Administracinė byla Nr. A-1132-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01632-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. G. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriui dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja A. G. skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Šiaulių skyriaus 2014 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. 31SD-(14.31.104)-3254 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria atsisakyta pateikti advokato padėjėjui A. G. registracijos žurnalus susipažinimui pagal atstovavimo sutartį, pasirašytą su A. G.; įpareigoti Tarnybos Šiaulių skyrių leisti susipažinti su 1991 m. – 2000 m. registracijos žurnalais, kuriuose buvo registruojami dokumentai, susiję su žemės nuosavybės teisių atkūrimu ir valstiečio ūkio steigimu.

Pareiškėja paaiškino, jog skundžia Tarnybos Šiaulių skyriaus 2014 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. 31SD-(14.31.104)-3254 dalį, kuria atsisakyta pateikti advokato padėjėjui A. G. registracijos žurnalus susipažinimui. Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-721-641/2013, kurioje ji yra pateikusi ieškininius reikalavimus dėl sprendimų, susijusių su nuosavybės teisės atkūrimu, panaikinimo. Siekiant surinkti įrodymus civilinėje byloje, advokato padėjėjas A. G. pateikė atsakovui 2014 m. gegužės 7 d. prašymą leisti susipažinti su 1991–2000 metų registracijos žurnalais, kuriuose buvo registruojami dokumentai, susiję su žemės nuosavybės teisių atkūrimu, valstiečio ūkio steigimu. 2014 m. birželio 10 d. advokato padėjėjas A. G. gavo atsakovo 2014 m. birželio 4 d. priimtą sprendimą Nr. 31 SD-(14.31.104)-3254, kuris yra individualus teisės aktas. Gautame sprendime nurodoma, kad Šiaulių apskrities valdytojo ir Šiaulių apskrities viršininko įsakymai ir jų registracijos žurnalai yra saugomi Šiaulių apskrities archyve. Taip pat nurodoma, kad apie Šiaulių rajono valdybos priimtus dokumentus ir registracijos žurnalus informaciją gali suteikti Šiaulių rajono savivaldybės administracija. Pareiškėja nurodė, jog sutinka su šia sprendimo dalimi ir jos neskundžia. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad skundžiamame sprendime nurodoma, jog asmenų prašymų registracijos žurnalai ir įvairių pažymų išdavimo žurnalai už 1991–2000 metų laikotarpį nėra saugomi, nes susirašinėjimo su asmenimis žurnalų saugojimo trukmė 5 metai ir tokie prašymų registracijos žurnalai, likviduojant Šiaulių apskrities viršininko administraciją, nebuvo perduoti Tarnybos Šiaulių skyriui. Su šia sprendimo dalimi pareiškėja negalėjo sutikti, nes, jos manymu, atsakovas tyčia vengia pateikti susipažinti prašomo laikotarpio dokumentų registracijos žurnalus, kurių saugojimo terminas yra 50 metų. Atsakovas sprendime nurodė susirašinėjimo su asmenimis žurnalus ir jų saugojimo terminą (5 metai), kurių pareiškėja neprašė. Pareiškėjos teigimu, 2014 m. gegužės 7 d. advokato padėjėjo prašyme nurodomi dokumentai ir jų registracijos žurnalai yra saugomi Tarnybos archyve. Pareiškėja darė išvadą, kad atsakovas tyčia vengia leisti atstovui susipažinti su prašomais dokumentais, dėl to priėmė neteisėtą sprendimą išnagrinėjęs atstovo advokato padėjėjo prašymą.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad neturi pareiškėjos prašomų dokumentų. Tarnybos Šiaulių skyrius pateikė 2014 m. birželio 4 d. atsakymą, kuriame konstatuojama aplinkybė, jog Šiaulių skyrius prašomų dokumentų nesaugo, ir pasiūlyta A. G. atstovui atvykti susipažinti su registracijos žurnalais, buvo nurodyta, kur saugomi institucijos dokumentai. Tokia žemė buvo suteikiama iki 1991 m. rugsėjo 1 d. ir tikėtina, kad tokie sprendimai, jei jie buvo priimti A. G. atžvilgiu, ir jų registracijos žurnalai (asmenų, kuriems buvo suteikta žemė pagal valstiečio ūkio įstatymą) turėtų būti saugomi Šiaulių apskrities archyve. Atsakovas darė išvadą, kad Sprendimu jokių pareiškėjos teisių nepažeidė, pagrindo įpareigoti pateikti dokumentus nėra, nes esant įpareigojimui, tokio įpareigojimo atsakovas įvykdyti negalėtų, kadangi registracijos žurnalų neturi.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, panaikino Tarnybos Šiaulių skyriaus 2014 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. 31SD-(14.31.104)-3254 dalį, kuria atsisakyta pateikti advokato padėjėjui A. G. registracijos žurnalus susipažinimui pagal atstovavimo sutartį, pasirašytą su A. G., ir perduoti klausimą nagrinėti iš naujo Tarybos Šiaulių skyriui.

Teismas vadovavosi Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1 straipsnio 2 dalimi, 2 straipsnio 2 dalimi, 3 straipsniu, Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12, 41.2 punktais ir konstatavo, jog atsakovo 2014 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. 31SD-(14.31.104)-3254 dalis, kuria atsisakyta pateikti advokato padėjėjui A. G. registracijos žurnalus susipažinimui pagal atstovavimo sutartį, pasirašytą su A. G., naikintina, nes atsakovo sprendime nurodyta, jog asmenų prašymų registracijos žurnalai ir įvairių pažymų išdavimo žurnalai už 1991–2000 metų laikotarpį nėra saugomi, nes susirašinėjimo su asmenimis žurnalų saugojimo trukmė 5 metai ir tokie prašymų registracijos žurnalai, likviduojant Šiaulių apskrities viršininko administraciją, nebuvo perduoti Tarnybos Šiaulių skyriui, atsakovas sprendime nurodė susirašinėjimo su asmenimis žurnalus ir jų saugojimo terminą (5 metai), tačiau iš pareiškėjos atstovo advokato padėjėjo prašymo matyti, jog tokios informacijos pareiškėja neprašė. Teismas darė išvadą, kad atsakovas netinkamai atsakė į pareiškėjos atstovo advokato padėjėjo A. G. prašymą.

Atsižvelgęs į tai, jog valstybės įstaigos ir institucijos teikia tik tokias žinias, kuriomis jos disponuoja, teismas pareiškėjos reikalavimą įpareigoti Tarnybos Šiaulių skyrių leisti susipažinti su 1991 m. – 2000 m. registracijos žurnalais, kuriuose buvo registruojami dokumentai, susiję su žemės nuosavybės teisių atkūrimu ir valstiečio ūkio steigimu, negalėjo tenkinti, nes atsakovas netinkamai išsprendė minėtos dalies prašymą ir nėra duomenų, ar atsakovas turi minėtus dokumentus. Teismas nurodė, jog atsakovas neatsisakė leisti susipažinti su 1991 – 2000 m. registracijos žurnalais, bet šio klausimo nesprendė. Kadangi atsakovas netinkamai atsakė į pareiškėjos prašymą, teismas Tarnybos Šiaulių skyriaus 2014 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. 31SD-(14.31.104)-3254 dalį, kuria atsisakyta pateikti advokato padėjėjui A. G. registracijos žurnalus susipažinimui pagal atstovavimo sutartį, pasirašytą su A. G., panaikino ir klausimą perdavė Tarnybos Šiaulių skyriui nagrinėti iš naujo.

III.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas panaikino Tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjo 2014 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. 31SD-(14.31.104)-3254 dalį, kuria atsisakyta pateikti advokato padėjėjui A. G. registracijos žurnalus susipažinimui pagal atstovavimo sutartį, ir perdavė klausimą iš naujo nagrinėti Tarnybos Šiaulių skyriui, ir pareiškėjos skundą šioje dalyje atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Sprendime nėra minima apie atsisakymą pateikti kokius nors dokumentus, o tik išdėstyta bendro pobūdžio informacija, kur (kokiuose archyvuose) galėtų būti saugomi pareiškėjos atstovo prašomi registracijos žurnalai, kiek laiko paprastai yra saugomi asmenų prašymų registracijos žurnalai ir pažymėta, kad likviduojant Šiaulių apskrities viršininko administraciją asmenų prašymų registracijos žurnalai nebuvo perduoti Tarnybos Šiaulių skyriui. Atsakovas pripažįsta, kad Sprendime trūksta aiškumo ir išsamumo, tačiau jame nurodyta informacija apie saugomą Sprendimų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo registracijos knygą Nr. 8, kurioje buvo duomenys, susiję su A. G. turtu, todėl pareiškėjos atstovui buvo galimybė susipažinti su šios registracijos knygos turiniu. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas nevertino jo paaiškinimų, jog per laikotarpį po A. G. 2014 m. gegužės 7 d. prašymo gavimo iki skundžiamo rašto parengimo pareiškėjos atstovas buvo apsilankęs Tarnybos Šiaulių skyriaus archyve, jam buvo paaiškinta, kokie dokumentai saugomi, pateikta buvusio savininko A. G. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo byla, tačiau jis su šia byla išsamiau susipažinti nepageidavo. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Sprendimo 2 lapo paskutinėje pastraipoje nurodyta, jog byla, kurioje saugomi dokumentai, susiję su A. G., buvo pateikta jos atstovui apsilankius Tarnybos Šiaulių skyriuje, šio rašto dalies pareiškėja neginčijo. Atsakovas pažymi, kad teismas nevertino aplinkybių, jog pareiškėja nepateikė įrodymų savo teiginiams pagrįsti, kad atsakovas gali turėti jos prašomus 1991-2000 metų registracijos žurnalus. Atsakovas nurodo, kad, perdavus iš naujo nagrinėti klausimą, atsakovas galėtų tik išsamiau paaiškinti pareiškėjos atstovui, kad negali pateikti prašomų žurnalų, nes tokių dokumentų faktiškai neturi. Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjos skundžiamą raštą parengė po to, kai pareiškėjos atstovas apsilankymo Tarnybos Šiaulių skyriuje metu su faktiškai turimais dokumentais nepageidavo susipažinti, o kitokių jo pageidaujamų dokumentų atsakovas neturėjo. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai informacija apie Tarnyboje saugomus dokumentus, susijusius su nuosavybės atkūrimu A. G., taip pat buvo žinoma iš Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. 2-43-776/2014, kurioje pareiškėja yra ieškovė. Atsakovas daro išvadą, kad teismas nepagrįstai vertino, jog Tarnybos Šiaulių skyrius pareiškėjos atstovo klausimo nesprendė ir tuo pagrindu perdavė klausimą iš naujo nagrinėti Tarnybos Šiaulių skyriui. Atsakovas remiasi Įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 2 dalimi ir teigia, kad Šiaulių skyrius Sprendimu pareiškėjos teisių nepažeidė, visą saugomą informaciją apie pareiškėją suteikė. Kadangi Tarnybos Šiaulių skyrius turėjo tik sprendimų registracijos žurnalus, kuriuose buvo registruojami sprendimai dėl nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje, Sprendime nurodė, kad būtent Šiaulių apskrities viršininko 1999 m. kovo 9 d. sprendimas Nr. 31-9149 yra registruotas 1998-1999 metų Sprendimų registracijos knygoje Nr. 8. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas nevertino Tarnybos atsiliepimo argumentų, jog A. G. nebuvo suteikta žemė valstiečio ūkiui steigti, o taip pat argumentų, kad, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. liepos 25 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo įsigaliojimo tvarkos“ 1 punktu, žemės skyrimas pagal Valstiečio ūkio įstatymą buvo sustabdytas nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojus Žemės reformos įstatymui, todėl dokumentų registravimą galėjo vykdyti tuometinė Šiaulių rajono valdyba jos 1991 metais nustatyta dokumentų saugojimo tvarka. Atsakovas tvirtina, kad tokių dokumentų registracijos žurnalai Tarnybai nebuvo perduoti. Atsakovas nurodo, kad teismas nevertino Tarnybos pateiktų įrodymų, jog pareiškėjai atstovaujanti J. G. 2013 m. rugsėjo 5 d. jau buvo pateikusi prašymą dėl susipažinimo su analogiškais dokumentais ir jai buvo Tarnybos Šiaulių skyriaus 2013 m. spalio 4 d. raštu Nr. 31SD-(14.31.104)-3904 pasiūlyta atvykti susipažinti su saugoma nuosavybės teisių atkūrimo byla, pridėta sprendimų registravimo knygos, kurioje įregistruotas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. G., lapo kopija. Atsakovas daro išvadą, kad teismas nevertino, jog su tais dokumentais, kuriuos Tarnyba saugo, pareiškėjos atstovas jau buvo susipažinęs. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymi, kad viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto įpareigojimų asmeniui, negali būti bylos nagrinėjimo dalyku. Atsakovo manymu, Sprendimas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių pareiškėjai nesukėlė, todėl ir jo dalies panaikinimas jokių pasekmių nesukeltų. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos atstovas kreipėsi į Tarnybos Šiaulių skyrių, prašydamas pateikti tų dokumentų registracijos žurnalus, kurie nebuvo sudaryti Tarnybos Šiaulių skyriaus.

Pareiškėja A. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti jai visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja paaiškina, kad buvo prašoma susipažinti su konkrečiomis registracijos knygomis, tačiau atsakovas, vengdamas pateikti prašomus žurnalus, Sprendime nurodė, jog asmenų prašymų registracijos žurnalai ir įvairių pažymų išdavimo žurnalai nurodomo laikotarpio nėra saugomi. Pareiškėja daro išvadą, kad atsakovas nesprendė dėl prašomų registracijos žurnalų pateikimo ir nurodė duomenis apie tai, ko pareiškėjos atstovas neprašė. Pareiškėja daro išvadą, kad atsakovas tai darė tyčia, nes į nagrinėjamą civilinę bylą Šiaulių apylinkės teisme pateikė suklastotus duomenis, kuriuos galima paneigti prašomais registracijos žurnalais. Pareiškėja pabrėžia, kad teisinės pasekmės kils, nes panaikinus Sprendimo dalį atsakovas turės iš naujo spręsti pareiškėjos atstovo prašymą dėl konkrečių registracijos žurnalų pateikimo. Pareiškėja daro išvadą, kad Sprendimo dalis naikinama, nes atsakovas netinkamai išsprendė jos prašymą. Pareiškėja nesutinka, kad likviduojant Šiaulių apskrities viršininko administraciją asmenų prašymų registracijos žurnalai atsakovui nebuvo perduoti, kadangi nurodomi dokumentai visada buvo pas atsakovą. Pareiškėja neigia, kad Tarnybos Šiaulių skyriaus archyve pareiškėjos atstovui buvo išaiškinta, kokie dokumentai yra saugomi. Pareiškėja nurodo, kad jos anūkė pagal surašytą įgaliojimą kreipėsi į atsakovą, tačiau prašomos informacijos negavo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl viešojo administravimo subjekto atsakymo pareiškėjai pagrįstumo ir teisėtumo.

Pareiškėja, atstovaujama advokato padėjėjo, kreipėsi į atsakovą, inter alia prašydama jos atstovui pateikti susipažinimui 1991 – 2000 metų registracijos žurnalus, kuriuose buvo registruojami dokumentai, susiję su žemės nuosavybės teisių atkūrimu ir valstiečių ūkio steigimu.

Atsakovas  skundžiamame atsakyme, be kita ko,  nurodė, kad asmenų prašymų registracijos žurnalai ir įvairių pažymų išdavimo žurnalai nėra saugomi ir jie nebuvo perduoti Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriui, likviduojant Šiaulių apskrities viršininko administraciją.

Pirmosios instancijos teismas skundą tenkino iš dalies, šią atsakovo atsakymo dalį pripažino nepagrįsta ir nemotyvuota, todėl panaikino ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti šį pareiškėjos atstovo prašymą.

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo  atmesti ir šį pareiškėjos reikalavimą, nes skundžiamame atsakyme yra tik suteikta informacija, pareiškėjai per jos atstovus buvo pateikti susipažinti visi atsakovo dispozicijoje turimi dokumentai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimu A. G..

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnio nustatyta apimtimi, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė aktualias teisės normas, iš esmės teisingai išsprendė bylą, todėl, sutikdama su  pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jų nekartoja, o tik jas papildo, atsakydama į  konkrečius apeliacinio skundo argumentus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija 2013 m. vasario 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-394/2013 akcentavo, kad administracinių teisinių santykių, susiklostančių tarp privačių asmenų ir valdžios institucijų, ypatumai lemia, kad privatus asmuo juose yra silpnesnioji pusė. Tokia teisinė asmens padėtis lemia, kad santykyje su viešąja administracija kilus neaiškumams, teisė aiškintina jo naudai, siekiant subalansuoti nelygias šalių pozicijas bei garantuoti asmens, kaip silpnesnės šalies, apsaugą. Iš to valstybės institucijoms, įstaigoms, pareigūnams ir kitiems atitinkamus įgaliojimus turintiems asmenims kyla pareiga užtikrinti, kad privatūs asmenys galėtų veiksmingai ir tinkamai pasinaudoti jiems Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kitų nacionalinės teisės aktų bei tarptautinių dokumentų suteikiamomis teisėmis ir laisvėmis. Tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą.

Įvertinusi skundžiamo atsakovo 2014 m. birželio 4 d. rašto Nr.31SD-(14.31.104)-3254 pareiškėjos atstovui turinį, teisėjų kolegija pažymi, kad jame ne tik suteikta informacija apie saugomus Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriuje dokumentus, bet ir išreikšta atsakovo valia nepateikti susipažinimui asmenų prašymų registracijos žurnalų bei įvairių pažymų išdavimo žurnalų. Šiuo aspektu skundžiamas atsakymas laikytinas individualiu administraciniu aktu, kurio priėmimo procedūrai bei turiniui keliami Viešojo administravimo 8 straipsnio 1 dalyje numatyti reikalavimai.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad pastarosios Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 21, p. 264-281).

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėja per savo atstovą prašė pateikti 1991 – 2000 metų registracijos žurnalus, kuriuose buvo registruojami dokumentai, susiję su žemės nuosavybės teisių atkūrimu ir valstiečių ūkio steigimu, o atsakovas nurodė, kad asmenų prašymų registracijos žurnalai ir įvairių pažymų išdavimo žurnalai už 1991–2000 metų laikotarpį nėra saugomi, nes susirašinėjimo su asmenimis žurnalų saugojimo trukmė 5 metai ir tokie prašymų registracijos žurnalai, likviduojant Šiaulių apskrities viršininko administraciją, nebuvo perduoti Tarnybos Šiaulių skyriui, pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad pareiškėja prašė pateikti ne tik tokius dokumentus ar jų registrus, kuriuos rašte paminėjo atsakovas. Dokumentai, susiję su žemės nuosavybės teisių atkūrimu ir valstiečių ūkio steigimu, galėjo būti registruojami ir kitokiuose registruose, o dėl jų atsakovas atsakyme nemotyvuotai nepasisakė, tuo apsunkindamas pareiškėjos teisę gauti informaciją.

Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą ir pateikti atsakymą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo reikalavimus, t.y. nurodyti, kokiais iš prašomų pateikti dokumentų įstaiga disponuoja, kokius iš jų ir kokia tvarka gali pateikti susipažinti, o kokių ne,  konkrečiai nurodant to priežastis.

Atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateikti papildomi dokumentai – Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos 2015 m. birželio 26 d.  raštas bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos  2015 m. birželio 29 d. raštas nepaneigia šių išvadų, o tik patvirtina faktą, kad pareiškėjai tinkama  ir išsami informacija  apie atsakovo disponuojamus dokumentus buvo suteikta tik 2015 m. viduryje.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovo apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.