Administracinė byla Nr. A-2136-662/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00965-2012-8
Procesinio sprendimo kategorija 14.3.3; 14.4; 14.6; 14.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. lapkričio 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „JGK statyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „JGK statyba“ skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „JGK statyba“ (toliau – ir UAB „JGK statyba“, pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde, kurį patikslino, (II t., b. l. 59–71, III t., b. l. 89) prašė:
- panaikinti Vilniaus apskrities Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) seniūnijų Vilniaus miesto kadastro vietovės laisvos valstybinės žemės plane M1:10000, 2011 m. spalio 17 d. parengtame UAB „Arlitanus“ projekto autorės Z. G. ir patvirtintame Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-5995, priskyrimą laisvos valstybinės žemės fondui (3,76 ha plotai, pažymėti Nr. 73, 71, 70 ir 74);
- panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2012 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 1T-(9.5)-21 ir 2012 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. ISS-(3.5)-993, išduoti sutikimą pareiškėjui atlikti Vilniaus miesto valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1397V ir Vilniaus rajono savivaldybės 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 511 patvirtinto detaliojo plano apie 11,5 ha ploto dalies korektūrą, siekiant įgyvendinti turimas užstatymo teises, plėtojant veiklą gyvenamųjų namų komplekso statybai ir eksploatacijai skirtoje teritorijos dalyje, pažymėtoje skaičiumi 2, nekeičiant šios teritorijos dalies dabartinės tikslinės žemės naudojimo paskirties ir būdo.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1990 m. gegužės 16 d. potvarkiu Nr. 142p suformavo 42,8 ha žemės sklypą, skirtą gyvenamųjų namų statybai ir jį paskyrė Vilniaus miesto statomų jaunimo gyvenamųjų kompleksų direkcijai. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. gruodžio 13 d. potvarkiu Nr. 985p nustatė sąlygas, kurių pagrindu užstatymo teisė galėjo būti perleista UAB „JGK statyba“. UAB „JGK statyba“ įvykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas sąlygas, perėmė užstatymo teisę. Pareiškėjo veiksmų teisėtumas perimant užstatymo teisę buvo tikrinamas – Revizijų departamentas 1996 m. gegužės 12 d. aktu konstatavo, kad UAB „JGK statyba“, įvykdžiusi Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkį Nr. 985p, yra teisėtas užstatymo ir kitų teisių į žemės sklypą perėmėjas. UAB „JGK statyba“ nurodytame žemės plote statė infrastruktūrą (vandentiekio, nuotekų, lietaus nuotekų, elektros tinklus, kelius) ir gyvenamuosius namus, t. y. iš esmės gerino užstatymui suteiktą žemės sklypą. Pakitus žemės vertei, asmenys ėmė reikalauti, kad jiems būtų atkurtos nuosavybės teisės individualių gyvenamųjų namų statybai skirtoje žemėje. Teismų sprendimais 42,8 ha žemės plotas buvo sumažintas iki 33 ha. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2008 nurodė, kad 33 ha žemės sklypas yra skirtas individualių gyvenamųjų namų statybai, todėl nuosavybės teisių atkūrimas šioje žemėje nėra galimas nepriklausomai nuo to, kas būtų žemės naudotoju. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-23/2007 konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkiu Nr. 142p pareiškėjui suteiktas 42,8 žemės sklypas yra valstybės išperkama žemė. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo pareigūnai išgalvotais motyvais ir teismų sprendimais šioje žemėje, kuri skirta individualių namų statybai, pradėjo nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, o tai pareiškėjui trukdo sudaryti nuomos sutartis dėl viso 33 ha žemės sklypo. Be to, nuomos sutartims sudaryti yra būtina nustatyti 33 ha žemės sklypo ploto ribas. Atsakovas nėra įvykdęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 1 d. sprendimo byloje Nr. I-647-8/2005, t. y. nesuderino su pareiškėju 33 ha ploto žemės sklypo ribų, trukdė pareiškėjui sudaryti nuomos sutartis su valstybe.
