Administracinė byla Nr. A-3579-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04694-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo O. K. (O. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas O. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), (toliau – ir atsakovas) 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Nurodė, kad nuo 2016 m. vasario 18 d. iki 2016 m. liepos 20 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo per mažai ploto, jose įrengtos perteklinės miegamosios vietos. Sanitarinis mazgas kamerose buvo įrengtas netinkamai, jis neizoliuotas nuo likusio kameros ploto, naudojantis juo nebuvo užtikrinamas privatumas. Kamerose buvo netinkama ventiliacija, drėgna, būdavo šalta, tamsu. Kamerose įrengti metaliniai gultai buvo seni, nelygūs, girgždantys, negalėjo tinkamai išsimiegoti. Stalai kamerose buvo pritaikyti tik dviem asmenims, todėl tekdavo valgyti stovint, stalas ir kėdės buvo įrengti taip, kad buvo nepatogu sėdėti. Nebuvo išduodamos valymo priemonės, už kamerų langų grotų buvo šiukšlių, kurių nebuvo įmanoma išvalyti. Galėjo prausti visą kūną po šiltu vandeniu tik 15 minučių vieną kartą per savaitę. Nesudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius. Kamerose neatliktas remontas, buvo pelėsio. Netinkamai įrengtos vietos rūkymui. Neįrengti evakuaciniai išėjimai. Nebuvo suteikiami trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai. Nebuvo sąlygų užimtumui ir ugdymui. Neužtikrinamas tinkamas gydymas. Nebuvo supažindintas su vidaus tvarka, suimtųjų teisėmis ir pareigomis. Pareigūnai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Buvo dažnai perkėlinėjamas iš vienos kameros į kitą. Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijos buvo asbesto. Tiekiamas maistas buvo netinkamas. Dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė dvasinių išgyvenimų, diskomfortą.
3. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas su pertraukomis laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 18 d. iki 2016 m. liepos 21 d. Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, nes kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus resursus. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Laikomiems asmenims suteikiama teisė ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, tam įrengti įvairaus dydžio pasivaikščiojimo kiemeliai, kurie atitinka nustatytus reikalavimus. Asbestas Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijose nenaudojamas. Maitinimas atitinka nustatytas normas. Suteikiama galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu vandeniu. Suimtieji (nuteistieji) tinkamai aprūpinami patalyne, rankšluosčiais, sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius. Kiekviename aukšte įrengti gesintuvai, nustatyta tvarka įrengti evakuaciniai išėjimai. Elektros instaliacija atitinka nustatytus reikalavimus. Suimtieji ir nuteistieji supažindinami su įstatymais, vidaus tvarkos taisyklėmis ir kitais teisės aktais, kurių turi laikytis. Trumpalaikiai pasimatymai suteikiami teisės aktų nustatyta tvarka. Ilgalaikių pasimatymų patalpų Lukiškių TI-K nėra įrengta, jų suteikimo teisės aktai nenumato. Perkėlimas iš vienos kameros į kitą vykdomas laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas), Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) reikalavimų. Medicininės paslaugos teikiamos nustatyta tvarka, jų kokybė atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Rūkantys asmenys laikomi atskirai nuo nerūkančių. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjo O. K. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 50 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Likusią skundo dalį atmetė. Netenkino atsakovo atstovo Lukiškių TI-K prašymo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. 
7. Pareiškėjas neginčijo atsakovo atstovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Teismas neturėjo pagrindo šiais duomenimis abejoti. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 18 d. iki 2016 m. liepos 21 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 107, 110, 133, 171, 281, 302, 303, 325, 337, 338, 383. Pareiškėjui minėtose kamerose teko nuo 3,61 iki 8,05 kv. ploto, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Įsakymo 1.3.1 punktą ir pareiškėjo teiginius dėl per mažo kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui atmetė kaip neįrodytus. Nors pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo įrengti pertekliniai baldai, papildomai mažinę kameros plotą, teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato pareigos iš bendro kameros ploto, tenkančio asmeniui, išskaičiuoti kameroje esančių baldų užimamą plotą.
8. Dėl pareiškėjas skundo teiginių, kad sanitarinis mazgas kamerose buvo įrengtas netinkamai, jis neizoliuotas nuo likusio kameros ploto, naudojantis juo nebuvo užtikrinamas privatumas, atsižvelgęs į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktą, atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateiktus duomenis dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teismas pažymėjo, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikė pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui.
9. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad kamerose buvo netinkama ventiliacija, buvo drėgna, buvo pelėsių, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 16, 17, 39 punktų nuostatas. Taip pat įvertino atsakovo atstovo pateiktoje Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymoje nurodytus duomenis dėl kamerų vėdinimo, ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – NVS Centras) 2016 m. spalio 7 d. patikrinimo akto ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – Vilniaus VSC) 2016 m. kovo 4 d. patikrinimo akto turinį. Padarė išvadą, kad teismas neturi pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu kamerose buvo pelėsio, o ventiliacija, drėgmė neatitiko nustatytų higienos normų reikalavimų.
10. Pasisakydamas dėl skundo teiginių, kad kamerose buvo šalta, teismas taip pat atsižvelgė į HN 134:2015 16 punktą ir į NVS Centro 2016 m. spalio 7 d., 2016 m. liepos 28 d. patikrinimo aktus. Pripažino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, iš esmės atitinkančiomis nustatytus reikalavimus gyvenamųjų patalpų oro temperatūrai.
11. Atsižvelgęs į Pareiškėjas HN 134:2015 14 punkto reikalavimus dirbtinei apšvietai ir NVS Centro patikrinimo aktų turinį, teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, iš esmės atitinkančiomis teisės aktais nustatytus dirbtinio apšvietimo reikalavimus.
12. Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose įrengti metaliniai gultai buvo seni, nelygūs, girgždantys, dėl to pareiškėjas negalėjo tinkamai išsimiegoti, stalai kamerose buvo pritaikyti tik dviem asmenims, todėl tekdavo valgyti stovint, stalas ir kėdės buvo įrengti taip, kad buvo nepatogu sėdėti. Atsižvelgęs į Taisyklių 14.6–14.9 punktų nuostatas ir atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie Lukiškių TI-K įrengimą, sprendė, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose buvo nuo 1 iki 4 gultų, pareiškėjui tenkantis kamerų plotas svyravo nuo 3,61 iki 8,05 kv. m. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerose buvo laikomas vienas arba dviese, todėl pripažino, kad pareiškėjui jo laikymo Lukiškių TI-K metu užteko vietos prie stalo. Be to, pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją nei dėl gultų būklės, nei dėl nepatogių kėdžių ar stalų nesikreipė. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ginčo laikotarpiu gultų, stalų, kėdžių būklė buvo netinkama, jie buvo sulūžę ar dėl jų galimų trūkumų pareiškėjas būtų patyręs sužalojimų ar kitokio pobūdžio žalą. Todėl pareiškėjo teiginius dėl netinkamos būklės gultų, nepatogių stalų ir kėdžių vertino kaip abstrakčius ir nesudarančius pagrindo pripažinti jo teisių pažeidimo.
13. Spręsdamas dėl skundo teiginių, kad nebuvo išduodamos valymo priemonės, už kamerų langų grotų buvo šiukšlių, kurių nebuvo įmanoma išvalyti, pagrįstumo, teismas vadovavosi HN 134:2015 35, 37 punktais, atsižvelgė į NVS Centro 2016 m. rugsėjo 29 d. patikrinimo akto turinį, į tai, kad pareiškėjas jo laikymo metu su skundais ar prašymais dėl valymo priemonių neišdavimo nesikreipė, ir konstatavo, kad teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui nustatyta tvarka nebuvo išduodamos valymo priemonės. Pažymėjo, kad Taisyklių 14.1 punkte numatyta, jog kameroje turi būti langas, lango angoje įstatomos metalinės grotos, lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Už kamerų švarą ir tvarką atsakingi ir patys jose laikomi asmenys. Todėl pareiškėjo teiginius dėl susikaupusių šiukšlių už langų grotų atmetė kaip nesudarančius pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo.
14. Teismas atsižvelgė į HN 134:2015 44 punkto nuostatas dėl galimybės ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, į atsakovo pateiktus duomenis šiuo klausimu, į tai, kad pareiškėjas skunde pripažįsta, kad turėjo galimybę nusiprausti vieną kartą per savaitę, skundais ar prašymais dėl galimų tokio pobūdžio pažeidimų į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Pažymėjo, kad teisės aktai nenumato pareigos Lukiškių TI-K užtikrinti galimybę suimtiesiems ir nuteistiesiems prausti kūną po šiltu vandeniu dažniau nei kartą per savaitę, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.
