Civilinė byla Nr. e2A-1171-925/2026

                                                                                    Teisminio proceso Nr.

                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2.1.4;

                                                          1.2.2.4.9; 1.4.2.4.; 3.3.1.19.3. 

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. balandžio 23 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jorūnės Pukinskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Urmilos Valiukienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės, veikdama Kauno apygardos teismo vardu, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. J. (A. Y.) ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Atelier Rue“ apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. J. (A. Y.) ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Atelier Rue“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė A. J. (A. Y.) kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama: 1) pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Atelier Rue“ pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 36 straipsnio 3 dalį neteisėtu; 2) negrąžinti ieškovės į darbą, laikant kad tarp jos ir atsakovės sudaryta darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; 3) priteisti iš atsakovės UAB „Atelier Rue“ ieškovės naudai vidutinį jos darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2024 m. sausio 12 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) priteisti iš atsakovės UAB „Atelier Rue“ ieškovės naudai šešių mėnesių jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką; 5) priteisti iš atsakovės UAB „Atelier Rue“ ieškovės naudai 1 000 Eur neturtinę žalą. Nurodė, kad atsakovė UAB „Atelier Rue“ buvo įkurta 2023 m. gegužės 24 d. išskirtinai darbui su pasaulinio lygio prabangių moteriškų rūbų prekės ženklu „Safiyaa“. Ieškovė dar 2023 m. vasarą pradėjo bendradarbiauti su šio prekės ženklo mados namais Jungtinėje Karalystėje, vyko ten, po ko faktiškai pradėjo dirbti atsakovei, nes teikė konsultavimo paslaugas, perdavė žinias, kurias įgijo tiesiogiai iš pagrindinės šį prekės ženklą valdančios įmonės. Atitinkamai jau tada atsakovė buvo pasikvietusi ieškovę iš (duomenys neskelbtini) dirbti į Lietuvą, leido susirasti gyvenamąjį būstą, kurio nuomos išlaidas pažadėjo apmokėti. Ieškovė persikėlė gyventi į Lietuvą 2023 m. rugpjūčio 27 d. Atsakovė sudarė nuomos sutartį su UAB „EfTEN Zeimenos“ dėl ieškovei skirto buto nuomos nuo 2023 m. rugpjūčio 29 d. iki 2024 m. rugpjūčio 31 d. su galimybe šią sutartį tęsti. Ieškovė toliau atlygintinai teikė atsakovei paslaugas. Ieškovė negalėjo iš karto sudaryti darbo sutarties su atsakove, nes atsakovė yra (duomenys neskelbtini) pilietė, todėl pirmiausia turėjo gauti leidimą gyventi Lietuvoje. 2023 m. rugsėjo 20 d. ieškovei buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo iki 2024 m. kovo 4 d. 2023 m. spalio 10 d. ieškovė su atsakove sudarė terminuotą darbo sutartį Nr. 09, pagal kurią nuo 2023 m. spalio 12 d. UAB „Atelier Rue“ ieškovė ėjo gamybos vadovės pareigas. Darbo sutarties galiojimo terminas buvo iki laikino leidimo gyventi arba vizos, suteikiančios teisę dirbti, galiojimo pabaigos. Darbo sutartis su ieškove nutraukta 2024 m. sausio 12 d. atsakovės iniciatyva DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu, t. y. pripažinus darbuotojo išbandymo rezultatus nepatenkinamais. Abi šalys darbo sutarties 4 punktu susitarė dėl trijų mėnesio bandomojo laikotarpio, kuriuo patikrinama, ar darbuotojas tinka pavestam darbui, o darbas tenkina darbuotojo lūkesčius, nustatymo. Tuo pačiu punktu darbo sutarties šalys susitarė, kad bandomuoju laikotarpiu gali nutraukti darbo sutartį viena kitą įspėjusios prieš 7 dienas. 2024 m. sausio 5 d. Google Meet susitikimo metu su Y. J. ir A. T. ieškovė buvo informuota dėl atleidimo neišlaikius bandomojo laikotarpio, paskutine jos darbo diena laikant 2024 m. sausio 12 d. ir jai įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą. Darbdavys 2024 m. sausio 5 d. pranešime apie darbo sutarties nutraukimą kaip atleidimo pagrindą nurodė, jog darbuotoja nepasiekė standartų, kurie reikalingi įrodyti tinkamumą dirbti užimamoms pareigoms, tačiau ne dėl bet kokių, o darbo drausmės pažeidimo. Įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą ir vėliau ieškovei nebuvo nurodytos ir detalizuotos priežastys, sąlygojusios darbo sutarties nutraukimą ir neigiamus išbandymo rezultatus, o tik formaliai apsiribota sąvokomis, jog darbo sutartis nutraukiama dėl savivaliavimo „atostogų pasiėmimo“ bei dėl asmeninių savybių, tačiau kokių neigiamų asmeninių savybių, dėl kurių ieškovė negalėtų tęsti darbo sutartimi sulygto darbo, papildomai nedetalizuota. Ieškovė nebuvo sulaukusi jokių pastabų dėl savo darbo kokybės, prieš atleidimą ji vykdydama darbdavio nurodymus dar ir apmokė kitus darbuotojus. Atsakovės nurodyti motyvai dėl ieškovės atleidimo pagrindo negali būti laikomi teisėtais, kadangi ieškovė nebuvo tinkamai supažindinta su išbandymo tikslais, kokie atvejai būtų laikomi tais, kurie sudaro pagrindą vertinti išbandymą kaip neišlaikytą, su ja nebuvo derintas planas, nebuvo aptarti išbandymo rezultatai. Be to, prieš sudarant darbo sutartį ieškovė jau dirbo atsakovei, nes teikė atlygintines konsultavimo paslaugas, todėl atsakovė jau buvo susipažinusi su ieškovės darbu, o darbo sutartyje išbandymo laikotarpis buvo nurodytas tik formaliai. Tą patvirtina aplinkybė, jog pagal darbo sutarties 1.3 punktą darbo užmokestis ieškovei išbandymo laikotarpiu ir po jo buvo sutartas toks pat 2 916 Eur prieš mokesčius, t. y. išbandymo laikotarpiu sutartas darbo užmokestis nebuvo mažesnis. Atsakovė ne tik pakvietė ieškovę dirbti, tačiau aprūpino ir gyvenamuoju būstu, o tai, jog nuomos sutartis buvo sudaryta metams, taip pat patvirtina, jog atsakovė tikėjosi, kad darbo santykiai su ieškove tęsis ilgai. Ieškovė taip pat buvo susitarusi su darbdaviu, jog dalį savo laiko gali dirbti nuotoliu, todėl būtent laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio 23 d. iki 2024 m. sausio 3 d. ji savo darbines funkcijas atliko pilnai, kadangi dirbo nuotoliu ir darbdavys buvo nuolatos informuojamas apie atliekamus darbus. Šalys nebuvo sutarusios dėl darbuotojos fizinės darbo vietos dirbant nuotoliu, todėl aplinkybė, jog darbuotoja nurodytu laikotarpiu dirbo ne Lietuvoje negali būti laikoma teisėtu darbo sutarties nutraukimo pagrindu. Pažymėjo, jog nepriklausomai nuo to, kad ieškovės darbo sutartis buvo terminuota, terminu pagal darbo sutarties 2 punkte nurodytą formuluotę iš esmės buvo laikoma ieškovės teisės gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje pabaiga. Ieškovės leidimas laikinai gyventi Lietuvoje galiojo nuo 2023 m. rugsėjo 20 d. iki 2024 m. kovo 4 d., tačiau po jo ieškovei buvo išduotas kitas leidimas, galiojantis iki 2025 m. kovo 4 d., t. y. teisė gyventi ir dirbti Lietuvoje buvo pratęsta dar metams. Tai reiškia, jog jei nebūtų neteisėtai atleista, ieškovė iki to laiko dar galėjo dirbti pagal darbo sutartį pas atsakovę. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovės atleidimas iš darbo pripažintinas pažeidžiantis DK 36 straipsnio 3 dalį, ieškovei taip pat turi būti priteista kompensacija už priverstinės pravaikštos laikotarpį iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Be to, vertinant atleidimo aplinkybes, atleidimo pagrindas darbuotojos prašymu gali būti perkvalifikuojamas į DK 59 straipsnį. DK 59 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog darbdavys, išskyrus valstybės ar savivaldybės institucijas ar įstaigas, išlaikomas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmones, viešąsias įstaigas, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, ir Lietuvos banką, turi teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju dėl priežasčių, nenurodytų šio kodekso 57 straipsnio 1 dalyje, įspėjęs prieš tris darbo dienas ir sumokėjęs ne mažesnę kaip šešių mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Kadangi šiuo atveju nėra jokių aplinkybių, pagrindžiančių ieškovės atleidimo pagrindus, nurodytus DK 57 straipsnio 1 dalyje, todėl turėtų būti taikomos DK 59 straipsnio nuostatos ir, pripažinus, jog ieškovė atleista darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, ieškovei turėtų būti priteistina šešių jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Darbo sutarties nutraukimas taip pat sukėlė ieškovei dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų, nes darbdavys be svarbių priežasčių siekė nutraukti darbo sutartį būtent su ja, todėl neteisėti darbdavio sprendimai pažeidė darbuotojos asmenines vertybes. Ieškovė dėl darbo atsakovei pakeitė savo gyvenamą vietą, paliko savo namus, šeimą, artimuosius ir persikėlė gyventi į kitą šalį – atvyko į Lietuvą. Čia ji turėjo dirbti, gauti darbo užmokestį, pagal susitarimą jai turėjo būti ir buvo suteiktas darbdavio finansuojamas butas gyvenimui, kurį per beveik pusę metų ieškovė įsirengė kaip namus, atsivežė čia savo augintinius. Darbdaviui nutraukus darbo sutartį, ieškovė buvo sugniuždyta, liko be darbo, pajamų, svetimoje šalyje, kad nebūtų išmesta iš nuomojamo buto, kurį buvo įsikūrusi kaip savo namus, atsakovei nutraukus savo nuomos sutartį, ieškovė sudarė naują, pagal kurią kiekvieną mėnesį turėjo mokėti po 650 Eur nuomos mokesčio. Ieškovės darbas įmonėje buvo nepagrįstai sumenkintas, pastangos neįvertintos. Ieškovė dirbo jau ilgą laiką gan aukštose pareigose, tačiau vėliau pasinaudojus jos padėtimi ir susiklosčiusia situacija, ieškovė buvo nepagrįstai apkaltinta, sumenkinta, nukentėjo jos reputacija ir orumas. Be to, ieškovė patyrė didelį stresą ir išgyvenimus dar ir todėl, jog būdama svečioje šalyje, nemokėdama kalbos, pati savarankiškai negalėjo apsiginti, apginti savo teisių, dėl nežinomybės, neužtikrintumo dėl savo ateities apėmė neviltis, baimė. Kadangi dėl šio atleidimo pablogėjo ieškovės socialinė, materialinė bei psichologinė gerovė (ji prarado pastovias pajamas, į savo gimtąją šalį dėl esamos karinės padėties grįžti negali, dėl visos šios situacijos jai teko lankytis pas psichologus, kreiptis į teisininkus), atsižvelgiant į darbo santykių trukmę, yra pagrindas priteisti ieškovei iš atsakovės 1 000 Eur neturtinę žalą.

