Baudžiamoji byla Nr. 2K–297/2011

                                                                                               (Proceso Nr. 1-95-1-00278-2009-4)

                                                                                                                                            Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                               2.4.5.2.1; 1.1.4.4.2. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. birželio 28 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Rimanto Baumilo, pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. J. ir V. U. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutarties, kuria Širvintų rajono apylinkės prokuratūros prokurorės ir nuteistųjų R. J. ir V. U. apeliaciniai skundai atmesti.

Širvintų rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu nuteisti:

R. J. - pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK)178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės iš A. D. namo) laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (dėl G. D. vairuotojo pažymėjimo pagrobimo) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (dėl A. D. turto sugadinimo) 10 MGL (1300 Lt) bauda; pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės iš J. P. namo) laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (dėl J. P. vairuotojo pažymėjimo pagrobimo) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; pagal BK 214 straipsnio 1 dalį (dėl J. P. elektroninės mokėjimo priemonės pagrobimo) 10 MGL (1300 Lt) bauda; pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (dėl J. P. turto sugadinimo) 10 MGL (1300 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apimant ir iš dalies sudedant, paskirta laisvės atėmimo trejiems metams bausmė. BK 64 straipsnio pagrindu ši bausmė, visiško sudėjimo būdu, subendrinta su 2009 m. birželio 26 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė bausmė R. J. nustatyta laisvės atėmimas trejiems metams ir 22 MGL (2860 Lt) bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.

  V. U. - pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės iš A. D. namo) laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (dėl G. D. vairuotojo pažymėjimo pagrobimo) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (dėl A. D. turto sugadinimo) 10 MGL (1300 Lt) bauda; pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės iš J. P. namo) laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (dėl J. P. vairuotojo pažymėjimo pagrobimo) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; pagal BK 214 straipsnio 1 dalį (dėl J. P. svetimos elektroninės mokėjimo priemonės pagrobimo) 10 MGL (1300 Lt) bauda; pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (dėl J. P. turto sugadinimo) 10 MGL (1300 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apimant ir iš dalies sudedant, paskirta laisvės atėmimo trejiems metams bausmė. BK 64 straipsnio pagrindu ši bausmė, visiško sudėjimo būdu, subendrinta su Ukmergės rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 15 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė bausmė V. U. nustatyta laisvės atėmimas ketveriems metams septyniems mėnesiams ir septynioms dienoms, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. J. išteisintas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės iš D. K. namo), 302 straipsnio 1 dalį (dėl A. K. ir A. K. pasų pagrobimo) ir 187 straipsnio 1 dalį (dėl D. K. turto sugadinimo) neįrodžius dalyvavimo šių nusikaltimų padaryme; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės iš K. D. namo), nesant nusikaltimo įvykio.

V. U. išteisintas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės iš D. K. namo), 302 straipsnio 1 dalį (dėl A. K. ir A. K. pasų pagrobimo) ir 187 straipsnio 1 dalį (dėl D. K. turto sugadinimo), neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės iš K. D. namo), nesant nusikaltimo įvykio.        

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas D. M., išteisintas Ž. K., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.             

              Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą,

n u s t a t ė :

R. J. ir V. U. nuteisti už tai, kad, bendrininkaudami su D. M., 2009 m. rugsėjo 17 d., tarp 10.45 ir 11.20 val., viniatraukiu išlauždami langą, įsibrovė į A. D. gyvenamąjį namą, esantį Širvintų rajone, (duomenys neskelbtini) pagrobė jame buvusius du mobiliojo ryšio telefonus „Sony Ericsson K550i“, kurių kiekvieno vertė 200 Lt, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6020“ 50 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3310“ 20 Lt vertės, vyrišką rankinį laikrodį „Kenneth Cole“ 332 Lt vertės ir 401 JAV dolerį (atitinkamai - 942,35 Lt), t. y. iš viso pagrobė A. D. priklausančio turto už 1744,35 Lt, taip padarydami nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. Tuo pačiu metu iš A. D. gyvenamojo namo dar pagrobė asmens dokumentą - G. D. vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2004 m. vasario 19 d., ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje. Be to, nurodytomis aplinkybėmis įsibraudami į A. D. gyvenamąjį namą, išlaužę plastikinį langą ir išplėšę namo viduje buvusios rankinės spynelę, sugadino nedidelės 378,30 Lt vertės A. D. turtą; taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje.

