavimui, tačiau patys savaime dažnai nelemia momentinio finansinio rezultato.

128.       Dėl šių priežasčių nemokumo administratoriaus atlyginimo susiejimas su faktiškai gautomis pajamomis neleidžia objektyviai įvertinti nemokumo administratoriaus atliktų funkcijų apimties ir reikšmės, neatspindi bankroto proceso stadijų specifikos ir negali būti laikomas tinkamu ar teisiškai pagrįstu kriterijumi nemokumo administratoriaus atlyginimui nustatyti ar jo pagrįstumui vertinti.

129.       Atsižvelgdama į visas nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovai neįrodė nei atsakovės neteisėtų veiksmų, susijusių su atlyginimo išsimokėjimu, nei priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir reikalaujamos 69 536,96 Eur žalos atsiradimo.

130.       Todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimą dėl 69 536,96 Eur nemokumo administratorės atlyginimo dalies grąžinimo ar žalos atlyginimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliekamas nepakeistas.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

131.       Pirmosios instancijos teismas ieškovų reikalavimą dėl 6 proc. procesinių palūkanų priteisimo patenkino iš dalies ir iš atsakovės ieškovams priteisė 59 774,38 Eur procesinių palūkanų už 154 208,18 Eur nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. sausio 11 d.) iki 2022 m. birželio 28 d. (atsižvelgiant į tai, kad 2022 m. birželio 29 d. R. P. atliko pirmąjį mokėjimą žalai atlyginti), taip pat 16 041,02 Eur procesinių palūkanų nuo 2022 m. birželio 28 d. iki 2024 m. rugsėjo 10 d. (nes 2024 m. rugsėjo 11 d. buvo atliktas paskutinis R. P. mokėjimas).

132.       Trečiojo asmens R. P. ir atsakovės UAB „Avere“ apeliaciniuose skunduose ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų priteisimo. Pagrindinis apeliantų argumentas grindžiamas tuo, kad procesinės palūkanos buvo priteistos neteisėtai, nes iš atsakovės UAB „Avere“ nebuvo priteista pagrindinė piniginė suma, o 154 208,18 Eur žala buvo visiškai atlyginta kitoje, t. y. baudžiamojoje, byloje R. P. lėšomis. Apeliantų teigimu, šioje byloje ginčo dalykas buvo išnykęs, todėl akcesorinis reikalavimas dėl palūkanų priteisimo negalėjo būti tenkinamas. Taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiejo procesinių palūkanų skaičiavimą su kito asmens prievolės vykdymo laikotarpiu ir atliktais mokėjimais, nors UAB „Avere“ prievolės nebuvo pažeidusi. Be to, akcentuojama, kad ieškovai perėmė reikalavimus be palūkanų ir neperėmė BUAB „Faulana“ procesinės padėties baudžiamojoje byloje, todėl procesinių palūkanų priteisimas galėtų lemti nepagrįsto dvigubo kompensavimo riziką, ypač atsižvelgiant į tai, jog palūkanos už tą patį laikotarpį jau buvo arba yra siekiamos prisiteisti iš R. P. kitoje byloje (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-12435-1193/2025).

133.       Teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinių skundų argumentus, bylos medžiagą ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, o apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą.

134.       Teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentus, kad 154 208,18 Eur ir 2 255,25 Eur reikalavimai buvo perleisti be palūkanų. Iš reikalavimo teisių perleidimo sutarties 4 dalies ir jos priedų turinio matyti, jog naujiesiems kreditoriams buvo perleistos visos materialiosios ir procesinės teisės, įskaitant teises vykdymo, civilinėse ir baudžiamosiose bylose, taip pat visos papildomos (šalutinės) teisės, aiškiai nurodant teisę reikalauti netesybų, palūkanų ir procesinių palūkanų. Sutarties prieduose nurodytos reikalavimo sumos apibrėžtos kaip preliminarios, pažymint, kad į jas nėra įtrauktos palūkanos ir procesinės palūkanos, tačiau tai nereiškia šių teisių atsisakymo ar jų eliminavimo iš perleidžiamo reikalavimo apimties. Pagal CK 6.101 straipsnio 2 dalį, perleidžiant reikalavimą, kartu pereina ir visos su juo susijusios papildomos teisės, jeigu šalys aiškiai nesusitaria kitaip. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytas šalių susitarimas, kuriuo būtų ribojamas palūkanų ar procesinių palūkanų perleidimas, todėl daroma išvada, kad ieškovai teisėtai įgijo reikalavimo teisę su visomis jos sudėtinėmis ir šalutinėmis teisėmis, įskaitant teisę į procesines palūkanas.

