Nuorašas:
Baudžiamoji byla Nr. 1A-584-315/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00063-2016-2
Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.1.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gruodžio 19 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų Gintaro Dzedulionio, Arūno Kisieliaus (kolegijos pirmininko), Jurgitos Kolyčienės,
sekretoriaujant Daliai Kanopienei,
dalyvaujant prokurorui Tomui Čepelioniui,
išteisintajam A. L., jo gynėjui advokatui Sigitui Židoniui,
išteisintajam A. K., jo gynėjui advokatui K. P.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Valdemaros Chodorcevičienės ir nukentėjusiojo I. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo: A. L. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 154 straipsnio 2 dalį (dvi veikos), išteisintas, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); A. K. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, išteisintas, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. A. L. buvo kaltinamas tuo, kad jis per visuomenės informavimo priemones 2016-04-02 dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijoje „Neskęstantis prokuroras I. M. pagaliau nugrimzdo“ ir šio straipsnio 2016-04-04 publikacijoje internetiniame dienraščio puslapyje www.lrytas.lt teiginiu „Nors tokias dovanas būtina registruoti Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ir už jas sumokėti mokesčius, I. M. to nepadarė“, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorą I. M., kuri paniekino ir pažemino I. M., pakirto pasitikėjimą juo kaip asmeniu ir valstybės pareigūnu. A. L. buvo kaltinamas šiais veiksmais padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 2 dalyje.
2. Be to, A. L. buvo kaltinamas tuo, kad jis per visuomenės informavimo priemones 2016-06-21 dienraštyje „Lietuvos rytas“ publikacijoje „Kerštingi prokurorai liko kvailio vietoje“ ir šio straipsnio publikacijoje internetiniame dienraščio puslapyje www.lrytas.lt teiginiais „Įkalintas advokatas kelias paras buvo marinamas badu. Prokurorų nurodymu jis specialiai buvo atvežamas į areštines tada, kai jose jau būdavo pasibaigęs maitinimo laikas“, „Tačiau taip neįvyko - bylą net keliems mėnesiams I. M. paslėpė stalčiuose, o nušalinimą išdrįsusiam pareikšti A. K. smogė dvigubą smūgį - jam buvo iškelta dar viena byla“, „Atrodytų, viskas vyko pagal įstatymus, bet tuomet akivaizdžiai piktnaudžiauti tarnyba ėmėsi I. M.“, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorą I. M., kuri paniekino ir pažemino I. M., pakirto pasitikėjimą juo kaip asmeniu ir valstybės pareigūnu. A. L. buvo kaltinamas šiais veiksmais padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 2 dalyje.
3. A. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, žinodamas, kad jo žodžiai bus paskelbti viešai žiniasklaidoje, davė interviu dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistui A. L., kurio metu tyčia pateikė žinomai tikrovės neatitinkančią informaciją, kad „Įkalintas advokatas kelias paras buvo marinamas badu. Prokurorų nurodymu jis specialiai buvo atvežamas į areštines tada, kai jose jau būdavo pasibaigęs maitinimo laikas“, „Tačiau taip neįvyko - bylą net keliems mėnesiams I. M. paslėpė stalčiuose, o nušalinimą išdrįsusiam pareikšti A. K. smogė dvigubą smūgį - jam buvo iškelta dar viena byla“ bei teigė, kad „Atrodytų, viskas vyko pagal įstatymus, bet tuomet akivaizdžiai piktnaudžiauti tarnyba ėmėsi I. M.“, kuri 2016-06-21 buvo paskelbta per visuomenės informavimo priemones dienraštyje „Lietuvos rytas“ publikacijoje „Kerštingi prokurorai liko kvailio vietoje“ ir šio straipsnio publikacijoje internetiniame dienraščio puslapyje www.lrytas.lt, tokiu būdu per visuomenės informavimo priemones paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorą I. M., kuri paniekino ir pažemino I. M., pakirto pasitikėjimą juo kaip asmeniu ir valstybės pareigūnu. A. K. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 2 dalyje.
4. 2017-09-21 nukentėjusiajam I. M. pasinaudojus BPK 256 straipsnio 1 dalyje numatyta teise ir pateikus teismui prašymą kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, A. L. buvo kaltinamas tuo, kad jis per visuomenės informavimo priemones 2016-04-02 dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijoje „Neskęstantis prokuroras I. M. pagaliau nugrimzdo“ ir šio straipsnio 2016-04-04 publikacijoje internetiniame dienraščio puslapyje www.lrytas.lt, teigdamas, kad policijos pareigūnai už operatyvinei veiklai skirtus pinigus nupirko ir padovanojo Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiajam prokurorui I. M. apie 10 tūkstančių litų kainavusį paveikslą, taip pat teiginiu „Nors tokias dovanas būtina registruoti Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ir už jas sumokėti mokesčius, I. M. to nepadarė“, paskleidė apie Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorą I. M. tikrovės neatitinkančią informaciją apie neva jo atliktus neteisėtus veiksmus, mokesčių slėpimą, ši tikrovės neatitinkanti informacija paniekino ir pažemino I. M., pakirto pasitikėjimą juo kaip asmeniu ir valstybės pareigūnu. A. L. buvo kaltinamas šiais veiksmais padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 2 dalyje.
5. Nukentėjusiojo I. M. prašymu kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, A. L. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad jis per visuomenės informavimo priemones 2016-06-21 dienraštyje „Lietuvos rytas“ publikacijoje „Kerštingi prokurorai liko kvailio vietoje“ ir šio straipsnio publikacijoje internetiniame dienraščio puslapyje www.lrytas.lt teiginiais: „Įkalintas advokatas kelias paras buvo marinamas badu. Prokurorų nurodymu jis specialiai buvo atvežamas į areštines tada, kai jose jau būdavo pasibaigęs mitinimo laikas“, „Tačiau taip neįvyko – bylą net keliems mėnesiams I. M. paslėpė stalčiuose, o nušalinimą išdrįsusiame pareikšti A. K. smogė dvigubą smūgį – jam buvo iškelta dar viena byla“, „Atrodytų, viskas vyko pagal įstatymus, bet tuomet akivaizdžiai piktnaudžiauti ėmėsi I. M.“, taip pat teigdamas, kad Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras I. M., kerštaudamas už tai, kad A. K. generaliniam prokurorui skundė I. M. veiksmus dėl jo piktnaudžiavimo tarnyba, nepagrįstai ir neteisėtai išreikalavo iš Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros baudžiamąją bylą, ją perdavė patikrinti Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorui A. V. ir nurodė jam panaikinti Vilniaus apylinkės prokuratūros sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, paskleidė apie Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorą I. M. tikrovės neatitinkančią informaciją apie neva jo atliktus neteisėtus veiksmus. Ši tikrovės neatitinkanti informacija paniekino ir pažemino I. M., pakirto pasitikėjimą juo kaip asmeniu ir valstybės pareigūnu. A. L. buvo kaltinamas šiais veiksmais padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 2 dalyje.
6. Nukentėjusiojo I. M. prašymu kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, A. K. buvo kaltinamas tuo, kad ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne anksčiau kaip 2011-04-04 ir ne vėliau kaip 2016-06-21, Lietuvos Respublikos teritorijoje, tiksliai nenustatytoje vietoje, žinodamas, kad jo žodžiai buvo paskelbti viešai žiniasklaidoje, davė interviu dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistui A. L., kurio metu tyčia pateikė žinomai tikrovės neatitinkančią informaciją, kad: „Įkalintas advokatas kelias paras buvo marinamas badu. Prokurorų nurodymu jis specialiai buvo atvežamas į areštines tada, kai jose jau būdavo pasibaigęs maitinimo laikas“, „Tačiau taip neįvyko – bylą net keliems mėnesiams I. M. paslėpė stalčiuose, o nušalinimą išdrįsusiam pareikšti A. K. smogė dvigubą smūgį – jam buvo iškelta dar viena byla“ bei teigė, kad „Atrodytų, viskas vyko pagal įstatymus, bet tuomet akivaizdžiai piktnaudžiauti tarnyba ėmėsi I. M.“, taip pat pateikė žurnalistui A. L. žinomai neteisingą, tikrovės neatitinkančią informaciją, teigdamas, kad Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras I. M., kerštaudamas už tai, kad jis, A. K., generaliniam prokurorui skundė I. M. veiksmus dėl jo piktnaudžiavimo tarnyba, nepagrįstai ir neteisėtai išreikalavo iš Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros baudžiamąją bylą, ją perdavė patikrinti Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorui A. V. ir nurodė jam panaikinti Vilniaus apylinkės prokuratūros sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Ši iš A. K. gauta žinomai neteisinga ir tikrovės neatitinkanti informacija 2016-06-21 A. L. buvo paskelbta per visuomenės informavimo priemones dienraštyje „Lietuvos rytas“ publikacijoje „Kerštingi prokurorai liko kvailio vietoje“ ir šio straipsnio publikacijoje internetiniame dienraščio puslapyje www.lrytas.lt. Tokiu būdu A. K. per visuomenės informavimo priemones paskleidė apie Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorą I. M. tikrovės neatitinkančią informaciją apie neva jo atliktus neteisėtus veiksmus, ši tikrovės neatitinkanti informacija paniekino ir pažemino I. M., pakirto pasitikėjimą juo kaip asmeniu ir kaip valstybės pareigūnu. A. K. buvo kaltinamas šiais veiksmais padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
7. Prokurorė apeliaciniame skunde prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-06-28 nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: A. K. pripažinti kaltu pagal BK 154 straipsnio 2 dalį ir skirti 250 MGL dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirtą bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su 2017-11-13 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi paskirta 180 MGL bauda ir paskirti galutinę bausmę 410 MGL dydžio baudą. Įskaityti bausmę pagal 2017-11-13 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį; A. L. pripažinti kaltu pagal BK 154 straipsnio 2 dalį (2016-04-02 epizodas) ir skirti 70 MGL baudą; pripažinti kaltu pagal BK 154 straipsnio 2 dalį (2016-06-21 epizodas) ir skirti 60 MGL baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmes iš dalies sudėti ir galutinę bausmę skirti 100 MGL baudą.