Pareiškėjas, įgyvendindamas turimą užstatymo teisę, 2011 m. lapkričio 3 d. kreipėsi į NŽT Vilniaus žemėtvarkos skyrių, prašydamas išduoti sutikimą pareiškėjui atlikti Vilniaus miesto valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1397V ir Vilniaus rajono savivaldybės 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 511 patvirtinto detaliojo plano apie 11,5 ha ploto dalies korektūrą, siekiant įgyvendinti turimas užstatymo teises, plėtojant veiklą gyvenamųjų namų komplekso statybai ir eksploatacijai skirtoje teritorijos dalyje, pažymėtoje skaičiumi 2, nekeičiant šios teritorijos dalies dabartinės tikslinės žemės naudojimo paskirties ir būdo. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2011 m. gruodžio 15 d. raštu atsisakė išduoti sutikimą teritorijos dalies detaliojo plano rengimui, motyvuodamas tuo, kad 33 ha žemės sklype yra suformuoti laisvos valstybinės žemės plotai, kurie nepriskiriami valstybės išperkamai žemei ir yra naudojami nuosavybės teisių atkūrimui. Šį atsakymą pareiškėjas apskundė NŽT, tačiau pastaroji 2012 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 1T-(9.5)-21 pareiškėjo skundą atmetė, sprendimą grįsdama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-415/2010. Pareiškėjo bylą nagrinėjant teisme, NŽT priėmė dar vieną sprendimą – 2012 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. ISS-(3.5)-993. Pareiškėjo manymu, sprendimai yra nepagrįsti, nes negalima priimti sprendimo remiantis kokia nors konkrečia byla esant prieštaringai teismų praktikai. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pareigūnai ir UAB Korporacija „Matininkai“ nesilaikė žemės reformos procesui nustatytų procedūrų ir dėl to kilo ginčas su pareiškėju, taip pat vilkinamas Vilniaus rajono savivaldybės 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 511 patvirtinto detaliojo plano patikslinimas, kuriuo 42,8 ha žemės sklypo plotas buvo sumažintas iki 33 ha, įvertinus tai, kad pagal pirminį detalųjį 1 500 gyventojų komplekso planą nebuvo numatyta užstatyti teritorija, skirta Vilniaus miesto rekreacinei zonai įrengti. Su pareiškėju buvo sudaryta 6,3033 ha žemės sklypo – dalies iš 33 ha žemės sklypo – nuomos sutartis. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2)-5954 pareiškėjas laikė piktnaudžiavimu, nes pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir ŽRĮ) 13 straipsnio 2 dalį, žemė, kuri įsakymu paskirta gyvenamųjų namų statybai ir bendro naudojimo teritorijai, turėjo būti laikoma neprivatizuotina žeme. Nederinant su pareiškėju, žemės plotas buvo sumažintas nuo 33 ha iki 27,87 ha. Pareiškėjo, kuris yra žemės naudotojas, interesai turi būti apsaugoti sudarant sąlygas detaliajame plane numatytai veiklai vykdyti. Ginčui išspręsti reikia taikyti teismų sprendimus dėl Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 513V. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje Nr. 3K-3-399/2008 nurodė, kad 33 ha žemės sklypas skirtas užstatymui ir turi valstybės išperkamos žemės statusą. Tarp pareiškėjo ir valstybės susiklostę žemės santykiai atitinka Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies nuostatas: pareiškėjas yra žemės naudotojas, turintis šią teisę galiojančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkio Nr. 142p pagrindu, todėl pareiškėjas gali būti detalaus planavimo iniciatoriumi pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 20 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas nurodo įvykdęs detaliojo planavimo korektūrą, kurios pakeitimai patvirtinti Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 513V. Nėra pagrindo pareiškėjui neleisti atlikti jo, kaip detaliojo planavimo organizatoriaus, parengto detaliojo plano korektūros. Neduodamas sutikimo, atsakovas užkerta kelią pareiškėjui suformuoti 33 ha žemės sklypą, kaip tai buvo padaryta 2000 m. Pareiškėjas negali realizuoti savo teisių, kaip planavimo organizatorius ir statytojas (statybos užsakovas). Žemės paėmimas į laisvos žemės fondą ir grąžinimas natūra (duomenys neskelbtini) kaimo pretendentams reikštų pareiškėjo užstatymo teisės pasibaigimą, nes nuosavybė į želdinius pereina žemės savininkui. Pareiškėjui nepagrįstai atsisakyta duoti sutikimą rengti apie 11,5 ha žemės sklypo korektūrą. Iš 33 ha ploto žemės sklypo prie laisvos žemės fondo yra priskirta tik 3,76 ha plotas, o pareiškėjui buvo išnuomotas tik 6,3033 ha ploto žemės sklypas. Taigi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkiu Nr. 142p Vilniaus miesto statomų jaunimo gyvenamųjų kompleksų direkcijai suteikto gyvenamųjų namų kompleksui statyti 42,8 ha valstybinės žemės sklypo teritorija Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 513V sumažinta iki 33 ha, o po žemės reformos žemėtvarkos papildymo faktiškai sumažinta iki 27,87 ha. Pareiškėjui turėtų būti siūloma savo lėšomis atlikti žemės sklypų prie pastatytų gyvenamųjų namų ar inžinierinių tinklų formavimą, žemės tvarkymo darbus, būtinus individualių gyvenamųjų namų valdų žemės sklypų naudojimui pagal teritorijų planavimo dokumentuose nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, bei Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 punkte nustatyta tvarka nupirkti iš valstybės juos be aukciono. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-5995 laisvos valstybinės žemės fondui priskirti plotai, pažymėti Nr. 73, Nr. 71, Nr. 70 ir Nr. 74, patenka į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkiu Nr. 142p Vilniaus miesto statomų jaunimo gyvenamųjų kompleksų direkcijai suteikto gyvenamųjų namų kompleksui statyti 42,8 ha valstybinės žemės sklypo teritoriją.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateiktame atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka.