R. J. ir V. U. nuteisti už tai, kad, bendrininkaudami su D. M., 2009 m. rugsėjo 17 d., tarp 10.45 ir 11.20 val., viniatraukiu išlauždami langą, įsibrovė į J. P. gyvenamąjį namą, esantį Širvintų rajone, (duomenys neskelbtini) pagrobė jame buvusius fotoaparatą „Panasonic Lumix“ 1200 Lt vertės, penkis auksinius žiedus su brangakmeniais, kurių kiekvieno vertė 300 Lt, vestuvinį auksinį žiedą 300 Lt vertės, auksinę grandinėlę 700 Lt vertės, auksinį kaklaraiščio segtuką 300 Lt vertės, 2 auksinius pakabukus, kurių kiekvieno vertė 200 Lt, du metalinius kaklaraiščių segtukus, kurių kiekvieno vertė 1 Lt, ne mažiau kaip 1226,21 Lt, ne mažiau kaip 405 zlotus (atitinkamai - 336,15 Lt), 125 JAV dolerius (atitinkamai – 293,75 Lt) ir 1120 eurų (atitinkamai – 3864 Lt), t. y. iš viso pagrobė J. P. priklausančio turto už 10 122,11 Lt, taip padarydami nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. Be to, tuo pačiu metu iš J. P. gyvenamojo namo pagrobė asmens dokumentus : J. P. pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2009 m. kovo 23 d. Širvintų PK MP (95), ir J. P. vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2007 m. vasario 26 d., ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje. Be to, tuo pačiu metu  iš J. P. gyvenamojo namo pagrobė svetimą elektroninę naudojimo priemonę - J. P. AB DnB NORD banko mokėjimo kortelę „Visa Electron“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 214 straipsnio 1 dalyje. Be to, nurodytomis aplinkybėmis įsibraudami į J. P. gyvenamąjį namą, išlaužę plastikinį langą, sugadino nedidelės 337,40 Lt vertės J. P. turtą; taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje.

Nuteistasis R. J. kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

Nuteistasis V. U. kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Pasak kasatorių, jie nuteisti nepagrįstai.

R. J. ir V. U. savo kasaciniuose skunduose nurodo tapačius teisinius argumentus, todėl jie dėstomi kartu.

Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus, nes nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniuose skunduose,  o tai suvaržė įstatymų garantuotą jų teisę ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Kasaciniuose skunduose pažymima, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinta, jog tais atvejais, kai nusikalstama veika padaroma kelių asmenų bendrai, kiekvieno jų dalyvavimas aprašant nusikalstamą veiką turi būti atskleistas. Kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje neindividualizavo jų veiksmų, t. y. nenurodė, kaip jie dalyvavo bendrininkaudami nusikalstamų veikų padaryme. Pasak kasatorių, tai jokiais bylos duomenimis nepatvirtinta, todėl ir nebuvo galima nustatyti kokių nors konkrečių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas šio trūkumo neištaisė. Tame pačiame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 pabrėžiama, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti įtikinamas ir negali kelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, įrodymų našta negali būti perkelta kaltinamajam. Tuo tarpu, kasatorių nuomone, išvadą apie jų, kaip vykdytojų, dalyvavimą nusikaltimuose teismas padarė tik dėl to, kad jie nedavė parodymų apie galimą kitokią bendrininkavimo rūšį. Be to, pirmosios instancijos teismo argumentas, kad vagysčių apimtis ir mastas leidžia spręsti, kad buvo trys vykdytojai (nepaisant to, kad iš tiesų  pagrobti tik smulkūs daiktai, kuriuos galėjo panešti vienas asmuo), tėra spėjimas, nes jokių duomenų, kad į namus įsibrovė keli asmenys, – nėra. Apeliacinių skundų argumentų dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo.

Kasatoriai nurodo, kad teismų motyvai darant išvadas dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo yra prieštaringi, pažeidžiantys BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Vienu atveju pripažįstama, kad neįrodyta, jog kasatoriai padarė vagystę iš D. K. gyvenamojo namo, o kitu atveju teigiama, kad kaltei dėl vagysčių iš A. D. bei J. P. gyvenamųjų namų pagrįsti pakanka vogtų daiktų suradimo automobilyje fakto.

Kasatoriai teigia nepadarę nusikalstamų veikų, už kurias yra nuteisti, o pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė bylos duomenų, dėl to apeliaciniuose skunduose nurodė konkrečias neištirtas aplinkybes ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo prašė atlikti įrodymų tyrimą, t. y. paskirti daktiloskopinę ir biologinę DNR ekspertizes, kad būtų atsakyta į klausimą, ar ant nors vieno pagrobto daikto, dokumento ar automobilyje rastų viniatraukių, yra jų rankų pėdsakų, biologinių DNR pėdsakų, ar mūvėjo jie automobilyje rastas pirštines, ar turėjo rankose policijos komisariate rastą išmestą vairuotojo pažymėjimą. Tačiau teismas nemotyvuotai atmetė prašymą atlikti įrodymų tyrimą, taigi nepatikrino bylos pagal apeliacinius skundus ir nutartyje neatsakė į esminius jų argumentus. V. U. akcentuoja, kad dėl to teismuose jam nebuvo sudarytos galimybės gintis ir buvo pažeistas BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas. Be to, V. U. kasaciniame skunde nurodo, kad paimant iš automobilio daiktus nebuvo fiksuota, kas  ir iš kur paimta, daiktai tinkamai neaprašyti, nesupakuoti ir neužantspauduoti. Dėl to buvo pažeisti BPK 149 straipsnio reikalavimai.

Kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to, kad netinkamai vertino liudytojų K. G. ir S. D. parodymus, kuriuos paneigė ne tik jų, bet ir nuteistųjų D. M., išteisintojo Ž. K. parodymai, bei nepatvirtino kiti bylos duomenys (nes niekur nerasta jų pėdsakų, nenustatyta, kad įsibraudami į namus kasatoriai panaudojo kokį nors įrankį).

Kasatoriai mano, kad jų atpažinimas yra abejotinas ir dėl to, kad K. G., teismo posėdžio metu tvirtinęs, jog atpažino kasatorius R. J. ir V. U., neatpažino trečio asmens, matyto įvykio vietoje (Ž. K. ar D. M.), ir teigė, kad jo teismo salėje nėra. R. J. ir V. U. nurodo apeliaciniuose skunduose ginčiję nenuoseklius liudytojo K. G. parodymus apie galimybes atpažinti matytus asmenis, jų apibūdinimą atpažįstant. Pasak kasatorių, liudytojas negalėjęs jų įsidėmėti, atpažinimo tikrumas kelia abejonių,  todėl bylą  nagrinėjant apeliacine tvarka kasatoriai prašė K. G. papildomai apklausti, tačiau ir šį prašymą apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai atmetė, o apeliacinių skundų argumentų neišnagrinėjo. Kasatoriai pažymi, kad K. G. galėtų kilti atsakomybė pagal BK 83 straipsnio 4 dalį, tačiau, net ir laikant jo parodymus teisingais, kasatorių dalyvavimo įsibraunant A. D. butą nepatvirtina kiti įrodymai.

Be to, V. U. teigia, kad jo atpažinimas (parodant atpažinti liudytojui K. G.) atliktas nedalyvaujant jo gynėjui, kurio jis, tuo metu būdamas suimtas, reikalavo. Taip buvo esmingai pažeistos BPK 48 ir 50 straipsnių, 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos, reglamentuojančios gynėjo dalyvavimą procese. Kasatorius teigia, kad dėl padaryto pažeidimo atpažinimo protokole netinkamai užfiksuoti šio tyrimo veiksmo rezultatai - tai, kad K. G. visų pirma atpažino ne jį, o kitą asmenį.

Kasatoriai R. J. ir V. U. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis iš esmės motyvuojama teiginiais, atkartojančiais pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole užfiksuotus apklaustų asmenų – kaltinamųjų, liudytojų parodymus, tačiau, kasatorių manymu, iš jų parodymų galima spręsti tik tai, kad liudytojai matė netoli įvykio vietos einančius tris jaunuolius, o liudytojas K. G. tariamai atpažino tarp trijų asmenų buvus V. U. ir R. J. Šias aplinkybes siejant su automobilyje, kuriuo važiavo, rastais pagrobtais daiktais, teismų sprendimuose spėjama, kad nusikalstamą veiką padarė (buvo jos tiesioginiai vykdytojai) jie.

Kasatoriai teigia, kad apeliaciniuose skunduose ginčijo netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, nes, nenustačius tikslių kaltinamųjų veiksmų ir neindividualizavus jų dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme, neaišku, ar taikytina vykdytojo, ar padėjėjo baudžiamoji atsakomybė, t. y. nežinia, ar yra pagrindas taikyti tik BK specialiosios dalies straipsnį, ar būtina taikyti ir BK bendrosios dalies straipsnį.

Kasatoriai taip pat mano, kad buvo nepagrįstai nuteisti pagal BK 302 straipsnio 1 dalį dėl pagrobto mirusio asmens - G. D. vairuotojo pažymėjimo, nes šis dokumentas nebegaliojo. Pripažinus, kad kasatoriai pagrobė šį dokumentą, turėtų būti taikoma BK 22 straipsnio 2 dalis ir 302 straipsnio 1 dalis, nes pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairuotojų pažymėjimų išdavimo taisyklių 48.4 punktą mirus asmeniui, kuriam išduotas vairuotojo pažymėjimas, toks dokumentas skelbiamas negaliojančiu. Tokiu atveju baudžiamoji atsakomybė negalima. Be to, tuo atveju, jei nuteistieji, tikėtina, nežinodami apie dokumento negaliojimą, jį pagrobė (ar bendrininkavo pagrobdami), turėtų būti taikomas baudžiamasis įstatymas, numatantis baudžiamąją atsakomybę už pasikėsinimą pagrobti galiojantį dokumentą. Kadangi pirmosios instancijos teismas nenustatė, ar G. D. išduotas vairuotojo pažymėjimas buvo galiojantis, o apeliacinės instancijos teismas šio trūkumo neištaisė, tai, pasak kasatorių, ir dėl šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose.

              Atsiliepime Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė prašo nuteistųjų R. J. ir V. U. kasacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus. Nuteistieji, skųsdami apeliacinės instancijos teismo nutartį, iš esmės ginčija įrodymų pakankamumą ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų padarytą jų vertinimą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės reiškia, kad jais grindžiamų išvadų sprendžiamais klausimais darymas yra išimtinė teismo teisė bei pareiga. Tuo tarpu proceso dalyvių nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir darytinų išvadų teismui  nėra privalomos. Taigi nepalankaus sprendimo nuteistiesiems priėmimas nereiškia, kad nagrinėjant bylą buvo padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Prokurorė nurodo, kad R. J. ir V. U. kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis ir įvertinęs jų visumą. Nepagrįsti kasatorių teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas, atsisakęs atlikti įrodymų tyrimą, nepatikrino bylos, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, ir kad dėl to teismo priimtoje nutartyje neatsakyta į esminius skunduose keltus klausimus. Prokurorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nemotyvuodamas savo sprendimo dėl pareikštų proceso dalyvių prašymų, nesilaikė BPK 324 straipsnio 2 dalies reikalavimo priimti motyvuotą nutartį, tačiau tai nėra esminis pažeidimas, nes jis nesukliudė išsamiai  ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismas privalo ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ar pakartotinai tirti įrodymus, kurie yra prieštaringi, o prieštaravimų negalima pašalinti. Prokurorė teigia, kad šioje byloje visas esmines aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tinkamai ištyrė pirmosios instancijos teismas. Teismas taip pat išsamiai tyrė ir nuosprendyje analizavo kasatorių ginčijamus liudytojo K. G. parodymus (duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme), taip pat aiškinosi parodymo atpažinti asmenis aplinkybes. Taigi pakartotinai tirti įrodymus apeliacinės instancijos teisme nebuvo pagrindo. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvavę nuteistieji R. J. ir V. U. bei jų gynėjas prašė atlikti procesinius veiksmus, kurie nebuvo atlikti ikiteisminio tyrimo metu, t. y. nuimti ir ištirti nuo iš nukentėjusiųjų pavogtų daiktų pirštų anspaudus, taip pat paskirti atitinkamas ekspertizes DNR pėdsakams nustatyti. Prokurorė mano, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog nusikaltimo vietoje ar ant pavogtų daiktų būtų rasti nuteistųjų (kasatorių) DNR ar rankų pėdsakai, tačiau šių aplinkybių nustatymas ar paneigimas jokios reikšmės teismo išvadoms neturėtų, nes byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumos, kaip nusprendė teismai, pakako kasatorių R. J. ir V. U. kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas, paaiškinančias, kodėl atmeta apeliacinius skundus. Kasaciniuose skunduose nuteistieji akcentuoja, kad teismas negalėjo jų kaltės grįsti atpažinimo protokolu, nes buvo pažeista asmens parodymo atpažinti tvarka, o liudytojo K. G. parodymai - nepatikimi. Priešingai nei teigia kasatoriai, pirmosios instancijos teismas, grįsdamas nuosprendį liudytojo K. G. parodymais bei atpažinimo protokolu, baudžiamojo proceso nuostatų nepažeidė, nes atpažinimo procedūra atlikta laikantis BPK 191 ir 192 straipsnių reikalavimų. Atpažinimo protokolas taip pat surašytas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.

Prokurorės teigimu, atmestini kasatorių argumentai dėl tikslaus kaltinamųjų veiksmų nustatymo ir kiekvieno jų dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme individualizavimo, o dėl to ir negalimumo tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. J., V. U. ir D. M., darydami nusikaltimus, buvo bendravykdytojai, todėl jų veiksmų papildomai kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio atitinkamą dalį nereikia.

Atsiliepime pažymima, kad kasatoriai teigia esą teismai, pripažindami juos kaltais pagal BK 302 straipsnio 1 dalį dėl mirusio asmens G. D. vairuotojo pažymėjimo pagrobimo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Prokurorės nuomone, kasaciniai skundai dėl šios veikos kvalifikavimo nenagrinėtini, nes apeliacine tvarka šie klausimai nebuvo skundžiami ir nebuvo nagrinėjami (BPK 367 straipsnio 3 dalis).

Nuteistųjų R. J. ir V. U. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl įrodymų vertinimo ir nuteistųjų apeliacinių skundų išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme

              Kasatoriai R. J. ir V. U. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma jų apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir paliko galioti apkaltinamąjį nuosprendį, kuris nėra pagrįstas jų kaltę patvirtinančiais įrodymais. Šie teiginiai argumentuojami tuo, kad apeliacinės instancijos teismas be jokių motyvų atmetė nuteistųjų prašymus atlikti papildomą įrodymų tyrimą – apklausti liudytoją K. G., pateikti ekspertams (specialistams) ištirti pagrobtus daiktus ir įsibrovimo įrankį (viniatraukius), pirštines, t. y. daiktus, rastus automobilyje, kuriuo važiavo nuteistieji (kad būtų atsakyta į klausimą, ar ant šių daiktų yra rankų pėdsakų ir kam jie priklauso). Šių įrodymų tyrimas buvo būtinas, nes, kasatorių manymu, jų atpažinimas abejotinas, o  V. U. atpažintas pažeidžiant BPK 48, 50 straipsnių, 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas (nes atliekant šį tyrimo veiksmą nedalyvavo gynėjas); daiktų iš automobilio paėmimas ir aprašymas neatitinka BPK 149 straipsnių reikalavimų.

              Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorių R. J. ir V. U. argumentai nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, nors atmesdamas nuteistųjų prašymus atlikti įrodymų tyrimą ir nenurodė motyvų (BPK 324 straipsnio 2 dalis), tačiau, kaip matyti iš šio teismo nutarties, argumentuotai pasisakė, kodėl pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nuteistųjų kaltės įrodytumo (įrodymų pakankamumo) pripažįsta esant pagrįstomis. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, savo  nutartyje išanalizavo liudytojo K. G. parodymus apie aplinkybes, kuriomis jis matė ir įsidėmėjo kasatorius (bet neįsidėmėjo trečiojo asmens) ir apie kurias jis buvo išsamiai apklaustas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, kuomet, be kita ko, patvirtino neabejojantis, kad teismo salėje esantys R. J. ir V. U. yra būtent tie asmenys, kuriuos jis du kartus matė iš nedidelio atstumo, kai buvo įvykdytos vagystės. Taigi liudytojo K. G. parodymų patikimumas įvertintas išsamiai ištyrus ir patikrinus visas aplinkybes (kurias kasatoriai nurodo kaip esą neištirtas). Šiuo atveju tai, kad ikiteisminio tyrimo metu atliekant V. U. parodymą atpažinti (K. G.) nedalyvavo  gynėjas (BPK 48 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 50 straipsnis, 51 straipsnio 1 dalies 7 punktas), nėra aplinkybė, dėl kurios būtų pagrindas teigti, jog teismai padarė esminį BPK 20 straipsnio pažeidimą, t. y. tokį pažeidimą, dėl kurio buvo suvaržytos kaltinamojo teisės ir kuris sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Byloje nustatyta, kad kasatoriams važiuojant iš įvykio vietos automobiliu, kurį vairavo R. J., netrukus jie buvo sulaikyti, automobilyje rasti ir paimti pagrobti daiktai, pinigai, taip pat nešiojamos radijo stotelės, viniatraukiai (teismai nustatė, kad jie panaudoti įsibraunant į nukentėjusiųjų namus). Šios aplinkybės nustatytos teisiamajame posėdyje ištyrus rašytinius bylos įrodymus (automobilio ir daiktų apžiūros protokolus ir kt.), apklausus liudytojus (A. G., S. D., R. G., R. L.), kurie dalyvavo sulaikant automobilį ir jį apžiūrėjo ar atliko tyrimo veiksmus. Pažymėtina, kad R. J. dalyvavo atliekant tyrimo veiksmą - automobilio ir daiktų apžiūrą, pasirašė protokolą, kuriame užfiksuota veiksmų eiga ir rezultatai (BPK 179 straipsnis). Iš bylos duomenų matyti, kad rasti pagrobti daiktai grąžinti nukentėjusiesiems, o paskelbus apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir kasatorių pageidavimu susipažinus su bylos medžiaga jų gynėjai, prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą nepareikšta. Esant tokioms aplinkybėms, kasatorių argumentai dėl papildomo įrodymų tyrimo, kurį turėjęs atlikti apeliacinės instancijos teismas (skirdamas ekspertizes ant daiktų, tikėtina, paliktų pėdsakų priklausomybei nustatyti), nėra pagrindas pripažinti, jog šis teismas apie įrodymų pakankamumą sprendė neišsiaiškinęs reikšmingų aplinkybių arba, kaip nurodo kasatoriai, remdamasis tik vogtų daiktų suradimo automobilyje faktu. Priešingai, visi duomenys – tiek teisinantys, tiek kaltinantys – ištirti ir patikrinti, kiek teismas galėjo tai padaryti BPK nustatytomis priemonėmis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo padarytas BPK 324 straipsnio 2 dalies pažeidimas (proceso dalyvių prašymo atmetimo motyvų nenurodymas) yra formalus, t. y. nelaikytinas esminiu BPK normų pažeidimu.

              Teisėjų kolegija daro išvadą, kad įrodymų vertinimas yra grindžiamas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, t. y. pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma R. J. ir V. U. apeliaciniuose skunduose, ir atsakė į visus esminius jų argumentus, priimtoje nutartyje paaiškindamas, kodėl skundai atmetami, o nuosprendis pripažįstamas teisingu, todėl nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalyje nurodytų reikalavimų.

              Dėl įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aprašymo ir baudžiamojo įstatymo taikymo

              Kasatoriai R. J. ir V. U. nurodo, kad nuosprendyje pateiktas nusikalstamų veikų aprašymas, neindividualizuojant kiekvieno jų veiksmų ir jų nenustačius, neleidžia tinkamai taikyti baudžiamojo įstatymo, nes nėra aiškus kiekvieno bendrininko vaidmuo (vykdytojas ar padėjėjas).

              Iš teismų sprendimuose įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aprašymo matyti, kad R. J. ir V. U., veikdami bendrininkų grupe (kartu ir su kitu nuteistuoju D. M.), įsibrovė į nukentėjusiųjų gyvenamuosius namus, į kuriuos pateko viniatraukiu išlauždami langus, iš jų pagrobė konkretų turtą (įvairius daiktus), dokumentus, elektroninę mokėjimo priemonę, be to, įsibrovimo metu sugadino turtą. Nors kiekvieno bendrininko individualūs veiksmai atskirai nėra nustatyti, tačiau faktinės aplinkybės, atskleidžiančios BK specialiosios dalies straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų požymius, sudarančius jų sudėtį, leidžia spręsti baudžiamosios atsakomybės klausimus ir teisingai kvalifikuoti veikas. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. BK 24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, kai nusikalstamos veikos bendrininkai – vykdytojai - veiką padaro kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju). Tai reiškia, kad bendravykdytojai atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, t. y. tą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį, kurio dispozicijoje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį atitinkančias veikas bendrininkaudami padarė. Nustatyta, kad nuteistieji kaip bendravykdytojai padarė konkrečias nusikalstamas veikas (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas), pagal aprašytas faktines jų aplinkybes R. J. ir V. U. veikoms baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai.

              Kasatoriai ginčija baudžiamojo įstatymo taikymą (BK 302 straipsnio 1 dalį) dėl G. D. vairuotojo pažymėjimo pagrobimo, nes esą šis dokumentas, mirus jo savininkui, nebegalioja.

              Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad G. D., mirusio 2009 m. kovo 3 d., vairuotojo pažymėjimas buvo galiojantis, jis išduotas 2004 m. vasario 19 d. ir jo galiojimo laikas nurodytas iki 2014 m. vasario 19 d. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairuotojų pažymėjimų išdavimo taisyklių 48 punkto nuostatas vairuotojo pažymėjimai skelbiami negaliojančiais nustatyta tvarka, pažymint vairuotojų registre atitinkamą, Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių vairuotojų registro nuostatuose įvardytą, vairuotojo pažymėjimo būklę, o paskelbus tokį dokumentą negaliojančiu jis sunaikinamas (valstybinėje įmonėje „Regitra“). Taigi, vairuotojo pažymėjimo nebegaliojimo momentas prasideda ne nuo vairuotojo mirties fakto. Kasatorių veikos kvalifikacijai minėta aplinkybė (G. D. mirtis) neturi reikšmės. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 302 straipsnio 1 dalį yra numatyta už tikro dokumento pagrobimą, o pagrobtasis vairuotojo pažymėjimas toks ir buvo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kvestionuoti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų dėl baudžiamojo įstatymo taikymo pagrobiant G. D. vairuotojo pažymėjimą.  

              Teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinės instancijos teismo priimtą nutartį, dėl kurios paduoti kasaciniai skundai, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 d.) ir nenustačiusi BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų ją naikinti ar keisti, palieka šią nutartį galioti.

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Nuteistųjų V. U. ir R. J. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                                                                                                                    Valerijus Čiučiulka

                                                                                                                                                                                      Rimantas Baumilas

                                                                                                                           Dalia Bajerčiūtė