Civilinė byla Nr. e3K-3-77-381/2024

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10562-2023-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.14.4; 3.3.1.19.4; 3.6.1.1; 3.6.1.2; 3.6.3.5; 3.6.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Agnės Tikniūtės ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ZEN.COM kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 5 d. nutarties dalies, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 24 d. nutarties dalis, peržiūrėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių absoliutų sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindą, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), teismo pareigą kvalifikuoti ginčo teisinius santykius, taip pat ieškinio su tarptautiniu elementu teismingumą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) iš 687 skirtingų atsakovų priteisti bendrą 3 327 67,36 Eur ir 30 005,34 svaro sterlingų sumą (kiekvienam iš atsakovų tenka skirtinga šios sumos dalis); 2) priteisti ieškovės naudai iš kiekvieno atsakovo 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą laikotarpiu nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) priteisti ieškovės naudai iš atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad jos valdomoje informacinėje sistemoje 2022 m. gegužės 9 d. įvyko techninė programinės įrangos klaida, dėl kurios ieškovės išduotos mokėjimo kortelės, atliekant operacijas internetu, veikė išankstinio autorizavimo pagrindu, t. y. „neatsiklausus“ kortelės davėjo (ieškovės), ar kortelės turėtojas iš tikrųjų turi lėšų, reikalingų operacijai atlikti. Atsakovai, būdami ieškovės klientai ir programėlės naudotojai, nesąžiningai pasinaudoję sistemos klaida, internetinėje kriptovaliutų biržoje „Binance“ iš viso atliko 1613 sandorių (pavedimų), pirkdami kriptovaliutas tiesiogiai arba papildydami savo pinigų likutį vadinamojoje piniginėje – „Binance FIAT Spot Wallet“, vėliau šie pinigai buvo naudojami kriptovaliutoms pirkti. Anot ieškovės, mokėjimus pagal sandorius atsakovai atliko savo sąskaitose neturėdami tam lėšų, taip pasisavindami lėšas ir jas valdydami be jokio teisinio pagrindo.

II. Teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. liepos 24 d. nutartimi ieškovės ieškinį atsisakė priimti kaip neteismingą tam teismui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

5.       Teismas nustatė, kad byloje reiškiami reikalavimai 687 skirtingiems atsakovams, kurių gyvenamosios vietos yra skirtingose valstybėse: Lenkijoje, Ukrainoje, Estijoje, Albanijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Latvijoje, Slovakijoje, Lietuvoje, Prancūzijoje, Afganistane, Italijoje, Azerbaidžane, Bulgarijoje, Angoloje, Centrinės Afrikos Respublikoje, Maltoje, Argentinoje, Alžyre, Čekijoje, Indonezijoje, Alandų salose, Armėnijoje, Vengrijoje ir Moldovoje, t. y. 27 skirtingose valstybėse.

6.       Kadangi ieškovė teikia paslaugas individualiems klientams pagal mobiliąją programėlę klientų asmeniniams poreikiams tenkinti, teismas padarė išvadą, kad atsakovai santykiuose su ieškove yra vartotojai.

7.       Nors ieškovė reikalavimus šiems atsakovams pareiškė remdamasi su jais sudarytų ZEN sąlygų individualiems vartotojams 8 punktu, kuriame nustatyta, jog ginčai yra teismingi Vilniaus teismams, teismas nesutiko su ieškovės nurodytu teismingumu. Teismas pažymėjo, kad ieškovė ieškinyje nurodė aiškiai neteisingus atsakovų adresus, pvz., D. F. (D. F.) adresą ieškovė nurodė Afganistane, (duomenys neskelbtini), o miestą nurodė QWXVK, tačiau tokio miesto nėra nei Afganistane, nei kitur pasaulyje. Atsakovo I. T. (I. T.) gyvenamoji vieta nurodyta adresu: (duomenys neskelbtini) (be namo numerio), Moskow, Centrinės Afrikos Respublika, tačiau Centrinės Afrikos Respublikoje nėra Maskvos miesto. Taip pat, anot teismo, daugeliu atveju nurodyta gatvė, bet nenurodytas nei namo, nei buto numeris, pvz., atsakovo V. D. M. (V. D. M.) ir kitų. Netgi atsakovų, esančių Lietuvos Respublikoje, adresai nenurodyti, pvz., R. Z. (R. Z.) nurodytas adresas: (duomenys neskelbtini), tačiau nėra nei gatvės, nei namo numerio; V. H. (V. H.) nurodytas adresas: (duomenys neskelbtini), tačiau nėra namo ir buto numerių. Atsakovo L. K. (L. K.) nurodytas miestas ir Rumunijos valstybė, tačiau šalies kodas nurodytas Alandų salų, nėra nei gatvės pavadinimo, nei numerių ir Rumunija nėra Alandų salos. Taigi, didžioji dauguma atsakovų adresų yra nurodyti netinkamai, klaidingai arba nurodytas ne visas adresas. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, neįmanoma būtų vykdyti teisminio proceso, nes neįmanoma informuoti kitos proceso šalies apie pradėtą prieš ją procesą.

8.       Taip pat teismas nusprendė, kad ieškovės ieškinys nėra teismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad, pagal ZEN sąlygų individualiems vartotojams 8 punktą, šalys nesusitarė, jog yra keičiama bendra teismingumo taisyklė, bet ieškovė vienasmeniškai nustatė tokią sąlygą, apsunkinančią vartotojo procesines teises. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog ši sąlyga būtų buvusi individualiai aptarta su atsakovais, taip pat atsakovai prekes ar paslaugas vartojo verslo ar profesijos tikslais. Todėl darytina išvada, kad yra pagrindas atsakovus laikyti vartotojais ir taikyti vartojimo santykius reglamentuojančias įstatymų nuostatas. Teismas pripažino nesąžiningomis ZEN sąlygų individualiems vartotojams 8 punkto nuostatas tiek, kiek jos nustato teismingumą Vilniaus teismams, nes ieškovė nenurodė argumentų ir nepateikė įrodymų, kad minėtos sutarties sąlygos dėl teritorinio teismingumo buvo individualiai aptartos su atsakovais ir atitiko atsakovų (vartotojų) valią.

9.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugsėjo 5 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl ieškinio priėmimo atsakovų R. Z., V. H. ir D. S. atžvilgiu panaikino ir dėl šios ieškinio dalies priėmimo klausimą grąžino spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kitą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį paliko nepakeistą.

10.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė savo pažeistas teises kildino iš sutarčių, pasirašytų su atsakovais, pažeidimų, taip pat faktines aplinkybes grindė sutartinės civilinės atsakomybės normomis. Teismas pažymėjo, kad, viena vertus, ieškovė atskirajame skunde nurodė, kad atsakovų veiksmai, kai lėšas jie perleido nesant jos sutikimo, nebuvo sutartyje aptarti, todėl atsakovai veikė už sutarties ribų, kita vertus, ieškinyje ieškovė nurodė, jog tokia situacija su atsakovais buvo aptarta, t. y. kad tokiais veiksmais atsakovai pažeidė sutartį (ieškinio 18 p., Sutarties 5–6 skyriai). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad atskirojo skundo motyvai, jog ginčo teisiniams santykiams taikytina deliktinė atsakomybė, prieštarauja ieškovės nurodytam ieškinio pagrindui, o atskirajame skunde nurodytos aplinkybės apie santykių kvalifikavimą kaip deliktinių arba kaip kvazideliktinių, arba kaip atsiradusių iš nepagrįsto praturtėjimo ieškinyje nurodytos nebuvo. Papildomai teismas pažymėjo, kad ieškovė procesinį bylos teismingumo klausimą taip pat kildino iš sutartinio teismingumo, t. y. sutarties 8 punkto. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ieškinio teisingumo klausimą pagal ieškinyje ieškovės suformuluotą ieškinio pagrindą – atsakovų atsakomybę, kylančią iš sutartinių civilinės atsakomybės teisinių santykių, todėl ieškovės nurodytas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – reglamentas „Briuselis Ibis“) 7 straipsnis netaikytinas.

11.       Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su ieškove, kad nagrinėjamu atveju nėra tenkinamas reglamento „Briuselis Ibis“ 17 straipsnio 1 dalies c punktas, kadangi ieškovės paslaugų teikimo vieta yra išimtinai Lietuvoje, bet ne tose valstybėse narėse, kuriose yra vartotojų nuolatinė gyvenamoji vieta, todėl šiuo atveju nėra taikytina taisyklė, pagal kurią ginčo teismingumas yra nustatomas pagal vartotojo gyvenamąją vietą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog pagal sutartis paslaugų teikimo vieta yra išimtinai apribota Lietuvos Respublikos teritorija. Priešingai, paslaugų teikimo vieta nėra nurodyta sutartyje, taip pat ji nėra akivaizdi ir iš teikiamų paslaugų pobūdžio. Anot apeliacinės instancijos teismo, vien aplinkybė, jog ieškovės buveinės vieta registruota Lietuvos Respublikoje, turi interneto svetainę, nepaneigia galimybės paslaugas teikti ir kitose valstybėse.

12.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad 2022 m. rugsėjo 19 d. paskelbtų ZEN sąlygų individualiems vartotojams (versija 1.0) 3 skirsnyje „Kaip prisijungti prie ZEN?“ nurodyta, jog vartotojas turi atitikti du reikalavimus – būti ne jaunesnis kaip 18 metų amžiaus ir būti vienos iš nurodytų šalių rezidentas (pateikiama nuoroda su 58 valstybių sąrašu), o naujesnėse 2023 m. birželio 29 d. sąlygose (versija 1.1) pateikiama nuoroda su 57 valstybių sąrašu. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad rezidento sąvoka sutartyje (sąlygose) atskirai neaptarta, todėl taikytina bendrinė sąvoka, jog rezidentu laikomas fizinis ar juridinis asmuo, kurio ekonominiai interesai yra tam tikros šalies ekonominėje erdvėje ir kurio vykdoma ekonominė veikla toje šalyje yra ilgalaikė (trunka ilgiau nei vienus metus). Atsižvelgdamas į tai apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju taikytinas reglamento „Briuselis Ibis“ 17 straipsnio 1 dalies c punktas ir 18 straipsnio 2 dalis – ieškinys vartotojui, gyvenančiam valstybėje narėje, turi būti pareikštas pagal jo gyvenamąją vietą, o ne reglamento „Briuselis Ibis“ 7 straipsnio 1 punkto b papunktis.

13.       Taip pat apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad         Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – ir Sutartis dėl teisinės pagalbos) 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog prievolės atlyginti žalą nustatomos pagal įstatymus susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, išskyrus prievoles, kylančias iš sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodytose bylose priimti sprendimus kompetentingas teismas tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą. Nukentėjusysis taip pat gali pareikšti ieškinį teisme tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje atsakovas turi gyvenamąją vietą. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė kildina reikalavimą iš sutarties, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad šiuo atveju taikytina Sutarties dėl teisinės pagalbos 21 straipsnio 1 dalis ir ieškovės ieškinys turi būti reiškiamas pagal atsakovo gyvenamąją vietą.

14.       Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovės ieškinį atsakovų, kurių gyvenamoji vieta nėra Lietuvos Respublikoje, atžvilgiu. Dėl trijų atsakovų (O. Z. (O. Z.), R. Z., V. H.), kurių gyvenamoji vieta ieškinyje nurodyta Lietuvoje, Vilniuje, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad jei jų adresai nurodyti netiksliai, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atsisakyti priimti ieškinį, pareikštą šiems atsakovams, o turėjo nustatyti terminą trūkumams pašalinti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 5 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, ir grąžinti šią dalį dėl ieškovės ieškinio priėmimo klausimo spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.                      Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad ieškovė atskirajame skunde nurodė kitokias faktines aplinkybes nei ieškinyje. Tiek ieškinys, tiek atskirasis skundas buvo grindžiami identiškomis faktinėmis aplinkybėmis, ieškinio pagrindas nebuvo pakeistas. Atskirajame skunde tiesiog buvo pateikiamas kitoks ginčo santykių teisinis kvalifikavimas, tačiau aplinkybė, kad ieškovė atskirajame skunde nurodė kitas teisės normas, kuriomis kvalifikavo ginčą, nereiškia, jog ieškovė keitė ieškinio pagrindą. Ginčo teisinis kvalifikavimas yra išimtinė teismo pareiga. Todėl apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad ieškovė pati pasirinko savo teises ginti remdamasi sutartinės civilinės atsakomybės institutu, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė ginčo santykių kvalifikavimo ir sprendimo motyvavimo pareigas, nes nepakankamai motyvavo priežastis, dėl kurių nusprendė teisinį santykį kvalifikuoti sutartinės civilinės atsakomybės pagrindais.

15.2.                      Apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių teisės normų, kurių pagrindu jis sprendė dėl konkrečios atsakomybės rūšies taikymo, ir kaip jis pats teisiškai kvalifikuoja ginčą. Ieškovės vertinimu, ginčo santykiai (prievolė atlyginti žalą) turėtų būti kvalifikuojami taikant deliktinės atsakomybės normas. Nors atsakovai su ieškove buvo sudarę sutartis dėl finansinių paslaugų teikimo, tačiau veiksmai, kuriais ieškovei buvo padaryta žala, nekyla iš sutarties, kadangi galimybė pervesti pinigus jų neturint savo sąskaitoje nebuvo nustatyta sutartyje. Žala ieškovei buvo padaryta atsakovams veikiant už sutarties ribų (lot. extra contractum). Atsakovai žalą ieškovei sukėlė nesąžiningai pasinaudodami ieškovės sistemos klaida, neturėdami savo sąskaitose tam lėšų, pirko kriptovaliutas. Ieškovės vertinimu, atsakovai šiuo atveju dalyvavo ne kaip vartotojai, kurie naudojasi ieškovės pagal sutartį teikiamomis paslaugomis, o kaip asmenys, neteisėtai tyčia pasisavindami ieškovės turtą, t. y. atsiskaitydami mokėjimo kortelėmis ir žinodami, kad atsiskaitymai vykdomi ne jų asmeninėmis lėšomis.

15.3.                      Aplinkybė, kad atsakovai pinigus gavo pasinaudoję ieškovės sistemos klaida, ir tai, kad šią žinią atsakovai platino socialiniuose tinkluose ir skatino kitus asmenis pasinaudoti sistemos klaida ir šitaip neteisėtai praturtėti, patvirtina, kad atsakovai suprato, jog elgiasi neteisėtai, t. y. kad be pagrindo įgyja pinigus. Atsakovams savinantis pinigus, ieškovė jų naudai neatliko jokio paslaugų pagal sutartį veiksmo, t. y. atsakovams neteikė jokių paslaugų pagal sutartį, atitinkamų atsakovų veiksmų sutartyje nenustatė, jiems nepritarė, jų neįgalino, nepatvirtino, dėl tokių veiksmų atlikimo neįsipareigojo ir kitaip nepareiškė valios iš anksto, jų atlikimo metu ar po jų atlikimo jiems pritarti ar įsipareigoti, netgi nežinojo, kad atsakovai vykdo atitinkamus pasisavinimo veiksmus. Nors ginčo šalis sieja sutartiniai santykiai, tačiau būdas, kuriuo atsakovai įgijo pinigus, patvirtina, kad aplinkybė, kai pinigai buvo pasisavinti, nėra susijęs su jokių sutartinių teisių ar pareigų vykdymu, o yra visiškai už sutarties ribų, susijęs su pareigos nedaryti kitam asmeniui žalos pažeidimu, ne su sutartinių įsipareigojimų vykdymu.

15.4.                      Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, jog „byla dėl sutarties <...> negali būti suprantama kaip apimanti situaciją, kai nėra jokių vienos šalies laisvai prisiimtų įsipareigojimų kitai šaliai“ (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. prejudicinis sprendimas byloje Brian Andrew Kerr prieš Pavlo Postnov, Natalia Postnova, C-25/18). Teisės doktrinoje nurodoma, kad sutartinė civilinė atsakomybė yra skirta „reikalavimo“ teisių pažeidimams ginti, tuo tarpu deliktinė atsakomybė – „absoliučių“ teisių pažeidimams ginti (Ivanauskienė, E. Deliktinės ir sutartinės civilinės atsakomybės pagrindų konkurencija: daktaro disertacija. Mykolo Romerio universitetas, 2016, p. 148). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad vien sutartinių santykių buvimas tarp šalių nepaneigia galimybės tų santykių kvalifikuoti kitu nei sutartinės atsakomybės pagrindu, o tam būtina įvertinti, ar mokėjimai buvo vykdomi sutartiniu ar kitu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-313/2023).

15.5.                      Atsakovų kvalifikavimas kaip vartotojų šiuo atveju lemtų sutartinės civilinės atsakomybės taikymą (kadangi daugelis atsakovų yra iš užsienio valstybių), o tai lemtų ieškinio neteismingumą Lietuvos Respublikos teismams, nepaisant to, kad žala pasireiškė ieškovės buveinės vietoje Lietuvoje. Reglamento „Briuselis Ibis“ 7 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas: bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto – vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose. Remdamasi šia nuostata ieškovė ieškinį dėl delikto gali pareikšti vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis teisme, t. y. Vilniuje, Lietuvoje.

15.6.                      Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, žalos atsiradimo vieta, kai žala ieškovui atsiranda tiesiogiai banko sąskaitoje (visiškai finansiniai nuostoliai), laikoma ieškovo buveinės vieta (nuolatinė gyvenamoji vieta), kai bankas yra įsteigtas toje pačioje teritorinėje jurisdikcijoje (valstybėje) kaip ieškovas. Ieškovės buveinės vieta yra Lietuvoje, Vilniuje, banko sąskaitos buvimo vieta taip pat yra Lietuvoje, todėl būtent Vilniaus teismai turi jurisdikciją nagrinėti šį ginčą.

15.7.                      Dalies atsakovų gyvenamoji vieta yra valstybėse Europos Sąjungos narėse, kitos dalies atsakovų gyvenamoji vieta yra Ukrainoje. Ukrainoje gyvenamąją vietą turinčių atsakovų teismingumas nustatomas remiantis Sutarties dėl teisinės pagalbos 33 straipsnio 3 punktu, kuriame nurodyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodytose bylose priimti sprendimus kompetentingas teismas tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą. Remiantis šia taisykle, laikytina, kad ieškinys Ukrainoje gyvenamąją vietą turintiems atsakovams šio ginčo atveju taip pat yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams.

15.8.                      Be to, pagal reglamento „Briuselis Ibis“ 7 straipsnio 3 punktą, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas, kai civiliniai ieškiniai dėl žalos atlyginimo ar restitucijos grindžiami veika, dėl kurios gali būti iškelta baudžiamoji byla, – tas bylas nagrinėjančiame teisme, jeigu minėtas teismas pagal taikomą teisę turi jurisdikciją nagrinėti civilines bylas.

15.9.                      Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 2023 m. gegužės 17 d. raštas Nr. 01-1-17852-23 patvirtina, kad dėl atsakovų pasisavintų ieškovės lėšų yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, jis nėra nutrauktas. Kadangi ieškinys yra grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir atsakovų veika, dėl kurios yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ir gali būti iškelta baudžiamoji byla, tai taip pat sudaro pagrindą ieškinį laikyti teismingu Lietuvos Respublikos teismams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

36.       Taigi, byloje nustačius, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nors ir nurodė atsisakymo priimti ieškovės ieškinį teisinį pagrindą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktą) dėl ginčo neteismingumo Lietuvos Respublikos teismams, tačiau nenurodė konkrečių ieškinio neteismingumo Lietuvos Respublikos teismams argumentų pagal atitinkamas Europos Sąjungos, tarptautinės ir nacionalinės proceso teisės normas, reglamentuojančias ieškinio su tarptautiniu elementu jurisdikcijos klausimus, ir šio klausimo neįvertino pagal šios nutarties 27–29 punktuose nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus.

37.       Remdamasi pirmiau nurodytais argumentais ir kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti pripažįstama kaip tinkamai motyvuota pagal CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą ją panaikinti dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyto absoliutaus jos negaliojimo pagrindo. Kadangi, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisės ištaisyti CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų pirmosios instancijos teismo klaidų, darytina išvada, kad nustatytas absoliutus pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindas, kurio byloje nenustatė apeliacinės instancijos teismas, lemia taip pat ir apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimą dėl netinkamo proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus, taikymo (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismui nustačius absoliutų pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindą, apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas kitais aspektais netikrinamas.

38.       Nors nurodyti argumentai sudaro pagrindą panaikinti tą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalį, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį atsakovams kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, ir perduoti ieškovės ieškinio priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovės kasaciniame skunde iškelti teisės aiškinimo ir taikymo klausimai yra reikšmingi vienodos ir nuoseklios teismų praktikos formavimui, todėl kasacinis teismas, įgyvendindamas viešąją kasacijos funkciją, nusprendžia pasisakyti ir dėl ieškovės kasaciniame skunde iškeltų teisės aiškinimo ir taikymo klausimų, kurie reikšmingi ieškovės ieškinio priėmimo klausimą iš naujo spręsiančiam teismui ir yra susiję su teismo pareigos teisiškai kvalifikuoti ginčo santykius aiškinimu bei ieškinio su tarptautiniu elementu teismingumo klausimų nagrinėjimu.

Dėl teismo pareigos teisiškai kvalifikuoti ginčo santykius

39.       Ieškovė kasaciniame skunde kaip vieną iš kasacijos pagrindų nurodo apeliacinės instancijos teismo netinkamai atliktą ginčo teisinių santykių kvalifikavimą, kartu teigdama, kad teismas taip pat pažeidė pareigą motyvuoti priimamą sprendimą. Anot ieškovės, šie pažeidimai lėmė, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ginčo teisinį santykį kvalifikavo kaip kylantį iš sutartinės, o ne deliktinės atsakomybės teisinio santykio.

40.       Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus, ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir reikalavimą (ieškinio dalykas). Pagal dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis), ieškinio faktinį pagrindą ir ieškinio dalyką, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, pasirenka ir gali keisti tik ieškovas. Teismas dispozityviose bylose savo iniciatyva keisti šių ieškinio elementų negali.

41.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir tarp šalių susiklosčiusių santykių teisinis kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2019, 41 punktas).

42.       Teisinė byloje kilusio ginčo kvalifikacija skirta teisiniams santykiams identifikuoti, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-516-701/2020, 27 punktas). Tinkamas įstatymo ginčui kvalifikuoti taikymas yra tiesiogiai įvardytas kaip vienas iš civilinio proceso tikslų (žr. CPK 2 straipsnį). Be to, priklausomai nuo materialiojo teisinio santykio, iš kurio yra kildinamas konkretus civilinis ginčas, skiriasi civilinių teisių gynimo būdai ir jų taikymo sąlygos, todėl tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas kartu yra būtinoji ir kitų civilinio proceso tikslų – ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus ir kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių – užtikrinimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021, 22 punktas; 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2022, 17 punktas; 2024 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-378/2024, 33 punktas). Be to, tinkamas materialiųjų teisinių santykių kvalifikavimas yra reikšmingas ne tik teismui siekiant teisingai išspręsti kilusį ginčą, bet ir nuo to, kaip teismas teisiškai kvalifikuoja šiuos santykius, gali priklausyti, ar teismas turi jurisdikciją nagrinėti kilusį ginčą.

43.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pareikšto ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką, konstatavo, kad ieškovė savo reikalavimus ieškinyje kildino iš sutarčių, pasirašytų su atsakovais, pažeidimų ir faktines aplinkybes grindė sutartinės civilinės atsakomybės normomis. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymėjo, kad nors ieškovė atskirajame skunde nurodė, jog atsakovų veiksmai, kai lėšas jie perleido nesant jos sutikimo, nebuvo sutartyje aptarti, todėl atsakovai veikė už sutarties ribų, vis dėlto, anot apeliacinės instancijos teismo, ieškinyje ieškovė nurodė, jog tokia situacija su atsakovais buvo aptarta sutartyje (ZEN sąlygų individualiems vartotojams 5–6 skyriai) ir tokiais veiksmais atsakovai pažeidė sutartį (ieškinio 18 punktas).

44.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su ieškovės kasacinio skundo argumentais, kad teismai, spręsdami ieškovės ieškinio priėmimo klausimą, netinkamai įgyvendino jiems tenkančią pareigą kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir tuo klausimu priimtą procesinį sprendimą tinkamai motyvuoti. Pirmosios instancijos teismas iš viso nepagrindė, kokiais argumentais remdamasis būtent taip kvalifikuoja ginčo teisinius santykius. Individualaus kilusio ginčo faktinio pagrindo vertinimo apeliacinės instancijos teismas taip pat neatliko, nenurodė konkrečių teisės normų, kuriomis remdamasis ieškinyje nurodytą faktinį pagrindą kvalifikavo kaip kylantį iš sutartinės civilinės atsakomybės taikymo.

45.       Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė atskirajame skunde nurodė kitokias faktines aplinkybes nei ieškinyje. Tiek ieškovės pareikštas ieškinys, tiek ir atskirasis skundas buvo grindžiami identiškomis faktinėmis aplinkybėmis. Nors ieškovė ieškinyje ginčo santykius kvalifikavo kaip kylančius iš sutarties, o atskirajame skunde jau įrodinėjo esant deliktinę atsakomybę, faktinis ieškinio pagrindas, kuriuo ieškovė grindė atskirąjį skundą, buvo tapatus.

46.        Ieškovės teigimu, teismai neatsižvelgė ir neįvertino, kad veiksmai, kuriais ieškovei buvo padaryta žala, nekyla iš sutarties, kadangi galimybė pervesti pinigus jų neturint savo sąskaitoje nebuvo nustatyta sutartyje; kad atsakovai šiuo atveju dalyvavo ne kaip vartotojai, kurie naudojasi ieškovės pagal sutartį teikiamomis paslaugomis, o kaip asmenys, neteisėtai tyčia pasisavindami ieškovės turtą; kad būdas, kuriuo atsakovai pasisavino ieškovės pinigus, nėra susijęs su jokių sutartinių teisių ar pareigų vykdymu. Kaip pagrįstai kasaciniame skunde nurodo ieškovė, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog vien sutartinių santykių buvimas tarp šalių nepaneigia galimybės tų santykių kvalifikuoti kitu nei sutartinės atsakomybės pagrindu, o tam būtina įvertinti, ar mokėjimai buvo vykdomi sutartiniu ar kitu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-313/2023, 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

47.       Minėta, ieškovas ieškinyje neprivalo, tačiau gali nurodyti ir teisinį reikalavimo pagrindą – materialiosios teisės normas, kurios, ieškovo nuomone, reguliuoja ginčijamą teisinį santykį, tai parodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynimo būdą jis prašo taikyti, tačiau ieškovo nurodytas ieškinio teisinis pagrindas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir teismas turi pats kvalifikuoti ginčo teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2013; 2013 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2013, kt.). 

48.       Tokiu atveju teismai privalėjo įvertinti, ar atsakovų veiksmai yra susiję su sutartinių teisių ar pareigų vykdymu, ar, priešingai, kaip teigia ieškovė, yra už sutarties ribų, susiję su bendros pareigos nedaryti kitam asmeniui žalos pažeidimu.

49.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad procesinis atsisakymo priimti ieškinį veiksmas dėl savo poveikio asmens subjektinei teisei kreiptis į teismą yra galimas tik tais atvejais, jeigu teismas yra įsitikinęs, t. y. jam nekyla abejonių, dėl sąlygų, sudarančių atitinkamą atsisakymo priimti ieškinį pagrindą, egzistavimo. Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, kad iškilusios abejonės negali būti pašalintos išklausant ginčo šalis, nes antrosios ginčo šalies, t. y. atsakovo, atsiradimas konkrečios civilinės bylos procese apskritai pirmiausia sietinas su ieškinio priėmimo ir kartu civilinės bylos iškėlimo procesiniu veiksmu, o pats ieškinio priėmimo klausimas yra sprendžiamas rašytinio proceso tvarka ir teismui yra žinoma tik raštu išreikšta suinteresuoto asmens, inicijuojančio civilinės bylos pradėjimą, pozicija. Todėl tais atvejais, jeigu vis dėlto kyla abejonių dėl sąlygų, sudarančių atitinkamą atsisakymo priimti ieškinį pagrindą, egzistavimo, teismas turėtų priimti ieškinį, išklausyti, jeigu tas objektyviai galima, abi ginčo šalis, siekdamas pašalinti iškilusias abejones, ir, priklausomai nuo rezultato, nagrinėti bylą iš esmės arba imtis procesinių veiksmų, užbaigiančių bylos procesą, pradėtą pagal pateiktąjį procesinį dokumentą (CPK 293 ir 296 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-216-916/2019, 30 punktas).

50.       Teismo pripažinimas, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, sukelia atitinkamas procesines teisines pasekmes, kurios priklauso nuo proceso stadijos, kurioje identifikuojamas jurisdikcijos neturėjimas: ieškinys nepriimamas, jeigu teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustato, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti tokį ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba paliekamas nenagrinėtas, jeigu tarptautinės jurisdikcijos neturėjimas identifikuojamas po civilinės bylos iškėlimo (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 782 straipsnis). Teismingumo taisyklių laikymasis yra ne tik būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga, bet ir būtinoji teisminės gynybos pažeistoms teisėms apginti taikymo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-431-1075/2018, 17 punktas).

51.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju tarp šalių kilusio ginčo santykis yra sudėtingas dėl tarpusavyje susijusių elementų, turinčių ir sutartinių, ir iš delikto kilusių aspektų, todėl siekiant tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį nagrinėjamu atveju būtina detaliau išsiaiškinti ir įvertinti ginčo aplinkybes. Pažymėtina, kad nuo to, ar ginčas kvalifikuotinas kaip kylantis iš sutartinę ar deliktinę atsakomybę reguliuojančių teisės normų, nagrinėjamu atveju gali priklausyti ir ieškovės ieškinio teismingumo klausimo išsprendimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu atveju, kai ieškinio priėmimo stadijoje yra sudėtinga kvalifikuoti ginčo teisinį santykį, pirmosios instancijos teismas, kaip jau minėta, gali priimti ieškovės ieškinį ir aiškintis ginčui kvalifikuoti reikšmingas aplinkybes, sudarydamas galimybę dėl jų pasisakyti ieškovui ir, jeigu įmanoma, atsakovams.

52.       Pirmosios instancijos teismas, iš naujo spręsdamas ieškovės ieškinio priėmimo klausimą ir kvalifikuodamas ginčo teisinius santykius, turi įvertinti, ar ieškinio priėmimo stadijoje turimų duomenų pakanka ginčo teisiniams santykiams tinkamai kvalifikuoti, o jeigu nepakanka, tai ar, priėmus ieškinį, ieškovui ir, jeigu įmanoma, atsakovams neturėtų būti sudaryta galimybė pasisakyti dėl teisinių santykių kvalifikacijos.

53.       Apibendrinant pirmiau nurodytus argumentus ir kasacinio teismo praktiką, darytina išvada, kad teismas, atsisakydamas priimti ieškinį dėl jurisdikcijos neturėjimo, turi būti įsitikinęs šios procesinės aplinkybės egzistavimu, o tais atvejais, kai teismas nėra tikras, ar turi jurisdikciją nagrinėti kilusį ginčą, turėtų priimti ieškinį ir jurisdikcijos klausimui reikšmingas aplinkybes tirti ir aiškintis bylos nagrinėjimo metu. Kadangi nepagrįstas ieškinio su tarptautiniu elementu nepriėmimas, konstatuojant jurisdikcijos neturėjimą, gali būti pripažįstamas ieškovo teisės į teisminę gynybą neproporcingu suvaržymu, teismai, spręsdami ieškinio priėmimo klausimą ir atsisakydami priimti ieškovo pareikštą ieškinį, privalo būti įsitikinę jurisdikcijos nagrinėti ieškinį nebuvimu, o atsisakymą priimti ieškinį tinkamai motyvuoti.

54.       Teisėjų kolegijos vertinimu, sutiktina su ieškovės kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje formaliai pasiremdamas ieškovės ieškinyje nurodyta teisine ginčo santykių kvalifikacija, netinkamai įgyvendino teismui keliamą pareigą pačiam teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius, o pirmosios instancijos teismas šios pareigos iš viso neįgyvendino. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad teismai atsisakė priimti ieškovės ieškinį kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, neatlikę savarankiško ginčo teisinių santykių kvalifikavimo ir neįsitikinę jurisdikcijos nagrinėti ieškinį (ne)buvimu.

55.       Priklausomai nuo to, kaip būtų kvalifikuoti kilusio ginčo materialieji teisiniai santykiai, atitinkamai teismai turėtų įvertinti jurisdikcijos klausimą kiekvieno iš atsakovų atžvilgiu. Ieškinio atsakovams, turintiems gyvenamąją vietą Europos Sąjungoje, teismingumo klausimas turėtų būti sprendžiamas pagal atitinkamas reglamento „Briuselis Ibis“ nuostatas ir jas aiškinančią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktiką. Jeigu vis dėlto būtų nustatyta, jog ginčas kyla iš sutartinių teisinių santykių, tik tuomet teismas, atsižvelgdamas į santykių pobūdį, be kita ko, privalo įvertinti, ar ginčas kyla iš vartojimo teisinių santykių ir atsakovams atitinkamai suteiktinas vartotojo statusas bei taikytini vartotojų teisių apsaugą reglamentuojantys Europos Sąjungos teisės aktai.

56.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad, teismui kvalifikavus ginčo santykius kaip kilusius iš vartojimo teisinių santykių, sprendžiant jurisdikcijos klausimą aktualus tampa reglamento „Briuselis Ibis“ II skyriaus 4 skirsnis (17–19 straipsniai), kuris nustato vartotojų apsaugai skirtas jurisdikcijos taisykles ir kuris turi pirmenybę prieš bendrąsias ir specialiąsias jurisdikcijos taisykles, nustatytas atitinkamai 1 (4–6 straipsniai) ir 2 (7–9 straipsniai) skirsniuose. Jeigu tenkinamos Reglamento Nr. 1215/2012 17 straipsnio 1 dalies sąlygos, ieškinio teismingumas nustatomas pagal Reglamento 18 straipsnio 2 dalį: kita sutarties šalis gali pareikšti ieškinį vartotojui tik valstybės narės, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismuose.

57.       Teismas taip pat turėtų įvertinti, ar išvados dėl bylos priskyrimo bylų dėl vartojimo sutarčių kategorijai nekeičia tai, kad šioje byloje verslo subjektas pateikė ieškinį dėl vartotojų nepagrįsto praturtėjimo. Pažymėtina, kad teisės doktrinoje pripažįstama, jog nepagrįsto praturtėjimo atveju ieškiniams dėl turto susigrąžinimo reglamento „Briuselis Ibis“ 17–19 straipsniai taikomi, jei tokie ieškiniai atitinka 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės 12 straipsnio 1 dalies e punkto sąlygą (sutarčiai taikytina teisė taikoma sutarties negaliojimo pasekmėms), ir netaikomi, jei tokie ieškiniai pagal 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – reglamentas „Roma II“) 2 ir 10 straipsnius apibūdinami kaip nesutartiniai (angl. non-contractual). Pagal reglamentą „Roma II“, nesutartinės prievolės apima taip pat ir pasekmes, atsirandančias dėl nepagrįsto praturtėjimo (2 straipsnio 1 dalis), o dėl nepagrįsto praturtėjimo atsirandančios nesutartinės prievolės apima taip pat ir neteisingai gautų sumų mokėjimus (10 straipsnio 1 dalis). (Magnus and Mankowski, P. Brussels Ibis Regulation – Commentary (2nd ed.). Otto Schmidt KG, Verlagi, 2022, p. 444, para. 41).

58.       ESTT savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad nepagrįstu praturtėjimu grindžiamas reikalavimas grąžinti tam tikromis aplinkybėmis gautas sumas gali būti glaudžiai susijęs su ginčo šalių sutartiniais santykiais, todėl gali būti laikomas priskirtinu prie „bylų dėl sutarties“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 1 punkto a papunktį (atitinkantį reglamento „Briuselis Ibis“ 7 straipsnio 1 punkto a papunktį) (ESTT 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Hrvatske Šume, C-242/20, 47 punktas). Tarp šių aplinkybių yra aplinkybė, kai nepagrįstu praturtėjimu grindžiamas reikalavimas grąžinti gautas sumas susijęs su anksčiau buvusiais šalių sutartiniais santykiais. Taip yra, pavyzdžiui, kai ieškovas remiasi nepagrįstu praturtėjimu, glaudžiai susijusiu su sutartine prievole, kurią jis laiko negaliojančia arba kurios atsakovas neįvykdė, arba kai jis mano ją „įvykdęs per didelės apimties“ tam, kad pagrįstų savo teisę į restituciją (ten pat, 48 punktas).

59.       ESTT taip pat yra padaręs išvadą, kad nepagrįstu praturtėjimu grindžiamam ieškiniui dėl gautų sumų grąžinimo netaikytinas reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 punkte (atitinkančiame reglamento „Briuselis Ibis“ 7 straipsnio 2 punktą) nustatytas jurisdikcijos pagrindas. Siekiant nustatyti, ar nepagrįstu praturtėjimu grindžiamas ieškinys dėl grąžinimo priskirtinas byloms dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 5 straipsnio 3 punktą, reikia patikrinti, ar įvykdytos dvi sąlygos, t. y., pirma, ar šis ieškinys nėra susijęs su byla dėl sutarties, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 1 punkto a papunktį, ir, antra, ar juo siekiama nustatyti atsakovo atsakomybę (ten pat, 43 punktas). ESTT taip pat pažymėjo, kad gali būti ir taip, jog nepagrįstu praturtėjimu grindžiamo reikalavimo grąžinti gautas sumas negalima priskirti nei prie bylų dėl sutarties, kaip jos suprantamos pagal reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 1 punkto a papunktį, nei prie bylų dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto ar kvazidelikto, kaip jos suprantamos pagal šio reglamento 5 straipsnio 3 punktą. Taip yra tada, kai toks reikalavimas nėra glaudžiai susijęs su anksčiau buvusiais atitinkamos bylos šalių sutartiniais santykiais (ten pat, 58 punktas). Tokiomis aplinkybėmis nepagrįstu praturtėjimu grindžiamas reikalavimas grąžinti priklauso atsakovo gyvenamosios vietos valstybės narės teismų jurisdikcijai pagal bendrąją reglamento „Briuselis Ibis“ jurisdikcijos taisyklę (ten pat, 59 punktas).

60.       Teismui kvalifikavus, kad ginčo teisiniai santykiai kyla iš delikto, ieškinio atsakovams, turintiems gyvenamąją vietą Europos Sąjungoje, jurisdikcijos klausimas spręstinas pagal reglamento „Briuselis Ibis“ 7 straipsnio 2 punktą, pagal kurį bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose. Atitinkamai tai reiškia, kad teismas turi įvertinti ir nustatyti, kur yra įvykio, lėmusio žalą, vieta.

61.       ESTT praktikoje pažymėta, kad vieta, kurioje atsirado žala, yra vieta, kur nurodyta žala konkrečiai pasireiškia (ESTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas CDC Hydrogen Peroxide, C‑352/13, 52 punktas). Aiškindamas reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 dalį ESTT yra nurodęs, kad „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“, negalima laikyti valstybėje narėje esančios vietos, kurioje atsirado žala, jeigu tai yra tik finansiniai nuostoliai, kurių atsiranda tiesiogiai ieškovo banko sąskaitoje ir kuriuos tiesiogiai nulėmė kitoje valstybėje narėje padarytas neteisėtas veiksmas (ESTT 2016 m. birželio 16 d. sprendimas Universal Music International Holding BV, C‑12/15, 40 punktas). Banko, kuriame ieškovas yra atsidaręs sąskaitą, kurioje ši žala tiesiogiai pasireiškia, įsisteigimo vietos nustatymas kaip žalos atsiradimo vietos atitinka reglamento „Briuselis I“ (taip pat ir reglamento „Briuselis Ibis“) tikslą, kuriuo siekiama sustiprinti Europos Sąjungoje įsisteigusių asmenų teisinę apsaugą ir sudaryti sąlygas ieškovui lengvai nustatyti teismą, į kurį jis gali kreiptis, o atsakovui – pagrįstai numatyti teismą, kuriame jam gali būti iškelta byla (ESTT 2015 m. sausio 28 d. sprendimas Kolassa, C‑375/13, 56 punktas).

62.       Reglamento „Briuselis Ibis“ 7 straipsnio 3 punkte taip pat nustatyta, kad asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitoje valstybėje narėje gali būti pareikšti civiliniai ieškiniai dėl žalos atlyginimo ar restitucijos, grindžiami veika, dėl kurios gali būti iškelta baudžiamoji byla, tas bylas nagrinėjančiame teisme, jeigu minėtas teismas pagal jam taikomą teisę turi jurisdikciją nagrinėti civilines bylas.

63.       Ieškovės teigimu, byloje pareikšto ieškinio atsakovams, turintiems gyvenamąją vietą ES valstybėje narėje, teismingumas Lietuvos Respublikos teismams galėtų būti grindžiamas taip pat minėta reglamento „Briuselis Ibis“ norma, kadangi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 2023 m. gegužės 17 d. raštas Nr. 01-1-17852-23 patvirtina, kad dėl atsakovų pasisavintų ieškovės lėšų yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais dėl šių priežasčių.

64.       Teisės doktrinoje pažymima, kad reglamento „Briuselis Ibis“ 7 straipsnio 3 punktui taikyti būtina nustatyti tokius objektyviuosius kriterijus: i) civilinis ieškinys turi būti pareiškiamas baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui. Todėl reglamento „Briuselis Ibis“ 7 straipsnio 3 punktas negali būti naudojamas kaip pagrindas pareikšti civilinį ieškinį jokiame kitame nacionaliniame teisme, net jei jis yra glaudžiau susijęs nei tas, į kurį kreiptasi baudžiamojoje byloje; ii) dėl minėtoje nuostatoje vartojamo žodžio „iškelta“ baudžiamasis procesas jau turi būti prasidėjęs civilinio ieškinio pareiškimo metu arba prasidėti tuo pačiu metu; iii) baudžiamąsias bylas nagrinėjančiam teismui turi būti suteikta teisė nagrinėti civilinius ieškinius pagal nacionalinę teisę (Marta Requejo Isdro, Edith Wagner and Matteo Garganti. Brussels I Bis. A Commentary on Regulation (EU) No 1215/2012, Article 7, Elgar Commentaries on Private International Law, 2022, p. 134–135).

65.       Taigi, kaip matyti, reglamento „Briuselis Ibis“ 7 straipsnio 3 punkte nustatytu pagrindu negali būti grindžiamas ieškinys, pareikštas civilinio proceso tvarka, nes šis pagrindas nustato jurisdikciją baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo naudai. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinį pareiškė civilinio proceso, o ne baudžiamojo proceso tvarka, todėl kasacinio skundo argumentai, kad ieškovės ieškinys atsakovams, turintiems gyvenamąją vietą ES valstybėse narėse, yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams reglamento „Briuselis Ibis“ 7 straipsnio 3 punkto pagrindu, yra nepagrįsti.

66.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovės ieškinys reiškiamas ir atsakovams, turintiems gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje. Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energetikos bendrijos 126 straipsnyje buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis, kuris prasidėjo šio susitarimo įsigaliojimo dieną ir pasibaigė 2020 m. gruodžio 31 d. Pagal šio susitarimo 67 straipsnį 1 dalies a punktą, iki pereinamojo laikotarpio pabaigos pradėtam teismo procesui ir reglamento „Briuselis Ibis“ 29, 30 ir 31 straipsniuose nurodytam teismo procesui ar ieškiniams, kurie yra susiję su tokiu teismo procesu (lot. lis pendens), Jungtinėje Karalystėje, taip pat valstybėse narėse su Jungtine Karalyste susijusiais atvejais buvo taikomos reglamento „Briuselis Ibis“ nuostatos dėl jurisdikcijos.

67.       Šiuo atveju ieškinys atsakovams, turintiems gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje, pareikštas po pereinamojo laikotarpio pabaigos, kuriam pasibaigus Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės teisinius santykius reguliuojančiose tarptautinėse sutartyse nėra nustatytas tolesnis reglamento „Briuselis Ibis“ ar analogiškų jurisdikcijos taisyklių taikymas. Kadangi Lietuva su Jungtine Karalyste neturi dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos, ieškinio šiems atsakovams jurisdikcijos klausimas spręstinas pagal CPK VII dalies LIX skyriaus taisykles, kartu atsižvelgiant į vartotojų teisių apsaugos standartus (iš ES teisės Lietuvai kylančius vartotojų teisių apsaugos reikalavimus) tuo atveju, jeigu ginčo santykiai būtų kvalifikuoti kaip kylantys iš vartojimo teisinių santykių.

68.       Pagal 67 punkte nurodytas taisykles turėtų būti sprendžiamas ir ieškinio, pareikšto atsakovams, turintiems gyvenamąją vietą ne ES valstybėse, su kuriomis Lietuva neturi sudariusi tarptautinių sutarčių dėl teisinės pagalbos, jurisdikcijos klausimas.

69.       Ieškinio, pareikšto atsakovams, turintiems gyvenamąją vietą ne ES valstybėse, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi dvišales sutartis dėl teisinės pagalbos, teismingumui nustatyti taikytinos atitinkamos šių sutarčių nuostatos. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos ir Ukrainos 1993 m. liepos 7 d. sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 21 straipsnis reglamentuoja bendrąsias teismingumo nustatymo civilinėse bylose taisykles. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienos susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei teisinės pagalbos sutartis nenustato kitaip. Šios sutarties dėl teisinės pagalbos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės atlyginti žalą nustatomos pagal įstatymus susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, išskyrus prievoles, kylančias iš sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų. Vadovaujantis to paties straipsnio 3 dalimi, šios sutarties dėl teisinės pagalbos 33 straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodytose bylose priimti sprendimus kompetentingas teismas tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą. Nukentėjusysis taip pat gali pareikšti ieškinį teisme tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje atsakovas turi gyvenamąją vietą.

70.       Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad sisteminė Lietuvos Respublikos ir Ukrainos 1993 m. liepos 7 d. sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 33 straipsnio analizė nesudaro pagrindo teigti, kad šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintos specialiosios jurisdikcijos taisyklės netaikytinos iš sutarčių kylančioms žalos atlyginimo prievolėms. Šio straipsnio antraštė „žalos atlyginimas“ apima tiek sutartinės, tiek deliktinės atsakomybės atvejus. Išimtis prievolėms, kylančioms iš sutarčių, yra įtvirtinta tik šio straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje taikytinos materialiosios teisės, o ne jurisdikcijos, klausimus. Tuo tarpu šio straipsnio 3 dalis, reglamentuojanti jurisdikciją bylose dėl žalos atlyginimo, kitokių jurisdikcijos taisyklių žalos atlyginimo prievolėms, kylančioms iš sutarčių, nenustato, o šioje dalyje esanti nuoroda į 1 ir 2 dalyse nurodytas bylas apima ir 1 dalyje nurodytas bylas dėl prievolių, kylančių iš sutarčių, kurioms netaikytina 1 dalyje įtvirtinta taikytinos materialiosios teisės nustatymo taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-52-823/2020, 28 punktas).

71.       Iš esmės identiškai šie klausimai reglamentuojami Lietuvos Respublikos ir Azerbaidžano Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 38 straipsnyje, Lietuvos Respublikos ir Moldovos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 39 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos ir Armėnijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 40 straipsnyje, todėl šios nutarties 70 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika yra aktuali aiškinant bei taikant ir šias sutartis. Teismui kvalifikavus, kad ginčo santykiai kyla iš vartojimo teisinių santykių, ieškinio teismingumo klausimas turėtų būti sprendžiamas laikantis to paties vartotojų teisių apsaugos standarto, kaip nurodyta šios nutarties 67 punkte.

Dėl bylos procesinės baigties

72.       Apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį atsakovams kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu. Kadangi apeliacinės instancijos teismas netinkamai įgyvendino pareigą patikrinti absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų egzistavimą, konstatuotas absoliutus pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindas sudaro pagrindą taip pat panaikinti ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalis nepakeista (CPK 329 straipsnio 1 dalis), ir perduoti ieškinio dalies, kurią atsisakyta priimti kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, priėmimo klausimą spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

73.       Teisėjų kolegija nevertina ir nepasisako dėl ieškovės kasaciniame skunde iškeltų argumentų, susijusių su ieškinio atsakovams, turintiems gyvenamąją vietą ES ir Ukrainoje, teismingumu delikto pagrindu, kadangi šioje nutartyje konstatuota, jog teismai netinkamai ieškinio priėmimo stadijoje sprendė ginčo santykių teisinio kvalifikavimo klausimą, neatsižvelgė į kilusio ginčo sudėtingumą. Šie ieškovės argumentai pirmosios instancijos teismo turėtų būti vertinami bylos nagrinėjimo metu atsižvelgiant į šalių poziciją, šiam klausimui reikšmingas teismų nustatytas ginčo kilimo aplinkybes ir aktualias teismų jurisdikciją reglamentuojančias Europos Sąjungos, tarptautinės ir nacionalinės civilinio proceso teisės normas. Teismas, spręsdamas ieškovės ieškinio dalies priėmimo klausimą, priklausomai nuo to, kaip teisiškai kvalifikuotų materialiuosius ginčo santykius, privalo įvertinti jurisdikcijos klausimą kiekvieno iš atsakovų atžvilgiu pagal atitinkamas Europos Sąjungos, tarptautinės ir nacionalinės proceso teisės normas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 5 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 24 d. nutarties dalis, ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 24 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinio dalį, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, panaikinti ir perduoti ieškinio dalies, kurią atsisakyta priimti kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, priėmimo klausimą spręsti iš naujo Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                Artūras Driukas

        Agnė Tikniūtė

        Jūratė Varanauskaitė