Teigė, kad įsiteisėjus atsiliepime nurodytiems teismų sprendimams pareiškėjas, pasibaigus nuomos teisiniams santykiams, nebeturi reikalavimo teisės dėl 33 ha teritorijoje esančių valstybinės žemės plotų. Pareiškėjas nėra apie 11,5 ha ploto teritorijoje, kurioje prašo leisti detaliojo plano korektūrą, naudotojas, kaip tai apibrėžiama Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje, todėl jo reikalavimas duoti sutikimą rengti detaliojo plano korektūrą šioje teritorijoje yra nepagrįstas. Buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijos laisvoje valstybinėje žemėje numatoma projektuoti natūra grąžinamos žemės sklypus ir atkurti piliečių nuosavybės teises į žemę. Pareiškėjas neturi reikalavimo teisės dėl viso jo nurodomo 33 ha žemės sklypo ploto, nes pasibaigė šios žemės naudojimo teisėtumą patvirtinantis pagrindas – nuomos teisiniai santykiai, kurių atsiradimo pagrindas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkis Nr. 142p. Šiuo aktu pareiškėjas jau negali pagrįsti teisės reikalauti, kad atitinkamas atsakovo struktūrinis padalinys rengtų žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą ir šiuo potvarkiu suteiktą žemės sklypą pažymėtų kaip valstybės išperkamą žemę. Pagal TPĮ 20 straipsnio 2 dalies nuostatą, detaliojo planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos gali būti perduotos tik žemės sklypų valdytojams ir naudotojams, todėl pareiškėjui negali būti pripažinta teisė perimti detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas dėl apie 11,5 ha teritorijos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjo reikalavimą panaikinti Vilniaus apskrities Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) seniūnijų Vilniaus miesto kadastro vietovės laisvos valstybinės žemės plane M1:10000, 2011 m. spalio 17 d. parengtame UAB „Arlitanus“ projekto autorės Z. G. ir patvirtintame Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-5995, priskyrimą laisvos valstybinės žemės fondui (3,76 ha plotai, pažymėti Nr. 73, 71, 70 ir 74) paliko nenagrinėtą, o likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir dėl NŽT 2012 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. 1T-(9.5)-21 ir 2012 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. ISS-(3.5)-993. Nurodė, jog pareiškėjo kreipimosi į atsakovą metu, t. y. 2011 m. lapkričio 3 d., galiojusios redakcijos TPĮ 20 straipsnyje buvo nustatyta, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatoriai yra savivaldybės administracijos direktorius, taip pat valstybinės žemės valdytojai. Tuo pačiu numatyta galimybė savivaldybei ar valstybinės žemės valdytojui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis sudaryti sutartis dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui (TPĮ 20 str. 2 d.). Teismas išdėstė žemės valdytojo ir naudotojo sąvokas, apibrėžtas Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 ir 26 dalyse.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2014 nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1990 m. gegužės 16 d. potvarkiu Nr. 142p Vilniaus miesto statomų jaunimo gyvenamųjų kompleksų direkcijai, kurios teises ir pareigas nuo 1991 m. rugpjūčio 19 d. perėmė UAB „JGK statyba“, suteikė 42,8 ha žemės sklypą gyvenamųjų namų kompleksui statyti, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, tuomečio (duomenys neskelbtini) tarybinio ūkio teritorijoje. Vilniaus rajono savivaldybės taryba 1996 m. lapkričio18 d. sprendimu Nr. 511 42,8 ha žemės plotą sumažino iki 33 ha ir patvirtino Jaunimo gyvenamojo komplekso, esančio Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, detalųjį planą. Teismų sprendimais kitose bylose tarp tų pačių asmenų (Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-430-45/06, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-484/2008, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 26 d. sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I4-1078/04, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-277-340/2013 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2014) nustatyta, kad UAB „JGK statyba“ turėta iš nuomos santykių atsiradusi teisė valdyti žemės sklypą pasibaigė (išskyrus dėl 6,3033 ha), vadinasi, baigėsi ir teisė reikalauti suderinti 33 ha sklypo ribas. Šie teismų procesiniai sprendimai yra priimti dalyvaujant tiems patiems asmenims, todėl juose nustatyti faktai iš naujo neįrodinėtini (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 str. 2 d.).
