Administracinė byla Nr. A-278-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00311-2015-0

              Procesinio sprendimo kategorijos: 18.5.1; 43.7; 57.1.1; 57.3; 57.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų D. Š., V. K. ir R. P. bei trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, D. Š., V. K. ir R. P., trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl sprendimų panaikinimo, paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, su 2015 m. rugpjūčio 25 d. prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 40S-329 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui (-tei) S. A.“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 40S-329), kuriuo S. A. buvo atkurtos  nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam 6,22 ha (vertė – 6 063 Lt) vandens ūkio paskirties žemės sklypą, kurio naudojimo būdas – bendro naudojimo vandens telkiniai, Punto ežero dalį, esančią sklype Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 2) panaikinti Tarnybos 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 40S-328 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui (-tei) D. Š.“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 40S-328), kuriuo D. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,07 ha (vertė – 2 024 Lt) vandens ūkio paskirties žemės sklypo, kurio naudojimo būdas – bendro naudojimo vandens telkiniai, Punto ežero dalį, esančią sklype Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 3) pripažinti negaliojančiu Kaišiadorių rajono 2-ojo notarų biuro notarės V. B. 2013 m. gegužės 7 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo R. P. ir V. K. paveldėjo po 311/1310 dalis žemės sklypo – Punto ežero, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. liepos 30 d. gavo Tarnybos 2015 m. liepos 24 d. pareiškimą Nr. 40SD-3109-(14.4.9) „Dėl viešojo intereso gynimo“, kuriame buvo prašoma kreiptis į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo ir kilusių pasekmių pripažinimo neteisėtomis. Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, nurodė, kad Kauno apskrities viršininko 2001 m. liepos 30 d. išvadoje Nr. S-168-2752 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (toliau – ir Išvada Nr. S-168-2752) buvo patvirtinta S. A. teisė atkurti nuosavybės teises į 5,66 ha žemės ir 0,63 ha miško, iš viso į 6,29 ha (vertė 6 063 Lt), priskirtų valstybės išperkamam vandens telkiniui. Kaišiadorių rajono 2-ojo notarų biuro notarė V. B. 2005 m. spalio 10 d. patvirtino R. P. ir V. K. įgaliojimą A. V. Š. tvarkyti dokumentus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu į S. A. priklausiusį 6,29 ha ploto žemės sklypą pagal Išvadą Nr. S-168-2752. Įgaliotas asmuo A. V. Š. su 2007 m. prašymu kreipėsi į Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Molėtų rajono žemėtvarkos skyrių ir prašė pagal Išvadą Nr. S-168-2752 suteikti lygiavertį vandens telkinio plotą Punto ežere. Kauno apskrities viršininkas 2001 m. vasario 15 d. patvirtino išvadą Nr. S-157-2527 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai“ (toliau – ir Išvada Nr. S-157-2527), kurioje nurodyta, kad D. P. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2,10 ha žemės (vertė – 2 024 Lt), priskirtos valstybės išperkamam vandens telkiniui. D. Š. (iki santuokos – P.) Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Molėtų rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą suteikti lygiavertį vandens telkinio plotą pagal Išvadą Nr. S-157-2527. Utenos apskrities viršininkas 2008 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 16-702 paskelbė Molėtų rajono Luokesos kadastro vietovės žemėtvarkos projekto pradžią, patvirtino teritoriją projektui rengti skirtus laisvos valstybinės žemės plotus ir nustatė žemėtvarkos projekto rengimo terminus bei 2008 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 16-749 patvirtino pretendentų, pageidaujančių įsigyti žemę, mišką ir vandens telkinius Luokesos kadastro vietovėje, sąrašą. Šiame sąraše S. A. pagal Išvadą Nr. S-168-2752 ir D. Š. pagal Išvadą Nr. S-157-2527 buvo priskirtos 9-ojo eiliškumo pretendentų grupei. Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Molėtų rajono žemėtvarkos skyrius 2008 m. rugpjūčio 6 d. organizavo 9-ojo eiliškumo pretendentų grupės susirinkimą, kuriame D. Š. ir S. A. paveldėtojų R. P. ir V. K. įgaliotas asmuo A. V. Š. iš laisvos valstybinės žemės plotų pasirinko 13,10 ha ploto vandens ūkio paskirties sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (Punto ežero) dalį, kuriai buvo suteiktas projektinis Nr. (duomenys neskelbtini). Pretendentai suderino pasirinkto vandens telkinio dalis, plotą ir ribas. Utenos apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 16-1386 buvo patvirtintas Luokesos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas ir jame suprojektuotas vandens ūkio paskirties sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. Punto ežeras. Tarnyba 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 40S-329 S. A. atkūrė nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 6,29 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertę turėtajam 6,22 ha ploto (vertė – 6 063 Lt) vandens telkinio dalį, esančią 13,10 ha dydžio vandens ūkio paskirties sklype Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bendrosios nuosavybės teise su D. Š. ir Lietuvos Respublika. Tarnyba 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 40S-328 D. Š. atkūrė nuosavybės teisę į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,10 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertę turėtam 2,07 ha ploto vandens telkinio (ežero Puntas) dalį, esančią 13,10 ha dydžio vandens ūkio paskirties sklype Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bendrosios nuosavybės teise su S. A. ir Lietuvos Respublika. Kaišiadorių rajono 2-ojo notarų biuro notarė V. B. 2013 m. gegužės 7 d. išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kuriuo S. A. turtą – 622/1310 Punto ežero, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), – lygiomis dalimis po 311/1310 paveldėjo R. P. ir V. K..

Pareiškėjas nurodė, kad 1930 m. rugpjūčio 7 d. Utenos apskrities Molėtų valsčiaus mokesnių apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašo Nr. 153 eilės Nr. 208/20 įrašytas valstybei nuosavybės teise priklausantis Punto ežeras, esantis Labanoro miškų urėdijos žinioje. Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro duomenimis, Punto ežeras (identifikavimo kodas Nr. (duomenys neskelbtini)), šiame kadastre įregistruotas 2003 m. kovo 21 d., o nekilnojamojo turto registre kaip vandens ūkio paskirties žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), – 2013 m. sausio 15 d., registro Nr. (duomenys neskelbtini). Tarnybos Molėtų skyriaus vedėjo 2013 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 40SK-(14.40.110)-61 buvo suformuotas žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) ir patvirtinti kadastro duomenys bei įregistruota Tarnybos patikėjimo teisė į 481/130 žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini).

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, padarė išvadą, kad Tarnybai priimant ginčijamus sprendimus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į vandens telkinį, atitinkantį Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytą kriterijų, t. y. iki 1940 m. nuosavybės teise priklausiusį valstybei, buvo pažeistos Lietuvos  Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 9 punkte įtvirtintos imperatyvios nuostatos ir dėl šių pažeidimų turėtų būti ginamas viešasis interesas. Pareiškėjas pažymėjo, kad nustačius, jog ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai.

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, nuomone, terminas kreiptis į teismą nėra praleistas, kadangi Tarnybos Molėtų skyriaus pareiškimas „Dėl viešojo intereso gynimo“ buvo gautas 2015 m. liepos 30 d.

Teismo posėdyje pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, savo prašymą palaikė. Papildomai paaiškino, kad pripažinus ginčijamus sprendimus neteisėtais ir juos panaikinus, nuosavybės teisių atkūrimas turi būti sprendžiamas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka, bei ex officio taikoma restitucija, vandens ūkio paskirties žemės sklypą grąžinant valstybei.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė pareiškėjo prašymą tenkinti.

Atsakovas, išdėstęs faktines aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimu, bei apžvelgęs aktualų ginčo teisinių santykių reguliavimą, pažymėjo, kad pagal Utenos apskrities Malėtų valsčiaus mokesnių apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių 1935 m. rugpjūčio 7 d. sąrašo duomenis, Punto ežeras priklausė valstybei, todėl nuosavybės teisių į vandens telkinį, kuris atitinka Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytą kriterijų, t. y. iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei, atkūrimu buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei 2 dalies 9 punkto nuostatos, todėl ginčijami Tarnybos sprendimai turėtų būti pripažinti neteisėtais ir panaikinti, o 2013 m. gegužės 7 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) – pripažintas negaliojančiu. Teigė, kad minėtais administraciniais teisės aktais galėjo būti pažeistas valstybės ir viešasis interesas. Atsakovas pažymėjo, kad su 2015 m. liepos 8 d. raštu Nr. 40SD-2866-(14.40.103.) dėl sprendimo panaikinimo administracine tvarka kreipėsi į D. Š., tačiau atsakymo iki nustatyto termino, t. y. 2015 m. liepos 24 d., negavo.

Teismo posėdyje atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

Atsakovai D. Š., R. P. ir V. K. prašė taikyti viešojo intereso gynimo senatį, o atsisakius ją taikyti – pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, ginančios viešąjį interesą, prašymą atmesti.

Atsakovai paaiškino, kad vienintelis apribojimas, draudžiantis atkurti nuosavybės teises į lygiavertį vandens telkinį, yra šio telkinio įrašymas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą. Pažymėjo, kad Punto ežeras į šį sąrašą, jį perduodant asmenims, atkuriantiems nuosavybės teises, nebuvo įtrauktas, todėl teiginio, jog šis ežeras atitinka Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 2 punkto kriterijus, nepakanka Sprendimui Nr. 40S-328 ir Sprendimui Nr. 40S-329 nuginčyti. Atsakovų nuomone, pareiškėjo rėmimasis byla, kurioje buvo išspręstas klausimas dėl administracinių aktų panaikinimo, kai nepagrįstai ir pažeidžiant viešąjį interesą buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybės išperkamą žemę – mišką – nėra logiškas, kadangi Punto ežeras nepatenka į valstybės išperkamos žemės teritoriją ir cituojama byla yra dėl miško, o miškotvarkos ir miškų priežiūros bei nuosavybės klausimus reguliuoja Lietuvos Respublikos miškų įstatymas. Pažymėjo, kad teismų praktika dėl administracinių aktų panaikinimo dėl atkurtinų nuosavybės teisių nėra vienoda. Akcentuojami keli įstatymo gintini gėriai, kurie nuolat konkuruoja sprendžiant analogiškas bylas. Kaip pagrindą nuspręsti, ar yra pagrindas naikinti administracinius aktus, kuriais remiantis buvo perduotos nuosavybės teisės į konkretų turtą, būtina įvertinti ir to turto vertingumą, dydį bei turto reikšmę valstybei. Teigė, kad pareiškėjas nepagrindė, kokią reikšmę Punto ežero dalies perdavimas atsakovams turi valstybės interesams, o jo prašymas yra grindžiamas tik subjektyvia nuomone.

Remdamiesi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, atsakovai teigė, kad gero valdymo principas neužkerta kelio valdžios institucijoms taisyti klaidų, net jeigu jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo, tačiau poreikis ištaisyti seną neteisybę neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu. Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita. Pažymėjo, kad jeigu teismas vertintų, jog ginčijami aktai iš esmės pažeidžia viešąjį interesą, svarbu, kad jį atkuriant būtų atkurtos ir atsakovų valstybės klaidų taisymo sąskaita pažeistos teisės. Atsižvelgę į tai, kad administracinėje byloje nėra jokių įrodymų, jog šiai bylai inicijuoti būtini dokumentai buvo surinkti tik 2015 m. liepos 30 d., o visa informacija yra vieša ir nuo 2012 m. prieinama visiems suinteresuotiems asmenims, atsakovai prašė taikyti viešojo intereso gynimo senatį.

Teismo posėdyje atsakovų D. Š., R. P. ir V. K. atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją. Atkreipė dėmesį, kad skiriasi buvęs ir dabartinis vandens telkinio plotai, ir išreiškė abejonę, ar Punto ežeras, į kurio dalį buvo atkurtos atsakovų nuosavybės teisės, yra tas pats ežeras, nurodytas Utenos apskrities Malėtų valsčiaus mokesnių apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių 1930 m. rugpjūčio 7 d. sąraše. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pakeitimai, kuriais buvo nustatytas draudimas atkurti nuosavybės teises į išimtine teise valstybei iki 1940 m. priklausančius objektus, įsigaliojo 2009 m., t. y. iki ginčijamų sprendimų priėmimo, suinteresuotiems asmenims duomenys apie priimtus sprendimus buvo žinomi, todėl pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs viešojo intereso gynimo senaties terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija prašė pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą tenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus atitinkantys vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, nepaisant to, ar jie yra formaliai įtraukti į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą. Teigė, kad ginčijamais aktais buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalių, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnių ir Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei 2 dalies 9 punkto nuostatos. Nurodė, kad Punto ežero priskyrimas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams pagal vieną iš Lietuvos Respublikos vandens įstatyme nustatytų kriterijų yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad šis ežeras yra valstybinės reikšmės paviršinis vandens telkinys ir išimtinė valstybės nuosavybė. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pažymėjo, kad ginčijami sprendimai, kuriais privatiems asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės paviršinį vandens telkinį, yra neteisėti, todėl turi būti panaikinti, taip pat turi būti panaikintos visos remiantis šiais sprendimais atsiradusios teisinės pasekmės, t. y. negaliojančiu turėtų būti pripažintas ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, kuriuo atsakovai R. P. ir V. K. įgijo nuosavybės teises į valstybinės reikšmės paviršinio vandens telkinio dalis.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją. Papildomai paaiškino, kad į Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastrą įrašytas Punto ežeras, esantis (duomenys neskelbtini), yra vienintelis ežeras tokiu pavadinimu, todėl nėra jokių abejonių, kad jis yra tas pats ežeras, kuris yra nurodytas Lietuvos valstybinio archyvo išduotame dokumente. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė nurodė, kad Utenos apskrities Malėtų valsčiaus II Malėtų seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašas Nr. 153, Utenos apskrities Žemės rūšiavimo komisijos sudarytas 1930 m. rugpjūčio 7 d., patvirtina, kad Punto ežeras iki 1940 m. įvykdytos nacionalizacijos buvo Lietuvos valstybės nuosavybė.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino: ginčijamus Tarnybos 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimus panaikino, 2013 m. gegužės 7 d. paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą pripažino negaliojančiu ir taikė restituciją natūra.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Kauno apskrities viršininkas Išvada Nr. S-157-2527 patvirtino D. Š. teisę atkurti nuosavybės teises į 2,10 ha žemės, priskirtinos valstybės išperkamam vandens telkiniui (vertė – 2 024 Lt), o Išvada Nr. S-168-2752 – S. A. teisę atkurti nuosavybės teises į 5,66 ha žemės ir 0,63 ha miško, iš viso į 6,29 ha, priskirtų valstybės išperkamam vandens telkiniui (vertė – 6 063 Lt). R. P. ir V. K. įgaliotas atstovas A. V. Š. 2007 m. vasario mėnesį Molėtų žemėtvarkos skyriaus vedėjai pateikė prašymą suteikti lygiavertį vandens telkinio plotą (Punto ežerą) (duomenys neskelbtini), pagal Išvadą Nr. S-168-2752 už valstybės išperkamą 6 063 Lt vertės 6,29 ha ploto vandens telkinį. Prašymą suteikti lygiavertį vandens telkinio plotą (duomenys neskelbtini), pagal Išvadą Nr. S-157-2527 Molėtų rajono žemėtvarkos skyriui pateikė ir atsakovė D. Š..

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 40S-329 nusprendė atkurti nuosavybės teises į S. A. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 6,29 ha žemės (vertė – 6 063 Lt) – perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 6,22 ha (vertė – 6 063 Lt) vandens telkinio (Punto ežero) dalį, esančią 13,10 ha dydžio vandens ūkio paskirties sklype Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (originale – (duomenys neskelbtini)) kaime, su D. Š. ir Tarnyba. Minėtas sprendimas buvo įteiktas S. A. įpėdiniams. Pagal Kaišiadorių rajono 2-ojo notaro biuro 2013 m. gegužės 7 d. išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) duomenis, R. P. ir V. K. lygiomis dalimis paveldėjo S. A. priklausantį turtą – 622/1310 Punto ežero dalis. Sprendimu Nr. 40S-328 buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiui (-tei) tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,10 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį (-čius) turėtajam 2,07 ha (vertė – 2 024 Lt) vandens telkinio dalį, esančią 13,10 ha dydžio vandens ūkio paskirties sklype Nr. (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo telkinį, esantį (duomenys neskelbtini), su S. A. ir Tarnyba. Šio sprendimo 2 punkte pateiktas nurodymas taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintą XXVIII skirsnį vandens sklypui Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtas sprendimas buvo įteiktas D. Š..

Teismas nustatė, kad nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisės į vandens ūkio naudojimo paskirties daiktą – žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) –, yra įregistravę: D. Š. (pagal Tarnybos 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 40S-328); R. P. ir V. K. lygiomis dalimis po 311/1310 (pagal 2013 m. gegužės 7 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (reg. Nr. (duomenys neskelbtini))) ir Lietuvos Respublika 481/1310 (pagal Tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo 2013 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 40SK-(14.40.110.)-61).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei atsižvelgęs į keliamo ginčo pobūdį, padarė išvadą, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomo intereso, priklausančio visuomenei. Teismo vertinimu, valstybinės reikšmės vidaus vandenų apsauga ir disponavimo jais teisėtumo klausimas yra neabejotinai susijęs viešuoju interesu.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, jog Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės vidaus vandenys. Toks teisinis reguliavimas yra nustatytas ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkte bei Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.7 straipsniu, išimtine valstybės nuosavybe valstybei priklausantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos. Išanalizavęs Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas, ir atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai nuosavybės teise gali priklausyti tik jai, išskyrus iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančias išimtis, ir valstybė negali priimti jokių sprendimų, kuriais minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos Konstitucija tai leidžia.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir nustatęs, kad Panevėžio apygardos prokuratūra apie viešąjį interesą pažeidžiančių aktų priėmimą sužinojo 2015 m. liepos 30 d., o prokuroras prašymą administraciniam teismui pateikė 2015 m. rugpjūčio 26 d., sprendė, kad jis į teismą kreipėsi nepraleidęs įstatyme nustatyto termino.

