Baudžiamoji byla Nr. 2K-261-648/2017
Teisminio proceso Nr. 1-62-1-00139-2013-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.2; 1.2.17.13; 1.2.18.10; 2.1.7.4.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. lapkričio 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),
sekretoriaujant Laurai Vaštakaitei,
dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei,
nuteistajam E. K. ir jo gynėjui advokatui Gintarui Žičkui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. gynėjo advokato Gintaro Žičkaus kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 17 d. nuosprendžio.
Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu E. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „V“ 65 000 Lt (18 825,30 Eur) patikėto turto pasisavinimo) laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, bausmės vykdymas E. K. atidėtas dvejiems metams, paskiriant pareigą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Tuo pačiu nuosprendžiu E. K. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „V“ 115 682,46 Lt (33 503,96 Eur) patikėto turto pasisavinimo), 222 straipsnio 1 dalį ir 209 straipsnį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Priteista iš E. K. BUAB „V“ naudai 18 825,30 Eur (65 000 Lt).
Civilinio ieškinio dalis dėl 33 503,96 Eur (115 682,46 Lt) priteisimo iš E. K. BUAB „V“ naudai palikta nenagrinėta.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 17 d. nuosprendžiu panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nuosprendžio dalis dėl E. K. išteisinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 209 straipsnį, ir priimtas naujas nuosprendis:
E. K. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 209 straipsnį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes ir bausmę, E. K. paskirtą Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, subendrinus bausmių apėmimo būdu, E. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, bausmės vykdymas E. K. atidėtas dvejiems metams, paskiriant pareigą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Nuteistojo E. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. E. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad, nuo 2008 m. gegužės 7 d. dirbdamas UAB „V“ direktoriumi, pagal 2013 m. birželio 15 d. tarpininkavimo sutartį paslaugos teikėjo E. V. (E. V.) grąžinto 65 000 Lt (18 825,30 Eur) avanso, kurį UAB „V“ E. V. buvo sumokėjusi pagal 2013 m. kovo 7 d. tarpininkavimo sutartį, neįnešė į UAB „V“ kasą, taip pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ir padarė UAB „V“ 65 000 Lt (18 825,30 Eur) turtinę žalą.
E. K. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad, nuo 2008 m. gegužės 7 d. dirbdamas UAB „V“ direktoriumi ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, nuo 2013 m. birželio 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. ir nuo 2014 m. kovo 3 d. iki 2014 m. liepos 11 d., pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, apgaulingai tvarkė UAB „V“ buhalterinę apskaitą, t. y. 2013 m. birželio 15 d. tyčia neįformino UAB „V“ apskaitos dokumentais – kasos pajamų orderiais, grynųjų pinigų priėmimo kvitais ir nepateikė jų buhalterei įrašyti į apskaitą pagal 2013 m. birželio 15 d. tarpininkavimo sutartį E. V. grąžinto 65 000 Lt (18 825,30 Eur) avanso, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „V“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., ir 2014 m. kovo 3 d. tyčia nepateikė buhalterei įrašyti į apskaitą pervežimo sutarties paslaugų, įsigytų iš UAB „R“ pagal 2014 m. kovo 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 00055 už 4 235 Lt (1 226,54 Eur), ir įsiskolinimo už minėtas paslaugas, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „V“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 3 d. iki 2014 m. liepos 11 d.
Be to, E. K. nuteistas už tai, kad, nuo 2008 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. liepos 11 d. dirbdamas UAB „V“ direktoriumi, UAB „V“ iki 2010 m. gruodžio 31 d. neatsiskaičius (bent iš dalies) su akcininku R. T. pagal 2008 m. gegužės 7 d. paskolos sutartį Nr. 2008/5-1, sudarytą tarp UAB „V“ direktoriaus E. K. ir akcininko R. T. dėl 200 000 Lt (57 924 Eur) beprocentės paskolos suteikimo iki 2010 m. gruodžio 31 d., jis, sąmoningai blogai valdydamas įmonę, t. y. iš UAB „V“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (USD), esančios „Swedbank“, AB, banke, naudotų automobilių tiekėjai – JAV įmonei „A“ 2011 m. vasario 23 d. ir 2011 m. balandžio 14 d. išankstiniais mokėjimais avansu pervedė iš viso 44 200 JAV dolerių (110 237,74 Lt, arba 31 927,06 Eur); taip pat neįformino kasos pajamų orderiais arba grynųjų pinigų priėmimo kvitais pagal 2013 m. birželio 15 d. tarpininkavimo sutartį E. V. grąžinto 65 000 Lt (18 825,30 Eur) avanso, šių pinigų į UAB „V“ kasą neįnešė, juos pasisavino. Šiais veiksmais padarė lemiamą įtaką UAB „V“ mokumui, nes bendrovė nebeturėjo galimybės padengti įsipareigojimų – grąžinti 200 000 Lt (57 924,00 Eur) skolą akcininkui R. T. pagal 2008 m. gegužės 7 d. paskolos sutartį Nr. 2008/5/0 ir įvykdyti kitų skolinių įsipareigojimų: VšĮ (duomenys neskelbtini) – 439 Lt (127,14 Eur), UAB „J“ – 4 835 Lt (1 400,31 Eur) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui – 2 571,36 Lt (744,72 Eur). Taip E. K. savo veiksmais nulėmė UAB „V“ bankrotą 2014 m. liepos 11 d. ir bendrovės kreditoriams padarė didelę – 207 845,36 Lt (60 196,18 Eur) – žalą.
2. Kasaciniu skundu nuteistojo E. K. gynėjas advokatas G. Žičkus prašo panaikinti nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą E. K. nutraukti.
2.1. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisęs E. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, o apeliacinės instancijos teismas, tokį nuosprendį pripažinęs teisėtu, pažeidė BK 2 straipsnio 3 dalies, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas. Pasak kasatoriaus, subjektyviajai nusikalstamos veikos, nustatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, pusei būdinga tiesioginė tyčia. E. K. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jo veikoje nebuvo tyčios pasisavinti BUAB „V“ pinigines lėšas, tačiau abiejų instancijų teismai apie jo tiesioginės tyčios buvimą pasisavinant BUAB „V“ pinigines lėšas sprendė suabsoliutindami tai, kad BUAB „V“ neatsiskaitė su UAB „R“ reikalavimo teisių perėmėja UAB „J“. Tačiau toks objektyvusis tariamai padarytos nusikalstamos veikos požymis visiškai neatspindi E. K. tiesioginės tyčios. Kasatorius pažymi, kad byloje nustatyta, jog UAB „V“ jau 2010 m. gruodžio 21 d. buvo nemoki ir, remiantis 2013 m. lapkričio 29 d. specialisto išvada Nr. 5-4/113, dar prieš sutartinių santykių su UAB „R“ atsiradimą BUAB „V“ neturėjo pakankamai piniginių lėšų ir turto visiems pareikštiems kreditorių reikalavimams patenkinti. Abiejų instancijų teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo ir įvertino bylos įrodymus, dėl to padarė priešingą išvadą. Taigi BUAB „V“ neatsiskaitymas su reikalavimo teisių perėmėja UAB „J“ buvo nulemtas ne tikslo pasisavinti BUAB „V“ pinigines lėšas, o bendrovės nemokumo. Be to, kalendoriškai vėlesnis UAB „J“ reikalavimas negalėjo būti patenkintas ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.9301 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Atsižvelgiant į tai, nuteisus E. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nesant jo veikoje tiesioginės tyčios pasisavinti BUAB „V“ didelės vertės turtą, buvo pažeista BK 2 straipsnio 3 dalis.
2.2. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nevykdė pareigos visapusiškai išnagrinėti apeliacinį skundą ir pateikti dėl jo motyvuotas išvadas, nes nepasisakė dėl vieno esminių E. K. apeliacinio skundo argumentų – kad jo veika nėra tokia pavojinga, kad galėtų būti pripažinta nusikalstama, taip pažeidė BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kasatorius teigia, kad, nepaisant apeliaciniame skunde nurodytų kasacinio teismo išaiškinimų dėl baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo, apeliacinės instancijos teismas visiškai nesiaiškino E. K. veikos pavojingumo. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog E. K. neneigė, kad tariamai pasisavinti BUAB „V“ pinigai yra jo žinioje, kad jie bendrovei neperduoti ne turint tikslą juos pasisavinti, o dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ir dėl to, kad BUAB „V“ buhalterė faktiškai jau nebedirbo. Be to, teismas visiškai neatkreipė dėmesio ir į tai, kad pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo buvo ne paskutinė, o pirmoji BUAB „V“ kreditorių priemonė spręsti sutartinių prievolių neįvykdymo klausimą. Kartu apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, ar E. K. dėjo bent minimalias pastangas, kad BUAB „V“ bankroto administratorius ar kreditorius būtų nepajėgus savo teises ir interesus apginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Dėl to išimtinai civilinio pobūdžio santykiai buvo sprendžiami pagal baudžiamosios teisės normas.
2.3. Kasatorius teigia, kad, E. K. pripažinus kaltu ir nuteisus pagal BK 209 straipsnį, buvo pažeista BPK 331 straipsnio 2 dalis, nes apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės nesudarė tam pagrindo. Pasak kasatoriaus, siekiant pagrįstai inkriminuoti BK 209 straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką, turi būti nustatyti sąmoningi blogą įmonės valdymą atspindintys įmonės vadovo veiksmai (veikimas, neveikimas), kurie lemia įmonės bankrotą. Sąmoningai blogas įmonės valdymas pasireiškia dar prieš įmonės bankrotą (nemokumą), todėl itin svarbu nustatyti įmonės bankroto (nemokumo) momentą. Kasatoriaus teigimu, BK 209 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika E. K. galėjo būti inkriminuota tik tuo atveju, jei BUAB „V“ nemokumas būtų atsiradęs po 2013 m. birželio 15 d., nes sąmoningai blogą BUAB „V“ valdymą apeliacinės instancijos teismas siejo su 2011 m. vasario 23 d. ir 2011 m. balandžio 14 d. avansinių 44 200,00 JAV dolerių mokėjimų atlikimu JAV įmonei „A“ ir 65 000 Lt (18 825,30 Eur) E. V. 2013 m. birželio 15 d. grąžinto avanso neapskaitymu BUAB „V“ buhalterinėje apskaitoje. Byloje nustatyta, kad BUAB „V“ nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. liepos 11 d. negalėjo laiku ir visiškai atsiskaityti su kreditoriais, taigi dar prieš tariamai sąmoningai blogą BUAB „V“ valdymą bendrovė kelerius metus buvo nemoki. Dėl to nėra jokio pagrindo teigti, kad būtent E. K. veikimas 2011 m. vasario 23 d., 2011 m. balandžio 14 d. ir 2013 m. birželio 15 d. privedė BUAB „V“ prie bankroto. Šios įmonės bankrotas buvo nulemtas akivaizdžiai kitokių, dar iki 2010 m. gruodžio 31 d. egzistavusių priežasčių. Tai reiškia, kad tarp E. K. tariamai nusikalstamo veikimo ir BUAB „V“ bankroto nėra priežastinio ryšio. Kasatorius pažymi, kad inkriminuojant BK 209 straipsnį turi būti nustatyta ir tai, jog asmuo, turintis įgaliojimų valdyti įmonę, veikė tyčia, t. y. suprato, kad blogai valdo įmonę. Šiuo atveju E. K. veikoje nebuvo tiesioginės tyčios privesti BUAB „V“ prie bankroto, o priešinga apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta nevisapusiškai išnagrinėjus bylos įrodymus.
2.4. Kasatorius nurodo, kad, E. K. pripažinus kaltu ir nuteisus pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, taip pat buvo pažeista BPK 331 straipsnio 2 dalis. Anot kasatoriaus, du buhalterinės apskaitos dokumentai (neišrašytas grąžintų pinigų priėmimo orderis bei PVM sąskaita faktūra) į BUAB „V“ buhalterinę apskaitą nebuvo įtraukti dėl to, kad šios įmonės buhalterė faktiškai jau nebevedė BUAB „V“ apskaitos, o visi buhalteriniai apskaitos dokumentai buvo perduoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Be to, nors E. K. veika formaliu požiūriu atitinka ne tik BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, tačiau ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 1731 straipsnyje nustatytą administracinį teisės pažeidimą. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamu atveju valstybės finansiniams interesams jokia žala nepadaryta, todėl nėra pagrindo teigti, kad E. K. veika būtų buvusi tokia pavojinga, kad reikalautų baudžiamosios atsakomybės, o BUAB „V“ veikla, turtas, nuosavas kapitalas, įsipareigojimų dydis ar struktūra nebūtų visiškai ar iš dalies nustatoma alternatyviomis priemonėmis. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo neišsamus ir vienpusiškas specialisto išvados Nr. 5-4/113 vertinimas lėmė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą ir neteisingos išvados dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių atsiradimo padarymą.
3. Nuteistojo E. K. gynėjo advokato G. Žičkaus kasacinis skundas atmetamas.
Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo
4. Nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde ginčijamas E. K. nuteisimas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB „V“ 65 000 Lt (18 825,30 Eur) patikėto turto pasisavinimo. Kasatorius teigia, kad nuteistojo veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties požymių. Tai iš esmės grindžiama tuo, kad neįrodyta jo tyčia pasisavinti bendrovės turtą.
5. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas ir taip padarant žalą turto savininkui. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai – kaltininko tiesioginė tyčia, t. y. asmuo turi suvokti, kad neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jam patikėtą (esantį jo žinioje) turtą, taip pažeidžia turto savininko interesus bei padaro jam turtinę žalą, ir to nori.
5.1. Pažymėtina, kad, sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės lėšomis, jas pasisavino, būtina aiškiai nustatyti jo tyčios turinį (kryptingumą), t. y. kokį sumanymą jis turėjo paimdamas bendrovės lėšas: ar jas panaudoti asmeniniams poreikiams tenkinti ar įmonės reikmėms. Apie bendrovės vadovo sumanymo turinį sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip šios lėšos buvo naudojamos, ar dėl to jo vadovaujamai įmonei buvo padaryta žala, taip pat kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš bendrovės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pvz., siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios lėšos buvo naudojamos.
6. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes E. K., būdamas UAB „V“ direktorius, 2013 m. kovo 7 d. sudarė tarpininkavimo sutartį su E. V. dėl dviejų automobilių pirkimo ir transportavimo į Lietuvą ir sutarčiai įvykdyti iš UAB „V“ kasos paėmęs grynaisiais 65 000 Lt (18 825,30 Eur) juos perdavė E. V.. Kadangi E. V. sutarties įsipareigojimų įvykdyti negalėjo, 2013 m. liepos 15 d. minėta sutartis buvo nutraukta ir E. V. 65 000 Lt (18 825,30 Eur) grąžino, tačiau E. K. į UAB „V“ kasą šių pinigų neįnešė, bendrovės reikmėms nepanaudojo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad, pagal E. K. parodymus, jis minėtų 65 000 Lt (18 825,30 Eur) bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu bendrovei grąžinęs nebuvo. Taip pat nustatyta, kad E. K., turėdamas savo žinioje E. V. bendrovei grąžintus grynuosius pinigus, jais pagal 2014 m. kovo 3 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 140303-1 su UAB „R“ dėl transporto pervežimo paslaugų susidariusios 4 235 Lt (1 226,54 Eur) skolos UAB „R“ nesumokėjo. Šiaulių apygardos teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartimi UAB „V“ buvo iškelta bankroto byla. E. K. šioje byloje nepranešė, kad naudojasi bendrovei priklausančiais 65 000 Lt (18 825,30 Eur). Atsižvelgdami į tai, kas nurodyta, teismai padarė pagrįstas išvadas, jog E. K. grynuosius pinigus – 65 000 Lt (18 825,30 Eur), priklausančius UAB „V“, pasisavino, pavertė savo turtu ir jais naudojasi savo nuožiūra, o ne bendrovės interesais.
7. Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino E. K. veikos pavojingumo, o civiliniai teisiniai santykiai buvo nepagrįstai kriminalizuoti, prieštarauja bylos aplinkybėms. Byloje teismai nustatė, kad E. K. pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą – UAB „V“ turtą ir taip padarė bendrovei žalą, daugiau nei trejus metus piktybiškai vengia grąžinti BUAB „V“ jos turtą – grynuosius pinigus, taip sąmoningai trukdo ir apsunkina bendrovei padarytos žalos išieškojimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė E. K. skundo argumentus, kad 65 000 Lt (18 825,30 Eur) iš jo galėjo būti išieškoti civilinio proceso tvarka.
8. Apeliacinės instancijos teismas atskleidė E. K. kaltės turinį ir padarė teisingą išvadą, kad nuteistasis, negrąžindamas bendrovei priklausančių lėšų ir nepagrįsdamas jų panaudojimo dokumentais, suvokė, kad veikia neteisėtai, numatė, kad dėl tokio jo veikimo daroma turtinė žala bendrovei, ir tokių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Konstatuotina, kad E. K. padaryta veika teismų teisingai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, t. y. šioje dalyje teismai baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.
Dėl BK 209 straipsnio taikymo
9. BK 209 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už sąmoningai blogą įmonės valdymą, kuris nulėmė jos bankrotą, jei dėl to padaryta didelės žalos kreditoriams. Taikant šį straipsnį, turi būti nustatyti objektyvieji veikos (sąmoningas blogas įmonės valdymas), jos padarinių (bankrotas, didelė žala kreditoriams) ir priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių požymiai. Blogas įmonės valdymas gali pasireikšti tiek aktyviais veiksmais, tiek ir neveikimu. Tai gali būti per didelis išlaidumas, kai, kaltininkui valdant įmonę, išlaidos viršija pajamas, rizikingų finansinių operacijų atlikimas ar sąmoningas įmonės veiklos neplėtojimas, piktybinis sutarčių nevykdymas, dėl kurio prarandamos prekių ar paslaugų rinkos. Blogas įmonės valdymas – tai neefektyvus, nerentabilus, nuostolingas ūkininkavimas. Blogo įmonės valdymo pagrindą sudaro įmonės interesų nepaisymas, atsakingų asmenų nuosavų interesų iškėlimas aukščiau įmonės interesų. Baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamą bankrotą siejama su tokios veikos mastu, jos padarymo būdu, padariniais, veikos tikslais ir motyvais. Priežastingumas šiame nusikaltime reiškia, kad bankrotą ir atitinkamą žalą kreditoriams nulėmė būtent blogas įmonės valdymas, o ne objektyvios aplinkybės. Įrodinėjant kaltės klausimą, turi būti nustatyta, kad asmuo, turintis įgalinimų valdyti įmonę, veikė tyčia, t. y. suprato, kad blogai valdo įmonę, numatė bankroto ir žalos kreditoriams atsiradimo galimybę ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti (netiesioginė tyčia) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-358/2014).
10. Taigi, blogas įmonės valdymas yra aktyvūs kaltininko veiksmai arba jo neveikimas, kai tai nulemia įmonės nemokumą ir bankrotą ir padaroma žala kreditorių turtiniams interesams. Byloje nustatyta, kad UAB „V“ vykdė naudotų automobilių įsigijimo iš JAV, jų remonto ir pardavimo veiklą. UAB „V“ be rašytinių sutarčių už naudotus automobilius JAV įmonei „A“ pagal išankstinius (avansinius) mokėjimus nuo 2008 m. gegužės 2 d. iki 2011 m. balandžio 14 d. iš viso pervedė 931 401 Lt (269 752,37 Eur). Paskutiniai išankstiniai mokėjimai (pervedimai) atlikti 2011 m. vasario 23 d. – 30 000 JAV dolerių (76 446 Lt (22 140,29 Eur)) ir 2011 m. balandžio 14 d. – 14 200 JAV dolerių (33 791,74 Lt (9 786,76 Eur)). Nuo 2008 m. iki 2013 m. iš JAV buvo nupirkta 60 automobilių. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad toks verslo veiklos modelis buvo rizikingas, nes didelės piniginės lėšos buvo pervedamos JAV bendrovei neturint jokių konkrečių sutarčių, o pasitikint asmeniu, kurio žinomas tik vardas. Pažymėtina, kad 2011 metais padaryti du pavedimai JAV įmonei buvo atlikti pasibaigus tarp UAB „V“ ir jos akcininko R. T. sudarytoje paskolos sutartyje numatytam 200 000 Lt (57 924 Eur) grąžinimo terminui, nuteistajam žinant apie įmonės sudėtingą finansinę padėtį ir lėšų stygių visiškai atsiskaityti pagal paskolos sutartį. Be to, E. K., kaip įmonės vadovo, atsakingo už įmonės veiklą, jos tinkamą turto valdymą ir lėšų naudojimą, pasyvumas nesistengiant susigrąžinti JAV įmonei pervestas lėšas ar už jas įsigyti automobilius rodo tiek bendrovės, tiek ir jos kreditorių interesų nepaisymą, neefektyvų ir nuostolingą ūkinės komercinės veiklos vykdymą, taigi blogą įmonės valdymą.
11. Teismų praktikoje yra pasakyta, kad, nustačius asmens kaltumą dėl įmonės turto pasisavinimo ar iššvaistymo, pagal BK 209 straipsnį atsakomybė taikoma, kai tai nulėmė įmonės bankrotą ir didelę žalą kreditoriams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-352/2014). Būtent apeliacinės instancijos teismas kaip aplinkybę, patvirtinančią blogą įmonės valdymą, laikė E. K. sąmoningus veiksmus – bendrovei priklausančių 65 000 Lt (18 825,30 Eur) pasisavinimą 2013 metais, kuriais siekta sumažinti bendrovės turtą, taip galutinai apribojant įmonės kreditorių turtinių reikalavimų patenkinimą.
12. Taigi, byloje įrodymų viseto pagrindu nustatyta, kad E. K. blogai valdė įmonę – sąmoningai atliko rizikingas finansines operacijas (avansinius pervedimus darė be jokių sutarčių ir garantijų, kad avansas neįvykdžius susitarimų bus grąžintas) ir priėmė sprendimus (nesiėmė jokių priemonių susigrąžinti iš JAV įmonei „A“ pervestų avansiniais mokėjimais 115 682,46 Lt (33 503,96 Eur)), lėmusius bendrovės turto sumažėjimą, nuostolių didinimą, taip pat neapskaitė piniginių lėšų bendrovės apskaitoje ir pasisavino lėšas – 65 000 Lt (18 825,30 Eur), toks blogas įmonės valdymas susijęs priežastiniu ryšiu su įmonės bankrotu ir didelės turtinės žalos įmonės kreditoriams padarymu. Todėl teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus teiginius, kad įmonės bankrotą nulėmė ne blogas įmonės valdymas, bet kiti dar iki 2010 m. gruodžio 31 d. egzistavę veiksniai – UAB „V“ nemokumas.
13. Teisėjų kolegija pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes konstatuoja, kad E. K. veiksmuose apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė visus būtinuosius nusikaltimo, nustatyto BK 209 straipsnyje, sudėties požymius ir baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, dėl to šios apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalies keisti ar naikinti kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo
14. Kasaciniame skunde kasatorius teigia, kad nuteistojo veika formaliai atitinka tiek BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos, tiek veikos metu galiojusio ATPK 1731 straipsnyje nustatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtį, todėl, pasak kasatoriaus, nuteistajam dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų turėjo būti taikoma administracinė atsakomybė.
15. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nepakanka nustatyti Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimų. Už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus, taip pat ir padarytus tyčia, nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas E. K., padarymo metu buvo nustatyta administracinė atsakomybė pagal ATPK 1731 straipsnį. Pagrindinis požymis, pagal kurį yra atribojama baudžiamoji ir administracinė atsakomybė, yra veikos padariniai. Baudžiamajai atsakomybei už buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimą būtini BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti padariniai – negalėjimas visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
16. Nagrinėjamoje byloje E. K. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad, dirbdamas UAB „V“ direktoriumi ir būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, apgaulingai tvarkė UAB „V“ buhalterinę apskaitą, t. y. 2013 m. birželio 15 d. tyčia neįformino UAB „V“ apskaitos dokumentais – kasos pajamų orderiais, grynųjų pinigų priėmimo kvitais ir nepateikė jų buhalterei įrašyti į apskaitą pagal tarpininkavimo sutartį E. V. grąžinto 65 000 Lt (18 825,30 Eur) avanso, ir 2014 m. kovo 3 d. tyčia nepateikė buhalterei įrašyti į apskaitą pervežimo sutarties paslaugų, įsigytų iš UAB „R“ pagal 2014 m. kovo 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 00055 už 4 235 Lt (1 226,54 Eur), ir įsiskolinimo už minėtas paslaugas, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „V“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už atitinkamus laikotarpius.
16.1. Teismas, įvertinęs nuteistojo E. K., liudytojų E. V. ir R. R. parodymus, rašytinius įrodymus, nustatė, kad E. K. nepateikė įmonės buhalterei visų buhalterinei apskaitai tvarkyti reikalingų dokumentų, dėl to kilo baudžiamajame įstatyme nustatyti padariniai (tą patvirtina specialisto išvada), ir tarp jo veikos ir padarinių buvo priežastinis ryšys. Taigi šiuo atveju BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo būtinasis požymis – nusikalstami padariniai – yra nustatytas, todėl iš esmės nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą nuteistajam taikytina administracinė atsakomybė.
17. Taip pat nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad nuteistojo E. K. veikoje – nepateikti į apskaitą dviejų buhalterinės apskaitos dokumentų – nebuvo tyčios, nes įmonės buhalterė apskaitos faktiškai nebevedė, o visi įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai buvo perduoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams.
17.1. Byloje nustatyta, kad E. K., kaip ūkio subjekto – UAB „V“ – direktorius, bendrovės apskaitos netvarkė, ją tvarkė buhalterė R. R.. E. K. buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, t. y. už tai, kad bendrovėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų išsaugojimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas yra tyčinis nusikaltimas, todėl bendrovės vadovas, kaip šio nusikaltimo vykdytojas, atsako tik tuo atveju, jeigu sąmoningai nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2012, 2K-41/2012, 2K-569/2012, 2K-430/2013, 2K-7-176-303/2015, 2K-138-139/2016). Byloje yra nustatyta, kad E. K. įmonės buhalterei nepateikė visų buhalterinės apskaitos dokumentų įtraukti į apskaitą. Pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminis tyrimas dėl E. K. buvo pradėtas 2013 m. kovo 12 d.; 2013 m. balandžio 3 d. pagal reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolą UAB „V“ buhalterė R. R. pateikė UAB „V“ buhalterinius dokumentus už laikotarpį nuo 2008 metų iki 2013 metų (taip pat 2013 m. kovo 7 d. tarpininkavimo sutarties kopiją). Tarpininkavimo sutartį, kurioje užfiksuotas E. V. 65 000 Lt (18 825,30 Eur) avanso grąžinimas, tyrėjams pateikė pats E. V., o UAB „V“ ir UAB „R“ paslaugų teikimo sutartis ir PVM sąskaita faktūra gauti kryžminio patikrinimo metu iš UAB „R“. Pažymėtina ir tai, kad įmonės buhalterė R. R. atleista iš darbo tik 2014 m. rugpjūčio 14 d. Byloje nenustatyta kokių nors objektyvių aplinkybių, kad nuteistasis E. K. negalėjo pateikti įmonės buhalterei ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui aptariamų dokumentų. Kad jis tokių ketinimų neturėjo, patvirtina ir įmonei priklausančių ir jo žinioje esančių lėšų pasisavinimas.
18. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. K. sąmoningai pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus, jo tyčia buvo nukreipta organizuoti apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, nepateikdamas įmonės buhalterei buhalterinės apskaitos dokumentų suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė padarinius, kad dėl tokių jo veiksmų nebus galima iš dalies nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, ir to siekė, t. y. nusikalstamą veiką, nustatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarė tiesiogine tyčia. Taigi, apeliacinės instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą E. K. pritaikė tinkamai.
Dėl kasaciniame skunde nurodomų BPK pažeidimų
19. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies ir 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimus, kurie, pasak kasatoriaus, yra esminiai.
20. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentai dėl nurodytų BPK nuostatų pažeidimo iš esmės grindžiami, kasatoriaus nuomone, netinkamu įrodymų įvertinimu. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
20.1. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015 ir kt.).
21. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą dėl apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, neturi pagrindo konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai. Atsakant į kasacinio skundo teiginius dėl apeliacinės instancijos teismo atlikto bylos įrodymų vertinimo pažymėtina, kad, priešingai kasatoriaus tvirtinimui, teismas išsamiai ir visapusiškai vertino bylos įrodymus, jų pagrindu nustatė faktines aplinkybes. Teismas, nagrinėdamas nuteistojo E. K. ir prokurorės apeliacinius skundus, įvertino tiek atskirus įrodymus, tiek jų visumą, lygindamas juos tarpusavyje, teismo išvados dėl E. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų įrodytumo yra pagrįstos įrodymų analize ir jų visapusišku įvertinimu, nėra prieštaringos ar neteisingos. Tai, kad įrodymų pagrindu padarytos teismo išvados netenkina kasatoriaus, nėra pagrindas jas laikyti nepagrįstomis. Taigi, teisėjų kolegija nenustatė, kad apeliacinės instancijos teismas padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų.
22. BPK 331 ir 332 straipsniuose yra nustatyti reikalavimai apeliacinės instancijos teismo priimamų sprendimų – nuosprendžio ir nutarties – turiniui. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas nuosprendį surašo laikydamasis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teisme priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis, jo aprašomoji dalis turi būti surašoma laikantis pirmosios instancijos teismo apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Be kitų reikalavimų, įstatyme nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, taip pat įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktai). Taigi, teismo išvados turi būti pagrįstos patikimais įrodymais, kiekvienas nuosprendis – motyvuotas, jo aprašomojoje dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu.
Jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis).
22.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio trūkumų yra deklaratyvaus pobūdžio. Minėta, kad kasatorius BK 331 straipsnio 2 dalies ir 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimus iš esmės grindžia netinkamu, jo nuomone, įrodymų vertinimu, dėl to nuosprendžio turinys neatitinka įstatyme nustatytų reikalavimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad tokie pažeidimai yra padaryti. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra nurodytos apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės ir įrodymai, kurie yra pagrindas E. K. pripažinti kaltu ir jį nuteisti pagal BK 209 straipsnį ir 222 straipsnio 1 dalį, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus; taip pat nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl nuteistojo skundas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pripažinti ji kaltu ir nuteisti pagal BK 183 straipsnio 2 dalies atmetamas, o nuosprendis dėl šios dalies pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis atitinka tokiam procesiniam dokumentui įstatymo keliamus reikalavimus ir pagal kasacinio skundo teiginius daryti kitokią išvadą nėra pagrindo.
23. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, todėl jo naikinti ar keisti nėra pagrindų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo E. K. gynėjo advokato Gintaro Žičkaus kasacinį skundą.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Olegas Fedosiukas
Artūras Pažarskis