8. Apeliantės manymu, teismo padarytos išvados neteisėtos, nes nepagrįstos, byloje nustatytomis aplinkybėmis. Teismas nepagrįstai svaresniais pripažino išteisintojo A. L. parodymus, kad jis nerašė pastraipos „Kur keliaus paveikslas?“, o ši pastraipa straipsnyje atsirado redagavimo metu. Nagrinėjant bylą teisme A. L. pateikė originalaus straipsnio projektą, kuriame nėra minėtos pastraipos. Tačiau A. L. nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad būtent toks originalus projektas buvo pateiktas redaktoriams. Pasak prokurorės, liudytojo F. T. parodymai paneigia A. L. paaiškinimus, kad bet kuris darbuotojas jo parengtame straipsnyje gali bet ką prirašyti. Liudytojas parodė, kad tekstą jis gauna elektroniniu paštu. Tuo tarpu A. L., kaip minėta, nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad jo straipsnio originalus tekstas elektroniniu paštu redaktoriams buvo pateiktas be ginčijamos pastraipos. Pažymi, kad autorystės ekspertizės aprašomojoje dalyje nurodyta, jog paskelbtas straipsnis nuo pateikto projekto skiriasi redakcinio pobūdžio taisymais bei nurodyta, kokie tai taisymai. Ekspertė 2018-03-29 teismo posėdžio metu (2018-03-29 protokolo 5 lapas) patvirtino, kad redakcinio pobūdžio taisymai ir nustatyti skirtumai nėra esminiai vertinant abu tekstus.
9. Vertinant straipsnį „Neskęstantis prokuroras I. M. pagaliau nugrimzdo“ ir šio straipsnio 2016-04-04 publikacijoje internetiniame dienraščio puslapyje www.lrytas.lt. matyti, kad jo visos dalys tarpusavyje savo turiniu yra susiję. Kad straipsnio pastraipos siejamos pakartotinumo principu, kaip vienas iš specialiųjų požymių, yra nurodytas ir autorystės ekspertizės išvadose.
10. Straipsnio pastraipoje „Laimėjo dėl pareigų?“ rašoma apie tai, kad I. M. dalyvaudamas konkurse surinko daugiausia balų todėl, kad „pranašumą prieš kitus dalyvius jam suteikė neseniai įvesti taisyklių pakeitimai, pagal kuriuos pastaruoju metu panašaus profilio vadovaujamą darbą dirbęs pareigūnas papildomai gauna 40 balų“. Sekančioje pastraipoje „Spaudimas nepadėjo“ rašoma, kad, nors I. M. ir buvo paskelbtas konkurso nugalėtoju, generalinės prokuratūros vadovas nusprendė jo nepasirinkti. Pastraipoje „Kur keliaus paveikslas?“ tęsiama ta pati mintis „vos tik paaiškėjo, kad I. M. nebegaus išsvajoto posto“… Ši pastraipa užbaigiama sakiniu: „Kaip ir nemokėjo mokesčių už pagal preliminarią sutartį parduotą namą ar vertimąsi neteisėta komercine veikla-kotedžų statyba“. Sekanti pastraipa „Užsakovų įvardyti nespėjo“ pradedama sakiniu: „I. M. daromi pažeidimai- akivaizdūs, bet niekas iki šiol jų nesiima tirti“. Pasak prokurorės, darytina išvada, kad visos aptartos straipsnio dalys, kuriose rašoma apie I. M. nepaskyrimą į pareigas, sudaro nuoseklią visumą turinio prasme. Pastraipoje „Kur keliaus paveikslas?“ išdėstytos mintys savo turiniu yra susijusios su prieš ja ir po jos rašytomis mintimis, kas leidžia teigti, kad jos parašytos to paties asmens.
11. A. L. 2018-03-22 duodamas parodymus teisme patvirtino, kad iki pirmojo straipsnio anksčiau buvo rašęs apie I. M. mokesčių nemokėjimą, kad kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl paaiškinimų ir buvo gavęs atsakymą (2018-03-22 protokolo 3 lapas.)
12. Pirmosios instancijos teismas, suabejodamas ar ginčijamos pastraipos autorius yra A. L., nurodė, kad autorystės ekspertizės išvada yra tikėtina, kad straipsnis ir projektas yra parašyti publicistiniu stiliumi. Tačiau teismas neįvertino to, kad toje pačioje autorystės išvadoje yra pateikta ir kita išvada, t. y. kad straipsnio „Neskęstantis prokuroras I. M. pagaliau nugrimzdo“ dalis „Kur keliaus paveikslas?“ parašyta tokiu pačiu stiliumi, kaip ir visas straipsnis ir A. L. pateiktas originalus straipsnio projektas.
13. Ekspertė savo išvadą dėl autorystės teismo posėdyje patvirtino. Kaip matyti iš autorystės ekspertizės akto, įvertinus bendrųjų ir specialiųjų rašto kalbos požymių sutapimus, nustatyta, kad jie yra esminiai ir sudaro požymių visumą, artimą individualiai ir pakankamą tikėtinai išvadai, kad ištirtos straipsnio dalies „Kur keliaus paveikslas?“ ir kitų straipsnio / projekto dalių autorius yra vienas asmuo – A. L.. Kategoriškai atsakyti į klausimą negalima, nes dėl tiriamosios straipsnio dalies „Kur keliaus paveikslas?“ trumpumo joje negalima surinkti daugiau rašto kalbos požymių ir vertinti jų pasikartojimo dažnumo, kad jei sudarytų kategoriškai išvadai pakankamą požymių visumą. Ekspertizės akte nurodyta eilė specialiųjų požymių: straipsnio dalies struktūra, minčių raiškos forma, sintaksė, leksika, morfologija, rašyba. Pats aktas yra išsamus, motyvuotai paaiškinama, kodėl duodama tikėtina išvada.
14. Vertinant autorystės ekspertizės išvadas kontekste su kitais anksčiau aptartais bylos duomenimis, apeliantės teigimu, darytina išvada, kad pastraipą „Kur keliaus paveikslas? parašė A. L.. Tai, kad A. L. neigia savo autorystę, tik rodo, kad jam buvo žinoma, kad jo pateikiama informacija yra melaginga ir kad jis siekė paskleisti būtent tokią informaciją, suvokdamas, kad ši informacija gali paniekinti, pažeminti I. M. bei pakirsti pasitikėjimą juo kaip pareigūnu.
15. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą pirmą kartą nagrinėjant teisme buvo prašoma, kad UAB “Lietuvos rytas„ pateiktų vidaus tvarkos taisykles ir(ar) vidaus etikos kodeksą. Tačiau tokių duomenų „Lietuvos rytas“ nepateikė, kas leidžia pagrįstai manyti, kad žurnalisto santykiai su redakcija nėra aiškiai ir tinkamai sureglamentuoti. Pateiktoje darbo sutartyje yra tik nurodyta, kad žurnalistas turi laikytis etikos reikalavimų. Esant tokiai neapibrėžtai situacijai atsiranda galimybė manipuliuoti tuo, kad tariamai negalima nustatyti, kas, kada ir ką parašė. Kita vertus, apeliantės manymu, straipsnio autorių nurodant A. L., jam ir turi tekti visa atsakomybė už straipsnyje parašytą melagingą konstatuojamojo pobūdžio informaciją. Tuo labiau, kad byloje nėra duomenų, jog A. L., išspausdinus straipsnį, būtų reiškęs kokias nors pretenzijas, kad į jo straipsnį įrašyta tiesos neatitinkanti informacija. Nesutiktina su teismo padaryta išvada, kad įvertinus paskelbtos informacijos neigiamą pobūdį, manytina, kad toks neigiamos, tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ir pažeminti tą asmenį, arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas apie kitą asmenį nėra toks pavojingas, kad turėtų būti vertinamas kaip nusikalstamas.
16. Teismas vienareikšmiškai nustatė, kad toks paveikslas nebuvo padovanotas I. M., todėl tikrovės neatitinkantį teiginį „Nors tokias dovanas būtina registruoti Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ir už jas sumokėti mokesčius, I. M. to nepadarė“ paskelbus per visuomenės informavimo priemones buvo paskelbta neigiama informacija apie I. M.. Tačiau, teismo nuomone, paskleistos informacijos pobūdis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, nes aptariamame teiginyje nėra nurodyta, kad I. M. tyčia nedeklaravo brangios dovanos ir nesumokėjo mokesčių.
17. Apeliantė pažymi, jog iš 2016-11-07 specialisto išvados matyti, kad straipsnis „Neskęstantis prokuroras pagaliau nugrimzdo“ skirtas I. M. asmeniui ir jo darbui Generalinėje prokuratūroje, pateikiamiems neigiamai ir šališkai. Mokesčių slėpimas yra visuomenėje neigiamai vertinamas ir nusikalstamas veiksmas. Todėl darytina išvada, kad tokio pobūdžio tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimas pažemina bei pakerta pasitikėjimą pareigūnu.
18. Vertindamas A. L. parašytame straipsnyje „Kerštingi prokurorai liko kvailio vietoje“, publikuotame 2016-06-21 dienraštyje „Lietuvos rytas“ ir šio straipsnio publikacijoje internetiniame dienraščio puslapyje www.lrytas.lt. paskelbtus teiginius dėl kurių buvo pareikšti kaltinimai tiek A. L., tiek A. K. teismas akivaizdžiai rėmėsi tik specialisto A. S. pateikta išvada dėl teksto supratimo, kuri esmingai prieštarauja ekspertės G. H. pateiktoms lingvistinių ekspertizių išvadoms.
