Civilinė byla Nr. 3K-3-140/2007
Procesinio sprendimo kategorijos: 75.4.3; 75.8; 114.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. kovo 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virgilijaus Grabinsko ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovui V. K. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, neturtinės žalos atlyginimo, išlaidų turtui išlaikyti priteisimo bei pripažinimo, kad atsakovas yra praradęs teisę į gyvenamąsias patalpas ir pagal atsakovo V. K. priešieškinį ieškovei G. K. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo; valstybės institucija, duodanti išvadą byloje, – Vaikų teisių apsaugos tarnyba.
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė 2004 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į teismą ir nurodė, kad 1978 m. balandžio 15 d. sudarė su atsakovu santuoką, kurios metu gimė trys vaikai: sūnus T. K., gimęs (duomenys neskelbtini), dukterys B. K., gimusi (duomenys neskelbtini), ir J. K., gimusi (duomenys neskelbtini), kuri yra nepilnametė. Atsakovas 2002 metais išėjo iš namų, paliko šeimą dėl kitos moters, t. y. santuoka iširo dėl atsakovo kaltės. Santuokos metu šalys įgijo 90 000 Lt vertės keturių kambarių butą (duomenys neskelbtini), 80 000 Lt vertės 0,07 ha žemės sklypą su statiniu ir įrengtu šiltnamiu sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), 5000 Lt vertės lengvąjį automobilį (duomenys neskelbtini). Ieškovė nuo 2002 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. spalio 31 d. viena išlaikė bendrą turtą, todėl jai iš atsakovo turėtų būti priteistos 5999,49 Lt išlaidos už bendro turto išlaikymą. Ieškovė nurodė, kad šalių santuoka truko 24 metus, sutuoktiniai užaugino vaikus, ieškovė šeimai paaukojo sveikatą, laisvą laiką, iširus santuokai dėl atsakovo kaltės, ji patyrė moralinį sukrėtimą (atsakovas paliko ją ir šeimą dėl kitos moters, kuri yra jos giminaitė, pablogėjo jos sveikata), todėl ieškovei iš atsakovo priteistinas neturtinės žalos atlyginimas. Ieškovė, remdamasi CK trečiąja knyga, patikslintu ieškinio pareiškimu prašė teismo nutraukti šalių santuoką dėl atsakovo kaltės, santuokos metu įgytą turtą padalyti taip: ieškovei paskirti 90 000 Lt vertės butą (duomenys neskelbtini), atsakovui – 5000 Lt vertės automobilį, 15 100 Lt vertės sodo sklypą su statiniu ir šiltnamiu, priteisti atsakovui iš ieškovės 25 000 Lt kompensaciją už 1/5 dalį santuokoje įgyto turto, priteisti ieškovei iš atsakovo 5999,49 Lt turtinei žalai atlyginti už bendrosios jungtinės nuosavybės turto išsaugojimą ir išlaikymą, nepilnametės dukters J. K. gyvenamąją vietą nustatyti kartu su motina, priteisti ieškovei iš atsakovo 30 000 Lt neturtinės žalos ir pripažinti, kad atsakovas prarado teisę į gyvenamąsias patalpas.
Atsakovas pareiškė priešieškinį, kuriame nurodė, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, nes ji nenorėjo kartu spręsti šeimos klausimų, nevertino jo pastangų, nepagrįstai savo indėlį šeimoje vertino kaip pasiaukojimą. Atsakovo teigimu, santuokos metu šalys įgijo 104 000 Lt vertės ginčo butą, 2362 Lt vertės žemės sklypą, 1700 Lt vertės sandėliuką, 8634 Lt vertės sodo namelį, 3500 Lt vertės automobilį. Atsakovas nurodė, kad ginčo butas turėtų būti padalytas natūra. Ieškovė nepagrįstai reikalavo priteisti turėtas buto išlaidas, nes, kol turtas nepadalytas, ji neturi teisės reikalauti išlaidų dėl tokio turto išlaikymo; be to, ieškovė viena naudojosi ginčo butu, visos išlaidos buvo komunalinių paslaugų apmokėjimas, o tai nėra turto išlaikymo ar išsaugojimo išlaidos. Buto bendraturčiai negali būti atimta teisė naudotis butu, nes ši teisė jam priklauso pagal įstatymą. Atsakovas sutiko, kad nepilnametės dukters gyvenamoji vieta būtų nustatyta su motina. Atsakovas priešieškiniu prašė teismo nutraukti šalių santuoką dėl ieškovės kaltės, priteisti ieškovei asmeninės nuosavybės teise 3/5 dalis (62 400 Lt vertės) ginčo buto, 6348 Lt piniginę kompensaciją už jam atitenkantį turtą sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), pripažinti atsakovo asmenine nuosavybe 2/5 dalis (41 600 Lt vertės) ginčo buto, 3500 Lt vertės automobilį, sodo bendrijoje esantį žemės sklypą ir sandėliuką, po santuokos nutraukimo palikti jam pavardę – K., atmesti ieškovės reikalavimus priteisti jai iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą ir išlaidas turtui išlaikyti, atmesti reikalavimą pripažinti, kad atsakovas prarado teisę į gyvenamąsias patalpas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2006 m. kovo 29 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: nutraukė 1978 m. balandžio 15 d. šalių sudarytą santuoką dėl atsakovo kaltės; po santuokos nutraukimo paliko nepakeistas šalių pavardes, nustatė nepilnametės dukters gyvenamąją vietą su ieškove, priteisė ieškovei iš atsakovo 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti; santuokos metu įgytą turtą padalijo taip: ieškovei paskyrė butą (duomenys neskelbtini), atsakovui priteisė iš ieškovės 22 733 Lt piniginę kompensaciją už jam tenkančią šio buto dalį, iš viso ieškovei priteisė 81 266 Lt vertės turtą, atsakovui paskyrė 2800 Lt vertės lengvąjį automobilį, 5000 Lt vertės 0,07 ha ploto žemės sklypą, 8100 Lt vertės sodo namą, 2000 Lt vertės sandėlį, esančius sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), iš viso priteisė atsakovui 40 633 Lt vertės turtą; kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas, vertindamas šalių reikalavimus dėl santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, nustatė, kad sutuoktiniai nuo 2002 metų gegužės mėnesio gyveno atskirai, nepalaikė šeiminių santykių, daugiau nei vienerius metus netvarkė bendro ūkio, buvo pasiryžęs nutraukti santuoką, todėl padarė išvadą, kad šalims nebuvo galimybės toliau gyventi kartu ir išsaugoti šeimą. Ieškovė įrodė, kad atsakovas iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio moralines pareigas, nustatytas CK 3.26–3.30, 3.35 ir 3.5 straipsniuose: nevykdė įstatyme nustatytų sutuoktinio pareigų, visapusiškai nesirūpino šeima ir nepilnametės dukters auklėjimu ir priežiūra, bendru turtu, paliko šeimą, visas pareigas perleido ieškovei, artimai bendravo su kita moterimi, todėl pripažino, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Teismas nurodė, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovė buvo kalta dėl santuokos iširimo ar pažeidė jos, kaip sutuoktinės, pareigas, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Teismas, vertindamas ieškovės reikalavimą priteisti jai iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą, nurodė, kad ieškovė turi teisę pagal CK 3.70 straipsnį reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl santuokos nutraukimo. Teismas nustatė, kad ieškovė patyrė dvasinius išgyvenimus, nes atsakovas lankėsi pas naują sugyventinę, kurios motina gyveno gretimame name, ir nuolat matydavo vyro automobilį; vyras, palikęs šeimą, visiškai nebendravo su vaikais, pažadėjęs susitikti su nepilnamete dukteria, to nepadarydavo; be to, šalių santuoka truko 24 metus, ji mylėjo sutuoktinį, juo rūpinosi, todėl pripažino, kad ieškovei buvo padaryta neturtinės žalos dėl atsakovo veiksmų. Teismas, įvertinęs neturtinės žalos pasekmes (neigiamą įtaką ieškovės sveikatai), priteisė ieškovei iš atsakovo 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad tarp šalių nebuvo ginčo dėl nepilnametės dukters gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat į vaiko interesus (mergaitė norėjo gyventi su motina, su tėvu nebendravo), nepilnametės dukters gyvenamąją vietą nustatė kartu su ieškove. Teismas, padalydamas santuokoje šalių įgytą turtą, rėmėsi Nekilnojamojo turto registro pažymoje esančiais duomenimis apie ginčo buto vidutinę rinkos vertę, atsižvelgė į tai, kad šeimoje augo nepilnametė duktė, du pilnamečiai abiejų sutuoktinių vaikai – studentai, šeima santuokoje kartu išgyveno 24 metus, dėl santuokos iširimo nustatyta atsakovo kaltė, atsakovas nuo 2002 m. gegužės mėnesio paliko šeimą, nesirūpino šeimos ir bendro turto išlaikymu, ginčo butas buvo vienintelė šeimos gyvenamoji patalpa, nagrinėjamoje civilinėje byloje nukrypo nuo CK 3.117 straipsnio 1 dalyje nustatyto santuokos metu įgyto lygių dalių padalijimo principo ir paskyrė ieškovei didesnę santuokos metu įgyto turto dalį (ieškovei paskyrė 2/3 dalis santuokos metu įgyto turto už 81,266 Lt, o atsakovui – 1/3 dalį santuokos metu įgyto turto už 40,633 Lt). Teismas, įvertinęs šalių pareikštus reikalavimus dėl santuokoje įgyto turto padalijimo būdų, vadovaudamasis CK 3.127 straipsnio 3 dalimi, pripažino ieškovės pasiūlytą turto padalijimo būdą priimtinesniu, apsaugančiu nekalto dėl santuokos iširimo sutuoktinio ir nepilnamečio vaiko interesus. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo bendrosios jungtinės nuosavybės turto išsaugojimo ir išlaikymo išlaidas už laikotarpį nuo 2002 metų iki 2005 metų; motyvavo, kad CK 4.76 straipsnyje, kuriuo rėmėsi ieškovė, reglamentuojamos bendraturčių teisės ir pareigos naudojantis bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą ieškovės reikalavimą pripažinti atsakovą praradus teisę į gyvenamas patalpas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovo apeliacinį skundą, 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartimi ieškovės apeliacinį skundą tenkino iš dalies, atsakovo apeliacinį skundą atmetė, pakeitė Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei buvo priteista iš atsakovo 400 Lt advokato pagalbai apmokėti, ir šią sumą padidino iki 1000 Lt, kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, pagrįstai pripažino atsakovą kaltu dėl santuokos iširimo, nes ieškovė įrodė, jog atsakovas nevykdė įstatyme nustatytų sutuoktinio pareigų, paliko šeimą, nesirūpino šeima ir nepilnametės dukters auklėjimu, tuo tarpu atsakovo argumentus apie tai, kad atsakovas augino vaikus ir auklėjo juos kartu su ieškove, nors ši jį žemino ir užgauliojo, kolegija pripažino nepagrįstais ir neįrodytais. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovei dėl atsakovo veiksmų buvo padaryta neturtinės žalos, ji patyrė dvasinius išgyvenimus. Kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, pripažino, kad ieškovės pasiūlytas santuokoje įgyto turto padalijimo būdas buvo tikslingesnis, teismas pagrįstai nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir paskyrė ieškovei didesnę santuokos metu įgyto turto dalį, nes atsakovas buvo kaltas dėl šeimos iširimo, jis nesirūpino šeimos ir bendro turto išlaikymu, be to, šeimoje auga dar du abiejų sutuoktinių vaikai, pilnamečiai studentai, kurie gyvena šiame bute, ir butas yra vienintelė jų gyvenamoji patalpa. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai padalijo ginčo šalims visą santuokoje įgytą 121 900 Lt vertės turtą.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – tenkinti priešieškinį. Jis kasaciniame skunde nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neišsamiai ir neobjektyviai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias santuokos nutraukimą dėl sutuoktinio kaltės ir santuokoje įgyto turto padalijimą. Bylą nagrinėję teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad santuoka nutrūko tik dėl atsakovo kaltės, netyrė ir nevertino ieškovės neigiamo elgesio santuokos metu. Kasatoriaus teigimu, santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, todėl teismai nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias santuokoje įgyto turto padalijimą, neteisingai nustatė ginčo buto vertę, nepagrįstai rėmėsi tik Nekilnojamojo turto registro pažymoje nurodyta ginčo buto kaina. Santuokai iširus dėl abiejų sutuoktinių kaltės, teismai nepagrįstai nukrypo nuo sutuoktinių lygių dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje principo, taip pat neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad, ieškovei priteisus visą ginčo butą, o atsakovui piniginę kompensaciją, atsakovas liko be gyvenamojo ploto, neturi pakankamai lėšų įsigyti kitą gyvenamąjį būstą, sodo namelis, kurį teismai jam priteisė, nepritaikytas gyventi.
Ieškovė atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus teismų priimtus procesinius dokumentus ir priteisti 600 Lt bylinėjimosi išlaidų. Ji nurodo, kad bylą nagrinėję teismai teisingai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų; nustatydami santuokoje įgyto turto vertę, pagrįstai rėmėsi Nekilnojamojo turto registro pažymoje esančiais duomenimis apie ginčo buto vidutinę rinkos vertę; aiškindamiesi sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo klausimą, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, taip pat teisingai padalijo santuokoje įgytą turtą, pagrįstai nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo.
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Ieškovė 1978 m. balandžio 15 d. sudarė su atsakovu santuoką; santuokos metu gimė trys vaikai. Atsakovas 2002 metais paliko šeimą dėl kitos moters, nepalaikė šeiminių santykių, nevykdė įstatyme nustatytų sutuoktinio pareigų, nesirūpino vaikais ir šeima, bendru turtu, todėl teismai pripažino, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės. Santuokos metu įgytą turtą teismai padalijo nukrypdami nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, atsižvelgdami į tai, kad atsakovas kaltas dėl santuokos iširimo, ieškovė viena turi išlaikyti vaikus, iš kurių vienas yra nepilnametis, kiti du – studentai, gyvenantys kartu su motina. Ieškovei taip pat buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, atsižvelgiant į tai, kad ji dėl santuokos iširimo patyrė dvasinius išgyvenimus, pablogėjo jos sveikata.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl kasaciniame skunde keliamų teisės taikymo klausimų, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias santuokos nutraukimą dėl vieno iš sutuoktinių kaltės ir santuokoje įgyto turto padalijimą, ar nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Dėl teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimą dėl sutuoktinio kaltės, aiškinimo ir taikymo. Pagal CK trečiosios knygos IV skyriaus ketvirtojo skirsnio nuostatas santuoka gali būti nutraukta dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės. Vienam sutuoktiniui pareiškus ieškinį santuoką nutraukti dėl kito sutuoktinio kaltės, pastarasis tiek priešieškinyje, tiek nepateikdamas priešieškinio gali prašyti nutraukti santuoką dėl pirmojo sutuoktinio kaltės (CK 3.61 straipsnio 1 dalis). Teismas, nagrinėdamas sutuoktinių ginčą, iširo santuoka dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas. Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose, ir dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Teisėjų kolegija, aiškindama sutuoktinio pareigų sąvoką, pažymi, kad tai yra lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme įtvirtintos pareigos. CK yra nustatyti atvejai, kai vieno iš sutuoktinio kaltė yra preziumuojama, t. y. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, jog santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra (buvo) neištikimas, paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpino. Nors pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija (pavyzdžiui, santuokinę neištikimybę), o tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo, t. y. kad bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas būtent dėl šių priežasčių. Nurodytu pagrindu kreipiantis su ieškiniu į teismą dėl santuokos nutraukimo reikia nurodyti, kuo pasireiškia kito sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo (CPK 382 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, taip pat turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį santuokai išsaugoti tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes, t. y. tokią bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti įrodinėtinas aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant sutuoktinio kaltės klausimą. Tai yra fakto klausimai, o kasacinis teismas, peržiūrėdamas šioje civilinėje byloje apskųstus teismų procesinius dokumentus, remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis ir tik patikrina apskųstus teismų procesinius dokumentus teisės taikymo aspektu, t. y. nagrinėjamoje civilinėje byloje tiria, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias santuokos nutraukimą dėl sutuoktinio kaltės, ar, vertindami bylai reikšmingus įrodymus, nepažeidė procesinės teisės normų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), t. y. teisėjų kolegija pažymi, kad, aiškinant CK 3.60 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, jog pakanka įrodyti bent vieną iš šioje teisės normoje nurodytų aplinkybių tam, kad būtų laikoma, jog santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Bylą nagrinėję teismai, vertindami ieškinyje ir priešieškinyje išdėstytas aplinkybes (byloje pateiktame ieškinyje ieškovė nurodė aplinkybes, išvardytas CK 3.60 straipsnio 3 dalyje, kad atsakovas buvo neištikimas, nesirūpino šeima ilgiau kaip vienerius metus), šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, nustatė, kad sutuoktiniai nuo 2002 metų gegužės mėnesio gyveno atskirai, nepalaikė šeiminių santykių, daugiau nei vienerius metus netvarkė bendro ūkio, atsakovas nevykdė įstatyme nustatytų sutuoktinio pareigų, paliko šeimą dėl kitos moters, nesirūpino šeima ir nepilnametės dukters auklėjimu ir priežiūra, bendru turtu, paliko visas pareigas ieškovei, artimai bendravo su kita moterimi, t. y. ieškovė įrodė sutuoktinio neištikimybę, kuri buvo pakankamas teisinis pagrindas teismams padaryti išvadą, jog atsakovas yra kaltas dėl santuokos iširimo; byloje nebuvo pateikta kitų įrodymų, kurie būtų paneigę nurodytas aplinkybes; atsakovas nepaneigė šios prezumpcijos. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant įrodymus civiliniame procese pripažįstamas tikimybių pusiausvyros principas, pagal kurį, jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas byloje teisiškai reikšmingą faktą dėl atsakovo santuokinės neištikimybės buvimo ar nebuvimo, pagrįstai vadovavosi šiuo principu ir padarė išvadą, kad atsakovas kaltas dėl santuokos išrimo; apeliacinės instancijos teismas sutiko su šia išvada. Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų nustatytas aplinkybes, pripažįsta, jog teismai, nustatydami išvardytas aplinkybes, dėl kurių pagal įstatymą preziumuojama atsakovo kaltė dėl santuokos iširimo, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, tinkamai taikė CK 3.60 straipsnio normas – pripažino, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, todėl nėra pagrindo pripažinti pagrįstais kasatoriaus argumentus, jog pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neišsamiai ir neobjektyviai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė CK 3.60 straipsnį.
Teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą, ir motyvuoja, kad pagal CK 3.70 straipsnio 2 dalį kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos iširimo sutuoktinio atlyginti neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo. CK 3.1 straipsnio 1 dalyje apibrėžta CK trečiosios knygos „Šeimos teisė“ reglamentuojamų santykių sritis, o straipsnio 2 dalyje – trečiosios ir kitų CK knygų bei kitų civilinių įstatymų tarpusavio santykis. Pagal CK 3.1 straipsnio 2 dalį šeimos santykiams kitų CK knygų normos ir kiti įstatymai taikomi tiek, kiek jų nereglamentuoja CK trečiosios knygos normos. Jeigu CK trečiosios knygos normos nereglamentuoja tam tikro šeimos santykio ar konkretaus jo elemento, tada, atsižvelgiant į šeimos santykių specifiką, taikomos kitų CK knygų ar įstatymų normos. CK 3.70 straipsnio 2 dalyje neapibrėžti neturtinė žala ir jos piniginio įvertinimo kriterijai, todėl, sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos, susijusios su santuokos nutraukimu, priteisimo, kartu su CK 3.70 straipsniu taikomos CK 6.250 straipsnyje įtvirtintos teisės normos. Neturtinė žala yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais, o šio straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijai. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Bylą nagrinėję teismai nustatė atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo, atsižvelgę į reikšmingas bylai aplinkybes, remdamiesi ieškovės paaiškinimais, padarė teisingą išvadą, kad ieškovė patyrė dvasinių išgyvenimų, todėl pagrįstai priteisė jai 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, nepažeidė nurodytos CK 3.70 straipsnio 2 dalies normos.
Dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių santuokoje įgyto turto padalijimą, aiškinimo ir taikymo. Kasatorius skunde nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai pripažino, jog santuoka iširo tik dėl atsakovo, o ne dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir dėl to be pagrindo nukrypo nuo sutuoktinių lygių dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje principo. Kasaciniam teismui pripažinus teisinga bylą nagrinėjusių teismų išvadą, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, nurodytas kasacinio skundo argumentas yra teisiškai nereikšmingas, teismo sprendimas priteisti ieškovei 2/3 dalis santuokos metu įgyto turto, o atsakovui – 1/3 dalį atitinka CK 3.123 straipsnio 1 dalies normą. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CK 3.117 straipsnio 1 dalį preziumuojama, jog sutuoktinių dalys bendrame turte yra lygios, sutuoktinių bendro turto lygių dalių principas taikomas ir kai dalijamas bendras sutuoktinių turtas, tačiau teismas, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį (CK 3.123 straipsnio 1 dalis). Šioje teisės normoje pateikiamų aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, sąrašas nėra baigtinis, ir teismas, įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes, gali pripažinti svarbiomis bet kurias kitas aplinkybes. Sutuoktinių bendras turtas dalijamas natūra, jeigu taip galima padalyti, arba natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais (CK 3.127 straipsnio 3 dalis). Teismas, spręsdamas klausimus, susijusius su sutuoktinių bendro turto padalijimu (dėl bendro turto dalių, padalijimo būdo), taip pat privalo siekti skirtingų interesų pusiausvyros, tačiau taip pat turi vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, atsižvelgti į konkrečioje nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams nustačius atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo, atsižvelgus į tai, kad su ieškove liko gyventi du pilnamečiai sutuoktinių vaikai studentai ir nepilnametė duktė, atsakovui išėjus gyventi pas kitą moterį, ieškovė viena rūpinosi šeima, teisėjų kolegija pripažįsta teisinga bylą nagrinėjusių teismų išvadą, kad buvo teisinis pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, atsakovui priteisiant mažesnę santuokoje įgyto turto dalį. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje teismai tinkamai taikė sutuoktinių bendro turto padalijimą reglamentuojančias teisės normas, todėl nėra pagrindo pripažinti pagrįstais kasatoriaus išdėstytus su šiuo klausimu susijusius argumentus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Teismas, prieš padalydamas šalims jų nekilnojamąjį turtą, turi nustatyti šio turto vertę. Turto rinkos vertė gali būti nustatoma remiantis inventorizaciniais duomenimis, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas kaip įrodymu apie turto vertę rėmėsi Nekilnojamojo turto registro pažymoje esančia šalių santuokoje įgyto keturių kambarių buto nurodyta verte. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Teismas, siekdamas nustatyti šalių dėstomų faktų teisingumą, tiria ir vertina šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, daiktinius įrodymus, ekspertų išvadas (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas įrodymus byloje įvertino, vadovaudamasis įstatymu pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) ir turto vertę nustatė remdamasis Nekilnojamojo turto registro pateiktais duomenimis. Bylą nagrinėjant iš esmės, kasatorius priešieškinyje pats nurodė ginčo buto vertę (104 000 Lt), jos vėliau neginčijo, neprašė teismo skirti ekspertizės ginčo buto rinkos vertei nustatyti, nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių kitą ginčo buto rinkos vertę (T. 1, b. l. 151), todėl darytina išvada, kad teismas pagrįstai rėmėsi ta ginčo buto rinkos verte, kuri buvo nurodyta šalių pateiktoje Nekilnojamojo turto registro pažymoje (T. 1, b. l. 58). Dėl to pripažintini nepagrįstais kasacinio skundo argumentai dėl nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo, juolab kad tai yra fakto klausimai, o kasacinis teismas, peržiūrėdamas bylą nagrinėjusių teismų priimtus procesinius dokumentus, tik konstatuoja, kad teismai, aiškindamiesi ginčo buto rinkos vertę, nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias santuokos nutraukimą dėl sutuoktinio kaltės ir santuokoje įgyto turto padalijimą, nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, pagrįstai nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, padarė teisingas išvadas, kad ieškovė įrodė atsakovo kaltę dėl santuokos išrimo, su ieškove likus gyventi sutuoktinių vaikams jai priteistina didesnė šalių santuokoje įgyto turto dalis (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturi įtakos skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių dokumentų teisėtumui, todėl jie taip pat nesudaro pagrindo naikinti teismų sprendimus kasacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, ieškovei iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme, t. y. išlaidos už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinį skundą. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R–85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Kolegija atsižvelgia į Rekomendacijų 2 punkte nurodytus priteistino užmokesčio už advokato teisinę pagalbą kriterijus ir sprendžia, kad ieškovei priteistinos jos turėtos 600 Lt bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 ir 2 dalimis,
n u t a r i a:
Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartį palikti nepakeistus.
Priteisti ieškovei G. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo V. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 600 Lt (šešis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Virgilijus Grabinskas
Algis Norkūnas