Civilinė byla Nr. e2A-807-798/2022

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02001-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14; 3.3.1.18.2; 2.6.10.5.1  (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Almos Urbanavičienės ir Žilvino Terebeizos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „AUTOVELDA“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės Širvintų rajono savivaldybės 26 496,97 Eur nuostolių, patirtų 2015-2017 metais, 282 748,34 Eur nuostolių, patirtų 2018-2021 metais, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. 

2.       Ieškovės teigimu, savivaldybės privalo ne rečiau kaip vieną kartą per metus peržiūrėti tarifų dydžius, atsižvelgdamos į vežimo sąnaudas, pajamų pokyčius bei sutartyse su vežėjais nustatytus įsipareigojimus, tačiau atsakovė Širvintų rajono savivaldybė (toliau tekste ir – Savivaldybė) keleivių vežimų maršrutų tarifo su koncesininku (ieškove) nederino, rašytinių prašymų padidinti tarifus netenkino, nustatytas tarifas nesikeitė eilę metų, koncesininkui bei vežėjui yra nuostolingas. Paskutinį kartą tarifas buvo pakeistas 2010 m. kovo 31 d. Tarybos sprendimu Nr. 1-70, nustatant 0,28 Lt (su pridėtinės vertės mokesčiu (PVM),  t. y. 0,08 Eur už kilometrą, ir toks pat tarifo dydis taikomas iki 2021 m. birželio 28 d. Nors Savivaldybei        2015 m. rugpjūčio 13 d., 2015 m. lapkričio 24 d., 2017 m. vasario 7 d., 2018 m. birželio 11 d., 2019 m. birželio 11 d. teikti prašymai, kuriais buvo informuojama apie patiriamus nuostolius, juos sąlygojusias priežastis, nuostolingus maršrutus, pateikiamos būtinų sąnaudų ir keleivių vežimo rodiklių suvestinės ir prašoma padidinti nustatytus keleivių vežimo tarifus atitinkamai iki 0,09 Eur už km, iki 0,11 Eur už km, Savivaldybės taryba savo sprendimais vis nustatydavo tokį pat tarifą – 0,08 Eur už km ir jo nekeisdavo. Be to, tarifų dydžio ir nuostolingų maršrutų problema buvo akcentuojama ne tik šalių susitarinėjimu, bet ir eilę metų iki Panevėžio apygardos teisme nagrinėto ginčo dėl koncesijos sutarties vykdymo.

3.       Atsakovė pažeidė 2006 m. gruodžio 15 d. tarp atsakovės Širvintų rajono savivaldybės, atstovaujamos Širvintų rajono savivaldybės administracijos, ir ieškovės UAB „AUTOVELDA“ sudarytos Koncesijos sutarties Nr. 1 (toliau – Koncesijos sutartis) 5.4 punktą, pagal kurį vietinio susisiekimo maršrutai turėjo būti šalių derinami, o ne nustatomi vienašališkai atsakovės, ir galėjo būti tikslinami ne rečiau kaip kartą per metus, bei 10.4 punktą, kuriame nustatytas įsipareigojimas nustatyti tokį tarifo dydį, kuris nebūtų nuostolingas koncesininkui, vienašališkai nustatydama tarifų dydžius, tuo pačiu pažeidė teisėtų lūkesčių principą, ji privalo atlyginti ieškovės patirtus nuostolius. 

4.       Atsakovė nuo 2022 m. sausio 3 d. nutraukė su ieškove sudarytą Koncesijos sutartį bei perėmė koncesijos objektą – UAB Širvintų autobusų parką. Atsakovės neteisėti veiksmai žalą sukėlė pirmiausia pačiam koncesijos objektui, tuo tarpu ieškovės nuostolių, sietinų su šiais neteisėtais veiksmais, dydis apskaičiuojamas vertinant koncesijos objektui sukeltos žalos dydį. UAB Širvintų autobusų parko veiklos rezultatų skaičiavimai rodo, kad 2015-2017 metais dėl atsakovės neteisėtų veiksmų sąlygota nuostolių suma sudaro 125 023,97 Eur; įvertinus šio nuostolio skaičiaus įtaką UAB Širvintų autobusų parko finansiniams rodikliams pagal metinės finansinės atskaitomybės duomenis ieškovė UAB „AUTOVELDA“ nustatė, kad 2015-2017 jai tenkanti reikalavimo dalis yra 26 496,97 Eur. UAB Širvintų autobusų parko veiklos rezultatų skaičiavimai rodo, kad 2018-2021 metų laikotarpiu dėl atsakovės neteisėtų veiksmų sąlygota nuostolių suma sudaro 704 946,34 Eur; įvertinus šio nuostolio skaičiaus įtaką UAB Širvintų autobusų parko finansiniams rodikliams pagal metinės finansinės atskaitomybės duomenis ieškovė UAB „AUTOVELDA“ nustatė, kad 2018-2021 metais jai tenkanti reikalavimo dalis yra 282 748,34 Eur. Tokiu būdu visu ginčo laikotarpiu UAB Širvintų autobusų parko vežimo veiklos nuostolis, remiantis pateiktomis ataskaitomis, sudarė 829 976,31 Eur, tuo tarpu ieškovės nuostolių – neuždirbtų pajamų – dalis per 2015-2021 metų laikotarpį sudarė iš viso 309 245,31 Eur.

5.       Atsakovė Širvintų rajono savivaldybė, atstovaujama Širvintų rajono savivaldybės administracijos, su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė nenurodė ir neįrodė, kokius neteisėtus veiksmus atliko atsakovė, kurie būtų lėmę deklaruojamų nuostolių atsiradimą. Atsakovė nepažeidė jokių Koncesijos sutarties nuostatų ir imperatyvių teisės aktų, kadangi Koncesijos sutarties 10.4 punkte nėra nustatyta atsakovės pareiga atsižvelgti į UAB „AUTOVELDA“ prašymus didinti keleivių vežimo tarifus. Nurodytame punkte šalys susitarė derinti verslo pelningumo ir paslaugos prieinamumo aspektus, t. y. interesus, kurie ekonomine prasme yra priešingi, todėl šalių bendradarbiavimo pareigos vykdant sutartį negalima suprasti tik kaip vienos šalies sutikimą pakelti ginčo tarifus iki ieškovės prašyto dydžio, tačiau turi būti įvertintas ir viešojo intereso – prieinamos paslaugos užtikrinimo aspektas, kuris motyvuoja nustatyti kuo mažesnius ginčo tarifus, taip didinant paslaugų prieinamumą. Nei sutartyje, nei teisės aktuose nenumatyta atsakovės pareiga didinti ginčo tarifus, tokios pareigos nustatymas būtų neteisėtas.

6.       Atsakovė niekuomet nebuvo išreiškusi valios kelti keleivių vežimo tarifų, todėl ieškovei nebuvo suformuoti teisėti lūkesčiai, kad šie tarifai bus didinami. Ieškovė siekė dirbtinai sukurti atsakovės pareigą dotuoti UAB Širvintų autobusų parko veiklą, kurios atsakovė neprisiėmė Koncesijos sutartimi. Visas rizikas, susijusias su keleivių vežimo paslaugų teikimu, prisiėmė UAB „AUTOVELDA“, o ne atsakovė. Būtent ieškovės interesas buvo investuoti pakankamus išteklius, kad UAB Širvintų autobusų parko veikla būtų pelninga. Pati ieškovė nurodė, kad viena iš UAB Širvintų autobusų parko nuostolingos veiklos priežasčių – sumažėję keleivių srautai, todėl ieškovė turėjo ne mažinti paslaugų pasiūlą didinant kainas, o imtis veiksmų didinant paslaugų paklausą (pvz., sumažinant paslaugų kainą). Atsakovė nėra ir nebuvo prisiėmusi ieškovės ir UAB Širvintų autobusų parko veiklos pelningumo užtikrinimo prievolių. Atsakovės manymu, ieškovė nepagrindė patirtų nuostolių dydžio. Visos ieškovės pateiktose ataskaitose nurodytos sąnaudos – darbuotojų darbo užmokestis, kuro išlaidos, remonto ir eksploatacinės sąnaudos, ilgalaikio nusidėvėjimo sąnaudos, draudimo sąnaudos ir   t. t., yra betarpiškai susijusios su ieškovės ir UAB Širvintų autobusų parko vykdyta veikla, t. y. rizikų valdymu, kurias Koncesijos sutartimi prisiėmė UAB „AUTOVELDA“.

7.       Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimu pradinis bendraieškovių UAB „AUTOVELDA“ ir UAB Širvintų autobusų parko ieškinys buvo atmestas, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

8.       Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 26 d. sprendimu pradinis bendraieškovių UAB „AUTOVELDA“ ir UAB Širvintų autobusų parko ieškinys buvo atmestas, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

9.       Trečiasis asmuo UAB Širvintų autobusų parkas, būdama valdoma koncesininkės UAB „AUTOVELDA“, buvo byloje bendraieškove, tačiau atsakovei nuo 2022 m. sausio 3 d. nutraukus Koncesijos sutartį ir 2022 m. sausio 3 d. priėmimo – perdavimo aktu perėmus koncesijos objektą – UAB Širvintų autobusų parką, pastaroji 2022 m. sausio 18 d. pateikė teismui pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo, kuris teismo 2022 m. sausio 24 d. nutartimi priimtas, civilinė byla dalyje dėl visų UAB Širvintų autobusų parko ieškinio reikalavimų atsakovei Širvintų rajono savivaldybei nutraukta, o UAB Širvintų autobusų parko teisinis statusas byloje pakeistas į trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų (atsakovės pusėje).

10.       Teismui priėmus ieškovės UAB „AUTOVELDA“ pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo (patikslintą ieškinį), trečiasis asmuo UAB Širvintų autobusų parkas atsiliepimo į jį ir jokių kitų procesinių dokumentų teismui nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, nevertino ir nepasisakė dėl tų dalyvaujančių byloje asmenų (pirmiausia, atsakovės) pateiktuose procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdyje išdėstytų argumentų ir aplinkybių, dėl kurių jau pasisakė ir kuriuos įvertino ankščiau bylą nagrinėję teismai, dėl kurių galutiniuose įteisėjusiuose apeliacinės instancijos teismo procesiniuose sprendimuose jau pateikti vertinimai, kurie įgijo res judicata  (liet. galutinio teismo sprendimo) galią ir nebegali būti iš naujo kvestionuojami ir peržiūrimi nei dalyvaujančių byloje asmenų, nei bylą iš naujo nagrinėjančio teismo. Tai reiškia, kad teismas iš naujo nevertina ir nepasisako dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, pažeidus Koncesijos sutarties 10.4 papunkčio nuostatą bei bendradarbiavimo pareigą, bei dėl atsakovės kaltės buvimo, nes šios dvi privalomos civilinės atsakomybės sąlygos jau buvo konstatuotos ir nustatytos aukštesnės instancijos teismo – Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartimi. Grąžindamas nagrinėti bylą iš naujo, apeliacinės instancijos teismas nurodė pirmosios instancijos teismui aiškintis tik dėl kitų dviejų civilinės atsakomybės sąlygų – žalos  (dydžio) bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (ne)buvimo.

11.2.                      Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartyje, be kita ko, nurodė, kad  bendro pobūdžio nuostolių skaičiavimas, kai iš visų gautų pajamų, vežant keleivius vietinio susisiekimo maršrutais, atimamos išlaidos, susidariusios vežant keleivius, neleidžia nustatyti, ar atsakovės neteisėti veiksmai buvo vienintelė ieškovių nurodomų nuostolių atsiradimo priežastis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pateiktus įrodymus, pažymėjo, kad ieškovės atliktas ne bendro pobūdžio skaičiavimas, t. y. iš visų aktualiu laikotarpiu UAB Širvintų autobusų parko gautų pajamų tiesiog matematiškai atimant visas patirtas veiklos sąnaudas, nuostoliai apskaičiuoti atsižvelgiant tik į tuos kriterijus ir rodiklius, kurie yra betarpiškai susiję būtent su keleivių vežimo reguliariais maršrutais veikla ir paslaugomis, teiktomis pagal Koncesijos sutartį, kai toks vežimas atliktas vadovaujantis Širvintų rajono savivaldybės tarybos priimtais sprendimais (tiek dėl keleivių vežimo maršrutų, tiek dėl jų tarifų), ir kai atitinkamas tokios veiklos rezultatas (neigiamas) atsirado dėl to, kad vykdant šią veiklą buvo taikomi būtent šie atsakovės nustatyti tarifai ir maršrutai.

11.3.                      Teismas, išanalizavęs Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2010 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 3-457 patvirtintą Nuostolių, patirtų vykdant keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus, kompensacijos apskaičiavimo aprašą (toliau – Aprašas),  nuo kurio atsispirdama ir kuriuo remdamasi ieškovė pasirinko apskaičiuoti tiek UAB Širvintų autobusų parko patirtą, tiek ir konkrečiai ieškovei UAB „AUTOVELDA“, kaip tuometinei koncesininkei tenkantį, nagrinėjamoje byloje prašomą priteisti nuostolių dydį, jo turinį bei nuostatas, nustatė, kad šio Aprašo paskirtis ir tikslas yra nustatyti būtent vežėjų nuostolių, patirtų vežant keleivius vietinio (miesto ir priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusų (troleibusų) maršrutais ir susidariusių dėl savivaldybių tarybų nustatytų keleivių vežimo nepakankamo dydžio tarifų, kompensavimo, kompensacijų apskaičiavimo ir jų mokėjimo tvarką. Šiame Apraše vežėjo nuostolių dydis apskaičiuojamas pagal formulę, kurios sudedamosios dalys yra tokie duomenys / parametrai, kaip autobusų reisų skaičius per mėnesį, maršruto ilgis / km; nulinė rida, faktinė rida; faktinė 1 km ridos savikaina – vežėjo patirtos dėl keleivių vežimo išlaidos, nustatomos pagal vežėjo buhalterinės apskaitos duomenis ir tiesiogiai susijusios su vežimais (administracinės, finansinės veiklos sąnaudos ir pan.); už keleivių vežimą per mėnesį faktiškai iš keleivių surinktos pajamos / Eur; priklausančios vežėjams kompensacijos dėl keleiviams teikiamų važiavimo lengvatų ir t. t.

11.4.                      Taigi, šiame kompetentingo teisėkūros subjekto priimtame teisės akte jau yra įvertinti ir atrinkti tik tie svarbūs ir reikšmingi ekonominiai, finansiniai ir kitokie rodikliai bei kriterijai, kurie leidžia maksimaliai tiksliai ir objektyviai apskaičiuoti vežėjo patiriamų būtent dėl savivaldybių tarybų nustatytų keleivių vežimo nepakankamo dydžio tarifų ir būtent vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais nuostolių dydį, tokiu būdu atsiribojant nuo kitų, nesusijusių ir neaktualių vežėjo pajamų, sąnaudų ir su jais susijusių duomenų vertinimo. Atsižvelgiant į tai, teismo nuomone, nuostolių, patiriamų dėl keleivių vežimo, esant konkretiems savivaldybės tarybos nustatytiems tarifams, apskaičiavimas remiantis būtent šiuo Aprašu, leidžia labiausiai objektyviai ir maksimaliai tiksliai nustatyti tikrąjį ir realųjį ieškovės, tuo pačiu ir buvusio Koncesijos objekto – UAB Širvintų autobusų parko – patirtos žalos dydį, ir būtent todėl toks dydis, teismo nuomone, laikytinas pakankamai aukštu tikėtinumo laipsniu ieškovės įrodytas.

11.5.                      Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartyje nurodė, kad ieškovės reikalavimą atlyginti nuostolius teisiškai pagrįsta kildinti ne iš Aprašo, o iš šalių sudarytos Koncesijos sutarties nuostatų, kadangi Koncesijos sutartyje nebuvo šalių sutarta dėl nuostolių, patirtų vežant keleivius, kompensavimo remiantis Aprašu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl Aprašo netaikymo ieškovės reikalavimo teisei kildinti, kas reiškia, kad savo reikalavimo teisę į nuostolius ieškovė negali grįsti Apraše įtvirtinta vežėjų teise reikalauti iš savivaldybių jų kompensavimo. Kita vertus, Lietuvos apeliacinis teismas nepasisakė dėl pasinaudojimo Apraše pateikta nuostolių skaičiavimo metodika negalimumo apskritai, nustatant konkretų ieškovės ir UAB Širvintų autobusų parko patirtų nuostolių dydį. Tai savo ruožtu leidžia teismui spręsti, kad Apraše pateikta nuostolių, atsiradusių dėl savivaldybių tarybų nustatyto nepakankamo dydžio keleivių vežimo reguliariais susisiekimo maršrutais tarifų, nustatymo ir apskaičiavimo metodika su joje pateiktais kriterijais, kaip orientacine ir pagalbine priemone, gali būti remiamasi nuostolius patyrusiam subjektui (subjektams) civiliniame procese įrodinėjant ir pagrindžiant konkretų jų dydį, kadangi tokia metodika arčiausiai ir maksimaliai tiksliai nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios situacijos kontekste leidžia nustatyti iš Koncesijos sutarties, kurios objektas ir yra keleivių vežimą reguliaraus susisiekimo maršrutais, nustatytais atsakovės, vykdanti UAB Širvintų autobusų parkas, netinkamo vykdymo koncesininko (ir vežėjo) patirtos žalos dydį.

11.6.                      Be to, nesutikdama su prašoma priteisti nuostolių suma ir pačių nuostolių skaičiavimo metodologija / principu, atsakovė iš esmės nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kurie leistų suabejoti ieškovės atliktu skaičiavimu, jo teisingumu (nepasiūlė savo nuostolių skaičiavimo tvarkos, neprašė teismo skirti ekspertizę nuostolių dydžiui nustatyti ir pan.). Kaip teisingai pastebėjo ieškovė ir kaip iš esmės neneigė atsakovė, visos aukščiau nurodytos suvestinės ir ataskaitos, kuriomis grindžiamas nuostolių patyrimo faktas bei dydis, buvo teikti atsakovei iki teismo proceso bei dalinai šio teismo proceso metu, atsakovė turėjo galimybę susipažinti su visais norimais finansinės ir buhalterinės atskaitomybės bei kitais dokumentais, kurių pagrindu buvo parengtos ataskaitos ir aktyviai tokia galimybe naudojosi, tyrė ir reikalavo iš ieškovės bei UAB Širvintų autobusų parko pateikti atitinkamus dokumentus, tad turėjo galimybę tikrinti ir įsitikinti ieškovės atliktų skaičiavimų teisingumu.

11.7.                      Ieškovės paskaičiuotų nuostolių teisingumą byloje patvirtina ir pateiktos auditorių ataskaitos – 2017 m. gruodžio 31 d. nepriklausomo auditoriaus V. P. išvados ir finansinės ataskaitos, audito bendrovės UAB „Verslo konsultacijos ir auditas“ 2019 m. balandžio 30 d. ataskaita apie faktinius pastebėjimus ir audito įmonės UAB „Auditorių profesinė bendrija“ bei auditorės A. K. 2022 m. vasario 22 d. ataskaita apie faktinius pastebėjimus.

11.8.                      Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad Koncesijos sutartimi nėra ir negali būti užtikrinama pelninga koncesininko veikla, atsakovė neprivalo užtikrinti koncesininko neefektyvios veiklos pelningumo, tačiau tuo pačiu atkreipė dėmesį ir į Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartyje pateiktą išaiškinimą, jog sutartinis atsakovės įsipareigojimas veikti taip, kad nebūtų paneigtas koncesininko pelningumas, gali būti įgyvendinamas nesant duomenų apie neefektyvią koncesininkų veiklą, jo ydingus nuostolius kuriančias verslo praktikas, įprasta verslo rizika nepateisinamus verslo valdymo sprendimus ir pan., tad įrodyti aplinkybes apie neefektyvią koncesininko veiklą ir pan. turi atsakovė. Nagrinėjamu atveju jokios ydingos ieškovės ir / ar UAB Širvintų autobusų parko verslo praktikos, nepateisinamos rizikos prisiėmimo, netinkamų verslo sprendimų ir pan., teismas nenustatė, tokių aplinkybių iš esmės neteigė ir neįrodinėjo ir atsakovė.

11.9.                      Kaip visiškai pagrįstai, teismo nuomone, nurodė ieškovė, viena iš racionalių bei protingų priemonių reaguoti į keleivių srautų pokyčius (tiek padidėjimą, tiek sumažėjimą) yra pačių keleivių vežimo maršrutų koregavimas, atsisakant tam tikrų nuostolingų maršrutų, kuriuose stebimas keleivių srautų mažėjimas ir atitinkamo maršruto paklausos mažėjimas, arba įvedant papildomus maršrutus, kuriuose stebimas keleivių srautų didėjimas ir atitinkamo maršruto paklausos didėjimas.

11.10.                      Iš bylos medžiagos nustatyta, kad, kaip ir keleivių vežimo tarifų klausimu, taip ir keleivių vežimo maršrutų klausimu, atsakovei buvo reguliariai teikiami prašymai ir siūlymai, iš esmės visuose ginčo laikotarpiu teiktuose prašymuose nuosekliai atkreipiant atsakovės dėmesį, kad viena aplinkybių, įtakojusių UAB Širvintų autobusų parko veiklos nuostolingumą ir yra būtent keleivių srautų mažėjimas. Nepaisant šių prašymų ir prie jų pridedamų suvestinių / ataskaitų, pagrindžiančių prašymuose nurodomas aplinkybes, Širvintų rajono savivaldybės tarybos sprendimuose, kuriais buvo nustatomi vis tokie patys tarifai, nebuvo nieko pasisakoma dėl keleivių vežimo maršrutų. Byloje nėra duomenų ir įrodymų, ir atsakovė nepaneigė aplinkybės, kad keleivių vežimo maršrutai, kaip ir tarifai, per visą ginčo laikotarpį, taip ir nebuvo Savivaldybės tarybos keičiami ir vienaip ar kitaip koreguojami. Kitaip tariant, byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovė, reaguodama į ieškovės ir UAB Širvintų autobusų parko teiktus prašymus šiuo klausimu ir matydama jai teikiamas finansinio / ekonominio pobūdžio ataskaitas, būtų teikusi pareiškėjoms argumentus, kodėl visiškai nesvarstomas klausimas dėl maršrutų keitimo / peržiūrėjimo, kodėl ignoruojami, nesvarstomi ir atmetami tokie prašymai, kaip ir nėra įrodymų, jog Savivaldybės taryba savo iniciatyva kada nors būtų svarsčiusi maršrutų koregavimo tikslingumo klausimą. Kaip ir tarifų atveju, taip ir maršrutų klausimu atsakovė pagal į bylą pateiktus duomenis net nesileido į jokias derybas su ieškove ir UAB Širvintų autobusų parku, nevertino jų teikiamų prašymų pagrįstumo ir nerodė jokio suinteresuotumo siekiant rasti abiem šalims priimtiną kompromisą dėl maršrutų. Visa tai leido teismui spręsti, kad atsakovė šiuo klausimu netinkamai ir nepakankamai bendradarbiavo su koncesininku. Taigi, konstatuotinas nepakankamas ir netinkamas pareigų įgyvendinimas iš atsakovės pusės, teismo nuomone, gali būti vertinamas kaip priežastiniu ryšiu su atsakovės neteisėtais veiksmais susijęs kriterijus, į kurį atsižvelgiant nustatytinas ieškovės patirtų nuostolių dydis.

11.11.                      Tokiu būdu teismas sprendė, kad, jeigu atsakovė būtų tinkamai įgyvendinusi šalių bendradarbiavimo pareigą, sprendžiant klausimus tiek dėl keleivių vežimo maršrutų, tiek dėl keleivių vežimo tarifų korekcijos ir pakeitimų per visus šiuos metus, vykdžiusi diskusijas ir derybas su ieškove, reagavusi į jos prašymus keisti keleivių vežimo maršrutus ir / ar tarifus, dėl to priėmusi motyvuotus ir objektyviai pagrįstus sprendimus, tikėtina, jog tiek betarpiškai UAB Širvintų autobusų parkas, tiek ir ieškovė, kaip ją valdanti koncesininkė, ginčo laikotarpiu galiojant didesniems keleivių vežimo tarifams ir / ar nevykdant tam tikrų nuostolingų maršrutų, nebūtų patyrę tokių nuostolių, kokius per šiuos metus realiai patyrė, ir iš ginčo veiklos gautos, tarifo dydžio tiesiogiai ir betarpiškai veikiamos keleivių vežimo veiklos pajamos būtų padengusios (visiškai ar bent iš dalies) tokios veiklos sąnaudas. Spręsti apie tai, kad ieškovė ir UAB Širvintų autobusų parkas bet kuriuo atveju, net ir atsakovei derantis dėl tarifų padidinimo, juos padidinus iki prašyto lygio vis tiek būtų patyrusios nuostolius, teismas neturi pakankamo pagrindo. Tai leidžia teismui įžvelgti pakankamą teisiškai reikšmingą priežastinį ryšį tarp atsakovės veiksmų, tiksliau neveikimo, ir ieškovės, tuo pačiu UAB Širvintų autobusų parkas, patirtų nuostolių.

11.12.                      Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, nustačius būtinas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, atsiranda teisinis pagrindas iš atsakovės priteisti ieškovės patirtos žalos atlyginimą – prašomą 309 245,31 Eur sumą. Pagrindo abejoti logišku ir nuosekliu ieškovės negautų pajamų (kaip nuostolių) skaičiavimo mechanizmu, jo pasirinkimo teisingumu, matematiniu tikslumu, atitikimo pirminiams UAB Širvintų autobusų parko buhalterinės apskaitos dokumentams, teismas neturėjo, tokie skaičiavimai teismo įvertinti kaip leidžiantys maksimaliai tiksliai nagrinėjamos situacijos kontekste nustatyti būtent ieškovės patirtų nuostolių, susijusių su koncesijos objekto UAB Širvintų autobusų parko vykdyta nuostolinga keleivių vežimo veikla, sąlygota šioje byloje nustatytų neteisėtų atsakovės veiksmų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į juos argumentai

12.       Apeliaciniame skunde atsakovė Širvintų rajono savivaldybė, atstovaujama Širvintų rajono savivaldybės administracijos, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio     4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „AUTOVELDA“ ieškinį atmesti kaip nepagrįstą; netenkinus pirmojo prašymo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 4 d. sprendimą ir gražinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, neįvertino esminių sąlygų pasikeitimo. Ieškovė UAB „AUTOVELDA“ niekuomet nesikreipė į apeliantę dėl ginčo tarifų pakeitimo. Tai darė byloje savo reikalavimo atsisakęs UAB Širvintų autobusų parkas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino to, kad ne apeliantės, o UAB Širvintų autobusų parko veikla ir galimos pajamos turėjo sudaryti prielaidas ieškovei gauti tam tikrą pelną. Kol ieškovė ir UAB Širvintų autobusų parkas  tuo pačiu ieškiniu reikalavo nuostolių dėl keleivių vežimo vietiniais maršrutais tarifų taikymo, bylos nagrinėjimo ribos buvo platesnės ir apimančios tris teisinių santykių grupes: (i) ieškovės ir apeliantės, kaip Koncesijos sutarties, šalių; (ii) ieškovės ir UAB Širvintų autobusų parko, kuomet ieškovė Koncesijos sutarties pagrindu valdė ir naudojosi UAB Širvintų autobusų parko akcininko teisėmis, taip pat teise į pelno paskirstymą; (iii) apeliantės ir UAB Širvintų autobusų parko, pastarajam teikiant keleivių vežimo paslaugas. UAB Širvintų autobusų parkui atsisakius ieškinio (pareikšto kartu su ieškove), buvo sumažintos šios bylos nagrinėjimo ribos (apimtis), kadangi UAB Širvintų autobusų parkas atsisakė savo reikalavimo į apeliantę, kuri pasak UAB Širvintų autobusų parko atsirado patyrus nuostolius dėl per mažų ginčo tarifų. Atsižvelgiant į visų byloje dalyvaujančių asmenų (ieškovės, apeliantės ir UAB Širvintų autobusų parko) tarpusavio teisių ir pareigų struktūrą laikytina, kad UAB Širvintų autobusų parkui atsisakius ieškinio, o tuo pačiu reikalavimo dėl žalos atlyginimo iš apeliantės, buvo iš esmės užkirstas kelias ieškovei reikalauti nuostolių atlyginimo iš apeliantės dėl to, kad UAB Širvintų autobusų parkas patyrė nuostolių. Negalima pamiršti ir to, kad ieškovė ir UAB Širvintų autobusų parkas yra du savarankiški juridiniai asmenys, turintys teisę (bei pareigą) prisiimti atitinkamas teises ir pareigas bei jas ginti.

12.2.                      Nagrinėjamu atveju verta atkreipti dėmesį, kad tiek ieškovė, tiek ir UAB Širvintų autobusų parkas, teikė savo turiniu skirtingus dokumentus apeliantei, kuomet buvo sprendžiami ginčo tarifų didinimo / nuostolių atlyginimo klausimai. Ieškovė, besiremdama Koncesijos sutarties 10.4 punkte teikė reikalavimus atlyginti ne UAB Širvintų autobusų parko, o savo (ieškovės) nuostolius, kaip antai 2021 m. spalio 1 d. pretenzijoje Nr. (6.14)-12-3934.

12.3.                      Apeliantės teigimu, du kartus Lietuvos apeliacinis teismas pasisakė, kad konstatuoti neteisėti apeliantės veiksmai yra papildomai vertintini, kadangi gali būti pernelyg nutolę nuo ieškovės nurodomos žalos. Teismas, iš esmės neatskleisdamas dėl ko susidarė nuostoliai, laikė, kad tam pakako apeliantės veiksmų nederinant tarifų dydžio. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo to ką pavedė daryti aukštesnės instancijos teismas (tai betarpiškai susiję su priežastiniu ryšiu). Vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje pateiktu išaiškinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti ne pasekmes, konstatuojant, jog dėl netinkamų keleivių vežimo maršrutų ar tarifų UAB Širvintų autobusų parkas patyrė nuostolius, tačiau priežastis, atsakant į klausimą, kodėl taip nutiko, kad nuo 2015 iki 2016 metų nuostoliai padidėjo beveik        10 kartų, nors keleivių vežimo tarifas liko nepakitęs (0,08 ct/1 km).

12.4.                      Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pasinaudodamas teisės aktu (Aprašu), kuris nereglamentuoja tarp šalių susiklosčiusių santykių. Apeliantė viso bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, kad Aprašas nagrinėjamoje byloje negali būti taikomas. Pažymėjo, kad Koncesijos sutarties 10.3 punkte yra nustatyta speciali sąlyga, kuomet ieškovei yra kompensuojami nuostoliai dėl atitinkamų keleivių vežimo paslaugų, t. y. suteikiančioji institucija įsipareigoja teisės aktų nustatyta tvarka kompensuoti (atlyginti) koncesininko išlaidas (negautas pajamas), susijusias su transporto lengvatų taikymu.

12.5.                      Apeliantės teigimu, ieškovė neįrodė civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų. Vertėtų išskirti tai, kad šioje byloje siekiant įrodyti apeliantės neteisėtus veiksmus, dėl kurių ieškovė neva patyrė žalą, turėtų būti įrodyta, jog: 1) apeliantė turėjo pareigą padidinti keleivių vežimo tarifus; 2) apeliantė tokios pareigos nevykdė. Nagrinėjamu atveju Koncesijos sutartis nenustatė apeliantės pareigos vadovautis ieškovės (ar trečiojo asmens) prašymais kelti tarifus besąlygiškai, t. y. juos tenkinant. Todėl nagrinėjamoje byloje teismas turėjo pareigą nustatyti, ar Koncesijos sutartimi apeliantė prisiėmė pareigą didinti tarifus pagal ieškovės (ar trečiojo asmens) prašymus. Šioje byloje svarbu pastebėti, kad Koncesijos sutartis nenumatė pareigos apeliantei tiesiogiai atsiskaityti su ieškove.

12.6.                      Iš Koncesijos sutarties nuostatų (10.4 punktą) akivaizdu, kad apeliantė prisiėmė pareigą derinti ginčo tarifus, tačiau neprisiėmė pareigos juos didinti pagal ieškovės ar UAB Širvintų autobusų parko pageidavimus. Kita vertus, tokios pareigos nustatymas sutartyje (past. nustatyti atitinkamus keleivių vežimo tarifus) būtų akivaizdžiai neteisėtas, kadangi prieštarautų Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – Vietos savivaldos įstatymas) 16 straipsnio 37 punktui ir 30 straipsniui. Koncesininkas pagal koncesijos sutartį prisiima su koncesijos veikla susijusią riziką, o tai reiškia, kad koncesijos sutartimi nėra ir negali būti užtikrinama pelninga koncesininko veikla. Nustatydama tarifų dydžius, atsakovė neprivalo užtikrinti koncesininko neefektyvios veiklos pelningumo.

12.7.                      Pirmosios instancijos teismas nevertino šalių veiksmų dėl ginčo tarifų nustatymo 2020-2021 m. Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjo apeliantės neteisėtus veiksmus, nesiderant dėl ginčo tarifų 2015-2018 m. Tačiau išnagrinėjus bylą skundžiamu sprendimu buvo pripažinta, kad ir 2020-2021 m. apeliantės veiksmai, nederinant tarifų su UAB Širvintų autobusų parku ir ieškove, yra neteisėti. Tokia teismo nuomonė visiškai nepagrįsta, kadangi nei ieškovė, nei UAB Širvintų autobusų parkas neteikė apeliantei prašymų derinti (padidinti) ginčo tarifus 2015 ir 2021 m.

12.8.                      Pirmosios instancijos teismas priėjo visiškai nepagrįstų išvadų dėl nuostolingų maršrutų derinimo. Byloje nekilo ginčo, kad ieškovės prašymai dėl maršrutų nustatymo būtų iš viso teikti, apeliantė tokius prašymus būtų derinusi ar derinusi netinkamai, taip pat, kad ieškovas ar UAB Širvintų autobusų parkas būtų tokius, tariamai netinkamo maršrutų derinimo veiksmus, būtų kritikavęs (bet kokia forma). Byloje esantys duomenys patvirtina tai, kad trečiasis asmuo teikė atsakovei prašymus dėl ginčo tarifų pakeitimo. Tačiau šiuose prašymuose nėra nė vienu žodžiu užsiminta apie prašymą keisti keleivių vežimo maršrutus. Taip pat ir ieškinyje nėra pateikto reikalavimo būtent tuo pagrindu, kad apeliantė būtų nustačiusi nepelningus (nuostolingus) keleivių vežimo maršrutus. Teismas negali tenkinti (atmesti) ieškinio kitu, nei nurodė ieškovas, faktiniu pagrindu. Taigi, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas, jog apeliantė netinkamai derino keleivių vežimo maršrutus ne tik kad netyrė į bylą pateiktų įrodymų (teismo sprendime nėra nurodytas nė vienas dokumentas, kuriuo vadovaujantis būtų galima teigti, kad ieškovė ar UAB Širvintų autobusų parkas maršrutus derino), tačiau ir peržengė ieškovės pateikto reikalavimo ribas.

12.9.                      Nagrinėjamoje byloje teismas nepagrįstai sutapatino UAB Širvintų autobusų parko patirtus nuostolius (kurių reikalavimo atsisakyta) su ieškovės nuostoliais. Ieškovės pajamos iš Koncesijos sutarties galėjo atsirasti tik tuo atveju, jeigu UAB Širvintų autobusų parkas būtų gavęs pelną, atitinkamai jį paskirstant Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) nustatyta tvarka. Vertindamas žalos dydį pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad iki 2017 m. UAB Širvintų autobusų parko finansinė atskaitomybė nebuvo audituojama. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 24 straipsnio 1 dalį metinių finansinių atskaitų auditas yra privalomas, nepriklausomai nuo to, kad šios įmonės valdymo teisė koncesijos sutartimi buvo perleista kitai uždarajai akcinei bendrovei. Pajamų ir sąnaudų lentelėse duomenys tik 2017-2018 m. patvirtinti nepriklausomo auditoriaus. 2015-2016 m. ir 2019-2021 metų finansinių ataskaitų duomenys nepatvirtinti nepriklausomo auditoriaus, todėl nėra pagrindo teiginiui, kad jie tikri ir teisingi.

12.10.                      Apeliantės manymu, byloje pateiktos lentelės liudija, kad, mažėjant pervežimų skaičiui dėl COVID-19 pandemijos ir nevykdomų sutartinių maršrutų, pajamos mažėjo. Visgi, iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu ieškovės veikla buvo pelninga. Taigi, ieškovės veikla, valdant UAB Širvintų autobusų parką, nebuvo nuostolinga.

12.11.                      Suvestinėse lentelėse nurodyti duomenys apie maršrutus ir bilieto kainas, patvirtina, kad UAB Širvintų autobusų parkas taiko mažesnę bilieto kainą į Vilnių nei apeliantės nustatytas 0,08 Eur / km įkainis. Į Vilniaus autobusų stotį bilietas kainuoja 3,5 Eur, nors taikant 0,08 Eur / km, turėtų kainuoti 4,16 Eur, o iki Saltoniškių sustojimo bilietas turėtų kainuoti 3,68 Eur, iki Vilniaus autobusų stoties – 5,72 Eur. Taigi, laikytina, kad UAB Širvintų autobusų parkui sumažinus bilieto kainą į Vilniaus kryptį, bendrovė atsisakė taikyti ginčo tarifą ir nustatė jį dar mažesnį. Apibendrinant laikytina, kad teismas sprendime iš esmės netyrė ir nenagrinėjo ieškovės pateikto žalos apskaičiavimo ir tokį apskaičiavimą patvirtinančių dokumentų. Teismas tiesiog pasitikėjo ieškove ir nepagrįstai nustatė, kad esamas skirtumas, susidaręs dėl nepakankamo tarifų dydžio, yra priteistinas kaip ieškovės (ne UAB Širvintų autobusų parko) nuostoliai. Taip pat teismas netyrė ir nevertino į bylą pateiktų tiek ieškovės, tiek ir UAB Širvintų autobusų parko buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl yra pagrindo daryti išvadą, kad teismas nepagrįstai nustatė žalos dydį.

12.12.                      Ieškovės (ne UAB Širvintų autobusų parko) žalos apskaičiavimui buvo pagrindo nagrinėti ieškovės tariamai atliktų investicijų atsiperkamumo klausimą, to pirmosios instancijos teismas visiškai neatliko. Apeliantei nėra suprantama, kuo vadovaujantis ieškovė teigia, kad: 1) padarytos investicijos į UAB Širvintų autobusų parką savaime turėjo lemti pajamas; 2) per kokį laikotarpį tokios pajamos (o gal tiksliau – pelnas) turėjo būti gautos; 3) koks konkrečiai jo dydis; (iv) kaip prognozuojamų pajamų (o gal pelno) dydis neabejotinai būtų pasikeitęs, jeigu būtų padidinti ginčo tarifai iki ieškovės nurodytų sumų. Atsakymai į šiuos klausimus nėra pateikti skundžiamame sprendime.

12.13.                      Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl priežastinio ryšio egzistavimo. Teismo išvada yra padaryta vadovaujantis iš esmės vienu kriterijumi, kuris pateisintų žalos atsiradimą – keleivių srautų mažėjimas. Tačiau dėl nesuprantamų priežasčių teismas sprendė, kad būtent ši aplinkybė turėjo būti vertinama apeliantės kaip pagrindas padidinti prašomus tarifus. Nesutinkant su teismo išvada pažymėtina, kad: (i) Koncesijos sutartyje nėra nustatytos sąlygos padidinti ginčo tarifus tokiu dydžiu, kurį nurodė UAB Širvintų autobusų parkas; (ii) Koncesijos sutartimi ieškovė prisiėmė visą veiklos riziką, susijusią su UAB Širvintų autobusų parko paslaugų teikimu. Svarbu paminėti ir kitą aplinkybę, į kurią neatsižvelgė pirmosios instancijos teismas – rizikų pasiskirstymą tarp šalių. Apeliantė neprisiėmė rizikos padidinti ar išlaikyti nepakitusius keleivių vežimo srautų, nuo kurių priklauso UAB Širvintų autobusų parko gaunamos pajamos, taip pat kaip apeliantė nereguliuoja ir nereguliavo UAB Širvintų autobusų parko darbuotojų darbo užmokesčio, degalų kainų (ar tiekėjų), turto išlaikymo išlaidų. Taip pat keleivių vežimo vietiniais maršrutais dedamųjų, tokių kaip kuro kainos pasikeitimas, administracinės sąnaudos, remonto išlaidos, patalpų išlaikymo išlaidos ir pan.

12.14.                      Teismas neįvertino ir to, kad net ir nustačius, jog apeliantė nepagrįstai nedidino keleivių vežimo tarifų, gautinos pajamos iš keleivių vežimo vietiniais maršrutais veiklos, visų pirma priklausė UAB Širvintų autobusų parkui, o tik vėliau – akcininko sprendimu galėjo būti sumokėtos paskirstant UAB Širvintų autobusų parko pelną. Byloje nustatyta, kad UAB Širvintų autobusų parkas ginčo laikotarpiu (nuo 2015 iki 2021 m.) negavo pelno, todėl ieškovė neturėjo jokio teisėto lūkesčio į negautą pelną ar jo dalį.

13.       Atsiliepime į atsakovės Širvintų rajono savivaldybės, atstovaujamos Širvintų rajono savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą ieškovė UAB „AUTOVELDA“ prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

13.1.                      Reikšdama nesutikimą su priimtu sprendimu, apeliantė tam tikrais atvejais atkartoja savo procesinių dokumentų teiginius, kuriais ginčija net ir aukštesnės instancijos teismų šioje byloje nustatytas aplinkybes ir išaiškinimus (pvz., neteisėtų veiksmų aspektu). Be to, skunde be kita ko nurodomi ir nauji duomenys ir argumentai, kurie anksčiau nebuvo nurodyti. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Tuo tarpu apeliantė skundą grindžia ne tik naujomis aplinkybėmis, bet ir į skundo turinį inkorporuoja naujus duomenis, kurie nebuvo teikti ir atitinkamai – nagrinėti ankstesnėse proceso stadijose.

13.2.                      Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino esminių sąlygų byloje pasikeitimo, t. y. aplinkybės, kad UAB Širvintų autobusų parkas, valdomas apeliantės, atsisakė savo reikalavimų. Pirmiausia, „esminių sąlygų“ tariamo pasikeitimo dėl ieškinio atsisakymo aspektas ir tai kaip UAB Širvintų autobusų parko ieškinio atsisakymas galėtų turėti įtakos ieškovės savarankiškai teisei į nuostolių atlyginimą, kylantį iš Koncesijos sutarties vykdymo ir sietiną su Koncesijos objekto dėl atsakovės veiksmų patirtais vežimo veiklos nuostoliais, apeliantės nebuvo nurodytas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Todėl šie argumentai nenagrinėtini. Antra, apeliantė skunde klaidina teismą, teigdama, kad ieškovė neva niekuomet nesikreipė į apeliantę dėl ginčo tarifų didinimo. Viena vertus, atsižvelgiant į iš koncesijos susiformavusius teisinius santykius ir tai, kad koncesijos objektas buvo perduotas ieškovei, atitinkamai – Koncesijos sutartimi apibrėžta veikla vykdyta per koncesijos objektą, neturi teisinės reikšmės, kurio subjekto vardu buvo teikiami prašymai atsakovei, sietini su Koncesijos sutarties įsipareigojimų vykdymu. Kita vertus, apeliantės teiginiai neatitinka faktinių aplinkybių: iš byloje esančių ieškovės ir apeliantės raštų, aiškiai bei nedviprasmiškai matyti, kad ieškovė ir tiesiogiai komunikavo su apeliante tiek dėl maršrutų peržiūrėjimo, tiek dėl tarifų padidinimo, nuostolių kompensavimo. O vien tai, kad UAB Širvintų autobusų parkas (valdomas apeliantės) atsisakė teisės reikšti apeliantei reikalavimus, savaime nepaneigia atsakovės veiksmų, kuriais galiojant Koncesijos sutarčiai buvo sukelta žala tiek byloje trečiuoju asmeniu toliau dalyvavusio UAB Širvintų autobusų parko, tiek koncesininko (ieškovės) atžvilgiu.

13.3.                      Apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvykdė Lietuvos apeliacinio teismo pavedimų. Apeliantė deklaratyviai atsikirtinėja, kad nuostolių susiformavimo priežastys galėjo būti ir kitokios, pavyzdžiui, neefektyvi ūkinė veikla ar pan. Šiame kontekste primintina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. lapkričio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-756-585/2020 (38 punkte) aiškiai nurodė, kad tokias aplinkybes turi nurodyti ir įrodyti atsakovė (apeliantė). Jei apeliantės vertinimu, nuostolių susiformavimą lėmė kitos aplinkybės (už kurias atsako ieškovė), o ne apeliantės neteisėti veiksmai, tai apeliantė šias aplinkybes ir turėjo įrodinėti, o ne ieškovė ar teismas savo iniciatyva rinkti bei vertinti įrodymus. Byla jau 3 kartus buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, byla vyksta dar nuo 2018 m., o apeliantė iki šiol į bylą nėra pateikusi įrodymų ar konkrečių argumentų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog kokie nors kiti veiksniai, išskyrus apeliantės neteisėtus veiksmus, lėmė nuostolių susiformavimą ieškovei.

13.4.                      Apeliantė teigia, kad ieškovė neįrodė civilinės atsakomybės taikymo būtinųjų sąlygų. Pirmiausia, kaip jau minėta, tai, kad apeliantės neteisėti veiksmai yra įrodyti, konstatuota dar Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartimi Nr. e2A-890-302/2021. Sutiktina, kad Koncesijos sutartis aiškiai neįvardina, kaip turi būti atkurta pažeista pusiausvyra, užtikrinant, jog vežimo paslauga nebūtų nuostolinga. Kita vertus, atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė pirmiausia tuo, kad atsakovė nevykdė pareigos bendradarbiauti su ieškove dėl tarifų dydžio nustatymo, tarifą fiksavo vienpusiškai, ignoruodama ieškovės ir trečiojo asmens iškeltas problemas dėl patiriamų nuostolių. Reiškia, kokiu būdu bus pasiektas „kompromisas“ ir kokie galimi šalių susitarimai nagrinėjamu aspektu, Koncesijos sutartis nenustato, tačiau ji nustato aiškų principą, kuris turi būti įgyvendinamas ir pasiektas abiejų šalių, įskaitant ir atsakovės pastangomis. Tuo labiau kad Koncesijos sutarties 28 p. nustato papildomų sutarčių tarp šalių sudarymo galimybę, esant reikalui sureguliuoti klausimus, kylančius iš Koncesijos sutarties. Antra, apeliantė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir kitose ankstesnėse stadijose, nei apeliaciniame skunde neįrodinėja ir nesigina tuo, kad ji kokia nors forma vykdė iš Koncesijos sutarties 10.4 punkte kylančią pareigą, ir kad bendradarbiavo su ieškove, derino tarifų dydį, siekė surasti kompromisą ir pan. Priešingai, apeliantė ir toliau bando įteigti, kad ji apskritai neturėjo jokių pareigų susijusių su tarifų derinimu ir Koncesijos sutarties 10.4 punkte nustatytų principų įgyvendinimu. Tokia apeliantės pozicija savaime rodo, kad ji neigia Koncesijos sutarties vykdymo būtinybę ir jos nevykdė sąmoningai. Ir nors apeliantė teigia, kad ji tarifo nekeitė dėl paslaugos prieinamumo, šis rodiklis yra tik vienas iš Koncesijos sutarties 10.4 punkte tinkamo įgyvendinimo aspektų.

13.5.                      Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nevertino šalių veiksmų dėl ginčo tarifo nustatymo 2020 - 2021 m., tačiau iš skundo nėra aišku, ko konkrečiai neįvertino pirmosios instancijos teismas, kokios aplinkybės ir įrodymai liko neišnagrinėti bei kaip tai galėtų keisti sprendimą.

13.6.                      Skunde teigiama, kad teismo sprendime nepagrįstai spręsta, jog apeliantė nesilaikė bendradarbiavimo pareigos, derinant keleivių vežimo maršrutus, teigiant, kad teismas padarė išvadas byloje neginčytu klausimu. Dėl „ginčo nebuvimo“ galima sutikti nebent tik tuo aspektu, kad pati apeliantė niekada neginčijo šio pažeidimo ir ieškovės nuo pat pirminio ieškinio 2018 m. nurodytų aplinkybių, jog atsakovės nebendradarbiavimas pasireiškė ir tuo, kad atsakovė nederino maršrutų, kaip tą numato Koncesijos sutarties     5.4 punktas. Per visą bylos nagrinėjimą nuo priminio ieškinio 2018 m. ieškovė savo procesiniuose dokumentuose ir pasisakymuose rėmėsi ir tuo, kad atsakovė vienašališkai nustato vietinio susisiekimo maršrutus, jų nederindama; šių aplinkybių apeliantė niekada neneigė ir neginčijo, ir tik bylą trečią kartą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme paskutiniame posėdyje „pasigedo“ įrodymų, jog maršrutų klausimas apskritai būtų keliamas. Visgi bylos medžiaga patvirtina, kad problematika dėl maršrutų nuostolingumo apeliantei buvo žinoma bent dešimtmetį (nuostolingų maršrutų problema buvo nuolat akcentuojama ir teiktuose prašymuose dėl tarifų), tačiau apeliantė nieko nedarė, jog situacija pasikeistų, o priešingai – problemą ignoravo.

13.7.                      Pasisakydama dėl žalos dydžio apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai sutapatino UAB Širvintų autobusų parko nuostolius su ieškovės nuostoliais, tuo tarpu ieškovės pajamos iš Koncesijos sutarties galėjo atsirasti tik tuo atveju, jeigu UAB Širvintų autobusų parkas būtų gavęs pelną, jį skirstant ABĮ nustatyta tvarka. Ieškovės teigimu, viena vertus skirstytinas UAB Širvintų autobusų parko pelnas, į kurį galėtų pretenduoti ieškovė, neatsiejamas nuo UAB Širvintų autobusų parko rezultatų; todėl dėl atsakovės neteisėtų veiksmų UAB Širvintų autobusų parkui neuždirbus ar uždirbus mažiau pajamų, tai turi įtakos ir ieškovės galimybėms skirstyti pelną. Kita vertus, vadovaujantis Koncesijos sutarties 7.2 punktu, pajamos, gaunamos naudojant koncesijos objektą, nuosavybės teise priklauso koncesininkui (Koncesijos sutartis nereglamentuoja, kokiu būdu toks rezultatas galėtų būti atidalinamas, neapsiribojant vien pelno skirstymu pagal ABĮ, t. y. investicijos į koncesijos objektą taip pat buvo perduotos ne kaip akcininko įnašas į valdomos bendrovės akcinį kapitalą). Apeliantės kritika šioje dalyje nėra pagrįsta, nes neatitinka nei pareikštų nuostolių apskaičiavimo, nei teismo sprendimo, kuriame aiškiai ir detaliai pagrindžiant atskirti ieškovės nuostoliai nuo apeliantės nuostolių (sprendimo 25 punktas). Apeliantė arba neįsigilino į nuostolių apskaičiavimą, arba sąmoningai bando klaidinti. Priteistų nuostolių dydis nustatytas remiantis UAB Širvintų autobusų parko negauto pelno, kurį ieškovė dėl atsakovės neteisėtų veiksmų prarado galimybę „skirstyti“, apskaičiavimu.

13.8.                      Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pasinaudojo teisės aktu, kuris neva nereglamentuoja ginčo teisinių santykių. Visgi, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas Aprašu vadovavosi ne kaip teisiniu pagrindu reikšti reikalavimą apeliantės atžvilgiu, bet kaip nuostolio, grindžiamo kitais pagrindais (Sutarties pažeidimu) apskaičiavimo metodika.

13.9.                      Apeliantė kritikuoja pateiktus nuostolio dydžio skaičiavimus tuo pagrindu, kad atskirų metų finansinės ataskaitos nėra audituotos; grįsdama audito privalomumą apeliantė nurodo į dokumentą, kurio byloje nėra. Ieškovės manymu, pirmiausia reikalinga akcentuoti, kad šiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teisme atsakovė nesirėmė. Antra, apeliantės nurodoma Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nėra taikoma. UAB Širvintų autobusų parkas akcijų valdymas galiojant Koncesijos sutarčiai perduotas ieškovei, kuri laikinai, kol galiojo Koncesijos sutartis, turėjo teisę įgyvendinti akcininko teises ir pareigas. Ieškovė nėra valstybės ar savivaldybės įmonė, todėl reikalavimas atlikti finansinių ataskaitų auditą netaikytinas. Trečia, aplinkybė, kad UAB Širvintų autobusų parko finansinės ataskaitos nėra audituotos nesudaro pagrindo vertinti, kad jose pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Atsakovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie leistų abejoti finansinės atskaitomybės dokumentacijoje pateiktų duomenų teisingumu.

13.10.                      Ieškovės manymu, atsakovės veiksmai, įterpiant į apeliacinį skundą lenteles, kurios nebuvo teiktos pirmosios instancijos teismui, yra ydingi. Apeliantė nepagrindė, kodėl jos teikiami įrodymai lentelių pavidalu negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Visgi, ieškovė paaiškina, kad duomenys apie pačios ieškovės tiesiogiai vykdomos veiklos rezultatus nėra niekaip susiję su Koncesijos sutarties vykdymu ir nuostolių, dėl kurių atlyginimo pareikštas ieškinys, apskaičiavimu. Koncesijos sutartyje apibrėžtą veiklą tiesiogiai vykdė ne pati ieškovė, o veikla buvo vykdoma per Koncesijos objektą – UAB Širvintų autobusų parką. Todėl šios veiklos rezultatai, iš kurių ieškovė jokių pajamų negavo, neatsispindi ir negali atsispindėti ieškovės apskaitoje.

13.11.                      Skunde nurodoma, kad nesutinkama su skundžiamame sprendime konstatuotu priežastiniu ryšiu tarp apeliantės neteisėtų veiksmų ir ieškovei sukeltos žalos. Apeliantė nepateikė duomenų, pagrindžiančių kitas galimas nuostolių susidarymo priežastis, už kurias atsakomybė tektų ieškovei (pvz., tariamai neefektyvus įmonės valdymas ir pan.); pareigą nurodyti ir įrodyti tokias aplinkybes turi apeliantė, tačiau per visą bylos nagrinėjimo laiką atsakovė tokių aplinkybių neįrodinėjo. Ir nors apeliantė nurodo, kad ieškovė prisiėmė visą veiklos riziką, susijusią su UAB Širvintų autobusų parko paslaugų teikimu, taigi ir su veiklos pajamingumo ir sąnaudų pokyčiais, tačiau, atsižvelgiant į Koncesijos sutarties 5.4 ir 10.4 punktus, apeliantė prisiėmė pareigą ir riziką derinti su koncesininke vietinio susisiekimo maršrutus bei tarifus nustatyti taip, kad keleivių vežimo veikla nebūtų nuostolinga. Ieškovė neprisiėmė ir jai tenkančioms „verslo rizikoms“ negali būti priskirtos apeliantės priešpriešinių pareigų, kylančių iš Koncesijos sutarties, nevykdymo riziką. Apeliantės vertinimas yra ydingas, nes tokiu atveju, sutartiniuose santykiuose nebeliktų ribos tarp teisėto ir neteisėto sutarties nevykdymo, būtų paneigiamas sutartinės civilinės atsakomybės taikymas, o kiekvieną sutarties nevykdymą ar pažeidimą būtų galima „pateisinti“ kaip nukentėjusiajai šaliai tenkančią „verslo riziką“. Toks aiškinimas neatitinka nei sutarčių vykdymo principo, nei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

14.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK     320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

15.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiami pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimai. 

Dėl apeliaciniame skunde pateikiamų lentelių (skaičiavimų) ir naujo įrodymo (ne)priėmimo

16.       Kartu su apeliaciniu skundu atsakovė Širvintų rajono savivaldybė pateikė skaičiavimų lentelę, siekdama pagrįsti aplinkybę, kad UAB Širvintų autobusų parkas pats nustatė bilieto kainą, kuri neatitiko atsakovės nustatytų tarifų.

17.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – tai ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba net apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu yra nustatytas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-469/2021).

18.       Kita vertus, draudimas apeliacinės instancijos teisme teikti naujus įrodymus nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos taikymo yra nurodyta, kad taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

19.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas atsisakyti priimti atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateikiamą skaičiavimą – lentelę. Pažymėtina, kad atsakovė niekaip nepagrindė, kodėl jos pateikiamų duomenų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, t. y. bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, ir kodėl nurodyti skaičiavimai negalėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

20.       Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė UAB „AUTOVELDA“ ginčija atsakovės apeliaciniame skunde dėstomus argumentus lentelių pavidalu, prašo apeliacinio teismo jų nepriimti ir nevertinti. Nagrinėjamu aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės pateikiami duomenys lentelėse nėra naujai pateikiami duomenys bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Lentelėse pateikti duomenis, kurie yra surašyti iš į bylą pateiktų UAB Širvintų autobusų parko finansinių ataskaitų bei iš viešai prieinamų duomenų apie juridinius asmenis. CPK nėra įsakmiai reglamentuota kaip procesiniuose dokumentuose turėtų būti išdėstyti šalių argumentai ir tai, kad jie negali būti susisteminti lentelėse. Vien pats faktas, kad lentelėse atsakovė pateikė savo skaičiavimą apie tai, kiek jos manymu turėtų kainuoti viešojo transporto bilietas į vieną ar kitą vietovę, automatiškai nedaro jos skundo argumentų nepagrįstais ir / arba nevertintinais, kadangi tai, ar apeliantės skundo argumentai, skaičiavimai yra pagrįsti byloje esančiais įrodymais, bus nustatyta bylą išnagrinėjus iš esmės ir priėmus galutinį procesinį teismo sprendimą.

Dėl atsakovės veiksmų neteisėtumo ir kaltės

21.       Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-890-302/2021 yra konstatuota, kad, nors Širvintų rajono savivaldybės taryba, kaip numatyta Koncesijos sutarties 5.4 punkte, ne rečiau nei kartą per metus priimdavo sprendimą patvirtinti keleivių vežimo tarifą, tačiau vien tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo išvadai, jog, formaliai, kasmet patvirtindama tą patį tarifą, atsakovė tinkamai vykdė Koncesijos sutarties 10.4 papunktyje nustatytą pareigą bendradarbiauti ir derinti keleivių vežimo tarifus su koncesininku. Iš Širvintų rajono savivaldybės tarybos sprendimų dėl keleivių vežimo tarifų nustatymo matyti, kad sprendimai būdavo priimami nenurodant argumentų, kodėl keleivių vežimo reguliariais reisais tarifas nebūdavo atitinkamai didinamas. Sprendimuose tik konstatuojama, kad nustatomas keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutais tarifas sudaro 0,08 Eur už 1 kilometrą. Be to, į bylą nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad, reaguodama į UAB Širvintų autobusų parko prašymus, atsakovė būtų pateikusi ieškovės argumentus, kodėl visiškai neatsižvelgiama į prašymus didinti tarifą, ir kodėl nuo 2010 metų, nepaisant besikeičiančios ekonominės situacijos šalyje, kuri akivaizdu, jog sąlygojo ir keleivių vežimo sąnaudų pokyčius, kasmet būdavo nustatomas tas pats 0,08 Eur (su PVM) keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutais tarifas. Atsakovė pagal į bylą pateiktus duomenis net nesileido į jokias derybas dėl tarifo didinimo, nevertino UAB Širvintų autobusų parko teikiamų prašymų didinti tarifą pagrįstumo ir nerodė jokio suinteresuotumo siekiant rasti abiem šalims priimtiną kompromisą dėl tarifo dydžio, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, jog pareiga bendradarbiauti ir derėtis iš atsakovės pusės buvo vykdoma tinkamai.

22.       Taigi, Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi yra konstatuoti atsakovės neteisėti veiksmai. Lietuvos apeliacinio teismo įsiteisėjusi 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-890-302/2021 įgijo res judicata galią. Vadinasi, šios civilinės bylos šalys nebegalėjo ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų. 

23.       Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija pakartotinai neanalizuoja ir nepasisako dėl apeliacinio ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, kurie yra konstatuoti Lietuvos apeliacinio teismo įsiteisėjusia nutartimi.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

24.       Kaip aukščiau minėtoje nutartyje nurodė Lietuvos apeliacinis teismas, konstatavus, kad atsakovė Širvintų rajono savivaldybė atliko neteisėtus veiksmus, siekiant įvertinti ieškinio reikalavimų pagrįstumą, aktualios tampa ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. žalos dydis ir priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.248 straipsnį skolininko kaltė preziumuojama.

25.       Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK                         6.247 straipsnis).

26.       Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje nuosekliai akcentuojama, jog CK                                  6.247 straipsnyje įtvirtinta lankstaus priežastinio ryšio samprata. Priežastinio ryšio lankstus taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2013).

27.       Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala gali atsirasti tiesiogiai ir galima situacija, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Pastaruoju atveju paprastai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Be to, pagal CK 6.247 straipsnį nereikalaujama, kad skolininko elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis; priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka įrodyti, kad skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2007; 2013 m. spalio     22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2013; kt.). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad pripažįstamas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti. Netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jai padidėti. Tačiau netiesioginis priežastinis ryšys kaip civilinės atsakomybės sąlyga neturi būti pernelyg nutolęs nuo neteisėto veiksmo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad svarstant, kokio laipsnio netiesioginis priežastinis ryšys yra svarbus civilinei atsakomybei, reikia vadovautis tuo, kad priežastinis ryšys yra civilinės atsakomybės sąlyga, jei nustatyta, kad žala yra neteisėtų veiksmų rezultatas. Tai reikštų, kad neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu turėjo įtakos žalai atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-52-701/2021 42–43 punktai ir juose nurodyta teismų praktika).

28.       Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl priežastinio ryšio egzistavimo, nurodė, kad teismas nevertino to, jog ne apeliantės, o UAB Širvintų autobusų parko veikla ir galimos pajamos turėjo sudaryti prielaidas ieškovei gauti tam tikrą pelną. UAB Širvintų autobusų parkui atsisakius ieškinio (pareikšto kartu su ieškove), buvo sumažintos šios bylos nagrinėjimo ribos (apimtis), kadangi UAB Širvintų autobusų parkas atsisakė savo reikalavimo į apeliantę. Atsižvelgiant į visų byloje dalyvaujančių asmenų (ieškovės, apeliantės ir UAB Širvintų autobusų parko) tarpusavio teisių ir pareigų struktūrą laikytina, kad UAB Širvintų autobusų parkui atsisakius ieškinio, o tuo pačiu reikalavimo dėl žalos atlyginimo iš apeliantės, buvo iš esmės užkirstas kelias ieškovei reikalauti nuostolių atlyginimo iš apeliantės dėl to, kad UAB Širvintų autobusų parkas patyrė nuostolių.

29.       Nagrinėjamoje byloje yra pateiktas įmonės ir jos turto perdavimo – priėmimo 2006 m. gruodžio 21 d. aktas (toliau – Aktas), kuriuo atsakovė Širvintų rajono savivaldybės administracija perdavė ieškovei UAB „AUTOVELDA“ įmonę UAB Širvintų autobusų parką Koncesijos sutarties tikslams įgyvendinti. Pagal Akto 1.1 punktą koncesininkui (ieškovei) atsakovė (suteikiančioji organizacija) perdavė 12 131 akciją, kurios sudarė 100 proc. UAB Širvintų autobusų parko įstatinio kapitalo. Iš šių nuostatų yra akivaizdu, kad koncesininkė tapo UAB Širvintų autobusų parko akcininke.

30.       Todėl apeliantės argumentai, kad ieškovės pajamos iš Koncesijos sutarties galėjo atsirasti tik tuo atveju, jeigu UAB Širvintų autobusų parkas būtų gavęs pelną, atitinkamai jį paskirstant ABĮ nustatyta tvarka, pripažintini pagrįstais.  

31.       Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas jau buvo nurodęs, jog koncesininkas pagal koncesijos sutartį prisiima visą ar didžiąją dalį su koncesijos veikla susijusios rizikos bei atitinkamas teises ir pareigas, o koncesininko atlyginimą už tokią veiklą sudaro tik teisės užsiimti atitinkama veikla suteikimas ir pajamos iš tokios veiklos ar tokios teisės suteikimas ir pajamos iš tokios veiklos kartu su atlyginimu, mokamu koncesininkui suteikiančiosios institucijos, atsižvelgiant į jos prisiimtą riziką (Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, įstatymo IX-1647, 2003 m. birželio 24 d. redakcija, galiojusi sutarties sudarymo metu). Todėl koncesininkui tenka įprastos verslo rizikos, pvz. tokios, kurios susijusios su galimu numatyti degalų kainų svyravimu, valdomo turto susidėvėjimo sukelto išlaidų poreikio ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-890-302/2021 35 punktas).

32.       Taigi, koncesininkas pagal koncesijos sutartį prisiima su koncesijos veikla susijusią riziką ir tai reiškia, kad koncesijos sutartimi nėra ir negali būti užtikrinama pelninga koncesininko veikla. Koncesininkui perduodamas pagal koncesijos sutartį valdyti ir (ar) naudoti valstybės, savivaldybės ir (arba) valstybės ar savivaldybės kontroliuojamų asmenų nuosavybės, patikėjimo teise valdomas ir (ar) naudojamas turtas turi būti valdomas ir (ar) naudojamas taip, kad būtų tenkinami ne vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas tarnautų visuomenės poreikiams (Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 8 dalis). Gavęs valdyti viešosios nuosavybės objektus, koncesininkas siekia gauti sau naudos ir tokį siekį privalo derinti su įpareigojimu valdyti jam perduotą turtą atsižvelgiant į visuomenės interesus. Asmeninės koncesininko naudos ir visuomenės poreikių derinimą valdant koncesijos sutartimi perduotą turtą atspindi ir Koncesijos sutarties 10.4 p. nuostata dėl tarifų, kurie turi užtikrinti paslaugos prieinamumą paslaugos gavėjams ir nebūti nuostolingi koncesininkui. Šios nuostatos įgyvendinimas neatsiejamas nuo sutarties 5.4 punkto įgyvendinimo, kadangi tiek paslaugos prieinamumas, tiek koncesininko veiklos pelningumas priklauso ir nuo vežimo tarifų, ir nuo maršrutų tinklo bei intensyvumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-890-302/2021 36 punktas).

33.       Susipažinus su Koncesijos sutarties sąlygomis yra nustatyta, kad už Koncesijos sutarties objekto naudojimą koncesininkė (ieškovė) suteikiančiai organizacijai (atsakovei) mokės sutartyje sulygtą koncesijos mokestį (Koncesijos sutarties 10.1 punktas). Tuo tarpu Koncesijos sutarties 7.2 punkte yra tiesiogiai įtvirtinta, kad koncesininko sukurtas turtas ir pajamos, gautos naudojant koncesijos objektą, nuosavybės teise priklauso koncesininkui. Koncesijos sutartis nenumatė daugiau jokių atlygių koncesininkui.

34.       Taigi, atsižvelgiant į nurodytą reglamentavimą, teismų praktiką ir Koncesijos sutarties nuostatas, nėra nustatyta, kad ieškovei pajamos būtų garantuotos iš Koncesijos sutarties vykdymo. Ieškovė pripažino, kad skirstytinas UAB Širvintų autobusų parko pelnas, į kurį galėtų pretenduoti ieškovė, neatsiejamas nuo UAB Širvintų autobusų parko rezultatų. Koncesijos sutartis nereglamentuoja, kokiu būdu toks gautas teigiamas rezultatas gali būti priskiriamas ieškovei. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad ieškovei buvo perduotos UAB Širvintų autobusų parko akcijos, ji Koncesijos sutarties galiojimo laikotarpiu laikytina UAB Širvintų autobusų parko akcininke. Tokiu būdu pagal ABĮ neigiamas rezultatas (gautas nuostolis) bendrovės akcininkams nepaskirstomas (ABĮ 59 straipsnio 6 dalis).

35.       Atkreiptinas dėmesys, kad byloje pateiktos UAB Širvintų autobusų parko finansinės ataskaitos rodo, kad, pavyzdžiui, 2014 ir 2015 metais bendrovė gavo grynojo pelno (atitinkamai              10 564 Eur ir  5 550 Eur), o 2016, 2017, 2018, 2019, 2020 ir 2021 metais bendrovės veiklos rezultatas buvo nuostolingas (atitinkamai -40 357 Eur, -58 176 Eur, -122 570 Eur, -               159 167 Eur, -100 807 Eur, -55 291 Eur). Ieškovės teigimu, paskutinį kartą keleivių vežimo tarifas buvo pakeistas 2010 m. kovo 31 d. Tarybos sprendimu Nr.1-70 nustatant 0,28 Lt (su PVM), kas atitinka 0,08 Eur, už kilometrą. Tačiau į tai, kad UAB Širvintų autobusų parko nuostolis nuo 2019 metų galiausiai pradėjo mažėti, pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti. Todėl daryti išvadą, kad UAB Širvintų autobusų parko veiklos nuostolingumą lėmė išimtinai tik atsakovės veiksmai nedidinant tarifo, nėra faktinio pagrindo.

36.       Nagrinėjamo ginčo kontekste, teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas priežastinį ryšį tarp atsakovės nebendradarbiavimo su ieškove dėl atitinkamų kainų ir tarifų nustatymo, privalėjo įvertinti, ar atsakovė turėjo pareigą didinti ginčo tarifus.

37.       Dėl Koncesijos sutarties 5.4 ir 10.4 punktų aiškinimo bei teisių ir pareigų, šalims nustatytų šiose nuostatose, apimties, jau yra pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-756-585/2020. Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad Koncesijos sutarties 5.4 ir 10.4 punktuose šalys sulygo derinti keleivių vežimo maršrutus ir jų kainas, kad keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutais paslauga būtų prieinama paslaugos gavėjams ir nebūtų nuostolinga koncesininkui, o tai reiškia, kad tuo atveju, jei didesnio tarifo prašanti šalis (koncesininkas) įrodytų, jog yra pagrindas didinti tarifą, atsakovė turėtų tokį klausimą atitinkamai spręsti (nutarties 39 punktas). 

38.       Tačiau vien tik pats faktas, kad ieškovė periodiškai teikdavo prašymus dėl tarifo padidinimo, nurodydama jos poreikius atitinkantį tarifo dydį (0,11 Eur už 1 kilometrą), savaime neleidžia konstatuoti, jog, nepatvirtindama konkretaus ieškovės nurodyto tarifo dydžio, atsakovė pažeidė bendrąją bendradarbiavimo pareigą bei pareigą derėtis dėl Koncesijos sutarties 10.4 punkte nustatyto kompromiso įgyvendinimo, kadangi atsakovė neturėjo pareigos nustatyti tik ieškovėms pelningus keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršruto tarifus.

39.       Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 2 punkte yra įtvirtina, kad viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų yra vietinių rinkliavų nustatymas. Pagal Vietos savivaldos įstatymo        16 straipsnio 2 dalies 37 punktą išimtinės savivaldybės tarybos kompetencija yra kainų ir tarifų už savivaldybės valdomų įmonių, biudžetinių ir viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė) teikiamas atlygintinas paslaugas ir keleivių vežimą vietiniais maršrutais nustatymas, centralizuotai tiekiamos šilumos, šalto ir karšto vandens kainų nustatymas (tvirtinimas) įstatymų nustatyta tvarka, vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifų nustatymas įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, kad savivaldybių tarybų teisė įstatymo nustatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas yra išimtinė savivaldybių tarybų konstitucinė kompetencija (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). 

40.       Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutais konkrečius tarifų dydžius nustato savivaldybių tarybos. Šie tarifų dydžiai peržiūrimi ne rečiau kaip kartą per metus, atsižvelgiant į vežimo sąnaudų, gautų pajamų pokyčius ir viešųjų paslaugų sutartyse tarp savivaldybių ir vežėjų numatytus įsipareigojimus. Atskiriems maršrutams gali būti nustatomi skirtingi tarifų dydžiai. Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtų įgaliojimų savivaldybės taryba negali perduoti jokiai kitai savivaldybės institucijai ar įstaigai. Iš nurodytos teisinio reguliavimo yra akivaizdu, kad, nors atsakovė ir pažeidė Koncesijos sutarties 10.4 punkte nustatytą pareigą bendradarbiauti ir derinti keleivių vežimo tarifus su koncesininku, visgi, tarifų nustatymas už keleivių vežimą vietiniais maršrutais yra išimtinė atsakovės tarybos kompetencija.

41.       Nagrinėjamoje byloje yra pateiktas 2018 m. birželio 28 d. Širvintų rajono savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 1-164 „Dėl keleivių vežimo tarifų nustatymo“, kuriame yra nurodyta jo apskundimo tvarka. Tiek šis, tiek iki šio sprendimo priimti Širvintų rajono savivaldybės tarybos sprendimai gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka.

42.       Nei iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO), nei iš nagrinėjamoje byloje esančių dokumentų, nenustatyta, kad ieškovė būtų teikusi skundą dėl bent vieno Širvintų rajono savivaldybės tarybos sprendimo dėl keleivių vežimo tarifų nustatymo. Ieškovė bandydama mažiausiai penkerius metus derėtis su atsakove ir nepasiekusi nei karto siekiamo derybų rezultato, neskundė nei vieno sprendimo dėl keleivių vežimo tarifų nustatymo ABTĮ tvarka. Ir nors Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-890-302/2021 pripažino šią aplinkybę ne itin reikšminga atsakovės neteisėtų veiksmų nustatymo kontekste, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė yra svarbi vertinant būtent priežastinio ryšio egzistavimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą, sprendžia, kad ieškovė tokiu būdu galimai leido jos teigiamiems nuostoliams didėti. Todėl atsakomybė dėl ieškovės galimai patirtų nuostolių negali būti perkeliama išimtinai vien tik atsakovei.

43.       Be to, šiuo atveju visi ieškovės patirti nuostoliai, kuriuos prašoma priteisti, turi būti tiesiogiai susiję su atsakovės neteisėtais veiksmais, o ne su kitomis aplinkybėmis, nepriklausiusiomis nuo atsakovės, pavyzdžiui, neefektyvia ūkine veikla, didelėmis administracinėmis sąnaudomis ir pan. Kaip matyti iš teismui teiktų procesinių dokumentų, ieškovė prašomus priteisti nuostolius apskaičiuoja iš visų gautų pajamų, vežant keleivius vietinio susisiekimo maršrutais, atimdamos išlaidas, susidariusias vežant keleivius vietinio susisiekimo maršrutais. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės nurodyti abstraktaus pobūdžio skaičiavimai savaime neįrodo aplinkybės, jog atsakovės neteisėti veiksmai buvo ieškovės nurodomų nuostolių atsiradimo priežastis, o ne paties koncesininko neefektyviai vykdoma ūkinė veikla.

44.       Byloje yra duomenys, patvirtinantys, kad ieškovė UAB „AUTOVELDA“ netinkamai vykdė savo pareigą investuoti į koncesijos objektą – įmonę UAB Širvintų autobusų parką, o konkrečiai į Širvintų autobusų stotį. Ir nors Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje         Nr.   e2-3184-934/2019 nepripažino, kad nurodytas pažeidimas gali būti pagrindas nutraukti Koncesijos sutartį, tačiau tai gali būti pagrindas išvadai, jog pati koncesininkė sutartį vykdė netinkamai, todėl privalo prisiimti nuostolių atsiradimo riziką.

45.       Be to, aplinkybę, kad atsakovės veiksmai nebuvo vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis, papildomai įrodo byloje nustatytos aplinkybės, jog per 2015 metus ieškovių nurodomas nuostolių dydis sudaro 6 045,40 Eur, tuo tarpu 2016 metais, galiojant tam pačiam tarifui (0,08 Eur / 1 km), nuostolių suma padidėjo iki 54 804,01 Eur, t. y. daugiau nei devynis kartus. Pasisakant šiuo aspektu, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-756-585/2020, buvo akcentuota, jog koncesininkas pagal koncesijos sutartį prisiima su koncesijos veikla susijusią riziką, o tai reiškia, kad koncesijos sutartimi nėra ir negali būti užtikrinama pelninga koncesininko veikla. Nustatydama tarifų dydžius, atsakovė neprivalo užtikrinti koncesininko neefektyvios veiklos pelningumo, t. y. sutartinis atsakovės įsipareigojimas veikti taip, kad nebūtų paneigtas koncesininko pelningumas, gali būti įgyvendinamas tik nesant duomenų apie neefektyvią koncesininko veiklą, jo ydingas nuostolius kuriančias verslo praktikas, įprasta verslo rizika nepateisinamus verslo valdymo sprendimus ir pan.

46.       Pažymėtina ir tai, kad pati ieškovė viso proceso metu įrodinėjo, jog jos nuostoliai atsirado dėl to, kad trečiasis asmuo UAB Širvintų autobusų parkas patyrė nuostolius, t. y. trečiojo asmens patirti nuostoliai sąlygojo tai, kad ieškovė (koncesininkė) patyrė nuostolius. Pavyzdžiui, ieškinyje ieškovė nurodė, kad UAB Širvintų autobusų parko veiklos rezultatų skaičiavimai rodo, jog 2015-2017 metais dėl atsakovės neteisėtų veiksmų sąlygota nuostolių suma sudaro 125 023,97 Eur; įvertinus šio nuostolio skaičiaus įtaką UAB Širvintų autobusų parko finansiniams rodikliams pagal metinės finansinės atskaitomybės duomenis ieškovė UAB „AUTOVELDA“ nustatė, kad 2015-2017 metais jai tenkanti reikalavimo dalis yra                              26 496,97 Eur. UAB Širvintų autobusų parko veiklos rezultatų skaičiavimai rodo, kad 2018-2021 metų laikotarpiu dėl atsakovės neteisėtų veiksmų sąlygota nuostolių suma sudaro          704 946,34 Eur; įvertinus šio nuostolio skaičiaus įtaką UAB Širvintų autobusų parko finansiniams rodikliams pagal metinės finansinės atskaitomybės duomenis ieškovė UAB „AUTOVELDA“ nustatė, kad 2018-2021 metais jai tenkanti reikalavimo dalis yra                            282 748,34 Eur. Iš to darytina išvada, kad UAB Širvintų autobusų parkui atsisakius reikalavimo iš atsakovės priteisti nuostolius, ieškovės reikalavimas atsakovei taip pat negalėjo būti tenkintas, nes ieškovė UAB „AUTOVELDA“ niekuomet nesikreipė į atsakovę dėl ginčo tarifų pakeitimo, o tai darė byloje savo reikalavimo atsisakęs UAB Širvintų autobusų parkas, tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tokią naujai paaiškėjusią aplinkybę, t.y., kad UAB Širvintų autobusų parkas savo reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo iš atsakovės atsisakė.

47.       Nagrinėjamu aspektu svarbu yra ir tai, kad ieškovė UAB „AUTOVELDA“ perimdama koncesijos objekto akcijas Koncesijos sutartyje numatytam laikotarpiui, būdama apdairia ir atidžia verslininke, atsižvelgdama į UAB Širvintų autobusų parko veiklos pobūdį, galėjo ir privalėjo numatyti, jog UAB Širvintų autobusų parko veikla gali būti nuostolinga. Jos patirti nuostoliai negali būti laikomi itin specifiniais, kurių ieškovė, kaip protinga verslininkė, negalėjo prognozuoti.

48.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad prieš tai išdėstyti byloje nustatyti faktai ir argumentai teikia pagrindą daryti išvadą, jog tarp atsakovės byloje nustatytų neteisėtų veiksmų (netinkamo bendradarbiavimo su ieškove nustatant keleivių vežimo tarifus) ir ieškovės patirtos žalos priežastinis ryšys ir neigiami padariniai yra pernelyg nutolę. 

49.       Civilinės atsakomybės prievolei konstatuoti būtinas jos sąlygų visetas: žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltė (išskyrus įstatyme nustatytus atsakomybės be kaltės atvejus) (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Nenustačius bent vienos būtinųjų sąlygų, civilinės atsakomybės prievolė negali būti konstatuota. Nagrinėjamu atveju nenustačius, kad tarp ieškovės patirtų nuostolių ir atsakovės neteisėtų veiksmų egzistuoja priežastinis ryšys, konstatuotina, jog ieškovės ieškinys negalėjo būti tenkintas, todėl atmestinas.

Dėl bylos procesinės baigties

50.       Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina išvadą, kad nuspręsdamas patenkinti ieškovės ieškinį visiškai, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė priežastinį ryšį reglamentuojančias teisės normas, todėl nepagrįstai nusprendė, kad ieškovės patirta žala yra priežastiniu ryšiu susijusi su atsakovės nustatytais neteisėtais veiksmais. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

51.       Kiti apeliacinio skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

52.       Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovės ieškinį atmetus, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, šalių patirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

53.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

54.       Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus ir ieškinį atmetus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra priteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

55.       Atsakovė Širvintų rajono savivaldybė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė iš viso 8 530,72 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, išlaidų dydis neviršija maksimaliai rekomenduojamų priteisti už atitinkamas teisines paslaugas sumų, nustatytų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), atitinka bylos apimtį, pobūdį, sudėtingumą ir laiko sąnaudas, todėl ieškinį atmetus priteistinos pilna apimtimi iš ieškovės.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

56.       Ieškovė UAB „AUTOVELDA“ pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame prašė iš atsakovės priteisti 3 697,76 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės skundas patenkintas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas, ieškovė neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK          98 straipsnio 1 dalis).

57.       Atsakovė Širvintų rajono savivaldybė pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame prašė iš ieškovės priteisti 847 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus.

58.       CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose. Kadangi atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodyto dydžio, jos priteistinos iš ieškovės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.  

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „AUTOVELDA“ (juridinio asmens kodas 254307510) 8 530,72 Eur (aštuonis tūkstančius penkis šimtus trisdešimt eurų ir 72 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovės Širvintų rajono savivaldybės (juridinio asmens kodas 188722373) naudai.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „AUTOVELDA“ (juridinio asmens kodas 254307510) 847 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atsakovės Širvintų rajono savivaldybės (juridinio asmens kodas 188722373) naudai.

Teisėjai                 Antanas Rudzinskas

Alma Urbanavičienė 

Žilvinas Terebeiza