Civilinė byla Nr. 3K-3-600-687/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02699-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.7.4; 3.2.4.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Sigito Gurevičiaus ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Kalnapilio-Tauro grupė“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės ,,Gubernija“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Kalnapilio-Tauro grupė“ dėl prekių ženklų registracijų panaikinimo; trečiasis asmuo – Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ženklo registracijos panaikinimą dėl nenaudojimo (Prekių ženklų įstatymo (toliau – ir PŽĮ) 47 straipsnis), taip pat proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo (CPK 185 straipsnis) aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė AB ,,Gubernija“ 2013 m. lapkričio 27 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovei UAB ,,Kalnapilio-Tauro grupė“, prašydama panaikinti atsakovės prekių ženklų ,,Kalnapilis DVARO“ (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), ,,Kalnapilis DVARO 1902 ŠVIESUSIS ALUS LAGER BEER“ (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) ir ,,DVARO“ (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) registracijas PŽĮ 47 straipsnio 2 dalies pagrindu bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad yra prekių ženklų „GUBERNIJOS DVARO“ (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), „GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO GĖRIMAI“ (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), „GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO“ (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), „GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO GĖRIMAI“ (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), „GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO“ (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – prekių ženklai „GUBERNIJOS DVARO“) savininkė. Tarp ieškovės ir atsakovės kilo ginčas dėl ieškovės prekių ženklų „GUBERNIJOS DVARO“ registracijų pripažinimo negaliojančiomis ir prekių ženklo savininkės teisių pažeidimo bei nesąžiningos konkurencijos veiksmų, nes atsakovė yra prekių ženklų „Kalnapilis DVARO“ (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), „Kalnapilis DVARO 1902 ŠVIESUSIS ALUS LAGER BEER“ (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) ir „DVARO“ (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – prekių ženklai „DVARO“) savininkė. Ieškovės duomenimis, atsakovė nuo 2008 metų nenaudoja savo prekių ženklų „DVARO“ Lietuvoje visoms 32 klasės prekėms, kurioms šie prekių ženklai registruoti, t. y. jau penkerius metus nuo apsaugos šiam ženklui Lietuvos Respublikoje suteikimo. Be to, atsakovės prekių ženklas „DVARO“ (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra registruotas visoms 32 klasės prekėms, niekada nebuvo naudojamas kitoms nei alus 32 klasės prekėms žymėti. Penkerių metų terminas šiuo atveju turi būti skaičiuojamas nuo prekių ženklų „DVARO“ registracijos liudijimų išdavimo (PŽĮ 47 straipsnio 2 dalis): prekių ženklų „Kalnapilis DVARO“ (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimo išdavimo data – 1999 m. gegužės 12 d., „Kalnapilis DVARO 1902 ŠVIESUSIS ALUS LAGER BEER“ (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) – 2008 m. sausio 8 d. ir DVARO (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) – 2007 m. rugsėjo 4 d. Taigi penkerių metų nenaudojimo terminas dėl prekių ženklų „DVARO“ jau yra suėjęs ir šie prekių ženklai nėra naudojami Lietuvos Respublikoje. Atsakovė nurodė, kad jos prekių ženklai ir „DVARO“ alaus rinkodaros priemonės (kavinių iškabos) yra naudojami tiek gamyboje, tiek reklamoje, „DVARO“ žymuo buvo licencijuotas ieškovei pagal licencinę sutartį nuo 2007 m. liepos 9 d. iki 2011 m. gegužės 30 d. Tarp šalių kilęs ginčas dėl ieškovės teisės naudoti žymenį „DVARO“ savo veikloje yra išspręstas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1875-160/2012, kurioje tenkintas atsakovės ieškinys prekių ženklus „GUBERNIJOS DVARO“ pripažinti negaliojančiais ir uždrausti AB ,,Gubernija“ naudoti žymenį „DVARO“; atmestas AB ,,GUBERNIJA“ priešieškinis UAB ,,Kalnapilio-Tauro grupė“ prekių ženklų „DVARO“ registracijas pripažinti negaliojančiomis arba elementą ,,DVARO“ pripažinti nesaugomu; Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gruodžio 30 d. civilinėje byloje Nr. 2A-1043/2013 nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 15 d. sprendimą. Taigi šioje byloje pareikštu ieškiniu negali būti apgintos jokios ieškovės teisės ar teisėti interesai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“ nagrinėjamoje byloje neginčijo, jog nuo 2008 metų vidurio prekių ženklai „DVARO“ nebuvo naudojami alui žymėti; bylos šalys 2007 m. liepos 9 d. licencine sutartimi susitarė, kad žymuo „DVARO“ yra registruotas ir platų žinomumą bei reputaciją turintis UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“ prekių ženklas bei pagrindinis kitų UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“ registruotų prekių ženklų sudėtinis elementas; žymuo bus naudojamas tik žodžių junginyje „DVARO MIŠAS“. Teismas, atmesdamas ieškovės argumentą dėl prekių ženklo nenaudojimo penkerius metus, nurodė, kad pagal PŽĮ 47 straipsnio 3 dalies 1 punktą prekių ženklo naudojimu laikomas ženklo naudojimas tokia forma, kuri skiriasi savo elementais, bet nepakeičia skiriamųjų ženklo požymių, įrašytų Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre; pagal PŽĮ 47 straipsnio 4 dalį, ženklas laikomas naudojamu jo savininko, jeigu jį naudoja kitas asmuo, turintis ženklo savininko sutikimą. Teismo teigimu, Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1875-160/2012 nustatyta reikšmingų aplinkybių, pagrindžiančių, kad UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“ „DVARO“ ženklai buvo naudojami kaip sudėtinis prekių ženklų „Kalnapilis DVARO“ (reg. Nr. (duomenys neskelbtini), „Dvaro“ (reg. Nr. (duomenys neskelbtini), „Kalnapilis DVARO 1902 ŠVIESUSIS ALUS LAGER BEER“ (reg. Nr. (duomenys neskelbtini) „Kalnapilis DVARŲ NEALKOHOLINIS ALUS“ (reg. Nr. (duomenys neskelbtini) elementas; prekių ženklai su elementais „DVARO“ ir „DVARŲ“ sudaro prekių ženklų šeimą; šių prekių ženklų esminis skiriamasis elementas yra žodis „Dvaro“, kiti minėtus UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“ prekių ženklus sudarantys žodiniai elementai yra aprašomojo pobūdžio, nes žymi prekių gamintojo pavadinimo dalį („Kalnapilis“, „Kalnapilio“) ir gėrimo rūšį, o atsakovei naudoti ženklą sutrukdė rimtos ir nuo ženklo savininkės valios nepriklausančios aplinkybės. Teismas nurodė, kad UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“ nuosekliai gynė ir gina savo, kaip ,,DVARO“ ženklų savininkės, teises, yra labai suinteresuota „DVARO“ ženklų išsaugojimu ir reputacija, kuriai sukurti prireikė 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) siekiančių investicijų, atsakovė ketina atnaujinti UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“ „DVARO“ ženklais pažymėtos produkcijos gamybą, o tai pakankamai patvirtina, kad prekių ženklo savininkas rimtai ketina įgyti (ar išlaikyti) komercinę poziciją atitinkamoje rinkoje. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, ieškovei pradėjus neteisėtai naudoti atsakovei priklausantį žymenį „DVARO“, atsakovė negalėjo rizikuoti ir pristatyti vartotojams atnaujintą ,,DVARO“ produkciją, nes tokiai produkcijai pristatyti skirtos investicijos būtų akivaizdžiai nepelningos dėl klaidinančių ieškovės veiksmų; kad atsakovė siekė pirma apginti savo, kaip prekių ženklų savininkės, teises ir tik tada išleisti į rinką atnaujintą ,,DVARO“ ženklais pažymėtą alų, ieškinį atmetė ir PŽĮ 47 straipsnio 2 dalies pagrindu, kai ženklo registracija negali būti panaikinta, nes ženklas nebuvo naudojamas penkerius metus iš eilės dėl to, kad jį naudoti sutrukdė rimtos ir nuo ženklo savininko valios nepriklausančios aplinkybės. Pagal PŽĮ 47 straipsnio 1 dalį teismas gali panaikinti ženklo registraciją bet kurio suinteresuoto asmens prašymu, o ieškovė, teismo sprendimo priėmimo dienos duomenimis, nebuvo prekių ženklų „GUBERNIJOS DVARO“ (reg. Nr. (duomenys neskelbtini), „GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO GĖRIMAI“ (fig., reg. Nr. (duomenys neskelbtini), „GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO“ (fig., reg. Nr. (duomenys neskelbtini), „GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO GĖRIMAI“ (fig., reg. Nr. (duomenys neskelbtini), „GUBERNIJOS ANNO 1665 DVARO“ (fig, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė, įsiteisėjusiu teismo sprendimu jai uždrausta naudoti žymenį „DVARO“, todėl teismas darė išvadą, jog pareikštu ieškiniu nėra ginamos ieškovės teisės ir ji neturi materialinio suinteresuotumo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. vasario 5 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino, panaikino UAB ,,Kalnapilio-Tauro grupė“ prekių ženklų ,,Kalnapilis DVARO“ (fig., registracija Nr. (duomenys neskelbtini), ,,DVARO“ (registracija Nr. (duomenys neskelbtini), ,,Kalnapilis DVARO 1902 ŠVIESUSIS ALUS LAGER BEER“ (registracija Nr. (duomenys neskelbtini) registracijas. Kolegija, vertindama prekių ženklo naudojimą su papildomu elementu, nurodė, kad registruoto prekių ženklo įtraukimas į kitą ženklą paprastai yra skiriamųjų ženklo požymių praradimas. Kitaip tariant, žodinio elemento atkartojimas vaizdiname ženkle paprastai neatsvers pareigos naudoti patį atskirai registruotą žodinį ženklą. Atsižvelgdama į tai, kad naudojamas prekių ženklas turi išlaikyti savo savarankiškumą bei individualumą, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovės naudoto žymens „DVARO MIŠAS“ naudojimas negali būti laikomas tinkamu atsakovės žodinio prekių ženklo „DVARO“ naudojimu pagal PŽĮ 47 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 4 dalį. Kolegija, vertindama prekių ženklo nenaudojimą pateisinančias priežastis, nurodė, kad teisminio proceso grėsmė ar pateiktas prašymas panaikinti prekių ženklo registraciją paprastai neatleidžia nuo pareigos naudoti prekių ženklą, nes šios aplinkybės nelaikytinos nepriklausančiomis nuo prekių ženklo savininko valios, mat savininkas gali įvertinti galimo teisinio ginčo padarinius ir proceso trukmę, imtis savo teisių gynybos. Nors tarp bylos šalių iš tiesų vyko teisiniai ginčai dėl prekių ženklų su žymeniu „DVARO“ naudojimo, vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo spręsti, jog dėl nurodytų priežasčių atsakovės prekių ženklų „DVARO“ nenaudojimas yra pateisinamas, o nurodyti teisiniai ginčai laikytini rimtomis priežastimis ar nuo prekių ženklo savininko valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, kurios užkirto kelią atsakovei, teigiančiai, jog būtent jai priklauso pirmumo teisė naudoti žymenis ,,DVARO“, tinkamai naudoti prekių ženklus „DVARO“ ir, esant reikalui, imtis savo teisių gynimo (PŽĮ 47 straipsnio 2 dalis). Kolegija, pasisakydama dėl prekių ženklo naudojimo, vertino byloje pateiktus įrodymus ir konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog jai priklausantys prekių ženklai „DVARO“ buvo naudojami jos pačios ar kito asmens, turinčio sutikimą, arba kad taip juos naudoti sutrukdė rimtos priežastys ar kitos nuo ženklo savininko valios nepriklausančios aplinkybės.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 5 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl prekių ženklo naudojimo su papildomu elementu. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė PŽĮ 47 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 4 dalį, nepagrįstai vadovavosi tiek tarptautine, tiek Lietuvos teismų praktika, kurios faktinės aplinkybės visiškai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje žymuo „DVARO“ buvo perduotas naudoti konkurentei pagal licencinę sutartį žymenyje „DVARO MIŠAS“. Taigi šiuo atveju nėra įrodinėjamas tam pačiam subjektui priklausančio registruoto ženklo naudojimas įrodinėjant kito tam pačiam subjektui priklausančio prekių ženklo naudojimą. Byloje taip pat nesprendžiamas klausimas, kai prekių ženklo savininkas, kurio ženklų naudojimas iš tikrųjų ginčijamas, turi kelias giminingų prekių ženklų registracijas ir vienos registracijos galiojimą grindžia kitos registracijos naudojimu. Kasatorė registruotą ir žinomą prekių ženklą „DVARO“ pagal licenciją perdavė naudoti konkurentei žymenyje „DVARO MIŠAS“. Mišas yra bendrinis žodis, todėl neaišku, kaip žymuo „DVARO“, kitoje byloje teismo sprendimu (Lietuvos apeliacinio teismo byla Nr. 2A-1043/2013) pripažintas prekių ženklų šeimos „DVARO“ esminiu elementu, pagal licencinę sutartį panaudotas junginyje su bendriniu žodžiu mišas, tapo apibūdinančiu ir neesminiu prekių ženklo elementu. Taip pat kasatorė kelia klausimą, kaip žinomo ir registruoto prekių ženklo panaudojimas junginyje su kitu bendriniu žodžiu nulemia tai, kad prekių ženklas „DVARO“ praranda savo skiriamąjį požymį. Ieškovė ženklą „DVARO“ naudojo alaus gėrimui žymėti, t. y. jis naudotas toms pačioms 32 klasės prekėms žymėti ir naudotas tame pačiame rinkos segmente, todėl nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad žymenį panaudojus junginyje su kitu žodžiu ženklas „DVARO“ prarado savo skiriamąsias savybes. Vadinasi, šios dvi apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos neteisingai taikant tiek CPK 182 straipsnio 2 punktą, tiek PŽĮ 47 straipsnio 2 ir 4 dalis.
2. Dėl prekių ženklo naudojimo vertinimo. Teismų praktikoje pažymėta, kad nustatant, ar prekių ženklas yra naudojamas iš tikrųjų, reikia atsižvelgti į visus faktus ir aplinkybes, kurie tinka nustatyti jo komercinio naudojimo versle realumą, ypač jo naudojimo tam tikrame ekonomikos sektoriuje, siekiant išlaikyti ar įgyti prekių ženklu saugomų prekių ar paslaugų rinkos dalį, pagrįstumą, prekių ar paslaugų pobūdį, rinkos ypatybes, prekių ženklo naudojimo apimtį ir dažnumą. Atsakymas į klausimą, ar naudojimas yra kiekybiškai pakankamas, kad išsaugotų arba sukurtų rinkos dalį prekių ženklu saugomoms prekėms ar paslaugoms, priklauso nuo daugelio veiksnių ir vertinimo kiekvienu konkrečiu atveju. Iš to išplaukia, kad neįmanoma abstrakčiai a priori nustatyti, kokia kiekybinė riba turi būti pasirinkta nustatant, ar prekių ženklas naudojamas iš tikrųjų. Todėl de minimis taisyklė negali būti nustatyta. Taigi, kai prekių ženklu siekiama realaus komercinio tikslo, net ir minimalus naudojimas gali būti pakankamas, kad būtų nustatytas naudojimo iš tikrųjų egzistavimas (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. gegužės 11 d. sprendimą The Sunrider Corp. v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui); 2003 m. kovo 11 d. sprendimą Ansul BV; 2004 m. sausio 27 d. sprendimą La Mer Technology Inc.; 2009 m. sausio 15 d. sprendimą Silberquelle GmbH; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad, aiškinant naudojimo iš tikrųjų sąvoką, reikia atsižvelgti į tai, jog tokio reikalavimo ratio legis yra sumažinti ginčų tarp dviejų prekių ženklų kilimo tikimybę, kai nėra tinkamo prekių ženklo aktyvaus naudojimo rinkoje ekonominio pagrindo. Tačiau šiuo reikalavimu nesiekiama įvertinti komercinės sėkmės arba kontroliuoti ekonominės įmonės strategijos ar juolab suteikti apsaugos tik naudojant didelio masto prekių ženklus (žr., pvz., Bendrojo Teismo 2005 m. birželio 7 d. sprendimas Lidl Stiftung and Co. v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir dizainui). Tačiau prekių ženklas turi būti naudojamas tokia apimtimi, kad būtų išlaikoma ar sukuriama rinkos dalis prekių ženklu saugomoms prekėms ar paslaugoms, kitaip tariant, jog tai būtų pakankamas prekių ženklo savininko rimtų ketinimų įgyti (ar išlaikyti) komercinę poziciją atitinkamoje rinkoje patvirtinimas. Būtent šis klausimas turi būti esminis, sprendžiant, ar yra pagrindas panaikinti konkretų įregistruotą prekių ženklą dėl nenaudojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Konditerijos korporacija „Roshen“ (Ukraina) v. Ferrero S.p.A., bylos Nr. 3K-3-391/2010). Apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino aplinkybes, kad UAB ,,Kalnapilis-Tauro grupė“ „DVARO“ alų paskutinį kartą išpilstė į tarą 2008 m. balandžio 15 d.; šiuo metu yra sukurtas naujas šio produkto pakuotės įvaizdis ir po to, kai teismo sprendimu buvo patenkintas UAB ,,Kalnapilis-Tauro grupė“ reikalavimas uždrausti AB „Gubernija“ naudoti prekių ženklą „DVARO“, produktas šiuo pavadinimu patiektas į Lietuvos rinką. „Dvarų“ alų UAB ,,Kalnapilis-Tauro grupė“ paskutinį kartą išpilstė į tarą 2012 m. gegužės 3 d. „DVARO“ reklaminės priemonės (iškabos) yra nuolat naudojamos ir šiuo metu. Taigi tai įrodo, kad penkerių metų laikotarpiu prekių ženklai „DVARO“ buvo naudoti ir, nepaisant to, kad naudojimas nebuvo didelio masto ir aktyvus, juo buvo siekiama realaus komercinio tikslo. Kasatorė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad žymens „DVARO“ naudojimas buvo licencijuotas konkurentui, bei į tai, kad prekių ženklai su žymeniu „DVARO“, ginami teismine tvarka, būtent ir įrodo, jog prekių ženklas naudojamas tokia apimtimi, kad būtų išlaikoma rinkos dalis prekių ženklu saugomoms prekėms ar paslaugoms, kitaip tariant, toks naudojimas ir tokie veiksmai pakankamai patvirtina prekių ženklo savininkės rimtus ketinimus išlaikyti komercinę poziciją atitinkamoje rinkoje.
3. Dėl prekių ženklo nenaudojimą pateisinančių priežasčių. Kasatorė, remdamasi Teisingumo Teismo 2007 m. birželio 14 d. sprendimu byloje Armin Häupl (C-246/05), pažymi, kad jeigu kliūtis rimtai trukdo tinkamai naudoti prekių ženklą, pagrįstai negalima reikalauti, kad jo savininkas, nieko nepaisydamas, jį naudotų. Tokiais atvejais neatrodo pagrįsta iš prekių ženklo savininko reikalauti pakeisti savo įmonės strategiją tam, kad naudoti šį prekių ženklą vis dėlto būtų įmanoma. Dėl to 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 12 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad „tinkamos priežastys nenaudoti“ prekių ženklo yra tiesiogiai su prekių ženklu susijusios kliūtys, dėl kurių jį naudoti tampa neįmanoma arba nepriimtina ir kurios nepriklauso nuo minėto prekių ženklo savininko valios. Kasatorės teigimu, ji nuosekliai gina savo, kaip prekių ženklų „DVARO“, savininkės teises, ir tai reiškia, kad tariamas nenaudojimas šiuo atveju yra susijęs ne su teismo procesu, kurį, gindama jai priklausančias teises, inicijavo kasatorė, o su nepriklausančiais nuo kasatorės valios ieškovės veiksmais, kuri, nesąžiningai konkuruodama, pažeisdama susitarimą su kasatore ir jos teises į registruotus prekių ženklus, rengėsi išleisti į rinką (išleido) prekes, ženklintas žymeniu „DVARO“. AB „Gubernija“ pradėjus neteisėtai naudoti žymenį „DVARO“, UAB ,,Kalnapilis-Tauro grupė“ negalėjo įgyvendinti savo ketinimų ir rizikuoti vartotojams pristatyti atnaujintos „DVARO“ produkcijos, nes tokiai produkcijai pristatyti skirtos investicijos būtų akivaizdžiai nepelningos dėl klaidinančių AB „Gubernija“ veiksmų. Taigi šiuo atveju egzistavo reali, nuo kasatorės valios nepriklausanti verslo rizika, kad produktų su žymeniu „DVARO“ išleidimas į rinką bus nepelningas, o tai reiškia, kad ženklas buvo nepakankamai aktyviai naudotas dėl tiesiogiai su juo susijusių kliūčių, dėl kurių jį aktyviai naudoti buvo nepriimtina ir kurios nepriklausė nuo kasatorės valios.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė AB ,,Gubernija“ prašo atmesti atsakovės kasacinį skundą ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl prekių ženklo naudojimo su papildomu elementu. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi tarptautine ir Lietuvos teismų praktika, padarė pagrįstą išvadą, kad įregistruoto žodinio prekių ženklo įtraukimas į kitą ženklą paprastai bus skiriamųjų ženklo požymių praradimas. Ieškovė atkreipia dėmesį į tai, kad žymens „DVARO MIŠAS“ naudojimas negali būti laikomas žodinio kasatorės prekių ženklo „DVARO“ (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) naudojimu, nes šiuo atveju vieno žodžio „DVARO“ ieškovė nevartoja, o vien tik įregistruoto žodinio prekių ženklo įtraukimas į kitą ženklą paprastai bus skiriamųjų ženklo požymių praradimas. Šioje civilinėje byloje pateiktas žymens „DVARO MIŠAS“ naudojimo ieškovės vardu pavyzdys akivaizdžiai patvirtina, kad tai visiškai ne toks žymuo, kaip atsakovės prekių ženklai „DVARO“, nes skiriasi ne tik žodiniai ir vaizdiniai elementai, bet ir jų grafika, išdėstymas, spalvos, todėl toks žymens „DVARO MIŠAS“ naudojimas negali būti laikomas tinkamu visų prekių ženklų „DVARO“ naudojimu. Kitoks vertinimas paneigtų PŽĮ 47 straipsnio taikymo galimybę, nes, panaudojus vieną žodinį elementą visiškai kitokiame prekių ženkle, būtų galima tai vertinti kaip šio prekių ženklo naudojimą, ir atvirkščiai.

Dėl prekių ženklo naudojimo vertinimo. Nors kasaciniame skunde nurodoma, kad prekių ženklas turi būti naudojamas tokia apimtimi, jog būtų išlaikoma ar sukuriama rinkos dalis prekių ženklu saugomoms prekėms ar paslaugoms, kitaip tariant, kad tai būtų pakankamas prekių ženklo savininko rimtų ketinimų įgyti (ar išlaikyti) komercinę poziciją atitinkamoje rinkoje patvirtinimas, ir kad būtent šis klausimas turi būti esminis, kai sprendžiama, ar yra pagrindas panaikinti konkretų įregistruotą prekių ženklą dėl nenaudojimo, tačiau kasatorė nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog prekių ženklų „DVARO“ naudojimas  bent patvirtintų UAB ,,Kalnapilis-Tauro grupė“ rimtus ketinimus išlaikyti komercinę poziciją. Kasatorė taip pat nepaneigė fakto, kad alus su žymeniu „DVARO“ paskutinį kartą buvo naudotas 2008 m. balandžio mėnesį. Be to, atsakovė prekių ženklų naudojimą visiškai nepagrįstai bando pateisinti kitų savo prekių ženklų naudojimu. Prekių ženklas „Kalnapilis Dvarų“ yra registruotas kaip savarankiškas prekės ženklas (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo nenaudojimo klausimas šioje byloje nėra sprendžiamas. Tai, kad kasatorė atnaujino prekių ženklų „DVARO“ naudojimą ir pradėjo šį prekių ženklą naudoti naujoje pakuotėje, neturi jokios reikšmės šioje byloje. Kasatorė prekių ženklų „DVARO“ naudojimą taip pat bando pateisinti reklaminės medžiagos naudojimu, tačiau reklaminės priemonės (iškabos) negali būti laikomos leistinais įrodymais, atsitiktinis, pavienis naudojimas nėra pakankamas, siekiant įrodyti, kad prekių ženklai „DVARO“ naudojami iš tikrųjų. Sąvoka „naudojimas iš tikrųjų“ turi apimti faktinį naudojimą, atitinkantį esminę prekių ženklo funkciją garantuoti vartotojui ar galutiniam naudotojui prekės arba paslaugos kilmės tapatybę, kad jis galėtų neklysdamas atskirti šią prekę arba paslaugą nuo kitokios kilmės prekių arba paslaugų.

Dėl prekių ženklo nenaudojimą pateisinančių priežasčių. PŽĮ 47 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlyga yra išimtis, kuriai esant pateisinamas prekių ženklo nenaudojimas, todėl šių aplinkybių egzistavimas turi būti vertinamas ypač griežtai. Tinkamų priežasčių samprata turi būti suprantama iš esmės kaip su prekių ženklo savininku nesusijusios aplinkybės, dėl kurių prekės ženklas nenaudojamas, bet ne kaip aplinkybės, susijusios su komerciniais sunkumais, kuriuos patiria prekių ženklo savininkas. Tarp šalių vykstantis ginčas niekaip netrukdė kasatorei pradėti naudoti prekių ženklų „DVARO“, nes ieškovė niekada nedraudė kasatorei naudoti nurodytus prekių ženklus ir nebuvo jokių rimtų ir nuo kasatorės valios nepriklausančių aplinkybių, kurios jai būtų trukdžiusios naudoti prekių ženklus „DVARO“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių. Pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta (CPK 353 straipsnio 2 dalis).       

       Šioje byloje ieškovė Prekių ženklų įstatymo 47 straipsnio 2 dalies pagrindu prašė panaikinti dėl nenaudojimo šias atsakovei priklausančių prekių ženklų registracijas:

1. „Kalnapilis DVARO“ (w. fig.) (reg. Nr. (duomenys neskelbtini); ženklas registruotas žymėti 32 klasės prekėms „alus“; prekių ženklo registracijos liudijimo išdavimo data – 1999 m. gegužės 12 d.;

2. „Kalnapilis DVARO 1902 ŠVIESUSIS ALUS LAGER BEER“ (w. fig.) (reg. Nr. (duomenys neskelbtini); ženklas registruotas žymėti 32 klasės prekėms „alus“; prekių ženklo registracijos liudijimo išdavimo data – 2008 m. sausio 8 d.;

3. „DVARO“ (w.) (reg. Nr. (duomenys neskelbtini); ženklas registruotas žymėti 32 klasės prekėms „alus; mineralinis ir gazuotas vanduo, kiti gaivieji gėrimai; vaisių gėrimai ir vaisių sultys; sirupai ir kiti gėrimų gaminimo mišiniai“; prekių ženklo registracijos liudijimo išdavimo data – 2007 m. rugsėjo 4 d.

Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo 5 straipsnio C dalies 1 punkte įtvirtinta, kad jeigu šalyje užregistruoto ženklo panaudojimas yra privalomas, registracija gali būti anuliuota tik praėjus tam tikram terminui ir tik tuo atveju, kai suinteresuotas asmuo nepristatys įrodymų, kurie pateisintų jo neveiksmingumo priežastis. Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (vadinamoji TRIPS sutartis), 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu registracijai išlaikyti reikalaujama prekių ženklą naudoti, registracija gali būti panaikinta, tik jeigu prekių ženklas be pertraukos buvo nenaudojamas ne mažiau kaip trejus metus, jeigu prekių ženklo savininkas neįrodo, jog buvo svarbių priežasčių, kurios trukdė naudoti prekių ženklą. Aplinkybės, atsiradusios nepriklausomai nuo prekių ženklo savininko valios, kurios trukdo naudoti prekių ženklą, pavyzdžiui, importo suvaržymai ar kitokie vyriausybės keliami reikalavimai prekių ženklais apsaugotoms prekėms ar paslaugoms, turi būti pripažįstamos svariomis nenaudojimo priežastimis.

Klausimai, susiję su ženklo registracijos panaikinimu, reglamentuojami PŽĮ 47 straipsnyje, taip pat atitinkamai 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (kodifikuota redakcija) (toliau – Direktyva 2008/95/EB) 10, 12 straipsniuose, 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (kodifikuota redakcija) (toliau – Reglamentas Nr. 207/2009) 15, 51 straipsniuose. PŽĮ 47 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ženklo registracija gali būti panaikinta, jeigu per penkerius metus po ženklo registracijos liudijimo išdavimo dienos arba per penkerius metus nuo apsaugos tarptautinės registracijos ženklui suteikimo Lietuvos Respublikoje dienos ženklo savininkas Lietuvos Respublikoje iš tikrųjų nepradėjo ženklu žymėti prekių ir (ar) paslaugų, kurioms tas ženklas buvo įregistruotas, arba jeigu ženklas nebuvo naudojamas penkerius metus iš eilės, išskyrus atvejus, kai naudoti ženklą sutrukdė rimtos ir nuo ženklo savininko valios nepriklausančios aplinkybės. Nurodyto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad pagal šio straipsnio 2 dalį naudojimu taip pat laikoma: 1) ženklo naudojimas tokia forma, kuri skiriasi savo elementais, bet nepakeičia skiriamųjų ženklo požymių, įrašytų Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre; 2) ženklo naudojimas prekėms ar jų pakuotėms žymėti Lietuvos Respublikoje išimtinai eksporto tikslais. Aptariamojo straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ženklas  laikomas naudojamu jo savininko, jeigu jį naudoja kitas asmuo, turintis ženklo savininko sutikimą.

Ieškinys dėl prekių ženklo registracijos panaikinimo byloje buvo pareikštas 2013 m. lapkričio 27 d., taigi suėjus PŽĮ 47 straipsnio 2 dalyje nustatytam penkerių metų terminui, kuriam pasibaigus ženklo registracija gali būti panaikinta dėl nenaudojimo (taip pat žr. Direktyvos 2008/95/EB 10 straipsnio 1 dalį, 12 straipsnio 1 dalį, Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies (a) punktą).

Dėl prekių ženklo „DVARO“ (w.) (reg. Nr. (duomenys neskelbtini) naudojimo su papildomu elementu vertinimo

Atsakovei priklausantis prekių ženklas „DVARO“ (w.) (reg. Nr. (duomenys neskelbtini) yra žodinis prekių ženklas. AB „Kalnapilio-Tauro grupė“ (licenciaras) ir AB „Gubernija“ (licenciatas) 2007 m. liepos 9 d. licencine sutartimi susitarė, kad licenciaras suteikia licenciatui neišimtinę teisę naudoti žymenį „DVARO“ AB „Gubernija“ gaminamam alaus ir giros gėrimui (kokteiliui), susitariant, jog žymuo „DVARO“ turi būti naudojamas tiktai žodžių junginyje „DVARO MIŠAS“. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad prekių ženklo „DVARO“ (w.) (reg. Nr. (duomenys neskelbtini) naudojimas žodžių junginyje „DVARO MIŠAS“ nelaikytinas tinkamu atsakovės nurodyto žodinio prekių ženklo naudojimu PŽĮ 47 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir šio straipsnio 4 dalies prasme.

Sutinkant su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada bei pateikta argumentacija, papildomai pažymėtina ir tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (anksčiau – Europos Bendrijų Teisingumo Teismas) 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendime, priimtame byloje Il Ponte Finanziara SpA v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir dizainui), C-234/06 P (Rink. 2007, p. I-07333), pasisakydamas dėl ženklo naudojimo, inter alia, nurodė, kad nacionalinės registracijos savininkas, prieštaraujantis prašymui įregistruoti Bendrijos prekių ženklą, negali remtis nacionalinės registracijos teisės nuostata, leidžiančia pateikti paraiškas įregistruoti kaip prekių ženklus žymenis, kurie neskirti naudoti prekyboje dėl jų išskirtinai apsauginės funkcijos kito žymens, kuris naudojamas prekyboje, atžvilgiu (101 punktas). Naudojimas iš tikrųjų apima ir įrodymą dėl ankstesnio prekių ženklo naudojimo tokia forma, kurios elementai skiriasi, jeigu jie nepakeičia prekių ženklo skiriamojo požymio, kuris buvo prekių ženklo įregistravimo momentu (Europos Sąjungos Bendrojo Teismo (anksčiau – Europos Bendrijų Pirmosios Instancijos Teismas) 2005 m. gruodžio 8 d. sprendimas, priimtas byloje Castellblanch, SA v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir dizainui), T-29/04 (Rink. 2005, p. II-05309) 30 punktas) (taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Konditerijos korporacija „Roshen“ (Ukraina) v. Ferrero S.p.A. (Italija), bylos Nr. 3K-3-391/2010). Šis ES Bendrojo Teismo aiškinimas yra aktualus, kai vertinamas žodinio prekių ženklo naudojimo faktas, žodinį prekių ženklą naudojant su kitais elementais.

Bendrasis Teismas pirmiau nurodytame sprendime Il Ponte Finanziaria SpA v.Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir dizainui) paaiškino ir tai, jog Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo 15 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtinta nuostata yra susijusi su tuo, kai įregistruotas nacionalinis ar Bendrijos prekių ženklas naudojamas prekyboje šiek tiek kitokia forma, palyginti su ta, kuria buvo įregistruotas. Šia nuostata, kurioje neapibrėžta griežtos naudojamo prekių ženklo ir įregistruoto prekių ženklo formų atitikties, siekiama leisti jo savininkui naudojant prekių ženklą prekyboje pakeisti žymenį, nepakeičiant išskirtinio jo pobūdžio taip, kad tai leistų geriau jį pritaikyti prie atitinkamų prekių arba paslaugų prekybos ar reklamos sąlygų. Atsižvelgiant į šios nuostatos tikslą, materialinė jos taikymo sritis turi būti laikoma apribota tik tokiomis situacijomis, kai prekių ženklo savininko prekėms ar paslaugoms, kurioms šis ženklas buvo įregistruotas, žymėti naudojamas žymuo yra tokios formos, kuria tas prekių ženklas naudojamas prekyboje. Tokiose situacijose, jei prekyboje naudojamas žymuo mažai skiriasi nuo formos, kuria jis buvo įregistruotas, ir abu žymenys apskritai gali būti laikomi identiškais, ši nuostata nurodo, kad įregistruoto prekių ženklo naudojimo pareiga gali būti laikoma įvykdyta pateikiant prekyboje naudojamos formos žymens naudojimo įrodymą. Tačiau pagal šio reglamento 15 straipsnio 2 dalies a punktą neleidžiama įregistruoto prekių ženklo savininkui išvengti jam priklausančios pareigos naudoti šį prekių ženklą nurodant atskirai įregistruoto panašaus prekių ženklo naudojimą (Sprendimo 50 punktas).

Nagrinėjamų klausimų kontekste svarbu ir tai, jog, kaip pažymima ES Bendrojo Teismo jurisprudencijoje, Bendrijos sistema nesuteikia jokios abstrakčios teisinės apsaugos „prekių ženklų serijai“ ir kiekvienas ankstesnis prekių ženklas turi būti nagrinėjamas atskirai.  Šia prasme „prekių ženklų serijos“ samprata yra svarbi tokiam vertinimui tik tada, jei suinteresuotas vartotojas susidūrė su kiekvienu iš ankstesnių prekių ženklų, kurie buvo naudojami iš tikrųjų, ir dėl to susidarė įspūdį, kad tarp jų egzistuoja ryšys, susiejantis juos visus su ta pačia kilme. Dėl to „prekių ženklų serijos“ arba „prekių ženklų šeimos“ idėja būtų reikšminga tik naudojant kiekvieną prekių ženklą iš tikrųjų (minėto ES Bendrojo Teismo sprendimo, priimto byloje Il Ponte Finanziaria SpA v.Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir dizainui), 68 punktas). Šiuo aspektu naudojimo iš tikrųjų sąlyga reikalauja, kad prekių ženklas būtų naudojamas viešai ir skirtas išorei toks, koks jis yra saugomas atitinkamoje teritorijoje (žr. ES Teisingumo Teismo 2003 m. kovo 11 d. sprendimo, priimto byloje Ansul BV v. Ajax Brandbeveiliging, C-40/01 (Rink. 2003, p. I-02439), 37 punktą). Taigi įregistruoto žodinio prekių ženklo įtraukimas į kitą ženklą paprastai bus skiriamųjų ženklo požymių praradimas. Kitaip tariant, žodinio elemento atkartojimas vaizdiniame ženkle paprastai nepateisins pareigos naudoti patį atskirai įregistruotą žodinį ženklą. Be to, ir naudojant kartu kelis atskirai įregistruotus žymenis, svarbu, jog būtų aišku, kad naudojami ženklai yra atskiri ir nesudaro vieno sudėtinio prekių ženklo. Taigi naudojamas prekių ženklas turi išlaikyti savo savarankiškumą bei individualumą (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Konditerijos korporacija „Roshen“ (Ukraina) v. Ferrero S.p.A. (Italija), bylos Nr. 3K-3-391/2010).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad įregistruoto žodinio prekių ženklo naudojimo reikalavimas negali būti pateisinamas jo naudojimu su kitais žodiniais elementais, kurių šriftas išsiskiria, ir kitais vaizdiniais elementais, tokiais, kaip atitinkamas išsiskiriantis spalvų įgyvendinimas ir pan. Atmetant kasacinio skundo argumentus, pažymėtina ir tai, jog, kaip matyti iš bylos medžiagos, AB „Gubernija“ žodžių junginį „DVARO MIŠAS“ naudojo ne kaip žodinį, bet kaip žodinį-vaizdinį žymenį, sudarytą iš žodžio ir vaizdo visumos, ir tai negali būti pripažįstama žodinio prekių ženklo „DVARO“ (w.) (reg. Nr. (duomenys neskelbtini) naudojimu. Taigi, šiuo atveju tarp šalių sudarytos licencinės sutarties nuostatos neturi teisinės reikšmės, vertinant UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“ priklausančio žodinio prekių ženklo „DVARO“ (w.) (reg. Nr. (duomenys neskelbtini) naudojimo faktą, kadangi taip, kaip jis buvo naudojamas AB „Gubernija“, nesudaro pagrindo taikyti PŽĮ 47 straipsnio 3 dalies 1 punktą. 

Dėl prekių ženklo naudojimo fakto vertinimo ir dėl prekių ženklo nenaudojimą pateisinančių priežasčių

              Tiek prekių ženklo naudojimo fakto vertinimas, tiek prekių ženklo nenaudojimą pateisinančių priežasčių vertinimas visų pirma yra fakto klausimas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

ES Teisingumo Teismas savo praktikoje ne kartą yra pasisakęs dėl Europos Sąjungos teisės normų, susijusių su naudojimo vertinimu aiškinimo. Visų pirma, svarbu pažymėti, kad naudojimas turi būti suprantamas kaip „naudojimas iš tikrųjų“ (angl. genuine use). Prekių ženklas yra naudojamas iš tikrųjų, kai jis naudojamas pagal savo pagrindinę paskirtį – užtikrinti prekių ir paslaugų, kurioms jis yra užregistruotas, kilmės tapatybę šių prekių realizavimo rinkos sukūrimo ar išsaugojimo tikslais, neatsižvelgiant į simbolinį prekių ženklo naudojimą, siekiant išsaugoti jo suteikiamas teises. Nustatant, ar prekių ženklas yra naudojamas iš tikrųjų, reikia atsižvelgti į visus faktus ir aplinkybes, tinkamus nustatyti jo komercinio naudojimo versle realumą, ypač jo naudojimo tam tikrame ekonomikos sektoriuje, siekiant išlaikyti ar įgyti prekių ženklu saugomų prekių ar paslaugų rinkos dalį, pagrįstumą, prekių ar paslaugų pobūdį, rinkos ypatybes, prekių ženklo naudojimo apimtį ir dažnumą. Atsakymas į klausimą, ar naudojimas yra kiekybiškai pakankamas, kad išsaugotų arba sukurtų rinkos dalį prekių ženklu saugomoms prekėms ar paslaugoms, priklauso nuo daugelio veiksnių ir vertinimo kiekvienu konkrečiu atveju. Iš to išplaukia, kad neįmanoma abstrakčiai a priori nustatyti, kokia kiekybinė riba turi būti pasirinkta nustatant, ar prekių ženklas naudojamas iš tikrųjų. Todėl de minimis taisyklė negali būti nustatyta. Taigi, kai prekių ženklu siekiama realaus komercinio tikslo, net ir minimalus naudojimas gali būti pakankamas, kad būtų nustatytas naudojimo iš tikrųjų egzistavimas (žr., pvz., ES Teisingumo Teismo 2006 m. gegužės 11 d. sprendimo, priimto byloje The Sunrider Corp. v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir dizainui), C-416/04P (Rink. 2006, p. I-04237), 70–72 punktus, 2003 m. kovo 11 d. sprendimą, priimtą byloje Ansul BV v. Ajax Brandbeveiliging Ansul BV, C-40/01 (Rink. 2003, p. I-02439), 2004 m. sausio 27 d. sprendimą, priimtą byloje La Mer Technology Inc. v. Laboratoires Goemar SA,  C-259/02,( Rink. 2004, p. I-01159); 2009 m. sausio 15 d. sprendimo, priimto byloje Silberquelle GmbH v Maselli-Strickmode GmbH, C-495/07 (Rink. 2009, p. I-00137), 17 punktą; kt.) (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Konditerijos korporacija „Roshen“ (Ukraina) v. Ferrero S.p.A. (Italija), bylos Nr. 3K-3-391/2010). ES Teisingumo Teismas, inter alia, yra nurodęs, kad „tinkamos priežastys nenaudoti“ prekių ženklo yra tiesiogiai su prekių ženklu susijusios kliūtys, dėl kurių jį naudoti tampa neįmanoma arba nepriimtina ir kurios nepriklauso nuo minėto prekių ženklo savininko valios (ES Teisingumo Teismo 2007 m. birželio 14 d. sprendimas, priimtas byloje Armin Häupl v Lidl Stiftung & Co. KG., C-246/05 (Rink. 2007, p. I-04673).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog ginčijami atsakovei UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“ priklausantys prekių ženklai buvo naudojami, ir naudojami tokia apimtimi, kuri atitiktų teisinio reguliavimo ir teismų praktikos reikalavimus. Tiek naudojimo faktą, tiek nenaudojimą pagrindžiančias aplinkybes turi įrodyti atsakovė (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog konkrečiu atveju naudoti ženklus sutrukdė rimtos ir nuo ženklo savininko valios nepriklausančios aplinkybės (PŽĮ 47 straipsnio 2 dalis). Kasaciniame skunde nėra pateikiama argumentų, kurie sudarytų pagrindą kitaip vertinti susiklosčiusius teisinius santykius ir padaryti kitokias teisines išvadas. Jau anksčiau šioje nutartyje buvo pasisakyta dėl prekių ženklo naudojimo fakto vertinimo „prekių ženklų serijos“ arba „prekių ženklų šeimos“ atveju. Atkreiptinas dėmesys, kad bylos šalys kitoje civilinėje byloje ginčijasi dėl atitinkamų prekių ženklų su žodiniu elementu „DVARO“ registracijų pripažinimo negaliojančiomis (civilinė byla Nr. 2-1875-160/2012). Ieškovė nurodytoje byloje yra UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“, o atsakovė – AB „Gubernija“. Nurodytoje byloje UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“ ginčija AB „Gubernija“ prekių ženklus, remdamasi, inter alia, PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir atitinkamomis nagrinėjamoje byloje ginčijamomis dėl nenaudojimo prekių ženklų registracijomis. PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta teisės norma sudaro galimybę ankstesniems prekių ženklams ginčyti vėlesnius tapačius ar klaidinamai panašius prekių ženklus, skirtus tapačioms ar panašioms prekėms ir (ar) paslaugoms žymėti, jeigu yra galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant ir klaidinamą asociaciją su ankstesniu ženklu. Akivaizdu, kad tarp šalių kilęs ginčas dėl prekių ženklų, kuriuose naudojamas žodinis elementas „DVARO“ (civilinė byla Nr. 2-1875-160/2012). Minėta, kad ieškovė toje byloje yra UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“, o nurodytos bylos pobūdis ir susiklosčiusios aplinkybės nėra tokios, kurios galėtų būti vertinamos kaip rimtos ir nuo ženklo savininko valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“ naudoti prekių ženklus „Kalnapilis DVARO“ (w. fig.) (reg. Nr. (duomenys neskelbtini), „Kalnapilis DVARO 1902 ŠVIESUSIS ALUS LAGER BEER“ (w. fig.) (reg. Nr. (duomenys neskelbtini), „DVARO“ (w.) (reg. Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad bylinėjimosi grėsmė ar nagrinėjamas ieškinys dėl ankstesnio ženklo panaikinimo paprastai neatleidžia nuo prekių ženklo naudojimo pareigos. Į tai orientuoja ir Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir dizainui) praktika (žr. Bendrijos prekių ženklų nagrinėjimo Vidaus rinkos derinimo tarnyboje (prekių ženklai ir dizainas) gairės. C dalis. Protestas. 6 skirsnis. Naudojimo įrodymas. 56 psl.) (prieiga per internetą: http://oami.europa.eu).

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad dėl susiklosčiusių tarp šalių aplinkybių egzistavo reali, nuo kasatorės valios nepriklausanti verslo rizika, kad produktų su žymeniu „DVARO“ išleidimas į rinką bus nepelningas. Šie kasatorės argumentai taip pat nesudaro pagrindo padaryti kitokias išvadas dėl aplinkybių, kurios galėtų pateisinti ženklų nenaudojimą. Pavyzdžiui, ir nurodytose Gairėse taip pat pažymima, jog naudojimo pareigos išimtį, tinkamų nenaudojimo priežasčių sampratą reikia aiškinti gana siaurai (55 psl.); tinkamų priežasčių sąvoką reikia laikyti susijusia su aplinkybėmis, kurios atsirado nepriklausomai nuo savininko valios ir dėl kurių ženklo neįmanoma naudoti ar jo naudojimas nepagrįstas, o ne su aplinkybėmis, siejamomis su savininko patiriamais komerciniais sunkumais, nes šio pobūdžio sunkumai yra natūrali verslo vykdymo dalis (55 psl.).

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, kasacinis teismas konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas (PŽĮ 47 straipsnio 2 dalis, 3 dalies 1 punktas, 4 dalis), nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Kasacinis skundas yra atmestinas, o apeliacinės instancijos sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė 2015 m. birželio 1 d. už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą advokatei sumokėjo 1452 Eur, šių išlaidų atlyginimą prašo priteisti iš atsakovės, tačiau prašoma priteisti suma viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.14 punkte nurodytą dydį, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovei iš atsakovės priteistina 1214,65 Eur už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei ,,Gubernija“ (j. a. k. 144715765) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Kalnapilio-Tauro grupė“ (j. a. k. 121958128) 1214, 65 Eur (vieną tūkstantį du šimtus keturiolika Eur 65 ct) advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.

Apie nutarties priėmimą informuoti Lietuvos Respublikos Valstybinį patentų biurą (Prekių ženklų registrą).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Alė Bukavinienė

Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė