Administracinė byla Nr. eA-1088-662/2024

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas I. H. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 23S146304 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 23S147445 dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) (kartu – ir Sprendimai).

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad į Lietuvą atvyko teisėtai, turėdamas 2022 m. liepos 20 d. išduotą vizą, dirbti įmonėje, kurios darbuotojai buvo relokuoti iš Baltarusijos į Lietuvą. Pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 8 d. įsidarbino Lietuvoje veikiančioje įmonėje. Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto pagrindu (kaip aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą ketinančiam dirbti užsieniečiui), 2022 m. rugsėjo 14 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojusį iki 2025 m. rugsėjo 14 d. (toliau – ir Leidimas). Pareiškėjas į Lietuvą persikėlė kartu su savo šeima – sutuoktine ir dviem mažamečiais vaikais, kuriems Migracijos departamentas 2022 m. lapkričio 15 d. taip pat išdavė leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Pareiškėjas, dar teikdamas prašymą dėl Leidimo išdavimo, sąžiningai atsakė į klausimą apie ryšius su kilmės valstybės žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis tarnybomis, t. y. nurodė nuo 2005 m. iki 2010 m. tarnavęs karininko pareigose Baltarusijos Respublikos sausumos pajėgose, o prašymo pildymo metu esantis Baltarusijos sausumos pajėgų atsargos karininkas (majoras). Migracijos departamentas 2023 m. birželio 13 d. atsiuntė pareiškėjui užpildyti klausimyną (toliau – ir Klausimynas), kurį pareiškėjas užpildė ir pateikė atsakovui. Klausimyne pareiškėjas iš esmės vėl pakartojo tą pačią informaciją, kurią buvo teikęs Migracijos departamentui prašyme dėl Leidimo išdavimo, nurodė nepritariantis Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, taip pat nurodė, jog Krymas legitimiai (teisėtai) priklauso Ukrainai. Pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 20 d. elektroniniu paštu gavo Sprendimą Nr. 1, kuriuo nuspręsta panaikinti Leidimą, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumu, atskirai tą pačią dieną gavo pranešimą „Dėl priimto sprendimo“, kuriame nurodyta, kad Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 6 d. priėmė Sprendimą Nr. 2, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. rugsėjo 6 d. iki 2028 m. rugsėjo 5 d.

3.       Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendimai yra grindžiami tik Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. rugpjūčio 1 d. išvada Nr. 18-8458 (toliau – ir Išvada), jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje jis privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Išduodant Leidimą tiek atsakovui, tiek VSD, kuris atliko grėsmės valstybės saugumui vertinimą, buvo žinoma ta pati informacija apie pareiškėjo karinę tarnybą, tačiau 2022 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais VSD ir atsakovas šios aplinkybės nelaikė keliančia grėsmę valstybės saugumui, o 2023 m. ta pati informacija įvertinta kardinaliai priešingai. Pareiškėjas dėl Leidimo išdavimo į Migracijos departamentą kreipėsi tuomet, kai Rusijos režimas jau vykdė neteisėtą karą Ukrainoje ir kuomet jau buvo žinoma, kad Baltarusijos režimas talkina Rusijos režimui. Taip pat jau buvo praėję daugiau nei metai nuo vadinamosios „migrantų krizės“, kai Baltarusijos režimas siuntė neteisėtus migrantus per savo valstybės sieną į Lietuvą. Taigi, geopolitinė padėtis ir Lietuvos saugumo situacija tiek Leidimo išdavimo metu, tiek Išvados parengimo ir Sprendimų priėmimo metu buvo tokia pati. Pareiškėjas nuo Leidimo išdavimo iki Sprendimų priėmimo neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti laikomi keliančiais grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas kartu su visa šeima persikėlė dirbti ir gyventi į Lietuvą, per visą šį laiką nė karto nebuvo išvykęs į Baltarusiją, nepadarė jokių nusižengimų ar kitų veiksmų, kurie galėtų kelti kokias nors abejones dėl jo. Atsakovas ir VSD neteisėtai kardinaliai pakeitė poziciją pareiškėjo atžvilgiu dėl jo tariamai keliamos grėsmės valstybės saugumui, nes tam nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo, tokiu būdu atsakovas pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius ir tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti Sprendimus.

4.       Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimai neatitinka teismų praktikoje suformuluotų kriterijų, nes atsakovas neatliko individualaus pareiškėjo situacijos vertinimo, o tiesiog į Sprendimą Nr. 1 formaliai perkėlė VSD Išvadą ir asmeninius duomenis apie pareiškėją, tinkamai neįvertinęs (tik formaliai įvertinęs) duomenų visumos. Migracijos departamentas Sprendime Nr. 1 remiasi tikrovės neatitinkančiais duomenimis, nes nei Migracijos departamentas, nei VSD neturėjo ir negalėjo turėti jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų skleidęs informaciją, skatinančią nesantaiką ar pateisinančią vykdomus karo nusikaltimus. Sprendžiant ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, turėjo būti atsižvelgta į laikotarpį, prieš kiek metų jis atliko karinę tarnybą Baltarusijoje, ir tarnavimo kariuomenėje aplinkybes, tarnybos metu buvusią geopolitinę situaciją, pareiškėjo elgesį po karinės tarnybos atlikimo, pareiškėjo atvykimo į Lietuvą aplinkybes ir elgesį gyvenant Lietuvoje bei pareiškėjo nuoseklią poziciją dėl Rusijos ir Baltarusijos režimų vykdomos politikos ir karo Ukrainoje. Pareiškėjo įsitikinimu, vien aplinkybė, kad jis prieš 13 metų tarnavo Baltarusijos kariuomenėje, nesudaro pagrindo jo atžvilgiu taikyti tokias griežtas priemones (apribojimus), kurias taikė atsakovas Sprendimais, todėl Sprendimai taip pat neatitinka ir proporcingumo principo.

5.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6.       Migracijos departamentas paaiškino, kad įvertinęs VSD Išvadą ir kitus duomenis bei vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu bei 133 straipsnio 5 dalimi, Sprendimu Nr. 1 panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o  Sprendimu Nr. 2 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių. Priimdamas Sprendimus, Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, kurios išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti, juo labiau, kad ši išvada nėra nemotyvuota. Išvada yra pagrįsta pareiškėjo darbu Baltarusijos Respublikos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo tarnyba). Pagal teismų praktiką grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (pareiškėjo tarnyba Baltarusijos Respublikos kariuomenėje) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Iš Sprendimo Nr. 1 turinio matyti, kad, nors esminis jo pagrindas ir yra Išvadoje pateikta informacija, tačiau atliktas pareiškėjo vertinimas – įvertinti pareiškėjo socialiniai, šeimyniniai, ekonominiai ryšiai, todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Pareiškėjo atsakymai į klausimus dėl Rusijos Federacijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainos teritorijoje nepalaikymo ir Krymo priklausomybės Ukrainai nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas 2005–2010 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Įvertinus aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas būti Lietuvos Respublikoje su nacionaline viza ar leidimu gyventi negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Leidimo laikinai gyventi panaikinimas bei draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. Sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimai atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos reikalavimus.

7.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8.       VSD paaiškino, kad VSD vertinimu, pareiškėjas, gyvendamas Lietuvoje, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra tarnavę Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Baltarusijos Respublikos kariuomene. Aplinkybė, jog pareiškėjas jau nebetarnauja Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, nepaneigia VSD Išvados. Pareiškėjo išreikštas pritarimas Lietuvos Respublikos pozicijai karo Ukrainoje ir Krymo priklausomybės klausimu (atsakymai į Klausimyno 10 ir 11 klausimus) nesudaro pagrindo paneigti VSD vertinimo dėl grėsmės nacionaliniam saugumui. Priimant Sprendimus nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos, Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Migracijos departamento Sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti nėra teisinio pagrindo.

9.       Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai nurodė, kad neturi specialaus karinio išsilavinimo, nėra baigęs jokių karinių mokyklų. Baltarusijoje buvo tam tikros karinės katedros prie universitetų ir studentai turėjo galimybę pabaigti tam tikras karines studijas, bet tai nereiškia, kad jie įgyja karinį išsilavinimą. Pareiškėjas 2010 metais norėjo išeiti iš kariuomenės, bet tai nėra taip paprasta padaryti, tai turi būti dėl šeimyninių priežasčių ar drausmės pažeidimų. Pareiškėjui nepatiko sistema, jis matė, kad politinė pusė keičiasi į blogą pusę, todėl dėl pravaikštų buvo išleistas į atsargą. Pareiškėjas dalyvavo 2020 metais Baltarusijoje prasidėjusiose protestuose, tai reiškia, kad jis nėra lojalus Baltarusijos režimui. Šiuo metu pareiškėjas dirba įmonės padalinyje Kipre, nes projektui turėjo sudaryti komandą, bet planuoja toliau dirbti Lietuvoje.

II.

10.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjo I. H. skundą atmetė.

11.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra Baltarusijos Respublikos pilietis, (duomenys neskelbtini) baigęs Baltarusijos valstybinį universitetą, (duomenys neskelbtini) ir įgijęs (duomenys neskelbtini) specialybes. Pareiškėjas būtinosios karinės tarnybos neatliko, tačiau universitete baigė karinėje katedroje dėstomą kursą „Motorizuotų šaulių būrio vadas, pėstininkų kovos mašina (BMP)“, jam buvo suteiktas atsargos leitenanto vardas. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio iki 2005 m. rugsėjo dirbo (duomenys neskelbtini) mokytoju vidurinėje mokykloje, o 2005 m. rugsėjo mėnesį buvo pašauktas iš atsargos ir nuo to laiko tarnavo Baltarusijos Respublikos Bresto srities (duomenys neskelbtini) mieste kariniame dalinyje (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pareigos tarnybos metu buvo motorizuotų šaulių būrio vadas ir motorizuotų šaulių kuopos vadas. Pareiškėjas, 2010 m., turėdamas kapitono laipsnį, išėjo į atsargą ir šiuo metu yra atsargos karininkas (duomenys neskelbtini).

12.       Teismas nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. pavasario iki 2014 m. balandžio dirbo (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2022 m. liepos 4 d. dirbo jungtinėje ribotos atsakomybės bendrovėje (COOO) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo darbdavys 2022 m. liepos 4 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2207-LLG-0783, nes yra aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotojas (nereglamentuota profesinė veikla ir nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas), nurodyta, kad pareiškėjas ketina dirbti (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nuo 2022 m. rugpjūčio 8 d. iki 2023 m. rugpjūčio 11 d. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui 2022 m. liepos 20 d. išduota nacionalinė viza, kurios galiojimo laikas iki 2023 m. sausio 15 d.

13.       Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2022 m. rugsėjo 14 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760182704, galiojantis iki 2025 m. rugsėjo 14 d. Vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų pagrindu, pareiškėjo sutuoktinei, Baltarusijos Respublikos pilietei bei nepilnamečiams vaikams Baltarusijos Respublikos piliečiams, 2022 m. lapkričio 15 d. taip pat buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantys iki 2025 m. rugsėjo 14 d. Pareiškėjas nuo 2022 m. lapkričio 3 d., o jo sutuoktinė su nepilnamečiais vaikais nuo 2022 m. gruodžio 29 d., iki 2023 m. rugpjūčio 21 d., buvo deklaravę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, Vilniuje. Pareiškėjas ir jo šeima nuo 2023 m. rugpjūčio 22 d. yra deklaravę išvykimą į Kipro Respubliką. 

14.       Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2023 m. birželio 15 d. užpildė Klausimyną ir, atsakydamas į Klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz. karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos)), nurodė, jog nuo 2005 m. rugsėjo iki 2010 m. rugpjūčio tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. VSD, atsakydamas į Migracijos departamento paklausimą, Išvadoje nurodė, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir nustatė, kad pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Atsižvelgęs į rašte išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD padarė išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl VSD prašė neišduoti naujo ir panaikinti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat įtraukti pareiškėją į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą 5 metams.

15.       Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į VSD vertinimą, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir vadovaudamasis Įstatymo 50  straipsnio 1 dalies 14 punktu, 2023 m. rugsėjo 5 d. priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo panaikino leidimą laikinai gyventi Nr. 760182704, galiojantį iki 2025 m. rugsėjo 14 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, 2023 m. rugsėjo 6 d. priėmė Sprendimą Nr. 2, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus).

16.       Teismas aptarė ginčui aktualias Įstatymo nuostatas bei teismų praktiką ir sprendė, kad Migracijos departamentas, gavęs VSD pažymą apie tai, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo panaikinti pareiškėjui Leidimą laikinai gyventi, nes būtent VSD yra institucija, įgaliota atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes. Pareiškėjas savo teises, susijusias su jam nepalankiu Sprendimu Nr. 1, gali ginti teisme, kuriame yra įvertinami tiek procedūriniai sprendimo priėmimo aspektai, tiek Sprendimo Nr. 1 turinys. Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų.

17.       Teismo vertinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad Migracijos departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą Nr. 1, nes VSD Išvadoje nurodyta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjo gyvenimas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 50 str. 1 d. 14 p.). Tokia išvada darytina atsižvelgus į tai, kad įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, sutiktina, jog surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

18.       Teismas rėmėsi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimu byloje Nr. 19-A/2021 bei pažymėjo, kad vien faktas, jog pareiškėjas, kaip jis pats teigia, nepalaiko jokių ryšių su Baltarusijos valdžios institucijomis, nuo išvykimo į Lietuvą nei karto nebuvo grįžęs į Baltarusijos Respubliką, jog yra teigiamai charakterizuojamas buvusio darbdavio Lietuvoje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su kariuomene ir kitomis valdžios institucijomis ar tarnybomis yra išnykusi. Priešingai, pats pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad net neturėdamas specialaus karinio išsilavinimo, o tik baigęs universiteto karinės katedros specialius mokymus, jau metus dirbęs pagal profesiją, iš atsargos buvo iškviestas tarnauti į Baltarusijos Respublikos kariuomenę. Tarnyba truko net penkerius metus, pareiškėjas įgijo aukštesnį karininko laipsnį. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių duomenų apie tai, kad tarnybą kariuomenėje baigė savanoriškai. Net ir tuo atveju, jei būtų nustatyti pareiškėjo įvykdyti drausmės pažeidimai siekiant nutraukti tarnybą kariuomenėje, pareiškėjas vis dar yra susijęs su Baltarusijos kariuomene kaip atsargos karininkas, kuris bet kada gali būti pakartotinai iškviestas į aktyvią tarnybą ir, ypač turėdamas leidimą laikinai gyventi ES, pasitelktas Baltarusijos Respublikos užduočių vykdymui Lietuvos Respublikoje bei kitose ES ir NATO šalyse.

19.       Teismas nurodė, kad visuotinai žinoma aplinkybė, jog Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, o 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

20.       Teismas pažymėjo, kad VSD nustatytas aplinkybes įvertinus aptartos visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Nors pareiškėjas nurodo, kad tarnybą buvo priverstas atlikti, nes buvo pašauktas iš rezervo, jog tarnybą paliko savo noru bei, jog tarnyba baigėsi prieš daugiau nei prieš trylika metų, tarnybos metu Baltarusijos santykiai su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis vis dar buvo geri, pareiškėjas po tarnybos nedirbo jokiose jėgos ar panašiose struktūrose, kad nuo 2014 m. dirba tai pačiai įmonių grupei priklausančiose įmonėse, gyvendamas Lietuvoje elgėsi pareigingai, dirbo ir mokėjo mokesčius, gyveno su sutuoktine ir dviem mažamečiais vaikais, jog buvusio darbdavio yra gerai charakterizuojamas, nuo atvykimo į Lietuvą nebuvo grįžęs į Baltarusiją ir neketina ten vykti, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Lietuvoje gyveno tik šiek tiek ilgiau nei vienerius metus, į Lietuvą atvyko tik pasinaudodamas darbdavio pasiūlymu, be to šiuo metu su Lietuva jo nesieja nei gyvenamosios vietos, nei darbo santykiai, nes pareiškėjas su šeima yra deklaravę išvykimą į Kiprą. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tarnybos Baltarusijos kariuomenėje trukmę, tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje tarnyboje ir / ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz., buvę tarnybos draugai) ar tokie ryšiai gali bet kada atsinaujinti, ar pareiškėjas net gali būti vėl iškviestas iš rezervo, ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, jog tarnyba kariuomenėje gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realia tikimybe, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

21.       Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, jog Migracijos departamentas visiškai nevertino to fakto, kad pareiškėjas pildydamas Klausimyną aiškiai nurodė, jog jis nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje bei kad Krymas priklauso Ukrainai, kas tik patvirtina faktą, kad pareiškėjas nebuvo ir nėra lojalus Baltarusijos valdžiai. Migracijos departamentas Sprendime Nr. 1 nurodė, kad pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, o atsakymai į kitus Klausimyno klausimus (pvz., atsakymai į Klausimyno 10 ir 11 klausimus) nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jo buvusiais tarnybos santykiais, jo darbo laikotarpis nelaikytinas ryšiu su Lietuva, atsveriančiu grėsmės valstybės saugumui svarbą.

22.       Teismas, atsakydamas į pareiškėjo skundo argumentus apie tai, kad Migracijos departamentas neįvertino aplinkybių, jog jis dalyvavo protestuose prieš Baltarusijos valdžią, kad nepritaria Baltarusijos diktatoriaus A. Lukašenkos ir dabartiniam Baltarusijos režimui, nuo 1997 m. dalyvavo opozicinių organizacijų Baltarusijoje veikloje, aukojo pinigines lėšas Ukrainos gynėjams ir nuo Baltarusijos režimo po 2020 m. protestų nukentėjusiems žmonėms, dėl ko jam gresia politinis persekiojimas ir susidorojimas Baltarusijoje, pažymėjo, kad išvada, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui, buvo padaryta ne jo politinių pažiūrų pagrindu, o atsižvelgus į pareiškėjo tarnybos Baltarusijos Respublikos kariuomenėje 2005–2010 metais ypatumus. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo politinės pažiūros ir įsitikinimai turėtų būti vertinami tuo atveju, jei pareiškėjas būtų pateikęs prašymą suteikti prieglobstį.

23.       Teismas konstatavo, kad tiek VSD surinkti, tiek byloje esantys įrodymai suteikia pakankamą pagrindą išvadai, jog pareiškėjas privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos Respublikos valdžią, todėl išvada apie pareiškėjo galimus ryšius su atitinkamomis Baltarusijos tarnybomis laikytina pagrįsta.

24.       Teismas pabrėžė, kad aplinkybė, jog pareiškėjui nacionalinė viza bei leidimas gyventi anksčiau buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam, nustačius jo galimai keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, nebus panaikintas leidimas laikinai gyventi Įstatymo įtvirtintais pagrindais. Šios aplinkybės savaime nėra laikytinos labiau reikšmingomis nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl jos nėra pakankamos konstatuoti ir Sprendimo Nr. 1 neproporcingumą. Šiuo atveju Migracijos departamentas pagrįstai įvertino, jog pareiškėjo interesas gyventi Lietuvoje negali nusverti valstybės saugumo intereso, o panaikinti Sprendimą Nr. 1 pagrindo nėra.

25.       Teismas, vertindamas Sprendimo Nr. 2 teisėtumą ir pagrįstumą aptarė Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų̨ vertinimo tvarka) 37 ir 38 punktų nuostatas, kur, be kita ko, nustatyta, jog šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis.

26.       Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendime Nr. 2 įvertino tiek VSD Išvadoje nurodytą uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą ir siūlomą uždraudimo terminą, tiek pareiškėjo ryšius (jų nebuvimą) su Lietuvos Respublika ir nusprendė 60 mėnesių uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, t. y. nustatė trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui ir neturintiems Lietuvoje šeiminių ryšių. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia pareiškėjo teises ir kurie sudarytų pagrindą abejoti parinkto 5 metų termino teisingumu ar proporcingumu.

III.

27.       Pareiškėjas I. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

28.       Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo faktą, jog prieš išduodant Leidimą gyventi tiek VSD, tiek Migracijos departamentas analogiškame geopolitiniame ir laikmečio kontekste jau buvo įvertinę aplinkybę, jog pareiškėjas atliko karinę tarnybą Baltarusijoje, ir nustatė, kad pareiškėjas nekelia grėsmės valstybės saugumui, tačiau vėliau kardinaliai pakeitė savo poziciją nesant tam nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Teismo posėdžio metu Migracijos departamento atstovė negalėjo atsakyti į klausimą, kokios konkrečios aplinkybės pasikeitė, kad Migracijos departamentas ir VSD tą pačią šioms institucijoms žinomą aplinkybę apie pareiškėjo atliktą karinę tarnybą ėmė vertinti kardinaliai skirtingai. Pareiškėjas laikosi pozicijos, dėl atsakovo ir VSD nepagrįstai ir neteisėtai kardinaliai pakeistos nuomonės pareiškėjo atžvilgiu dėl jo tariamai keliamos grėsmės valstybės saugumui, tokiu būdu atsakovas šiurkščiai pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Vien šie pažeidimai sudarė savarankišką pagrindą panaikinti Sprendimus.

29.       Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo Migracijos departamento padarytus akivaizdžius pažeidimus priimant Sprendimus, taip pat ignoravo pareiškėjo nurodytus faktus ir pateiktus įrodymus, kurie paneigė VSD ir Migracijos departamento išvadas apie tariamą pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui

30.       Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas neatliko individualaus pareiškėjo situacijos vertinimo, o tiesiog į Sprendimus formaliai perkėlė VSD Išvadą ir asmeninius duomenis apie pareiškėją, tinkamai neįvertinęs visų duomenų visumos. Toks vertinimas negali būti laikomas visapusišku ir objektyviu individualiu vertinimu suformuotos teismų praktikos kontekste.

31.       Pareiškėjas nesutinka su Sprendimo Nr. 1 formuluote dėl skleidžiamos informacijos, kurstančios nesantaiką ir kt., nes nei Migracijos departamentas, nei VSD neturėjo ir negalėjo turėti jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų skleidęs informaciją, skatinančią nesantaiką ar pateisinančią vykdomus karo nusikaltimus. Klausimyne pareiškėjas aiškiai nurodė, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje ir taip pat nurodė, kad Krymas legitimiai (teisėtai) priklauso Ukrainai.

32.       Pareiškėjas nurodo, kad atliekant individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, tiek Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, tiek pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti šiuos faktus: 1) pareiškėjas pats sąžiningai ir atvirai tiek iki Leidimo gyventi išdavimo, tiek vėliau Klausimyne nurodė, jog atliko karinę tarnybą Baltarusijoje; 2) nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad pareiškėjas palaikė ar šiuo metu palaiko Rusijos Federacijos ir (ar) Baltarusijos Respublikos režimą ar kokius nors ryšius su juo; 3) laikotarpį, prieš kiek metų pareiškėjas atliko karinę tarnybą Baltarusijoje, ir tarnavimo kariuomenėje aplinkybes (pareiškėjas buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą iš rezervo, privalomai, kariuomenę paliko savo noru, nevykdydamas vadovybės nurodymų ir tokiu būdu siekdamas būti atleistas anksčiau laiko, ką paliudijo teismo posėdžio metu); 4) pareiškėjo tarnybos metu buvusią geopolitinę situaciją; 5) pareiškėjo elgesį po karinės tarnybos atlikimo (po to nedirbo jokiose jėgos ar panašiose valstybės struktūrose); 6) pareiškėjo atvykimo į Lietuvą aplinkybes; 7) pareiškėjo pozityvų elgesį gyvenant Lietuvoje; 8) pareiškėjo nuoseklią veiklą ir poziciją dėl Rusijos ir Baltarusijos režimų vykdomos politikos ir karo Ukrainoje (atsakymai į Klausimyno klausimus, dalyvavimas protestuose tiek prieš Baltarusijos valdžią tiek iki 2020 m. prezidento rinkimų, tiek po jų, prisidėjimo prie pagalbos nuo Baltarusijos rėžimo nukentėjusiems asmenims ir Ukrainai). Šiame kontekste pareiškėjas pažymi, kad prašė liudytoju iškviesti ir dėl pareiškėjo opozicinės veiklos apklausti jo pažįstamą A. P., kuris šiuo metu gyvena Lietuvoje (Vilniuje) ir dirba organizacijoje, kuri užsiima opozicinės žiniasklaidos veikla, tačiau teismas nepagrįstai šio prašymo netenkino, nors šios aplinkybės ir paneigia VSD bei Migracijos departamento teiginius apie pareiškėjo tariamą lojalumą Baltarusijos režimui bei grėsmę valstybės saugumui. Dauguma iš nurodytų aplinkybių Migracijos departamentui buvo žinomos Sprendimų priėmimo metu, tačiau jos nebuvo įvertintos. 

33.       Pareiškėjas nesutinka ir su teismo teiginiu, kad jo politinės pažiūros ir įsitikinimai turėtų būti vertinami tuo atveju, jei pareiškėjas būtų pateikęs prašymą suteikti prieglobstį. Būdamas nelojaliu režimui ir veikdamas prieš jį pareiškėjas nepalaiko ir nepalaikys jokių ryšių su juo (įskaitant asmenis, su kuriais jis atliko karinę tarnybą) ir nesiėmė bei nesiims jokių veiksmų režimo naudai (nevykdys jokių karinių ar kitokio pobūdžio užduočių).

34.       Pareiškėjo įsitikinimu, vien ta aplinkybė, kad prieš 13 metų pareiškėjas tarnavo Baltarusijos kariuomenėje, nesudaro pagrindo jam taikyti tokias griežtas priemones (apribojimus), kurios taikytos Sprendimais. Sprendimai ir jais taikyti ribojimai gali turėti didžiulės neigiamos įtakos pareiškėjo ir jo šeimos gyvenimui ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES valstybėse, kurių institucijos, matydamos, jog pareiškėjas neva kelia grėsmę vienos iš ES valstybių (Lietuvos) nacionaliniam saugumui, taip pat automatiškai gali neišduoti / nepratęsti leidimų gyventi / vizų pareiškėjui ir jo šeimos nariams ir pareiškėjas gali netekti galimybės dirbti ir su šeima gyventi ne tik Lietuvoje, bet ir visoje ES. Pareiškėjas su šeima šiuo metu laikinai gyvena Kipre, kur dirba toje pačioje įmonių grupės įmonėje. Į Baltarusiją pareiškėjas ir jo šeima nevyksta ir neketina vykti dėl šioje valstybėje gresiančio galimo persekiojimo už pareiškėjo veiklą (dalyvavimą protestuose, paramą nuo Baltarusijos režimo nukentėjusiems asmenims, paramą Ukrainai ir kt.). Todėl Sprendimai taip pat neatitinka ir proporcingumo principo.

35.       Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose bylose, dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad vien faktas apie asmens karinę tarnybą ar darbą valstybės institucijose praeityje bei VSD pateikiama bendro pobūdžio informacija apie Rusijos / Baltarusijos agentų veikimo kitose valstybėse metodus nesudaro pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti asmens keliamos grėsmės egzistavimą valstybei. Situacija, kuomet Migracijos departamentas perkelia VSD išvadą, pateikia bendro pobūdžio informaciją apie pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, negali būti laikoma, kad Migracijos departamentas atliko visapusišką ir objektyvų individualų vertinimą. Abu Sprendimai pagrįsti išimtinai pareiškėjo karinės tarnybos atlikimu prieš daugiau nei 13 metų ir VSD Išvadoje pateikiama bendro pobūdžio informacija apie Baltarusijos agentų veikimo metodus. Migracijos departamentas privalėjo atlikti pareiškėjo individualų situacijos vertinimą, įskaitant sudaryti galimybę pačiam pareiškėjui pateikti duomenis / dokumentus ir paaiškinimus dėl jo situacijos, tačiau to nepadarė.

36.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

37.       Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nurodo, kad Sprendimuose remtasi VSD Išvada, tačiau papildomai vertinti pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje bei nustatyta, kad pareiškėjas turėjo galiojusią nacionalinę vizą bei leidimus laikinai gyventi, taip pat dirbo bei iki šiol dirba Lietuvos įmonėje. Sprendimuose pagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į ypač suprastėjusią geopolitinę situaciją, kuri yra nulemta tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos nusikalstamų režimų agresyvių veiksmų kaimynų atžvilgiu. Todėl Rusijos ir Baltarusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas. Toks vertinimas, esant panašioms situacijoms, iš esmės atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką.

38.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

39.       VSD nurodo, kad teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui dėl Migracijos departamento sprendimuose išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali ir akivaizdi. Teismų praktikoje analogiškose bylose yra išaiškinta, kad teisinę reikšmę turinčių aplinkybių vertinimas atspindi esamą bei, iš dalies, prognozuojamą ateityje galimą situaciją ir tokiam teisiniam vertinimui neturi reikšmės ankstesni sprendimai dėl užsieniečio teisinės padėties Lietuvos Respublikoje. Byloje nebuvo nustatyta jokių kritinę reikšmę turinčių pareiškėjo šeiminių, socialinių ar kitokio pobūdžio ryšių su Lietuvos Respublika, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad šiuo atveju pagal bylos duomenis pareiškėjo teisei gyventi Lietuvos Respublikoje turėtų būti teikiama pirmenybė prieš kompetentingų institucijų patvirtintą potencialią grėsmę valstybės saugumui. Apeliaciniame skunde nėra jokių naujų argumentų, neįvertintų pirmosios instancijos teismo sprendime, kurie paneigtų byloje nustatytas ir pirmosios instancijos teismo sprendime įvertintas faktines aplinkybes, atitinkamai, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

40.       Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. 23S146304, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bei Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. 23S147445, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių, teisėtumo ir pagrįstumo.

41.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

42.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nes yra aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotojas ketina dirbti (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, atsakydamas į Migracijos departamento Klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos) nurodė, kad nuo 2005 m. rugsėjo iki 2010 m. rugpjūčio tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Ginčijami Migracijos departamento Sprendimai iš esmės yra grindžiami VSD pateikta informacija ir aplinkybėmis, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes pareiškėjas 2005 m. rugsėjo iki 2010 m. rugpjūčio mėnesiais tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje.

43.       Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi), spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei.

44.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2391-415/2023, 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2383-442/2023 ir kt.) yra pažymėta, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

45.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023; 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023 ir kt.).

46.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia prieiti išvados, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nepateikė argumentų ir objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti VSD, kaip kompetentingos institucijos, galinčios vertinti kylančią grėsmę valstybės saugumui, pateiktos informacijos teisingumu ir pagrįstumu. Vien faktas, jog pareiškėjas pakankamai seniai (2005–2010 m.) tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl šių ryšių yra išnykusi. Kaip minėta, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo tarnyba Baltarusijos Respublikos kariuomenėje VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

47.       Nors ginčijami Migracijos departamento Sprendimai iš esmės yra grindžiami VSD pateikta informacija ir aplinkybėmis, tačiau iš jų turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo šeiminių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika vertinimą – Migracijos departamentas nustatė, kad kartu su pareiškėju Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė su nepilnamečiais vaikais, kuriems leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduoti šeimos susijungimo atveju, kadangi pareiškėjas turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvoje dirbo neilgą laiką – apie vienerius metus, duomenų apie jo įdarbinimą Lietuvos Respublikoje šiuo metu nėra. Be to, nustatyta, kad pareiškėjas ir jo šeimos nariai 2023 m. rugpjūčio 22 d. deklaravo išvykimą į Kipro Respubliką. Migracijos departamentas taip pat įvertino ir pareiškėjo atsakymus į Klausimyno 10 ir 11 klausimus, kurie nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jo buvusiais tarnybos santykiais, jo darbo laikotarpis nelaikytinas ryšiu su Lietuva atsveriančiu grėsmės valstybės saugumui svarbą, o įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, yra pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

48.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino Sprendimo Nr. 1 teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat kilusio ginčo kontekste atliko ir savarankišką vertinimą pareiškėjo individualių savybių ir aplinkybių, kurias jis nurodo apeliaciniame skunde, ir, į kurias pareiškėjo nuomone, nebuvo atsižvelgta.

49.       Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas nuostatas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Tai, kad teismas netenkino pareiškėjo prašymo ir neapklausė liudytojo, nagrinėjamo ginčo kontekste nesudaro pagrindo spręsti, kad galėjo būti netinkamai ištirtos bylai reikšmingos aplinkybės ar priimtas neteisingas ar nepagrįstas teismo sprendimas, kadangi nagrinėjamoje byloje ginčo esmės nesudaro aplinkybės, kurias, pareiškėjo teigimu, būtų galėjęs paliudyti jo nurodytas liudytojas.

50.       Teisėjų kolegija, vertindama Sprendimo Nr. 2, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), turinį, konstatuoja, kad jis yra grindžiamas aktualiu reglamentavimu, jame atsižvelgta į byloje pateiktą kompetentingos institucijos (VSD) išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, detaliai įvertintas pareiškėjo socialinių, ekonominių ir šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis. Migracijos departamentas nenustatė aplinkybių, dėl kurių draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pareiškėjui galėtų būti netaikomas. Priešingai, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, atsakovas sprendė, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Šios padarytos išvados nepaneigia pareiškėjo teiginiai, kad uždraudimu atvykti į Lietuvą jam galės kilti nepatogumų dėl darbo, apsigyvenimo kitose ES valstybėse. Nustačius aplinkybę, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, būtų nepagrįsta netaikyti jam Įstatyme nustatytų apribojimų vien dėl to, jog pareiškėjas galėtų lengviau įgyvendinti savo interesus kitose šalyse. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (žr., pvz., 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, sprendžia, kad Sprendimu Nr. 2 pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas, todėl pripažintinas pagrįstu ir teisėtu (Įstatymo 133 str. 5 d.).

51.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. H. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Audrius Bakaveckas

                                        Arūnas Dirvonas

                                        Milda Vainienė