Išanalizavęs Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 3 straipsnio 18 ir 40 dalių, 4 straipsnio 2 dalies 1–9 punktų bei 4 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas padarė išvadą, kad valstybinės reikšmės vidaus vandenims priskiriami paviršiniai vandens telkiniai – ežerai, jeigu jie atitinka bent vieną iš Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1–9 punktuose nurodytų kriterijų, tarp jų – iki 1940 m. priklausę valstybei nuosavybės teise (Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Teismas nurodė, kad Lietuvos valstybinio archyvo pateiktos ištraukos iš Utenos apskrities Malėtų valsčiaus II Malėtų seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašo Nr. 153, Utenos apskrities Žemės rūšiavimo komisijos sudaryto 1930 m. rugpjūčio 7 d., duomenys patvirtina, kad Punto (originale – Punta) ežeras, esantis prie (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei ir buvo miškų urėdijos žinioje. Aplinkybių, leidžiančių abejoti šio archyvinio dokumento duomenimis, teismas nenustatė.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 nutarimu Nr. 1057, 12 punktu, kuriame yra išvardyti dokumentai, kurie vertinami kaip patvirtinantys buvusių savininkų nuosavybės teises. Tarp šių dokumentų yra nurodyti ir iš valstybinių archyvų gauti bei buvusioms agrarinės reformos tarnyboms ir kitoms žemės reformą vykdančioms institucijoms pateikti apskričių žemės rūšiavimo komisijų sudarytų sąrašų, kurių reikia žemei apmokestinti pagal rūšis, nuorašai ir išrašai. Įvertinęs Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro bei viešai skelbiamo Vietovardžių žodyno duomenis, teismas padarė išvadą, kad ežeras, kurio pavadinimas – Puntas, Lietuvoje yra vienas ir jis yra Molėtų rajono savivaldybėje. Kadangi (duomenys neskelbtini) esantis Punto ežeras, nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip 13,10 ha ploto bendrojo naudojimo vandens telkinys, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra priskiriamas valstybinės reikšmės vidaus vandenims, priimant Sprendimą Nr. 40S-328 ir Sprendimą Nr. 40S-329, turėjo būti taikoma Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio redakcija, įsigaliojusi nuo 2009 m. gruodžio 28 d.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendė, kad nepaisant to, jog Punto ežeras pareiškėjo ginčijamų sprendimų priėmimo metu teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įrašytas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 tvirtinamą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, jo priskirtinumą valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams nurodytu momentu nulėmė aukštesnės galios teisės aktas, t. y. Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalis. Kadangi Punto ežeras, kurio dalys, kaip lygiavertis nekilnojamasis turtas buvusių savininkų J. ir K. Z. turėtiesiems sklypams Sprendimu Nr. 40S-328 ir Sprendimu Nr. 40S-329 buvo perduoti S. A. ir D. Š. neatlygintinai privačion nuosavybėn ir šių sprendimų priėmimo dieną turėjo valstybinės reikšmės vidaus vandenų statusą bei priklausė valstybei išimtinės nuosavybės teise, jis negalėjo būti privačios nuosavybės teisės objektu ir privatizuotas. Taigi, Tarnyba, priimdama nurodytus sprendimus, pažeidė imperatyvias įstatymų normas. Atsižvelgęs į tai, teismas Sprendimą Nr. 40S-328 ir Sprendimą Nr. 40S-329 panaikino, kaip prieštaraujančius aukštesnės galios teisės aktams. Teismas pažymėjo, kad panaikinus nurodytus sprendimus, kuriais atsakovams D. Š. ir S. A. buvo atkurtos nuosavybės teisės, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra lieka nebaigta, todėl Tarnyba turi pareigą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka operatyviai iš naujo išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo šiems asmenims klausimą.

Teismas nurodė, kad panaikinus Sprendimą Nr. 40S-328, D. Š. valdytos 207/1310 dalys, sudarančios 2,07 ha ploto Punto ežero, grįžta Lietuvos Respublikos nuosavybėn. Sprendimo Nr. 40S-329 pagrindu S. A. įpėdiniai R. P. ir V. K. lygiomis dalimis, t. y. po 311/1310, paveldėjo 6,22 ha vandens telkinio – Punto ežero – dalį, esančią 13,10 ha dydžio vandens telkinio sklype Nr. (duomenys neskelbtini), taigi jie nuosavybės teises į ginčo vandens telkinio dalį įgijo remdamiesi teisės aktams prieštaraujančiu administraciniu aktu. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo reikalavimas pripažinti negaliojančiu ir panaikinti 2013 m. gegužės 7 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) yra išvestinis iš pagrindinio reikalavimo panaikinti Sprendimą Nr. 40S-329, patenkinęs pagrindinį Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, reikalavimą, teismas tenkino ir išvestinį reikalavimą – Kaišiadorių rajono 2-ojo notaro biuro 2013 m. gegužės 7 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) pripažino negaliojančiu. Nenustačius išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėtų būti taikoma, į 13,10 ha dydžio Punto ežerą patenkanti 6,22 ha ploto jo dalis, Sprendimu Nr. 40S-329 perduota neatlygintinai nuosavybėn S. A. ir pagal 2013 m. gegužės 7 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise lygiomis dalimis valdoma R. P. ir V. K., buvo grąžinta Lietuvos valstybės nuosavybėn.

Įvertinęs aplinkybę, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija bylos procesą kaip trečiasis suinteresuotas asmuo buvo įtraukta pareiškėjo prašymu ir jo struktūrinis padalinys Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, teikė duomenis apie Punto ežero įrašymą į Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastrą, teismas sprendė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ginčo teisiniuose santykiuose materialinio suinteresuotumo neturi, o priimtas sprendimas jo, kaip viešojo administravimo subjekto, materialinių teisių nei apgina, nei jų patenkina, todėl trečiojo suinteresuoto asmens prašymą dėl išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu teisme, priteisimo atmetė.

III.

Atsakovai D. Š., V. K. ir R. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atmesti. Atsakovai taip pat prašo taikyti viešojo intereso gynimo senatį.

Apeliantai paaiškina, kad teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovų atstovo 2015 m. lapkričio 11 d. vykusiame teismo posėdyje pateiktą prašymą į šią bylą įtraukti Lietuvos valstybę, kadangi taip būtų buvę išvengta papildomų bylinėjimosi kaštų, visus susijusius klausimus, taip pat ir klausimą dėl teisingo atlyginimo atsakovams už jų turto paėmimą, išsprendus vienoje byloje. Apeliantams nėra suprantama, kodėl teismas nagrinėjo tik pareiškėjo pateiktus išvestinius reikalavimus ir nesprendė teisingo atlyginimo už turto paėmimą klausimo. Atsakovų nuomone, atmetus prašymą į bylą įtraukti Lietuvos valstybę, net nebandant jo nagrinėti, buvo padaryta grubi procesinė klaida, o apeliantai bus priversti inicijuoti naują bylą. Teigia, kad jeigu Lietuvos valstybė būtų įtraukta į šią bylą, ji būtų galėjusi apeliantams mainais už norimą paimti valstybės nuosavybėn Punto ežerą pasiūlyti kitą jiems priimtiną turtą arba piniginę kompensaciją ir byla dar pirmosios instancijos teisme galėjo būti užbaigta taikos sutartimi.

Apeliantų nuomone, aplinkybė, kad panaikinus ginčijamus Tarnybos sprendimus, jie išsaugotų teisę toliau dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese, neturėjo nulemti Lietuvos valstybės neįtraukimo į šį administracinį procesą. Atkreipia dėmesį, kad nuosavybės teisių atkūrimas Lietuvoje vyko jau ne pirmą dešimtmetį ir beveik baigėsi, todėl iš esmės nebėra turto, kurį valstybė galėtų grąžinti buvusiems savininkams ar jų nuosavybės paveldėtojams. Sąžiningi apeliantai, iš kurių Lietuvos valstybė jau antrą kartą paima turtą visuomenės poreikiams, būtų priversti dar kartą nuo pradžių bandyti atkurti savo nuosavybės teises. Nors Tarnybos atstovė teismo posėdyje nurodė, kad valstybė dar turi turto, kurį galėtų grąžinti buvusiems savininkams, tačiau ji negalėjo nurodyti, kur ir koks turtas atsakovams galėtų būti pasiūlytas. Pabrėžia, kad yra bandę atkurti nuosavybės teises skirtinguose Lietuvos regionuose ir puikiai žino, jog Lietuvos valstybė neturi objektų, kurie galėtų būti lygiaverčiai jų turimai Punto ežero daliai. Nurodo, kad dėl neatsakingų valstybės tarnautojų ir teismo veiksmų apeliantai patiria ne tik tiesioginę turtinę, bet ir neturtinę žalą: neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeidžiama jų fizinė ir psichinė sveikata. Atsisakius į šią bylą įtraukti Lietuvos valstybę, jiems toliau nepagrįstai daroma žala, o jos atlyginimo klausimas, nesant tam objektyvių priežasčių, sąmoningai nukeliamas. Pažymi, kad apeliantai Punto ežero dalį įgijo atsikūrę jiems priklausančią senelių nuosavybę, kurią Lietuvos valstybė iš jų paėmė ir po to užliejo Nemunu, sukurdama dirbtinį vandens telkinį – Kauno marias, o atsakovai, išeikvoję daug energijos ir laiko, bandydami atgauti savo protėvių privačią nuosavybę keliose kitose Lietuvos vietose, ir ją atgavę Punto ežero dalimi, remiantis teismo sprendimu, vėl liktų be nieko. Pažymi, kad nuosavybės paėmimas valstybės (visuomenės) poreikiams lemia ypatingą teisingo atlyginimo klausimo svarbą bei neatidėliotinumą.