19. Ekspertė 2018-03-29 teismo posėdyje, išklausiusi specialisto A. S. paaiškinimus, duotus teismo posėdžio metu, kritiškai juos įvertino bei motyvuotai paneigė. Atkreiptinas dėmesys, kad į ekspertės klausimą apie jo pateiktą išvadą bei jo paaiškinimus, specialistas A. S. atsakė, kad tai yra jo nuomonė (2018-03-29 protokolo 8 lapas).
20. Dėl teiginio „Įkalintas advokatas kelias paras buvo marinamas badu. Prokurorų nurodymu jis specialiai buvo atvežamas į areštines tada, kai jose jau būdavo pasibaigęs maitinimo laikas“ ekspertė G. H. yra pateikusi paaiškinimą, kuriame motyvuotai nurodė, kodėl rašant „prokurorai“ rašoma ir apie I. M.. Aptariama straipsnio pastraipa su I. M. susiejama kontekste: straipsnio dalyje „Pasijuto marinamas badu“ pateikiama informacija, kad tyrimą dėl poveikio liudytojui vykdė generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentas, kurio vadovu straipsnio pradžioje pristatomas I. M.. Tuo įvardijimas „prokurorai“ šioje straipsnio dalyje susiejamas su konkrečiu prokuratūros skyriumi ir I. M. kaip vadovu. Ši sąsaja sustiprinama teigiant, kad nėra įprasta, jog Generalinė prokuratūra atliktų tokius tyrimus, taip skaitytojui duodant suprasti, jog tyrimas vertintinas kaip savivalė ir siejamas su straipsnio pradžioje savivaliaujančiu pristatomu I. M..
21. 2009-02-23 LR Seimo kontrolieriaus pažymoje yra konstatuota, jog 2008-06-10 ir 2008-06-11 A. K. nebuvo užtikrintas tinkamas maitinimas areštinėje, nurodoma, kad Policijos areštinės viršininkas turi imtis priemonių nustatytu laiku duoti policijos areštinėje laikomiems asmenims tinkamai paruoštą maistą ir rekomenduojama policijos generaliniam komisarui atkreipti į tai dėmesį bei imtis priemonių, kad ateityje teisės aktų pažeidimų būtų išvengta. Kontrolieriaus pažymoje nėra nei vieno žodžio apie kokius nors neteisėtus prokurorų veiksmus, nėra konstatuojama, kad A. K. buvo marinamas badu, ar kad prokurorų nurodymu jis būtų specialiai atvežamas į areštines pasibaigus maitinimo laikui.
22. A. L. nagrinėjant bylą teisme pripažino, kad jis turėjo šią kontrolieriaus pažymą, vadinasi žinojo jos turinį, todėl rašydamas, kad prokurorų nurodymu A. K. specialiai buvo atvežamas į areštines tada, kai jose jau būdavo pasibaigęs maitinimo laikas ir buvo marinamas badu, sąmoningai paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją. A. L. pripažino, kad jis žinojo, jog A. K. dėl marinimo badu kaltino prokurorą J. L.. 2018-03-22 posėdžio metu A. L. parodė, kad jo teisė minėti ar ne J. L., kad žurnalistas ką nori tą rašo (2018-03-22 protokolo 3 lapas). Šios aplinkybės dar kartą patvirtina, kad A. L. rašydamas straipsnį apie I. M. sąmoningai paskelbė melagingą konstatuojamojo pobūdžio informaciją apie I. M., visiškai nesusijusią su I. M. veiksmais.
23. A. K. 2012-08-07 LR Generaliniam prokurorui pateikė pareiškimą, kuriuo prašė pradėti ikiteisminį tyrimą LR GP ONKTD prokuroro J. L. atžvilgiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir BK 228 straipsnį. 2013-01-31 įsiteisėjusiu prokuroro nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Šiaulių apygardos teismas savo nutartyje aiškiai suformulavo išvadas nurodydamas, kad prokurorui J. L. negali kilti pareiga užtikrinti tinkamą maitinimą asmens, tuo metu esančio areštinėje bei tuo metu, kai jis nebuvo patalpintas į areštinę, kadangi šias funkcijas, vadovaujantis Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 69 punktu turi atlikti areštinių administracija ir policijos areštinės specialistai.
24. Prokurorės teigimu, šios byloje nustatytos aplinkybės, leidžia teigti, kad A. K., žinodamas Šiaulių apygardos teismo sprendimo turinį (pats dalyvavo nagrinėjant jo skundą), tyčia pateikė A. L. tikrovės neatitinkančią informaciją, kad dėl prokurorų veiksmų jis buvo marinamas badu.
25. Įvertinus aptartus duomenis galima teigti, kad teismas visiškai nepagrįstai teiginį „Įkalintas advokatas kelias paras buvo marinamas badu. Prokurorų nurodymu jis specialiai buvo atvežamas į areštines tada, kai jose jau būdavo pasibaigęs maitinimo laikas“ įvertino kaip subjektyvią žurnalisto, ar A. K. nuomonę. Nes, kaip minėta, A. L. žinojo, kad I. M. niekuo nesusijęs su A. K. kaltinimais dėl marinimo badu, o A. K. tikrai žinojo, kad Šiaulių apygardos teismas konstatavo, kad tinkamą maitinimą turi užtikrinti policijos areštinių administracija.
26. Ekspertė, atlikusi lingvistinį tyrimą, dėl aptariamo teiginio padarė išvadą, kad šiuo teiginiu yra pateikiama neigiama konstatuojamojo pobūdžio informacija, kad I. M. ir kiti prokurorai vertė A. K. badauti. Kadangi, jau anksčiau aptartais duomenimis nustatyta, kad paskelbta informacija yra neteisinga, ji suprantama kaip I. M. žeminanti savo turiniu.
27. Dėl teiginio „Tačiau taip neįvyko - bylą net keliems mėnesiams I. M. paslėpė stalčiuose“, teismas nustatė, kad dėl A. K. skundų nagrinėjimo ikiteisminis bylos tyrimas iš tikrųjų buvo sustojęs, kad tame nebuvo I. M. kaltės ir kad tokio neatitinkančio tikrovės fakto paskelbimas gali paniekinti, pažeminti asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, tačiau padarė nepagrįstą bylos duomenimis išvadą, kad tikrovės neatitinkanti informacija buvo paskleista netyčia.
28. Dėl teiginio „Atrodytų, viskas vyko pagal įstatymus, bet tuomet akivaizdžiai piktnaudžiauti tarnyba ėmėsi I. M.“ teismas pripažino, kad šis teiginys pats savaime, išimtas iš konteksto yra fakto teiginys, kad I. M. veikė ne pagal įstatymą, piktnaudžiaudamas tarnyba. Tačiau, teismas šį teiginį įvertindamas kontekste, pripažino, kad tai yra A. K. nuomonė. Tuo tarpu, lingvistinį tyrimą atlikusi ekspertė tyrimui pateiktus teiginius taip pat vertino atskirų straipsnio pastraipų kontekste ir davė kategorišką išvadą, kad aptariamas teiginys yra konstatuojamojo pobūdžio informacija ir jai taikytinas tiesos kriterijus. 2017-12-11 ekspertizės išvadoje pateikiama, kad informacija apie I. M. piktnaudžiavimą pateikiama dviem balsais: A. K. citatoje įvardijama žodžiais „piktnaudžiauti ėmė“, o žurnalisto sakinyje pateikiama informacija, kad I. M. veikė ne pagal tarnybines pareigas. Tekste nėra subjektyvų požiūrį rodančių kalbos priemonių, nepateikiama kitokia pozicija.
29. Dėl teiginio, kad Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras I. M. išsireikalavo prieš A. K. nutrauktą bylą ir taip kerštavo už tai, kad A. K., generaliniam prokurorui skundė I. M. veiksmus dėl jo piktnaudžiavimo tarnyba, teismas visiškai nepagrįstai, neįvertinęs visų byloje esančių duomenų konstatavo, kad tai yra A. K. nuomonė. Bylos duomenys rodo visiškai kitokią įvykių seką, negu pateikė teismas. I. M. ikiteisminio tyrimo bylą, kurioje tyrimas A. K. atžvilgiu dėl teisėjos įžeidimo buvo nutrauktas, išsireikalavo 2011 m. gruodžio 5 d. Byla Generalinėje prokuratūroje gauta 2011 m. gruodžio 14 d. Tuo tarpu, A. K. I. M. veiksmus pradeda skųsti tik 2012 metais. Pirmas A. K. skundas, kuriuo jis skundžia I. M. veiksmus, parašytas tik 2012-01-25. Taigi, I. M. negalėjo kerštauti A. K. 2011 metų gruodžio mėnesį, nes tuo metu A. K. dar nerašė skundų dėl I. M. veiksmų, o skundė išskirtinai prokuroro J. L. veiksmus. Šios aplinkybės A. K. buvo neabejotinai žinomos, todėl darytina išvada, kad A. K. sąmoningai per masinės informavimo priemones paskleidė tikrovės neatitinkančią neigiamą konstatuojamojo pobūdžio informaciją, kad I. M. keršijo A. K. už tai, kad pastarasis keliskart Generaliniam prokurorui skundė I. M. veiksmus dėl jo piktnaudžiavimo tarnyba.
30. Pasak prokurorės, A. L. nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad jo paskelbti teiginiai atitinka tikrovę. Neturėdamas jokiais patikimais faktais patvirtintų duomenų apie informacijos tikrumą, A. L. suvokė, kad jo paskleista informacija pažemins I. M., gali pakirsti pasitikėjimą juo, neigiamai paveikti jo tolesnę karjerą ir to siekė. Tikrovės neatitinkančių žinių viešo paskelbimo vienintelis tikslas yra be jokio objektyvaus pagrindo sumenkinti kito asmens reputaciją.
31. A. L. patvirtino, kad jis žinojo, jog A. K. atžvilgiu vyko teismo procesai apie kyšio davimą, tačiau neatsižvelgiant į tai, A. K. laikė patikimu šaltiniu (2018-03-27 protokolo 4 lapas). Žurnalistas, paskleisdamas neigiamą, pakertančią pasitikėjimą informaciją apie pareigūną privalo elgtis atsakingai ir turėti konstatuojamojo pobūdžio informaciją patvirtinančius patikimus duomenis ar nurodyti patikimą šaltinį. Iš bylos duomenų matyti, kad A. K. yra pripažintas kaltu įsiteisėjusiais teismų sprendimais, jau eilę metų skundžia prokurorų veiksmus, teisėsaugos atžvilgiu yra nusiteikęs priešiškai, todėl jis neabejotinai yra šališkas šaltinis ir, kaip minėta, A. L. tai buvo žinoma. A. L. neabejotinai suvokė, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, nes neturėjo jokių realių, faktais patvirtintų duomenų apie žinių tikrumą, rėmėsi žinomai nepatikimu šaltiniu, kas rodo jog jis veikė tiesiogine tyčia. Šią išvadą patvirtina anksčiau pateikti ekspertės paaiškinimai, kad A. L. nesistengė pateikti tikrovės, jis stengėsi neigiamai pateikti I. M., tokie jo veiksmai atitinka BK 154 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką.
32. Nukentėjusysis I. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 28 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – A. L. ir A. K. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 154 straipsnio 2 dalį.
33. Šmeižimas, padarytas 2016 m. balandžio 2 - 4 d.
33.1. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. L. dėl pirmos nusikalstamos veikos, padarytos 2016 m. balandžio 2 - 4 d. d., padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad kaltinime formuluojamas teiginys „policijos pareigūnai už operatyvinei veiklai skirtus pinigus nupirko ir padovanojo Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiajam prokurorui I. M. apie 10 000 tūkstančių litų kainavusį paveikslą“ nėra apie nukentėjusiojo A. M. veiksmus. Tokia nepagrįsta teismo išvada grindžiama tuo, kad ne jis pirko paveikslą, ne jis jį dovanojo ir tokie teiginiai negali jo apibūdinti neigiamai, nes jis galėjo nežinoti nei žinoti paveikslo vertės, nei už kokius pinigus jis buvo pirktas. Taigi, teismas padarė išvadą, kad šiame nusikalstamos veikos epizode nėra BK 154 straipsnio 2 dalies sudėties požymio.
33.2. Pirmosios instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Teismas netinkamai įvertino paskleistos informacijos turinį ir man kilusias neigiamas pasekmes. Teiginys, jog policijos pareigūnai jam nupirko paveikslą iš operatyviniai veiklai skirtų lėšų, suponuoja išvadą, kad tokiu būdu policijos pareigūnai iššvaistė jų žinioje esantį svetimą turtą, svetimą turtą naudojo ne pagal paskirtį, o tokie veiksmai vertintini kaip nusikalstama veika, numatyta BK 184 straipsnio 1 dalis (svetimo turto iššvaistymas) ir 228 straipsnio 1 dalis (piktnaudžiavimas). Tokios dovanos jam įteikimas gali taip pat būti vertinamas kaip kyšininkavimas (BK 227 straipsnis), o kadangi jis dovaną priėmė ir kaip kyšio priėmimas (BK 225 straipsnis). Teismas neįvertino ir tos aplinkybės, kad tokie teiginiai suponuoja ir kitą išvadą apie jį, kad jis tokią neteisėtai nupirktą dovaną priėmė, kad policijos pareigūnų nusikalstamos veiklos rezultatas ilgą laiką buvo laikomas jo tarnybiniame darbo kabinete ir ne tik, kad jis turėjo „sumokėti mokesčius“, bet toks paveikslas mažų mažiausiai turėjo būti iš jo konfiskuotas.
33.3. Kaltinimai nusikalstamų veikų padarymu paprastai teismų praktikoje yra priskiriami kategorijai teiginių, galinčių rimtai pakenkti asmens garbei ir reputacijai (EŽJT 2012_ m. liepos 10 d. sprendimas byloje Bjork Eitsdottir prieš Islandiją, peticijos Nr. 46443/09).
33.4. Nukentėjusiojo teigimu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad iš publikacijų vienareikšmiškai neseka, kad I. M. neva gavęs brangią dovaną, tyčia jos nedeklaravo ir tyčia nesumokėjo mokesčių, todėl šios patikslinto kaltinimo dalys yra nepagrįstos. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad „informacijos neigiamas pobūdis nėra tokio masto, kad reikėtų taikyti baudžiamąją atsakomybę“. Darydamas tokią išvadą, teismas neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau- EŽTT) praktiką dėl teisės į privatų gyvenimą ir asmens reputacijos gynimo bylose.
33.5. Kaltinime nurodytu būdu ir aplinkybėmis buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija apie jį, kaip prokurorą, tuo tarpu prokurorai laikytini viešaisiais asmenimis. Tačiau ir apie viešuosius asmenis skelbiamai nuomonei neturi trūkti faktinio pagrindo, be to, ji turi būti skelbiama sąžiningai ir etiškai.
33.6. Vadovaujantis EŽTT praktika, kritikuojant prokurorą, kaip ir teismą, turi būti paisoma tam tikrų ribų, skirtų tiek pačių teisėsaugos pareigūnų garbei ir orumui apginti, tiek tinkamam viso teisingumo sistemos veikimui apsaugoti, kad šie kritikuojamieji pareigūnai galėtų sėkmingai atlikti savo funkcijas.
33.7. Pirmos instancijos teismas, vertindamas A. L. veiksmus pirmajame epizode, padarė ir kitą bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad „byloje išlieka pagrįstos abejonės dėl to, ar tikrai A. L. yra šios informacijos autorius, o abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.
33.8. Šią išvadą teismas padarė netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pvz., liudytojų parodymus, autorystės ekspertizės išvadas, netinkamai įvertinęs teisės aktus, reglamentuojančius žurnalisto teises ir pareigas (pvz., Visuomenės informavimo įstatymą, Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksą), įtariamojo A. L. poziciją ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Teismas nevertino A. L. parodymų kritiškai, neatsižvelgė į tai, kad A. L. parodymus apie tai, kad šių teiginių apie paveikslą jis nerašęs, o kas parašė šiuos neteisingus teiginius, jis nežinantis, davė tik teisme. Teisės aktuose įtvirtintų žurnalisto pareigų nesilaikymas, rodo A. L. tyčios kryptingumą paskleisti apie nukentėjusįjį tikrovės neatitinkančią informaciją.
2. Šmeižimas, padarytas 2016 m. birželio 21 d.
34.1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tiek A. L., tiek A. K. kaltės klausimą, padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių. Nurodytos teismo išvados nėra pagrįstos byloje esančiais įrodymais, išvados yra prieštaringos ir prieštaraujančios viena kitai. Teismo išvados padarytos neatsižvelgiant į minėtą EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl saviraiškos laisvės ribų ir asmens reputacijos apsaugos. Vienas iš pagrindinių motyvų, priimant išteisinamąjį nuosprendį, yra teismo išvada, kad apie mane buvo paskleisti ne faktai teiginiai, o nuomonė. Teismas padarė tokią išvada, neatsižvelgdamas ne tik į byloje esančią Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadas, bet ir faktines bylos aplinkybes, jog nėra jokių duomenų (procesinių dokumentų, teismo sprendimų, kitų valstybės institucijų ar aukštesniojo prokuroro sprendimų ir t.t.), jog jis būtų piktnaudžiavęs, veikęs ne pagal įstatymą, o vadovaudamasis asmeniniais tikslais ir motyvais, kad būtų padaręs kokius nors teisės pažeidimus baudžiamosiose bylose, kuriose A. K. buvo pripažintas įtariamuoju. Kaip buvo minėta, EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra suformuota taisyklė, kaip, taikant tiesos kriterijų, galima atskirti nuomonę nuo fakto, teiginio. Pažymi, kad visi faktai, teiginiai, kuriuos teismas įvertino kaip nuomonę, gali būti patikrinti taikant tiesos kriterijų ir turi būti vertinami ne kaip nuomonė, o kaip faktai, teiginiai. Taigi, pirmos instancijos teismas šia EŽTT ir Lietuvos teismų suformuota praktika nesivadovavo, todėl padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė ir į kitą jau minėtą teismų praktikoje suformuotą reikalavimą, kad nuomonė turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų.
34.2. Vilniaus miesto apylinkės teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų. Išteisinamajame nuosprendyje turi būti nurodyti įrodymų vertinimo motyvai, tačiau šiame išteisinamajame nuosprendyje apsiribojama tik įrodymų turinio išdėstymu, nepateikiant šių įrodymų vertinimo. Baudžiamojoje byloje yra pateiktos kelios specialisto išvados, autorystės ir lingvistinės ekspertizės aktai, atliktos specialistų apklausos. Kai kurios specialistų išvados prieštarauja vienai kitai, tačiau teismas nepateikė šių įrodymų vertinimo, teismas nenurodė, kuriuos byloje esančius įrodymus atmetė, o kurių ne. Teismo nuosprendyje taip pat minimos Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto atlikti tyrimai ir pateiktos išvados, ekspertizės aktai, tačiau iš nuosprendžio aprašomosios dalies nėra aišku, ar šie įrodymai buvo atmesti, ar ne. Teismo nuosprendyje minima ir gynėjo S. Židonio 2017-11-05 teismui pateikta „specialisto išvada dėl teksto supratimo“. Pirmosios instancijos teismas nepateikė šio įrodymo vertinimo įrodymų leistinumo prasme. Ši „specialisto išvada“ buvo gauta ne įstatymo, ne Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, todėl byloje negali būti pripažinta įrodymu (BPK 20 straipsnio 1 dalis).
3. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išteisintieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus atmesti, prokuroras prašė apeliacinius skundus tenkinti.
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
Apeliaciniai skundai atmestini
4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliaciniais skundais nesutinkama su A. L. ir A. K. išteisinimu dėl I. M. šmeižimo. Apeliantų įsitikinimu, teismas pažeidė BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Abiejų apeliacinių skundų argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo yra susiję, todėl vertintini kartu.
5. Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinio skundo ribose, laiko, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, BPK 20 str., 301 str., 305 str. 3 d. nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pažeistos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. L. ir A. K. išteisino pagal BK 154 straipsnio 2 dalį jiems nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
6. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį už šmeižimą kyla ne visais asmens šmeižimo atvejais, bet tik tada, kai asmens šmeižimas turi visus BK 154 straipsnyje numatytus šios veikos požymius. Pagal BK 154 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Taigi iš BK 154 straipsnio 2 dalies dispozicijos matyti, jog joje yra numatytos dvi alternatyvios veikos (šmeižimo būdai), t. y. šmeižimas neva asmuo padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir šmeižimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Būtini veikos objektyvieji požymiai yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės; taip pat šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama netikra informacija, kad asmuo neva padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais (kasacinė byla Nr. 2A–1/2009). Šmeižimas padaromas tiesiogine tyčia (BK 15 str. 2 d.), tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog skleidžia melagingas žinias, kurios yra žeminančios, niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir nori taip veikti. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas. Taigi, vien objektyviai tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas (taip pat – ir per visuomenės informavimo priemonę) dar nesudaro šmeižimo nusikaltimo, nes būtina, remiantis bylos įrodymų visuma, nustatyti, kad tokia informacija buvo paskleista tyčia.
7. Esminis abiejų apeliantų argumentas dėl neteisėto A. L. ir A. K. išteisinimo yra tai, kad teismas, pripažindamas didžiąją dalį kaltinime nurodytų teiginių kaip nuomonę, o ne faktus, neteisingai vertino byloje esančias specialistų išvadas. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde pažymi, kad baudžiamojoje byloje pateiktos kelios specialisto išvados, kurios prieštarauja viena kitai, tačiau teismas nepateikė šių įrodymų vertinimo. Nukentėjusiojo teigimu, specialisto A. S. išvada buvo gauta ne Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, todėl byloje negali būti pripažinta įrodymu. Prokurorė savo apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja, kad teismas akivaizdžiai rėmėsi specialisto A. S. išvada dėl teksto supratimo, kuri esmingai prieštarauja ekspertės G. H. pateiktoms lingvistinių ekspertizių išvadoms, dėl to padarė neteisingas išvadas dėl BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių nebuvimo A. L. ir A. K. veiksmuose.
8. Atsakydama į šiuos apeliantų argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad 2018-02-19 teisiamojo posėdžio metu prokurorė dėl specialisto A. S. išvados prijungimo prie bylos neprieštaravo, 2018-03-27 teisiamojo posėdžio metu prokurorė dėl minėto specialisto apklausos taip pat neprieštaravo, specialistas 2018-03-29 buvo apklaustas, pretenzijų jokių nebuvo, proceso dalyviai jam galėjo užduoti klausimus, jo parodymai išsamiai aprašyti skundžiamame nuosprendyje, ištirti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas minėto specialisto išvadą bei parodymus turėtų vertinti kitaip, negu pirmosios instancijos teismas, nei apeliaciniame skunde, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu nurodyta nebuvo. Vien tai, kad apeliaciniuose skunduose dėstomas specialistų išvadų vertinimas nesutampa su teismo nuosprendyje pateiktu vertinimu, nėra pagrindas konstatuoti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis sąsajumo ir leistinumo principų bei įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 str. 3 d., 4 d., 5 d.). Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka. Tam tikri įrodymai gali būti laikomi patikimesniais, atsižvelgiant į tai, kaip jie buvo gauti, užfiksuoti, kokią informaciją jie patvirtina. Specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys yra įrodymai, vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir kiti įrodymai ir neturi pranašumo prieš kitus įrodymus.
9. Patikrinus skundžiamą teismo sprendimą konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų, o apeliacinių skundų argumentai dėl padarytų baudžiamojo proceso pažeidimų neatitinka teismo priimto nuosprendžio turinio, yra deklaratyvūs, išreiškia tik subjektyvų nesutikimą su teismo motyvuotomis išvadomis, todėl teiginių dėl BPK pažeidimų nepagrindžia. Teismo išvados dėl A. L. ir A. K. kaltės grindžiamos surinktų ir teismo posėdyje objektyviai, išsamiai ir nešališkai ištirtų bylos įrodymų visuma. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, priešingai, nei teigia apeliantai, apylinkės teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus (kaltinamųjų, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, specialistų išvadas, jų paaiškinimus ir kitą rašytinę bylos medžiagą), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, o išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalis, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas apie tai, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys šalina kaltinamųjų kaltę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis dėl A. L. ir A. K. kaltės, su jomis visiškai sutinka ir bylos įrodymų bei teismo argumentų iš naujo nebekartoja.
10. Dėl A. L. nusikalstamų veikų
11. A. L. šioje byloje kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje dėl to, kad per visuomenės informavimo priemones publikacijoje „Neskęstantis prokuroras I. M. pagaliau nugrimzdo“ paskelbtu teiginiu „Nors tokias dovanas būtina registruoti Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ir už jas sumokėti mokesčius, I. M. to nepadarė“, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie I. M., kuri paniekino ir pažemino I. M., pakirto pasitikėjimą juo kaip asmeniu ir valstybės pareigūnu.
12. Nukentėjusysis I. M., pasinaudodamas BPK 256 straipsnio 1 dalyje numatyta teise šį kaltinimą papildė ir A. L. kaltino padarius BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką dėl to, kad jis, minėtoje publikacijoje teigdamas, kad policijos pareigūnai už operatyvinei veiklai skirtus pinigus nupirko ir padovanojo Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiajam prokurorui I. M. apie 10 tūkstančių litų kainavusį paveikslą, taip pat teiginiu „Nors tokias dovanas būtina registruoti Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ir už jas sumokėti mokesčius, I. M. to nepadarė”, paskleidė apie I. M. tikrovės neatitinkančią informaciją apie neva jo atliktus neteisėtus veiksmus, mokesčių slėpimą. Ši tikrovės neatitinkanti informacija paniekino ir pažemino I. M., pakirto pasitikėjimą juo kaip asmeniu ir valstybės pareigūnu.
13. Kaltinamasis A. L. jam pareikštų kaltinimų nepripažino. Teigė, jog pastraipos apie paveikslą jis nerašė, ši informacija straipsnyje atsirado redagavimo metu.
14. Remdamasis bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad publikacijoje minimas paveikslas niekada nebuvo padovanotas I. M.. Taigi, aplinkybė dėl paveikslo dovanojimo, kaip ir teiginys, kad I. M. turėjo deklaruoti paveikslą mokesčių inspekcijoje bei sumokėti mokesčius, bet to nepadarė, pagrįstai teismo įvertinti kaip neatitinkantys tikrovės. Teismas konstatavo, jog publikacijos teiginiu „Nors tokias dovanas būtina registruoti Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ir už jas sumokėti mokesčius, I. M. to nepadarė“ per visuomenės informavimo priemones paskleista tikrovės neatitinkanti neigiama informacija apie I. M. ir tokie veiksmai turi BK 154 straipsnio 2 dalies numatytų požymių. Tačiau, akivaizdu, vien šių aplinkybių - tikrovės neatitinkančios neigiamos informacijos paskleidimo, ką apeliaciniame skunde akcentuoja prokurorė, nepakanka konstatuoti esant nusikalstamos veikos sudėtį. Teisėjų kolegija sutinka, jog minėtu teiginiu apie I. M. paskleista tikrovės neatitinkanti informacija iš tiesų jį apibūdina neigiamai kaip neįvykdžiusį teisės aktais numatytų pareigų deklaruoti brangią dovaną ir sumokėti mokesčius, visgi, pritartina pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog toks teisinių pareigų nevykdymas yra mokestinis pažeidimas, galimai tarnybinis pažeidimas, tačiau nevertintinas kaip tyčinė I. M. nusikalstama veika - mokesčių slėpimas, kaip tvirtina apeliantė. Juo labiau, pačioje publikacijoje apie mokesčių slėpimą nėra kalbama ir tai tik subjektyvus prokurorės interpretavimas. Tas pats teigtina ir dėl nukentėjusiojo I. M. apeliaciniame skunde nurodyto subjektyvaus vertinimo, jog perskaičius publikaciją, susidaro nuomonė, kad policijos pareigūnai, nupirkdami paveikslą iš operatyviniai veiklai skirtų lėšų, iššvaistė jų žinioje esantį svetimą turtą, svetimą turtą naudojo ne pagal paskirtį, o tokie veiksmai vertintini kaip nusikalstama veika, numatyta BK 184 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje (piktnaudžiavimas), bei tokios dovanos jam (I. M.) įteikimas gali taip pat būti vertinamas kaip kyšininkavimas (BK 227 str.), o, kadangi jis dovaną priėmė - ir kaip kyšio priėmimas (BK 225 str.), yra jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstos prielaidos, o jomis grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima.
15. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog teiginiu „Nors tokias dovanas būtina registruoti Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ir už jas sumokėti mokesčius, I. M. to nepadarė“ paskleista tikrovės neatitinkanti informacija I. M. apibūdina neigiamai, tačiau pagal savo pobūdį nėra tiek pavojinga, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.
16. Šioje vietoje kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad vertinant šį teiginį ne atskirai, o pastraipos „Kur keliaus paveikslas?“ kontekste, matyti, jog aptariamas sakinys pradedamas sąlygine fraze - „sklinda gandai“, t. y. „sklinda gandai, kad šį apie 10 tūkstančių litų kainavusį paveikslą iškart po to, kai prokuroras buvo paskirtas departamento vadovu, už operatyvinei veiklai skirtus pinigus nupirko ir padovanojo policijos pareigūnai“, kas, kolegijos nuomone, skaitytojui sudaro prielaidą manyti, jog pateikiama informacija apie paveikslą nebūtinai yra teisinga.
17. Be aptartų aplinkybių, kaip jau minėta, šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia žinomai melagingus prasimanymus ir jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, gali paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo ir jis nori paskleisti būtent tokią informaciją.
18. Iš bylos duomenų matyti, kad nuo pat tyrimo pradžios A. L. neigė straipsnyje rašęs pastraipą apie paveikslą. Teigė, jog ši informacija straipsnyje atsirado redagavimo metu. Prokurorės teigimu, tokius A. L. paaiškinimus, kad bet kuris darbuotojas jo parengtame straipsnyje gali bet ką prirašyti, paneigia liudytojo F. T. parodymai. Tačiau, iš minėto liudytojo parodymų matyti, jog priešingai, nei teigia apeliantė, redagavimo metu redaktorius turi teisę įrašyti aktualią ir naujai paaiškėjusią informaciją, taip pat ją perrašyti savaip ar pašalinti, straipsnio autorius gali būti ir neinformuojamas. Apeliantė atkreipia dėmesį ir į liudytojo F. T. parodymus, jog kiti žurnalistai svetimame straipsnyje kažko įrašyti negali, tačiau, to paties liudytojo teigimu, kiti žurnalistai gali pranešti, kad sužinojo tam tikrą faktą redaktoriui, kuris straipsnį pakoreguoja. Kaip teigia liudytojas, laikraštyje nėra stiliaus, stilistės koreguoja stilių, kalbos kultūrą. Taip pat nurodo, jog jei jam parodytų 5 žurnalistų straipsnius, jis nesuprastų, kuris kurio. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojo F. T. parodymai A. L. paaiškinimų nepaneigia.
19. Prokurorė skunde atkreipia dėmesį ir į tai, kad straipsnio pastraipos siejamos pakartotinumo principu, kuris, kaip vienas iš specialiųjų požymių, yra nurodytas ir autorystės ekspertizės išvadose. Apeliantės teigimu, pastraipoje „Kur keliaus paveikslas?“ tęsiama ta pati mintis, kuri nusikelia ir į sekančią pastraipą. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, logiška, jog įterpiant naują pastraipą, ji vienaip ar kitaip susiejama su visu straipsniu. Be to, skaitant byloje esantį A. L. pateiktą, jo teigimu, originalų jo paties rašytą publikacijos tekstą, pagrindo tvirtinti, jog tekste akivaizdžiai trūksta ginčijamos pastraipos, nėra. Taigi apeliantės nurodytos aplinkybės nepaneigia kaltinamojo parodymų, kad pastraipa galėjo būti įrašyta straipsnio redagavimo metu.
20. Priešingai, nei nurodo apeliantė, nuosprendyje teismas pažymėjo, kad byloje atlikus autorystės ekspertizę, pateikta tikėtina išvada, jog straipsnio „Neskęstantis prokuroras I. M. pagaliau nugrimzdo“ dalis „Kur keliaus paveikslas?“ parašyta tokiu pačiu publicistiniu stiliumi, kaip visas straipsnis ir A. L. pateiktas originalus straipsnio tekstas. Lyginant tiriamojo straipsnio (be dalies „Kur keliaus paveikslas?“) projekto tekstą su dalies „Kur keliaus paveikslas?“ tekstu, nustatyta bendrųjų ir specialiųjų rašto kalbos požymių sutapimų, kuriuos įvertinus, nustatyta, kad jie yra esminiai ir sudaro požymių visumą, artimą individualiai ir pakankamą tikėtinai išvadai, kad ištirtos straipsnio dalies „Kur keliaus paveikslas?“ ir kitų straipsnio / projekto dalių autorius yra vienas asmuo – A. L., tačiau, dėl tiriamosios straipsnio dalies „Kur keliaus paveikslas?“ trumpumo kategoriškos išvados neprieita. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, minėta išvada nepaneigia A. L. versijos, kas kelių eilučių pastraipą „Kur keliaus paveikslas?“ parašė ne jis.
21. Atsižvelgiant į tai, t. y. į aukščiau aptartus A. L. bei liudytojo F. T. parodymus, kad redaguojant straipsnį gali būti įrašoma nauja informacija, taip pat į tai, kad straipsnis ir projektas yra parašyti publicistiniu stiliumi, kad tekstai redaguoti, taip pat į tikėtiną autorystės išvadą, pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad byloje išlieka pagrįstos abejonės dėl to, ar tikrai A. L. yra šios informacijos autorius, o abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir daryti priešingas išvadas, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
22. Vertindamas kitą aptariamos publikacijos teiginį - „policijos pareigūnai už operatyvinei veiklai skirtus pinigus nupirko ir padovanojo Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiajam prokurorui I. M. apie 10 000 tūkstančių litų kainavusį paveikslą“, teismas padarė išvada, jog ne paisant to, kad šie teiginiai yra ne nuomonės, o fakto pateikimas (nes juos galima patikrinti taikant tiesos kriterijų), šiuo teiginiu informacija apie I. M. veiksmus nepateikiama, todėl ši informacija negali neigiamai apibūdinti nukentėjusiojo, paniekinti ir pažeminti jo, ar kaip nors pakirsti pasitikėjimą juo, kadangi paveikslą pirko ir dovanojo ne I. M. ir jis negalėjo žinoti nei paveikslo vertės, nei už kokius pinigus jis buvo pirktas. Kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai konstatavo, kad toks teiginys nesudaro BK 154 straipsnio 2 dalies sudėties požymio.
23. A. L. kaltinamas ir tuo, kad per visuomenės informavimo priemones publikacijoje „Kerštingi prokurorai liko kvailio vietoje“ paskelbtais teiginiais „Įkalintas advokatas kelias paras buvo marinamas badu. Prokurorų nurodymu jis specialiai buvo atvežamas į areštines tada, kai jose jau būdavo pasibaigęs maitinimo laikas“, „Tačiau taip neįvyko - bylą net keliems mėnesiams I. M. paslėpė stalčiuose, o nušalinimą išdrįsusiam pareikšti A. K. smogė dvigubą smūgį - jam buvo iškelta dar viena byla“, „Atrodytų, viskas vyko pagal įstatymus, bet tuomet akivaizdžiai piktnaudžiauti tarnyba ėmėsi I. M.“, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie I. M., kuri paniekino ir pažemino I. M., pakirto pasitikėjimą juo kaip asmeniu ir valstybės pareigūnu.
24. Nukentėjusysis I. M. proceso metu pasinaudodamas BPK 256 straipsnyje numatyta teise kaltinimą papildė tokiais požymiais, kad taip pat teigdamas, kad „Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras I. M., kerštaudamas už tai, kad A. K. generaliniam prokurorui skundė I. M. veiksmus dėl jo piktnaudžiavimo tarnyba, nepagrįstai ir neteisėtai išreikalavo iš Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros baudžiamąją bylą, ją perdavė patikrinti Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorui A. V. ir nurodė jam panaikinti Vilniaus apylinkės prokuratūros sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą”.
25. Kaltinamasis A. L. jam pareikštų kaltinimų nepripažino. Kaltinamasis parodė, kad kaltinime nurodytą publikaciją parašė jis, nieko neišgalvojo, tai yra A. K. žodžių interpretacija. Informaciją straipsniui surinko iš A. K. bei pastarojo pateiktų dokumentų iš kitų institucijų, kalbėjosi su liudytojais.
26. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. L. kaltės klausimą, padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinime nurodytas teiginys „Įkalintas advokatas kelias paras buvo marmamas badu. Prokurorų nurodymu jis specialiai buvo atvežamas į areštines tada, kai jose jau būdavo pasibaigęs maitinimo laikas“ yra nepagrįstai siejamas su nukentėjusiuoju I. M.. Iš straipsnio konstrukcijos ir turinio akivaizdžiai matyti, kad I. M. su šiais teiginiais neturi nieko bendro. Kaip teisingai pažymi teismas, visas straipsnis „Kerštingi prokurorai liko kvailio vietoje yra skirtas“ aprašyti A. K. bylinėjimosi dėl teisėjos įžeidimo ir jo išteisinimo istoriją. Straipsnis pradedamas įžanga, kurioje dėstoma apie A. K. išteisinimą dėl kaltinimo nepagarba teismui. Toliau kalbama apie šios bylos dėl nepagarbos teismui priešistorę, kuri pradedama esminiu sakiniu, jog į I. M. nemalonę A. K. pateko po 2011 metais vykusio Vilniaus miesto apylinkės teismo posėdžio, kuriame buvo nagrinėjamas A. K. skundas dėl Generalinėje prokuratūroje pernelyg ilgai atliekamo ikiteisminio tyrimo, kuriame A. K. kaltintas organizavęs poveikį liudytojui. Po to rašoma, kaip atsirado byla dėl poveikio liudytojui, kad dėl jos A. K. buvo suimtas teismo salėje, o įkalintas kelias paras buvo marinamas badu. Prokurorų nurodymų, jis specialiai buvo atvežamas į areštinę tada, kai jose jau būdavo pasibaigęs maitinimo laikas. Rašoma apie bylos eigą, kad ją tyręs generalinės prokuratūros departamentas mėnesių mėnesiais nesiėmė jokių veiksmų, dėl to A. K. dėl pernelyg ilgai trunkančio ikiteisminio tyrimo kreipėsi su skundu į Vilniaus miesto apylinkės teismą, kur nagrinėjant skundą posėdžio metu pareiškė nušalinimą prokurorui J. L. ir teisėjai J. V.. Teisėja I. V. nusišalino, o J. L. nušalino kitas teisėjas. Ir tik šioje vietoje vėl grįžtama prie I. M. veiksmų aprašymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai konstatavo, kad minėti teiginiai yra faktinių aplinkybių faktinis vertinimas ir nors ši nuomonė yra hiperbolizuota, sutirštinta, tačiau adekvati egzistuojančių faktų esmei.
27. Apeliantai šiems teismo argumentams nepritaria, nurodydami, kad ekspertė G. H. yra pateikusi paaiškinimą, kuriame motyvuotai nurodė, kodėl rašant „prokurorai“ rašoma ir apie I. M.. Visgi, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas minėtos ekspertės paaiškinimus paneigė ir nurodė svarius tokio vertinimo argumentus. Teismas padarė išvadą, kad publikacijoje pateikiama informacija nėra tokia neaiški ir supainiota, kad skaitytojas negalėtų suprasti, jog publikacijoje minimuose įvykiuose I. M. dalyvauja būtent nuo to momento, kad teisme buvo nagrinėjamas A. K. skundas dėl pernelyg ilgo ikiteisminio tyrimo, t. y. nuo 2011 metų, o publikacijoje minimas marinimas badu buvo tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, kuris vėliau buvo pernelyg ilgai tiriamas. Kitos aplinkybės, t. y. kad A. K. buvo suimtas ikiteisminio tyrimo pradžioje, kurį laiką laikomas suėmime, taip pat, kad buvo konstatuota suėmimo metu tam tikrų pažeidimų, dėl kurių A. K. nebuvo tinkamai maitinamas ir jis tai skundė, kaip teisingai pažymi teismas, yra tikros, nes jas patvirtina byloje esantys ir nuosprendyje išvardyti duomenys. Kadangi šios aplinkybės straipsnyje yra aprašytos ne kaip faktas, o kaip nuomonė, teismas pagrįstai jas pripažino subjektyviu faktinių aplinkybių vertinimu.
28. Prokurorės argumentas, kad A. L. žinojo, jog 2009-02-23 LR Seimo kontrolieriaus pažymoje, kurioje konstatuota, kad A. K. nebuvo užtikrintas tinkamas maitinimas areštinėje ir nurodomos rekomendacijos policijos pareigūnams, apie prokurorus nieko nekalbama, todėl rašydamas, kad prokurorų nurodymu A. K. specialiai buvo atvežamas į areštines tada, kai jose jau būdavo pasibaigęs maitinimo laikas ir buvo marinamas badu, sąmoningai paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, yra atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi, kaip minėta, teismas pagrįstai konstatavo, jog šios aplinkybės nesusiję su I. M. veiksmais.
29. Vertindamas kitą teiginį – „Tačiau taip neįvyko - bylą net keliems mėnesiams I. M. paslėpė stalčiuose, o nušalinimą išdrįsusiam pareikšti A. K. smogė dvigubą smūgį - jam buvo iškelta dar viena byla“, teismas, remdamasis 2016-11-07 specialisto išvada, konstatavo, kad šiuose teiginiuose pateikta neigiamo pobūdžio informacija. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad aktualiu laikotarpiu vyko paties A. K. skundų nagrinėjimas, todėl aplinkybė, kad I. M. bylą net keliems mėnesiams paslėpė stalčiuose, pagrįstai pripažinta neatitinkančia tikrovės. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad šias aplinkybes A. L. sužinojo iš A. K., kuris informaciją pagrindė pateikdamas savo skundus bei kitus procesinius dokumentus, teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, jog A. L. galėjo nesuprasti, kad informacija neatitinka tikrovės, todėl jo veiksmuose tyčios nėra. Skunduose apeliantai nurodo šios teismo išvados deklaratyvią kritiką, tačiau svarių argumentų, kurie leistų minėtą išvadą vertinti priešingai, nepateikia.
30. Aplinkybę, kad A. K. buvo iškelta byla, patvirtina objektyvūs bylos duomenys, kadangi iš tikrųjų jam būtent tuo momentu buvo iškelta dar viena byla dėl nepagarbos teismui, todėl šis teiginys, kaip teisingai pažymi teismas, nesudaro BK 154 straipsnio 2 dalies požymio.
31. Vertindamas kitą teiginį - „Atrodytų, viskas vyko pagal įstatymus, bet tuomet akivaizdžiai piktnaudžiauti tarnyba ėmėsi I. M.“, apeliantų įsitikinimu, teismas nepagrįstai teigia, kad šis teiginys turi būti vertinamas kontekste, bei kad publikacijoje jis yra pateiktas kaip nuomonė, įsitikinimas, kuriai nėra taikomas tiesio kriterijus. Prokurorės teigimu, lingvistinį tyrimą atlikusi ekspertė tyrimui pateiktus teiginius taip pat vertino atskirų straipsnio pastraipų kontekste ir davė kategorišką išvadą, kad aptariamas teiginys yra konstatuojamojo pobūdžio informacija ir jai taikytinas tiesos kriterijus. Tačiau, kaip matyti, nuosprendyje išanalizavęs bylos duomenis bei atsižvelgdamas į tai, kad teiginio pradžioje yra nurodytas žodelis „atrodytų“, pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog šis teiginys publikacijoje yra pateiktas ne kaip informacija, o kaip nuomonė, įsitikinimas. Pažymėta ir tai, šis teiginys yra pateiktas kabutėse, aiškiai nurodant, kad tai A. K. teiginys, o kad A. L. A. K. tokias aplinkybes nurodė, patvirtina A. L. ir A. K. pokalbių įrašai. Teisėjų kolegija tokiai teismo išvadai pilnai pritaria. Tuo pačiu, teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesys į tai, kad specialus tyrimas buvo atliktas vertinant tik publikacijų teiginius, atsietai nuo kitos baudžiamosios bylos medžiagos. Be to, tyrimą atlikusi ekspertė tyrimą atliko lingvistiniu aspektu, tuo tarpu, sprendžiant dėl asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn yra svarbus faktinių aplinkybių teisinis vertinimas, kurį ir atliko teismas, tinkamai ištyręs visus byloje surinktus įrodymus. Lingvistinį tyrimą atliekantis specialistas nėra kompetentingas atsakyti į teisinius klausimus, todėl specialisto pateiktas vertinimas, nesant kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių kaltinimą dėl BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, negali būti laikoma įrodymu, patvirtinančiu A. L. kaltę.
32. Apeliantų teigimu, vertindamas teiginius, kad „Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras I. M., kerštaudamas už tai, kad A. K. generaliniam prokurorui skundė I. M. veiksmus dėl jo piktnaudžiavimo tarnyba, nepagrįstai ir neteisėtai išreikalavo iš Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros baudžiamąją bylą, ją perdavė patikrinti Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorui A. V. ir nurodė jam panaikinti Vilniaus apylinkės prokuratūros sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą“, teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad tai yra A. K. nuomonė.
33. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog vertindamas minėtus teiginius, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad dalis šių teiginių yra teisingi, kadangi I. M. iš tikrųjų išreikalavo ikiteisminio tyrimo medžiagą iš Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros bei pavedė baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorui S. S. patikrinti sprendimo pagrįstumą. Nuosprendyje teismas pažymėjo ir tai, jog publikacijoje nėra nurodoma, kad I. M. nepagrįstai ir neteisėtai išreikalavo ikiteisminio tyrimo medžiagą, todėl teiginiai, kad I. M. neteisėtai ir nepagrįstai išreikalavo ikiteisminio tyrimo medžiagą į kaltinimą įtraukti nepagrįstai. Be to, teismas konstatavo, jog teiginiai, kad I. M. nurodė panaikinti Vilniaus apylinkės prokuratūros sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ir kad taip buvo kerštaujama už tai, kad A. K. keliskart Generaliniam prokurorui skundė I. M. veiksmus dėl jo piktnaudžiavimo tarnyba, nors ir neatitinka tikrovės, tačiau publikacijoje pateikti kaip A. K. nuomonė, kuri susiformavo nuosprendyje aptartų faktų vertinimo pagrindu ir jai netaikomas tiesos kriterijus.
34. Prokurorė apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad I. M. ikiteisminio tyrimo bylą, kurioje tyrimas A. K. atžvilgiu dėl teisėjos įžeidimo buvo nutrauktas, išsireikalavo 2011 m. gruodžio 5 d. Byla Generalinėje prokuratūroje gauta 2011 m. gruodžio 14 d. Tuo tarpu, A. K. I. M. veiksmus pradeda skųsti tik 2012 metais. Pirmas A. K. skundas, kuriuo jis skundžia I. M. veiksmus, parašytas tik 2012-01-25. Taigi, apeliantės nuomone, I. M. negalėjo kerštauti A. K. 2011 metų gruodžio mėnesį, nes tuo metu A. K. dar nerašė skundų dėl I. M. veiksmų, o skundė išskirtinai prokuroro J. L. veiksmus. Atsakydama į šį prokurorės argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad aukščiau nurodytais argumentais, teismas būtent tai ir konstatavo, t. y. kad minėti teiginiai neatitinka tikrovės. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šias aplinkybes A. L. sužinojo iš A. K. žodžių ir nors jos neatitinka tikrovės, to nepakanka A. L. tyčinei kaltei pagrįsti.
35. Dėl A. K. nusikalstamos veikos
36. A. K. kaltinamas tuo, kad žurnalistui A. L. tyčia pateikė žinomai tikrovės neatitinkančią informaciją, kad „Įkalintas advokatas kelias paras buvo marinamas badu. Prokurorų nurodymu jis specialiai buvo atvežamas į areštines tada, kai jose jau būdavo pasibaigęs maitinimo laikas“, „Tačiau taip neįvyko - bylą net keliems mėnesiams I. M. paslėpė stalčiuose, o nušalinimą išdrįsusiam pareikšti A. K. smogė dvigubą smūgį - jam buvo iškelta dar viena byla“ bei teigė, kad „Atrodytų, viskas vyko pagal įstatymus, bet tuomet akivaizdžiai piktnaudžiauti tarnyba ėmėsi I. M.“, kurią publikacijoje „Kerštingi prokurorai liko kvailio vietoje“ paskelbus per visuomenės informavimo priemones, A. K. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie I. M., kuri paniekino ir pažemino I. M., pakirto pasitikėjimą juo kaip asmeniu ir valstybės pareigūnu.
37. Nukentėjusysis I. M. proceso metu pasinaudodamas BPK 256 straipsnyje numatyta teise kaltinimą A. K. papildė tokiais požymiais, kad taip pat pateikė žurnalistui A. L. žinomai neteisingą ir tikrovės neatitinkančią informaciją, teigdamas, kad “Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras I. M., kerštaudamas už tai, kad A. K. generaliniam prokurorui skundė I. M. veiksmus dėl jo piktnaudžiavimo tarnyba, nepagrįstai ir neteisėtai išreikalavo iš Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros baudžiamąją bylą, ją perdavė patikrinti Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorui A. V. ir nurodė jam panaikinti Vilniaus apylinkės prokuratūros sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą”.
38. Kaltinamasis A. K. jam pareikštų kaltinimų nepripažino. Kaltinamasis parodė, kad informaciją žurnalistui pateikė remdamasis faktais, nusikaltimo nepadarė.
39. A. K. veika, kuria jis kaltinamas, susijusi su A. L. inkriminuotais nusikalstamais veiksmais, todėl daugelis su šia veika susijusių argumentų nurodyti analizuojant A. L. pareikštą kaltinimą, todėl nebekartotini.
40. Spręsdamas A. K. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas, konstatavo, kad teiginiai „Įkalintas advokatas kelias paras buvo marinamas badu. Prokurorų nurodymu jis specialiai buvo atvežamas į areštines tada, kai jose jau būdavo pasibaigęs maitinimo laikas“, kaip minėta, yra nepagrįstai siejami su nukentėjusiuoju I. M. ir jo veiksmais, todėl jie negali paniekinti ir pažeminti I. M. arba pakirsti pasitikėjimo juo. Be to, teismas juos vertina kaip nuosprendyje aptartų faktinių aplinkybių, susijusių su netinkamu A. K. maitinimu suėmimo metu, faktinį vertinimą, t. y. A. K. subjektyvią nuomonę, susiformavusią realiai buvusių aplinkybių pagrindu, kuriai nėra taikomas tiesos kriterijus.
41. Kitas teiginys - „Tačiau taip neįvyko - bylą net keliems mėnesiams I. M. paslėpė stalčiuose, o nušalinimą išdrįsusiam pareikšti A. K. smogė dvigubą smūgį - jam buvo iškelta dar viena byla“. Kaip jau minėta, vertindamas šiuos teiginius teismas pagrįstai konstatavo, kad teiginiai neatitinka tikrovės, nes byla tyčia sąmoningai nebuvo vilkinama. Tačiau, kaltinamojo A. K. parodymai, jog I. M. visą tą laiką nušalinus J. L. nuo ikiteisminio tyrimo, nepaskyrė kito prokuroro, todėl buvo apribotos kaltinamojo teisės skųsti sprendimus, ką A. K. nurodė ir A. L., sudarė teismui pagrindą manyti, jog kaltinamasis buvo įsitikinęs, kad nepaskyrus byloje prokuroro, tyrimas negali vykti, ir jis negali realizuoti savo teisių. Tokį A. K. manymą patvirtina jo 2012 m. pradžioje rašyti skundai. Įvertinęs šias aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad minėtas teiginys, nors ir neatitinka tikrovės, tačiau iš esmės nėra žurnalistui nurodytas tyčia, siekiant pažeminti ir paniekinti I. M., o A. K. turint tokį įsitikinimą, sąžiningai klystant dėl faktinių aplinkybių vertinimo.
42. Teismas, vertindamas teiginį - „nušalinimą išdrįsusiame pareikšti A. K. smogė dvigubą smūgį - jam buvo išketa dar viena byla“ padarė išvadą, kad ši informacija iš dalies atitinka tikrovę, kadangi iš tikrųjų A. K. būtent tuo momentu buvo iškelta dar viena byla dėl nepagarbos teismui. Teismas pažymėjo, jog teiginys straipsnyje nurodytas taip, kad susidaro įspūdis, jog bylą iškėlė I. M. ir ji buvo iškelta kerštaujant dėl pareikšto nušalinimo, visgi, vertinant teiginį straipsnio kontekste, matyti, kad bylą iškėlė ne I. M., o R. P.. Tuo pačiu, teismas pažymėjo, jog iš A. K. ir A. L. pokalbių įrašų matyti, kad A. K. buvo žinoma ta aplinkybė, kad būtent R. P. iškėlė bylą ir jis ją nurodė A. L., tačiau iš pokalbių taip pat seka, kad jis buvo įsitikinęs, jog tai buvo daroma su I. M. žinia. Įvertinęs visa tai, taip pat tai, kad straipsnis rašytas po to, kai jau buvo priimtas A. K. išteisinantis nuosprendis, teismas konstatavo, kad aptariamas teiginys vertinamas kaip A. K. nuomonė ir įsitikinimas, kad jam už naudojimąsi jo teise pareikšti nušalinimą teisėjui, buvo iškelta dar viena byla, todėl nuomonė, kuri iš dalies yra pagrįsta faktais, nėra tikrovės atitinkančios informacijos paskleidimas BK 154 straipsnio 2 dalies prasme. Nesutikti su tokia teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo.
43. Vertindamas kitą teiginį – „Atrodytų, viskas vyko pagal įstatymus, bet tuomet akivaizdžiai piktnaudžiauti tarnyba ėmėsi I. M.“, teismas konstatavo, kad šis teiginys vertinamas kaip A. K. įsitikinimas, kuris susiformavo faktinių aplinkybių pagrindu – kad nutraukus ikiteisminį tyrimą apylinkės prokuratūroje jis buvo išreikalautas Generalinės prokuratūros prokuroro, kuris vadovauja skyriui, besispecializuojančiame visai kitų nusikaltimų tyrime, sprendimą dėl sprendimo nutraukti tyrimą panaikinimo priėmė dar kitas prokuroras. Kad A. K. turėjo tokį įsitikinimą patvirtina ir pokalbių su A. L. garso įrašų stenograma, taip pat A. K. skundai, iš kurių matyti, kad dar 2012 m. rašytuose skunduose A. K. kėlė klausimus, kokiu pagrindu I. M. išreikalavo iš Vilniaus m. apylinkės prokuratūros susipažinimui ikiteisminio tyrimo medžiagą ir t. t. Kaip teisingai pažymi teismas, aptariamas teiginys, pats savaime, ištrauktas iš konteksto yra fakto teiginys, kad I. M. veikė ne pagal įstatymą, piktnaudžiaudamas taryba. Tačiau, analizuojant ne pavienį teiginį, o visą straipsnio kontekstą akivaizdu, jog teiginys yra A. K. įsitikinimas. Paneigiančių šią teismo išvadą argumentų apeliantai nenurodė.
44. Dėl teiginių, kad „Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras I. M., kerštaudamas už tai, kad A. K. generaliniam prokurorui skundė I. M. veiksmus dėl jo piktnaudžiavimo tarnyba, nepagrįstai ir neteisėtai išreikalavo iš Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros baudžiamąją bylą, ją perdavė patikrinti Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorui A. V. ir nurodė jam panaikinti Vilniaus apylinkės prokuratūros sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą“, teismas nuosprendyje, kaip minėta vertinant A. L. pareikštų kaltinimų pagrįstumą, konstatavo, kad dalis šių teiginių yra teisingi. Tuo tarpu, tikrovės neatitinkantis teiginys, kad I. M. nurodė A. V. panaikinti sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, straipsnyje nurodytas kaip A. K. nuomonė. Ji susiformavo nuosprendyje išdėstytų faktinių aplinkybių vertinimo pagrindu. Kad tokiu elgesiu I. M. kerštavo A. K. dėl jo skundų, taip pat yra A. K. nuomonė, o nuomonei tiesos kriterijus netaikomas ir ji nėra BK 154 straipsnio 2 dalies sudėties požymis.
45. Nuosprendyje teismas ne kartą pažymėjo, kad publikacijose pateikta nuomonė yra buvusių faktinių aplinkybių subjektyvus vertinimas, todėl apeliantų argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kad ir nuomonė turi remtis faktais, atmestinas, kaip nepagrįstas.
46. Apibendrinus išdėstytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino BK 154 straipsnio nuostatas, pagrįstai nustatė, jog A. L. ir A. K. nepadarė veikos, turinčios nusikalstamo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu. Naikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Valdemaros Chodorcevičienės ir nukentėjusiojo I. M. apeliacinius skundus atmesti.
Teisėjai Gintaras Dzedulionis
Arūnas Kisielius
Jurgita Kolyčienė
Nuorašas tikras: Arūnas Kisielius