Civilinė byla Nr. 3K-3-103/2011

Procesinio sprendimo kategorijos:

4.3; 11.9.10.8; 18.2.2

(S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2011 m. kovo 14 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Prano Žeimio,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Airnet“ kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 8 d. sprendimo bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. J. ieškinį atsakovui UAB „Airnet“ dėl su darbu susijusių išmokų priteisimo, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir atsakovo UAB „Airnet“ priešieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl darbo sutarties aiškinimo, darbo vietos kaip darbo sutarties sąlygos nustatymo, darbo sutarties nutraukimo esant darbuotojo kaltei ir darbdavio pareigos tinkamai įforminti darbo sutarties nutraukimą įvykdymo.

Šalys 2009 m. sausio 8 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią ieškovas priimtas dirbti UAB „Airnet“ sistemos administratoriumi; nustatytas 4605,26 Lt darbo užmokestis per mėnesį. Sutartyje ieškovo darbo vieta nenurodyta. Darbdavio žodiniu nurodymu iš pradžių ieškovui buvo leista darbo funkcijas vykdyti namuose, vėliau kilo ginčas dėl ieškovo darbo vietos. Anot ieškovo, bendrovės direktorius 2009 m. balandžio 21 d. jam pasiūlė rašyti prašymą dėl atleidimo iš darbo, nes jis nėra tinkamas darbuotojas; ieškovas atsisakė tai padaryti, prašė išmokėti darbo užmokestį, laukė, kol bus sudarytos sąlygos dirbti. Ieškovas nurodė, kad jam įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pranešta apie darbo santykių pasibaigimą bei paskirtą drausminę nuobaudą. Ieškovo advokatei tik 2009 m. birželio 20 d. buvo persiųstas pranešimas, kad ieškovas yra atleistas iš darbo.

Ieškovas prašė: pripažinti neteisėtais atsakovo 2009 m. balandžio 14 d. įsakymą, kuriuo paskirta drausminė nuobauda – pastaba, atsakovo 2009 m. balandžio 22 d. įsakymą, kuriuo paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, šalių darbo sutarties nutraukimą; darbo sutartį nutraukti teismo sprendimu; priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, neturtinę žalą, nesumokėtą darbo užmokestį ir delspinigius.

Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo dėl suklydimo ir apgaulės bei susidėjusių sunkių aplinkybių sudarytą šalių darbo sutartį; priteisti iš ieškovo 12 712,45 Lt turtinės ir 12 287,55 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovo teigimu, ieškovas neturi darbo patirties ir tinkamo išsilavinimo eiti tokias pareigas, tačiau to darbdaviui nepasakė. Atsakovo nuomone, šalių darbo sutartis yra negaliojanti, sudaryta apgaule, darbdaviui suklydus dėl nurodytų aplinkybių.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Kauno rajono apylinkės teismas 2010 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė: pripažino atsakovo 2009 m. balandžio 14 d. įsakymu ieškovui paskirtą drausminę nuobaudą – pastabą – neteisėta ir šį įsakymą panaikino; pripažino atsakovo 2009 m. balandžio 22 d. įsakymu ieškovui paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo – neteisėta ir šį įsakymą panaikino; ieškovo negrąžino į darbą, sprendė, kad šalių darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo sprendimo įsigaliojimo dienos; priteisė ieškovui iš atsakovo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio – 4605,26 Lt – išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos 2009 m. balandžio 22 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, 7415,76 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už 2009 m. kovo-balandžio mėnesius, 860,88 Lt delspinigių, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo ieškovo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įvykdymo, 4000 Lt neturtinės žalos.

Teismas nustatė, kad atsakovo 2009 m. balandžio 14 d. įsakymu ieškovui už pagrindinio serverio gedimo nepašalinimą laiku paskirta pastaba. Atsakovo trijų darbuotojų parašais 2009 m. balandžio 14 d. įsakyme patvirtinta, kad ieškovas atsisakė susipažinti su įsakymu, apie tai darbuotojai tą pačią dieną surašė aktą. 2009 m. balandžio 14 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad, 2009 m. balandžio 12 d. įvykus pagrindinio serverio gedimui, ieškovas, telefonu pažadėjęs po valandos atvykti į darbą ir pašalinti gedimą, išjungė asmeninį ir darbo telefonus, į darbą atvyko tik 2009 m. balandžio 14-osios rytą. Remdamasis 2009 m. balandžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio duomenimis, teismas nustatė, kad 2009 m. balandžio 12 d. buvo poilsio diena, todėl atsakovo darbuotojai, rašydami 2009 m. balandžio 14 d. tarnybinį pranešimą, jame nurodė aplinkybes, kurios jiems negalėjo būti žinomos. Atsakovo darbuotojai 2009 m. balandžio 21 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad 2009 m. balandžio 20 ir 21 dienomis ieškovas neatvyko į darbą. Atsakovo 2009 m. balandžio 22 d. įsakymu už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą – neatvykimą į darbą dvi dienas iš eilės, atsižvelgiant į tai, kad ieškovui 2009 m. balandžio 14 d. jau buvo skirta drausminė nuobauda, DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu ieškovui skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Įvertinęs bylos duomenis, teismas nustatė, kad atsakovo direktorius leido ieškovui dirbti namuose. Nors atsakovo direktorius nurodė, kad vėliau jis pareikalavo, jog ieškovas dirbtų darbo vietoje, tačiau byloje nenustatyta, kada buvo pateiktas toks nurodymas, taip pat nepateikta jokio rašytinio nurodymo dėl darbo vietos nustatymo. Atsakovas pripažino, kad, priimant į darbą, ieškovas nebuvo supažindintas su atliekamų pareigų aprašymu, pareigine instrukcija, kitomis darbo tvarkos taisyklėmis. Darbdavio veiksmai, prieštaraujantys jo pareigoms tinkamai organizuoti darbą, užtikrinti darbo drausmę, pašalina drausminės atsakomybės taikymo darbuotojui galimybę. Teismo vertinimu, byloje nenustatyta darbo drausmės pažeidimų fakto ir ieškovo kaltės, nėra drausminės atsakomybės taikymo pagrindų ir sąlygų. Teismas sprendė, kad ieškovas į darbą negrąžintinas, nes jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Remdamasis DK 140 straipsnio 1, 3 dalimis, 141 straipsnio 3 dalimi, 297 straipsniu, Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymu, teismas priteisė ieškovui atitinkamas išmokas. Įvertinęs bylos duomenis, teismas sprendė, kad ieškovas patyrė 4000 Lt neturtinės žalos. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovas sužinojo apie atleidimą iš darbo 2009 m. balandžio 22 d. Ieškovo advokatės prašymu atsakovas 2009 m. liepos 8 d. persiuntė dokumentus, iš kurių ieškovas sužinojo apie 2009 m. balandžio 14 d. jam skirtą drausminę nuobaudą ir 2009 m. balandžio 22 d. atleidimą iš darbo. Teismas sprendė, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino. Dėl atsakovo priešieškinio teismas nenustatė, kad atsakovas, sudarydamas šalių darbo sutartį, būtų suklaidintas dėl ieškovo išsilavinimo, darbo patirties ir (arba) kvalifikacijos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2010 m. rugsėjo 15 d. nutartimi Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 8 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovo priteistas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką, pakeitė ir priteisė ieškovui iš atsakovo už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2009 m. balandžio 22 d.) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (2010 m. rugsėjo 15 d.) vidutinį darbo užmokestį konkrečia 77 612,82 Lt suma; panaikino sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovo priteistas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką nuo ieškovo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įvykdymo; patikslino sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovo priteista 860,88 Lt delspinigių, ir priteisė ieškovui iš atsakovo už pavėlavimą išmokėti darbo užmokestį nuo 2009 m. balandžio 30 d. iki 2010 m. rugsėjo 15 d. 1062,28 Lt delspinigių; panaikino sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovo priteistas 4000 Lt neturtinės žalos atlyginimas; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija pažymėjo, kad nė viename iš atsakovo pateiktų dokumentų dėl drausminių nuobaudų skyrimo ir atleidimo iš darbo nėra darbuotojo parašo, o šių dokumentų įteikimą darbdavys įrodinėja tik jam pavaldžių darbuotojų parašais, kai kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai kelia pagrįstų abejonių, ar ieškovas 2009 m. balandžio 22 d. buvo tinkamai informuotas apie atleidimą iš darbo dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad: 1) atsakovas tikslino ieškovo atleidimo datą iš 2009 m. balandžio 20-osios į balandžio 22-ąją; 2) VDI pareigūnams atsakovas pateikė du 2009 m. balandžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio variantus; 3) byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas 2009 m. balandžio 22 d., kai, jo teigimu, atleido ieškovą, būtų atsiskaitęs su atleidžiamu darbuotoju. Dėl darbo vietos kolegija sprendė, kad darbo sutarties šalys susitarė tik dėl darbovietės (darbdavio, įmonės), o dėl konkrečios darbuotojo darbo vietos šalys nesitarė. Konkrečios darbo vietos neaptarus rašytinėje darbo sutartyje, be to, byloje esant įrodymų, kad darbuotojui buvo leista dirbti namuose, ir nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad po darbo sutarties sudarymo šalys susitarė, jog darbuotojas darbo funkcijas, kurios pagal savo pobūdį gali būti vykdomos bet kurioje vietoje, kurioje yra internetas, vykdys tik darbdavio buveinėje, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo dėl neatvykimo į darbdavio buveinę teisėtu ir pagrįstu. Pažymėjusi, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką priteisiamas ne iki teismo sprendimo įsigaliojimo, o iki įvykdymo dienos, kolegija pakeitė atitinkamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, nurodydama, kad aptariama išmoka priteisiama iki teismo sprendimo įsigaliojimo. Be to, kadangi apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas įsigalioja nuo jo priėmimo dienos, tai priteisiamą vidutinį darbo užmokestį kolegija apskaičiavo konkrečia suma. Pripažinusi, kad šalių darbo santykiai nutrūko tik nuo teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo (DK 297 straipsnio 4 dalis), kolegija netaikė DK 141 straipsnio 3 dalies ir panaikino teismo sprendimo dalį, kuria priteistas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką. Pagal Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymą delspinigių sankcija darbdaviui gali būti taikoma tol, kol šalis sieja darbo santykiai. Kadangi darbo santykiai šalis siejo iki 2010 m. rugsėjo 15 d., o darbdavys nuo 2009 m. balandžio 30 d. nėra išmokėjęs darbuotojui 3519,82 Lt, tai nuo šios sumos už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 30 d. iki 2010 m. rugsėjo 15 d. priteistini 0,06 proc. delspinigiai už 503 dienas, t. y. 1062,28 Lt. Kolegija sprendė, kad ieškovas neįrodė konkrečių neteisėtų darbdavio veiksmų, dėl kurių jam galėjo kilti neturtinės žalos.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 8 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 15 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl netinkamo DK 297 straipsnio 1 dalies taikymo, nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl ieškinio senaties instituto taikymo sąlygų teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios momento. DK 297 straipsnio 1 dalies taikymui reikšminga nustatyti, kada darbuotojas sužinojo apie darbo sutarties nutraukimą. Kasatorius kaip darbdavys teismų praktikoje nustatytais įrodymais patvirtino reikšmingą faktą, kad ieškovui 2009 m. balandžio 22 d. buvo pateiktas susipažinti įsakymas dėl atleidimo iš darbo. Apeliacinės instancijos teismas pripažino darbuotojų aktą a priori nepakankamu ir nepatikimu įrodymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. gegužės 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus Jono Laužiko bendrojo lavinimo konsultacinis centras, bylos Nr. 3K-3-308/2005, išaiškino dėl leistinų įrodymų, kai darbuotojas atsisako priimti darbdavio dokumentus. Teismai, kasatoriaus nuomone, nukrypo nuo suformuotos praktikos. CPK 185 straipsnio 2 dalies pažeidimas tampa esminis, jeigu dėl to galėjo būti priimtas neteisėtas teismo sprendimas. Byloje surinkti įrodymai nesudarė pagrindo spręsti, kad ieškovas nebuvo informuotas apie atleidimą ir nepraleido ieškinio senaties termino atleidimui iš darbo ginčyti.

2. Atkreipęs dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. J. v. UAB „AKTKC“, bylos Nr. 3K-3-657/2005, išdėstytus motyvus dėl DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkto ir CPK 178 straipsnio nuostatų, kasatorius teigia, kad teismai neteisingai aiškino ir taikė nurodytas teisės normas, pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles ir nukrypo nuo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Anot kasatoriaus, 2009 m. balandžio 21 d. tarnybinis pranešimas, 2009 m. balandžio 22 d. reikalavimas pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo bei 2009 m. balandžio 22 d. įsakymas dėl darbo sutarties nutraukimo patvirtina, kad ieškovas 2009 m. balandžio 20–21 d. be svarbių priežasčių neatvyko į darbą, jokio pasiaiškinimo nepateikė. Vertindamas byloje pateiktus darbo laiko apskaitos žiniaraščius, apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus nuomone, neabejotinai ir akivaizdžiai nustatė, kad ieškovas 2009 m. balandžio 21 d. darbe nebuvo (nedirbo), t. y. padarė pravaikštą; dėl šios konkrečios dienos teismui abejonių nekilo, t. y. nustatyta, jog ieškovas 2009 m. balandžio 21 d. į darbą neatvyko visą darbo dieną. Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą tai laikytina šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, kol darbuotojas neįrodo, kad į darbą neatvyko dėl svarbių priežasčių (žr. pirmiau pateiktą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką). Kasatorius pažymi, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė aplinkybių, jog 2009 m. balandžio 21 d. ieškovas į darbą neatvyko dėl svarbių priežasčių.

3. Šalių žodinio susitarimo teisinę reikšmę ir nevykdymo padarinius teismai aiškino formaliai; pripažino tokių susitarimų galimybę, bet rašytinės formos nesilaikymas teismų įvertintas kaip pagrindas pripažinti tokį susitarimą neįrodytu. Taip nesilaikyta civilinių teisinių santykių subjektų konstitucinio lygiateisiškumo principo, CPK 176-185 straipsniuose nustatytų įrodinėjimo taisyklių, darbdaviui nepagrįstai uždėtos pareigos, nenustatytos teisės normose. Tokie teismų aiškinimai, kad visi, net paprasčiausi nurodymai darbuotojui turi būti pateikiami raštu, prieštarauja kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. UAB „Pašventupio Baltutė“, bylos Nr. 3K-3-1298/2002; 2003 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. V. S. IĮ „Sadarna“, bylos Nr. 3K-3-446/2003; 2005 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. B. v. Lietuvos veterinarijos akademijos gyvulininkystės institutas, bylos Nr. 3K-3-462/2005; 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. UAB „GEOTEC Baltija“, bylos Nr. 3K-3-93/2008).

4. Kasatoriaus teigimu, DK 297 straipsnio 1 dalimi įstatymų leidėjas įpareigojo teismą aktyviai siekti išsiaiškinti, ar darbuotojas po atleidimo iš darbo yra sudaręs darbo sutartį su kitu darbdaviu; gaunamas darbo užmokestis yra mažesnis už prieš tai gautą darbo užmokestį. Ši teismo pareiga išplaukia iš to, kad vienas darbdavys neturi galimybės gauti informacijos apie darbuotojo pas kitą darbdavį dirbamą darbą ir gaunamo atlyginimo dydį. Anot kasatoriaus, jis bylos nagrinėjimo metu ne kartą išreiškė pageidavimą (prašymą), kad teismas išreikalautų duomenis apie ieškovo galbūt dirbamą darbą ir gaunamą atlyginimą iš kito darbdavio ir įvertintų šiuos duomenis DK 297 straipsnio 1 dalies prasme, nes turėjo informacijos, jog ieškovas dirba kitoje darbovietėje. Nepaisant to, teismas ignoravo šias svarbias aplinkybes ir aktyviai nesiekė ginčo išspręsti teisingai, išsiaiškinti pirmiau nurodytų aplinkybių. Tai reiškia, kad buvo pažeistos DK 297 straipsnio 1 dalies nuostatos, sudarančios pagrindą priteisti vidutinį darbo užmokesčio skirtumą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti. Ieškovo nuomone, bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai iš esmės tinkamai išnagrinėjo bylos medžiagą, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl naikinti teismų procesinius sprendimus kasacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo:

1. Kasatorius neturėjo jokios darbo vietos ir ieškovas jokiu būdu negalėjo dirbti pas kasatorių; kasatorius nuomojo kelių kvadratinių metrų patalpą prekybos centre, kur sėdėjo administratorė ir bendravo su klientais. Taigi ieškovo darbo vieta neginčytinai buvo namuose, kur jis dirbdavo ne tik dienomis, bet ir naktimis.

2. Atleisdamas iš darbo darbuotoją darbdavys privalėjo įteikti įsakymą dėl atleidimo iš darbo, kuriame būtų nurodytas konkretus darbo drausmės pažeidimas ir jį patvirtinančios aplinkybės, taip pat kitos reikšmingos aplinkybes, tačiau šiuo atveju kasatorius nepateikė jokių duomenų, už kokius konkrečius darbo pareigų pažeidimus ieškovui skirta ginčijama griežčiausia drausminė nuobauda.

3. Bendrovės direktorius bylą nagrinėjusiems teismams negalėjo paaiškinti, nuo kokio laikotarpio žodiniu paliepimu ieškovui liepė darbo funkcijas atlikti darbdavio patalpose. Dėl to, nesant jokių kitų įrodymų, išskyrus tik kasatoriaus atitinkamus paaiškinimus, būtent įrodymų visumos vertinimas teismams ir leido daryti išvadą dėl žodinių susitarimų reikšmės ir pakankamumo.

4. Pripažinęs atleidimą iš darbo neteisėtu ir nustatęs, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas, nes jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, teismas turi priteisti ieškovui DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis). Anot ieškovo, tai – imperatyvioji įstatymo nuostata, kurios privalu laikytis.

5. Kasatorius iki šiol neišmokėjo ieškovui 7415,76 Lt darbo užmokesčio ir ieškovą iš darbo atleido neteisėtai. Tiek neatsiskaičius su darbuotoju, tiek atleidus jį iš darbo neteisėtai, DK 141 straipsnis, 297 straipsnio 4 dalis nustato teisių gynimo būdus už padarytus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas šiuos teisių gynimo būdus subendrino ir priteisė 77 612,82 Lt vidutinio darbo užmokesčio. Ieškovo teigimu, nurodytose normose nustatytų teisių gynimo būdų tikslai yra skirtingi ir šiuo atveju turėtų būti taikomi abu gynimo būdai. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir nepriteisė vidutinio darbo užmokesčio iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

6. Ieškovas nesutinka su tuo, kad buvo atmestas reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo. Kadangi tai yra darbo byla ir teismas gali ginčą išspręsti nepateikus kasacinio skundo, tai ieškovas prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Taip pat kolegija pažymi, kad pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinė funkcija vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis; pagrindų nagrinėjamu atveju peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta (CPK 353 straipsnio 2 dalis); todėl kasacinio teismo nutartis šioje byloje priimama remiantis byloje jau nustatytais faktais.

 

Dėl ieškinio senaties termino

 

Pagal DK 297 straipsnio 1 dalį darbuotojas, nesutinkantis su atleidimu iš darbo, turi teisę kreiptis į teismą per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, kad DK 297 straipsnio 1 dalies taikymui reikšmingas objektyvusis ieškinio senaties termino pradžios nustatymo kriterijus – atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo diena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Ž. v. UAB „Naujamiesčio būstas“, bylos Nr. 3K-3-203/2005; 2007 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. O. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-39/2007). Tinkamo informavimo apie atleidimą iš darbo pareiga tenka darbdaviui. Ieškinio senaties termino pradžia pripažintinas momentas, kada darbuotojas sužino apie atleidimą iš darbo, gaudamas apie tokį faktą išsamią informaciją. Vien abstraktaus sužinojimo apie įvykusį darbo santykių pasibaigimą nepakanka tam, kad darbuotojas galėtų ginti savo teises ar teisėtus interesus teisme. Tik atleidimo iš darbo teisinio pagrindo ir kitų reikšmingų aplinkybių, darbdavio nurodytų įsakyme dėl tokio darbuotojo atleidimo iš darbo, sužinojimas lemia galimybę darbuotojui ginti savo teises pareiškiant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. C. v. S. N. IĮ, bylos Nr. 3K-3-115/2009).

Vadovaudamasi DK 297 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į pirmiau nurodytą šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktiką, kurios netaikyti ir (arba) nuo kurios nukrypti nagrinėjamu atveju pagrindo nenustatyta, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus dėl netinkamo ieškinio senaties termino skaičiavimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, atsižvelgdami į Darbo kodekse įtvirtintą būtent objektyvųjį šio termino pradžios kriterijų. Dėl to kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad ieškovas 2009 m. balandžio 21 d. kalbėjosi su direktoriumi dėl atleidimo iš darbo, kad po atleidimo dienos nuo 2009 m. balandžio 23 d. ieškovas darbo funkcijų neatliko, nesikreipė į darbdavį dėl tinkamų darbo sąlygų sudarymo ar darbo užmokesčio nuo 2009 m. balandžio 21 d. skaičiavimo ir kt. – šie kasatoriaus argumentai galėtų būti vertinami kaip susiję tik su subjektyviuoju (o ne objektyviuoju) kriterijumi ieškinio senaties termino pradžiai nustatyti. Pažymėtina, kad teismai, aiškindami ir taikydami teisę, turi atsižvelgti į teisės aiškinimo ir taikymo išaiškinimus, suformuotus kasacine tvarka priimtose nutartyse (CPK 4 straipsnis). Dėl to kasacinio skundo nuorodos į metodinę medžiagą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimu patvirtintą Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Darbo kodekso normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, apibendrinimo apžvalgą) nepatvirtina ir negali patvirtinti CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto kasacijos pagrindo (347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kasatorius nepagrįstai remiasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus Jono Laužiko bendrojo lavinimo konsultacinis centras, bylos Nr. 3K-3-308/2005, pateiktais išaiškinimais, nes kasatoriaus nurodytos kasacinės bylos ir šios nagrinėjamos bylos aplinkybės esmingai skiriasi: kasatoriaus nurodytoje byloje nagrinėtas šalių ginčas dėl kitokio darbo santykių nutraukimo pagrindo (nutraukus terminuotą sutartį), be to, nurodytoje byloje nustatyta, kad atleidžiamas iš darbo darbuotojas ne tik atsisakė pasirašyti dėl susipažinimo su įsakymu dėl darbo sutarties nutraukimo, bet ir dalyvavo posėdžiuose, kuriuose buvo pranešta apie darbuotojų, dirbančių pagal terminuotas darbo sutartis, atleidimą iš darbo.

Teismai pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad atsakovas tikslino ieškovo atleidimo datą iš 2009 m. balandžio 20-osios į balandžio 22-ąją, kad atsakovas pateikė du 2009 m. balandžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio variantus, kad byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas 2009 m. balandžio 22 d., kai, jo teigimu, atleido ieškovą, būtų atsiskaitęs su atleidžiamu darbuotoju. Šios nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, sudarė pakankamą pagrindą bylą nagrinėjusiems pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams atmesti atsakovo argumentus ir pateiktus įrodymus, kad ieškovas atsisakė susipažinti su 2009 m. balandžio 22 d. įsakymu (CPK 178, 185 straipsniai).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepaneigia bylą nagrinėjusių teismų nustatytų faktų ir jų pagrindu padarytų išvadų dėl DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino netaikymo nagrinėjamoje byloje.

 

Dėl neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą)

 

DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikomas neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą).

Kasaciniame skunde iš esmės teisingai atskleidžiami bendrieji nurodytoje teisės normoje įtvirtinto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo požymiai. Šios normos taikymas (netaikymas) nagrinėjamoje byloje priklauso nuo darbo pobūdžio ir darbo funkcijų atlikimo (atlikimo vietos) ypatumų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje ne tik nustatyta tai, kad, atsižvelgiant į ieškovo vykdytų darbo funkcijų pobūdį ir ypatumus (kurie lėmė ieškovo galimybę darbo funkcijas vykdyti bet kurioje vietoje, kurioje yra internetas), darbdavio žodiniu nurodymu ieškovui buvo leista darbo funkcijas vykdyti ne atsakovo buveinėje, bet ir nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad darbdavio buveinėje (į kurią kasaciniame skunde apeliuojama kaip į ieškovo darbo vietą) iš viso egzistavo ieškovo darbo funkcijoms vykdyti pritaikyta darbo vieta. Esant tokiai situacijai, kai byloje pateikti įrodymai, patvirtina ieškovo darbo funkcijų vykdymą ne darbdavio buveinėje ir nesant įrodymų dėl ieškovo konkrečios darbo vietos nustatymo, taip pat įrodymų, kad darbdavio buveinėje iš viso būtų įrengta ieškovo darbo funkcijoms vykdyti pritaikyta darbo vieta, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais apeliuojama į įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimą, taip pat į lygiateisiškumo principo pažeidimą – bylos duomenys ir nustatytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, teikė pakankamą pagrindą bylą nagrinėjusiems pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams kritiškai vertinti kasatoriaus argumentus dėl ieškovo pareigos darbo funkcijas vykdyti tik darbdavio buveinėje. Šiuo aspektu pažymėtina, kad būtent įvertinę byloje nustatytų aplinkybių visetą (o ne vien tik atsakovo žodinį nurodymą), teismai nustatė faktą, kad ieškovui buvo leista darbo funkcijas vykdyti ne darbdavio buveinėje; ir priešingai, įvertinę aplinkybių visetą (o ne vien tik atsakovo žodinį nurodymą), teismai atmetė pirmiau nurodytus atsakovo argumentus. Kasatoriui (darbdaviui) neįrodžius šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, nėra pagrindo pripažinti teisėtu ir pagrįstu ieškovo atleidimą iš darbo.

 

Dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo

 

DK 297 straipsnio 1 dalyje, į kurios pažeidimą apeliuojama kasaciniame skunde, nustatyta, kad jeigu nustatoma, jog būtinosios darbo sutarties sąlygos buvo pakeistos, darbuotojas buvo nušalintas nuo darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymus, pažeistos darbuotojo teisės turi būti atkurtos ir jam išieškotas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką arba darbo užmokesčio skirtumas už laiką, kurį darbuotojas dirbo mažiau apmokamą darbą.

Pažymėtina, kad šios normos dispozicijoje expressis verbis nurodyti atvejai, kai atkuriamos pažeistos darbuotojo teisės ir jam išieškomas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką arba darbo užmokesčio skirtumas už laiką, kurį darbuotojas dirbo mažiau apmokamą darbą, – tai atvejai, kai nustatoma, jog be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymus pakeistos darbo sutarties sąlygos, taip pat jog darbuotojas buvo nušalintas nuo darbo. Taigi įstatymas neįtvirtina galimybės pirmiau nurodytą teisių gynimo būdą taikyti neteisėto atleidimo iš darbo atveju. Jau vien dėl šios priežasties atmestini kaip nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama apie DK 297 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimą, ieškovui priteisiant vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, neatsižvelgiant į jo galbūt gautą (gaunamą) darbo užmokestį kitose darbovietėse. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, kaip įstatyme įtvirtinto teisių gynimo būdo, kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, kad DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų išmokų dydžiai ir laikotarpis yra nustatyti įstatymo, kuriame nenurodyta jokios galimybės šias išmokas mažinti dėl to, jog darbuotojas po neteisėto atleidimo įsidarbino kitoje darbovietėje ir ten gauna darbo užmokestį. Siekimas sumažinti aptariamas išmokas ne įstatymo pagrindu reikštų darbuotojo teisių ir garantijų, įtvirtintų įstatyme, pažeidimą. Išmokų mažinimas dėl to, kad darbuotojas po neteisėto atleidimo dirba kitoje darbovietėje ir ten gauna darbo užmokestį, reikštų nepagrįstą darbdavio atleidimą nuo jo materialinės atsakomybės, atsiradusios įstatymo pagrindu. Įstatymuose neribojama darbuotojo teisės neteisėto atleidimo atveju įsidarbinti kitur ir gauti darbo užmokestį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. Ž. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-218/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. V. v. UAB „Žvėryno klinika“, bylos Nr. 3K-3-153/2009; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. AB „ORLEN Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-341/2010).

 

Dėl atsiliepimo į kasacinį skundą argumentų ir prašymų

 

Pažymėtina, kad CPK XVII skyriaus normos, reglamentuojančios bylų procesą kasaciniame teisme, neįtvirtina kasacinio teismo teisės peržengti kasacinio skundo ribas vien tik dėl to, kad nagrinėjama byla yra darbo byla. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPK XX skyriaus normos, reglamentuojančios darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, įtvirtina tik pirmosios instancijos teismo teisę viršyti ieškinio dalyką ir pagrindą (CPK 417 straipsnis). Kadangi apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl neturtinės žalos priteisimo, neskundžiama kasaciniu skundu, taip pat nenustatyta pagrindų peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis), tai ieškovo atsiliepime į kasacinį skundą išdėstyti argumentai ir prašymai priteisti neturtinę žalą nenagrinėtini, nes jie nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 351, 353 straipsniai).

Pažymėtina, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta atsakomybė už pavėlavimą atsiskaityti taikoma tik tuo atveju, kai darbo santykiai nutraukiami teisėtai, tačiau nagrinėjamu atveju šalių darbo santykiai nutraukti tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netaikė DK 141 straipsnio 3 dalies.

 

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, jos naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kasaciniame teisme patirta 49,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Airnet“ (į. k. 300071228) 49,10 Lt (keturiasdešimt devynis litus ir 10 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                 Virgilijus Grabinskas

 

 

 

Janina Stripeikienė

 

 

 

Pranas Žeimys