Administracinė
byla Nr.A2 - 1159 - 06
Procesinio sprendimo kategorija 16.2; 16.5; 16.7 (S)

LIETUVOS
VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N
U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. gegužės 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Birutės
Janavičiūtės (pranešėja) ir Romano Klišausko,
sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo
Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. sausio 23 d. sprendimo
administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovams valstybei,
atstovaujamai Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, ir
Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui dėl darbo užmokesčio
priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t
a t ė :
pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovų 565,64 Lt žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad 2003 - 2004
metais, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo
pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, Vyriausybės
2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr.53 „Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio
skaičiavimo taisyklių“, jam už darbą buvo sumokėtas ne visas darbo užmokestis,
nes buvo taikytas indeksavimo koeficientas. Konstitucinis Teismas 2004 m.
gruodžio 13 d. nutarimu teisės aktus, kurių pagrindu buvo taikytas indeksavimo
koeficientas, pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėjas nurodė, kad Vyriausybė, priimdama minėtą savo
nutarimą, pasielgė neteisėtai. Neteisėti Vyriausybės veiksmai privertė Vilniaus
miesto vyriausiąjį policijos komisariatą neišmokėti pareiškėjui dalies darbo
užmokesčio, dėl ko jam buvo padaryta žala. Žala buvo padaryta ne tik
Vyriausybės, bet ir Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato
veiksmais. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, vykdydamas
neteisėtą Vyriausybės nutarimą, nepagrįstai gavo iš to naudos (nepagrįstai
praturtėjo).
Patikslintu skundu pareiškėjas prašė priteisti 565,64 Lt darbo užmokestį iš atsakovo Vilniaus
miesto vyriausiojo policijos komisariato. Pareiškėjas nurodė, kad dėl
indeksavimo koeficiento taikymo jam neteisėtai buvo neišmokėtas visas darbo
užmokestis, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis jam turi būti priteista.
Tai, kad pareiškėjas gali reikalauti nesumokėtos darbo užmokesčio dalies,
patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų
kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje nurodyti išaiškinimai.
Atsakovai prašė
pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovai nurodė, kad pareiškėjui sumažintas darbo
užmokestis buvo mokamas, remiantis atitinkamais Vilniaus miesto vyriausiojo
policijos komisariato viršininko įsakymais,
kurie nėra nuginčyti. Savo skundą pareiškėjas grindžia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu,
tačiau sumažintas atlyginimas buvo skaičiuojamas ir mokamas iki šio nutarimo
priėmimo, kai atitinkami norminiai teisės aktai buvo laikomi teisėtais.
Atsakovai nurodė, kad ginčo atveju nėra visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, nes, nemokant viso darbo užmokesčio, buvo
veikiama taip, kaip buvo privalu veikti pagal tuo metu galiojusius įstatymus. Atsakovai nurodė, kad šiuo atveju Civilinio kodekso 6.237
straipsnis netaikytinas, nes nėra jame nustatytų sąlygų. Be to, pareiškėjas
nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių atsakovų nepagrįstą praturtėjimą.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. sausio 23 d.
sprendimu priteisė pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus miesto vyriausiojo
policijos komisariato 565,64 Lt darbo užmokestį, o pareiškėjo skundo dalį dėl
žalos atlyginimo atmetė.
Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, vadovaudamasis
Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymu ir Vyriausybės 2003 m.
sausio 17 d. nutarimu Nr.53, priėmė įsakymus dėl darbo užmokesčio indeksavimo
koeficiento taikymo, dėl ko pareiškėjui 2003 m. gegužės - gruodžio mėnesiais, 2004 m.
vasario - birželio
mėnesiais nebuvo sumokėtas 565,64 Lt darbo užmokestis. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d.
nutarimu teisės aktus, kurių pagrindu buvo taikytas indeksavimo koeficientas,
pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai. Teismas nurodė, kad pagal Konstitucinio
Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti
teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams,
jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo
įsigaliojimo. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio sprendimas laikytinas įvykdytu Konstitucinio Teismo
įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir
per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos,
reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta (Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21
d. nutartis
administracinėje byloje Nr.A(1)-638/2005). Tačiau priešingai yra tais atvejais,
kai valstybės tarnautojas
turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose
institucijose. Lietuvos vyriausiasis
administracinis teismas 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje konstatavo, jog valstybės tarnautojui priklausančios darbo
užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas įvykdytu sprendimu Konstitucinio
Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, kol valstybės tarnautojas turi
teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose
institucijose. Taigi, teisė pareikšti reikalavimą
dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo tiesiogiai siejama su senaties termino taikymu tokiems reikalavimams pareikšti.
Teismas nurodė, kad Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje konstatavo,
jog valstybės tarnautojų reikalavimams dėl
nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2
dalyje nustatytas trejų metų senaties
terminas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo kreipėsi,
nepažeisdamas trejų metų termino, todėl konstatuotina, kad jam pagal įstatymą priklausančios darbo užmokesčio
dalies nesumokėjimas negali būti
laikomas įvykdytu sprendimu. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje taip pat
konstatavo, jog vidaus administravimo aktai, kuriais nutarta mokėti
valstybės tarnautojui ne visą jam priklausantį darbo užmokestį, negali užkirsti
kelio reikalauti priteisti darbo užmokestį. Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundo dalį dėl
žalos atlyginimo jis atmeta, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų.
Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto vyriausiasis policijos
komisariatas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m.
sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Atsakovas nurodo, kad jis, mokėdamas pareiškėjui ne visą jam priklausantį
darbo užmokestį,
veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojusius įstatymus. Konstitucinis Teismas
2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktai, kuriuos taikė
atsakovas, apskaičiuodamas ir
mokėdamas darbo užmokestį, prieštaravo Konstitucijai. Tačiau
įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas
tol, kol konstatuojamas jo
prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims,
tiek valstybės valdžios institucijoms. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos
neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą. Tai, jog prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento,
patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika
(administracinė byla Nr.A(5)-264/2003). Atsakovas nurodo, kad jis, nebūdamas asignavimų valdytojas, visas gautas lėšas darbo užmokesčiui
išmokėjo pareigūnams, todėl darbo užmokesčio indeksavimą nulėmė ne jo, o kitų institucijų veiksmai.
Atsakovas šiuo atveju negali būti atsakingas už
valstybės kompetentingų institucijų priimtus sprendimus bei jų sukeltas pasekmes.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Policijos departamentas prie Vidaus
reikalų ministerijos su apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį patenkinti.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo apeliacinį skundą
atmesti.
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis
Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostata bei
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, kitais teisės
aktais, Konstitucinio Teismo nutarimais, pagrįstai nusprendė priteisti
pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a:
pareiškėjas prašo priteisti 2002 – 2004
metais dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo atsakovo neišmokėtą
darbo užmokesčio dalį. Šis reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį
nelaikytinas reikalavimu dėl žalos atlyginimo ir nesietinas su darbo užmokesčio
nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte.
Darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai
pareiškėjui buvo taikomi, vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d.
nutarimu Nr.686 ,,Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002
metų antrą pusmetį“ patvirtintomis Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio
skaičiavimo 2002 m. II pusmetį taisyklėmis, Vyriausybės 2003 m.
sausio 17 d. nutarimu Nr.53 patvirtintomis Valstybės tarnautojų darbo
užmokesčio skaičiavimo taisyklėmis.
Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu teisės aktus,
kurių pagrindu pareiškėjui buvo taikomi darbo užmokesčio indeksavimo
koeficientai ir kurių pagrindu jam buvo mokamas ne visas darbo užmokestis,
pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai. Tokiu būdu išnyko teisinis
pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą
pareiškėjui, ir pareiškėjo reikalavimas dėl taikant indeksavimo koeficientą jam
neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo turi būti tenkinamas.
Tai, kad ne viso darbo užmokesčio
mokėjimo pareiškėjui metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas
dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymą numatančių teisės aktų
pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į
neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo
nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau
priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų
teisės normų konstitucingumo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi
laiku, nepraleisdamas valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio
priteisimo taikytino Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų
senaties termino, todėl jis turi teisę į dėl indeksavimo koeficiento taikymo
neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą.
Priteisiant dėl indeksavimo koeficiento
taikymo neišmokėtą darbo užmokestį, pakanka konstatuoti darbo užmokesčio
neišmokėjimo faktą. Papildomai nuginčyti atitinkamos valstybės institucijos
įsakymus dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo jos valstybės
tarnautojams nėra būtina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m.
gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A(1)-638/2005).
Pirmosios instancijos teismas tinkamai
išaiškino ir pritaikė ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus ir priėmė
pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Vadovaudamasi Administracinių bylų
teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2006 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Stasys
Gudynas
Birutė
Janavičiūtė
Romanas
Klišauskas