135.       Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantų teiginiu, kad atsakovei netaikytina civilinė atsakomybė dėl žalos, kuri baudžiamojoje byloje buvo priteista ir atlyginta iš atsakovės darbuotojo R. P.. CK 6.264 straipsnyje įtvirtinta darbdavio netiesioginė civilinė atsakomybė yra savarankiškas civilinės atsakomybės pagrindas, skirtas nukentėjusiojo interesams apsaugoti, ir ji nėra paneigiama vien tuo pagrindu, kad žala buvo atlyginta darbuotojo lėšomis. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai išaiškinta, jog darbdavio atsakomybė kyla tais atvejais, kai darbuotojas žalą padaro vykdydamas savo darbo (tarnybines) funkcijas, o žalos atlyginimo priteisimas iš darbuotojo nepanaikina nukentėjusiojo teisės reikšti reikalavimą darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. P. buvo atsakovės darbuotojas, ėjo vadovo pareigas ir buvo vienintelis įgaliotas asmuo vykdyti bankroto administravimo funkcijas, o neteisėti mokėjimai buvo atlikti būtent vykdant šias funkcijas. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad žalos padarymo metu darbuotojas veikė ne darbo funkcijų vykdymo kontekste, todėl aplinkybė, jog žala buvo atlyginta R. P. lėšomis, nepaneigia atsakovės civilinės atsakomybės egzistavimo, o lemia prievolės pasibaigimą jos įvykdymo būdu.

136.       Teisėjų kolegija atmeta ir apeliantų argumentą, kad procesinės palūkanos gali būti skaičiuojamos tik tuo atveju, kai pagrindinė suma priteisiama iš atsakovės. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad procesinės palūkanos yra kompensuojamojo pobūdžio ir skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško prievolės įvykdymo, o deliktinė prievolė atlyginti žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento, o ne nuo teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K?3?325?684/2017, CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta, kad atsakovė iki bylos iškėlimo žalos neatlygino ir ieškinio nepripažino, todėl prievolė egzistavo visą bylinėjimosi laikotarpį ir pasibaigė tik dėl to, kai ją faktiniais mokėjimais įvykdė trečiasis asmuo – R. P.. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad procesinės palūkanos turi būti skaičiuojamos iki faktinio reikalavimo patenkinimo momento, nepriklausomai nuo to, kuris iš atsakingų subjektų atliko mokėjimą, o apeliantų teiginiai, kad „nuo nulio eurų palūkanos neskaičiuojamos“, vertintini kaip formalūs ir neatitinkantys deliktinės prievolės teisinės prigimties.

137.       Teisėjų kolegija taip pat nenustato pagrindo pripažinti, kad ieškovai piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovai, gavę dalinį žalos atlyginimą, nedelsdami sumažino pareikštus reikalavimus, o procesinės palūkanos šioje byloje ir palūkanos, priteistos ar galimai priteistinos kitoje byloje (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-12435-1193/2025), kyla iš skirtingų teisinių pagrindų. Vien hipotetinė dvigubo išieškojimo rizika savaime nereiškia piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ir gali būti sprendžiama vykdymo proceso metu, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovai veikė nesąžiningai ar siekė nepagrįsto praturtėjimo.

138.       Išdėstytų argumentų pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų priteisimo paliekama nepakeista.

139.       Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia apskųsto teismo sprendimo (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).

Dėl pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

140.       Atsakovė UAB „Avere“ ir trečiasis asmuo R. ?. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paskirstė bylinėjimosi išlaidas 50/50, motyvuodamas, jog dalis ieškovų reikalavimų buvo patenkinta baudžiamojoje byloje. Jie nurodo, kad pagal CPK 93 straipsnį bylinėjimosi išlaidos turi būti priteisiamos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Faktiškai patirtos atsakovės išlaidos, įskaitant 8 522,95?Eur už ekspertizę, nebuvo tinkamai įvertintos, o 4 520?Eur sumažinimas buvo nemotyvuotas, neatsižvelgiant į bylos sudėtingumą, dokumentų apimtį, procesinių veiksmų skaičių ir jų būtinumą. Todėl atsakovė ir trečiasis asmuo prašo apeliacinės instancijos teismo panaikinti pirmosios instancijos sprendimą bylinėjimosi išlaidų dalyje ir priteisti visas faktiškai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

141.       Bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuoja CPK 93 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, iš kitos šalies priteisiamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Pagal 2 dalį, jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.

142.       Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo nustatytomis proporcijomis, nepateikė alternatyvių skaičiavimų ar objektyvių kriterijų, leidžiančių nustatyti kitokią bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalį. 

143.       Nagrinėjamoje byloje ieškovai pareiškė tiek turtinius, tiek neturtinius reikalavimus. Pagrindinis turtinis reikalavimas dėl 106?359,90?Eur žalos atlyginimo buvo visiškai atmestas. Patenkinti reikalavimai dėl palūkanų: 59?774,38?Eur nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki 2022?m. birželio 28?d. ir 16?041,02?Eur nuo 2022?m. birželio 28?d. iki 2024?m. rugsėjo 10?d., iš viso 75?815,40?Eur. Vertinant vien tik turtinių reikalavimų apimtį, ieškinio patenkinimo dalis sudaro apie 41?proc. 

144.       Neturtinio pobūdžio reikalavimai dėl 21 sandorio pripažinimo negaliojančiais buvo patenkinti visa apimtimi. Atsižvelgiant į jų pobūdį, šių reikalavimų neįmanoma objektyviai įvertinti pinigine išraiška ar nustatyti procentinį jų santykį.

145.       Įvertinusi tiek turtinių, tiek neturtinių reikalavimų išsprendimo rezultatą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškinys šioje byloje pagrįstai patenkintas 50 proc., nes turtinių reikalavimų patenkinimas sudaro apie 41 proc., o neturtiniai reikalavimai patenkinti visa apimtimi.

146.       Apeliantai nesutinka su bylinėjimosi išlaidų sumažinimu, nes teismas neįvardijo, kurios konkrečios išlaidos buvo perteklinės ir kodėl, apsiribodamas bendrine formuluote, kad jos nepagrįstai didelės.  Jie teigia, kad atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, trukmę ir apimtį, visos patirtos advokato išlaidos buvo būtinos ir proporcingos, todėl teismas pažeidė motyvavimo ir įrodymų vertinimo reikalavimus.

147.       CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Pagal šio straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ar advokato darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintuose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

148.       Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos bylinėjimosi išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos (CPK 88 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-969/2017; 2023 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1120/2023).

149.       Teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio, vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nuostatomis.

150.       Pagal kasacinio teismo praktiką, nors Rekomendacijų nuostatos neriboja šalių teisės susitarti dėl advokato atlyginimo, tačiau šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009).

151.       Spręsdamas dėl patirtų išlaidų atitikties pagrįstumo kriterijui, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Taigi, kaip išlaidavimo nuostoliai jos lieka neatlygintos patyrusiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-969/2017).

152.       Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tokios paslaugos kaip atstovo susipažinimas su konkrečiu teismo procesiniu sprendimu ar byla, taip pat šalių procesiniais dokumentais, teismų praktikos paieška rengiant procesinius dokumentus, bylos medžiagos, teismo procesinio sprendimo ir byloje dalyvaujančio asmens procesinio dokumento analizė, pasirengimas rengti procesinį dokumentą, informacijos, reikalingos rengiant procesinį dokumentą, paieška ir susipažinimas su kliento pateikta informacija, nelaikomos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis. Įvardytos paslaugos vertinamos kaip kitų paslaugų – atitinkamų procesinių dokumentų parengimo – sudėtinė dalis, todėl pagal Rekomendacijas už šias paslaugas atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-701/2016; 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-466-403/2018).

153.       Atsakovė UAB „Avere“ prašė priteisti iš viso 29 518,95 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme: 2 250 Eur pagal 2024 m. sausio 8 d. prašymą; 700 Eur pagal 2023 m. liepos 31 d. prašymą; 4 000 Eur pagal 2023 m. liepos 4 d. prašymą; 3 146 Eur pagal 2017 m. gegužės 9 d. prašymą; 4 475 Eur pagal 2024 m. rugsėjo 13 d. prašymą; 5 325 Eur pagal 2025 m. vasario 17 d. prašymą ir 1 100 Eur pagal 2025 m. gegužės 9 d. prašymą. Taip pat atsakovė ir trečiasis asmuo R. P. nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė dėl dalies atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų – 8?522,95?Eur už ekspertizę (viešoji įstaiga Ekonominių teismo ekspertizių centras, 2018?m. gegužės 4?d. aktas), kuri buvo būtina ginčo objektyviam išnagrinėjimui. Nors šias išlaidas patvirtinantys įrodymai buvo pateikti teismui, po bylos atnaujinimo dėl neskaitmenizavimo jie nebuvo įtraukti į bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

154.       Iš atsakovės pateiktų paslaugų išklotinių matyti, kad į prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas įtrauktos tokios paslaugos kaip informacijos rinkimas, procesinių dokumentų nagrinėjimas, įrodymų rinkimas ir sukomplektavimas, jų pateikimas teismui bei komunikacija su teismu. Šių paslaugų bendra suma sudaro apie 2 350?Eur. Tiksliai atskirti šių išlaidų dalį nėra galimybės, nes daugeliu atvejų jos buvo apjungtos su kitomis paslaugomis, pavyzdžiui, procesinių dokumentų rengimu ar kliento konsultavimu. Atsižvelgiant į teismų praktiką, šios išlaidos laikytinos sudėtine kitų teisinės pagalbos paslaugų dalimi ir atskirai iš ieškovų atsakovei nepriteistinos. Todėl atsakovės bylinėjimosi išlaidų suma turi būti sumažinta 2 350?Eur suma, t. y. iki 27 168,95?Eur.

155.       Teisėjų kolegija pritaria apeliantams, kad byla yra sudėtinga, jos apimtis labai didelė, o nagrinėjimas tęsiasi nuo 2016 metų. Atsakovė įrodė, kad jos patirtos teisinės pagalbos išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Šių aplinkybių ieškovai nepaneigė, be to, pačių ieškovų šioje byloje patirtos advokatų pagalbos išlaidos sudaro 16 478,69?Eur. 

156.       Atsižvelgus į bylos sudėtingumą, apimtį, atsakovės atstovo parengtų procesinių dokumentų kiekį, pobūdį ir turinį, galimas darbo ir laiko sąnaudas juos rengiant, taip pat advokato darbo ir laiko sąnaudas dalyvaujant teismo posėdžiuose, nustatyta, kad atsakovės patirtos 27 168,95?Eur (29 518,95?Eur – 2 350?Eur) bylinėjimosi išlaidos atitinka būtinumo ir pagrįstumo kriterijus (CPK 98 straipsnio 2 dalis, Rekomendacijų 2 punktas). Nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, kurios, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, leistų nukrypti nuo bendrosios CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklės ir nepriteisti atsakovei šių išlaidų visa apimtimi.

157.       Atsižvelgus į tai, kad ieškinys šioje byloje patenkintas 50 proc., ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos (16?478,69?Eur) kompensuojamos 50?proc. – 8?239,35?Eur, atsakovės sumažintos bylinėjimosi išlaidos (27 168,95?Eur) kompensuojamos 50?proc. – 13 584,48 ?Eur. Atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, iš ieškovų atsakovei priteisiamos 5 345,13?Eur bylinėjimosi išlaidos.

Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų 

158.       Kadangi pakeičiama tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, atsižvelgdama į protingumo principą, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nėra pagrindo priteisti vienai šaliai iš kitos apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Todėl proceso dalyviai bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme,  padengia patys (CPK 93?straipsnio 1?dalis, 302?straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, ir 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. sprendimą iš dalies pakeisti.

Priteisti iš ieškovų M. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Avere“ (juridinio asmens kodas 300936536) 5 345,13?Eur (penkių tūkstančių trijų šimtų keturiasdešimt penkių eurų trylikos euro centų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. 

Teisėjos                                                                                 Giedrė Čėsnienė

                                                                                                         Vilija Mikuckienė

                                                                                                         Asta Radzevičienė