Civilinė byla Nr. e3K-3-486-611/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01286-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.2.4.1.1.; 2.1.2.6,; 2.3.5.; 3.3.1.13.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski (pranešėjas), Gedimino Sagačio ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės kooperatinės bendrovės Akademinės kredito unijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės kooperatinės bendrovės Akademinės kredito unijos ieškinį atsakovėms valstybės įmonei Registrų centrui ir akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys – Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, P. V., G. V., A. P., A. K. ir M. N.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, niekinį sandorį ir jo teisinius padarinius, nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmus, registruojant daiktines teises, reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovų solidariai 9391,09 Eur turtinės žalos atlyginimo, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisus žalos atlyginimą, panaikinti teisinę registraciją į patalpų – slėptuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), dalį.
3. Ieškovė 2011 m. lapkričio 30 d. turto perdavimo išieškotojui akto pagrindu už 10 773,86 Eur (37 200 Lt) įsigijo 134,17 kv. m patalpas – slėptuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), 2011 m. gruodžio 19 d. įregistravo Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisę į šias patalpas. Vėliau, 2013 m. balandžio 6 d., paaiškėjo, kad tos pačios patalpos Nekilnojamojo turto registre įregistruotos du kartus: ieškovės nuosavybės teise kaip patalpos – slėptuvė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), ir A. K. nuosavybės teise kaip patalpos – kūrybinės dirbtuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios ten pat. Kadangi ieškovė įsigijo nekilnojamąjį daiktą, kuris nuosavybės teise priklauso kitam asmeniui, tai ji patyrė 9391,09 Eur žalą. Tokia žala atsirado dėl neteisėto atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašymo įregistruoti neegzistuojančią nuosavybės teisę į patalpas – slėptuvę, pažymėtas nuo R2-3 iki R2-12, R2-14, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir atsakovės VĮ Registrų centro 1999 m. gegužės 14 d. atlikto neteisėto nuosavybės teisės į šias patalpas įregistravimo AB „Lietuvos geležinkeliai“ vardu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad atsakovė VĮ Registrų centras 1999 m. gegužės 14 d. pagrįstai įregistravo nuosavybės teises į ginčo patalpas AB „Lietuvos geležinkeliai“ vardu. Teismas sprendė, kad, nenuginčijus nuosavybės teisės įregistravimo pagrindu esančių dokumentų, nėra pagrindo konstatuoti, jog į viešo registro duomenų bazę įrašyti duomenys neatitinka duomenų teisingumo prezumpcijos ir atsakovės veikė neteisėtai. Teismas konstatavo ir tai, kad ieškovė neįrodė civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų, todėl ieškinį atmetė. 
6. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. vasario 22 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimą pakeitė, tenkino ieškinį iš dalies, pripažino neteisėtais atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ veiksmus įregistruojant patalpas – slėptuvę, atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, o kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
7. Kolegija nustatė, kad 134,17 kv. m negyvenamosios patalpos – slėptuvė, esančios (duomenys neskelbtini); patalpos pažymėtos nuo R2-1 iki R2-14, jų unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registruotos atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ nuosavybės teise pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1999 m. balandžio 13 d. įsakymą Nr. 137; atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2003 m. rugsėjo 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ginčo patalpas perleido P. V. ir G. V., šie 2007 m. gruodžio 22 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleido nuosavybės teisę A. P.; iš trečiojo asmens A. P. pagal 2011 m. lapkričio 30 d. turto perdavimo išieškotojui aktą patalpas įgijo ieškovė; jos daiktinės teisės Nekilnojamojo turto registre įregistruotos 2011 m. gruodžio 19 d.
8. Byloje nustatyta ir tai, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ tarnyba Vilniaus pastatų ir inžinerinių įrenginių ruožas 1993 m. kovo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė R. M. 116 kv. m patalpas – kūrybines dirbtuves, esančias (duomenys neskelbtini), jų unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); R. M. daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą Nekilnojamojo turto registre įregistravo 1993 m. kovo 30 d.; vėliau patalpos – kūrybinės dirbtuvės buvo perleistos K. U. personalinei įmonei, B. meninio stiklo firmai, šiuo metu jos nuosavybės teise priklauso M. N. ir A. K. pagal 2012 m. rugsėjo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį.
9. 2014 m. kovo 7 d. kadastro duomenų patikrinimo ir fakto konstatavimo aktu nustatyta, kad sutampa nekilnojamojo turto objektų slėptuvės, esančios (duomenys neskelbtini), patalpos su kūrybinių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini), patalpomis, plane pažymėtomis nuo R2-3 iki R2-12 ir R2-14, sutampančių patalpų bendras plotas 116,95 kv. m. Kolegijos nuomone, atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ turėjo žinoti, kad jos tarnyba – Vilniaus pastatų ir inžinerinių įrenginių ruožas 1993 m. kovo 30 d. pardavė dalį šių patalpų, todėl ji neteko teisės įgyti nuosavybės teisės į patalpas, faktiškai jų nevaldydama. Vadovaudamasi šiais duomenimis kolegija padarė išvadą, kad Susisiekimo ministerijos 1999 m. balandžio 13 d. įsakyme Nr. 137 nepagrįstai įsakyta įregistruoti Nekilnojamojo turto registre SPAB „Lietuvos geležinkeliai“ vardu Vilniaus butų komunalinio ūkio statinius – slėptuvę gyvenamojo namo rūsyje, nes šios patalpos (116,95 kv. m ploto) jau buvo įregistruotos privataus asmens nuosavybės teise. Dėl to pripažino pagrįstu ieškovės reikalavimą pripažinti atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ veiksmus įregistruojant slėptuvę neteisėtais.
10. Kadangi registro tvarkytojui nebuvo žinoma tai, kad susisiekimo ministro 1999 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. 137 dalis dėl ginčo patalpų yra neteisėta, nenustatyta pagrindo atsakovės VĮ Registrų centro veiksmus laikyti neteisėtais, tai nėra pagrindo šiai atsakovei taikyti atsakomybę.
11. Kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė reikalavimą panaikinti teisinę patalpų registraciją ieškovės vardu, nes toks reikalavimas pareikštas  su sąlyga (priteisus žalos atlyginimą). Reikalavimas priteisti žalą iš atsakovių taip pat pagrįstai atmestas, nes ieškovė neįrodė civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų, be to, ji neginčija nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo – turto perdavimo išieškotojui akto. Ieškovė gali reikalauti žalos atlyginimo iš asmens, iš kurio įgijo turtą nuginčijant kitų savininkų (A. P., P. V. ir G. V., AB „Lietuvos geležinkeliai“) nuosavybės teisių įregistravimus turto registre. Teismas neturi pareigos siūlyti ieškovei reikšti tam tikrus  reikalavimus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 22 d. nutarties dalį, kuria atmestas ieškinys. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismų išvada, kad atsakovė VĮ Registrų centras teisėtai 1999 m. gegužės 14 d. įregistravo Nekilnojamojo turto registre atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ nuosavybės teisę į 134,17 kv. m patalpas, prieštarauja kasacinio teismo praktikai. Nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas. Tokia teisinį registravimą vykdančios institucijos kompetencija užtikrina įrašytų duomenų patikimumo principą, kuris įtvirtintas Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje – visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-977/2000; 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2009). Atsakovė VĮ Registrų centras nevykdė jai tenkančios bendro pobūdžio pareigos patikrinti nuosavybės perėjimo kitam subjektui pagrindą, o tą patį daiktą įregistravusi antrą kartą, pažeidė registro duomenų patikimumo principą.
2. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo, nukrypdamas nuo teismų praktikos, konstatavo, kad kasatorė gali reikalauti žalos atlyginimo iš asmens, iš kurio ji įgijo turtą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008 išaiškinta, kad daikto pirkėjas turi teisę reikalauti grąžinti sumokėtą kainą arba iš pardavėjo, arba iš deliktą padariusio asmens, tačiau rinktis atsakingą asmenį yra pirkėjo teisė.
3. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorė neginčija registro duomenų teisingumo. Kaip vienas iš patikslinto ieškinio reikalavimo dalykų nurodytas kasatorės prašymas panaikinti teisinę registraciją į patalpų – slėptuvės dalį kasatorės vardu. Nepagrįsta pripažintina ir teismų išvada, kad kasatorės procesiniuose dokumentuose nenurodytos materialiosios teisės normos dėl daikto teisinės registracijos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-725/2001 išaiškinta, kad ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, o teisės taikymą atlieka teismas savo nuožiūra pagal konstatuotas aplinkybes. Kasatorė teigia, kad teismai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 135 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą.             
4. Bylos duomenimis nepagrįsta ir teismų išvada, kad, įsigydama slėptuvę, kasatorė nepatyrė žalos. Byloje patvirtinta, kad kasatorė 2011 m. lapkričio 30 d. turto perdavimo išieškotojui akto pagrindu už 10 773,86 Eur (37 200 Lt) įsigijo patalpas – slėptuvę. Registro duomenis, patalpų vidutinė rinkos vertė 34 754 Eur, atkuriamoji vertė – 59 951 Eur. Kasatorė ketino parduoti įsigytas patalpas, tačiau paaiškėjo, kad jos įregistruotos ir A. K. vardu. Dėl to ji nebegali parduoti patalpų.
13. Atsakovė akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Skirtingai nei nurodoma kasaciniame skunde, ieškinyje kasatorė buvo pateikusi sąlyginį reikalavimą – priteisus solidariai iš atsakovių žalos atlyginimą, panaikinti teisinę registraciją į patalpų – slėptuvės dalį. Kadangi reikalavimas yra sąlyginis, tai jis negali būti traktuojamas kaip teisinės registracijos ginčijimas. Be to, ieškinyje nenurodytas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis turėtų būti panaikinta teisinė registracija. Teismai pagrįstai ir teisingai nurodė, kad, nenuginčijus pirminių nuosavybės teisių dokumentų, galioja duomenų, įrašytų į Nekilnojamojo turto registrą teisingumo prezumpcija ir nėra pagrindo keisti registro duomenis, naikinant teisinę registraciją. Kasatorė, reikšdama reikalavimą dėl žalos atlyginimo, iš esmės neginčija registro duomenų teisėtumo.
2. Teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko ir faktinio pagrindo, t. y. negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė. Kasatorė 2014 m. vasario 13 d. buvo pateikusi ieškinį (civilinė byla Nr. 2-11901-728/2014) dėl daikto teisinės registracijos ir sutarčių panaikinimo, vėliau jį atsiėmė. 2015 m. sausio 9 d. ji kreipėsi su nauju ieškiniu dėl žalos atlyginimo; iš parengiamųjų posėdžių aišku, kad kasatorė nesiekia ginčo spręsti iš esmės, todėl teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko ir pagrindo.
3. Kasatorės reikalavimas priteisti iš atsakovių jos bylinėjimosi išlaidų atlyginimą nepagrįstas dėl to, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti, taip pat ir dėl to, jog kasatorės atstovas pažeidė pareigą tinkamai, kaip savo srities profesionalas, suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą, todėl ieškinys buvo du kartus tikslinamas ir taip nepagrįstai didėjo bylinėjimosi išlaidos.
4. Bylą nagrinėję teismai nėra išdėstę pozicijos, kad kasatorė nepatyrė žalos. Teismai tik išaiškino veiksmus, kuriuos reikia atlikti tam, jog būtų galima konstatuoti, ar kasatorė patyrė, kaip ji pati nurodo, žalą, nes netgi nuginčijus registro duomenis, bet nenustačius tikrosios kasatorei priklausančių patalpų vertės, negalima pripažinti, jog tokią ji patyrė.
14. Atsakovė valstybės įmonė Registrų centras atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Kasaciniu skundu prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 22 d. nutarties dalį, kuria ieškinys atmestas, tačiau nenurodoma konkretaus materialinio teisinio reikalavimo.
2. Teismai nenukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos dėl nuosavybės teisės teisinės registracijos. Kasatorės argumentavimas formalus, neatitinkantis faktinių aplinkybių ir jos pačios įvardijamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Tuometėje nekilnojamojo turto (pastatų, statinių ir kt.) registravimo įstaigoje pirmojo kūrybinių dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininko R. M. ir visų vėlesnių savininkų nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo notariškai patvirtintos šio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartys, o notarinės sutartys yra vienas iš pagrindinių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į patalpas. Dėl to nebuvo pagrindo atsisakyti atlikti kūrybinių dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją. Taigi skirtingos pagal užfiksuotus slėptuvės ir kūrybinių dirbtuvių kadastro duomenis patalpos buvo įregistruotos nenuginčytų ir galiojančių savarankiškų nuosavybės teisės atsiradimą patvirtinančių dokumentų pagrindu (kūrybinių dirbtuvių – pagal 1993 m. kovo 30 d. notariškai patvirtintą pirkimo–pardavimo sutartį, o slėptuvės – pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1999 m. balandžio 13 d. įsakymą Nr. 137 „Dėl statinių registravimo SPAB „Lietuvos geležinkeliai“ vardu“). Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui nesuteikta kompetencija vertinti, kurie iš teisės aktuose nustatytų nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų yra teisėti ir pagrįsti, nes šių aplinkybių vertinimas yra būtent teisminio nagrinėjimo dalykas. Valstybės įmonės Registrų centro atsakomybė būtų galima tik tuo atveju, jei ji būtų privalėjusi atsisakyti įregistruoti nuosavybę AB „Lietuvos geležinkeliai“ vardu, o asmenys, tiesiogiai atsakingi už žalą, jos neatlygintų ir nebūtų galimybės žalą išieškoti iš tiesiogiai už ją atsakingų asmenų.?
3. Kasatorė buvo pareiškusi sąlyginį reikalavimą atlyginus žalą panaikinti teisinę registraciją į dalį jai priklausančių slėptuvės patalpų. Toks reikalavimas pagrįstas, nes kasatorė neginčijo savo nuosavybės atsiradimo pagrindo, o nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, bet jos išviešinimas.
4. Negalima konstatuoti žalą reglamentuojančių normų pažeidimo vien dėl to, kad netenkintas reikalavimas ginti kasatorės teises būtent jos pasirinktu būdu. Skundžiamuose teismo sprendime ir nutartyje aiškiai įvardyti kasatorės teises pažeidžiantys veiksmai ir galimi jų gynimo būdai, jos atsisakymas šiais būdais pasinaudoti neturėtų būti pagrindas naikinti iš esmės teisėtus ir pagrįstus skundžiamus žemesnės instancijos teismų procesinius sprendimus.
15. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2009; 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010). Kadangi registro duomenys įrašomi tam tikrų dokumentų pagrindu, tai asmuo, siekiantis nuginčyti šių duomenų teisingumą, turi įrodyti, kad dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys įrašyti, yra neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2009). Atsakovė VĮ Registrų centras nuosavybės teises į ginčo patalpas AB „Lietuvos geležinkeliai“ vardu įregistravo vadovaudamasi įstatymų nustatytų dokumentų pagrindu. Kasatorė neginčijo šių duomenų teisingumo, tik deklaratyviai nurodė, kad atsakovė neteisėtai 1999 m. gegužės 14 d. įregistravo nuosavybės teises į ginčo patalpas AB „Lietuvos geležinkeliai“ vardu. Reikalavimas panaikinti ginčo patalpų teisinę registraciją tik tuomet, jei bus priteistas žalos atlyginimas, nelaikytinas teisinės registracijos nuginčijimo pagrindu, nes neatitiko įstatymuose ir kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje teisinės registracijos nuginčijimo sąlygų.
2. Tam, kad būtų pagrindas taikyti civilinę atsakomybę, būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas. Pareiga įrodyti skolininko neteisėtus veiksmus, nuostolius ir priežastinį ryšį tenka kreditoriui. Neįrodžius visų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo spręsti, iš kokio asmens kasatorius turi teisę reikalauti žalos atlyginimo.
3. Bylą nagrinėję teismai turėjo teisę, bet ne pareigą nurodyti kasatorei aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, todėl kasatorės teiginiai, jog teismas pažeidė CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, nepagrįsti.
4. Teismai ieškinio dalį dėl žalos atlyginimo atmetė pagrįstai konstatavę, kad kasatorė neįrodė civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų. Netgi nuginčijus registro duomenis, bet nenustačius tikrosios kasatorei priklausančių patalpų vertės, nėra pagrindo pripažinti, kad kasatorė patyrė žalą, įsigijusi ginčo patalpas. Deklaratyvūs kasatorės teiginiai, kad žala atsirado tuomet, kai turto perdavimo išieškotojui aktu ji perėmė ginčo patalpas, savaime nepatvirtina žalos atsiradimo fakto. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatyme įtvirtintą registro duomenų teisingumo principą registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tad kol ginčo patalpų nuosavybės teisė registre kasatorei nepanaikinta, ji gali jas valdyti, naudoti ir jomis disponuoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

16. Bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme apibrėžia pareikšto ieškinio pagrindas ir dalykas (CPK 135 straipsnio 1 dalis, 265 straipsnio 2 dalis), o apeliacinės instancijos teisme – taip pat pateiktas apeliacinis skundas (CPK 320 straipsnis), išskyrus atvejus, kai įstatymas suteikia teismui teisę peržengti aptartas bylos nagrinėjimo ribas.
17. CK 1.78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (pagal pareigas).
18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012; 2003 m. sausio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003).
19. Taigi, teismas niekinio sandorio faktą gali konstatuoti ir taikyti tokio sandorio pasekmes neatsižvelgdamas į tai, ar ieškovas yra pareiškęs reikalavimą dėl sandorio pripažinimo niekiniu, jeigu iš bylos duomenų yra akivaizdus niekinio sandorio faktas, ir toks teismo veikimas nelaikomas bylos ribų peržengimu.
20. Nagrinėjamoje byloje ieškovė patikslintu ieškiniu prašė jos naudai iš atsakovių solidariai priteisti 9391,09 Eur turtinės žalos atlyginimo, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisus solidariai iš atsakovių ieškovei žalos atlyginimą, panaikinti teisinę registraciją ieškovės vardu į patalpų – slėptuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) (plane pažymėtos patalpos R2-3 iki R2-12, R2-14), dalį.
21. Apeliacinės instancijos teismas, įvardydamas ieškovės pareikšto ieškinio reikalavimus, nurodė, kad ji prašė pripažinti atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ veiksmus, įregistruojant patalpas – slėptuvę, pažymėtas Nr. R2-3, R2-12 R214, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtais; pripažinti, kad ieškovei padaryta žala tiesiogiai susijusi su atsakovės prašymu įregistruoti nuosavybės teisę į dalį patalpų ir VĮ Registrų centro 1999 m. gegužės 14 d. atliktu neteisėtu nuosavybės teisės į šias patalpas įregistravimu atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ vardu; priteisus žalos atlyginimą, prašė panaikinti teisinę registraciją į dalį patalpų – slėptuvės; priteisti solidariai iš atsakovių 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas įvardijo tokius ieškinio reikalavimus, kurių ieškovė nebuvo suformulavusi kaip ieškinio dalyko, ir, iš dalies tenkindamas ieškovės apeliacinį skundą bei pripažindamas neteisėtais atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ veiksmus, įregistruojant slėptuvę, išsprendė reikalavimą, kurio ieškovė nebuvo pareiškusi.
22. Reikalavimas pripažinti tam tikrus veiksmus neteisėtais yra ieškinio pagrindas, kitaip sakant, įrodinėtina aplinkybė, nes tai yra viena civilinės atsakomybės sąlygų, tačiau tai negali būti savarankiškas ieškinio reikalavimas.
23. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje ieškovė nurodė, kad atsakovė AB Lietuvos geležinkeliai“, nebūdama ginčo patalpų savininkė, neteisėtai jas įregistravo savo vardu, t. y. įregistravo neegzistuojančią nuosavybės teisę į ginčo patalpas ir vėliau ją perleido. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ neteko nuosavybės teisės į ginčo patalpas 1993 metais (1993 m. kovo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi) ir jas neteisėtai 1999 metais įregistravo savo vardu, t. y. pripažino, kad atsakovė, nebūdama ginčo patalpų savininkė, įregistravo savo nuosavybės teises į svetimą turtą.
24. Pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Ši įstatymo norma yra imperatyvi, todėl jos pažeidimas lemia sandorio negaliojimą (CK 1.80 straipsnis). Civilinėje teisėje galioja principas, kad niekas negali perduoti teisių daugiau, nei jų pats turi (lot. nemo dat quod non habet). Kadangi atsakovė perleido nuosavybės teises į turtą, kurio neturi, t. y. neegzistuojančią nuosavybės teisę, todėl bylą nagrinėję teismai turėjo pagrindą ex officio konstatuoti tokio sandorio ir atitinkamai vėlesnių perleidimo sandorių niekinį faktą, tačiau to nepagrįstai neišsprendė.

Dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad konstatavęs niekinių sandorio ar sandorių faktą teismas privalo ex officio išspręsti niekinių sandorių pasekmes (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnio 2 dalis). Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad restitucija (lot. restitutio – grąžinimas į ankstesnę padėtį) yra civilinės teisės gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką jį perdavė kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką jį perdavusi kitai šaliai. Taigi restitucija yra šalių grąžinimas į padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo (CK 1.138 straipsnio 2 punktas, 6.145 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad pripažinus sandorį negaliojančiu kiekviena iš sandorio šalių privalo grąžinti antrajai šaliai viską, ką yra gavusi pagal sandorį. Tuo atveju, kai pardavėjas parduoda jam nuosavybės teise nepriklausiusį daiktą, pripažinus sandorį negaliojančiu, pirkėjui grąžinama jo sumokėta kaina (CK 6.323 straipsnio 1 dalis), o pripažinto neteisėtu sandorio dalykas turi būti grąžinamas daikto savininkui arba teisėtam valdytojui (CK 6.307 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008).
26. Įstatymuose nustatyta, kad, pripažinus sutartį niekine dėl to, jog pardavėjas pardavė jam nepriklausantį daiktą dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, daiktas iš pirkėjo grąžinamas savininkui, o pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą bei atlyginti šio turėtus nuostolius (CK 6.307 straipsnio 1, 3 dalys, 6.323 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2006).
27. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis) ir įvertinti, ar nėra pagrindo jį pakeisti (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Kasacinis teismas, savo nutartyse detalizuodamas restitucijos taikymo taisykles, yra pažymėjęs, kad, taikant restituciją konkrečiu atveju, turi būti įvertinta įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010; kt.).
28. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į pirmiau aptartus principus, restitucijos būdas, esant keliems vienas paskui kitą sudarytiems sandoriams niekiniams, gali būti keičiamas, taikant restituciją tiesiogiai tarp pirmojo sandorio pardavėjo ir paskutinio sandorio pirkėjo. Taikant restituciją konkrečioje byloje, kurioje kyla jos taikymo klausimas, būtina įvertinti restituciją lemiančias aplinkybes, susiklosčiusių teisinių santykių bei restitucijos objekto specifiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2012; 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).
29. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad kasacinio teismo praktikoje tam tikrais atvejais pripažįstama, jog tuo atveju, kai nustatoma, kad restitucija dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių negalima, gali būti taikomi kitokie sandorio pripažinimo negaliojančiais padariniai, pvz., nuostolių atlyginimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2012), o tam tikrais atvejais ir nepagrįstas praturtėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-89-378/2016). Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad analogišku šios nutarties 26 punkte aptartam atveju daikto pirkėjas turi teisę reikalauti grąžinti sumokėtą kainą arba iš pardavėjo, arba iš deliktą padariusio asmens, tačiau rinktis atsakingą asmenį yra pirkėjo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008). Žalos (nuostolių) atlyginimas gali būti taikomas tik tuomet, jeigu nustatoma, kad restitucija negali būti taikoma.

Dėl nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmų, registruojant daiktines teises

30. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų teisingumą ir apsaugą. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad naujai suformuoti žemės sklypai Nekilnojamojo turto registre registruojami tik tada, kai jie suformuoti, jų ribos ir kadastriniai duomenys nustatyti pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinio žemės kadastro reikalavimus. Kitas naujai sukurtas nekilnojamasis turtas ir teisės į jį Nekilnojamojo turto registre registruojami tik tada, kai jie Vyriausybės nustatyta tvarka inventorizuoti Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure.
31. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo turto registro tvarkytojas per 3 darbo dienas nuo prašymo padavimo įregistruoti nekilnojamąjį turtą ir teises į jį patikrina: 1) ar prašymą įregistruoti nekilnojamąjį turtą ir teises į jį padavęs asmuo turi teisę jį paduoti; 2) ar dokumentas, kurio pagrindu prašoma įregistruoti nekilnojamąjį turtą ir teises į jį, atitinka įstatymų reikalavimus; 3) ar dokumente, kurio pagrindu prašoma įregistruoti nekilnojamąjį turtą ir teises į jį, duomenys apie nekilnojamąjį turtą sutampa su žemės kadastro bei pastatų ir statinių inventorizavimo duomenimis apie šį nekilnojamąjį turtą; 4) ar prašomos įregistruoti teisės į nekilnojamąjį turtą pagal savo turinį atitinka dokumentą, kuriuo prašymas grindžiamas, ar jos neprieštarauja įstatymams ir ar yra registruotinos Nekilnojamojo turto registre; 5) ar Nekilnojamojo turto registre jau įregistruotas nekilnojamasis turtas ir teisės į jį netrukdo registruoti prašomą įregistruoti nekilnojamąjį turtą ir teises į jį.
32. Vyriausybės 1998 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 85 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 9 punkte nurodyta, kad kitas nekilnojamasis turtas ir teisės į jį registruojami tik tada, kai šis nekilnojamasis turtas vadovaujančiosios registro tvarkymo įstaigos nustatyta tvarka yra inventorizuotas ir įrašytas į Statinių kadastro duomenų bazę. Nekilnojamojo turto registro nuostatų 21 punkte nurodyta, kokie nekilnojamojo turto duomenys įrašomi ir saugomi registro informacinėje sistemoje.
33. Nekilnojamojo turto nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas – tai valstybės siekis išviešinimo būdu užtikrinti šių teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus bei jų suvaržymus. Tokiai informacijai rinkti ir nustatyta tvarka jai teikti valstybėje sukurta registrų sistema. 1996 m. rugsėjo 24 d. Nekilnojamojo turto registro įstatyme buvo nustatytas registro duomenų teisinis statusas, t. y. šie duomenys nuo įrašymo dienos laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka (4 straipsnis). Ši registro duomenų teisingumo ir išsamumo prezumpcija taikoma visiems įrašams apie nekilnojamąjį turtą, tarp jų ir duomenims, gautiems iki Nekilnojamojo turto registro įsteigimo veikusiuose inventorizaciniuose biuruose.
34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad teismo tvarka gali būti ginčijama teisinė registracija ir iškeliamas jos neteisėtumas keliais aspektais: ji gali būti ginčijama dėl to, kad atlikta nesant pagrindo arba pažeidžiant nustatytą tvarką; registracija nesant pagrindo yra tada, kai teisinė registracija vykdoma nepateikus dokumentų, kurie yra būtini jai atlikti, arba pateikus tokius dokumentus, kurie aiškiai neatitinka įstatymo reikalavimų ir yra nepakankami teisinei registracijai atlikti; teisinė registracija, kuria pakeičiamas pastato savininkas, gali būti panaikinta nenuginčijus dokumentų, kurių pagrindu ji atlikta, jeigu konstatuojama, kad registracijai atlikti tų dokumentų nepakako (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2009 ir joje nurodytą praktiką).
35. Kasacinis teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą. Taigi nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015; 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010).
36. Teismine tvarka gali būti ginčijama teisinė registracija ir iškeliamas jos neteisėtumas keliais aspektais: ji gali būti ginčijama dėl to, kad atlikta nesant pagrindo arba pažeidžiant nustatytą tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014 ir joje nurodyta praktika).
37. Kasaciniame skunde teigiama, kad atsakovė VĮ Registrų centras nevykdė jai tenkančios bendro pobūdžio pareigos patikrinti nuosavybės perėjimo kitam subjektui pagrindą, o tą patį daiktą įregistravusi antrą kartą, pažeidė registro duomenų patikimumo principą. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas šios atsakovės veiksmų neteisėtumo nekonstatavo, nurodęs, jog registro tvarkytojui nebuvo žinoma tai, kad neteisėta susisiekimo ministro 1999 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. 137 dalis dėl ginčo patalpų. Tačiau teismai neįvertino aplinkybės, kad SPAB „Lietuvos geležinkeliai“ Vilniaus butų komunalinis ūkis 1999 m. sausio 12 d. prašė VĮ Registrų centrą skubos tvarka padaryti jai priklausančių slėptuvių inventorines bylas, tarp jų ir (duomenys neskelbtini). Taigi, atsakovė VĮ Registrų centras, ruošdama inventorinę bylą, turėjo patikrinti, ar tuo pačiu nekilnojamojo turto adresu registruojamos patalpos (net ir kitu registracijos numeriu) nesutampa su jau tuo pačiu adresu registruotomis patalpomis. Teismai nevertino, ar ši atsakovė atliko visas pirmiau aptartas teisės aktuose įtvirtintas pareigas prieš registruodama AB „Lietuvos geležinkeliai“ nuosavybės teises į ginčo patalpas, kiek atsakovės VĮ Registrų centro veiksmai lėmė neteisėtą atsakovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ nuosavybės teisių registraciją į ginčo turtą, dėl ko ieškovė patyrė žalą.

Dėl procesinės bylos baigties

38. Bylą nagrinėję teismai, kaip jau minėta šios nutarties 24 punkte, netinkamai aiškino ir taikė niekinio sandorio fakto ir padarinių konstatavimą ex officio reglamentuojančias teises normas, nesprendė dėl restitucijos taikymo ar jos taikymo būdo keitimo, dėl to neteisingai išsprendė bylą. Toks materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimas sudaro pagrindą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turėtų išspręsti niekinių sandorių ir, atsižvelgiant į šios nutarties 25–29 punktuose nurodytą teismų praktiką, restitucijos klausimą. Nustatęs, kad restitucija nagrinėjamoje byloje netaikytina arba jeigu taikant restituciją nebūtų visiškai apgintos pažeistos asmens teisės, teismas turėtų spręsti dėl kitų civilinių teisių gynybos būdų taikymo, pvz. nuostolių atlyginimo, t. y. spręsti dėl ieškovės reikalavimo atlyginti nuostolius pagrįstumo, įvertinant visas reikšmingas bylos aplinkybes.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

39. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 11,54 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių ir kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimas paliktinas spręsti nagrinėsiančiam bylą apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                  Andžej Maciejevski

Gediminas Sagatys

Dalia Vasarienė