Civilinė byla Nr. 2A-363/2014
Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.2.7
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. kovo 26 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės T. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-881-657/2013 pagal ieškovės E. V. ieškinį atsakovei T. R. (tretieji asmenys: AB SEB bankas, Kaišiadorių rajono 3-ojo notarų biuro notaras A. B. bei „Allianz Global Corporate & Speciality AG“) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
2008 m. gegužės 15 d. ieškovė E. V. ir atsakovė T. R. sudarė pirkimo -pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 1599) ir pasirašė turto perdavimo aktą (notarinio registro Nr. 1600), pagal kuriuos E. V. pardavė, o T. R. už 160 000,00 Lt nusipirko 0,0647 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir 189,87 kv. m nebaigtą statyti pastatą - sodo namą, esančius (duomenys neskelbtini). Sutarties 3 punkte nurodyta, jog 37 000 Lt pirkėja sumokėjo pardavėjai iki šios sutarties pasirašymo, o likusią 123 000 Lt sumą sumokės iki 2008 m. birželio 15 d., gavusi paskolą iš AB SEB banko (3.2 p.).
Be to, 2008 m. gegužės 15 d. šalys sudarė dar vieną pirkimo - pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 1601) ir pasirašė turto perdavimo aktą (notarinio registro Nr. 1602), pagal kuriuos E. V. pardavė, o T. R. už 10000 Lt nusipirko 0,0720 ha ploto žemės sklypą bei 11,27 kv. m pastatą - sodo namą su kiemo statiniais (kiemo aikštelė, tualetas), esančius (duomenys neskelbtini). Sutarties 3 punkte nurodyta, jog 10 000 Lt pirkėja sumokėjo pardavėjai iki šios sutarties pasirašymo.
Ieškovė E. V. kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis ieškovės E. V. ir atsakovės T. R. 2008 m. gegužės 15 d. sudarytas pirkimo - pardavimo sutartis. Nurodė, kad žemės sklypus įsigijo 2004 - 2005 metais ir leido savo sūnui A. V. neatlygintinai naudotis žemės sklypais ir ant jų statytis gyvenamąjį namą. Nors statybos leidimas, projektinė dokumentacija buvo ieškovės vardu, tačiau realiai gyvenamąjį namą statė A. V.. Kadangi sūnui A. V. pritrūko lėšų namo statybai, 2006 m. balandžio 13 d. ieškovė pardavė jai priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir dalį gautų lėšų, t. y. 80 000 Lt atidavė sūnui A. V.. Iš šių lėšų bei iš sūnaus gaunamų pajamų buvo vykdoma namo statyba. Sūnus sudarinėjo statybos rangos sutartis, apmokėdavo už atliktus statybos darbus, pirkdavo statybines medžiagas, baldus, buitinę techniką. 2008 m. A. V. paaiškino, kad jo šeimai skubiai reikia pinigų, tačiau nei ieškovė, nei sūnus neturėjo galimybių gauti kredito, todėl sūnus paprašė ieškovės parduoti visą aukščiau paminėtą turtą jo žmonos I. R. motinai - atsakovei T. R., kuri paims paskolą. Jokių pinigų už parduodamą turtą negavo, o iš banko gautus pinigus ieškovė pervedė į savo sūnaus A. V. sąskaitą, kuris tą pačią dieną 40 000 Lt pervedė į savo žmonos I. R. sąskaitą. Per tris mėnesius nuo sandorio sudarymo A. V. į savo žmonos I. R. sąskaitą pervedė virš 130 000 Lt. Atsakovė gyvenamajame name niekada negyveno ir negyvena, žemės sklypais nesinaudojo ir nesinaudoja, o iki 2012 m. balandžio mėnesio minėtame name gyveno ir žemės sklypais naudojosi ieškovės sunūs A. V. su žmona. Po sandorių sudarymo sūnus baigė namo statybos darbus ir jį įsirengė (pirko baldus, buitinę techniką, statybines medžiagas, atliko vidaus apdailos darbus). Ieškovės duomenimis, jos sūnus iki šiol už atsakovę moka paskolą bankui, taip pat moka komunalinius mokesčius bei mokesčius už namo apsaugą. Tikroji ginčijamų sandorių šalių valia buvo paskolos gavimas iš kredito įstaigos ir jos panaudojimas A. V. šeimos poreikių tenkinimui, o 2008 m. gegužės 15 d. nekilnojamo turto perleidimo sandoriai, ieškovės teigimu, yra sudaryti dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2013 m. vasario 18 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino negaliojančiomis 2008 m. gegužės 15 d. pirkimo pardavimo sutartis (notarinio registro Nr. 1599 ir Nr. 1601) bei nusprendė, kad ieškovės E. V. nuosavybėn atsakovė T. R. grąžina 0,0647 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir 189,87 kv. m nebaigtą statyti pastatą - sodo namą, esančius (duomenys neskelbtini) bei 0,0720 ha ploto žemės sklypą ir 11,27 kv. m pastatą - sodo namą su kiemo statiniais (kiemo aikštelė, tualetas), esančius (duomenys neskelbtini).
Teismas pažymėjo, kad ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais ginčo sandorius kaip tariamus, nes ji nesiekė sukurti teisinių pasekmių, t. y. CK 1.86 straipsnio 1 dalies pagrindu, tačiau šis straipsnis ginčo atveju negali būti taikomas. Kita vertus, nurodė, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes teismas pats gali pritaikyti tinkamą sandorio negaliojimo pagrindą bei sprendė, jog nagrinėjamu atveju ginčo sandoriai pripažintini negaliojančiais kaip sudaryti dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Nurodė, jog kaip atsakovė pripažino teismo posėdžio metu, ji sutartyse nurodytų pinigų ieškovei nedavė, o 37 000 Lt padavė A. V.. Tuo tarpu išrašai iš A. V. banko sąskaitos patvirtina, jog A. V. laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 26 d. iki 2010 m. birželio 23 d. iš viso pervedė 13 110 Lt, o nuo 2008 m. gegužės 30 d. iki 2010 m. gegužės 21 d. į atsakovės dukters I. R. sąskaitą pervedė iš viso 228 644 Lt. Atitinkamai, nors atsakovė teigė, kad A. V. buvo skolingas jai daugiau pinigų, kad mokėjo kitą paskolą, kurią jo prašoma ji paėmė iš banko, tačiau teismas sprendė, kad jokių įstatymo leistinų, neginčytinų įrodymų, šiems savo argumentams pagrįsti atsakovė nepateikė, o pateiktas 2008 m. sausio 17 d. skolos raštelis nėra susijęs su ginčo turtu. Pirmosios instancijos teismo nuomone, atsakovė nenuosekliai aiškino pinigų perdavimo faktines aplinkybes ir, nors atsakovė teigė, kad pirkimo - pardavimo sutartys buvo sudarytos jos šeimos poreikiams tenkinti, tačiau byloje nėra pateikta jokių neginčijamų įrodymų šiems argumentams pagrįsti. Priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai – PVM sąskaitos faktūros, išduotas leidimas statybai, sudarytos sutartys, pažymos apie tapimą sodininkų bendrijos „Girelė“ nare bei liudytojo D. R. parodymai, pačios atsakovės paaiškinimai patvirtina, kad atsakovė sutarčių nesudarė, namo nestatė, nemokėjo paskolos, namo dokumentus pasidarė tik 2012 m. vasarą ir pan., kas leidžia daryti išvadą, jog iki pat teisminio ginčo pradžios atsakovė įsigyto turto nevaldė, nenaudojo jo savo šeimos poreikiams tenkinti, t. y. nesiekė sukurti teisinių pasekmių, kurios įgyjamos pagal pirkimo – pardavimo sandorį. Pažymėjo, kad nors atsakovė teigė, jog namą ji pirko savo šeimos poreikiams, tačiau iš pateikto skelbimo internetiniame puslapyje www.aruodas.lt matyti, jog jau 2012 m. birželio 21 d. tinklapyje (dar iki bylos iškėlimo teisme 2012 m. rugpjūčio 2 d.) buvo patalpintas skelbimas apie namo pardavimą. Teismas sprendė, jog iš bylos duomenų taip pat galima daryti išvadą, jog būtent atsakovę T. R. ir A. V. siejo tam tikri susitarimai (verslo, paskolos ar pan.), o byloje nėra pagrindo teigti, jog ieškovei būtų buvę būtina sudaryti pirkimo - pardavimo sutartis ir nėra duomenų, jog pati ieškovė ieškojo pirkėjo, tarėsi dėl sandorių sudarymo. Pažymėjo, kad iš byloje pateiktos 2008 m. gegužės 22 d. kredito sutarties Nr. 0350818031649-86 nustatyta, jog vien tik bankui įkeičiamo turto vieno sklypo Nr. 190 su gyvenamuoju namu vertė buvo 510 000 Lt, o šalys neginčijo, jog antrajame sklype, kuris yra panašaus dydžio, taip pat buvo pastatyta pirtis, įrengtas baseinas, dėl ko konstatavo, jog ginčo sandoriai buvo akivaizdžiai prieštaraujantys ieškovės interesams ir nesąžiningi jos atžvilgiu, o skundžiamų sandorių sąlygos prieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 1.5 str.). Teismas sprendė, kad atsakovės T. R. ir liudytojo A. V. tyčiniai veiksmai (atsakovės teigimu, tarpusavio įsiskolinimai, ir jos siekis susigrąžinti skolą, ar gauti kažkokį turtą už A. V. paskolintus pinigus) laikytini esminių aplinkybių nutylėjimu ir jų nuslėpimu, dėl ko atsakovė laikytina nesąžininga ieškovės atžvilgiu. Be to, A. V. ieškovei tvirtino, jog tai tik paskoliniai santykiai. Šios aplinkybės taip pat nepaneigė ir atsakovė, nurodydama, kad siekė paskolinti A. V. pinigų. Be to, atkreipė dėmesį, kad ieškovė yra garbaus amžiaus (sandorio sudarymo metu jai buvo 68 m.), menkai išsimokslinusi, tuo metu su atsakove susijusi giminystės ryšiais, neturi specialių žinių, kurios galėjo sąlygoti priešingą suvokimą, turtas buvo parduodamas už nepagrįstai mažą kainą, todėl net ir būdama atsakinga už savo veiksmus, protinga bei apdairi, neturėjo pagrindo abejoti, kad turtas neliks jos nuosavybe, o sandoriai reikalingi tik tam, kad būtų gauta paskola ir vaikai – A. V. ir I. R. galėtų pabaigti statomą namą. Teismas darė išvadą, kad atsakovė, sudarydama sandorius, pasinaudojo santykiais, susijusiais su ieškovės sūnumi, t. y. pasinaudodama tuo, jog ieškovės sūnus gyveno su atsakovės dukra, kurią vėliau vedė, piktnaudžiaudama savo teisėmis, siekė naudos tik sau, grubiai pažeisdama ieškovės teises. Ieškovė realiai negavo 47 000,00 Lt pagal abi ginčijamas sutartis dėl atsakovės ir A. V. nesąžiningų veiksmų, o apie susitarimą paskolinti A. V. pinigų atsakovė ieškovės neinformavo. Minėtus veiksmus pirmosios instancijos teismas laikė nesąžiningais atsakovės veiksmais, kuriais ji apgavo ieškovę, nutylėdama esmines sandorio aplinkybes (CK 1.91 str.). Pripažinus sandorį negaliojančiu dėl apgaulės antroji šalis privalo grąžinti nukentėjusiajam visa, ką yra gavusi pagal sandorį (CK 1.91 str. 2 d.).
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė T. R. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo šiuos argumentus:
- Pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino remdamasis tik ieškovės ir jos liudytojų (įskaitant sūnų A. V.) paaiškinimais, visiškai nevertindamas atsakovės pateiktų įrodymų ir paaiškinimų, nors ieškovės paaiškinimai ir liudytojų parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, t. y. pačiom ginčo sutartims, priėmimo – perdavimo aktams, notaro ir banko patvirtinimams, įrodymams apie pinigų išmokėjimą ir kt.
- Byloje turėjo būti vertinama, ar atsakovė atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdama suklaidinti ieškovę), dėl kurių ieškovė buvo paskatinta sudaryti ne tokį sandorį, kokio iš tikrųjų siekė. Juo labiau, kad pati ieškovė pripažino gavusi pinigus už parduotą turtą ir 123 000 Lt pervedusi į sūnaus A. V. sąskaitą banke.
- Atvykdama į notaro biurą ieškovė žinojo, koks sandoris bus sudaromas, kadangi prieš tai buvo užsakiusi pažymas, reikalingas šio sandorio sudarymui. Be to, notaras paaiškino dalyvaujantiems asmenims sandorių sudarymo pasekmes, o notarui paklausus, ar sutartyje nurodytos sumos buvo apmokėtos, abi šalys patvirtino apmokėjimo faktą.
- Atsakovė sutinka, kad 2008 m. sausio 17 d. paskolos raštelis 200 000 Lt sumai nėra susijęs su ginčo turtu, tačiau teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl pinigų pervedimas I. R. laikytas susijusiu su ginčo turtu.
- Sutarties šalių valia dėl nuosavybės teisės į įgyjamą turtą buvo aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta notarine forma patvirtintose sutartyse ir ilgą laiką (ketverius metus) nė vienos iš sandorio šalių nebuvo kvestionuojama, o po ieškovės sūnaus ir atsakovės dukters skyrybų atsiradę nesutarimai dėl turto negali būti pagrindu ginčyti sudarytų sandorių teisėtumą.
- Pirmosios instancijos teismas, matydamas, jog galimai trečiasis asmuo A. V. (ne sandorio šalis) siekė apgauti ieškovę, turėjo pagrindą taikyti CK 1.91 straipsnio 6 ir 7 dalis, kuriomis remiantis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jei kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti apie trečiojo asmens panaudotą apgaulę, o sandorio pripažinimo negaliojančiu faktas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis.
- Pardavimo kaina yra šalių susitarimo dalykas ir tokia kaina atitiko tuometinę 2008 metų rinkos kainą, o jokių reikalavimų dėl nepagrįstai mažos turto pardavimo kainos ieškovė nereiškė.
- Skundžiamu sprendimu taikyta vienašalė restitucija, tačiau nepagrįstai neišspręsti piniginių sumų grąžinimo ir su hipoteka susiję klausimai.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo AB SEB bankas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą dalyje dėl 2008 m. gegužės 15 d. pirkimo – pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. 1599) pripažinimo negaliojančia ir šioje dalyje ieškinį atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė, kokie konkrečiai įrodymai patvirtina, jog atsakovė sąmoningai suklaidino ieškovę, o pastarosios elgesys sudarant ginčijamą sutartį sūnaus prašymu ir noras padėti sūnui vertintinas kaip didelis pačios ieškovės neatsargumas ir ieškovė pati turi prisiimti tokio sandorio padarinių riziką. Pažymi, jog teismas nevertino, kad (kaip nurodė ieškovė savo procesiniuose dokumentuose) 2006 m. balandžio 13 d. ieškovė pardavė jai priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini) ir dalį gautų lėšų, t. y. 80 000 Lt atidavė savo sūnui A. V., t. y. ieškovė tokiu pačiu tikslu jau buvo sudariusi nekilnojamojo turto perleidimo sandorį, suprasdama visas jo pasekmes. Nurodo, kad 2008 m. gegužės 22 d. sutartimi AB SEB bankas atsakovei T. R. suteikė 87 102,85 EUR kreditą, kurio dalis (35 712,21 EUR buvo skirta ginčo nekilnojamojo turto pirkimui, o prievolių įvykdymui užtikrinti įkeistas ginčo nekilnojamasis turtas (įgytas pagal 2008 m. gegužės 15 d. pirkimo – pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 1599).
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė E. V. prašo palikti Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad nei ieškovė, nei jos sūnus neturėjo galimybių gauti kredito, todėl A. V. paprašė parduoti visą ginčo turtą jo žmonos I. R. motinai (atsakovei T. R.), o pagal sandorį gautus pinigus pervedė sūnui, kuris ir statė namą. Atitinkamai A. V. pervedė 40 000 Lt į savo žmonos sąskaitą ir per tris mėnesius nuo sandorio sudarymo pervedė į savo žmonos I. R. sąskaitą virš 130 000 Lt, kiekvieną mėnesį pervedinėjo atsakovei paskolos grąžinimo dydžio sumą, o atsakovė ginčo turtu niekada nesinaudojo.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Apgaulė CK 1.91 straipsnio prasme – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013, 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2013, 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2014 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju ginčijami 2008 m. gegužės 15 d. pirkimo - pardavimo sandoriai buvo pripažinti negaliojančiais būtent kaip sudaryti dėl apgaulės, tačiau sutikti, jog konkrečiu atveju egzistuoja CK 1.91 straipsnyje numatytas sandorių negaliojimo pagrindas, teisėjų kolegijos nuomone, negalima. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo galima daryti išvadą, kad apgaule teismas laikė esminių sandorio aplinkybių, susijusių su ieškovės sūnaus A. V. ir atsakovės T. R. tarpusavio piniginiais santykiais, nutylėjimu. Tačiau, visų pirma, pastebėtina, jog konkrečiu atveju akivaizdu, jog tiek šalis, tiek A. V. ir I. R. bent jau finansine prasme siejo pasitikėjimo santykiai: dar iki A. V. vedant I. R. (2008 m. liepos 19 d.), T. R. paskolino ženklią pinigų sumą (200 000 Lt) A. V. (2 t. 144 b. l.); 2008 m. gegužės 15 d. tarp šalių sudaryti ginčo sandoriai, pagal kuriuos mokėtinos sumos dalis buvo perduota tiesiogiai ginčo sandorių šalimi nebuvusiam A. V. (2 t. 73 b. l., nors pati ieškovė patvirtino dalies pinigų gavimo faktus (ginčo sutarčių 3 p.), o kitą gautų pinigų dalį tik gavusi E. V. pervedė A. V. (1 t. 80 b. l.), kuris atliko ženklius pinigų pervedimus I. R. (2 t. 78 – 113 b. l.), 2008 m. liepos 19 d. A. V. ir I. R. susituokė ir beveik iki jų skyrybų jokių pretenzijų dėl ginčo turto ieškovė nereiškė ir pan. Be to, nors ieškovė ir padėjo sūnui statyti namą (suteikė žemę jo statyboms, davė dalį už parduotą butą gautų pinigų), tačiau pati pripažino, jog namas realiai buvo statomas praktiškai iš sūnaus pinigų (1 t. 5 b. l.), dėl ko ieškovė iš esmės sutiko, jog ginčo turtu disponuotų jos sūnus. Atitinkamai pati ieškovė patvirtino, kad sūnui paprašius, ji sutiko ne įkeisti ar pan., o parduoti ginčo turtą I. R. motinai (atsakovei T. R., 1 t. 5 b. l., 2 t. 184 b. l.). Tuo tarpu, atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teigti, kad ieškovė, žinodama apie jos sūnaus ir T. R. finansinių santykių subtilybes (paskolinius santykius), būtų nesudariusi ginčijamų pirkimo – pardavimo sandorių, nėra pagrindo. Minėtos išvados konkrečiu atveju nepaneigia ir teismo išvada apie mažą ginčo turto pardavimo kainą, nes šalys tarpusavio teises ir pareigas nustato savo nuožiūra (CK 6.156 str.). Be to, atkreiptinas dėmesys, jog ginčo gyvenamasis namas buvo statomas iš esmės A. V. šeimos poreikiams, tačiau santuokos nutraukimo byloje (Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1350-753/2012; CPK 179 str. 3 d.) A. V. ir I. R. 2012 m. spalio 9 d. sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių nurodė, jog sutuoktiniai nekilnojamojo turto neturi.
Ieškovė sandorį pripažinti negaliojančiu prašė CK 1.86 straipsnyje numatytu pagrindu, t. y. kaip sudarytą tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių), tačiau pažymėtina, kad tam, jog sandorį būtų galima pripažinti tariamuoju ir dėl to negaliojančiu dėl jį sudariusių subjektų valios ydos, teismas privalo nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2013). Tačiau, kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju pati ieškovė pripažino sudariusi (paprašyta sūnaus) būtent ginčo turto pirkimo – pardavimo sutartis ir gavusi pinigus už nekilnojamojo turto pardavimą (ginčo sutarčių 3 p., 1 t. 80 b. l.), ko pasekoje ginčo turto nuosavybės teisė perėjo atsakovei. Tuo tarpu tai, kad ginčo turtu ir toliau (iki 2012 m. balandžio mėn.) naudojosi A. V. ir I. R. (turtu toliau naudojosi atsakovės dukra ir ieškovės sūnus), konkrečiu atveju nerodo sandorio tariamumo, nes anksčiau (iki ginčo sandorių) ginčo turtas teisiškai priklausė ieškovei, tačiau netrukdė A. V. statyti sklype gyvenamąjį namą, o turto nuosavybės teisės perėjimą (CK 6.393 str. 4 d.) patvirtina ir papildomai (kaip atskiri dokumentai) surašyti turto priėmimo – perdavimo aktai (1 t. 18, 21 b. l.). Atitinkamai pasikeitę asmeniniai šalių, o taip pat I. R. ir A. V. santykiai negali įtakoti teisėtai sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais (CK 1.137 str.).
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti.
Tenkinus atsakovės apeliacinį skundą, jai iš ieškovės priteistina 4400 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (2 t. 174 b. l.) ir 2000 Lt (172 b. l.) advokato teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti, t. y. iš viso priteistina 6600 Lt bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.).
Naikinant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimant naują sprendimą, keistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme (CPK 93 str. 5 d.), priteisiant iš ieškovės E. V. 3500 Lt advokatės teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti (2 t. 23 b. l.; CPK 98 str. 1 d.) ir 85,95 Lt išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti valstybei. Tokiu būdu atsakovei iš ieškovės iš viso priteistina 10 100 Lt (6600 + 3500) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Atmetus ieškinį, naikintinos Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi (1 t. 137 b. l.) taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 150 str. 2 d., 331 str. 6 d.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės E. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 10 100 Lt (dešimt tūkstančių šimtą litų) atsakovei T. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti ir 85,95 Lt (aštuoniasdešimt penkis litus 95 ct) valstybei išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti.
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Nutarties kopiją siųsti Centrinės hipotekos įstaigos Turto arešto aktų registrui.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Konstantinas Gurinas
Danutė Milašienė