2.       Ieškovė ir jos įgaliota atstovė teismo posėdžio metu ieškinį palaikė, papildomai ieškovė paaiškino, kad su „Safiyaa“ prekės ženklo savininke D. K. susipažino geros draugės pagalba, pristatė D. K. savo patirtį ir buvo pakviesta prisijungti prie „Safiyaa“ prekės ženklo įmonių grupės steigiant „Safiyaa“ padalinį Lietuvoje bei susipažinti su „Safiyaa“ prekės ženklo specifiniais gamybos procesais. Ieškovė tuo tikslu vyko į Londoną, kur praleido dvi savaites. Tik grįžusi iš Londono buvo supažindinta su A. T.-S. Ieškovės įdarbinimas Lietuvoje užtruko, nes atsakovė nevykdė jos darbinimo procesų, prašė, kad ji gautų humanitarinę vizą, t. y. leidimą laikinai gyventi, kas užtruko. Ieškovė išvyko iš (duomenys neskelbtini) tik dėl to, kad darbo pasiūlymas buvo labai geras. Ieškovė labai stengėsi dėl atsakovės, atlikdavo net ir tai, kas nebuvo jos darbo funkcijos. Ieškovė pasirūpino, kad būtų įrengti reikiami įrengimai, išvertė įrengimų instrukcijas, kurios buvo didelės apimties, susistemino visas siuvinių instrukcijas. Dirbant pas atsakovę nebuvo praktikos teikti raštu prašymus dėl laisvos dienos ar atostogų, visi šie klausimai buvo sprendžiami neformaliai žodžiu. Atsakovė taip pat nepasirūpino, kad būtų pranešta Valstybinei socialinio draudimo valdybai apie tai, jog ieškovė yra dirbantis asmuo, dėl ko susirgus, ji negalėjo gauti nedarbingumo. Ieškovė taip pat negaudavo atsiskaitymo lapelių. Atostogų klausimas buvo iškeltas lapkričio pradžioje ir ieškovė informavo atsakovę, kad jai būtinos atostogos, nes tai proga susitikti šeimai, ypač dėl to, kad ieškovės šeima labiau dėmesį skiria Naujųjų metų šventei. Ieškovė skyrė daug laiko, kad būtų suderintas susitikimas su šeima. A. T.-S. neprieštaravo, tačiau po to, kai ieškovė jau buvo nusipirkusi bilietus, 2023 m. gruodžio 18 d., pranešė, kad ieškovė negalės išvykti. Ieškovė siūlė dirbti per oficialias šventines dienas Lietuvoje, siūlė savo nuotolinio darbo galimybę tas kelias dienas, nes tai buvo tik 3 darbo dienų klausimas, tačiau atsakovė nesistengė suprasti ieškovės, neieškojo kompromisų, juolab, kad gruodžio viduryje buvo laikotarpis, kai komandiruotės į Londoną metu buvo išvykusi ne tik ieškovė, bet ir pati vadovė bei L. L., ir jos sugebėjo sustyguoti viską taip, kad darbas vyktų, net ir joms nesant. Ieškovei nesuprantama, kodėl sukirpėjas, kurio buvimas darbo vietoje svarbus, buvo išleistas atostogų, o ieškovė negalėjo atostogauti tuo laiku. Ieškovės nuomone, ji privalėjo būti suprasta, nes tikrai nuoširdžiai dirbo ir skyrė gerokai daugiau laiko nei priklauso pagal darbo funkcijas, kad atsakovės veikla vyktų sėkmingai. Ieškovė atvirai išdėstė savo ketinimus, neketino meluoti, pvz., gauti nedarbingumo lapelį, tam, kad galėtų teisėtai neatvykti į darbą. Ieškovė pasirinko paruošti viską iš anksto, medžiagas, brėžinius, suplanavo detaliai visus darbus ir atsakovės darbuotojai bet kada galėjo su ja susisiekti. Ieškovei nesuprantama, kodėl atsakovė pasirinko ją atleisti, kai buvo kitos drausminės priemonės, pvz., pastaba, pokalbis dėl to, ką daryti, jog ateityje panaši situacija nepasikartotų, jei atsakovė laikė, kad ieškovė netinkamai pasielgė. Paaiškino, kad šiuo metu atsakovė jau yra su ja atsiskaičiusi, kitų pretenzijų neturi.

3.       Atsakovė UAB „Atelier Rue“ atsiliepime į ieškinį prašė ieškovės ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė nuo 2023 m. gruodžio 27 d. iki 2024 m. sausio 2 d., iš anksto nesuderinusi su atsakove, savavališkai „pasiėmė atostogas“ ir išvyko iš Lietuvos. Ieškovė apie neigiamą atsakovės požiūrį į tokį elgesį žinojo bei buvo iš anksto informuota apie nesutikimą išleisti atostogų tuo laikotarpiu, tačiau pasirinko ignoruoti atsakovės administracijos prašymus dėl darbo. Su atsakove iš tiesų buvo žodžiu kalbėta apie nuotolinio darbo galimybę, bet jokiu būdu ne apie ieškovės teisę savo nuožiūra ar juo labiau ignoruojant kolegų prašymus pasirinkti nuotolinio darbo laiką ar vietą. Be to, ieškovė savo el. laiške darbdaviui aiškiai nurodė išvykstanti atostogauti. Toks darbuotojo elgesys yra akivaizdžiai netoleruotinas, jau nekalbant apie ieškovės užimtas vadovaujančias pareigas bei bandomąjį laikotarpį. Dėl tokių aplinkybių atsakovė priėmė sprendimą nutraukti darbo sutartį nuo 2024 m. sausio 12 d. DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu – pripažinus, kad išbandymo rezultatai nepatenkinami. Apie darbo sutarties nutraukimą ieškovė buvo informuota sausio 5 d. raštu. Konsultacinės paslaugos, kurias ieškovė teikė atsakovei iki darbo sutarties sudarymo, niekaip neapibūdina ieškovės kaip darbuotojos elgesio. Atsakovė teigiamai vertino ir vertina ieškovės žinias drabužių siuvimo versle, tačiau iki ieškovės įdarbinimo ji tiesiogiai nedalyvavo atsakovės bendrovės darbo organizavime ir atsakovė neturėjo galimybių įsitikinti ieškovės kaip darbuotojos organizaciniais įgūdžiais, tą patikrinti buvo galima tik ieškovei pradėjus tiesiogiai dalyvauti gamybos veikloje ne tik teikiant konsultacijas dėl atskirų klausimų, o dalyvaujant kasdieninėje atsakovės bendrovės veikloje kaip komandos nariui. Vien profesinės žinios nėra pakankamos dirbant vadovaujantį darbą, kai kritiška efektyviai įsilieti į komandinį darbą. Būtent dėl šios priežasties į darbo sutartį su ieškove buvo įtraukta sąlyga dėl išbandymo. Pati ieškovė tą puikiai suprato ir sutiko. Situacija, kai darbuotojas savavališkai, ignoruodamas darbdavio prašymus, išvyksta iš savo darbo vietos, akivaizdžiai neigiamai atsiliepia visos komandos darbui. Nagrinėjamu atveju ieškovės netoleruotinas elgesys ignoruojant darbdavio nurodymus ir savavališkai „išeinant atostogų“ yra neabejotinai įrodytas, o ir ieškovė šių aplinkybių neneigia. Toks ieškovės elgesys charakterizuoja ją kaip darbuotoją neigiamai bei yra nepriimtinas atsakovei. Darbo pareigų pažeidimai objektyviai egzistuoja, nepriklausomai nuo to, buvo už juos pritaikyta atsakomybė ar ne. Nors šiuo atveju sutiktina, kad atsakovė galėjo taikyti ieškovei griežtesnes priemones, atsakovė pasirinko palankesnį pačiai ieškovei sprendimą. Atsakovės sprendimas nutraukti darbo sutartį buvo teisėtas ir pagrįstas. Ieškovė netinkamai aiškina DK 59 straipsnio nuostatas. Dėl ieškovės prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad ieškovės atleidimo pagrindas nebuvo diskredituojantis, nepakenkta jos reputacijai, nesumažėjo galimybės konkuruoti darbo rinkoje, pažeidimas nelėmė neigiamos aplinkinių nuomonės, pačios ieškovės veiksmai nėra nepriekaištingi. Atsakovė visada elgėsi su ieškove maksimaliai korektiškai ir mandagiai. Tokiomis aplinkybėmis reali neturtinė žala ieškovei yra laikytina neįrodyta.

4.       Atsakovės įgaliotas atstovas ir vadovė teismo posėdžio metu savo procesinę poziciją palaikė.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2025 m. lapkričio 27 d. sprendimu ieškovės A. J. (A. Y.) ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės atsakovės UAB „Atelier Rue“ naudai 3 811,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6.       Teismas nustatė, kad 2023 m. spalio 10 d. šalių sudarytos darbo sutarties 4 punktu šalys susitarė, jog nustatomas bandomasis laikotarpis, siekiant patikrinti, ar darbuotojas tinka atlikti jam pavestą darbą, o darbas tenkina darbuotojo lūkesčius: trys mėnesiai nuo darbo pradžios dienos, neskaitant laiko, kai darbuotojas nebuvo darbe dėl laikinojo nedarbingumo, atostogų ar kitų priežasčių. Šalys jų sudarytos darbo sutarties 9 punkte taip pat susitarė, kad komunikacija elektroniniu paštu yra laikoma komunikacija raštu.

7.       Teismas pažymėjo, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtino ieškovės nurodomos aplinkybės, jog nustatytas išbandymo laikotarpis darbo sutartyje buvo tik formalumas. Ieškovei pirmasis darbo sutarties projektas buvo pateiktas 2023 m. liepos 6 d. Ieškovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad perskaitė darbo sutarties tekstą. Tos aplinkybės, kad ieškovė sutarė dėl pakankamai didelio atlyginimo ar kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę paslaugų teikimo teisiniai santykiai iki darbo sutarties sudarymo taip pat nereiškia, kad atsakovė negalėjo darbo sutartimi sulygti išbandymo laikotarpio, nes DK nenumato ribojimų, kokiais atvejais šalys negali susitarti dėl išbandymo sąlygos.

8.       Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovė visą laiką nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ieškovė neišlaikė bandomojo laikotarpio dėl to, kad savo nuožiūra sprendė, jog jai nebūtina atlikti darbo funkcijų darbo vietoje laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio 27 d. iki 2024 m. sausio 2 d. ir išvyko į užsienį susitikti su šeima. Vien tai, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu nurodė papildomus argumentus dėl ieškovės atleidimo priežasčių, nesudarė pagrindo spręsti, kad atsakovė nebuvo nuosekli dėl ieškovės atleidimo priežasties. Nors nurodyta konkreti ieškovės atleidimo priežastis aiškiai neišdėstyta raštu skirtame įspėjime ieškovei apie tai, kad ji bus atleista iš darbo, tačiau šalių paaiškinimai, rašytiniai įrodymai byloje patvirtino, kad ieškovei buvo aišku, jog atsakovė ją atleidžia būtent dėl to, kad ieškovė ignoravo atsakovės nurodymą neišvykti atostogų ir būti darbo vietoje laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio 27 d. iki 2024 m. sausio 2 d. Teismo vertinimu, ieškovei buvo aiškiai pranešta, kad ji negali vykti norimų atostogų laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio 27 d. iki 2024 m. sausio 2 d. Ieškovės nurodomos aplinkybės, kad su atsakovės vadove A. T.-S. buvo aiškiai sutarta dėl jos atostogų dar 2023 m. lapkričio pradžioje nepatvirtino kiti byloje surinkti rašytiniai įrodymai, todėl teismas konstatavo, jog vien tik ieškovės paaiškinimų nepakako šiai aplinkybei pagrįsti.