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo kreipimosi į atsakovą metu, t. y. 2011 m. lapkričio 3 d., teismų sprendimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A63-415/2010 dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 26 d. sprendimo) buvo nustatyta, kad pareiškėjui baigėsi teisė valdyti iš nuomos santykių atsiradusį žemės sklypą bei teisė reikalauti suderinti 33 ha žemės sklypo ribas, t. y. pareiškėjui nesant ginčo žemės sklypo – apie 11,5 ha dalies, įeinančios į 33 ha žemės plotą, teisėtu valdytoju ar šios žemės naudotoju, negali būti perduotos detaliojo planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos, kaip tai numatyta TPĮ 20 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjo patikslintame skunde nurodyta aplinkybė, kad be išsinuomoto 6,3033 ha sklypo jis pretendavo išsinuomoti likusią 33 ha žemės sklypo dalį, taip pat pageidauja ją pirkti, nėra svarbi nagrinėjamuoju atveju, nes jokia ginčo žemės sklypo nuomos ar pirkimo–pardavimo sutartis nėra pateikta. Dėl galimybės išsinuomoti pareiškėjui ginčo žemės sklypą teismas nepasisakė, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, ar pareiškėjas atitinka Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 ar 26 dalių reikalavimus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, atsakovo atsisakymas duoti sutikimą rengti minėto žemės sklypo korektūrą laikytas pagrįstu. Pareiškėjo ginčijamuose aktuose (NŽT 2012 m. kovo 7 d. sprendime Nr. 1T-(9.5)-21 ir 2012 m. birželio 4 d. sprendime Nr. ISS-(3.5)-993) atsakovas išsamiai paaiškino atsisakymo duoti sutikimą pareiškėjui atlikti Vilniaus miesto valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1397V ir Vilniaus rajono savivaldybės 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 511 patvirtinto detaliojo plano apie 11,5 ha ploto dalies korektūrą motyvus. Minėti sprendimai pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), teisės aktų normomis. Teismas sprendė, kad jie atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, todėl nėra juridinio pagrindo jų naikinti.
Dėl reikalavimo išduoti sutikimą rengti detaliojo plano dalies korektūrą teismas nurodė, kad šis pareiškėjo reikalavimas išduoti sutikimą pareiškėjui atlikti Vilniaus miesto valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1397V ir Vilniaus rajono savivaldybės 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 511 patvirtinto detaliojo plano apie 11,5 ha ploto dalies korektūrą, siekiant įgyvendinti turimas užstatymo teises, plėtojant veiklą gyvenamųjų namų komplekso statybai ir eksploatacijai skirtoje teritorijos dalyje, pažymėtoje skaičiumi 2, nekeičiant šios teritorijos dalies dabartinės tikslinės žemės naudojimo paskirties ir būdo, laikytinas išvestiniu iš ankščiau aptartų pareiškėjo reikalavimų, todėl jis taip pat negali būti tenkinamas.
Dėl Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2)-5995 teismas nurodė, kad pareiškėjas patikslintame skunde (II t., b. l. 59–71) prašo panaikinti Vilniaus apskrities Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) seniūnijų Vilniaus miesto kadastro vietovės laisvos valstybinės žemės plane M1:10000, 2011 m. spalio 17 d. parengtame UAB „Arlitanus“ projekto autorės Z. G. ir patvirtintame Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-5995, priskyrimą laisvos valstybinės žemės fondui (3,76 ha plotai, pažymėti Nr. 73, 71, 70 ir 74). Iš esmės laikyta, kad šiuo reikalavimu pareiškėjas ginčija NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2)-5995, kuriuo patvirtintas Vilniaus miesto kadastro vietovės (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) seniūnijų teritorijos, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtos Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymui rengti parinktos teritorijos ribos pagal pridedamą schemą bei plotas – 1828,60 ha, kuriame projekto autorė Z. G. vykdys žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo darbus. Tuo pačiu patvirtintas valstybinės žemės sklypų, kuriuose bus vykdomi projektavimo darbai, sąrašas ir 2011 metais patikslintas valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planas ir eksplikacijoje nurodyti patikslinti duomenys (III t., b. l. 81–88). Pažymėta tai, kad tokio reikalavimo pareiškėjas 2012 m. balandžio 2 d. pateiktame skunde nebuvo pareiškęs (I t., b. l. 1–3). Šis reikalavimas teismui buvo pateiktas 2012 m. liepos 4 d. Tokio prašymo pareiškėjas nereiškė atsakovui savo 2011 m. lapkričio 3 d. prašyme Nr. 01/101, 2012 m. sausio 2 d. skunde Nr. 01/01, 2012 m. kovo 1 d. prašyme Nr. 01/25 (I t., b. l. 6–12, 16–18, 20–22), į kuriuos pateiktus atsakovo atsakymus – NŽT 2012 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 1T-(9.5)-21 ir 2012 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. ISS-(3.5)-993 – pareiškėjas ginčija šioje byloje.
Teismas išdėstė ŽRĮ 18 straipsnio 3 dalį. Nagrinėjamuoju atveju pareiškėjas į NŽT vadovą dėl NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2)-5995 nesikreipė, taigi nepasinaudojo išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka, kaip tai nustatyta ŽRĮ 18 straipsnio 3 dalyje. ŽRĮ 18 straipsnio 6 dalyje yra nustatytas ir 20 darbo dienų terminas, per kurį turi būti apskųstas NŽT teritorinio padalinio sprendimas ar veiksmai, šio termino pradžią skaičiuojant nuo ginčijamo sprendimo priėmimo, atliktų veiksmų ar atsisakymo juos atlikti (neveikimo) dienos. NŽT vadovui taip pat suteikta teisė, asmeniui prašant, skundo padavimo terminą atnaujinti, jei yra nustatomos svarbios šio termino praleidimo priežastys. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo patikslinto skundo prašymas panaikinti Vilniaus apskrities Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) seniūnijų Vilniaus miesto kadastro vietovės laisvos valstybinės žemės plane M1:10000, 2011 m. spalio 17 d. parengtame UAB „Arlitanus“ projekto autorės Z. G. ir patvirtintame Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-5995, priskyrimą laisvos valstybinės žemės fondui (3,76 ha plotai, pažymėti Nr. 73, 71, 70 ir 74) paliktas nenagrinėtu (ABTĮ 103 str. 1 p.).
III.
Pareiškėjas UAB „JGK statyba“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu dėl pirmojo reikalavimo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą ir šioje dalyje bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kitą teismo sprendimo dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – tenkinti antrąjį ir trečiąjį pareiškėjo reikalavimus (panaikinti NŽT sprendimus ir išduoti sutikimą atlikti veiksmus).
Pareiškėjas nurodo, kad ginčijamas Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2)-5995 yra išvestinis iš 2011 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2)-5954. Teismo išvada, kad yra nepasinaudota ikiteismine ginčo procedūra, neatitinka byloje esančių įrodymų. NŽT direktoriaus 2012 m. kovo 7 d. sprendime Nr. 1T-(9.5)-21 yra nurodyti žemės sklypai Nr. 70 (plotas 1,82 ha), Nr. 71 (plotas 0,22 ha), Nr. 73 (plotas 0,40 ha), Nr. 74 (plotas 1,30 ha) ir pasakyta, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo pozicija yra pagrįsta. Tai, kad ikiteisminiame ginče nebuvo formaliai įrašytas įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2)-5995, savaime nereiškia, kad dėl šio įsakymo nuostatų nevyko ikiteisminis ginčas. Sprendimo turinio analizė rodo, kad ginčas dėl konkrečių žemės plotų vyko, pareiškėjo reikalavimai nebuvo tenkinami, todėl pareiškėjo reikalavimas galėjo ir turėjo būti išnagrinėtas teisme. Jei liktų galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje, tai reikštų formos viršenybę prieš esmę.
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nesant formalių žemės nuomos sutarčių pareiškėjas neturi teisės ginčyti NŽT direktoriaus sprendimų ir prašyti sutikimo detaliojo plano korektūrai, yra teisiškai neteisinga. Vilniaus miesto statomų jaunimo gyvenamųjų kompleksų direkcijai žemės sklypą, dėl kurio detaliojo planavimo ir galimybės jame atkurti nuosavybės teises vyksta ginčas, naudojimui (užstatymui individualiais gyvenamaisiais namais) gavo pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkį Nr. 142p. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. gruodžio 13 d. potvarkiu Nr. 985p nustatė sąlygas, kurių pagrindu užstatymo teisė galėjo būti perleista UAB „JGK statyba“, ir šias sąlygas UAB „JGK statyba“ įvykdė. UAB „JGK statyba“ tapus teisėtu žemės naudotoju, šios teritorijos užstatymas ir atitinkamai valdymas bei naudojimas negalėjo būti trumpalaikis (iki 10 metų). Priešingai, toks žemės naudojimas bei valdymas turi būti nuolatinis ir ilgalaikis (iki 99 metų, kaip nurodyta su pareiškėju sudarytoje 2000 m. spalio 26 d. Valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartyje Nr. 623), nepaisant to, kad formaliai dėl tam tikros teritorijos dalies ne dėl pareiškėjo kaltės nuomos sutartys nebuvo formaliai sudarytos.
Pagal Žemės kodekso 14 straipsnio 5 dalies nuostatas (galiojusias Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gegužės 14 d. potvarkio Nr. 142p ir 1991 m. gruodžio 13 d. potvarkio Nr. 985p priėmimo metu), bet kokio žemės sklypo, nepriklausomai nuo sklypo dydžio, suteikimas priklausė Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencijai. Žemės paskyrimas užstatymui sukūrė teisinius santykius, kuriuose pareigas turėjo ir turi ne tik UAB „JGK statyba“, bet ir valstybė. Kintant teisiniam reguliavimui, valstybė privalėjo užtikrinti, kad UAB „JGK statyba“ teisinė padėtis nepablogėtų, jos teisė statyti 33 ha plote nebūtų apribota. Valstybė, veikianti per Nacionalinę žemės tarnybą, negalėjo kintantį teisinį reguliavimą nukreipti atgal. Vilniaus miesto valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1397V ir Vilniaus rajono savivaldybės 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 511 patvirtinti detalieji planai turi įstatymo galią ir jų nuostatų, apibrėžiančių UAB „JGK statyba“ teisinę padėtį, turi būti laikomasi, nes niekas nepanaikino šios bendrovės statuso.
Pareiškėjas paaiškina, kad 2001 m. birželio 21 d. ir 2002 m. gruodžio 23 d. UAB „JGK statyba“ pateikė prašymus Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui dėl žemės nuomos sutarties sudarymo (ne aukciono tvarka) dėl tos 33 ha sklypo dalies, kurioje dar nebuvo suformuoti pastatytų statinių ir įrenginių namų valdos žemės sklypai. Procedūra iki šiol nėra užbaigta, todėl negalima teigti, kad net ir pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą UAB „JGK statyba“ neturi teisės į žemę, paskirtą jai naudojimui 1991 metais. Pareiškėjas turi teisę į procedūrų užbaigimą, kas gali atvesti į nuomos teisinius santykius. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi šiuo metu galiojančiomis Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 ir 26 dalimis. Teismas privalėjo konstatuoti, kad UAB „JGK statyba“ žemę naudoja administracinių aktų pagrindu (2 str. 11 d.) ir jos teisės turi būti ginamos. Pirmosios instancijos teismo sprendime neatskleista bylos esmė. Pareiškėjo skundo argumentai yra ginčijami naudojant tik du motyvus – pasinaudota ikiteismine ginčo procedūra ir tuo, kad pareiškėjas neturi reikalavimo teisės, nes yra pasibaigę nuomos teisiniai santykiai. Teismo sprendime nėra sisteminės teisės normų analizės, įvertinant teisinio reguliavimo kitimą nuo 1990 metų iki šiol, kartu teismine tvarka išaiškinat, kodėl UAB „JGK statyba“ užstatymo teisė turi būti ginama arba kodėl atsisakoma ją ginti.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Atsakovas išdėsto, jog nesutinka su apelianto teiginiu, kad Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2)-5995 yra išvestinis iš Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2011 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-5954, todėl neturėjo būti skundžiamas NŽT vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarka nustatyta Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 „Dėl Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos patvirtinimo“ (toliau – ir Metodika). Metodikos (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. rugpjūčio 15 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.) III skyriuje „Žemėtvarkos projekto parengiamieji darbai kadastro vietovėje“ nustatyta žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo darbų seka. Metodikos 20 punkte išvardyti darbai, kuriuos atlieka žemėtvarkos projektą rengiantis autorius. Be kitų minėtame punkte išvardytų darbų, projekto autorius žemėtvarkos projekto plane pažymi neprivatizuojamų pagal ŽRĮ 13 ir 14 straipsnius žemės, miško sklypų ir vandens telkinių plotus bei ribas; valstybės išperkamų pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 ir 13 straipsnius žemės, miško ir vandens telkinių plotus bei ribas. Prieš rengdamas paskesnį žemėtvarkos projektą, projekto autorius valstybės išperkamų ir neprivatizuojamų žemės, miškų ir vandens telkinių plano kopijoje pažymi nustatytus naujus ar pasikeitusius valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės plotus (Metodikos 20.1.1, 20.1.2 p.). Po to, kai žemės reformos žemėtvarkos projekto autorius atlieka Metodikos 20 punkte išvardytus darbus, yra tvirtinami teritorijos, parinktos žemėtvarkos projektui rengti, plotas ir ribos (Metodikos 22 p.).
Nacionalinės žemės tarnybos direktoriui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka apeliantas skundė Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2011 m. lapkričio 28 d. įsakymą Nr. 49VĮ- (l4.49.2.)-5954, kuriuo buvo patikslinti Vilniaus apskrities Vilniaus miesto kadastro vietovės (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) seniūnijų teritorijos, Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtos Vilniaus miestui, valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės plotai. Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-5995 „Dėl Vilniaus miesto kadastro vietovės (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) seniūnijų teritorijos, Lietuvos Respublikos 1996 m. vasario 24 d. įstatymu Nr. I-l304 priskirtos Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo paskelbimo“ buvo patvirtinta teritorija, kurioje numatyta rengti žemėtvarkos projekto papildymo darbus. Akivaizdu, kad Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2011 m. lapkričio 28 d. įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-5954 ir Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2)-5995 yra du savarankiški administraciniai aktai, kuriais nuosekliai patvirtinami atskiri žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo etapai, atliekami Metodikoje nustatyta tvarka. Apelianto teiginys, kad Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2)-5995 yra išvestinis iš Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2011 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. 49VĮ-(l4.49.2.)-5954 ir todėl neturėjo būti skundžiamas Nacionalinės žemės tarnybos direktoriui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, yra nepagrįstas ir atmestinas.
Tuo metu, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkiu Nr. 142p Vilniaus miesto statomų jaunimo gyvenamųjų kompleksų direkcijai buvo suteiktas žemės sklypas, pagal galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 299 straipsnio ir 300 straipsnio nuostatas sutartis, sudaryta neapibrėžtam terminui, buvo laikoma sudaryta ne ilgesniam kaip 10 metų terminui. Ginčas dėl apelianto teisės į žemės sklypą buvo išnagrinėtas Lietuvos Respublikos teismuose. Prejudicinę galią turinčiais teismų sprendimais kitose bylose, kuriose šalimis buvo NŽT ir apeliantas nustatyta, kad apelianto turėta iš nuomos santykių atsiradusi teisė valdyti 33 ha žemės sklypą pasibaigė 2000 m. gegužės 24 d., t. y. pasibaigus 10 metų terminui nuo žemės sklypo suteikimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkiu Nr. 142p, išskyrus 6,3033 ha žemės sklypą, dėl kurio ginčo tarp šalių nėra.
Teismas, atmesdamas apelianto reikalavimą pripažinti jį teisėtu ginčo žemės naudotoju, rėmėsi taip pat ir kitų teismų priimtuose įsiteisėjusiuose sprendimuose nustatytais faktais ir konstatavo, kad šie faktai iš naujo neįrodinėtini. Remiantis išdėstytais argumentais, atmestinas apelianto teiginys, kad Vilniaus apygardos teismas privalėjo konstatuoti, jog apeliantas žemę naudoja administracinių aktų pagrindu. Apeliantas, nebūdamas teisėtu apie 11,5 ha valstybinės žemės dalies, patenkančios į 33 ha plotą, naudotoju, neturi teisės reikalauti, kad jam būtų perduotos planavimo organizatoriaus teisės.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2011-12-01 įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2)-5995 „Dėl Vilniaus miesto kadastro vietovės (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) seniūnijų teritorijos, Lietuvos Respublikos 1996-02-24 įstatymu Nr. I-1304 priskirtos Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo paskelbimo“, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. 1T-(9.5)-21 ir 2012 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. ISS-(3.5)-993, kuriais atsisakyta išduoti pareiškėjui sutikimą atlikti Vilniaus miesto valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1397V ir Vilniaus rajono savivaldybės 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 511 patvirtinto detaliojo plano apie 11,5 ha ploto dalies korektūrą, bei įpareigojimo atlikti veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjui Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkiu Nr. 142p (gyvenamųjų namų kompleksui statyti) suteiktas 42,8 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) apylinkėje. Sklypas buvo skirtas Vilniaus miesto statomų jaunimo gyvenamųjų kompleksų direkcijai, kurios teisių perėmėja nuo 1991 m. rugpjūčio 19 d. yra UAB „JGK statyba“. Žemės sklypas perduotas 1990 m. gegužės 25 d. aktu Vilniaus miesto statomų jaunimo gyvenamųjų kompleksų direkcijai. Vilniaus rajono savivaldybės taryba 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 511 šį žemės plotą sumažino iki 33 ha ir patvirtino Jaunimo gyvenamojo komplekso, esančio Vilniaus raj., (duomenys neskelbtini) kaime detalųjį planą. Šiuo metu šis žemės sklypas priskirtas Vilniaus miesto savivaldybei ir yra po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje (Pilaitės sen., Vilniuje).
Ginčas dėl pareiškėjo teisės į anksčiau nurodytą žemės sklypą buvo išnagrinėtas ir išspręstas Lietuvos Respublikos teismuose. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime teisingai pažymėjo, kad teismų sprendimais kitose bylose tarp tų pačių asmenų (Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-430-45/06, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-484/2008, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 26 d. sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I4-1078/04, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-277-340/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2014) nustatyta, kad UAB „JGK statyba“ turėta iš nuomos santykių atsiradusi teisė valdyti žemės sklypą pasibaigė (išskyrus dėl 6,3033 ha), vadinasi, baigėsi ir teisė reikalauti suderinti 33 ha sklypo ribas. Šie teismų procesiniai sprendimai yra priimti dalyvaujant tiems patiems asmenims, todėl juose nustatyti faktai iš naujo neįrodinėtini (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Taigi rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami.
Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija) 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatoriai yra savivaldybės administracijos direktorius ar valstybinės žemės valdytojai. To paties straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad savivaldybė ar valstybinės žemės valdytojai Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui. Iš esmės analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo 3 bei 4 punktuose (neteko galios nuo 2014 m. sausio 1 d.).
Pažymėtina, jog savivaldybės administracijos direktoriaus teisė perduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas nėra absoliuti, o saistoma teisės aktų nustatytų reikalavimų. Nors ginčui aktualiose normose ir nėra tiesiogiai įtvirtinta tiesioginių nurodymų arba nustatyta draudimų (susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), tačiau minėtos normos nustato atitinkamą teisinį režimą, kurio rėmuose reguliuojamų teisinių santykių dalyviai veikia ne savavališkai, o paklusdami nustatytam režimui (savivaldybės administracijos direktorius pasinaudoti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje numatyta teise perduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas gali tik laikydamasis teisės aktais nustatytų reikalavimų). Vienas iš tokių reikalavimų, siekiant įgyvendinti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatą, yra tai, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatorius būtų žemės sklypų valdytojas ar naudotojas. Taigi šios nuostatos lingvistinė ir prasmės loginė analizė suponuoja išvadą, kad savivaldybės administracijos direktorius ar valstybinės žemės valdytojas teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas gali perduoti tik asmenims, kurie yra planuojamų žemės sklypų valdytojai ar naudotojai. Nebuvimas tokiu asmeniu (žemės sklypų valdytoju ar naudotoju) eliminuoja savivaldybės administracijos direktoriaus galimybę pasinaudoti normoje numatyta teise – perduoti teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas.
Analogiškos pozicijos aiškindamas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio nuostatas laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris 2011 m. balandžio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1000/2011 yra konstatavęs, kad teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnis galimybę įgyti ir turėti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas sieja su asmens teise į planuojamą žemę, t. y. asmuo turi būti planuojamos žemės valdytojas ir naudotojas. Kitose administracinėse bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad sutartis dėl detaliojo plano organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo gali būti pasirašyta tik su detaliojo teritorijų planavimo dokumentu rengiamo žemės sklypo valdytojais ar naudotojais (2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1352/2010) arba, jog nurodytas teisinis reglamentavimas reiškia, kad sutartis dėl detaliojo plano organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo gali būti pasirašyta tik su detaliojo teritorijų planavimo dokumentu rengiamo žemės sklypo valdytojais ar naudotojais. Atitinkamai šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad žemės sklypo valdytojai ar naudotojai, su kuriais yra sudaryta sutartis dėl detaliojo plano organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, turi teisę detaliai planuoti tik tą teritoriją, kuri yra jų valdoma ar naudojama. Bet koks šių asmenų detaliojo planavimo ribų išplėtimas už valdomos ar naudojamos teritorijos ribų vertintinas kaip neteisėtas (2009 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-448/2009).
Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. įstatymo Nr. IX-1983 redakcija) 2 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad žemės naudotojas - žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu. Pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 26 dalį, žemės valdytojas - žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas įstatymų, kitų teisės aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu įgiję teisę valdyti privačią žemę, taip pat valstybės ar savivaldybės nuosavybės teisę įgyvendinantis subjektas, kuriam teisės aktų nustatyta tvarka valstybinė ar savivaldybės žemė perduota patikėjimo teise.
Įvertinat anksčiau minėtus Lietuvos Respublikos teismų sprendimus ir kitą bylos medžiagą, spręstina, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog UAB „JGK statyba“ valdo, naudoja ar disponuoja siekiamu planuoti žemės sklypu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog UAB „JGK statyba“ nelaikytina siekiamo planuoti 11,5 ha žemės sklypo, esančio 33 ha žemės ploto dalimi, nei valdytoju, nei naudotoju. Kadangi pareiškėjas nėra nei šio žemės sklypo valdytojas, nei naudotojas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio prasme, tai jis negali būti ir detaliojo teritorijų planavimo organizatoriumi. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog aplinkybė, kad be išsinuomoto 6,3033 ha sklypo jis pretendavo išsinuomoti likusią 33 ha žemės sklypo dalį, taip pat pageidauja ją pirkti, nėra svarbi nagrinėjamu atveju, nes jokia ginčo žemės sklypo nuomos ar pirkimo-pardavimo sutartis nėra pateikta.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2011-12-01 įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2)-5995 „Dėl Vilniaus miesto kadastro vietovės (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) seniūnijų teritorijos, Lietuvos Respublikos 1996-02-24 įstatymu Nr. I-1304 priskirtos Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo paskelbimo“ yra išvestinis iš Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2011-11-28 įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2)-5954 „Dėl Vilniaus apskrities Vilniaus miesto kadastro vietovės (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) seniūnijų teritorijos, Lietuvos Respublikos 1996-04-24 įstatymu Nr. I-1304 priskirtos Vilniaus miestui, valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės plotų patikslinimo“, todėl neturėjo būti skundžiamas išankstinio ginčo nagrinėjimo tvarka. Iš šių aktų matyti, jog pirmuoju (pagal priėmimo datas) buvo patikslinti valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės plotai, o antruoju – patvirtinta teritorija, kurioje numatyta rengti žemėtvarkos projekto papildymo darbus. Atsižvelgiant į Metodikos nuostatas, darytina išvada, jog pareiškėjo ginčijamas atsakovo įsakymas nėra išvestinis iš Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2011-11-28 įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2)-5954, laikytinas savarankišku aktu, kuriam taikoma Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta išankstinio ginčo nagrinėjimo tvarka.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei konstatuoja, jog tenkinti UAB „JGK statyba“ apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „JGK statyba“ apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan