Civilinė byla Nr. e3K-3-321-687/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05197-2017-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.1;
2.6.8.11.1; 3.3.1.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. spalio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų E. B. ir R. B. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų E. B. ir R. B. ieškinį atsakovui „Luminor Bank AS“, veikiančiam per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių esminį sutarties pažeidimą bei netesybų dydį, taip pat nekilnojamojo turto kredito sutarties vienašališko nutraukimo prieš terminą teisėtumą, proceso teisės normų, nustatančių naujų įrodymų ir motyvų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimus, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovai prašė teismo: 1) pripažinti 2008 m. spalio 7 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 08/10/11GV (toliau – Sutartis) 13.1 ir 15 punktus nesąžiningomis Sutarties sąlygomis; 2) pripažinti 2008 m. spalio 7 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 08/10/11GV 8.2 punkte nurodytas 16 procentų metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, skaičiuojamas nuo bet kokios įmokos pagal tarp šalių 2008 m. spalio 7 d. sudarytą būsto kreditavimo sutartį Nr. BK08/10/11GV nesumokėjimo iki visiško įsipareigojimų įvykdymo dienos, neproporcingai didelėmis ir jas sumažinti iki 5 procentų metinių palūkanų; 3) pripažinti 2008 m. spalio 7 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 08/10/11GV nutraukimą neteisėtu; 4) panaikinti 2015 m. kovo 16 d. Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaro Rolando Kirlio atliktą vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. 1-1294; 5) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovai nurodė, kad 2008 m. spalio 7 d. su atsakovu „Luminor Bank AS“, veikiančiu per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių (toliau – ir bankas), sudarė būsto kreditavimo sutartį dėl 173 772,01 Eur. Sutarčiai užtikrinti banko naudai buvo įkeistas žemės sklypas ir namas. Kaip ieškovai patys teigia, jie iki 2014 m. rugsėjo mėnesio tinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, tik atsiradus laikiniems finansiniams sunkumams pavėlavo sumokėti kelias įmokas, tačiau vėliau jas visiškai padengė. 2015 metais sužinojo, kad sutartis yra nutraukta nuo 2014 m. gruodžio 30 d., ir gavo antstolės M. Lekstutienės raginimą įvykdyti notaro R. Kirlio 2015 m. kovo 16 d. išduotą vykdomąjį dokumentą. Apie sutarties nutraukimą ir vykdomojo įrašo išdavimą ieškovai iki tol nežinojo, jokių įspėjimų negavo. Ieškovai nurodė, kad iš ieškovės R. B. sąskaitos 2014 m. gruodžio 30 d. buvo atliktas mokėjimas, siekiant padengti dviejų mėnesių kredito įmokas. Ieškovai per šešerius sutarties vykdymo metus bankui grąžino 31 943,25 Eur kreditą ir sumokėjo 19 892,60 Eur palūkanų, todėl Sutartis nutraukta neteisėtai. Ieškovų teigimu, Sutarties 13.1 ir 15 punkto sąlygos nebuvo individualiai aptartos, jos yra nesąžiningos, pažeidžia ieškovų, kaip silpnesniosios vartojimo sutarties šalies, interesus. Bankas nesilaikė šalių bendradarbiavimo principų, nes ieškovai ne kartą kreipėsi į banką dėl Sutarties sąlygų pakeitimo, tačiau bankas vienašališkai nutraukė sutartį. Bankas neįvertino, kad galutinis Sutarties įvykdymo terminas nustatytas 2042 metais, o ieškovai nesumokėjo tik nedidelės – vos apie 1 proc. – įmokų sumos, todėl Sutarties nutraukimas nėra proporcingas padarytam pažeidimui. Ieškovai teigia, kad jie nepadarė esminio Sutarties pažeidimo, dėl kurio galėtų būti nutraukta kreditavimo sutartis. Ieškovai nurodė, kad pranešimas apie netinkamą Sutarties vykdymą ir pranešimas apie Sutarties nutraukimą negali būti pateikiami viename dokumente. Be to, Sutarties 8.2 punkte nustatytos padidintos 16 procentų įsipareigojimų nevykdymo palūkanos pažeidžia ieškovų interesus, nes yra neproporcingai didelės. Notaro vykdomasis įrašas, kuris ginčijamas šioje byloje, buvo atliktas suteikus notarui neteisingą informaciją apie tai, kad ieškovai buvo informuoti apie Sutarties nutraukimą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nurodė, kad Sutarties bendrosios dalies 13.1 punkte šalys susitarė, jog jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku pagal mokėjimo grafiką mokėtino kredito (jo dalies) ir (arba) priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip 10 kalendorinių dienų, bankas praneša apie tai kredito gavėjui ir nustato papildomą ne trumpesnį nei 10 kalendorinių dienų terminą skolai padengti. Jeigu kredito gavėjas per minėtą terminą nepadengia skolos, bankas turi Lietuvos Respublikos įstatymų suteiktą teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, priklausančias palūkanas, kitas pagal sutartį mokėtinas sumas bei nutraukti sutartį.
6. Teismas nurodė, kad Sutarties 8.2 punkte šalys susitarė, jog jeigu kreditas, palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal sutartį nesumokamas nustatytu laiku į kredito sąskaitą ar kitą banko sąskaitą, kurią bankas nurodo kredito gavėjui, yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, lygios 16 proc. nuo visos laiku nesumokėtos sumos.
7. Teismas nustatė, kad ieškovai 2013 m. pradėjo vėluoti mokėti įmokas pagal mokėjimo grafiką. Bankas 2013 m. spalio 25 d. pranešimais informavo ieškovus, kad šie vėluoja mokėti įmokas, skola sudaro 1682,16 Eur, bei nustatė terminą iki 2013 m. lapkričio 13 d. šiai skolai sumokėti, įspėjo, kad, neįvykdžius šio reikalavimo, bus nutraukta Sutartis. Ieškovai ir toliau vėlavo mokėti įmokas: 2013 m. lapkričio 20 d. įmoka buvo sumokėta 2014 m. sausio 29 d.; 2013 m. gruodžio 20 d. įmoka sumokėta 2014 m. vasario 28 d.; 2014 m. sausio 20 d. įmoka sumokėta 2014 m. vasario 28 d.; 2014 m. vasario 20 d. įmoka sumokėta 2014 m. balandžio 23 d.; 2014 m. kovo 20 d. įmoka sumokėta 2014 m. balandžio 23 d.; 2014 m. balandžio 22 d. įmoka sumokėta 2014 m. gegužės 28 d.; 2014 m. gegužės 20 d. įmoka sumokėta 2014 m. rugsėjo 1 d.; 2014 m. birželio 20 d. įmoka sumokėta 2014 m. rugsėjo 10 d. 2014 m. lapkričio 5 d. reikalavimais sumokėti skolą bankas informavo ieškovus, kad nesumokėtos įmokos nuo 2014 m. liepos 21 d. ir visa skola sudaro 1690,94 Eur, pareikalavo nedelsiant sumokėti skolą bei įspėjo, jog, jos nesumokėjus iki 2014 m. gruodžio 9 d., bus priimtas sprendimas dėl Sutarties nutraukimo. Po šio reikalavimo pateikimo ieškovai iki 2014 m. gruodžio 9 d. neatliko mokėjimų. 2014 m. gruodžio 15 d. pranešimu apie vienašalį Sutarties nutraukimą atsakovas informavo ieškovus, kad nesumokėta įmoka nuo 2014 m. liepos 21 d. ir visa skola sudaro 2258,73 Eur, informavo, jog, nesumokėjus skolos iki 2014 m. gruodžio 30 d., nuo 2014 m. gruodžio 30 d. vienašališkai nutraukia Sutartį pagal jos 13.1 punktą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217 straipsnį, 6.874 straipsnio 2 dalį.
8. Teismas sprendė, kad ieškovų prašoma pripažinti Sutarties 15 punkto sąlyga apie pranešimų gavimo terminus nuo išsiuntimo dienos iš esmės atitinka CK 2.17 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, ji numatyta taikyti vienodai abiem šalims ir nepažeidžia šalių teisių bei pareigų pusiausvyros. Konstatavo, kad ieškovai apie Sutarties nutraukimą buvo informuoti tinkamai.
9. Teismas netenkino reikalavimo nesąžininga pripažinti Sutarties 13.1 punkto sąlygą bei konstatavo, kad bankas nesinaudojo minėtame punkte nustatyta teise pradelsus mokėjimus 10 dienų nutraukti Sutartį, o beveik dvejus metus laukė tinkamo Sutarties vykdymo, nors ieškovai nuo 2013 metų vėlavo mokėti įmokas. Aiškindamas Sutarties 13.1 punktą teismas pažymėjo, kad šis punktas suteikia teisę bankui pradėti Sutarties nutraukimo procedūrą. Ieškovams praleidus 10 dienų terminą piniginei prievolei įvykdyti, bankas iš karto nepradėjo naudotis įtvirtinta teise nutraukti Sutartį – ieškovai vėlavo mokėti įmokas nuo 2013 metų, o Sutartis buvo nutraukta 2014 m. gruodžio 30 d. Per visą šį beveik dvejų metų laikotarpį bankas tris kartus – 2013 m. spalio 25 d., 2014 m. lapkričio 5 d., 2014 m. gruodžio 15 d. – raštais įspėjo ieškovus apie mokėtinų įmokų vėlavimą ir galimą sutarties nutraukimą, nustatė papildomus terminus prievolėms įvykdyti.
10. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą 0,05 proc. delspinigių dydį, teismas sprendė, kad Sutarties 8.2 punkte įtvirtintos 16 proc. dydžio metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos nelaikytinos aiškiai per didelėmis.
11. Įvertinęs, kad ieškovai 2014 m. gruodžio 15 d. nebuvo sumokėję įmokų ilgiau kaip 5 mėnesius ir šios skolos nesumokėjo per banko nustatytą terminą iki 2014 m. gruodžio 30 d., šiuo laikotarpiu nesikreipė į atsakovą ir su juo nebendradarbiavo, o iš viešų registrų gauti duomenys pagrindė, jog ieškovų gaunamos pajamos yra per mažos įmokoms sumokėti, teismas konstatavo, kad banko veiksmai nuo 2014 m. gruodžio 30 d. nutraukiant Sutartį pagal jos 13.1 punktą ir CK 6.217 straipsnį, 6.874 straipsnio 2 dalį buvo teisėti ir pagrįsti. Pasikeitęs ieškovų elgesys po Sutarties nutraukimo, teismo vertinimu, nesudarė pagrindo šias aplinkybes taikyti vertinant prieš tai banko atliktų veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą.
12. Teismas, atmetęs ieškovų reikalavimą dėl Sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, netenkino ir iš šio reikalavimo kylančio papildomo reikalavimo panaikinti 2015 m. kovo 16 d. Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaro R. Kirlio atliktą vykdomąjį įrašą.
13. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2019 m. vasario 18 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą.
14. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad, pagal Sutarties bendrosios dalies 13.1 punktą, jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku pagal mokėjimo grafiką mokėtino kredito (jo dalies) ir (arba) priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip 10 kalendorinių dienų, tai bankas praneša apie tai kredito gavėjui ir nustato papildomą ne trumpesnį nei 10 kalendorinių dienų terminą įsiskolinimui padengti. Jei kredito gavėjas per minėtą terminą nepadengia skolos, bankas turi Lietuvos Respublikos įstatymų suteiktą teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, priklausančias palūkanas, kitas pagal sutartį mokėtinas sumas bei nutraukti sutartį.
15. Teismas sprendė, kad ginčo šalys susitarė, jog mokėjimo prievolių pažeidimas yra pagrindas bankui vienašališkai nutraukti Sutartį. Kadangi ieškovai nuo 2013 metų netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, jie buvo įspėti 2013 m. spalio 25 d., 2014 m. lapkričio 5 d., 2014 m. gruodžio 15 d. raštais dėl mokėtinų įmokų vėlavimo ir galimo Sutarties nutraukimo bei buvo nustatytas papildomas terminas prievolėms įvykdyti, tačiau patys ieškovai šiuo atveju buvo abejingi galimai kilsiančioms pasekmėms, nes žinojo apie susidariusias skolas – 2014 m. gruodžio 15 d. buvo nesumokėję įmokų nuo 2014 m. liepos 21 d., jų skola bankui sudarė 2258,73 Eur, o 2014 m. gruodžio 31 d. sumokėjo 1091,73 Eur, t. y. padengė tik dalį įsipareigojimų.
16. Ta aplinkybė, kad ieškovai po Sutarties nutraukimo mokėjo įmokas bankui, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neturėjo jokios įtakos vertinant banko atliktų veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą Sutarties nutraukimo metu.
17. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad, pagal Sutarties 8.2 punktą, jeigu kreditas, palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal sutartį nesumokamas nustatytu laiku į kredito sąskaitą ar kitą banko sąskaitą, kurią bankas nurodo kredito gavėjui, yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, lygios 16 proc. nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo kitos dienos, einančios po mokėjimo dienos, iki skolos padengimo. Teismas nesutiko su ieškovų teiginiu, kad minėtos palūkanos yra neproporcingai didelės ir turėtų būti mažinamos iki 5 procentų metinių palūkanų. Šalių sutartimi sulygtas bei laisva valia nustatytas palūkanas pripažinti prieštaraujančiomis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams nėra pagrindo, taip pat jos nereiškia nepagrįsto atsakovo praturtėjimo ar siekio pasipelnyti, nes ginčo atveju kiti mokesčiai dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ieškovams nėra taikomi, taip pat metinės 16 procentų dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanos apima ir mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurios, nutraukus kredito sutartį, atskirai nėra skaičiuojamos, todėl į šias palūkanas įeina ir mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos, ir banko negautos pajamos.
18. Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino aplinkybę, kad kredito sutarties sąlygų dėl įsipareigojimų vykdymo vėlavimo palūkanų dydžio, Sutarties galiojimo metu ieškovai niekada neginčijo ir iš jų paaiškinimų akivaizdu, jog minėto dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanos jiems buvo priimtinos.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
19. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 18 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 6.217 straipsnį. Banko teisė vienašališkai nutraukti sutartį nėra absoliuti, Sutarties pažeidimas turėjo būti vertinamas CK 6.217 straipsnio aspektu, t. y. ar Sutarties pažeidimas buvo esminis. Šalys turi siekti išsaugoti sutartį, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip kraštutinę (galutinę) priemonę. Sprendžiant, ar pažeidimas yra esminis, turi būti vertinamas atotrūkis tarp pažadėtojo ir faktinio prievolės vykdymo, taip pat pažeidėjo kaltės forma, ar nukentėjusioji šalis turi pagrindą nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai ir ar ji iš viso pajėgi įvykdyti sutartį. Ieškovų teigimu, mokėjimo grafiko pažeidinėjimas nėra laikytinas esminiu Sutarties pažeidimu.
19.2. Bylą nagrinėję teismai pažeidė CK 6.73 straipsnio 2 dalį, 6.258 straipsnio 3 dalį ir 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Sutarties 8.2 punkte nustatytos 16 procentų įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, skaičiuojamos nuo bet kokios įmokos pagal sutartį nesumokėjimo iki visiško įsipareigojimų kredito davėjui įvykdymo. Ieškovų teigimu, jos yra neproporcingai didelės ir CK 6.73 straipsnio 2 dalies bei 6.258 straipsnio 3 dalies pagrindu turėjo būti mažinamos, o pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punktą tokia sąlyga yra nesąžininga. Teismai, pripažindami, kad palūkanų dydis nėra per didelis, pažeidė pirmiau išvardytas teisės normas.
19.3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 ir 320 straipsnių normas, nes atsisakė priimti su apeliaciniu skundu ieškovų pateiktą naują įrodymą, t. y. 2017 m. lapkričio 13 d. auditoriaus išvadą – Ataskaitą apie faktinius pastebėjimus.
20. Atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą atsakovas „Luminor Bank AS“, veikiantis per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Bankas Sutartį su ieškovais nutraukė vadovaudamasis tiek Sutartimi, tiek CK 6.217 straipsniu, todėl bylą nagrinėję teismai Sutarties nutraukimą pagrįstai vertino tiek pagal Sutarties nuostatas, tiek pagal nurodytame straipsnyje nustatytus kriterijus. Sąlygos dėl Sutarties nutraukimo buvo su ieškovais suderintos, todėl laikytinos sąžiningomis ir pagrįstomis. Sutarties bendrosios dalies 13.1 punkto sąlyga, nustatanti, kad bankas turi teisę vienašališkai nutraukti Sutartį, ta apimtimi, kad bankas nutraukia sutartį pradelsus vienos įmokos mokėjimą, ieškovams buvo taikyta netgi žymiai palankiau, nes Sutartis buvo nutraukta, kai pažeidimai tęsėsi 162 dienas (nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d.). Pagal Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. 241-181 „Dėl įsiskolinimų, susidariusių klientams nesilaikant finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartis, valdymo gairių patvirtinimo“ 90 dienų besitęsiantis vėlavimas gali būti laikomas esminiu pažeidimu, kuris suteikia teisę bankui nutraukti sutartį. Bankas teisėtai nutraukė ginčo Sutartį, nes Sutartis buvo iš esmės pažeista ieškovams sistemingai nemokant įmokų ir pažeidimai neištaisyti per terminą, kuris buvo žymiai ilgesnis negu pagal įstatymą nustatytas 30 dienų terminas, – iš viso mokėjimo prievolių terminų pažeidimai tęsėsi daugiau kaip 6 mėnesius iš eilės. Bankas pažymėjo, kad kreditavimo santykiuose mokėjimų grafikas ir kredito gavėjo griežtas jo laikymasis turi esminę reikšmę kredito įstaigai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).
20.2. Sistemingų įmokų pagal grafiką nemokėjimas yra esminis kredito sutarties pažeidimas, kuris sudaro pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (atitinkamai ir nustatyti sutartyje tokį pažeidimą kaip pagrindą nutraukti sutartį), tai patvirtina ir CK 6.874 straipsnio 2 dalis, įtvirtinanti kreditoriaus teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Ieškovų atlikti mokėjimo prievolių pažeidimai negali būti pripažįstami pavienių įmokų nesumokėjimu, nes iš nagrinėjamos bylos aplinkybių matyti, kad ieškovų įsipareigojimų nevykdymas nebuvo vienkartinis, priešingai – ieškovai sistemingai pažeidinėjo mokėjimo prievoles pagal Sutartį. Pažymėtina, kad ieškovai iki Sutarties nutraukimo patys į banką nesikreipė, nesiekė protingai spręsti problemų, nepateikė jokių duomenų bankui, iš kurių būtų buvę galima tikėtis operatyvaus pažeidimų pašalinimo ir tolesnio tinkamo Sutarties vykdymo.
20.3. CK 6.210 straipsnyje yra įtvirtinti palūkanų dydžiai, tačiau nurodyta, kad įstatymas arba sutartis gali nustatyti kitą palūkanų dydį. CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Taigi, Sutarties bendrosios dalies 8.2 punkte nustatytos 16 procentų kompensuojamosios palūkanos neprieštarauja įstatymams, nes įstatymas leidžia susitarti dėl kitokio nei įstatyme nurodytų palūkanų dydžio. Svarbu, kad sutartyje nustatytos palūkanos neprieštarautų sąžiningumo bei protingumo principams, o nagrinėjamu atveju jokių prieštaravimų minėtiems principams nėra. Sutarties 8.2 punkte nustatytos 16 procentų metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos už mokėjimų vėlavimą yra netgi mažesnės nei nustatyta Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje.
20.4. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Ieškovai apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, kodėl 2017 m. lapkričio 13 d. Ataskaita apie faktinius pastebėjimus nebuvo teikiama bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Ataskaitoje buvo analizuojamas ieškovų mokėtų palūkanų skaičiavimas ir daroma išvada, kad ieškovai nutraukiant Sutartį nevėlavo mokėti įmokų, bankas netinkamai suskaičiavo dienas, todėl priskaičiavo per daug įmokų ir palūkanų, tačiau šie teiginiai nebuvo įrodinėjami pirmosios instancijos teisme, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė CPK 314 straipsnį ir atsisakė priimti naujus įrodymus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl būsto kreditavimo sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties
21. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2008 m. spalio 7 d. tarp ieškovų ir atsakovo buvo sudaryta būsto kreditavimo sutartis (su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito sutartis). Ieškovai, nesutikdami su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis, kasaciniame skunde teigia, kad teismai neteisingai aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias vartojimo sutartis ir nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas, taip pat esminį sutarties pažeidimą ir netesybų mažinimo pagrindus.
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje taikytinas ginčijamos kredito sutarties sudarymo metu galiojęs teisinis reguliavimas, t. y. CK 1.39 straipsnio 1 dalis, 6.188 straipsnis (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.), įtvirtinantys vartojimo sutarties sampratą, nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse draudimą ir sąžiningumo kontrolę. Šiuo metu atitinkamos teisės normos išdėstytos CK 6.2281, 6.2284 straipsniuose.
23. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio (pagal pareigas) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalyje (6.2284 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 28 punktas; 2017 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017 49 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 38 punktas ir kt.).
24. Remiantis CK 1.39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vartojimo sutarties sąvokos apibrėžtimi, vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti.
25. Pagal galiojančio CK 6.2281 straipsnio 1 dalį, vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio straipsnio 2 dalyje vartotojas apibūdinamas kaip fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis; šio straipsnio 3 dalyje verslininkas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą.
26. Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 31, 32 punktai). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas.
27. Vartojimo sutartys yra sutarčių grupė (CK 6.160 straipsnio 1 dalis), apimanti atskiras sutarčių rūšis. Kredito sutarties, kuria suteikiamas kreditas nekilnojamam turtui įsigyti, kvalifikavimas kaip vartojimo sutarties neprieštarauja šios sutarties prigimčiai, todėl kai pastaroji sutartis atitinka nurodytus vartojimo sutarties požymius, ji turi būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis.
28. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovai yra fiziniai asmenys, o bankas – verslininkas. Taigi byloje aptariama sutartis atitinka vartojimo sutartims keliamą subjektiškumo požymį. Ginčo sutarties specialiosios dalies 2.7 punkte įtvirtinta, kad kredito paskirtis yra gyvenamojo namo dalies su priklausiniais pirkimas. Sutarties objektas (gyvenamojo namo dalies pirkimas) suponuoja, jog kredito sutarties tikslas yra susijęs su ieškovų asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimu. Ieškovai pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, jog sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis, atsakovas šios aplinkybės neginčijo ir nenurodė argumentų, kodėl ši sutartis negalėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai, pripažinę, jog ginčo sutartis yra vartojimo, jos sąlygų sąžiningumo ir vartotojo apsaugos aspektu iš esmės nevertino.
29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad ieškovų ir atsakovo sudaryta būsto kreditavimo sutartis yra vartojimo, ir pasisako dėl jos sąlygų vertinimo sąžiningumo ir sutarties esminio pažeidimo aspektu.
Dėl būsto kreditavimo sutarties nutraukimo, vartotojui ją pažeidus
30. Ieškovai nurodo, kad kredito sutarties nuostatos, reglamentuojančios vienašališką jos nutraukimą, turi būti pripažintos nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento, todėl spręsdami, ar kredito sutarties nutraukimas buvo teisėtas, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai privalėjo vadovautis ir įstatyme įtvirtintais sutarties nutraukimo pagrindais ir vertinti bei spręsti, ar nagrinėjamos bylos kontekste sutarties pažeidimas laikytinas esminiu. Nors atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas nurodo, kad jis sutartį su ieškovais nutraukė vadovaudamasis tiek sutartimi, tiek CK 6.217 straipsniu ir bylą nagrinėję teismai sutarties nutraukimą vertino tiek pagal sutarties nuostatas, tiek pagal CK 6.217 straipsnyje nustatytus kriterijus, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi teismų priimtus procesinius sprendimus, su šiais atsakovo argumentais visiškai sutikti negali.
31. Sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja CK 6.188 straipsnis (galiojantis CK 6.2284 straipsnis), įgyvendinantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB). Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) praktiką, nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (žr., be kita ko, ESTT 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Vasiliki Nikoloudi prieš Organismos Tilepikoinonion Ellados AE, C-196/02, 73 punktą; 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Uniplex (UK) Ltd prieš NHS Business Services Authority, C-406/08, 45–46 punktus ir juose nurodytą praktiką). Taip pat turi būti atsižvelgta ir į atitinkamą ESTT praktiką, suformuotą aiškinant direktyvų, kurios įgyvendintos konkrečioje byloje taikytinais nacionalinės teisės aktais, nuostatas.
32. Pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalį (galiojančio CK 6.2284 straipsnio 2 dalis), nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Taip pat minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.188 straipsnio 3 dalimi (CK 6.2284 straipsnio 3 dalis), teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. CK 6.188 straipsnio 5 dalis (CK 6.2284 straipsnio 6 dalis) nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis.
33. Taigi, CK 6.188 straipsnio 2 ir 5 dalys (6.2284 straipsnio 2 ir 6 dalys) nustato kriterijų, kurie turi būti taikomi siekiant kvalifikuoti vartojimo sutarties sąlygos nesąžiningumą, sistemą. Kasacinis teismas apibendrintai yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 46 punktas). Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu.
34. Sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos 93/13/EEB taikymo aspektu suformuotą praktiką, skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais, skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (žr., be kita ko, 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą byloje K?sler ir K?slerné R?bai prieš OTP Jelz?logbank Zrt, C-26/13; 2015 m. vasario 26 d. sprendimą byloje Bogdan Matei, Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Rom?nia SA, C-143/13; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14).
35. Materialinis arba sutarties turinio kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalyje (6.2284 straipsnio 2 dalis) nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Šis sąrašas nėra baigtinio pobūdžio, jame esančios sąlygos nebūtinai yra nesąžiningos ir atvirkščiai – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti nesąžininga. Tuo atveju, jei sutarties sąlyga neatitinka nė vienos iš šiame sąraše nurodytų sąlygų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.188 straipsnio 2 dalyje. Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.
36. Teisingumo Teismas, spręsdamas, ar ilgalaikėse hipoteka užtikrintose paskolos sutartyse nustatyta sąlyga dėl tokių sutarčių nutraukimo prieš terminą, kai nesumokamos pagal sutartį nustatytos įmokos, yra sąžininga, išaiškino, kad, norint sužinoti, ar dėl sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų „neatitikimas“ vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar ir prireikus – kiek dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su nustatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje. Be to, šiuo tikslu gali pasirodyti svarbu įvertinti teisinę situaciją, kurioje yra minėtas vartotojas, atsižvelgiant į nacionalinės teisės nuostatose įtvirtintas priemones, kad būtų užkirstas kelias naudoti nesąžiningas sąlygas (Teisingumo Teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimo Mohamed Aziz prieš Caixa d’Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, 68 punktas; 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Banco Popular Espa?ol SA prieš Maria Teodolinda Rivas Quichimbo, Wilmar Edgar Cun Pérez ir Banco de Valencia SA prieš Joaqu?n Valldeperas Tortosa, Mar?a ?ngeles Miret Jaume, C-537/12 ir C-116/13, 65 punktas).
37. ESTT pabrėžė ir tai, kad svarbu konstatuoti, jog atsižvelgiant į Direktyvos 16 konstatuojamąją dalį nacionalinis teismas šiuo tikslu turi patikrinti, ar pardavėjas arba tiekėjas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų buvę atskirai derėtasi (ESTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d‘Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, 68–69 punktai).
38. Aptardamas sąlygą dėl pirmalaikio ilgalaikių sutarčių pasibaigimo per nustatytą laikotarpį skolininkui neįvykdžius įsipareigojimų, Teisingumo Teismas nurodytame 2013 m. kovo 14 d. sprendime Mohamed Aziz prieš Caixa d’Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, konstatavo, kad nacionalinis teismas visų pirma turi patikrinti, ar pardavėjo arba tiekėjo teisė reikalauti grąžinti visą paskolą priklauso nuo to, kad vartotojas neįvykdo pareigos, kuri aptariamiems sutartiniams santykiams yra esminė, ar ši teisė įtvirtinta tais atvejais, kai toks neįvykdymas yra pakankamai svarbus, palyginti su paskolos trukme ir suma, ar tokia teise nukrypstama nuo šioje srityje taikytinų nuostatų ir ar nacionalinėje teisėje nustatyta atitinkamų ir veiksmingų priemonių, leidžiančių vartotojui, kuriam taikoma tokia sąlyga, pašalinti minėto reikalavimo grąžinti visą paskolą pasekmes (Teisingumo Teismo sprendimo Aziz 73 punktas).
39. Pagal CK 6.188 straipsnio 5 dalį (6.2284 straipsnio 5 dalis), ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Taigi, sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga tiek įvertinus patį sutarties turinį, tiek sutarties sudarymo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad taip pat reikia atsižvelgti į sąlygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sąlyga, vertinama atskirai, gali būti pripažinta sąžininga, tačiau, atsižvelgiant į jos santykį bei ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, ji gali būti pripažinta nesąžininga, ir atvirkščiai.
40. Nagrinėjamu atveju kredito sutarties 13.1 punktu šalys susitarė, kad jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku pagal mokėjimo grafiką mokėtino kredito (jo dalies) ir (arba) priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip 10 (dešimt) kalendorinių dienų, bankas praneša apie tai kredito gavėjui ir nustato papildomą ne trumpesnį nei 10 (dešimties) kalendorinių dienų terminą įsiskolinimui padengti. Jei kredito gavėjas per minėtą terminą nepadengia įsiskolinimo, bankas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, priklausančias palūkanas, kitas pagal sutartį mokėtinas sumas bei nutraukti sutartį.
41. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad kreditavimo sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos, kurių pagrindu kreditorius paprasčiau įgyja teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį prieš terminą, o įstatymo pagrindu jis tokią teisę įgytų tik dėl netinkamo griežtesnių reikalavimų, neatitinkančių ieškovės prievolių pagal sutartį, vykdymo, iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, nes pastato jį į mažiau palankią padėtį, lyginant su nacionalinės teisės normomis, todėl tokia sutarties sąlyga pripažintina nesąžininga ir negaliojančia nuo kredito sutarties sudarymo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos mėn. 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017, 60 punktas).
42. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kreditavimo sutarties sąlygos, suteikiančios kreditoriui teisę paprastesne nei įstatyme nustatyta tvarka nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, kitas pagal sutartį mokėtinas sumas bei nutraukti sutartį, yra nesąžiningos vartotojo atžvilgiu, todėl negalioja (CK 6.188 straipsnis), dėl to taikytinos įstatymo normos, reglamentuojančios sutarties nutraukimą. Toliau teisėjų kolegija pasisako šiuo aspektu. Teisėjų kolegija, remdamasi aptartais argumentais, negali sutikti su banko atsiliepime į kasacinį skundą nurodytais argumentais, kad šios nutarties 40 punkte nurodytos kreditavimo sutarties sąlygos dėl sutarties nutraukimo buvo su ieškovais suderintos, todėl laikytinos sąžiningomis ir pagrįstomis.
43. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad tais atvejais, kai kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą ne sutartyje, o įstatyme nustatyta tvarka, šalys privalo laikytis CK 6.217 ir 6.209 straipsniuose įtvirtintų taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).
44. CK 6.209 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu sutartis neįvykdyta, nukentėjusi šalis gali raštu nustatyti protingą papildomą terminą sutarčiai įvykdyti ir pranešti apie tai kitai šaliai. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, nustačiusi papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, nukentėjusi šalis gali šiam terminui sustabdyti savo prievolių vykdymą ir pareikalauti atlyginti nuostolius, tačiau ji negali taikyti kitų gynimosi būdų. Jeigu nukentėjusi šalis gauna kitos šalies pranešimą apie tai, jog pastaroji sutarties neįvykdys ir per papildomą terminą, arba pasibaigus šiam terminui, sutartis neįvykdoma, tai nukentėjusi šalis gali taikyti kitus savo teisių gynimo būdus. Pagal CK 6.209 straipsnio 3 dalį, jeigu termino praleidimas nėra esminis sutarties pažeidimas ir nukentėjusi šalis nustatė protingą papildomą terminą, tai pasibaigus šiam terminui ji gali sutartį nutraukti. Jeigu papildomas terminas nustatytas neprotingai trumpas, tai jis turi būti atitinkamai pailgintas. Nukentėjusi šalis savo pranešime dėl papildomo termino gali nurodyti, kad sutartis bus vienašališkai nutraukta, jeigu kita šalis jos neįvykdys per nustatytą papildomą terminą. Pagal CK 6.209 straipsnio 4 dalį, šio straipsnio 3 dalis netaikoma, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį.
45. CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar ją netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal šio straipsnio 2 dalį, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.
46. Pagal kasacinio teismo praktiką, analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, pirma, vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso dėl prievolės egzistavimo praradimą. Trečia, sprendžiant, ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas tęsti sutartinius santykius yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018, 59 punktas).
47. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas nuolat laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).
48. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).
49. Kartu pažymėtina, kad, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimo, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).
50. Šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė; paskutinis argumentas) priemonę. Pripažįstant sutarties stabilumo (lot. favor contractus) principo svarbumą sutartiniams santykiams, negalima šio principo suabsoliutinti, paneigiant kitų kreditoriaus teisių gynimo būdų egzistavimą ir panaudojimo galimybę. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jos interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Dažnai šį pasirinkimą lemia kitos sutarties šalies veiksmai ir elgesys vykdant sutartinius įsipareigojimus, o esant sutartinių įsipareigojimų pažeidimui – pažeidimo mastas ir reikšmė. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašalio sutarties nutraukimo galimybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018, 60 punktas).
51. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad bendra kredito suma sudarė 173 772,01 Eur, galutinis kredito grąžinimo terminas buvo 34 metai. Teismų nustatyta, kad ieškovai nuo 2013 metų pabaigos prievoles pagal kredito sutartį vykdė netinkamai, atsakovas, reaguodamas į ieškovų skolas, 2013 m. spalio 25 d., 2014 m. lapkričio 5 d., 2014 m. gruodžio 15 d. raštais įspėjo ieškovus apie mokėtinų įmokų vėlavimą ir galimą sutarties nutraukimą bei nustatė papildomus terminus prievolėms įvykdyti. Ieškovai 2014 m. gruodžio 15 d. buvo nesumokėję įmokų nuo 2014 m. liepos 21 d., t. y. už 5 mėnesius, ir jų skola atsakovui sudarė 2258,73 Eur, o 2014 m. gruodžio 31 d. sumokėta 1091,73 Eur įmoka ieškovai padengė tik dalį įsipareigojimų.
52. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas vienašalį sutarties nutraukimą grindė sutarties nuostatomis, teismai, remdamiesi šiuo pagrindu, sutarties vienašalį nutraukimą pripažino teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, kredito sutarties 13.1 punkto sąlygą pripažinus nesąžininga ir negaliojančia, teismui kyla pareiga įvertinti, ar savo esme analogiška teismo išvada būtų pasiekta situaciją vertinant ir pagal įstatyme įtvirtintus sutarties nutraukimo pagrindus (CK 6.217 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino ieškovų argumentų dėl jų gaunamų pajamų bei ieškovų pateiktų duomenų apie atliekamus mokėjimus bankui laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2018 m., nenustatė, ar tuo atveju, jei kredito sutartis būtų atnaujinta, ieškovai bus finansiškai pajėgūs ją tinkamai ir laiku vykdyti.
53. Minėta, kad pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar ją netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal šio straipsnio 2 dalį, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama ir į tai, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje.
54. Be to, teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad sprendžiant, ar neįvykdymas teikia pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti.
55. Ieškovai kasaciniame skunde ir bylos nagrinėjimo metu teigė, kad kreditavimo sutartis nutraukta neteisėtai, kad prisiimtus įsipareigojimus jie yra finansiškai pajėgūs vykdyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas ne kartą savo praktikoje yra nurodęs, kad ieškovas, teigdamas, jog sutartis nutraukta neteisėtai, nes jis yra pajėgus vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, šiuos savo teiginius privalo pagrįsti pateikiamais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).
56. Apeliacinės instancijos teismas priėmė ieškovų pateiktus naujus įrodymus: mokėjimų bankui suvestines 2015–2018 metais, 2018 m. gruodžio 30 d. susirašinėjimą su atsakovu dėl kredito likučio, 2018 m. gegužės 2 d. asmeninę E. B. kredito istoriją ir kt., tačiau nepasisakė dėl ieškovų pateiktų įrodymų, dėl ieškovų galėjimo ar negalėjimo įvykdyti sutartį ir pan. Atsiliepime į kasacinį skundą ir bylos procese atsakovas nurodė, kad ieškovai sutartinių įsipareigojimų nevykdė, skolino lėšas savo įmonei, turėjo kitų kreditorių, su banku ilgą laiką neatsiskaitė, nebendradarbiavo, dabartinius mokėjimus galimai vykdo iš skolintų lėšų ir pan. Teisėjų kolegijos požiūriu, apeliacinės instancijos teismas šiuos ir kitus nagrinėjamai bylai teisiškai reikšmingus įrodymus dėl sutarties nutraukimo teisėtumo turėjo vertinti ir tada daryti atitinkamas išvadas.
57. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką nagrinėjamos kategorijos bylose, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias vartojimo sutartis, dėl šios priežasties nenustatė bylai teisiškai reikšmingų aplinkybių, todėl yra pagrindas naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Dėl palūkanų dydžio
58. Ieškovai nurodo, kad kreditavimo sutartyje įtvirtintos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos nustato neproporcingai didelę kredito gavėjo atsakomybę už sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą.
59. Sutarties 8.2 punkte šalys susitarė, kad jeigu kreditas, palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal sutartį nesumokamas nustatytu laiku į kredito sąskaitą ar kitą banko sąskaitą, kurią bankas nurodo kredito gavėjui, yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, lygios 16 procentų nuo visos laiku nesumokėtos sumos.
60. Pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punktą preziumuojama, jog nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Taigi, tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (nuo pradžių) ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti.
61. Kasacinio teismo praktikoje, be kita ko, yra pasisakyta, kad vertinant, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, vienu (bet ne vieninteliu) iš kriterijų gali būti ir kituose teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai vartojimo sutartyse, pvz., Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 55 punktas).
62. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti. Pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.2284 straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 55 punktas; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018, 54–55 punktai).
63. Klausimą, ar ginčo sutartyje nustatytas netesybų dydis – 16 procentų metinių palūkanų nuo visos laiku nesumokėtos sumos – laikomas neproporcingai didele atsakomybe vartotojui už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į CK 6.2284 straipsnio 5 dalyje nurodytas nuostatas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vertinant, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, vienas iš kriterijų yra ir kituose teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai vartojimo sutartyse.
64. Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais kredito gavėjui gali būti taikomos netesybos, ne didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, išskyrus šio straipsnio 7 dalyje nustatytus atvejus. Visais finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokėjimai už finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą kredito gavėjui negali būti taikomi. Atitinkamai to paties straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad, nutraukus kredito sutartį arba pareikalavus grąžinti visą kreditą nepasibaigus kredito sutarties galiojimo laikotarpiui nenutraukiant kredito sutarties, kredito gavėjui gali būti taikomos netesybos, kurios negali būti didesnės kaip 0,015 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Nagrinėjamu atveju byloje nėra keliamas klausimas dėl netesybų skaičiavimo laikotarpio ir nesprendžiama dėl netesybų priteisimo, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu nepasisako.
65. Kaip teisingai atsiliepime į kasacinį skundą nurodo atsakovas, sutarties 8.2 punkte nustatytos 16 procentų metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos už mokėjimų vėlavimą (kas per dieną sudaro 0,043 procento; 16?÷365) yra netgi mažesnės nei nustatyta Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalies normoje, – 0,05 procento dydis per dieną (arba 18,25 procento metinių palūkanų; 0,05 x 365). Taigi, pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą kreditavimo sutarties sąlyga dėl kompensuojamųjų palūkanų yra palankesnė nei įtvirtina įstatymas.
66. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, todėl nagrinėjamos bylos atveju netaikytinos nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.188 straipsnio 7 dalyje (CK 6.2284 straipsnio 8 dalis).
Dėl bylos procesinės baigties
67. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo padaryti materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimai yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
68. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 21 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 1,30 Eur tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 18 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Panevėžio apygardos teismui apeliacine tvarka.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Goda Ambrasaitė-Balynienė
Alė Bukavinienė
Janina Januškienė