9.       Teismas, įvertinęs byloje esančių aplinkybių visumą, sprendė, jog atsakovė, kaip darbdavė, turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad ieškovė neišlaikė išbandymo, kadangi ieškovė savo poelgiu išvykti į užsienį neturint darbdavio leidimo, pademonstravo, jog būdama įsitikinusi savo teisumu, ji planų nekeis ir nevykdys darbdavio nurodymų, nors atsakovės reikalavimas vykdyti darbo funkcijas darbo vietoje darbo dienomis nebuvo išeinantis už šalių darbo santykių ribų. Aplinkybę, jog ieškovė buvo atkakliai įsitikinusi savo teisumu dėl to, kaip atsakovės vadovė turėtų spręsti ieškovės atostogų klausimą ir organizuoti įmonės veiklą, atspindi ir ieškovės 2023 m. gruodžio 27 d. el. laiško vadovei, išvykus į užsienį, turinys, kuriame nurodoma, kad A. T.-S. privalėjo suprasti ieškovę, kai tuo tarpu atsakovė nebuvo ieškovės atžvilgiu pažeidusi DK 128 straipsnyje nustatytos atostogų suteikimo tvarkos. Nagrinėtu atveju pati ieškovė, supratusi, kad neturi darbdavės leidimo vykti atostogauti, buvo taip pat nelanksti, nesvarstydama galimybės pakeisti savo išvykimo laiko ir tiesiog sutrumpinti šeimai šventiniu laikotarpiu skirtą laiką, pvz., išvykstant į susitikimą vėliau 1 ar 2 dienomis.

10.       Teismas pažymėjo ir tai, kad atsakovė yra įmonė, kuri ieškovei dirbant pas atsakovę, turėjo nedidelį darbuotojų skaičių, kas reiškia, jog jos galimybės keisti darbuotojus buvo ribotos (liudytojos L. L. parodymai 2025 m. spalio 22 d. teismo posėdyje). Be to, ir pati ieškovė nurodė, kad pas atsakovę atlikdavo ne tik jai priskirtas darbo funkcijas, taigi ji nebuvo lengvai pakeičiama darbuotoja ir nesutiktina, kad jos nebuvimo darbe laikotarpiu visa įmonė nepajustų pasekmių, nepaisant ieškovės išankstinio pasiruošimo. Būtent atsakovei, kaip darbdavei, kyla komercinė, finansinė ar gamybinė jos veiklos grėsmė (DK 32 straipsnio 3 dalis). Taigi, ieškovė negali vertinti savo nuožiūra, kad jos nebuvimas darbo vietoje nesukels įmonei jokių pasekmių, ar spręsti, kaip ji atliks darbo funkcijas išvykusi į užsienį, nes ieškovė, kaip darbuotoja, neatsako už visos įmonės veiklą, nors ir turi labai gerus ketinimus bei deda maksimalias pastangas dėl įmonės sėkmingos veiklos. Už įmonės veiklą šiuo atveju atsakė atsakovės vadovė A. T.-S. tiek pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.82 straipsnio 3 dalyje keliamus reikalavimus juridinio asmens vadovui, tiek pagal savo darbo funkcijas. Nagrinėtu atveju A. T.-S., kaip atsakovės vadovės, sprendimų dėl ieškovės atleidimo vertinimui neturi reikšmės aplinkybė, kad tam tikroms atsakovės veikloms atsakovės vadovė naudojasi kitų, su moteriškų rūbų prekės ženklu „Safiyaa“ dirbančių įmonių darbuotojų patirtimi, vadovaujant įmonei Lietuvoje, ar kad ji yra priėmusi sprendimą, jog personalo apskaitos klausimus tvarko kitos įmonės, o ne pačios atsakovės darbuotojai, nes atsakovė įsteigta kaip savarankiškas juridinis asmuo pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą.

11.       Teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovės pavaldumo santykis lėmė, kad ieškovės siūlomi jai svarbių poreikių ir įmonės poreikių suderinimo būdai nebuvo privalomi atsakovės vadovei, kaip ir ieškovės įsivaizduojami galimi jos drausminimo būdai, jei atsakovė vertino, kad jos poelgis išvykti į užsienį laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio 27 d. iki 2024 m. sausio 2 d. buvo nepriimtinas. Tuo tarpu ieškovės 2023 m. gruodžio 27 d. el. laiško turinys taip pat patvirtino, kad pavaldumo darbdavei santykis jai neturėjo jokios reikšmės, todėl atsakovė, negalėdama būti tikra, kad ieškovė supranta šį esminį darbo santykių aspektą, pagrįstai pasirinko spręsti, kad ieškovė, kaip darbuotoja, netinka atsakovei.

12.       Teismas pažymėjo, kad nors ieškovė ir akcentavo savo kvalifikaciją bei gerus santykius su kitais su prabangių moteriškų rūbų prekės ženklu „Safiyaa“ dirbančių įmonių darbuotojais ir atsakovė neginčijo ieškovės puikių profesinių gebėjimų, tačiau bylose, kuriose sprendžiama dėl atleidimo teisėtumo, esant išbandymo laikotarpiui, išbandymo rezultatų vertinimas, kai išbandymas nustatytas darbdavio iniciatyva, yra darbdavio prerogatyva. Teismas taip pat pažymėjo, kad DK 36 straipsnis nei darbdaviui, nei darbuotojui nenustato prievolės apsibrėžti išbandymo rezultatus, todėl ieškovė ir neturėjo būti kaip nors atskirai informuota, jog neatvykimas į darbą gali lemti darbo santykių pasibaigimą. Juo labiau, kad pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties gali būti laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu. Atsakovė ieškovės neatvykimą į darbą darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose būtent ir pažymėjo kaip neatvykimą be pateisinamos priežasties.

13.       Teismas taip pat įvertino ir ieškovės argumentus, kad atsakovė turėjo pasinaudoti DK 59 straipsniu atleidžiant ieškovę, jei sprendė, kad ieškovė nėra tinkama sulygtam darbui. Šiuo atveju teismas pažymėjo, kad DK nenustato atleidimo pagrindų pirmumo ar kitokio eiliškumo, jei egzistuoja keli darbo santykių nutrūkimo pagrindai. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį DK 59 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, negali darbo sutarties nutraukimo pagrįsti kitokia priežastimi nei nurodyta jo įspėjime darbuotojui nutraukti darbo sutartį, kas reiškia, kad esant kitai teisėtai atleidimo priežasčiai, atsakovė neprivalo naudotis DK 59 straipsnyje įtvirtinta galimybe nutraukti darbo sutartį, o šioje byloje teismas nustatė, kad atsakovė pagrįstai atleido ieškovę DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu.

14.       Teismas konstatavo, jog byloje nenustačius vienos iš atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų, nebuvo pagrindo vertinti ieškovės patirtos neturtinės žalos dydžio ir tenkinti ieškovės reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

15.       Teismas, vertindamas bylinėjimosi išlaidų dydžius, nustatė, kad atsakovės UAB „Atelier Rue“ patirtas bylinėjimosi išlaidas sudarė 4 658,50 Eur išlaidos advokato pagalbai, iš kurių pagal atsakovės įgalioto atstovo išrašytas PVM sąskaitas faktūras apmokėta tik 3 811,50 Eur. Teismas vertino, kad atsakovė yra nepamokėjusi atsakovės įgalioto atstovo 2025 m. sausio 8 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 20250108-1 ir 2025 m. sausio 20 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 20250120-1, nes pateikti neva jų apmokėjimą pagrindžiantys dokumentai buvo sudaryti 2024 m. liepos 1 d. ir 20 d., o mokėjimo dokumento paskirtyje nurodytos visiškai kitos apmokamos PVM sąskaitos faktūros. Šiuo atveju atsakovei nepateikus įrodymų, kad apmokėta atsakovės įgalioto atstovo 2025 m. sausio 8 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 20250108-1 ir 2025 m. sausio 20 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 20250120-1 bendrai 847 Eur sumai, teismas išlaidų advokato pagalbai pagal šias sąskaitas faktūras nepripažino pagristomis. Dėl likusių išlaidų advokato pagalbai teismas, įvertinęs kilusio ginčo pobūdį bei advokato padėjėjo darbo laiko sąnaudas šioje byloje, ir atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės UAB „Atelier Rue“ išlaidos advokato pagalbai neviršijo pagal Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77, (toliau – Rekomendacijos), 5, 7, 8.2, 8.19 punktus nustatytų maksimalių įkainių dydžių, atsakovei UAB „Atelier Rue“ iš ieškovės priteisė 3 811,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

16.       Atsakovė UAB „Atelier Rue“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. lapkričio 27 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuria nebuvo priteista 847 Eur dalis bylinėjimosi išlaidų, ir papildomai priteisti 847 Eur dalį bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t. y. iš viso priteisiant 4 658,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat atsakovė prašė priteisti iš ieškovės A. J. atsakovės naudai apeliaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1.                      Atsakovė pirmosios instancijos teismo proceso metu iš viso patyrė 4 658,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurių patyrimą pagrindžiančius dokumentus (PVM sąskaitas‑faktūras ir jų apmokėjimo dokumentus) pateikė į bylos medžiagą, tačiau 847 Eur bylinėjimosi išlaidų nebuvo priteista apeliantės naudai dėl to, jog pirmosios instancijos teismas įvertino, kad jos tariamai nebuvo patirtos, nes nebuvo pateikti jų apmokėjimą pagrindžiantys dokumentai. Anot teismo, pateikti Advokatų profesinės bendrijos „Jurkonis ir partneriai LINDEN“ 2025 m. sausio 8 d. PVM sąskaitos-faktūros serija LDNC, Nr. 20250108-1, Advokatų profesinės bendrijos „Jurkonis ir partneriai LINDEN“ 2025 m. sausio 20 d. PVM sąskaitos-faktūros serija LDNC, Nr. 20250120-1 apmokėjimą pagrindžiantys dokumentai neatspindi minėtų sąskaitų apmokėjimo, nes jie yra sudaryti 2024 m. liepos 1 d. ir 20 d., mokėjimo paskirtyje nurodytos visiškai kitos apmokamos PVM sąskaitos-faktūros. Atsakovei peržiūrėjus šios civilinės bylos medžiagos elektroniniu būdu suformuotus tomus, matyti, kad apeliantės atstovė 2025 m. sausio 21 d. per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą (www.e.teismas.lt) pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, su kuriuo pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus – PVM sąskaitas-faktūras ir du šių sąskaitų apmokėjimą pagrindžiančius UAB „Paysera LT“ elektroninių pinigų įstaigos pervedimo išrašus. Įdėmiai peržiūrėjus UAB „Paysera LT“ elektroninių pinigų įstaigos pervedimo išrašus, matyti, kad juose pateikti duomenys yra iškraipyti, t. y. išrašuose nurodoma, kad jie spausdinti 74 val. ir 71 val., mokėtojo sąskaitos Nr. nurodomas su + ženklais, nors jie nėra naudojami sudarant sąskaitų Nr., nurodomi elektroninių pinigų įstaigos telefonai yra elementarūs skaičių kratiniai. Peržiūrėjus kartu su prašymu pateiktus pervedimų išrašus, t. y. originalus, kurie buvo pateikti, matyti, jog juose jokių iškraipymų nėra. Pervedimų išrašuose nurodyta, kad apmokėtos būtent tos sąskaitos, kurios pateiktos į bylos medžiagą, jos atitinkamai apmokėtos 2025 m. sausio 8 d. ir 2025 m. sausio 20 d., o šie pervedimo išrašai yra pasirašyti UAB „Paysera LT“ el. parašais. Pateikti išrašai visiškai patvirtina minėtų sąskaitų apmokėjimą, t. y. įrodo, kad atsakovė patyrė 847,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurių teismas nepriteisė.

16.2.                      Atsakovė atkreipia dėmesį, jog bylinėjimosi išlaidų susidarymui ypatingą reikšmę turėjo pačios ieškovės procesinis elgesys, kuris akivaizdžiai nebuvo tinkamas. Ieškovė, nors visame procese buvo atstovaujama profesionalių teisės patarėjų, tačiau praleido terminus kreiptis tiek į darbo ginčų komisiją, tiek į teismą, tačiau šie terminai buvo atnaujinti net nesant tokio prašymo ir jokių svarbių priežasčių. Nors byla buvo iškelta 2024 m. birželio 18 d., ji buvo išnagrinėta ir sprendimas paskelbtas tik 2025 m. lapkričio 27 d. Proceso eigoje buvo eilė teismo posėdžių, kuriems atsakovės atstovai turėjo ruoštis, juose dalyvauti, tačiau jie neįvykdavo ir būdavo atidedami dėl to, kad posėdžių išvakarėse ar tą pačią dieną ieškovė pateikdavo eilę naujų įrodymų, nors pagal jų sudarymo datas ir šaltinius šiuos įrodymus ieškovė turėjo nuo pat proceso pradžios ar ženkliai anksčiau, nei pateikė ir juos akivaizdžiai galėjo pateikti anksčiau. Tokie įrodymai buvo teikiami nuolat, nepaisant to, kad ieškovė turėjo pareigą visus įrodymus pateikti kartu su reiškiamu ieškiniu ar parengiamojoje bylos stadijoje. Net teismui keletą kartų nustačius galutinius terminus įrodymų pateikimui, ieškovė juos ignoravo, o juos praleidusi, vis tiek teikdavo naujus įrodymus, kuriuos turėjo jau anksčiau. Taip pat atsakovė proceso metu nevykdė ir kitų nustatytų terminų, pavyzdžiui, sumokėti avansą už liudytojo šaukimą, kurį vėlgi sumokėjo tik teismo posėdžio išvakarėse, o teismui gavus nesavalaikiai atliktą mokėjimą reikėjo operatyviai išsiųsti šaukimą ir šaukti liudytoją į posėdį kitą dieną, ko nepavyko padaryti ir vėl reikėjo atidėti bylos nagrinėjimą. Galiausiai, nors pati ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nurodė vienokias aplinkybes ir jas pripažino, proceso eigoje ėmė keisti poziciją, o toks procesinis elgesys sunkino atsakovės gynybą, nes atitinkamai reikėjo ruoštis, reaguoti į besikeičiančią ieškovės poziciją, kuri nebuvo nuosekli. Toks ieškovės procesinis elgesys nėra tinkamas, ji veikė prieš operatyvų ir greitą bylos išnagrinėjimą, lėmė proceso užsitęsimą ir atitinkamai bylinėjimosi išlaidų susidarymą, už kurių atlyginimą turi būti atsakinga ieškovė. Atitinkamai ir tai lemia pagrindą priteisti visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

17.       Ieškovė A. J. (A. Y.) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apylinkės Kauno rūmų 2025 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį tenkinti arba bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Taip pat ieškovė prašė atsakovės UAB „Atelier Rue“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš atsakovės UAB „Atelier Rue“ ieškovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1.                      Pirmosios instancijos teismas visiškai klaidingai interpretavo ieškovės argumentus dėl iš anksto sutartų darbo sutarties sąlygų, nurodydamas, jog „tos aplinkybės, kad ieškovė sutarė dėl pakankamai didelio atlyginimo ar, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę paslaugų teikimo teisiniai santykiai iki darbo sutarties sudarymo, taip pat nereiškia, kad atsakovė negalėjo darbo sutartimi sulygti išbandymo laikotarpio“. Ieškovė visos bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, jog jos įdarbinimo aplinkybės ir atvykimas dirbti atsakovės įmonėje buvo siejamas su tam tikrais lūkesčiais ir garantijomis. Ieškovė iki atvykstant į Lietuvą gyveno (duomenys neskelbtini), pasiūlymą dirbti atsakovės įmonėje su esminėmis darbo sąlygomis gavo iš „Safiyaa“ prekės ženklo įkūrėjos ir atsakovės akcininkės D. K. dar 2023 m. birželio 26 d., darbo sutarties projektą D. K. pavedimu gavo iš „Safiyaa“ prekės ženklo įmonės darbuotojo J. T. 2023 m. liepos 6d. Tik susitarusi dėl esminių sąlygų ir, kaip tikėjosi, turėdama garantijas, ieškovė 2023 m. vasaros pabaigoje persikėlė gyventi į Lietuvą, kur nedelsiant pradėjo darbus atsakovės įmonei, tačiau būdama (duomenys neskelbtini) piliete, negalėjo būti iš karto įdarbinta, nes pirmiausia turėjo gauti leidimą gyventi Lietuvoje ir dėl esamos geopolitinės situacijos bei atsakovės pageidavimo ieškovė kreipėsi dėl tokio leidimo gavimo humanitariniais pagrindais. Visą laiką nuo atsikraustymo į Lietuvą iki darbo sutarties sudarymo ieškovė dirbo atsakovei teikdama paslaugas pagal individualią veiklą. Taigi esminė aplinkybė, kurią minėtais argumentais įrodinėjo ieškovė, buvo ta, jog neturėdama realaus pagrindo ir garantijų dirbti, suprasdama, kad išbandymo laikotarpiu, kuris, be kita ko, nusitęsė dėl vėlesnio darbo sutarties sudarymo, be jokio realaus pagrindo gali būti atleista, ieškovė nebūtų kėlusis gyventi į kitą valstybę su visais savo daiktais ir augintiniais.

17.2.                      Ieškovė nesutinka su teismo padaryta išvada, kad aplinkybė, jog bylos nagrinėjimo metu atsakovė nurodė papildomus argumentus dėl ieškovės atleidimo priežasčių, nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovė nebuvo nuosekli dėl ieškovės atleidimo priežasties. Nurodo, kad 2024 m. sausio 5 d. pranešimą apie atleidimą ieškovei pasirašė žmogiškųjų išteklių koordinatorius D. K., tačiau šis asmuo niekada nedirbo atsakovės įmonėje, o žmogiškųjų išteklių koordinatoriaus pareigybės iš viso nebuvo, ką patvirtino ir teismo posėdyje parodymus duodama atsakovės darbuotoja L. L.. Šiame pranešime buvo nurodyta, jog ieškovė nepasiekė standartų, kurių reikalauja atsakovė, kad parodytų savo tinkamumą gamybos vadovo pozicijai, todėl išbandymo neišlaikė. 2024 m. balandžio 8 d. atsakyme į pretenziją buvo nurodyta, jog ieškovė buvo atleista pripažinus, kad išbandymo rezultatai nepatenkinami, kad ši darbuotoja dėl savo dalykiniu? ar asmeniniu? savybių nesugeba arba negali dirbti darbo, dėl kurio atlikimo buvo sulygta sudarant darbo sutartį. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuose nurodė, jog darbdavys net ir atleidimo išbandymo laikotarpiu metu turi pagrįsti, o teismas patikrinti, ar darbdavys turėjo pakankamą pagrindą laikyti išbandymą neišlaikytu. Be to, atsakovė į bylą iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kad iki ieškovės atleidimo būtų nepatenkinta jos darbu, o jos darbo rezultatai, asmeninės ar dalykinės savybės neatitiktų jos keliamų reikalavimų. Tokia situacija sukuria ydingą precedentą, kai darbuotojas neturi jokių objektyvių galimybių žinoti, kaip elgtis, jam nepateikiami jokie standartai, kurių turi pasiekti, jokios taisyklės, kurių turi laikytis, ir tokiu būdu negali žinoti, kokius darbdavio lūkesčius turi tenkinti.

17.3.                      Atsakovė bylos nagrinėjimo metu aiškiai neatskleidė tiesos, siekė suklaidinti teismą, neigdama, jog jos kaip įmonės UAB „Atelier Rue“ veikloje kaip nors dalyvavo ir turėjo įtakos kitų įmonių, dirbančių prekės ženklui „Safiyaa“, darbuotojai, kai byloje yra aiškūs įrodymai, jog UAB „Atelier Rue“ buvo prekės ženklo „Safyiaa“ dalis, o ne tiesiog verslo partnerė, kad visas ateljė įkūrimas nuo pat pradžių buvo derinamas su kitais „Safiyaa“ prekės ženklo darbuotojais, kad pačios atsakovės vadovės A. T.-S. pareigybės buvo įvardytos kaip regiono vadovės bendroje struktūroje, tiek pati darbo sutartis atsiųsta, tiek pranešimas apie jos nutraukimą pasirašytas ne atsakovės, o kitų „Safiyaa“ prekės ženklo įmonių darbuotojų, kad sprendimas sudaryti su ieškove darbo sutartį buvo priimtas daug anksčiau – dar vasarą, o ne 2023 m. spalį, kaip nurodė L. L. Šios aplinkybės rodo, jog atsakovė nebuvo nuosekli ir sąžininga bylos nagrinėjimo teisme metu, o ir iki tol ieškovei aiškiai nebuvo nurodyta, jog pagrindinė darbo sutarties nutraukimo priežastis – jos išvyka.

17.4.                      Teismas visiškai ignoravo aplinkybes, jog atsakovė ieškovę anksčiau buvo išleidusi išvykti. Skrydžių bilietus ieškovė buvo įsigijusi dar 2023 m. lapkričio 18 d. Numatytas išvykimas iš Lietuvos buvo 2023 m. gruodžio 27 d. (trečiadienį), o grįžimas 2024 m. sausio 2 d. (antradienį) (su jungiamaisiais skrydžiais). Taigi ieškovės nebuvimas Lietuvoje apėmė 4 darbo dienas. Atsakovės vadovė tik 2025 m. gruodžio 18 d. užsiminė ieškovei, jog neva negali jos išleisti. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog atsakovė neprivalėjo išleisti ieškovės atostogų, neatsižvelgė į kelias labai svarbias byloje nustatytas aplinkybes. Visų pirma, atsakovė atostogų tuo pačiu laikotarpiu buvo išleidusi savo darbuotoją V. M., kuris jo pageidavimu buvo vadinamas A. Šis darbuotojas buvo medžiagų sukirpėjas, jo darbo funkcijos galėjo būti atliekamos išimtinai tik fiziškai būnant darbe, jokios galimybės dirbti nuotoliu nebuvo, kai, kita vertus, atsakovė pati patvirtino, jog ieškovės dalis darbo funkcijų buvo atliekama prie kompiuterio. Negana to, vienintelio medžiagų sukirpėjo nebuvimo darbe laikotarpiu galėjo būti siuvami tik gaminiai, kuriems medžiagas jis buvo sukirpęs. Visų antra, kita svarbi aplinkybė buvo ta, jog atsakovė gynėsi, kad šiam darbuotojui atostogos jau buvo pažadėtos anksčiau, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, o ieškovė į bylą pateikė lėktuvo bilietų su jungiamaisiais skrydžiais įsigijimą dar 2023 m. lapkričio 18 d. patvirtinančius įrodymus, taip pat nurodydama, jog buvo gavusi leidimą išvykti iš vadovės. Ieškovė prieš išvykdama net laisvadienių metu buvo atvykusi į darbo vietą, būdama gamybos vadove, t. y. planuodama gamybą, atsižvelgdama į tai, kokios medžiagos yra sukirptos, kokius gaminius ir kiek jų bus siuvama, paskirstė darbus siuvėjoms, paruošė priemones ir darbo vietas, o svarbiausia išvykusi toliau dirbo nuotoliniu būdu, ką patvirtino ieškovės pateikti susirašinėjimai su atsakovės darbuotoja L. L., komunikavimas Whatsapp programėlėje sukurtoje Atelier Rue darbo grupėje.

17.5.                      Teismas visiškai ignoravo kitus ieškovės ir atsakovės vadovės bei tos pačios liudytojos L. L. paaiškinimus, kad dėl įmonės dydžio atsakovė neturėjo galimybių siūti gaminių dideliais kiekiais, todėl per kelias dienas ir buvo pasiuvami vos keli gaminiai, todėl esminės įtakos užsakymų vykdymui ir atsakovės veiklai kelių dienų ieškovės nebuvimas darbo vietoje tikrai neturėjo. Be to, ieškovės, kaip gamybos vadovės, darbo funkcijos nebuvo išimtinai siuvėjų priežiūra.

17.6.                      Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino svarbių faktinių aplinkybių byloje, tokių kaip ieškovės bilietų kelionei įsigijimo data, ieškovės darbas nuotoliu būdu išvykos laikotarpiu, ieškovės bendri rezultatai išbandymo laikotarpiu, geri atsiliepimai apie ieškovės darbą iki jos darbo sutarties nutraukimo. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino šių aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų, o taip pat atsakovės įrodymų, pagrindžiančių, kad buvo pagrindas laikyti ieškovės išbandymo laikotarpį nepatenkinamu, nebuvimo. Taip pat buvo nurodyta, jog atsakovei neva buvo žinoma atostogų pasiėmimo tvarka, nes anksčiau jai buvo suteikta nemokamų atostogų diena. Pažymėtina, jog į bylą buvo pateiktas ieškovės pasirašytas atostogų prašymas lietuvių kalba, kurios ji nemokėjo ir nesuprato, ką reiškia, jog jis buvo parengtas ne pačios ieškovės, o tik duotas jai pasirašyti kaip formalus patvirtinimas, kadangi apie nemokamų atostogų laikotarpius darbdavys turi informuoti SODRA.

18.       Atsakovė UAB „Atelier Rue“ atsiliepimu prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, o atsakovės apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

18.1.                      Darbuotojas negali būti išbandytas dar prieš darbo sutarties sudarymą, nes tai prieštarautų teisiniam reguliavimui. Susitarimas dėl išbandymo gali būti sudaromas tik sudarant darbo sutartį (užmezgant darbo santykius). Paties išbandymo tikslas yra patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, ar sulygtas darbas tinka darbuotojui. Nesant darbo santykių ir nesant susitarimo dėl išbandymo, niekaip kitaip asmuo, kaip darbuotojas, negali būti išbandomas. Darbo sutartis tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta 2023 m. spalio 10 d., susitariant, kad darbo pradžia bus 2023 m. spalio 12 d. Taigi tik tuomet galėjo būti sudarytas susitarimas dėl išbandymo ir atitinkamai pradėtas ieškovės, kaip darbuotojos, išbandymas.

18.2.                      Paslaugų teikimo santykiai nėra prilyginami darbo santykiams ir jų metu negali būti patikrinamas paslaugų teikėjo, kaip darbuotojo, tinkamumas dirbti sulygtą darbą. Ieškovės individualus verslas (ne individuali veikla, o individualus verslas – taip ieškovė paaiškino teismo posėdžio metu savo vykdytos veiklos formą (duomenys neskelbtini)), teikdamas paslaugas atsakovei, veikė kaip paslaugų teikėjas, t. y. nebuvo jokio pavaldumo, nurodymų, kaip teikti paslaugas, nebuvo jokio nustatyto darbo laiko ar grafiko, nebuvo suteikta patalpų, darbo priemonių ar pan. Teismo posėdžio metu ieškovė, duodama paaiškinimus ir atsakydama į užduodamus klausimus, nurodė eilę aplinkybių, iš kurių darytina išvada, kad: 1) tuo metu, kai ieškovės individualus verslas teikė paslaugas atsakovei, paslaugos buvo susijusios su atsakovės, kaip įmonės, veiklos įsteigimu, ateljė suformavimu, konsultavimu dėl gamybos procesų, reikalingos įrangos, žmonių įdarbinimo ir pan., kurių tuo metu nebuvo, nes atsakovė buvo visiškai šviežiai įsteigta įmonė (2023 m. gegužės 24 d.), jokios gamybinės veiklos tuo metu nevykdė, jokių gamybos darbuotojų neturėjo, t. y. teiktų paslaugų pobūdis buvo ne darbo užduočių vykdymas, o konsultavimas dėl gamybinės veiklos pradėjimo, o tokio darbuotojo kaip gamybos vadovas net poreikio nebuvo; 2) po to, kai tarp ieškovės ir atsakovės užsimezgė darbo santykiai, situacija buvo pasikeitusi, nes gamyba jau buvo suformuota, pasamdyti gamybos darbuotojai, buvo poreikis gamybos vadovui, o tai, ką darė ieškovė po darbo santykių užmezgimo, buvo visiškai kita nei paslaugų teikimo metu – ir ji turėjo darbo vietą gamyboje, organizavo ir prižiūrėjo patį gamybinį procesą, duodavo užduotis gamybos darbuotojams ir prižiūrėjo jų vykdymą, darydavo užsakymus ir pan., t. y. dirbo pačioje gamyboje. Taigi, faktiškai skyrėsi, kokias paslaugas ieškovės individualus verslas teikė ir koks ieškovės darbas buvo užmezgus darbo santykius.

18.3.                      Ieškovė nuolat akcentuoja pateiktus el. susirašinėjimus ir darbo sutarties ruošinį, kurie tariamai turėtų patvirtinti, kad ieškovė buvo išbandyta dar iki darbo santykių pradžios, buvo tinkama darbuotoja ar jog tariamai darbo sąlygos yra sutartos. Viena vertus, iš šių susirašinėjimų akivaizdu, kad tuo metu tik vyko diskusijos dėl galimybės ateityje užmegzti darbo santykius ir jokia darbo sutartis sudaryta nebuvo. Juo labiau, kad 2023 m. birželio mėn. atsakovės įmonėje dar net buvo jokios gamybos, gamybos darbuotojų, nebuvo vykdoma komercinė-ūkinė veikla, todėl tai tik įrodo vykusias diskusijas dėl ateities galimybių, o ne tinkamumo, išbandymo ar iš anksto garantuotos darbo vietos. Juo labiau, kad 2023 m. liepos 6 d., kai buvo išsiųstas ruošinys, tuo metu atsakovė net neturėjo nei vieno darbuotojo, o pati vadovybė pradėjo dirbti tik nuo 2023 m. liepos 24 d. Kita vertus, jau aptarti įrodymai patvirtina, kad tarp šalių darbo santykių tuo metu nebuvo ir vyko paslaugų teikimas. 

18.4.                      Susitarimas dėl išbandymo nebuvo numatytas formaliai ar kaip atsitiktinė sąlyga. Jis buvo susitartas abiejų šalių, ši sąlyga buvo žinoma ir priimtina iš abiejų pusių. Ieškovė ieškinyje pati nurodė, jog „abi šalys darbo sutarties 4 punktu susitarė dėl trijų mėnesio bandomojo laikotarpio, kuriuo patikrinama, ar darbuotojas tinka pavestam darbui, o darbas tenkina darbuotojo lūkesčius, nustatymo. Tuo pačiu punktu darbo sutarties šalys susitarė, kad bandomuoju laikotarpiu gali nutraukti darbo sutartį viena kitą įspėjusios prieš 7 dienas.“ Taigi ieškovė pripažino, kad abi pusės sudarė susitarimą dėl išbandymo ir sulygo šias sąlygas, jos nebuvo siurprizinės ar nesutartos.

18.5.                      Ieškovė negalėjo turėti jokių teisėtų lūkesčių, kad jai nebus taikomas išbandymo laikotarpis ar kad ji jau yra išbandyta darbuotoja, todėl jokių išankstinių garantijų, jog darbo santykiai tęsis neribotai negalėjo turėti. Be to, ieškovė akcentuoja, kad ji persikėlė gyventi į Lietuvą tik dėl šio darbo, tačiau taip nėra. Ieškovė dar iki persikėlimo į Lietuvą teikė paslaugas atsakovei, keliavo po įvairias šalis. Po to, kai ieškovė atvyko į Lietuvą ir gavo leidimą gyventi Lietuvoje, su ja iš karto nebuvo sudaryta darbo sutartis, nes pati ieškovė dar sprendė, sudaryti ją ar ne. Jeigu būtų į Lietuvą atvykusi tik dėl šio darbo, atitinkamai nutrūkus darbo santykiams, ieškovė būtu išvykusi, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, ji Lietuvoje gyvena ir dirba iki šiol. Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad ieškovė apskritai atvyko į Lietuvą ir apsigyveno joje humanitarinio leidimo pagrindu, o ne darbo tikslais.

18.6.                      Atsakovė turėjo pagrindą atleisti ieškovę, nes jos išbandymo rezultatai akivaizdžiai buvo nepatenkinami. Išbandymo laikotarpiu buvo pastebėta, jog ieškovė neturėjo gamybos vadovui reikalingų įgūdžių ar tinkamo požiūrio į tokios pozicijos darbą: 1) trūko strateginio planavimo įgūdžių, dėl ko buvo priimami trumpalaikiai sprendimai, neatsižvelgiant į ilgalaikę perspektyvą; 2) trūko kompetencijos ir patirties, techninių žinių apie gamybos procesus, dėl ko pasitaikydavo nemažai klaidų, nuostolių ir neefektyvaus gamybos darbo; 3) trūko bendravimo su gamybos darbuotojais ir gamybos procesų kontrolės, nes darbuotojai kartais likdavo be darbo, turėdavo eiti jo prašyti; 4) gauta nusiskundimų iš gamybos darbuotojų dėl ieškovės nemandagaus bendravimo; 5) trūko darbo drausmės, nes ieškovė darbo metu spręsdavo savo asmeninius reikalus, kurie nėra susiję su darbu. Esminis lūžis įvyko, kai ieškovė ėmė ignoruoti savo tiesioginės vadovės sprendimus, kvestionuoti subordinaciją-pavaldumą, menkinti atsakovės įvaizdį verslo partnerių akyse, nevykdė tiesioginės vadovės prašymų dėl darbo, neatvyko į darbo vietą ir padarė 4 pravaikštas iš eilės. Ieškovė 2023 m. gruodžio mėn. užsiminė savo tiesioginei vadovei A. T.-S., kad tarpušvenčiu norėtų išvykti atostogų. Atsakovės vadovė aiškiai ieškovei atsakė, kad išleisti atostogų neturi galimybių, nes tarpušvenčiu yra didelis darbo krūvis, daug užsakymų, o gamyba be gamybos vadovo niekada nebūna tokia sklandi, kadangi gamybą reikia prižiūrėti nuolatos. Nepaisant to, jog ieškovė gavo neigiamą atsakymą dėl atostogų, ieškovė ėmė komunikuoti su atsakovės verslo partneriais dėl savo atostogų, iš kurių tikėjosi, jog jie kažkokiu būdu paveiks atsakovę, t. y. ieškovė akivaizdžiai kvestionavo darbo santykiuose egzistuojančią subordinaciją-pavaldumą. Ieškovė, nesutikdama su savo tiesioginės vadovės sprendimu, kad atostogos nėra galimos, šį sprendimą kvestionavo ir pati ėmė spręsti, ar ji gali išvykti atostogų, ar ne. Ir galiausiai, ieškovė, ignoruodama atsakovės vadovės prašymą dėl darbo, 2023 m. gruodžio 27 d. išvyko atostogauti iki 2024 m. sausio 2 d., todėl 4 darbo dienas neatvyko į darbą ir padarė pravaikštas be jokių svarbių priežasčių. Atsakovė net grįžusi po savavališko neatvykimo į darbą, nematė tame problemos ir ėmė įrodinėti, kad ji turėjo teisę išvykti atostogų, kada ji norėjo ir kada jai buvo patogu, nes atostogos jai buvo labai svarbios, o gamybos trukdžiai nėra jos problema.

18.7.                      Ieškovė buvo informuota ir jai žinomos jos atleidimo priežastys. Atsakovė 2024 m. sausio 5 d. susitikimo su ieškove metu informavo ją, kad išbandymo rezultatai pripažinti nepatenkinamais ir priimtas sprendimas nutraukti darbo sutartį su ieškove. Šio susitikimo metu atsakovės atstovai detaliai paaiškino, kad jos dalykinės ir asmeninės savybės nėra tinkamos sulygtam darbui atlikti, o tą geriausiai patvirtino jos sprendimas nevykdyti prašymo dėl darbo, savavališkas išvykimas atostogauti. Po to, kai darbo santykiai nutrūko ir ieškovė pateikė pretenziją atsakovei ir praleidusi terminą kreipėsi į darbo ginčų komisiją, ji kvestionavo ne atleidimo tvarką, t. y. ne informavimo tinkamumą, o atleidimo pagrindą – ji įrodinėjo, kad buvo gera darbuotoja, stengėsi ir tinkamai vykdė pareigas, kad ji nebuvo supažindinta su iškeltais išbandymo tikslais, planais, todėl atsakovė tariamai neturėjo pagrindo jos atleisti. Net jeigu toks informavimas būtų pripažintinas netinkamu (nors su tuo nesutiktina), tai nereiškia, kad pats atleidimas yra neteisėtas, kadangi vien iš šiame atsiliepime aptartų aplinkybių, atleidimas ieškovei nebuvo siuprizinis. Ieškovė žinojo, kad darbdavys jos neišleidžia atostogų ir prašo vykdyti prašymą dėl darbo, tačiau ji pati priėmė sprendimą savavališkai neatvykti į darbą, padaryti pravaikštas, suprato, kad toks elgesys yra nepriimtinas darbdaviui, jog už jį turėtų būti taikoma atsakomybė, tiesiog ji nesitikėjusi tokios atsakomybės. Tai akivaizdu, kad pagrindinė darbo santykių nutrūkimo priežastis ieškovei yra žinoma ir suprantama.

18.8.                      Pažymėtina, jog teisės aktai nedraudžia įmonėms samdyti išorinius paslaugų teikėjus atitinkamoms paslaugoms – šiuo atveju žmogiškųjų išteklių valdymui. Todėl tai, kad pranešimas atsiųstas ant atitinkamo blanko ar jį pasirašė įgaliotas žmogiškųjų išteklių valdymą vykdantis asmuo nereiškia, kad atleidimas yra neteisėtas.

18.9.                      Ieškovė, įsigijusi skrydžio bilietus, nesusiderinusi dėl atostogų ir negavusi patvirtinimo, kad atostogos jai bus suteiktos, veikė išimtinai savo rizika. Vien tai, kad ieškovė įsigijo skrydžių bilietus iš anksto, tai yra jos pačios sprendimas, kuris neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl atleidimo. Bilietų įsigijimas visiškai nepateisina to, kad ieškovė atsisakė vykdyti darbdavio prašymą dėl darbo, savavališkai neatvyko į darbą ir išvyko atostogauti, padarė pravaikštas.

18.10.                      Ieškovė akcentuoja, kad kitas darbuotojas – V. M., tarpušvenčiu buvo išleistas atostogų, o be to, gamyba tariamai galėjo dirbti ir be ieškovės. Pažymėtina, kad vienų darbuotojų atostogos visiškai nesukuria jokių teisių į atostogas kitiems darbuotojams. Tai, kad vienas darbuotojas atostogauja, nereiškia, jog ir visi kiti darbuotojai gali atostogauti. Su šiuo darbuotoju atostogos buvo suderintos iš anksto, jo įdarbinimo metu (tai buvo darbuotojo iškelta sąlyga). Be to, šis darbuotojas savo darbo dalį gali padaryti į priekį, t. y. paruošti ruošinius, o esant reikalui šio darbuotojo funkciją (sukirpimą) gamyboje gali padengti kiti darbuotojai (siuvėjos) (tą paaiškino tiek atsakovės vadovė, tiek atsakovės darbuotoja L. L.). Tuo tarpu argumentas, kad gamyba galėjo veikti be ieškovės taip pat neturi reikšmės, kadangi nepriklausomai nuo to, galėjo ar negalėjo veikti, tai darbdavio prerogatyva nuspręsti, o ne ieškovės ar teismo. Ieškovei buvo išbandymo laikotarpis, ji nebuvo išdirbusi pusę darbo metams tenkančių darbo dienų skaičiaus ir išleidimas atostogauti buvo išimtinai atsakovės prerogatyva, taip pat, kaip ir atsakovės prerogatyva įvertinti darbuotojų užimtumą, gamybos poreikį, krūvių paskirstymą, darbo sklandumą ir pan.

18.11.                      Nors ieškovė tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžių metu paaiškino, kad išvyko atostogauti su šeima, tačiau teigia, jog tariamai ji dirbo nuotoliu. Viena vertus, gamybos vadovo darbas negali būti visiškai atliekamas nuotoliniu būdu. Taip pat nebuvo nei pateiktas prašymas dėl nuotolinio darbo, nei nustatyta nuotolinio darbo tvarka, nei toks darbas buvo derinamas. Kita vertus, jau aptarta darbo laiko apskaita ir išmokėjimai patvirtina, kad ieškovei buvo fiksuotas ne darbo laikas, o pravaikštos, taigi šis laikas nebuvo apmokėtas, ji jokių pretenzijų dėl jo nereiškė ir patvirtino, kad su ja tinkamai buvo atsiskaityta. Todėl akivaizdu, kad jokio nuotolinio darbo nebuvo. Tuo tarpu el. susirašinėjimai tuo metu, kai ieškovė buvo išvykusi atostogauti, apsiribojo tik keletu žinučių, kuriuose buvo klausiama ieškovės, kur ir ką rasti, nes gamyba buvo palikta be kontrolės, be instrukcijų ir pan., todėl kiti darbuotojai turėjo palikti savo darbo funkcijas ir dangstyti šį „gaisrą“.

18.12.                      Ieškovė, įrodinėdama, kad ji, kaip darbuotoja, tariamai buvo tinkama sulygtam darbui, į bylos medžiagą pateikė įvairius el. susirašinėjimus, kuriuose jos rezultatai tariamai yra giriami. Viena vertus, dalis šių el. susirašinėjimų yra iš laikotarpio, kai tarp ieškovės ir atsakovės net nebuvo darbo santykių, o vyko paslaugų teikimas, todėl jie niekaip nėra susiję su susitarimu dėl išbandymo, nes tuo metu jo dar net nebuvo. Kita vertus, didelė dalis šių el. susirašinėjimų apskritai vyko ne tarp ieškovės ir atsakovės darbuotojų, o tarp atsakovės verslo partnerių, t. y. kitų įmonių darbuotojų, kurie apskritai net neturi teisės vertinti ieškovės, kaip darbuotojos, tinkamumo dirbti pas atsakovę, nes tai yra pačios atsakovės prerogatyva. Galiausiai, darbuotojo tinkamumas sulygtam darbui atlikti vertinamas visumoje, o tai, kad asmuo gali atlikti atskiras užduotis gerai, dar nereiškia, jog jis tinka sulygtai pozicijai. Todėl pavienių, atskirų užduočių rezultatai ar atskiri pagyrimai nereiškia, kad visumoje asmuo tinkamas sulygtam darbui atlikti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

20.       Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1‑7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinių skundų ribas, todėl pasisako dėl apeliacinių skundų ir atsiliepimų faktinių bei teisinių argumentų.

21.       Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas nusprendė ieškovės ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti ir priteisė atsakovei iš ieškovės dalį ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl bylos faktinių aplinkybių

22.       2023 m. spalio 10 d. tarp ieškovės A. J. (A. Y.) ir atsakovės UAB „Atelier Rue“ sudaryta darbo sutartis Nr. 09, kuria susitarta, jog darbuotoja pradeda dirbti 2023 m. spalio 12 d. Darbo sutartimi nustatytos darbuotojos pareigos – gamybos vadovė. Šios sutarties 4 punktu nustatytas 3 mėnesių bandomasis laikotarpis, siekiant patikrinti, ar darbuotoja tinka atlikti jai pavestą darbą, o darbas tenkina darbuotojos lūkesčius. Taip pat nustatyta, kad bandomuoju laikotarpiu šalys gali nutraukti darbo sutartį viena kitą įspėjusios prieš 7 dienas.

23.       2024 m. sausio 5 d. darbuotojai A. J. įteiktas pranešimas apie darbo santykių nutraukimą nuo 2024 m. sausio 12 d. Pranešime nurodyta, jog 2024 m. sausio 5 d. darbuotojos susitikimo per Google Meet su Y. J. ir A. T. metu buvo paaiškinta, kad darbuotoja nepasiekė standartų, kurių šiai darbo pozicijai reikalauja darbdavė, dėl ko buvo priimtas sprendimas nutraukti darbo santykius su darbuotoja (ieškove).

24.       2024 m. kovo 28 d. darbuotoja A. J. pateikė pretenziją atsakovei dėl neteisėto atleidimo ir kompensacijos išmokėjimo. Pretenzijoje iškelti reikalavimai: 1) pateikti pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas už laikotarpį nuo 2023 m. spalio 12 d. iki nurodyto įsipareigojimo vykdymo dienos; 2) paskaičiuoti ir išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2024 m. sausio 12 d.) iki 2024 m. balandžio 5 d.; 3) atlyginti neturtinę žalą 500 Eur sumai.

25.       2024 m. balandžio 8 d. atsakovė pateikė atsakymą į pretenziją, kurioje nurodė, kad darbuotojos pateikti reikalavimai neturi nieko bendro su galiojančiais teisės aktais bei teismų praktika, todėl yra nepagrįsti.

26.       Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisija 2024 m. gegužės 15 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos A. J. prašymą atsakovei UAB „Atelier Rue“ pareiškėjai praleidus DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminą ir komisijai jo neatnaujinus.

Dėl atleidimo iš darbo (ne)teisėtumo ir neturtinės žalos (ne)priteisimo

27.       Ieškovė A. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo ginčija atleidimo iš darbo DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu teisėtumą, argumentuodama, tuo, kad: 1) ieškovė dirbo pas atsakovę dar iki darbo santykių pradžios, todėl ji, kaip darbuotoja, jau buvo išbandyta, o į darbo sutartį įtraukta sąlyga dėl bandomojo laikotarpio buvo tik formalumas; 2) ieškovei nebuvo paaiškinta, kad pagrindinė jos atleidimo iš darbo priežastis buvo jos išvyka; 3) atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad iki ieškovės atleidimo ji būtų nepatenkinta ieškovės darbu, o jos darbo rezultatai, asmeninės ar dalykinės savybės neatitiko atsakovės keliamų reikalavimų; 4) atsakovė ieškovę anksčiau buvo išleidusi išvykti ir tik 2024 m. gruodžio 18 d. atsakovės vadovė užsiminė, jog negalės suteikti ieškovei atostogų planuotu laikotarpiu; 5) ieškovė, išvykusi 2023 m. gruodžio 27 d. – 2024 m. sausio 2 d., dirbo nuotoliniu būdu.

28.       DK 36 straipsnyje įtvirtinta, kad siekiant patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat ar sulygtas darbas tinka darbuotojui, sudarydamos darbo sutartį darbo sutarties šalys gali sulygti dėl išbandymo (1 dalis). Pripažinęs, kad išbandymo rezultatai nepatenkinami, darbdavys iki išbandymo termino pabaigos gali priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas iki darbo sutarties pasibaigimo, ir nemokėti išeitinės išmokos (3 dalis).

29.       Šalių susitarimas dėl išbandymo – tai viena iš papildomų darbo sutarties sąlygų (DK 33 straipsnio 3 dalis). Dėl šios sąlygos šalys neprivalo sulygti, tačiau kai dėl jos susitariama, ji tampa darbo sutarties šalims privaloma. Ši sąlyga gali būti nustatyta vienos ar abiejų šalių naudai. Susitarimu dėl išbandymo yra siekiama DK 36 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų – patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat ar sulygtas darbas tinka darbuotojui.

30.       Jei susitariama dėl darbuotojo išbandymo, darbdavys per išbandymo laikotarpį turi teisę nuspręsti, ar išbandymo rezultatai jį tenkina – ar darbuotojas tinka konkrečiam darbui (ar tinkama kvalifikacija, kompetencija, įgūdžiai, gebėjimas prisitaikyti), ar jis sugeba atlikti pavestą darbą (užduotis), ar, priešingai, dėl savo dalykinių ar asmeninių savybių nesugeba ir negali dirbti darbo.

31.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad išbandymo rezultatų vertinimas, kai išbandymas nustatytas darbdavio iniciatyva, yra darbdavio prerogatyva. Tokią išvadą patvirtina darbo teisinių santykių sutartinis pobūdis: darbo sutartis sudaroma šalių valia ir tik šios sutarties šalys gali spręsti, ar darbas yra priimtinas (kai išbandymas nustatytas darbuotojo prašymu) arba ar darbuotojas sugeba tinkamai atlikti jam pavestą darbą (kai išbandymas nustatomas darbdavio iniciatyva). Jeigu darbuotojas nesutinka su atleidimu iš darbo nurodytu pagrindu ir kreipiasi į teismą, darbdavys privalo įrodyti, kad darbuotojas iš tiesų neišlaikė išbandymo, t. y. kad darbuotojas dėl savo dalykinių ir asmeninių savybių nesugeba ar negali dirbti darbo, dėl kurio atlikimo buvo sulygta sudarant sutartį. Neigiamą išbandymo rezultatą darbdavys gali įrodinėti visomis CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Nagrinėdamas bylas, kuriose ginčijamas atleidimo iš darbo dėl neigiamo išbandymo rezultato, teismas negali spręsti klausimų, kurie pagal įstatymą ir darbo teisinių santykių sutartinį pobūdį yra darbdavio prerogatyva, t. y. teismas negali pripažinti, kad darbuotojas tinka pavestam darbui. Teismo pareiga nagrinėjant tokias bylas – patikrinti, ar darbdavys tikrai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad darbuotojas neišlaikė išbandymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-632-611/2015; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484-701/2016, 47 punktas).

32.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad neigiami išbandymo rezultatai nėra siejami su darbuotojo kalte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-707-421/2015). Išbandymo rezultatai gali būti pripažinti neigiamais ne tik dėl konkrečių pareigų neatlikimo, bet ir dėl bendrų rezultatų išbandymo laikotarpiu, darbuotojo asmeninių savybių netinkamumo dirbti konkrečiame kolektyve (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2010). Neigiamus išbandymo rezultatus gali lemti mažesnis darbuotojo efektyvumas, palyginti su kitais tos profesijos darbuotojais, savarankiškumo stoka ir pan., priklausomai nuo to, kokios savybės reikalingos tam tikram darbui. Konkretaus darbdavio vykdomos veiklos ypatumai, darbuotojo pareigų specifika taip pat gali turėti reikšmės darbdaviui sprendžiant dėl darbuotojo tinkamumo darbui, o teismui – dėl to, ar darbdavys turėjo pagrindą vertinti išbandymo rezultatus kaip nepatenkinamus.

33.       Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, jog išbandymo rezultatų vertinimas, kai išbandymas nustatytas darbdavio iniciatyva, yra darbdavio prerogatyva, nereiškia, kad darbdavys turi neribotą diskreciją atleisti darbuotoją per išbandymo laikotarpį. Darbdaviui draudžiama savivaliauti, tai yra nutraukti darbo sutartį be jokių motyvų ir įrodymų, patvirtinančių, jog darbuotojas nesusitvarkė su jam pavestu darbu ir todėl jis netinka pavestam darbui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2004). Neigiami išbandymo rezultatai negali būti konstatuojami dėl su tinkamumu konkrečiam darbui nesusijusių darbuotojo savybių, sprendimas atleisti darbuotoją šiuo pagrindu negali būti diskriminacinis, taip pat išbandymo terminu neturi būti piktnaudžiaujama, siekiant kitų, nei įstatyme įtvirtinti, tikslų. Kita vertus, kilus ginčui dėl atleidimo iš darbo DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu teisėtumo, darbdaviui tenkanti įrodinėjimo našta neturi būti prilyginama atvejams, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės, nes tai paneigtų įstatyme įtvirtintą išbandymo termino paskirtį. Neigiamas išbandymo rezultatas iš esmės reiškia, kad darbuotojas neatitinka su darbu susijusių darbdavio lūkesčių, todėl tam tikras darbdavio subjektyvumas, išbandymo laikotarpiu sprendžiant, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, yra leistinas. Svarbu, kad darbdavys galėtų tinkamai pagrįsti savo sprendimą, dėl kokių priežasčių laiko darbuotoją netinkamu konkrečiam darbui.

34.       Nutraukiant darbo sutartį su darbuotoju DK 36 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu pagrindu darbuotojas turi būti tinkamai (raštu prieš tris darbo dienas iki darbo sutarties pasibaigimo) įspėtas apie tai, kad dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų darbdavys priėmė sprendimą nutraukti darbo sutartį; įspėjime, be kita ko, turi būti nurodytos darbo sutarties nutraukimo priežastys (DK 64 straipsnio 2 dalis), t. y. kodėl darbdavys laiko, kad išbandymo rezultatai yra nepatenkinami. Kilus ginčui darbdavys turi įrodyti ne tik tai, kad turėjo teisinį pagrindą atleisti darbuotoją iš darbo (buvo pakankamas pagrindas darbuotojo išbandymo rezultatus vertinti kaip nepatenkinamus), bet ir tai, kad buvo laikomasi įstatyme nustatytos atleidimo iš darbo tvarkos. Vis dėlto kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien formalus DK nustatytos atleidimo iš darbo per išbandymo laikotarpį tvarkos pažeidimas pats savaime nėra pakankamas pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484-701/2016, 50 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

35.       Darbuotojui nesutinkant su darbo sutarties nutraukimo DK 36 straipsnio pagrindu teisėtumu, darbdaviui pakanka įrodyti, kad egzistavo sąlygos susiformuoti konkretaus darbdavio subjektyviai pozicijai, jog darbuotojas jam netinka (Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2088-945/2019; Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1353-1012/2023).

36.       Ieškovė nurodo, jog nagrinėjamu atveju darbo sutarties punktas, kuriuo buvo susitarta dėl išbandymo laikotarpio, buvo tik formalumas, nes ji esą buvo „išbandyta“ dar iki darbo sutarties sudarymo, kadangi teikė atsakovei individualias paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sutinka su atsakovės argumentu, jog paslaugų teikimo santykiai nėra prilyginami darbo santykiams ir jų metu negali būti patikrinamas paslaugų teikėjo, kaip darbuotojo, tinkamumas dirbti sulygtą darbą. Ieškovė, veikdama kaip paslaugų teikėja, neturėjo jokio pavaldumo atsakovei, jai nebuvo nustatytas darbo laikas ar grafikas, taip pat nebuvo suteikta patalpų, darbo priemonių ir pan., be kita ko, ieškovė laikotarpiu iki darbo sutarties sudarymo teikė paslaugas, susijusias su ateljė steigimu, ir jokios gamybinės veiklos nevykdė. Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 36 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog sudarydamos darbo sutartį, šalys gali sulygti dėl išbandymo, tačiau tokia sąlyga nėra privaloma. Todėl tuo atveju, jei ieškovė iš tiesų būtų buvusi „išbandyta“ iki darbo sutarties sudarymo, ši sąlyga galėjo apskirtai nebūti įtraukta į darbo sutartį. Vis dėlto nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė, susipažinusi su darbo sutarties projektu jai suprantama kalba, sutiko su joje numatytomis sąlygomis, įskaitant išbandymo laikotarpį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šalių susitarimas dėl išbandymo laikotarpio nebuvo vien tik formalumas, bet buvo galiojanti ir privaloma darbo sutarties sąlyga.

37.       Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad jos įdarbinimas ir sprendimas atvykti dirbti atsakovės įmonėje buvo siejamas su tam tikrais lūkesčiais ir garantijomis. Ieškovė pažymi, kad neturėdama realaus pagrindo tikėtis darbo stabilumo ir suvokdama, jog išbandymo laikotarpiu gali būti atleista be pagrindo, ji nebūtų kėlusis gyventi į kitą valstybę su visais savo daiktais ir augintiniais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad net ir tuo atveju, jeigu su ieškove būtų sudaryta darbo sutartis be trijų mėnesių išbandymo laikotarpio, tai savaime nesuteiktų darbuotojai teisės elgtis netinkamai, pažeisti darbuotojui keliamus elgesio standartus ar nustatytą darbo tvarką. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties laikytinas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu (DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktas) ir tai sudaro pagrindą nutraukti darbo santykius. Atsižvelgiant į tai, ieškovės nurodomos aplinkybės dėl tariamų garantijų ar lūkesčių negali paneigti darbuotojos pareigos laikytis darbo drausmės bei teisės aktuose nustatytų reikalavimų, taigi ieškovė negalėjo tikėtis, jog jai darbo vieta bus garantuota besąlygiškai konkretų laikotarpį, todėl ieškovės argumentai, apeliuojant į tam tikrus lūkesčius ir garantijas, laikytini nepagrįstais.

38.       Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino ieškovės darbo nuotoliniu būdu 2023 m. gruodžio 27 d. - 2024 m. sausio 2 d. išvykos laikotarpiu.

39.       Kasacinis teismas yra pabrėžęs, jog darbuotojo nebuvimas darbo vietoje nebūtinai lemia jo veiksmų kvalifikavimą kaip pravaikštos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2014). DK 52 straipsnio 1 dalyje nuotolinis darbas apibrėžiamas kaip darbo organizavimo forma arba darbo atlikimo būdas, kai darbuotojas jam priskirtas darbo funkcijas ar jų dalį visą arba dalį darbo laiko su darbdaviu suderinta tvarka reguliariai atlieka nuotoliniu būdu, tai yra sulygtoje darbo sutarties šalims priimtinoje kitoje, negu darbovietė yra, vietoje, taip pat ir naudodamas informacines technologijas (teledarbas). Dirbti nuotoliniu būdu skiriama darbuotojo prašymu arba šalių susitarimu (DK 52 straipsnio 2 dalis). DK 52 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, skiriant dirbti nuotoliniu būdu, raštu nustatomi darbo vietos reikalavimai (jeigu tokie keliami), darbui suteikiamos naudoti darbo priemonės, aprūpinimo jomis tvarka, naudojimosi darbo priemonėmis taisyklės, taip pat nurodomas darbovietės padalinys, skyrius ar atsakingas asmuo, kuriam darbuotojas turi atsiskaityti už atliktą darbą darbdavio nustatyta tvarka. Toks teisinis reguliavimas iš esmės patvirtina, kad tai lanksti darbo forma.

40.       Sprendžiant dėl ieškovės darbo funkcijų atlikimo nuotoliniu būdu galimybės, būtina įvertinti jos einamų pareigų pobūdį (dirbo gamybos vadove), kurių vykdymas savo esme yra susijęs su fiziniu buvimu darbo vietoje ir gamybos proceso organizavimu. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys rašytinio susitarimo dėl nuotolinio darbo ieškovės nurodytu išvykos laikotarpiu nesudarė ir darbdavė nuotolinio darbo tvarkos nebuvo patvirtinusi. Be to, į bylą pateikti ieškovės susirašinėjimai su atsakovės vadove A. T.-S. bei kitais darbuotojais, priešingai nei teigia ieškovė, nepatvirtina fakto, jog išvykusi ji faktiškai vykdė darbo funkcijas nuotoliniu būdu. Iš susirašinėjimų matyti, jog ieškovė teikė tik epizodinio pobūdžio atsakymus į bendrus klausimus (pvz., nurodė, kur padėti darbui reikalingi daiktai), tačiau tai savaime nepatvirtina darbo funkcijų vykdymo. Aplinkybę, kad ieškovė nedirbo nuotoliniu būdu, patvirtina ir jos pačios žinutės, kuriose darbo metu ji nurodė, jog „už 10‑15 minučių bus be kompiuterio“, kas nesuderinama su nuosekliu darbo funkcijų vykdymu nuotolinio darbo metu. Be to, pati ieškovė ieškinyje nurodė, kad tik siūlė nuotolinio darbo galimybę kelioms dienoms, taip pat teigė, jog atsakovės darbuotojai bet kada galėjo su ja susisiekti. Šios aplinkybės patvirtina, jog nuotolinis darbas buvo tik ieškovės pasiūlymas, tačiau faktiškai nebuvo suderintas su darbdave ir vykdytas, darbdavė nebuvo davusi leidimo (sutikimo) nuotoliniam darbui. Be to, svarbu pažymėti, kad atsakovė ieškovės neatvykimą į darbą nurodytos išvykos laikotarpiu darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose pažymėjo kaip neatvykimą be pateisinamos priežasties (pravaikštas). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog ieškovė neįrodė aplinkybės, jog išvykusi 2023 m. gruodžio 27 d. - 2024 m. sausio 2 d. laikotarpiu ji vykdė darbo funkcijas nuotoliniu būdu (CPK 178, 185 straipsniai).

41.       Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog atsakovė ieškovę anksčiau buvo išleidusi išvykti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės argumentus ir byloje esančius įrodymus, sprendžia, jog darbuotoja su atsakovės vadove A. T.-S. iš tiesų tarėsi dėl galimybės ieškovei vykti atostogų 2023 m. gruodžio 27 d. – 2024 m. sausio 2 d., tačiau galutinio sprendimo bei leidimo vykti atostogų ieškovė iš darbdavės nebuvo gavusi. Byloje taip pat nėra pateikta duomenų, tokių, kaip prašymas dėl atostogų suteikimo ir kt., kurie pagrįstų, jog būtų buvęs priimtas ieškovei palankus darbdavės sprendimas dėl atostogų. Be to, pažymėtina, kad remiantis DK 128 straipsnio 2 dalimi, už pirmuosius darbo metus kasmetinės atostogos paprastai suteikiamos išdirbus bent pusę darbo metams tenkančių darbo dienų skaičiaus. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė neatitiko šiame straipsnyje numatytų sąlygų, atostogų jai suteikimas nesuėjus šešiems nepertraukiamo darbo mėnesiams buvo išimtinai darbdavės prerogatyva, taip pat, kaip darbdavės prerogatyva, sprendžiant dėl atostogų darbuotojams suteikimo, buvo įvertinti darbuotojų užimtumą, gamybos poreikį, krūvių paskirstymą, darbo sklandumą ir pan., todėl nėra pagrindo spręsti, jog darbdavė privalėjo ieškovei suteikti atostogas ieškovės nurodytu laikotarpiu, o atsisakydama jas suteikti, veikė neteisėtai ir nepagrįstai.

42.       Atsižvelgiant į tai, kad iš darbdavės nebuvo gautas leidimas vykti atostogų, nebuvo parašytas prašymas dėl atostogų ir į tai, kad darbuotoja nebuvo įgijusi teisės į jas, vien ieškovės paaiškinimai yra nepakankami išankstinio susitarimo su darbdave dėl atostogų suteikimo egzistavimui įrodyti. Be kita ko, pastebėtina, kad ieškovės teiginys, jog atsakovės vadovė buvo davusi išankstinį sutikimą dėl būsimo išvykimo, be ieškovės paaiškinimų, grindžiamas iš esmės tik į bylą pateiktais ieškovės 2023 m. lapkričio 18 d. įsigytais bilietais, kuriuose numatytas išvykimas 2023 m. gruodžio 27 d., tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tik bilietų įsigijimo faktas nepatvirtina, kad ieškovė bilietų įsigijimą buvo suderinusi su darbdave, kad turėjo teisę išvykti numatytu laikotarpiu ar kad darbdavė buvo davusi tam sutikimą, – priešingai, į bylą pateikti 2023 m. gruodžio 18 d. ieškovės susirašinėjimai su jos tiesiogine vadove A. T.-S. patvirtina, jog ieškovė nebuvo išleista atostogų 2023 m. gruodžio 17 d. – 2024 m. sausio 2 d. Susirašinėjimuose ieškovės vadovė ieškovei aiškiai nurodė, jog atsižvelgiant į numatytus gamybos planus, numatytu laikotarpiu gamyba negali likti be gamybos vadovo.

43.       Ieškovės teigimu, įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą ir vėliau ieškovei nebuvo nurodytos ir detalizuotos priežastys, sąlygojusios darbo sutarties nutraukimą ir neigiamus išbandymo rezultatus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pačios ieškovės ieškinyje nurodytas teiginys, jog darbdavė formaliai apsiribojo nuorodomis į savavališkai pasiimtas atostogas ir asmenines savybes, patvirtina, kad ieškovė suprato esmines darbo sutarties nutraukimo priežastis ir jų turinį. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovei nebuvo žinomos ar suprantamos darbo sutarties nutraukimą lėmusios aplinkybės.

44.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės, kad ieškovė žinojo, kad darbdavys jos neišleidžia atostogų ir prašo vykdyti darbo funkcijas darbo vietoje, tačiau ji pati priėmė sprendimą savavališkai neatvykti į darbą nurodytu laikotarpiu, dėl ko ieškovei fiksuotos pravaikštos, leidžia spręsti, kad ieškovė suprato (turėjo suprasti), kad toks jos elgesys yra nepriimtinas darbdaviui. Iš bylos duomenų darytina išvada, kad atsakovė tokį ieškovės elgesį (požiūrį į darbdavės teisėtus nurodymus ir atsakovės darbo drausmės pažeidimą neatvykus į darbą, nesant suteiktų atostogų ir nesuderinus nuotolinio darbo) pagrįstai įvertino kaip ieškovės netinkamumą sulygtam darbui. Išdėstyto pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog ieškovė iš darbo DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu atleista neteisėtai, priešingai, byloje ištirti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad atsakovė turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad ieškovės išbandymo rezultatai nepatenkinami. 

45.       Apeliantės atleidimą iš darbo pripažinus teisėtu ir pagrįstu, nėra pagrindo tenkinti ir apeliantės išvestinių reikalavimų dėl pripažinimo, kad tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką ir išeitinės išmokos priteisimo. Apeliantė taip pat prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą, tačiau nenustačius atleidimo iš darbo neteisėtumo, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovės veiksmų,  kaip vienos iš būtinųjų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra pagrindo vertinti ieškovės nurodomos neturtinės žalos dydžio ir tenkinti jos reikalavimo dėl tokios žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir kitus ieškovės ieškinyje pareikštus reikalavimus.

        Dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų ir atsakovės pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio

46.       Nagrinėjamoje byloje atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pakeisti pirmosios instancijos sprendimo dalį dėl atsakovės naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė, kad šiuo sprendimu atsakovei nebuvo priteista dalis atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų - 847 Eur suma, nors buvo pateikti jų apmokėjimą pagrindžiantys dokumentai. Atsakovė nurodė, jog klaidinga pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio galėjo susidaryti dėl to, kad elektroniniu būdu suformavus bylos tomus, pateikti apmokėjimus pagrindžiantys dokumentai buvo iškraipyti.

47.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus 2025 m. sausio 8 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 20250108-1 ir 2025 m. sausio 20 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 20250120-1 apmokėjimą patvirtinančius dokumentus, sprendžia, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovės pateikti dokumentai pagrindžia, jog buvo faktiškai patirtos ir apmokėtos ir 847 Eur bylinėjimosi išlaidos, kurių pirmosios instancijos teismas nepriteisė kaip neįrodytų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pervedimų išrašų paskirtyje nurodyti sąskaitų faktūrų numeriai sutampa su aukščiau minėtų PVM sąskaitų faktūrų numeriais, todėl nėra pagrindo abejoti šių išlaidų apmokėjimo faktu. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su atsakovės argumentais ir pozicija, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė netinkamą išvadą, nepagrįstai teigdamas, jog atsakovė nepateikė 847 Eur dydžio išlaidų dalies apmokėjimą pagrindžiančių dokumentų; tikėtina, jog tokia klaidinga pirmosios instancijos teismo išvada galėjo būti įtakota techninio pobūdžio (elektroniniu būdu suformuotų bylos tomų) informacijos iškraipymo.

48.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytas nustatytas aplinkybes bei į tai, kad bendra atsakovės pirmosios instancijos teisme patirta 4 658,5 Eur bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių įkainių dydžių, daro išvadą, jog atsakovei papildomai priteistina 847 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, kurią patvirtina į bylą pateikti įrodymai, atitinkamai šioje byloje pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų ir padidinant atsakovei iš ieškovės priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą iki bendros 4 658,50 Eur sumos.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme 

49.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė iš esmės visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai jas ištyrė ir įvertino, pagrįstai sprendė atsakovę įrodžius, jog atsakovė turėjo pakankamą pagrindą nutraukti su darbuotoja sudarytą darbo sutartį DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė atsakovei ne visas jos nurodytas bylinėjimosi išlaidas, nes netinkamai (klaidingai) nustatė atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas tenkinti atsakovės apeliacinį skundą ir Kauno apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 27 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeisti, padidinant iš ieškovės atsakovei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą iki 4 658,50 Eur, kitoje dalyje (dėl ginčo esmės) pirmosios instancijos teismo sprendimą paliekant nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą atmetant.

50. Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, dėl kitų skundų argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos apskųsto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

51. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

52. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, tačiau teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi atsakovė (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Atsakovė pateikė duomenis, kad patyrė 242 Eur bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo parengimą ir 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą (iš viso 2 057 Eur). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad yra pagrindas priteisti iš ieškovės atsakovės 2 057 Eur dydžio ieškovės nagrinėjant bylą apeliacine tvarka partirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1, 2 dalys).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

     Ieškovės A. J. apeliacinį skundą atmesti.

     Atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Atelier Rue“ apeliacinį skundą patenkinti.

        Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. lapkričio 27 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų pakeisti, padidinant atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Atelier Rue“, juridinio asmens kodas 306325270, iš ieškovės A. J. (A. Y.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą iki 4 658,50 Eur (keturių tūkstančių šešių šimtų penkiasdešimt aštuonių eurų 50 ct) bylinėjimosi išlaidų sumos.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Atelier Rue“, juridinio asmens kodas 306325270, iš ieškovės A. J. (A. Y.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 057 Eur (du tūkstančius penkiasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

        Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                        Jorūnė Pukinskienė

                                                                                    Urmila Valiukienė

                                                                        Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė