Civilinė byla Nr. 3K–3–31/2007
Procesinio sprendimo kategorija 67.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. vasario 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Januškienės ir Janinos Stripeikienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutarties ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. D. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei bankui ,,Hansabankas“ dėl 36 122,40 Lt nuostolių priteisimo. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja I. D. , uždaroji akcinė bendrovė ,,Mokėjimo kortelių sistemos“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ieškinio esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 36 122,40 Lt nuostolių atlyginimo ir turėtas teismo išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad nuo 2002 m. liepos 8 d. iki 2003 m. balandžio 1 d. naudojosi AB banko ,,Hansabankas“ išduota mokėjimo kortele ,,Maestro“. 2003 m. balandžio 1 d., norėdamas pasiimti pinigų ir nusipirkti valiutos kelionei į užsienį, apie 12 val. ieškovas atvyko į banko skyrių Kaune, kur buvo informuotas, kad tą pačią dieną, apie 8 val. mokėjimo kortele buvo atliktos pinigų išėmimo operacijos, greičiausiai Olandijoje. Banko darbuotojai rekomendavo pasiimti likusius pinigus iš sąskaitos, tačiau bankomatas išdavė tik 20 Lt. Ieškovas raštu pranešė bankui, kad iš jo sąskaitos neteisėtai buvo nurašyti pinigai. Bankas 2003 m. balandžio 15 d. raštu pranešė ieškovui, kad jie kreipėsi į užsienio bankus, pateikusius informaciją apie lėšų nurašymą, ir kad apie nagrinėjimo eigą ir rezultatus praneš ieškovui. Vėliau bankas pateikė detalų ieškovo lėšų judėjimo sąskaitoje išrašą, kuriame matyti, kad 2003 m. kovo 29 d.–balandžio 1 d. Olandijoje buvo atliktos grynųjų pinigų išėmimo 36 operacijos 36 122,40 Lt sumai. Į ieškovo advokato paklausimą, ar bankas atlygins ieškovui nuostolius, buvo gautas banko atsakymas, kad tam nėra teisinio pagrindo, nes pagal mokėjimo kortelės sutartį ieškovas yra atsakingas už visas kortele atliktas operacijas, patvirtintas PIN kodu. Ieškovas nesutinka su tokia banko išvada ir mano, kad sutarties nuostatos yra neteisingos, nes visa nuostolių atsiradimo rizika perkelta ieškovui, kaip vartotojui, net ir tuo atveju, kada neteisėtos pinigų išėmimo operacijos atliktos ne su originalia mokėjimo kortele. Pinigų išėmimo operacijos metu ieškovas buvo Lietuvoje, kortelės niekam nedavė, neskolino, pametęs nebuvo. Pinigų išėmimo operacijų Olandijoje metu tikriausiai buvo panaudota padirbta kortelė, nes ieškovas visą laiką turėjo originalią banko išduotą kortelę.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo atsakovui 3317,18 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nurodė, kad Lietuvos teismo ekspertizės centras atliko ieškovo pateiktos mokėjimo kortelės ,,Maestro“ ekspertizę ir pateikė teismui ekspertizės aktą, kuriame nurodyta, kad tirtos kortelės 1-as magnetinis takelis buvo perrašytas ir jame esanti informacija neatitinka reikalavimų – vardo ir pavardės įrašai sukeisti vietomis, trūksta keturių skaitmenų ,,0“, tačiau šis takelis autorizacijai nenaudojamas, todėl nustatyta neatitiktis reikalavimams neturi įtakos sandorių atlikimui su tiriamąja kortele. 2-ame takelyje esanti informacija atitinka banko išduodamų kortelių reikalavimus, perrašymo požymių nėra, todėl nustatyti, ar jis buvo perrašomas, negalima, nes neatmetama galimybė, kad perrašymo požymių gali ir nelikti. Kortelėje įrašytas 3-ias takelis, tai neatitinka bankų išduodamų kortelių reikalavimų; bankai šiame takelyje informacijos nekoduoja; 3-io takelio buvimas sandorių atlikimui su tiriamąją kortele įtakos neturi. Bankų išduodamose mokėjimo kortelėse PIN kodas nerašomas, jį žino tik kortelės savininkas. Kortelės magnetinėje juostelėje yra įrašoma PVV (Pin Verification Value), tačiau iš šio algoritmo negalima iškoduoti PIN kodo. Ekspertai patvirtino, kad ekspertizei pateikta kortelė neatitinka reikalavimų, keliamų ,,Maestro“ kortelėms, t. y. gali būti, kad ši kortelė yra suklastota.
Teismas nurodė, kad atsakovas pateikė teismui įrodymus, jog jis yra pasirašęs tarptautines sutartis su kortelių gamintojais ir yra įdiegęs pakankamai saugias sistemas, užtikrinančias kortelių apsaugą. Net ir padarius pakankamai gerą kortelės kopiją, pinigų išėmimas bankomatuose neįmanomas be PIN kodo, kurį žino tik kortelės savininkas. Teismas padarė išvadą, kad dėl ieškovo neatsargumo tretiesiems asmenims galėjo tapti žinomas jo kortelės PIN kodas, kuriuo jie ir pasinaudojo. Atsakovas ėmėsi priemonių inicijuoti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos padarymo. Ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos padarymo nepradėtas vien dėl to, kad nusikalstama veika įvykdyta ne Lietuvos Respublikoje ir negauta duomenų, kad tą veiką galėjo įvykdyti Lietuvos Respublikos pilietis ar asmuo, turintis leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Teismas konstatavo, kas atsakovo kaltė dėl atsiradusios žalos neįrodyta, todėl ieškinys atmestinas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2006 m. gegužės 29 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino ieškovo reikalavimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, kad yra visos atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos, nustatytos CK 6.246-249 straipsniuose, ir nepripažino, kad mokėjimo kortelės sutartyje nustatyta atsakomybė ieškovui už visas kortele atliktas operacijas panaudojant PIN kodą pažeidžia ieškovo, kaip vartotojo, teises.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašė panaikinti apeliacinės ir pirmosios instancijų teismų nutartį ir sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį ir priteisti ieškovui iš atsakovo 36 122,40 Lt nuostolių atlyginimo ir teismo išlaidas. Kasaciniams skunde nurodyti šie argumentai:
1. Atsakovas savo veikla neužtikrino ieškovo jam patikėtų pinigų saugumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 3K-3-390/2002, skelbtoje biuletenyje Teismų praktika 17, nurodė, kad mokėjimo kortele nurodymo rekvizitai neeliminuoja būtinybės formuojant mokėjimo nurodymą pateikti banko išduotą kortelę, nes ji yra pagrindinė ir būtinoji tiesioginio atsiskaitymo mokėjimo kortele priemonė. Bankas privalo užtikrinti mokėjimo kortelių apsaugą nuo klastojimo. Rizika, kad mokėjimas bus atliktas pagal suklastotą kortelę ar jos pakaitalą, tenka bankui. Jeigu bankas vykdo mokėjimo nurodymą, kuris turi būti vykdomas pateikus banko kortelės turėtojui išduotą mokėjimo kortelę, ne pagal šią kortelę, o panaudojus kitą kortelę ar jos pakaitalą, ir dėl to kortelės turėtojui buvo padaryti nuostoliai, tokių nuostolių našta tenka ne banko klientui – kortelės turėtojui, bet bankui.
2. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo pateikta mokėjimo kortelė nėra originali, grindžiama prielaida. Ekspertai pasisakė, kad ieškovo pateikta mokėjimo kortelė yra tikra (ekspertizės akto išvados atsakymas į pirmą klausimą). Apeliacinės instancijos teismas sutiko su apeliacinio skundo argumentais ir surinktais įrodymais ir pripažino, kad ieškovo pateikta mokėjimo kortelė, kurią ieškovui išdavė bankas, yra tikra. Ieškovo pateiktos kortelės originalumą ir tikrumą pripažino ir atsakovas, 2003 m. balandžio 1 d. Kaune su ja atlikdamas operaciją ir išduodamas 20 Lt. Faktinės aplinkybės atmeta tikimybę ir galimybę, kad 2003 m. balandžio 1 d. pinigų paėmimas bankomatuose Olandijoje ir Kaune būtų atliktas su ta pačia kortele. Tai leidžia daryti nenuginčijamą išvadą, kad Olandijoje pinigai buvo išimti su padirbta mokėjimo kortele ar jos pakaitalu. Ši aplinkybė paneigia atsakovo teiginius, kad jų įdiegta apsaugos sistema yra patikima ir saugi nuo mokėjimo kortelių padirbinėjimo. Teismai sumenkino mokėjimo kortelės reikšmę, akcentuodami tik PIN kodą. Tokia išvada prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai šios kategorijos bylose.
3. Mokėjimo kortelės sutarties sąlygų 1.2 punkte yra nurodyta, kad bankas kliento nurodymu išduoda kortelės turėtojui kortelę, kuria kortelės turėtojas turi teisę duoti nurodymus bankui atlikti operacijas sąskaitoje ir suteikia PIN kodą. Taigi atsakovas, vykdydamas nurodymus pagal jam pateiktą, ne jo išduotą mokėjimo kortelę, pažeidė sutarties sąlygų 1.2 punktą.
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2002 (Teismų praktika 17) nurodyta, kad vien tas faktas, jog mokėjimas atitiko visus būtinuosius mokėjimo kortele rekvizitus, savaime nepašalina banko atsakomybės. Ne klientas, o būtent bankas pagal įstatymą prisiima nuostolių, susijusių su jo vykdoma mokėjimo kortelių išleidimo į apyvartą ir operacijų jomis atlikimo veikla, riziką. Prisiimta rizika įpareigoja banką rūpintis atsiskaitymo mokėjimo kortelėmis sistemos patikimumu, efektyvumu ir saugumu, būti budriam vykdant operacijas. Nutartyje nurodyta, kad įrodinėjimo našta civiliniame procese paskirstoma atsižvelgiant ir į tai, kuri iš šalių turi didesnių galimybių įrodyti kokias nors aplinkybes. Bankas administruoja ir kontroliuoja atsiskaitymo mokėjimo kortelėmis sistemą, rūpinasi saugumu, turi būti apdairus ir rūpestingas. Banko klientas neturėjo jokios įtakos atsiskaitymo mokėjimo kortelėmis sistemos patikimumui ir saugumui užtikrinti. Atsakovas neįrodė, kad mokėjimo banko kortele apsaugos priemonės įveiktos dėl ieškovo kaltės. Atsakovas tik deklaravo, kad jis yra įdiegęs patikimas ir saugias sistemas siekiant užtikrinti mokėjimo korteles nuo padirbinėjimo. Tačiau kiek ši sistema yra ,,patikima“, rodo faktas, kad mokėjimas net 36 kartus buvo vykdomas pagal atsakovui pateiktą ne jo pagamintą mokėjimo kortelę. Taigi akivaizdu, kad atsakovo įdiegta sistema nėra tokia patikima, kaip teigiama. Šis ,,patikimumo“ lygis taikytinas ir PIN kodui. Ekspertizės 4 ir 5 klausimų aprašomosiose dalyse teigiama apie galimybę PIN kodą atspėti. Ieškovo nuomone, tai lemia ir aukštesnio lygio techninių priemonių naudojimas. Ieškovas mokėjimo kortelės niekam nebuvo davęs, PIN kodo nebuvo atskleidęs. Teismo išvada, kad PIN kodas dėl ieškovo neatsargumo galėjo tapti žinomas tretiesiems asmenims, nepagrįstas įrodymais ir grindžiamas tik prielaida.
5. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pagal mokėjimo kortelės sutarties 3.6 ir 7.2.1 punktų sąlygas reiškia, kad PIN kodui suteikta didesnė reikšmė nei pačiai kortelei, ir įtvirtinta teisėtumo prezumpcija ir banko nekaltumo prezumpcija, yra prieštaraujanti jau nurodytai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 20 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2002. Šioje nutartyje nurodyta, kad galimų nuostolių, naudojant atsiskaitymams mokėjimo kortelę, atsiradimo rizika, taip pat įrodinėjimo našta, nustatant atliktų mokėjimų teisėtumą ir banko kaltę, kuri pagal įstatymus tenka bankui, standartinėmis sutarties sąlygomis nepagrįstai perkelta banko klientui; sutartimi ne tik nesąžiningai paneigta banko kaltės prezumpcija, bet ir neteisėtai apribota ir panaikinta banko civilinė atsakomybė už kliento turtui galimą padaryti žalą banko veikloje, todėl nėra pagrindo vadovautis tomis šalių sudarytos banko mokėjimo kortelių išdavimo ir aptarnavimo sutarties sąlygomis, kurios prieštarauja minėtoje nutartyje nurodytiems įstatymams.
6. Atsakovas pažeidė 2002 m. liepos 8 d. sutarties 1.2 punkto, kuriame nustatyta, kad bankas operacijas gali atlikti gavęs kliento nurodymą su banko išduota kortele, sąlygas. Tai nurodyta ir sutarties 3.2 punkte. Ieškovas nedavė tokio nurodymo bankui 2003 m. kovo 29–balandžio 1 d. Olandijoje. Atsakovas netinkamai vykdė sutarties 1.2 ir 3.2 punktuose nustatytas sąlygas ir yra atsakingas už nuostolių ieškovui atsiradimą. Sutarties 7.2 punktu teismas rėmėsi be pagrindo. Šis punktas taikomas tik esant tam tikroms sąlygoms, nustatytoms šiame punkte, t. y. klientui ar kortelės turėtojui pateikus prašymą paskelbti kortelę negaliojančia. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepagrįstai teigiama, kad nebuvo nustatytos visos sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti. Atsakovas atliko veiksmus, kurių pagal sutarties punktus negalėjo atlikti (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnio 1 dalis). Atsakovui atlikus šiuos veiksmus, ieškovui buvo padaryta žala (CK 6.247 straipsnis). Atsakovo kaltė buvo ta, kad jis šiuo veiksmus atliko nebūdamas tiek rūpestingas ir apdairus, kiek tai buvo būtina konkrečiomis sąlygomis. Atsakovas leido net 36 kartus keturių parų laikotarpiu atlikti operacijas su ne jo išduota, o suklastota kortele ar jos pakaitalu (CK 6.248 straipsnis). Atsakovo veiklai keliami griežtesni reikalavimai. Atidumo ir rūpestingumo lygis šioje veikloje yra aukštesnis nei kitoje veikloje (Komercinių bankų įstatymo 1 straipsnis). Jeigu atsakovas nebūtų atlikęs šių veiksmų, kurie prieštaravo sutarties sąlygoms, ieškovui nebūtų atsiradusi žala.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašė palikti nepakeistus skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2002 konstatuota, kad savo atsakomybę kortelės turėtojui bankas gali pašalinti visiškai arba iš dalies, jeigu įrodo, kad bendro pobūdžio pareigą garantuoti mokėjimo kortelių apsaugą nuo padirbinėjimo bankas tinkamai vykdė pagal įstatymą, banko statutą ar sutartį, arba jeigu įrodo, kad nuostoliai arba jų dalis atsirado dėl kortelės turėtojo kaltės arba nenugalimos jėgos. Teismai nustatė, kad bankas bendro pobūdžio pareigą garantuoti mokėjimo kortelių patikimą apsaugą nuo padirbinėjimo vykdė tinkamai, kad bankas rūpinasi efektyviu ir saugiu atsiskaitymo kortelėmis funkcionavimu, yra įdiegęs pakankamai saugias sistemas, užtikrinančias mokėjimo kortelių apsaugą nuo padirbinėjimo, užtikrinančias mokėjimų nurodymams suformuoti būtinų duomenų apsaugą ir pan., ir kad šios mokėjimo kortelių išleidimo ir aptarnavimo sistemos atitinka Europay International (dabartinis pavadinimas Mastercard International), Mastercard International ir Visa International taisykles ir reikalavimus. Įrodinėjimo pareiga šioje byloje perkeliama ieškovui, t. y. ne bankas turėjo įrodyti, kad žalą ieškovas patyrė dėl savo kaltės ar neatsargumo, bet ieškovas privalėjo įrodyti, kad žalą jis patyrė dėl banko kaltės.
2. Banko ir ieškovo pasirašytos sutarties 3.6 ir 7.2.1 punktai reiškia, kad PIN kodas yra ne papildoma, bet pagrindinė atsiskaitymo mokėjimo kortelėmis apsaugos priemonė. Sutarties 7.2.1 punktu preziumuojama, kad ieškovas visada atsako už visas operacijas, patvirtintas kortelės PIN kodu. Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad užsienyje išsiimant iš bankomato pinigus ieškovo mokėjimo kortelei suteiktas PIN kodas buvo iš pirmo karto įvestas teisingai. Tai reiškia, kad asmenys, išsiėmę pinigus, jau žinojo ieškovo mokėjimo kortelės PIN kodą. Darytina išvada, kad ieškovas neįvykdė savo pareigos išlaikyti paslaptyje PIN kodą ir taip pažeidė sutarties 2.2 punktą. Byloje buvo pateikti įrodymai, kad ieškovas ir trečiasis asmuo I. D. su jiems išduotomis mokėjimo kortelėmis elgėsi nerūpestingai ir neatsargiai, nesiėmė jokių priemonių, kad mokėjimo kortelė ir mokėjimo kortelės PIN kodas nebūtų perduoti tretiesiems asmenims.
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Komercinio banko prisiimta rizika už ieškovo jam patikėtus pinigus įpareigoja banką laikytis tokių šio verslo standartų ir taikyti tokias priemones, kad jos atitiktų patikėtų pinigų apsaugą nuo pašalinių asmenų neteisėtų veiksmų.
Santykiai tarp elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo ir banko detaliai teisiškai nereglamentuoti. Kai kurie aspektai yra išdėstyti 1999 m. spalio 28 d. priimtame Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatyme (2003 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. IX-1596 redakcija). Šios redakcijos įstatymo tiesiogiai taikyti negalima dėl teisės principo – įstatymas atgaline data negalioja, nes pinigai pagal ieškovo kortelės duomenis buvo išimti 2003 m. kovo 29 d.-balandžio 1 d., t. y. anksčiau negu priimta nauja įstatymo redakcija. Taigi šalių santykiuose pagrindinę reikšmę turi sutartis, sudaryta banko mokėjimo kortelės turėtojo (ieškovo) ir banko (atsakovo) 2002 m. liepos 8 d. Šia sutartimi nustatytos šalių teisės ir pareigos. Šalys neteigia, kad sutartis sudaryta prieš jų valią. Pagal CK 6.189 teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią.
Sutarties 3.6 punkte šalys susitarė, kad klientas (šios bylos ieškovas) yra atsakingas už visas operacijas sąskaitoje, jeigu jos atliktos kortele ir patvirtintos kortelės PIN kodu. Nustatydami šalių atsakomybę Sutarties 7.2.1 punkte šalys taip pat susitarė, kad klientas visiškai atsako už visas operacijas, patvirtintas PIN kodu. Taigi pagal šias sutarties nuostatas pagal tai, kad pinigai buvo išduoti panaudojant tik ieškovui žinomu PIN kodu, teismų išvados, kad šiam kodui suteikiama didesnė reikšmė negu pačiai mokėjimo kortelei, yra esminės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nustatė aplinkybę, kad beveik tuo pačiu metu – 2003 m. balandžio 1 d. panaudojant ieškovo PIN kodą buvo išduoti pinigai Olandijoje, kai ieškovas pateikė Kaune esančiam bankui tikrą kortelę. Tai reiškia, kad pinigai iš Lietuvoje buvusios ieškovo sąskaitos Olandijoje buvo išduoti panaudojant ne ieškovo tikrą kortelę, bet kortelės magnetinę informaciją ir tik ieškovui išduotą PIN kodą, kurio kiti negalėjo ir neturėjo žinoti. Tokia situacija suponuoja tai, kad atsakomybė už iš ieškovo sąskaitos išduotus ir paimtus pinigus tenka tiek ieškovui, tiek atsakovui, nes bankas neturi išduoti pinigų pagal netikrą kortelę (jos pakaitalą).
Komercinio banko įstatymo, galiojusio pinigų išdavimo metu, 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad bankas – tai akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė, kuri verčiasi indėlių bei kitų grąžintinų lėšų priėmimu ir paskolų teikimu bei prisiima su tuo susijusią riziką ir atsakomybę, taip pat užsiima kita šio įstatymo nustatyta veikla, atlikdama visas ar dalį šio įstatymo 25 straipsnyje nustatytų operacijų. Taigi komercinis bankas, teikdamas finansines paslaugas ir užsiimdamas kita veikla, turi didesnį atsakomybės rizikos laipsnį savo klientui. Dėl banko didesnio rūpestingumo ir apdairumo yra pasisakiusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija (2000 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta byloje UAB „Vileka” v. AB bankas „Snoras”, bylos Nr. 3K–3–1345/2000; 2001 m. birželio 13 d. nutartis, priimta byloje A. T. v. AB bankas „Snoras”, bylos Nr. 3K–3–645/2001).
Aplinkybėms, panašioms į šioje byloje nustatytas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija (2002 m. vasario 20 d. nutartis, priimta byloje Ž. Š. v. AB Lietuvos taupomasis bankas, bylos Nr. 3K–3–390/2002, Teismų praktika 17, p. 242) suformulavo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, kad tuo atveju, kai bankas vykdo mokėjimo nurodymą, kuris turėjo būti vykdomas pateikus banko kortelės turėtojui išduotą mokėjimo kortelę, ne pagal šią kortelę, o panaudojus kitą kortelę arba jos pakaitalą ir dėl to kortelės turėtojui buvo padaryti nuostoliai, tokių nuostolių našta tenka ne banko klientui – kortelės turėtojui, bet bankui. Savo atsakomybę kortelės turėtojui bankas gali pašalinti visiškai arba iš dalies, jeigu įrodo, kad bendro pobūdžio pareigą garantuoti mokėjimo kortelių patikimą apsaugą nuo padirbinėjimo bankas tinkamai vykdė pagal įstatymą, banko statutą ar sutartį arba jeigu įrodo, kad nuostoliai ar jų dalis atsirado dėl kortelės turėtojo kaltės arba dėl nenugalimos jėgos. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pinigai buvo išimti panaudojus netikrą kortelę. Tokiu atveju reikia konstatuoti tam tikrą banko atsakomybę. Nuo jos bankas negali būti atleidžiamas ir dėl to, kad pinigai buvo išimami didelėmis sumomis ir per kelias dienas, tačiau pagal atliekamas operacijas bankas nesiėmė priemonių išsiaiškinti su klientu, ar jis atlieka pinigų išėmimą. Tai reiškia, kad tokiam atvejui nebuvo nustatytas banko aktyvus veikimas ir veiksmų derinimas su klientu ir toks neveikimas suponuoja Banko atsakomybę klientui.
Nustatant Banko atsakomybę, būtina atsižvelgti ir į ieškovo veiksmus. Teismai konstatavo, kad buvo panaudotas PIN kodas, kuris buvo išduotas tik ieškovui ir tik jam galėjo būti žinomas. Teismai taip pat nustatė, kad ieškovo turima kortelė galėjo būti perrašyta. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad ieškovo požiūris į PIN kodo ir kortelės naudojimą buvo pernelyg neapdairus ir neatsargus. Atsižvelgdama į tokias byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija laiko, kad ieškovui iš atsakovo priteistina 10 000 Lt.
Proporcingai priteistai sumai iš atsakovo priteistina ieškovui 271 žyminio mokesčio (CPK 93 straipsnio 2, 4 dalys). Iš atsakovo priteistina 300 Lt valstybei (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutarties ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Priteisti iš atsakovo akcinės bendrovės banko ,,Hansabankas“, įmonės kodas 112029651, 10 000 (dešimt tūkstančių) Lt ieškovui A. D. .
Priteisti iš atsakovo akcinės bendrovės banko ,,Hansabankas“, įmonės kodas 112029651, 271 (du šimtus septyniasdešimt vieną) Lt ieškovui A. D. .
Priteisti iš atsakovo akcinės bendrovės banko ,,Hansabankas“, įmonės kodas 112029651, 300 (tris šimtus) Lt valstybei.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Janina Januškienė
Janina Stripeikienė