15. Pasisakydamas dėl skundo argumentų, kad Lukiškių TI-K nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius, teismas vadovavosi HN 134:2015 40 punktu, atsakovo atstovo pateiktais duomenimis ir pažymėjo, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kada jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu būtų kreipęsis su skundais ar prašymais dėl jo teisių pažeidimo šiuo aspektu, todėl sprendė, kad atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstraktaus pobūdžio teiginius ir juos laikė neįrodytais.
16. Atsižvelgęs į HN 134:2015 12 punktą, į atsakovo atstovo argumentus, kad remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal poreikį, turimus materialinius resursus, į Vilniaus VSC, NVS Centro patikrinimo aktus, bei į tai, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių kamerų, kuriose remontas galimai nebuvo atliktas, su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K nesikreipė, teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai dėl neatlikto remonto atmestini kaip abstraktūs ir neįrodyti.
17. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K netinkamai įrengtos vietos rūkymui, teismas pažymėjo, jog pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu galiojusio Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas numatė, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsižvelgė į HN 134:2015 7 punktą ir į tai, kad Taisyklės nenumato specialių patalpų rūkymui suimtiesiems ir nuteistiesiems įrengimo, į atsakovo atstovo pateiktą informaciją, kad rūkantys ir nerūkantys asmenys apgyvendinami atskirai, atsižvelgiant į jų pageidavimus, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais bei į tai, kad Vilniaus VSC ir NVS Centras atliktų patikrinimų metu tokio pobūdžio pažeidimų Lukiškių TI-K nenustatė. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nustatęs, kad jis 2011 m. lapkričio 14 d. nurodė, kad yra rūkantis, ir byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu būtų prašęs apgyvendinti jį atskirai nuo rūkančių asmenų, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog Lukiškių TI-K pareigūnai šiuo aspektu būtų atlikę neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu.  
18. Atsižvelgęs į atsakovo atstovo atsiliepime pateiktus duomenis, teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai dėl evakuacijos išėjimų nebuvimo vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo susidūręs su grėsme, kurios būtų galima išvengti pasinaudojus evakuaciniais išėjimais ar pareiškėjas būtų dėl to patyręs kitokių nepatogumų.
19. Atsižvelgęs į suimtųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką tuo klausimu, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad nebuvo suteikiami trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai, tačiau konkrečiai nenurodė, kada jis kreipėsi dėl pasimatymų suteikimo, kada pasimatymai jam nebuvo suteikti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų suteikimo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K, rašęs dėl to skundus ar pan. Todėl pareiškėjo skundo argumentus dėl nesuteiktų trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų vertino kaip abstrakčius ir neįrodytus.
20. Spręsdamas dėl skundo teiginių, kad nebuvo sąlygų užimtumui ir ugdymui, pagrįstumo, teismas atsižvelgė į atsakovo atstovo pateiktą informaciją apie suimtųjų Lukiškių TI-K laisvalaikio užimtumo organizavimą ir į tai, kad norėdami dalyvauti visuomeninėje ar kitoje veikloje asmenys turi parodyti iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Byloje duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K dėl nesuteiktos galimybės jam pasinaudoti užimtumo priemonėmis nėra. Todėl pareiškėjo teiginius, jog jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nebuvo pakankamai galimybių tenkinti ugdymo poreikius ir dalyvauti įvairiuose užimtumo ir socialinės reabilitacijos programose, atmetė kaip nepagrįstus.
21. Iš pateiktos į bylą pareiškėjo sveikatos istorijos teismas nustatė, kad pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu dėl iškvietimo pas gydytojus kreipėsi 6 kartus, buvo nuolat konsultuojamas įvairių specializacijų gydytojų (psichiatro, chirurgo, dermatologo, urologo, bendrosios praktikos gydytojo), buvo siunčiamas konsultacijoms į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kartais apžiūrų atsisakydavo. Todėl teismas vertino, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tinkamai vykdė jiems priskirtas pareigas, užtikrindami galimybę pareiškėjui pasinaudoti būtinomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis.
22. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad jis nebuvo supažindintas su vidaus tvarka, suimtųjų teisėmis ir pareigomis, teismas atsižvelgė į atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateiktus paaiškinimus, kad pareiškėjas, kaip ir visi atvykstantys į Lukiškių TI-K asmenys, buvo supažindintas su įstatymais, vidaus tvarkos taisyklėmis ir kitais teisės aktais, kurių turi laikytis ir nepažeisti, įspėtas apie atsakomybę. Blankas su pareiškėjo supažindinimo žyma saugomas pareiškėjo asmens byloje. Pareiškėjas skunde nekonkretizavo, kokiu būdu galimas netinkamas supažindinimas su minėtais teisės aktais jam sukėlė neturtinę žalą ar kitaip pažeidė jo teises, su panašaus pobūdžio prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Todėl teismas pareiškėjo skundo teiginius šiuo aspektu vertino kaip deklaratyvius ir neįrodytus.
23. Dėl skundo teiginių, kad pareigūnai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, kad pareiškėjas buvo dažnai perkėlinėjamas iš vienos kameros į kitą, teismas pažymėjo, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, spręsdama, kokiose konkrečiose tardymo izoliatoriaus patalpose apgyvendinti suimtąjį, privalo užtikrinti šiame straipsnyje įtvirtintus izoliavimo reikalavimus, tačiau suimtųjų paskirstymo į konkrečias kameras kriterijai teisės aktuose nėra nustatyti. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, jog jo atžvilgiu buvo pažeisti Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti izoliavimo reikalavimai, o pareiškėjo teiginys dėl per dažno perkėlinėjimo į kitas kameras, paremtas tik subjektyvia pareiškėjo nuomone. Be to, pareiškėjo teiginiai dėl dažno perkėlinėjimo į kitas kameras, neatitinka faktinių duomenų. Iš atsakovo atstovo pateiktos informacijos teismas nustatė, kad pareiškėjo perkėlimai į kitas kameras itin dažnai nevyko. Pareiškėjas per jo sulaikymo laikotarpį buvo apgyvendintas 11 kamerų, buvo išvykęs į Marijampolės apskrities areštinę, todėl jo apgyvendinimas kitose kamerose buvo neišvengiamas. Teismas nusprendė, kad negalima pripažinti, jog atsakovo atstovas, pareiškėją apgyvendindamas konkrečiose Lukiškių TI-K kamerose, jį perkeldamas, pažeidė teisės aktų reikalavimus ar viršijo teisės aktais suteiktus įgaliojimus. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjo atžvilgiu būtų pasireiškęs kitokio pobūdžio pareigūnų piktnaudžiavimas, jis dėl to Lukiškių TI-K administracijai nesiskundė. Todėl pareiškėjo teiginius šiuo aspektu atmetė kaip abstrakčius ir neįrodytus.
24. Teismas atmetė kaip deklaratyvius ir nepagrįstus byloje surinktais įrodymais, pareiškėjo teiginius, kad Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijose buvo asbesto. Darydamas tokias išvadas, teismas atsižvelgė į atsakovo atstovo Ūkio skyriaus pažymą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu, bei atsižvelgė į tai, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl kenksmingos sveikatai aplinkos (asbesto) kreipėsi į kompetentingas institucijas.
25. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių dėl netinkamo maisto, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintą Fiziologinės mitybos normą nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, kur vienam asmeniui per parą turi tekti 2 298 kcal, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymą, valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138, Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto tyrimų 2014 m. sausio 13 d. protokolą, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Cheminių tyrimų skyriaus 2015 m. gruodžio 22 d. cheminių tyrimų protokolą. Pažymėjo, kad pareiškėjas argumentų dėl netinkamos maisto kokybės įrodymais nepagrindė, dėl šių pažeidimų su skundais ar prašymais nei laikymo Lukiškių TI-K metu, nei vėliau nesikreipė, todėl šiuos pareiškėjo teiginius atmetė kaip neįrodytus.
26. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas, naudojantis sanitariniais įrenginiais. Todėl pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, dėl ko jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė.
27. Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė, kad privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimas buvo minimalaus pobūdžio, kadangi kamerose, be pareiškėjo, apie pusę jo buvimo Lukiškių TI-K laiko buvo laikomas dar vienas asmuo. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad minėtas pažeidimas lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas atsižvelgė į pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenis ir pažymėjo, kad neturi pagrindo spręsti, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Esant tokioms aplinkybėms, sprendė, kad pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 3 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 50 Eur sumos priteisimas.
28. Dėl atsakovo atstovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas pažymėjo, kad atsakovo atstovas su atsiliepimu į skundą, kuriuo prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, pateikė 41 lapą su bylos nagrinėjimu susijusios medžiagos. Dokumentai į bylą pateikti elektroninių ryšių priemonėmis, jie teismui popierine forma pateikti nebuvo, todėl konstatavo, kad realių dokumentų kopijų darymo išlaidų atsakovo atstovas nepatyrė. Kita vertus, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš esmės yra pagrįstas, todėl negalima teigti, kad sprendimas priimtas atsakovo naudai.

III.

29. Pareiškėjas O. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
30. Nurodo, kad teismas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skunduose ir teismo posėdžio metu teiktus rašytinius ir žodinius paaiškinimus, o atsakovo duomenis iš dalies laikė pagrįstais.
31. Nesutinka su pareiškėjui priteistos neturtinės žalos dydžiu.
32. Toliau apeliaciniame skunde pareiškėjas dėsto tuos pačius argumentus dėl jo nesupažindinimo su laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, suimtųjų teisėmis ir pareigomis, draudimais bei atsakomybe, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.
33. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo, gyvenamąjį plotą tenkantį vienam asmeniui apskaičiuoti tik pagal miegamųjų vietų skaičių, esantį toje kameroje.
34. Pažymi, kad atsakovo atstovas nepateikė tikslių duomenų apie asmenų skaičių kamerose visos dienos metu, be to, pateikti duomenys neatspindi realaus konkrečią dieną kameroje buvusių asmenų skaičiaus, dėl jų įkėlimo/iškėlimo į kameras, kurie vykdomi po rytinio patikrinimo ar po vakarinio patikrinimo.
35. Taip pat nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto, neatsižvelgė į kamerose esančių baldų ir sanitarinio mazgo užimamus plotus. Taip pat nurodo, kad kamerose buvo ir perteklinių baldų, kurių kamerose iš viso neturėjo būti ir, kurie taip pat mažina laisvą kameros plotą.
36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis, kad kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas buvo švarios ir atitiko higienos normų reikalavimus. Toliau apeliaciniame skunde dėsto tas pačias aplinkybes dėl drėgmės, vėdinimo, temperatūros, sienų būklės, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad sienų pelėsis, grybelis ir drėgmė tiesiogiai veikė pareiškėjo sveikatą ypač per kvėpavimo takus, kosulys, dusulys, gerklės perštėjimas, taip pat nuo drėgmės – odos raukšlėjimas, nagų žydėjimas, šaltis ypač veikė sąnarius. Be minėtų aplinkybių sveikatai, pareiškėjas kentėjo didelius nepatogumus, pašaliniai kvapai, papildomų daiktų turėjimas (dėl šalčio), šalčio kentėjimas, orumo pažeminimas.
37. Nesutinka su įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl gyvenamojoje aplinkoje laisvai prieinamo civilinėje apyvartoje uždrausto asbesto buvimo. Prašo pripažinti asbesto gaminių buvimą gyvenamojoje aplinkoje, kėlusiu didelę grėsmę pareiškėjui, jo sveikatai ir net gyvybei.
38. Nesutinka su teismo išvadomis dėl suteikiamo gulto ir prašo pripažinti, kad atsakovas suteikė netinkamą miegamąją vietą pareiškėjui, t. y. suteikė daugiavietį – dviaukštį gultą, dėl ko pareiškėjas patyrė daug nepatogumų, susierzinimo, nervinės įtampos.
39. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo išvadomis dėl teisės naudotis dušu suteikimo, nurodydamas Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendaciją Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių (Ministrų Komitetas priėmė 2006 m. sausio 11 d. 952-ame Ministrų pavaduotojų posėdyje), kurios 19.4. punkte teigiama, kad atitinkamų vonios ir dušo įrengimų skaičius turi būti pakankamas, kad kalinys galėtų maudytis klimatą atitinkančioje temperatūroje, jei galima, kiekvieną dieną, bet ne rečiau kaip du kartus per savaitę ar dažniau, jei to reikia higienai palaikyti.
40. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjui nesuteikto tinkamo užimtumo už kameros ribų, t. y. pareiškėjas 23 valandas per parą buvo priverstas būti patalpoje, Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis. Todėl prašo pripažinti, kad atsakovas pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, laikydamas pareiškėją kameroje 23 valandas ilgą laikotarpį.
41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, jis patyrė psichologinį ir fizinį smurtą, didelių nepatogumų, psichologinį išsekimą, atsirado fobijos, kankinimo, orumo pažeminimo, dvasinio sukrėtimo pasekmes, kankino ilgą laiką nemyga, dažnai skaudėdavo galvą, po bausmės pabaigos dar metus, pasidarė agresyvus ir dirglus, pasireikšdavo sveikatos sutrikimai, kurių anksčiau nebūdavo, nuolat pergyveno, kalinimo metu, dėl pavojaus būti susargdintam sunkia liga – vėžiniais susirgimais, iš ko ir kildinama neturtinės žalos atsiradimas.
42. Teigia, kad atsakovas tyčia neužtikrina tinkamų kalinimo sąlygų, nes apie pažeidimus Lukiškių TI-K žino jau nuo 2009 metų.
43. Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
44. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.
45. Mano, kad būtina įrodyti, jog tam tikri skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes.
46. Teigia, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
47. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino bylos aplinkybes, įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.
48. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

49. Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.
50. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis atlyginimo.
51. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas, naudojantis sanitariniais įrenginiais, laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 18 d. iki 2016 m. liepos 21 d., pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
52. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, apeliaciniame skunde prašė priteisti 3 000 Eur, nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodė, kad Lukiškių TI-K jo tinkamai nesupažindino su teisėmis. Manė, kad teismas netinkamai nustatė vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, neatsižvelgė į kamerose esantį miegamų vietų skaičių, nemažino jo baldų ir sanitarinio mazgo užimamu plotu, netinkamai įvertino aplinkybes dėl švaros, drėgmės, vėdinimo, temperatūros, sienų būklės kamerose, asbesto poveikio, pareiškėjui suteikto gulto būklės, teisės praustis po dušu, užimtumo už kameros ribų organizavimo ir padarė nepagrįstas išvadas.
53. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.
54. Nagrinėjant administracines bylas dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, pirmiausia, svarbu pažymėti, jog baudžiamajame įstatyme nustatytų sankcijų, susijusių su asmens laisvės ribojimu, sukeliamos neigiamos pasekmės sudaro būtinąjį bausmės elementą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas). Valstybė, taikydama asmenims įstatyme įtvirtintus laisvės suvaržymus, prisiima dėl šių asmenų atsakomybę, inter alia (be kita ko) pozityvias pareigas užtikrinti, kad asmuo laisvės atėmimo vietose nepatirtų didesnių ribojimų nei tie, kurie paprastai būdingi laisvės atėmimo bausmės įgyvendinimui.
55. Šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja, jog laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, todėl valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrina, jog yra gerbiamas jų orumas bei kitos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės, kurias įtvirtina tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija (21 str. 3 d.), tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (3 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir jame nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką).
56. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p.).
57. Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į bendrą šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius kaltinimus, kuriais remiasi pareiškėjas (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3467-624/2016, 2016 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-822/2016, 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-788-146/2016). Laiko tarpas, kuriuo asmuo yra laikomas konkrečiomis sąlygomis, taip pat turi būti vertinamas (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimo byloje Alver prieš Estiją (pareiškimo Nr. 64812/01) 50 p.). Vertinant kalinimo sąlygų tinkamumą atsižvelgiama ne tik į ploto, skiriamo vienam asmeniui, normas, bet ir kitas aplinkybes, susijusias su galimybe būti lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais.
58. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.    Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados.
59. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus ir remiantis jau byloje esančia medžiaga.
60. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90) 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
61. Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d., su vėlesniais pakeitimais), pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007 ir kt.).
62. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su ploto trūkumu, švara, drėgme, vėdinimu, temperatūra, sienų būkle kamerose, asbesto poveikio, pareiškėjui suteikto gulto būklės, teisės praustis po dušu, užimtumo už kameros ribų organizavimo, supažindinimo su teisėmis, vertinimu ir jų nekartoja, remiasi padarytomis išvadomis.
63. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo paminėto reikšmingo kalinimo sąlygų pažeidimo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo daugiausia yra grindžiami deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.
64. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjui visą jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį buvo užtikrintas teisės aktų reikalavimus atitinkantis vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, papildomai pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, turi būti atimamas kameroje esančio sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas. Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi nagrinėjamu atveju nei kameroje esančių baldų, nei sanitarinio mazgo užimamas plotas nėra reikšmingas, nes ploto pažeidimas nėra nustatytas.
65. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą, įtvirtintos inter alia (lot. be kita ko, įskaitant) Konvencijos 8 straipsnyje, naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose pažeidimą. Bylos duomenys patvirtina, kad šį teisė pareiškėjui nebuvo užtikrinta visą jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį – 147 dienas.
66. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
67. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis didintinas iki 300 Eur ir laikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui.
68. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimas atitinkamai keistinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo O. K. (O. K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui O. K. (O. K.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė