Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [AS-492-123-12].doc
Bylos nr.: AS-492-123-12
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Administracinė byla Nr. AS492-123/2012

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00231-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8. (S)

 

 

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

 

2012 m. vasario 10 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. A. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. A. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos Utenos žemėtvarkos skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija) dėl įsakymo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

I.

 

pareiškėjas L. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2-5), prašydamas panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2010 m. birželio 21 d. įsakymą Nr. 14-1323, kuriuo patvirtinti jam priklausiusio žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Tauragnų k.v., esančio Tauragnų sen., (duomenys neskelbtini) km., kadastro duomenys, suformuojant du naujus žemės sklypus (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėjas manė, kad yra nepraleidęs termino skundui paduoti, tačiau teismui konstatavus, jog terminas praleistas, prašė jį atnaujinti (b. l. 7-10). Nurodė, kad pareiškėjas iki 2011 m. spalio 14 d., t. y. iki Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) nurodymo, jog atidalintame jam priklausančiame žemės sklype negalima statyba, objektyviai nežinojo apie skundžiamo Įsakymo neteisėtumą ir jo teisines pasekmes bei neprivalėjo dėti ypatingų pastangų, kad įsitikintų, kad Įsakymas prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 12 d. nutartimi (b. l. 75-76) nutarė neatnaujinti termino L. A. skundui paduoti, atsisakyti priimti L. A. skundą ir grąžinti L. A. 100 litų žyminį mokestį.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog iš atsakovo pateiktos medžiagos matyti, kad atliekant žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus, šio žemės sklypo vietoje buvo suformuoti du atskiri žemės sklypai, kuriuos skiria kelias, parengti žemės sklypų planai, surašyti žemės sklypų ribų parodymo-paženklinimo aktai, kuriuos pasirašė pats pareiškėjas ar jo įgaliotas asmuo. Be to, skundžiamas Įsakymas pareiškėjo buvo pateiktas valstybės įmonei Registrų centras, kuri nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke 2010 m. birželio 23 d. Įsakymo pagrindu padarė atitinkamus įrašus. Remiantis tuo, teismas laikė, kad Įsakymas pareiškėjui vėliausiai buvo įteiktas 2010 m. birželio 23 d. ir nuo šios datos skaičiuotinas terminas skundui paduoti. Pareiškėjas į Panevėžio apygardos administracinį teismą kreipėsi tik 2011 m. lapkričio 22 d., t. y. praleidęs vieno mėnesio apskundimo terminą. Pabrėžė, jog prašydamas atnaujinti termino praleidimo terminą kaip svarbias priežastis pareiškėjas nurodė nežinojimą apie skundžiamo Įsakymo neteisėtumą ir jo teisines pasekmes. Tačiau teismas pažymėjo, jog Įsakymas buvo priimtas pareiškėjo prašymu, dalis priimto Įsakymo teisinių pasekmių jį tenkino, t. y. vieną iš naujai suformuotų žemės sklypų jis pardavė trečiajam asmeniui, į teismą kreipėsi tik tada, kai skundžiamo Įsakymo pagrindu jam atsirado neigiamos pasekmės dėl vykdomų statybos darbų jam priklausančiame naujai suformuotame žemės sklype. Būdamas pakankamai rūpestingas ir apdairus, pareiškėjas turėjo išsiaiškinti visas skundžiamo Įsakymo teisines pasekmes. Teismas nurodė, jog objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių pareiškėjui tai padaryti, jis nenurodė, todėl laikytina, kad terminas skundui paduoti praleistas be svarbių priežasčių, todėl neatnaujintinas. Neatnaujinus termino skundui paduoti, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

 

II.

 

Pareiškėjas L. A. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 79-83), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – atnaujinti pareiškėjo L. A. skundo „Dėl Utenos apskrities viršininko 2010 m. birželio 21 d. įsakymo Nr. 14-1323 panaikinimo” padavimo terminą ir skundą priimti.

Atskirajame skunde nurodoma, jog buvo pažeista prašymo dėl termino atnaujinimo nagrinėjimo tvarka, nes toks prašymas buvo išsiųstas atsakovui ir tik gavus atsakovo atsiliepimą į pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo, buvo priimta skundžiama nutartis. Pažymi, jog klausimą dėl termino praleidimo priežasčių svarbos teismas turi spręsti vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu bei pareiškėjo pateiktais įrodymais. Mano, kad šie procesiniai pažeidimai leidžia abejoti teismo nešališkumu.

Pareiškėjas pažymi, jog 2009 m. vasario 4 d. jam gavus statybos leidimą, suteikiantį teisę iki padalinimo buvusiame žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), statyti kaimo turizmo pastatus, buvo nuspręsta atlikti iki tol buvusio vientiso sklypo tiksliuosius kadastrinius matavimus, siekiant patikslinti šio sklypo plotą ir koordinates bei nekilnojamojo turto registre įregistruoti tikslius sklypo duomenis. Kadangi per sklypą eina vietinės reikšmės kelias, kadastrinius matavimus atlikęs UAB „Sklypų matavimai” šį sklypą padalino į du atskirus sklypus ir jiems suteikė atskirus kadastrinius numerius, o tai pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir Saugomų teritorijų įstatymas) 31 straipsnio 9 dalį yra draudžiama. Remiantis Nekilnojamojo turto registro nuostatais, tokiu atveju atliekant jau esančio žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurį kerta kelias, tiksliuosius kadastrinius matavimus, šis sklypas negalėjo būti dalinamas į du atskirus sklypus, o turėjo būti parengiami du atskiri to paties sklypo planai, paliekant jam tą patį kadastrinį numerį. Nepaisant šių aplinkybių, parengus naujai suformuotų sklypų planus, buvo gautas Aukštaitijos Nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos suderinimas, be to, sklypo padalinimui pritarė Utenos rajono žemėtvarkos skyrius, o šis teisės aktams prieštaraujantis sklypo padalinimas galutinai buvo patvirtintas Įsakymu. Nurodo, jog pareiškėjas niekada neprašė ir nepageidavo, kad sklypas būtu padalintas į du atskirus sklypus. Kadangi sklypo kadastriniai matavimai buvo rengiami profesionalių matininkų, buvo gauti visi atsakingų tikrinančių institucijų suderinimai ir pritarimai, priimtas Įsakymas bei jo pagrindu naujai suformuoti sklypai buvo įregistruoti, pareiškėjas buvo pagrįstai įsitikinęs, jog toks sklypo padalinimas yra ne tik galimas, bet ir privalomas pagal galiojančius teisės aktus.

Pabrėžia, jog pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo abejoti sklypo padalinimo ir Įsakymo teisėtumu, todėl nėra pagrindo sutikti su teismo motyvais, kad pareiškėjas turėjo išsiaiškinti skundžiamo Įsakymo teisines pasekmes. Pareiškėjo nuomone, yra nepagrįsta reikalauti, kad jis būdamas eiliniu piliečiu ir neturėdamas teisinio išsilavinimo imtųsi neproporcingų priemonių, tam, kad įsitikintų, ar sklypo padalinimas yra galimas. Pažymi, jog pareiškėjas nesuvokė, kad sklypo padalinimas gali jam sukelti neigiamas pasekmes ir vėliau užkirsti kelią statyboms, kurioms teisės aktų nustatyta tvarka buvo išduotas leidimas, ir tai patvirtina ta aplinkybė, jog vieną iš suformuotų sklypų pareiškėjas perleido trečiajam asmeniui. Jeigu pareiškėjas būtų suvokęs, jog sklypo padalinimas ir Įsakymas yra neteisėti ir ateityje gali užkirsti kelią pradėtoms turizmo pastatų statyboms, jis nebūtų jo pardavęs, o, jei ir būtų pardavęs, tai tik tą sklypą, kuriame nėra pradėtos sodybos. Pažymi, jog Įsakymas pareiškėjui tapo žinomas dar 2010 metų birželio pabaigoje, tačiau apie tai, kad Įsakymas prieštarauja Saugomų teritorijų įstatyme įtvirtintam draudimui dalinti sklypus, patenkančius į saugomą teritoriją, pareiškėjas sužinojo tik 2011 m. spalio 14 d., gavęs Inspekcijos 2010 m. spalio 12 d. raštą Nr. (7.9)-2D-13163. Tada pareiškėjas nedelsdamas kreipėsi į teismą dėl Įsakymo panaikinimo. Be to, pateikė skundą Seimo kontrolieriui, kad būtų išnagrinėta ir nustatyta, dėl kurių valstybės pareigūnų kaltės susiklostė ši situacija. Atsižvelgiant į tai, kad rengiant Seimo kontrolieriaus išvadą Panevėžio apygardos administraciniam teismui jau buvo paduotas pareiškėjo skundas dėl Įsakymo panaikinimo, tačiau dar nebuvo gauta skundžiama nutartis dėl atsisakymo jį priimti, Seimo kontrolierius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos seimo kontrolierių įstatymo 17, 22 straipsniais, nutraukė tyrimą dėl sklypo padalinimo aplinkybių ir statybų tęstinumo. Nepaisant to, Seimo kontrolieriaus išvadoje buvo aiškiai konstatuota, kad Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija, derindama dviejų žemės sklypų suformavimą iš vieno žemės sklypo, pažeidė Saugomų teritorijų įstatymą ir sukėlė dabartinę situaciją. Šioje dalyje pareiškėjo skundas Seimo kontrolieriaus buvo pripažintas pagrįstu ir Saugomų teritorijų tarnybos vadovei buvo rekomenduota dar kartą apsvarstyti susidariusią situaciją. Pabrėžia, jog Seimo kontrolieriaus išvada buvo priimta 2011 m. gruodžio 12 d., t. y. po to, kai buvo paduotas pareiškėjo skundas teismui, jis prie bylos medžiagos nebuvo pridėtas.

Pareiškėjas nurodo, jog 2011 m. spalio 14 d. sužinojęs apie Įsakymo neteisėtumą per nustatytą terminą kreipėsi iš pradžių į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 17 d. priėmė nutartį, kuria pareiškėjo skundą buvo atsisakyta priimti kaip neteismingą šiam teismui ir nurodyta kreiptis į Panevėžio apygardos administracinį teismą (šią nutartį pareiškėjas gavo 2011 m. lapkričio 19 d.). Pareiškėjas nedelsiant pateikė skundą Panevėžio apygardos administraciniam teismui. Pabrėžia, jog skundas buvo paduotas pareiškėjui suklydus ir skunde atsakovu buvo nurodyta Nacionalinė žemės tarnyba, kuri yra apskričių viršininkų teisių perėmėja ir kurios buveinė yra Vilniuje. Pareiškėjas, atsakovu nurodydamas Nacionalinę žemės tarnybą rėmėsi Lietuvos Vyriausybės nutarimu Nr. 248 „Dėl apskričių viršininkų administracijų likvidavimo” bei Žemės ministro patvirtintais Nacionalinės Žemės tarnybos nuostatais. Tuo tarpu Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą pateikė nuorodą į Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 2P-54 patvirtintus Utenos žemėtvarkos skyriaus nuostatus, kurie nėra viešai skelbiami „Valstybės žiniose” ir yra vidinis Nacionalinės žemės tarnybos teisės aktas, reglamentuojantis funkcijų pasiskirstymą tarp šios institucijos ir kitų teritorinių padalinių. Pabrėžia, jog pareiškėjas šio teisės akto nežinojo ir sąžiningai klydo dėl atsakovo. Nurodo, jog pareiškėjo teikiamas skundas yra susijęs ne tik su jo teisių pažeidimu, bet ir su valstybės bei viešojo intereso apsauga ir gynimu. Pažymi, jog valstybės vykdoma žemėtvarkos politika yra orientuota į žemėvaldų stambinimą, o ne skaidymą, tai ypač aktualu saugomose teritorijose. Kadangi Įsakymas buvo pagrindinė prielaida skaidyti sklypą į du smulkesnius sklypus, reikalavimas šį administracinį aktą panaikinti dėl jį priimant padarytų teisės aktų pažeidimų, pareiškėjo vertinimu, yra susijęs su viešojo intereso apsauga.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

III.

 

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje susiklostė skundo priėmimo stadijoje egzistuojantys teisiniai santykiai. Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutarties, kuria teismas nutarė neatnaujinti termino pareiškėjo skundui paduoti ir atsisakyti priimti pareiškėjo L. A. skundą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas prašyme dėl termino atnaujinimo nurodė, jog apie tai, kad skundžiamas Įsakymas prieštarauja imperatyvioms Saugomų teritorijų įstatymo ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatoms bei užkerta kelia tęsti teisėtai pradėtas statybas sužinojo tik 2011 m. spalio 14 d., gavęs Inspekcijos 2011 m. spalio 12 d. raštą Nr. (7.9)-2D-13136. Manė, kad terminas skundui paduoti turi būti skaičiuotinas nuo 2011 m. spalio 14 d. Tačiau tuo atveju, jeigu teismas manytų, kad terminas skundui pateikti yra praleistas, prašė jį atnaujinti (b. l. 7-10). Taigi atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytus argumentus, teisėjų kolegija turi įvertinti, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas praleido terminą kreiptis su skundu į teismą dėl skundžiamo Įsakymo panaikinimo ir/ar pagrįstai pareiškėjo nurodytas aplinkybes pripažino nesuteikiančiomis pagrindo atnaujinti praleistą terminą.

Pažymėtina, jog teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-69/2010). ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog tais atvejais, kai aktas neturėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys. Spręstina, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-8/2006, 2006 m. spalio 25 d. nutartis byloje Nr. AS4-455/2006; 2006 m. spalio 25 d. nutartis byloje Nr. AS2-437/2006, 2006 m. spalio 5 d. nutartis byloje Nr. AS7-301/2006, 2006 m. birželio 29 d. nutartis byloje Nr. AS8-249/2006, 2006 m. gegužės 4 d. nutartis byloje Nr. AS5-132/2006, 2005 m. kovo 24 d. nutartis byloje Nr. AS7-100/2005).

Šiuo atveju pabrėžtina, jog, sprendžiant klausimą, ar skundas buvo paduotas laikantis teisės aktuose nustatytų terminų, svarbu nustatyti datą, nuo kada skaičiuojamas vieno mėnesio terminas skundui paduoti, t. y. kada asmuo sužinojo apie atitinkamą aktą. Šiuo atveju pats pareiškėjas nurodo, jog apie tai, kad Įsakymas prieštarauja Saugomų teritorijų įstatyme įtvirtintam draudimui dalinti sklypus, patenkančius į saugomą teritoriją, pareiškėjas sužinojo 2011 m. spalio 14 d., gavęs Inspekcijos 2011 m. spalio 12 d. raštą Nr. (7.9)-2D-13163, t. y. sužinojo apie tai pažeistas teises ir interesus, ir iki šio momento, kaip teigia pareiškėjas, jis galėjo pagrįstai tikėtis, kad skundžiamas Įsakymas nepažeidžia jo teisių ir teisėtų interesų. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis skundo padavimo terminą sieja su skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai diena, o ne nuo sužinojimo apie pareiškėjo pažeistas teises diena (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-518/2008, 2009 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-16/2009). Tokiu būdu pareiškėjas nepagrįstai savo suvokimą apie pažeistas teises tapatina su šio ginčijamo akto paskelbimo ir/ar įteikimo jam momentu. Šiuo atveju iš pareiškėjo skundo ir atskirojo skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas pripažįsta, kad apie skundžiamą Įsakymą sužinojo dar 2010 metų birželio pabaigoje. Taip pat jis neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad skundžiamas Įsakymas pareiškėjui vėliausiai buvo įteiktas 2010 m. birželio 23 d. (b. l. 75-76). Šiuo atveju pareiškėjas į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu kreipėsi tik 2011 m. lapkričio 23 d. (b. l. 2-5), t. y. praleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Teisėjų kolegija nurodo, jog ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad, spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Taip pat teismas turi įvertinti ir kitas reikšmingas aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS15-90/2005). Taigi nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija turi įvertinti, ar pareiškėjo nurodomos priežastys gali būti pripažįstamos svarbiomis priežastimis, suteikiančiomis pagrindą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Pažymėtina, jog skundžiamu Įsakymu buvo patvirtinti pareiškėjui priklausiusio žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Tauragnų sen., (duomenys neskelbtini) km., kadastro duomenys, suformuojant du naujus žemės sklypus (b. l. 46-47). Įvertinus tai, kad byloje nėra pateikta pagrįstų įrodymų, leidžiančių teigti, kad pareiškėjas turėjo pagrindą abejoti sklypo padalinimu ir Įsakymo teisėtumu, tai, kad nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad pareiškėjui buvo žinoma, kad matininkų parengtas ir atitinkamų priežiūros institucijų suderintas sklypo padalinimas yra negalimas, kad pažeidžia Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir Saugomų teritorijų įstatymas) 31 straipsnio 9 dalį, darytina išvada, jog pareiškėjui apie Įsakymu jo pažeidžiamas teises ir teisėtus interesus tapo žinoma tik 2011 m. spalio 14 d., gavus Inspekcijos 2011 m. spalio 12 d. raštą Nr. (7.9)-2D-13163 (b. l. 53).

Šiuo atveju pažymėtina, kad pareiškėjas 2011 m. lapkričio 14 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (b. l. 11-14). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 17 d. priėmė nutartį, kuria pareiškėjo skundą buvo atsisakyta priimti kaip neteismingą šiam teismui ir nurodyta kreiptis į Panevėžio apygardos administracinį teismą (b. l. 28). Remiantis bylos medžiaga darytina išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartį pareiškėjas gavo 2011 m. lapkričio 19 d. (b. l. 19). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog skundo padavimas nesilaikant ABTĮ numatytos tvarkos, pateikiant skundą neteismingam teismui, pats savaime nėra laikomas objektyvia, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusia aplinkybe. Tačiau sprendžiant termino atnaujinimo klausimą yra svarbu ir tai, kiek, net ir laikant kad pareiškėjas sąžiningai suklydo paduodamas skundą ne pagal teismingumą, pareiškėjas buvo aktyvus, siekdamas savo pažeistų teisių gynimo ir stengdamasis šią savo teisę realizuoti per įmanomai trumpą ir protingą terminą, po to, kai jam akivaizdžiai tapo žinoma skundo padavimo tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-191/2010).

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas skunde buvo nurodęs netinkamą atsakovą, kad 2011 m. lapkričio 19 d. gavus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartį, jau 2011 m. lapkričio 23 d. pareiškėjas kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-5), darytina išvada, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės gali būti pripažįstamomis svarbiomis, leidžiančiomis atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Remiantis tuo, teisėjų kolegija mano, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pabrėžia, jog buvo pažeista prašymo dėl termino atnaujinimo nagrinėjimo tvarka, nes toks prašymas buvo išsiųstas atsakovui ir tik gavus atsakovo atsiliepimą į pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo, buvo priimta skundžiama nutartis. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 29 d. nutartimi tam, kad išsiaiškintų, ar nepraleistas terminas skundui paduoti, iš Nacionalinės žemės tarnybos Utenos žemėtvarkos skyriaus pareikalavo duomenų, kada pareiškėjui buvo pateikti duomenys apie Įsakymo priėmimą ir kokia forma, pareikalavo tai patvirtinančių įrodymų, pareikalavo atsiliepimo dėl prašymo dėl termino atnaujinimo (b. l. 57), negali būti vienareikšmiškai vertinama kaip pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pažeidimas, kadangi teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pats sprendė, ar terminas kreiptis į teismą buvo praleistas ir/ar nurodomos termino praleidimo priežastys gali būti prapažintinos svarbiomis priežastimis. Pabrėžtina, jog vien ši nurodoma aplinkybė, nesant byloje pateiktų kitų konkrečių ir objektyviais įrodymais patvirtintų aplinkybių bei motyvų, paremtų ABTĮ numatytais teisiniais pagrindais, nesudaro pagrindo teisėjų kolegijai abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu bei konstatuoti, kad šiuo aspektu buvo pažeistos pareiškėjo procesinės teisės.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta patenkinti prašymą dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo, yra naikintina, pareiškėjo prašymas dėl termino atnaujinimo tenkintinas ir terminas pareiškėjui pateikti skundą dėl Įsakymo panaikinimo atnaujintinas ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kad būtų sprendžiamas klausimas, ar skundas atitinka ABTĮ reikalavimus.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

pareiškėjo L. A. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį panaikinti, pareiškėjo L. A. prašymą dėl termino atnaujinimo tenkinti ir atnaujinti pareiškėjui terminą skundui dėl Utenos apskrities viršininko administracijos 2010 m. birželio 21 d. įsakymo Nr. 14-1323 pateikti. Pareiškėjo skundo priėmimo klausimą grąžinti iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Artūras Drigotas

 

 

 

Stasys Gagys

 

 

 

Virginija Volskienė