Civilinė byla Nr. 2-654/2009

                                                                                                                Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. G. įmonės „Inesa“ ir V. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 7 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-2849-258/2009 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Rivona“ ieškinį atsakovams V. G. įmonei „Inesa“, V. G., uždarajai akcinei bendrovei „Elitman“, individualiai įmonei „R. M. įmonė“, R. M., dalyvaujant trečiajam asmeniui be savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje uždarajai akcinei bendrovei „Naujasis Bruklinas“, dėl nuomos sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu, skolos priteisimo ir nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

ieškovas UAB „Rivona“ 2009 m. vasario 27 d. Vilniaus apygardos teismui paduotu ieškiniu prašė: 1) 2007 m. gegužės 21 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. NS-2007/NB075-075, sudarytos tarp nuomotojų UAB „Rivona“, UAB „Naujasis Bruklinas“ ir nuomininko V. G. įmonės „Inesa“, nutraukimą pripažinti neteisėtu; 2) 2007 m. gegužės 21 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. NS-2007/NB076-076, sudarytos tarp nuomotojų UAB „Rivona“, UAB „Naujasis Bruklinas“ ir nuomininko V. G. įmonės „Inesa“, nutraukimą pripažinti neteisėtu; 3) 2007 m. rugpjūčio 24 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. NS-2007/NB106-106, sudarytos tarp nuomotojų UAB „Rivona“, UAB „Naujasis Bruklinas“ ir nuomininko UAB „Elitman“, nutraukimą pripažinti neteisėtu; 4) 2007 m. lapkričio 9 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. NS-2007/NB123-123, sudarytos tarp nuomotojų UAB „Rivona“, UAB „Naujasis Bruklinas“ ir nuomininko IĮ „R. M. įmonė“, nutraukimą pripažinti neteisėtu; 5) priteisti iš atsakovo V. G. įmonės „Inesa“ 118 106,30 Lt, 6 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas; 6) priteisti iš atsakovo UAB „Elitman“ 109 307,30 Lt, 6 % metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas; 7) priteisti iš atsakovo IĮ „R. M. įmonė“ 39 117,19 Lt, 6 % metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1-13).

Kartu ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovų turtą, uždraudžiant juo disponuoti, bet leidžiant atsiskaityti su ieškovu, taip pat uždraudžiant bloginti areštuoto turto būklę ar daryti kitokį poveikį, dėl kurio galėtų sumažėti areštuoto turto vertė, nes ieškinio suma pakankamai didelė. Kadangi personalinės įmonės yra neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, tai, trūkstant juridinių asmenų turto, areštuotinas personalinės įmonės savininkų turtas.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. balandžio 7 d. nutartimi (b. l. 18-19), įvertinęs didelę ieškinio sumą, ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies ir inter alia areštavo V. G. įmonei „Inesa“, nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius ir/ar kilnojamuosius daiktus už 118 106,30 Lt. Šių daiktų nesant arba esant nepakankamai, areštavo atsakovo V. G. įmonės „Inesa“ pinigines lėšas, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas, atsiskaityti su ieškovu. Jei neužteks atsakovo V. G. įmonės „Inesa“ turto, subsidiariai areštavo atsakovui V. G. nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus. Šių daiktų nesant ar esant nepakankamai, areštavo V. G. piniginės lėšos.

Atsakovai V. G. įmonė „Inesa“ ir V. G. atskiruoju skundu (b. l. 29-31) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 7 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovų V. G. įmonės „Inesa“ ir V. G. atžvilgiu atmesti. Atskirąjį skundą motyvuoja tuo, jog:

1. pirmosios instancijos teismas, prieš taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, privalo įsitikinti ieškovo reikalavimų pagrįstumu ir teisėtumu. Atsakovai V. G. įmonė „Inesa“ ir V. G. nėra skolingi ieškovui. Ieškovas nesąžiningai pareiškė ieškinį ir apeliantai ketina pareikšti jam priešieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo;

2. dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįstai nukenčia atsakovo V. G. įmonės veikla, kuri yra visiškai suvaržyta. Kadangi įmonė negali panaudoti apyvartinių lėšų siekdama pelno, teismo sprendimo, jei jis bus palankus ieškovui, vykdymas tik dar labiau pasunkės;

3. dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįstai kenčia įmonės savininko šeima, nes jos turtas neatsietas nuo įmonės turto;

4. pirmosios instancijos teismas netaikė CPK 147 straipsnio 1 dalies ir, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, nepareikalavo iš ieškovo atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo.

Ieškovas UAB „Rivona“ atsiliepimu į atskirąjį skundą skundo nepripažįsta ir prašo Vilniaus apygardos teismas 2009 m. balandžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą (b. l. 39-40). Ieškovo teigimu, įstatyme nenumatyta, kad teismas, prieš taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turėtų padaryti išankstinę išvadą dėl ieškinio pagrįstumo ar nepagrįstumo. Pirmosios instancijos teismo nustatyta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tvarka atitinka proporcingumo, šalių interesų pusiausvyros, teisingumo principus. Reikalauti nuostolių atlyginimo užtikrinimo arba ne – teismo teisė. Apeliantai nepateikė duomenų apie nuostolius, kurie atsirado dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir jų dydį.

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančios taisyklės (CPK 338 str.).

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, įvertinusi skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė visapusiškai teisėtą ir pagrįstą nutartį. Skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra įstatyminių pagrindų.

Byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų (skundo 1 ir 4 p.) bei nustatyto pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių režimo (skundo 2-3 p.).

Oponuodama apelianto pirmam ir paskutiniam atskirojo skundo teiginiams, teisėjų kolegija akcentuoja, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ar atsisakymas jas taikyti nėra ir negali būti susijęs su materialinių reikalavimų pagrįstumu. Tai paaiškintina tuo, kad prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones galima pareikšti bet kurioje civilinio proceso stadijoje, net nepadavus ieškinio (CPK 144 str. 3 d.). Taikant laikinąsias apsaugos priemones, byla nėra išnagrinėjama iš esmės, nėra vertinami nei reikalavimo faktinį pagrindą sudarančios aplinkybės, nei jas pagrindžiantys įrodymai, nes jų tikslas - ne ginčo išsprendimas, o išankstinis būsimo teismo sprendimo, jei jis bus priimtas ieškovo naudai, įvykdymo užtikrinimas, grėsmės ieškovo turtiniams interesams sumažinimas arba, esant galimybei, visiškas eliminavimas (CPK 144 str. 1 d.).

Priešingai nei nurodo apeliantas, CPK 147 straipsnio 1 dalis numato teismo diskrecijos teisę, bet ne pareigą, taikant laikinąsias apsaugos priemones, pareikalauti iš ieškovo užtikrinti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą. Kita vertus, vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir iš ieškovo ex officio nepareikalavo atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo, neatima iš pastarojo teisės vėliau prašyti jų užtikrinimo. Kadangi byla iš esmės yra nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, būtent į jį atsakovas turėtų kreiptis su minėtu prašymu. Esant pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto taikymo ar atsisakymo užtikrinti nuostolius, aukštesnės instancijos teismas, veikdamas savo kompetencijos ribose (CPK 301 str.), teisės ir/ar fakto aspektais galės atsakyti į klausimą, ar pirmosios instancijos teismo nutartis teisėta bei pagrįsta.

Kalbant apie teismo nustatytą pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių režimą, pažymėtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, kurio apeliantas neginčija, visada būna susijęs su tam tikrais suvaržymais; svarbiausia, kad apribojimai būtų adekvatūs siekiamiems tikslams ir neribotų atsakovo teisių labiau, negu konkrečioje situacijoje reikia. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo argumentais dėl proporcingumo ir ekonomiškumo principų pažeidimo, nes pirmosios instancijos teismo parinktos laikinųjų apsaugos priemonių rūšys, jų eiliškumas, taip pat išimtys iš piniginių lėšų arešto seniai nusistovėjusios teismų praktikoje ir laikomos mažiausiai atsakovo veiklą varžančiomis priemonėmis. Galintys atsakovo ūkinėje – komercinėje veikloje pasitaikyti sunkumai tik patvirtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą (probleminį atsiskaitymą su kontrahentais ar kitais subjektais). Dėl įmonės savininko šeimos teisių apsaugos pabrėžtina, jog įstatymai nedraudžia imtis laikinųjų apsaugos priemonių nei juridinių, nei fizinių asmenų atžvilgiu, o atsakovas V. G., prieš steigdamas personalinę įmonę, žinojo arba turėjo žinoti apie tokių įmonių teisinio reguliavimo ypatumus (privalumus bei trūkumus lyginant su kitų formų juridiniais asmenimis) ir prisiimti su tuo susijusią neigiamų padarinių atsiradimo riziką. Jei apeliantai turi pasiūlyti alternatyvų pritaikytoms laikinosios apsaugos priemonėms, jie gali prašyti pirmosios instancijos teismo vienas laikinąsias apsaugos priemones, nepadarant žalos ieškovo turtiniams interesams, pakeisti kitomis (CPK 146 str.). Jeigu, kaip tikina abu atsakovai, ieškinys nepagrįstas, ir jie bylą laimės, turės teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kilusius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 147 str. 3 d.).

Susiklosčius tokiai situacijai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai parinko laikinųjų apsaugos priemonių rūšis, eiliškumą, išimtis; nepažeidė proporcingumo ar ekonomiškumo principų, todėl skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                      Virginija Čekanauskaitė

                                                                                                                                    Danutė Gasiūnienė

                                                                                                                                    Egidijus Žironas