Nurodo, kad Tarnybos ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovės teismo posėdyje pripažino, jog jų atstovaujamos institucijos padarė klaidų, suteikdamos Punto ežero dalį apeliantams, bet, nepritardamos prašymui į bylą įtraukti Lietuvos valstybę, nepageidavo tų klaidų ištaisyti. Atsakovai mano, kad tokia situacija, kai nekalti piliečiai yra verčiami bylinėtis, užkertant kelią operatyviai išspręsti teisingo atlyginimo už paimamą nuosavybę bei žalos atlyginimo klausimus, inter alia pažeidžia teisingumo principą. Apeliantų turimą Punto ežero dalį perdavus Lietuvos valstybei, turėtų būti daroma išvada, kad šis turtas tapo jos nuosavybe, o tai reiškia, kad minėtas turtas atiteko visuomenei.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo įstatymo galią turinčiais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais, kuriuose aiškinamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos, susijusios su apribojimais valstybei, norint paimti privačią nuosavybę. Kadangi teismas, apeliantams priklausančią Punto ežero dalį perdavęs valstybei, atsisakė spręsti šios nuosavybės teisingo atlyginimo klausimą, apeliantai, nepažeidę jokios teisės normos, patyrė tapačias pasekmes (konfiskaciją), kaip ir itin sunkius nusikaltimus padarę asmenys.

Atsakovai atkreipia dėmesį, kad teismas nekreipė dėmesio į tai, jog Lietuvos valstybinio archyvo pateiktame dokumente – ištraukoje iš Malėtų valsčiaus II Malėtų seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašo Nr. 153 – skiriasi ežero pavadinimo giminė (šiame dokumente jis pavadintas Puntos ežeru), ežero plotas – tik 7 ha. Atsakovai pažymi, kad jei ežero pavadinimo giminės pasikeitimą dar būtų galima suprasti ir pateisinti, visiškai nesuvokiama, kodėl jo plotas per maždaug septyniasdešimt metų beveik padvigubėjo. Šio reiškinio Tarnybos atstovė negalėjo paaiškinti, todėl atsakovams kyla įtarimų, kad Tarnyba galbūt klastoja teismui teikiamus dokumentus, siekdama žūtbūt įvykdyti politinę valią rasti būdų, kaip iš teisėtų ežerų savininkų atimti jų nuosavybę.

Pažymi, kad apeliantų atstovas kartu su apeliante R. P. 2015 m. gruodžio 8 d. buvo nuvykęs į Lietuvos centrinį valstybinį archyvą ir jokio panašaus dokumento į tą, kurį pateikė Tarnyba, nerado. Rasti archyviniai dokumentai patvirtina, kad 1921 m. Punto ežeras priklausė grafui K.. Jokių kitų dokumentų, susijusių su šio ežero nuosavybe vėlesniu laikotarpiu, archyve nėra, todėl atsakovai daro išvadą, kad šis ežeras valstybei nepriklausė. Be to, Tarnybos pateiktame dokumente prie kreipimosi į prokuratūrą, pažymėtame 37 puslapiu, yra Valstybinio archyvo atžyma F. 1251 A.p. 1 B.5210. Peržiūrėjus visą šią bylą archyve, jokio įrašo apie Punto ežerą nebuvo rasta. Be to, šiame dokumente yra nurodyta 1930 m. rugpjūčio 13 d. data, o kitame to paties dokumento lape esantis įrašas Nr. 208/20 yra datuotas 1935 m. sausio 12 d., ežeras pavadintas Puntos, o jo plotas – beveik dvigubai mažesnis (tik 7 ha). Taigi, pirmajame ir antrajame to paties dokumento lapuose datos skiriasi beveik 5 metais, o tai kelia pagrįstų abejonių dėl Tarnybos pateiktų dokumentų realumo.

Atsakovai atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, vienintelis apribojimas, draudžiantis atkurti nuosavybės teisę lygiaverčiu vandens telkiniu, yra šio telkinio įrašymas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą. Į šį sąrašą ežeras Puntas nei jį perduodant apeliantams, nei vėliau nebuvo įtrauktas. Pažymi, kad Punto ežero nuosavybės teisių atkūrimo procedūra trūkumų neturėjo, joks subjektas jos niekada neginčijo. Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, nepateikė nė vieno motyvo, kokią reikšmę valstybės interesams turi Punto ežero dalies perdavimas apeliantams, ar 8,29 ha iš 13,10 ha viso Punto ežero ploto perdavimas yra labai reikšmingas valstybei (visuomenei) ir kuo, tačiau į šiuos klausimus būtina atsakyti, siekiant Lietuvos Respublikos vandens įstatyme nustatytų tikslų.

Atsakovų nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, kad šioje byloje prokuroras teisėtai ir pagrįstai viešojo intereso gynimo procedūrą pradėjo tik 2015 m. liepos 30 d. gavęs Tarnybos 2015 m. liepos 24 d. raštą Nr. 40SD-3109-(14.4.9.). Aplinkybės, kad visa informacija, nurodyta šiame rašte, buvo vieša ir nuo 2012 m. prieinama visiems suinteresuotiems asmenims, pareiškėjas nepaneigė. Visi teisės norminiai aktai, kuriais Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, rėmėsi byloje, buvo įstatymų nustatyta tvarka viešai paskelbti. Atsižvelgę į tai, atsakovai teigė, kad nėra pagrindo išvadai, jog šiai bylai inicijuoti būtini dokumentai buvo surinkti tik 2015 m. liepos 30 d.

Remdamiesi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, atsakovai teigė, kad gero valdymo principas neužkerta kelio valdžios institucijoms taisyti klaidų, net jeigu jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo, tačiau poreikis ištaisyti seną neteisybę neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu. Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita. Klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo kontekste gero valdymo principas gali ne tik valdžios institucijoms uždėti pareigą veikti greitai, taisant padarytas klaidas, bet ir pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide nuosavybės savininkui. Pažymėjo, kad valstybės praeityje padarytų klaidų taisymas gali kelti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies problemų, jei kompetentingoms valdžios institucijoms suteikiama galimybė inicijuoti atitinkamo pobūdžio teismo procesus.

Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliantų apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas paaiškina, kad teismas pagrįstai Lietuvos valstybės neįtraukė į bylos procesą, kadangi šioje byloje nebuvo sprendžiama dėl jos teisių ir pareigų, o Tarnyba yra tinkamas valstybės atstovas tokio pobūdžio bylose. Atkreipia dėmesį, kad nuosavybės teisių atkūrimas apeliantams bus sprendžiamas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir jį vykdys Tarnyba, o nekilnojamojo turto įgijėjams dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, pareigūnų ar jiems prilygintų asmenų neteisėtų veiksmų atsiradusi žala gali būti atlyginta teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau toks reikalavimas šioje byloje nebuvo pareikštas. Kadangi atsakovai siūlymo sudaryti taikos sutartį nepateikė, teismas negalėjo iš jų atimti galimybės bylą užbaigti taikos sutartimi.

Pažymi, kad Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymas teismui buvo pateiktas nustačius teisės aktų pažeidimą, kuriuo buvo pažeistos valstybės teisės ir teisėti interesai. Nustatytą imperatyvių įstatymo reikalavimų pažeidimą vertindamas viešojo intereso pažeidimu, pareiškėjas teikė reikalavimus, siekdamas apginti pažeistą valstybės nuosavybės teisę, kartu ir viešąjį interesą bei grąžinti valstybei jai priklausantį turtą. Atkreipia dėmesį, kad prašymo teisinį ir faktinį pagrindą sudaro ne žemės paėmimą visuomenės poreikiams reglamentuojantys įstatymai, kuriais remiasi apeliantai, o valstybės išimtinę nuosavybės teisę bei šios teisės gynimą reglamentuojančios imperatyvios teisės normos, todėl atsakovų apeliacinio skundo argumentai, susiję su nuosavybės – Punto ežero dalies – paėmimu visuomenės poreikiams, teisingu atlyginimu, kompensacija ir kt., yra nepagrįsti. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pareiškėjas pažymi, kad teisės normos, reglamentuojančios valstybės turto naudojimą, valdymą ar disponavimą juo, turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas, o tuo ir vadovavosi pirmosios instancijos teismas.

Pažymi, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai nuosavybės teise gali priklausyti tik jai, išskyrus iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančias išimtis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises, ir siekdamas bent iš dalies atkurti teisingumą, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų. Pagal ribotos restitucijos principą, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymuose gali būti nustatyta, jog nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra negrąžinami, o yra valstybės išperkami. Taigi, nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas griežtai laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų, turi būti įvertinama, ar objektas, į kurį siekiama atkurti nuosavybės teises, nėra išperkamas valstybės, taip ribojant nuosavybės teisių atkūrimą natūra.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Punto ežeras, priimant ginčijamus Tarnybos sprendimus, turėjo valstybinės reikšmės vidaus vandenų statusą ir priklausė valstybei išimtinės nuosavybės teise, todėl negalėjo būti privačios nuosavybės teisės objektu ir privatizuotas, o Tarnyba pažeidė imperatyvias įstatymų normas, todėl jos priimtus sprendimus panaikino. Kadangi pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį valstybinės reikšmės vidaus vandenys nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, į 13,10 ha dydžio Punto ežerą patenkanti 2,07 ha ir 6,22 ha ploto Punto ežero dalys pagrįstai buvo grąžintos Lietuvos valstybės nuosavybėn. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju asmens teisės ir teisėti interesai bei viešasis interesas nėra priešpriešinami, nes panaikinus neteisėtus Tarnybos priimtus sprendimus, nuosavybės teisių atkūrimo klausimai bus išspręsti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka. Nuosavybės teisės atsakovams bus atkurtos pagal Išvadoje Nr. S-157-2527 ir Išvadoje Nr. S-168-2752 nurodytą vandens telkinio vertę. Apeliantų argumentai apie negalėjimą atkurti nuosavybės teisių į vandens telkinius, kurių vertė būtų lygi jų turimai Punto ežero vertei, nėra niekuo pagrįsti.

Nurodo, kad atsakovų atstovo teiginiai, jog Utenos apskrities Malėtų valsčiaus II Malėtų seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąraše Nr. 153 nurodytas Puntos ežeras nėra (duomenys neskelbtini) esantis Punto ežeras, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), išsakyti teismo posėdyje, buvo pagrįstai atmesti. Atsakovų pateiktas archyvinis dokumentas „V.R.M. Malėtų valsčiaus valdyba 1921m. liepos 8 dien. N 651, Utenos rajono Žuklėjistės Prižiūrėtojui“, (F.393 Ap. 1.B.389. L.25, L.26; L.4; L.5; L.5ap) patvirtina, kad 1921 m. Malėtų valsčiuje buvo grafui K. priklausęs ežeras Puntas (nurodytas plotas 10 dešimtinių), tačiau šis dokumentas yra ankstesnis ir nepaneigia 1930 m. rugpjūčio 7 d. sudaryto sąrašo ir įrašo apie valstybei nuosavybės teise priklausantį Puntos ežerą. Pareiškėjo nuomone, apeliantai nepagrįstai sureikšmina skirtumus ežero pavadinime. Įvertinęs Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro bei viešai skelbiamo Vietovardžių žodyno duomenis, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Punto ežeras Lietuvoje yra vienas ir jis yra Molėtų rajono savivaldybėje.

Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, jog prokuroras, gindamas viešąjį interesą, su prašymu dėl neteisėtų administracinių aktų panaikinimo į administracinį teismą kreipėsi nepraleidęs įstatymo nustatyto termino, yra pagrįstas įstatymu bei suformuota teismų praktika. Termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui kreiptis į teismą skaičiuojama nuo tada, kai jis gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau. Nurodo, kad Panevėžio apygardos prokuratūra apie viešąjį interesą pažeidžiančių aktų priėmimą sužinojo 2015 m. liepos 30 d., gavusi Tarnybos Molėtų skyriaus pareiškimą, o prašymas administraciniam teismui buvo pateiktas 2015 m. rugpjūčio 26 d., t. y. nepraleidus įstatyme nustatyto termino.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų apeliacinį skundą atmesti.

Tarnyba pažymi, kad atsakovai skunde patvirtina, jog nesidomėjo ir nesigilino į tai, kad visa aktuali informacija apie visoje Lietuvos teritorijoje esančius laisvos valstybinės žemės fondus viešai skelbiama puslapyje adresu: www.nzt.lt. Į Tarnybos Molėtų skyrių dėl informacijos gavimo apie galimybę realizuoti savo teises jie taip pat nesikreipė. Teigdami, kad iš esmės nebėra turto, kurį valstybė galėtų grąžinti, atsakovai siekia suklaidinti teismą, iškraipydami faktus, kurie neatitinka tikrovės. Pažymi, kad laisvų žemės plotų ir vandens telkinių, į kuriuos apeliantai galėtų atkurti nuosavybės teises, yra.

Atkreipia dėmesį, kad visi Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus (vieną iš jų arba kelis) atitinkantys paviršiniai vandens telkiniai yra priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams ir yra išimtinė valstybės nuosavybė. Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Tarnyba nurodo, kad nepaisant to, jog paviršinis vandens telkinys, kuris ginčo sprendimų priėmimo dieną nebuvo įtrauktas į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268, pagal Lietuvos Respublikos vandens įstatymo nuostatas priskirtinas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams. Nurodo, kad Utenos apskrities Malėtų valsčiaus mokesnių apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių 1930 m. rugpjūčio 7 d. sąraše Punto ežeras yra įrašytas kaip valstybinis ežeras, o tai reiškia, kad D. Š. ir S. A. atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinį, kuris atitinka Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytą kriterijų, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje bei 2 dalies 9 punkte įtvirtintos imperatyvios nuostatos.

Vadovaujantis nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, S. A. priklausančią vandens ūkio paskirties sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 311/1310 dalį pagal 2013 m. gegužės 7 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) paveldėjo V. K., o 311/1310 vandens telkinio dalį – R. P.. Nustačius, kad Punto ežeras nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, darytina išvada, kad negalėjo būti suteikiamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtam vandens ūkio paskirties žemės sklypas, o vandens ūkio paskirties žemės sklypas negalėjo būti paveldėjimo objektu ir perleistas tretiesiems asmenims. Taigi, vandens ūkio paskirties žemės sklypo – vandens telkinio dalies nuosavybės teisių perleidimas įpėdiniams paveldint pagal įstatymą, negalėjo sukurti teisėtų padarinių.

Pažymi, kad apeliantai, reikšdami dvejones, jog Malėtų valsčiaus mokesnių apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių 1930 m. rugpjūčio 7 d. sąrašas, kuriame įrašytas Punto ežeras yra valstybinis ežeras, esantis miškų urėdijos žinioje, galbūt yra klastojami, jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikia. Jų svarstymas, kad papildomi dokumentai galbūt gali paneigti prielaidą, jog Punto ežeras nebuvo valstybinis, nėra tinkamas įrodymas abejonėms pagrįsti. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, esant skirtingiems nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Tarnybos Molėtų skyrius tinkamai vadovavosi 1930 m. rugpjūčio 7 d. sąrašu, kuris yra paskutinis turimas dokumentas ir kuriame aiškiai išdėstyta, jog Punto ežeras yra miškų urėdijos žinioje.

Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog bylose, susijusiose su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, egzistuoja viešasis interesas, kuris nukreiptas į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas būtų vykdomas skaidriai, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų. Atsižvelgusi į tai, kad priimant sprendimus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į vandens telkinius, iki 1940 m. nuosavybės teise priklausiusius valstybei, galėjo būti pažeistos specialiojo teisinio reglamentavimo imperatyvios nuostatos, Tarnyba daro išvadą, jog minėtais administraciniais teisės aktais galėjo būti pažeistas valstybės ir viešasis interesas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija prašo apeliantų apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje teismas panaikino ginčijamus Tarnybos 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimus, pripažino negaliojančiu Kaišiadorių rajono 2-ojo notaro biuro 2013 m. gegužės 7 d. R. P. ir V. K. išduotą paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą bei taikė restituciją natūra, palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo savo poziciją iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškina, kad remiantis pateiktais dokumentais, pareiškėjas pagrįstai ir nepraleisdamas viešojo intereso gynimo termino kreipėsi į teismą, todėl apeliantų prašymas taikyti viešojo intereso gynimo senatį yra nepagrįstas.

Pažymi, kad byloje esantys įrodymai patvirtinta, jog Punto ežeras iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei. Kartu su apeliaciniu skundu pateiktos iš Lietuvos centrinio valstybinio archyvo gautų dokumentų kopijos, kurios, anot atsakovų, patvirtina, jog Punto ežeras nepriklausė valstybei, buvo pateiktos tik apeliacinės instancijos teismui ir apeliantai nepaaiškino, kodėl jų negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalimi, šie įrodymai neturėtų būti tiriami. Be to, jie nepaneigia į bylą pateiktų duomenų, patvirtinančių, kad Punto ežeras iki 1940 m. priklausė valstybei. 1930 m. rugpjūčio 7 d. mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašas yra datuojamas vėlesne data nei apeliantų pateiktas 1921 m. liepos 8 d. Malėtų valsčiaus valdybos raštas su pridedamu sąrašu.

Trečiajam suinteresuotam asmeniui nekyla abejonių, kad byloje nagrinėjami klausimai yra susiję su tuo pačiu Punto ežeru. Aplinkos apsaugos agentūros 2015 m. rugpjūčio 5 d. raštas Nr. (3.8)-A4-8596 patvirtinta, kad Molėtų rajono savivaldybėje, remiantis Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro duomenimis, yra tik vienas ežeras pavadinimu „Puntas“. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuomone, nurodytą skirtingą ežero plotą dokumentuose galėjo lemti netikslūs matavimai, taip pat tai, kad į Punto ežerą įteka upė Juodupė, per Punto ežerą prateka (įteka, išteka) upė Punta, todėl nuolatinis vandens judėjimas bei kintančios gamtinės sąlygos taip pat galėjo lemti ežero ploto padidėjimą.

Pažymi, kad atsakovai klaidingai traktuoja nagrinėjamus teisinius santykius, nes šiuo atveju turi būti taikoma ne nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, o ginamas viešasis interesas, siekiant panaikinti administracinius aktus, priimtus pažeidžiant imperatyvias teisės normas. Atkreipia dėmesį, kad atsižvelgiant į teisės aktais apibrėžtą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos kompetenciją, ši institucija nedalyvauja nuosavybės teisių atkūrimo procese ir nevykdo jo kontrolės, todėl objektyviai neturėjo galimybės teikti pastabų dėl procedūrinių ar materialiųjų nuosavybės teisės atkūrimo proceso trūkumų.

IV.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimo dalį, kurioje buvo atsisakyta tenkinti jo prašymą dėl išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu, atlyginimo ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai priteisti 32,33 Eur teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Paaiškina, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija į administracinę bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu buvo įtraukta prokuroro prašymu. Ji 2015 m. rugsėjo 18 d. pateikė atsiliepimą į Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą, trečiojo suinteresuoto asmens atstovė dalyvavo 2015 m. lapkričio 11 d. vykusiame teismo posėdyje ir pasinaudojo teise teikti prašymą dėl išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu (transporto išlaidų), atlyginimo. Šis prašymas buvo priimtas, tačiau teismas jį atmetė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad aktyviai dalyvauja bylose, kuriose Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos koordinuojamų teisinių santykių srityse (bylos, susijusios su nuosavybės teisės atkūrimu į valstybinės reikšmės miškus, valstybinės reikšmes paviršinius vandens telkinius) yra ginamas viešasis interesas: palaiko prokuroro prašymus, teikia papildomus įrodymus, dalyvauja teismo posėdžiuose, o turėdama informacijos, kad vienu ar kitu atveju galbūt buvo pažeistas viešasis interesas, savo iniciatyva kreipiasi į prokuratūrą ir prašo jį apginti. Šios aplinkybės pagrindžia, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija yra suinteresuota, jog nagrinėjamose bylose būtų priimtas prokuroro prašymą tenkinantis sprendimas.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija nesutinka su teismo argumentais, kad ginčo teisiniuose santykiuose ši institucija materialinio suinteresuotumo neturi ir nagrinėjamoje byloje priimamas sprendimas jos, kaip viešojo administravimo subjekto, materialinių teisių nei apgina, nei patenkina. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija yra atsakinga už Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projekto dėl vandens telkinio įrašymo į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš jo parengimą, derinimą bei teikimą Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Nurodo, kad Punto ežeras nėra įtrauktas į šį sąrašą, kadangi jo dalis yra privati nuosavybė, ir kol nėra įsiteisėjęs teismo sprendimas, trečiasis suinteresuotas asmuo negali inicijuoti šio vandens telkinio įtraukimo į minėtą sąrašą. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo prašymo priėmimo klausimą, nekėlė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos suinteresuotumo ginčo teisiniais santykiais klausimo, šis klausimas taip pat nebuvo keliamas nei šalių procesiniuose dokumentuose, nei bylą nagrinėjant teisme.

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo nuostatas, kiekvienai iš valstybės biudžeto išlaikomai institucijai yra skiriami tam tikri asignavimai, kuriuos ji naudoja savo funkcijoms įgyvendinti. Kadangi Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija dalį savo funkcijoms atlikti skirtų lėšų turėjo panaudoti nagrinėjant bylą, mano, kad turi pagrįstą procesinę teisę jas susigrąžinti. Pažymi, kad kvestionuojama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi nukrypstama ne tik nuo to paties teismo formuojamos praktikos analogiškose viešojo intereso gynimo bylose, kuriose Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija dalyvauja trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis, bet ir nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atsižvelgusi į tai, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija jam nekelia materialinių reikalavimų, prašo trečiojo suinteresuoto asmens prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo spręsti teismo nuožiūra.

Paaiškina, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija į administracinę bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu buvo įtraukta prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymu, ir jo prašymą palaikė. Remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 ir 5 dalimis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Tarnyba teigia, kad išlaidos atlyginamos tik tokiai proceso šaliai, kurios naudai yra priimtas teismo sprendimas, o tretieji suinteresuoti asmenys turi šio straipsnio 2 dalyje nurodytas teises į teismo išlaidų atlyginimų, kai išnagrinėjus bylų yra patenkinamos ar apginamos jų teisės. Jie taip pat turi teisę reikalauti atlyginti ir patirtas atstovavimo išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a

V.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės vidaus vandens ūkio paskirties žemės sklypą teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad prašomu panaikinti 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 40S-329 Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nusprendė atkurti nuosavybės teises į S. A. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 6,29 ha žemės (vertė – 6 063 Lt) – perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertę turėtajai 6,22 ha (vertė – 6 063 Lt) vandens telkinio (Punto ežero) dalį, esančią 13,10 ha dydžio vandens ūkio paskirties sklype Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), su D. Š. ir Tarnyba (I t., b. l. 39–40), o 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 40S-328 buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiui (-tei) tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,10 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį (-čius) turėtajam 2,07 ha (vertė – 2 024 Lt) vandens telkinio dalį, esančią 13,10 ha dydžio vandens ūkio paskirties sklype Nr. (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo telkinį, esantį (duomenys neskelbtini), su S. A. ir Tarnyba (41–42). Pagal Kaišiadorių rajono 2-ojo notaro biuro notarės V. B. 2013 m. gegužės 7 d. išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) duomenis, R. P. ir V. K. lygiomis dalimis paveldėjo S. A. priklausantį turtą – 622/1310 Punto ežero dalis (I t., b. l. 60–63). Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsižvelgiant į tai, jog Punto ežeras, kurio dalys, kaip lygiavertis nekilnojamasis turtas buvusių savininkų Jono ir K. Z. turėtiesiems sklypams Sprendimu Nr. 40S-328 ir Sprendimu Nr. 40S-329 buvo perduoti S. A. ir D. Š. neatlygintinai privačion nuosavybėn ir šių sprendimų priėmimo dieną turėjo valstybinės reikšmės vidaus vandenų statusą bei priklausė valstybei išimtinės nuosavybės teise, jis negalėjo būti privačios nuosavybės teisės objektu. Taigi, Tarnyba, priimdama nurodytus sprendimus, pažeidė imperatyvias įstatymų normas. Atsižvelgęs į tai, teismas Sprendimą Nr. 40S-328 ir Sprendimą Nr. 40S-329 panaikino, kaip prieštaraujančius aukštesnės galios teisės aktams, o Kaišiadorių rajono 2-ojo notaro biuro notaro 2013 m. gegužės 7 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) pripažino negaliojančiu. Nenustačius išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėtų būti taikoma, į 13,10 ha dydžio Punto ežerą patenkanti 6,22 ha ploto jo dalis, Sprendimu Nr. 40S-329 perduota neatlygintinai nuosavybėn S. A. ir pagal 2013 m. gegužės 7 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise lygiomis dalimis valdoma R. P. ir V. K., o taip pat Sprendimu Nr. 40S-328 D. Š. perduotos neatlygintinai nuosavybėn 207/1310 dalys, sudarančios 2,07 ha ploto Punto ežero, buvo grąžintos Lietuvos valstybės nuosavybėn. Atsakovai su tokia teismo pozicija nesutinka ir teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, vienintelis apribojimas, draudžiantis atkurti nuosavybės teisę lygiaverčiu vandens telkiniu, yra šio telkinio įrašymas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, o į šį sąrašą ežeras Puntas nei jį perduodant apeliantams, nei vėliau nebuvo įtrauktas. Atsakovai taip pat pažymi, kad teismas, apeliantams priklausančią Punto ežero dalį perdavęs valstybei, nepagrįstai atsisakė spręsti teisingo atlyginimo už šios nuosavybės paėmimą klausimą, o apeliantai, nepažeidę jokios teisės normos, patyrė neproporcingas pasekmes. Be to, atsakovai kelia abejones, ar Punto ežeras, į kurio dalį buvo atkurtos atsakovų nuosavybės teisės, yra tas pats ežeras, nurodytas Utenos apskrities Malėtų valsčiaus mokesnių apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių 1930 m. rugpjūčio 7 d. sąraše. Atsakovų nuomone, pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs viešojo intereso gynimo senaties terminą, o administracinės bylos procesą neįtraukdamas Lietuvos valstybės, pirmosios instancijos teismas padarė grubią procesinę klaidą.

Dėl termino viešąjį interesą ginančiam prokurorui kreiptis į teismą

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio nuostatas, prokuroras yra vienas iš subjektų, kuriam suteikta teisė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Ši prokuroro teisė įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 49 straipsnyje. Pažymėtina, kad prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kaip administracinės bylos šalis, turi tokias pačias procesines teises ir pareigas, kaip ir bet koks pareiškėjas. Tai tiesiogiai įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje. Tai reiškia, kad šiam viešąjį interesą ginančiam subjektui turi būti taikomos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nustatytos termino kreiptis į administracinį teismą skaičiavimo taisyklės, t. y. taikomas bendrasis vieno mėnesio terminas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo tos dienos, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-585/2005, 2005 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS10-67/2005, 2005 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS10-27/2005, 2007 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-660/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-742/2007, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, 2009 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A882-65/2009, 2011 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2907/2011 ir kt.). Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pažymėjęs, kad nurodyto termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Prokuroro veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus ir tai atitinkamai reiškia, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013).

Atkreiptinas dėmesys, kad termino prokurorui kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą eigos pradžios ypatumas, lyginant su savo subjektinę teisę ginančiais asmenimis (t. y. ne nuo administracinio akto gavimo, o nuo duomenų apie viešojo intereso pažeidimą surinkimo ar turėjimo juos surinkti) yra ne privilegija viešąjį interesą ginančiam subjektui, o grindžiamas nuoseklia proceso įstatymų aiškinimo logika. Prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Privatūs subjektai yra tiesioginiai administracinio akto adresatai ar kitaip dalyvauja administraciniu aktu sukurtuose teisiniuose santykiuose, todėl jie, gavę administracinį aktą, suvokia, ar šis aktas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms, ar jis pažeidžia jų teises ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą ginant savo teises. Skirtingai nei privatūs subjektai, prokuroras Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia jis turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ir ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą. Tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad terminas kreiptis į teismą turi būti skaičiuojamas nuo 2015 m. liepos 30 d., t. y. kai Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrius gavo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyriaus 2015 m. liepos 24 d. raštą Nr. 40SD-3109-(14.4.9.) su priedais (I t., b. l. 9–17), kadangi būtent tada Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras gavo pakankamai duomenų išvadoms, kad galėjo būti pažeistas viešasis interesas. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kurie suteiktų pagrindą išvadoms, jog prokuroras informaciją apie viešojo intereso pažeidimą buvo gavęs anksčiau. Aplinkybės, kad visa informacija, nurodyta minėtame Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyriaus 2015 m. liepos 24 d. rašte, buvo vieša ir nuo 2012 m. prieinama visiems suinteresuotiems asmenims, o norminiai aktai, kuriais rėmėsi pareiškėjas, teisės aktų nustatyta tvarka buvo viešai paskelbti, neturi teisinės reikšmės ir įtakos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino skaičiavimui. Kadangi šiuo atveju terminas kreiptis į teismą yra nustatomas viešąjį interesą ginančiam subjektui – prokurorui, nėra pagrindo vertinti, kada ši informacija tapo žinoma kitoms valstybės institucijoms. Kadangi Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašymą Panevėžio apygardos administraciniam teismui pateikė 2015 m. rugpjūčio 26 d., terminas prašymui paduoti nebuvo praleistas.

Dėl viešojo intereso buvimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad nekvestionuotina, jog visa visuomenė yra suinteresuota tokia valdžios institucijų veikla, kad priimant administracinius aktus būtų laikomasi įstatymų reikalavimų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir teisei (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas yra specifinis, o jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu. Visuomenė yra suinteresuota teisėtu nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Nuo šio ypatingos svarbos proceso vykdymo teisėtumo, skaidrumo nemaža dalimi priklauso ir visuomenės tikėjimas po Nepriklausomybės atkūrimo valdžią perėmusios Lietuvos valstybės valdžios institucijomis, jų gebėjimu nuosekliai vykdyti svarbiausius su Nepriklausomybės atkūrimu susijusius procesus, kuriais bent iš dalies siekiama atkurti socialinį teisingumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2014, 2014 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1361/2014 ir kt.). Neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisinai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui (stabilumui) prioritetas negali būti teikiamas. Punto ežero dalies perdavimas atsakovams neabejotinai turi reikšmės valstybės ir visuomenės interesams, o tai reiškia, kad Panevėžio apygardos prokuroras į teismą kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomo intereso, priklausančio visuomenei. Valstybinės reikšmės vidaus vandens apsauga ir disponavimo jais teisėtumo klausimas yra neabejotinai susijęs su viešuoju interesu.

Dėl ginčijamų aktų panaikinimo ir restitucijos taikymo

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Miškai ir vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims (Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, miškas arba vandens telkinys grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems, taip pat buvusio miško ir vandens telkinių plotus, kurių šio straipsnio 7 dalyje nustatytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. To paties įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte (įstatymo redakcija galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) buvo įtvirtinta, kad miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktą, Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d.) 4 straipsnyje, reglamentuojančiame nuosavybės teisę į vandens telkinius, 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. To paties įstatymo 3 straipsnio 18 dalyje nustatyta, kad paviršinis vandens telkinys – tai identifikuota reikšminga vandens aplinkos dalis, esanti žemės paviršiuje, tai yra: upė ar jos dalis, kanalas, ežeras, tvenkinys, kūdra, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras. Prie paviršinių vandens telkinių taip pat priskiriami tarpinių ir priekrantės vandenų plotai. Kriterijais, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, yra nurodyti Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1–9 punktuose. Vienas iš kriterijų – paviršiniai vandens telkiniai, iki 1940 m. priklausę valstybei nuosavybės teise (Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad paviršinių vandens telkinių įrašymo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarką nustato ir valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus. Į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo. Pažymėtina, kad šis įstatymas buvo priimtas 1997 m. spalio 21 d. o, įsigaliojo nuo 1997 m. lapkričio 19 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 patvirtino Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą. Į minėtą sąrašą Punto ežeras ginčui aktualių sprendimų priėmimo dieną nebuvo įtrauktas.

Įvertinus administracinėje byloje esančius rašytinius įrodymus, akivaizdu, kad Punto ežeras, kuris iki 1940 m. priklausei valstybei nuosavybės teise ir 1997 m. lapkričio 19 d. (Lietuvos Respublikos vandens įstatymo įsigaliojimo data) nebuvo įgytas privačion nuosavybėn, Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto prasme priskirtinas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams. Šį teisiškai reikšmingą faktą patvirtina byloje esantis archyvinis dokumentas, sudarytas iki 1940 m., t. y. ištrauka iš Utenos apskrities Malėtų valsčiaus II Malėtų seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašo Nr. 153, Utenos apskrities Žemės rūšiavimo komisijos sudaryto 1930 m. rugpjūčio 7 d. Minėtame dokumente nurodyta, kad Punto (nurodyta Puntos) ežeras, esantis prie Leliūnų, nuosavybės teise priklausė valstybei ir buvo miškų urėdijos žinioje (I t., b. l. 45–46). Aplinkybių, leidžiančių abejoti šio archyvinio dokumento duomenimis, teisėjų kolegija nenustatė. Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 13 punktu, esant skirtingiems nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovų kartu su apeliaciniu skundu pateiktas 1921 m. liepos 8 d. ežerų, esančių Malėtų valsčiuje, sąrašas (I t., b. l. 148, 149–152), kuriame nurodyta, kad ežeras Puntas tuo metu priklausė grafui K., nepaneigia, jog Punto ežeras vėliau o taip pat ir iki 1940 m. priklausė valstybei. Atkreiptinas dėmesys kad šis dokumentas yra datuojamas ankstesne data, nei aptarta ištrauka iš Utenos apskrities Malėtų valsčiaus II Malėtų seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašo Nr. 153, Utenos apskrities Žemės rūšiavimo komisijos sudaryto 1930 m. rugpjūčio 7 d. Kaip nepagrįstos atmetamos ir apeliantų abejonės, ar Punto ežeras, į kurio dalį buvo atkurtos atsakovų nuosavybės teisės, yra tas pats ežeras, nurodytas Utenos apskrities Malėtų valsčiaus mokesnių apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių 1930 m. rugpjūčio 7 d. sąraše, kadangi administracinėje byloje nėra jokių jas patvirtinančių įrodymų. Iš Aplinkos apsaugos agentūros 2015 m. rugpjūčio 5 d. rašte Nr. (3.8)-A4-8596 pateiktos informacijos bei prie jo pridėtų priedų akivaizdu, kad remiantis Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro duomenimis, Molėtų rajono savivaldybėje yra tik vienas Punto ežeras (I t., b. l. 47, 48–50). Pareiškėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikti dokumentai taip pat leidžia daryti išvadą, kad Punto ežeras iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei (II t., b. l. 25–46). Vėliausias archyvinis dokumentas, kuriame buvo įrašytas ežeras Puntas / Alelina, yra Labanoro miškų urėdijos valdinių ežerų sąrašas, sudarytas 1939 m. gegužės 25 d. (II t., b. l. 36–38). Pažymėtina, kad archyviniuose dokumentuose ežeras yra įrašytas keliais pavadinimai – Puntas, Alelina, Punta, tačiau jo geografinė padėtis, tapatus ežero anketos numeris – 63 bei įrašai, kad ežeras yra valstybės nuosavybė Molėtų valsčiaus Labanoro miškų urėdijos Baltadvario girininkijos žinioje, patvirtina, kad tai tas pats ežeras. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiais valstybinės institucijos pateiktais oficialiais duomenimis.

Kaip jau minėta, pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktą, Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nepaisant to, jog Punto ežeras ginčo sprendimų priėmimo dieną nebuvo įtrauktas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 patvirtintą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, pagal minėtas Lietuvos Respublikos vandens įstatymo nuostatas priskirtinas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, jo priskirtinumą valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams nurodytu momentu nulėmė aukštesnės galios teisės aktas, t. y. Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalis. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas, nustatantis, kad valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams priskiriami paviršiniai vandens telkiniai, iki 1940 m. priklausę valstybei nuosavybės teise, yra visiškai aiškus iš įstatymo formuluotės (nėra siejamas su jokių papildomų aplinkybių nustatymu), o Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis (į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. 1997 m. lapkričio 19 d.) taip pat yra aiški iš įstatymo. Taigi, Punto ežero priskyrimas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams pagal vieną iš Lietuvos Respublikos vandens įstatyme nustatytų kriterijų yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad šis ežeras yra valstybinės reikšmės paviršinis vandens telkinys ir išimtinė valstybės nuosavybė, todėl priešingai nei teigia atsakovai D. Š., V. K. ir R. P., aplinkybės, kad Punto ežeras atitinka Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 2 punkto kriterijus, pakanka Tarnybos 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimams nuginčyti. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. 40S-328 ir Sprendimą Nr. 40S-329, pažeidė pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas imperatyvias įstatymų normas, draudžiančias perleisti privačion nuosavybėn vandens telkinį, kuris išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei.

Kaip jau minėta, pagal Kaišiadorių rajono 2-ojo notaro biuro notarės V. B. 2013 m. gegužės 7 d. išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) duomenis, R. P. ir V. K. lygiomis dalimis paveldėjo S. A. priklausantį turtą – 622/1310 Punto ežero dalis. Panaikinus Sprendimą Nr. 40S-329, turi būti panaikinamos ir remiantis juo sudarytų sandorių dalys, kuriomis buvo nepagrįstai perleistos nuosavybės teisės. Taigi, panaikinęs Sprendimą Nr. 40S-328 ir Sprendimą Nr. 40S-329, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai panaikino visus remiantis šiais sprendimais atsiradusias teisines pasekmes – patenkino išvestinius pareiškėjo prašymo reikalavimus dėl paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pripažinimo negaliojančiu bei restitucijos natūra taikymo. Teisėjų kolegija sutinka su minėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, todėl iš naujo šių klausimų neanalizuoja.

Nustačius, kad ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai, nes teisėtų lūkesčių principas suponuoja, kad turi būti ginamos teisėtai įgytos teisės. Atkreiptinas dėmesys, kad panaikinus Sprendimą Nr. 40S-328 ir Sprendimą Nr. 40S-329, kuriais asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra lieka nebaigta, todėl, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Tarnyba turi pareigą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka operatyviai iš naujo išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo asmenims klausimą. Tai reškia, kad atsakovų D. Š., V. K. ir R. P. teisės bus apgintos, o valstybės institucijos padarytos klaidos ištaisytos. Taigi, nagrinėjamu atveju asmens teisės bei teisėti interesai ir viešasis interesas nėra priešpriešinami. Atsakovų teiginiai dėl to, kad valstybė neturi turto, kurį jiems galėtų pasiūlyti vietoje Punto ežero, atmestini kaip nepagrįsti. Kadangi administracinė byla buvo nagrinėjama pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą, šioje byloje pagrįstai buvo sprendžiami pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimai. Atsakovų patirtos žalos atlyginimo klausimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad sąžiningi nekilnojamojo turto įgijėjai, kurie dėl valdžios pareigūnų ar jiems prilygintų asmenų neteisėtų veiksmų patyrė žalą, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis) turi teisę reikalauti žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo teisinį ir faktinį pagrindą sudarė ne žemės paėmimą visuomenės poreikiams reglamentuojantys teisės aktai, o valstybės išimtinę nuosavybės teisę bei šios teisės gynimą reglamentuojančios imperatyvios teisės normos, todėl atsakovų apeliacinio skundo argumentai, susiję su nuosavybės (Punto ežero dalies) paėmimu visuomenės poreikiams bei teisingu atlyginimu atmetami kaip nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju teisės normos, reglamentuojančios valstybės turto naudojimą, valdymą ir disponavimą juo turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovų prašymo į administracinės bylos procesą įtraukti Lietuvos valstybę, kadangi šioje administracinėje nebuvo sprendžiama dėl jos teisių ar pareigų, o Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kaip valstybės institucija, atsakinga už nuosavybės teisių atkūrimą, yra tinkamas atsakovas šioje byloje. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad atsakovai būtų siekę sudaryti taikos sutartį, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo iš jų atimti galimybės bylą užbaigti taikos sutartimi, o Lietuvos valstybės neįtraukimas į administracinės bylos nagrinėjimą tam jokios įtakos neturėjo.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimus, nustatė nagrinėjamam ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, išsamiai ištyrė įrodymų visumą pagal įrodymų vertinimo taisykles, materialinės teisės normas taikė teisingai, o patenkindamas Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti remiantis atsakovų D. Š., V. K. ir R. P. apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.

Įvertinęs, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija į administracinės bylos procesą trečiuoju suinteresuotu asmeniu buvo įtraukta pareiškėjo prašymu ir jo struktūrinis padalinys Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, teikė duomenis apie Punto ežero įrašymą į Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastrą, teismas sprendė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ginčo teisiniuose santykiuose materialinio suinteresuotumo neturi, o priimtas sprendimas jo, kaip viešojo administravimo subjekto, materialinių teisių nei apgina, nei jų patenkina, todėl trečiojo suinteresuoto asmens prašymą dėl išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu teisme, priteisimo atmetė. Teisėjų kolegija su tokia teismo pozicija nesutinka.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį, kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje išlaidas už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių –
10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi šio straipsnio 2 dalyje nurodytas teises į išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 6 dalis).

Teismui patenkinus pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą, buvo apgintos trečiojo suinteresuoto asmens, siekusio, kad būtų apgintas viešasis interesas, teisės, todėl jis įgijo teisę į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatytą išlaidų atlyginimą. Institucijos atstovei dalyvaujant teismo posėdyje, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija patyrė 32,33 Eur kelionės išlaidų, kurios, apgynus jos teises, turi būti priteisiamos iš pralaimėjusios šalies, kuria šiuo atveju laikytina Tarnyba, priėmusi imperatyvias teisės aktų nuostatas pažeidžiančius Sprendimą Nr. 40S-328 ir Sprendimą Nr. 40S-329. Trečiojo suinteresuoto asmens išlaidos yra susijusios su administracinės bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, jos yra tinkamai pagrįstos (b. l. 100, 101, 103), sąžiningos, protingos ir teisingos, todėl jam privalo būti atlygintos.

Kadangi atsakovų D. Š., V. K. ir R. P. apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jų naudai, nėra jokio pagrindo priteisti jiems teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 44 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų D. Š., V. K. ir R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinį skundą patenkinti visiškai.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį dėl teismo išlaidų trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai atlyginimo pakeisti ir šiai valstybės institucijai iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priteisti 32,33 Eur (trisdešimt du eurus ir trisdešimt tris euro centus) teismo išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant Panevėžio apygardos administraciniame teisme, atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                    Artūras Drigotas

                                                                                                                   Dainius Raižys

                                                                                                            Virginija Volskienė