Civilinė byla Nr. 3K-3-328/2013

Proceso Nr. 2-29-3-01225-2011-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

95.7; 30.4.1 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2013 m. birželio 14 d.

Vilnius

 

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, kasacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio apginti viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, A. Š. , R. Š. , V. K. , K. K. , G. L. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, administracinių aktų panaikinimo, restitucijos taikymo (tretieji asmenys – Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir V. R.) bei atsakovų A. Š. , V. Š. , V. K. , K. K. , G. L. , R. Š. priešieškinį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas prašo: pripažinti negaliojančiomis sutartis, kuriomis A. Š. perleido R. Š., G. L. ir V. K. teisę atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų S. Š. ir E. Š. Mažeikių rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, turėtą žemę; panaikinti Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus parengtas pažymas dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, Telšių apskrities viršininko parengtas išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, Telšių apskrities viršininko priimtus įsakymus ir sprendimus, kuriais R. Š. , G. L. ir V. K. suformuoti sklypai ir atkurtos nuosavybės teisės į buvusių savininkų S. Š. ir E. Š. valdytą žemę; taikyti restituciją.

Ieškovas nurodė, kad, atkuriant nuosavybės teises į buvusių savininkų S. Š. ir E. Š. žemę, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 29 d. redakcija) (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio ir 10 straipsnio 4 dalies nuostatos: iš pateiktų dokumentų matyti, kad S. Š. ir E. Š. bei A. Š. tėvai – S. Š. ir O. Š. , yra ne tie patys asmenys; nėra jokių kitų duomenų, kurių pagrindu A. Š. būtų priskiriamas Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą; neturėdamas teisių į buvusių savininkų S. Š. ir E. Š. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, A. Š. negalėjo jų niekam perleisti.

Atsakovas A. Š. pareiškė priešieškinį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad jo tėvai O. Š. ir S. Š. po jų santuokos 1939 m. gegužės 2 d. iš A. S. gavo 12 ha žemės, esančios Mažeikių rajono (duomenys neskelbtini) kaime, ir ją nuosavybės teise valdė iki visuotinės žemės nacionalizacijos, nustatymo, tačiau vėliau priešieškinio atsisakė.

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2012 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį atmetė, o civilinės bylos dalį dėl priešieškinio nutraukė. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 24 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teismai, įvertinę bylos faktines aplinkybes, vadovaudamiesi Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktu, padarė išvadą, jog A. Š. yra pretendentas, turintis teisę atkurti nuosavybės teises į A. S. turėtą žemę. Atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras ir kt., v. J. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-216/2008, teismas sprendė, kad aplinkybė, jog pirminiame 1991 m. spalio 28 d. prašyme atkurti nuosavybės teises A. Š. kaip buvusį žemės savininką nurodė ne A. S., bet jo dukterį ir savo motiną O. Š. (S.), nėra esminė, nes jis pats galėtų būti pretendentu atkurti nuosavybės teises į A. S. Mažeikių apskrities Viekšnių valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime valdytą 25,22 ha žemės. A. S. mirė 1940 m. rugpjūčio 2 d., t. y. žemės nacionalizacijos metu, todėl pagal Įstatymo 1 straipsnio 2 dalį jis buvo nekilnojamojo turto savininkas. Ieškovas neneigia, kad A. Š. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į šią žemę. Pagal Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. vasario 27 d. pateiktą išvadą visi reikalingi dokumentai tam, kad būtų atkurtos A. Š. nuosavybės teisės, yra pateikti. Šie dokumentai patvirtina tiek valdymo faktą, tiek giminystės ryšį, ir jokie terminai nepraleisti. Teismai sprendė, kad pagrindas konstatuoti administracinių aktų atkurti nuosavybės teises į žemę negaliojimą, taip pat viešojo intereso pažeidimą būtų tada, jeigu būtų nustatyta, kad A. S. nebuvo žemės, į kurią ginčijamais administraciniais aktais atkurta nuosavybės teisė, savininkas. Teismai pažymėjo, kad pretendentai atkurti nuosavybės teises, tinkamai išreiškę savo valią, gali pagrįstai tikėtis, jog nuosavybės teisės jiems bus atkurtos laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, nepažeidžiant teisės aktų nustatytų procedūrų. Nagrinėjamu atveju šias procedūras pažeidė Telšių apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos tarnybos pareigūnai. Ieškovo įvardytas nuosavybės teisių atkūrimo tvarkos pažeidimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti ginčijamus administracinius aktus negaliojančiais, nes, pakartojus nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą iš naujo, atsakovui A. Š. iš naujo būtų atkurtos nuosavybės teisės į tą pačią žemę. Kartojant nuosavybės teisės atkūrimo procesą valstybė patirtų kur kas didesnę žalą, o rezultatas liktų tas pats. Tikroji teisės paskirtis – ieškoti įvairių asmenų interesų, taip pat privačių asmenų teisių ir viešojo intereso pusiausvyros, todėl teismai sprendė, kad nagrinėjamu atveju jie negali ginti viešojo intereso prokuroro pasirinktu aspektu, nepaisydami kitų byloje dalyvaujančių asmenų (atsakovų) teisėtų interesų ir lūkesčių, kurie taip pat yra viešojo intereso dalis.

 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas  prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d.  nutartį bei priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai turi patvirtinti ne tik nuosavybės teisę į žemę apskritai, bet ir į konkretizuotą objektą. Siekiant įvertinti, ar po ginčijamų administracinių aktų panaikinimo iš naujo vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procesą, atsakovams G. L. , V. K. ir R. Š. nuosavybės teisės galėtų būti atkuriamos tokiu pačiu būdu, kaip jos buvo atkurtos, t. y. suteikiant šiems asmenims neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius miško sklypus, turėtų būti žinoma A. S. priklausiusios žemės vieta, ir nustatyta, ar ji priskirta valstybės išperkamai žemei. Teigti, kad nuosavybės teisės bus atkurtos į tą patį žemės sklypą, negalima jau vien todėl, kad, panaikinus administracinius aktus, žemė bus grąžinta į laisvos žemės fondą ir sklypai formuojami ir perduodami asmenims pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eiliškumą.

2. Teismai, gindami privačių asmenų interesus, nepagrįstai sureikšminę teisėtų lūkesčių apsaugos principą, ignoravo kitą principą – iš neteisės negali atsirasti teisė, taip paneigdami viešojo intereso viršenybę.

3. Teismai pažeidė su įrodymų vertinimu susijusias taisykles, ir tai lėmė neteisingo sprendimo priėmimą. Teismai nevertino Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. vasario 27 d. išvados, kurioje nurodoma, kad siekiant atkurti A. Š. nuosavybės teises į buvusio savininko A. S. nuosavybės teisėmis valdytą žemę būtina kartografuoti visus A. S. turėtus žemės sklypus ir S. Š. bei E. Š. iki nacionalizacijos valdytą žemę. 1940 m. vasario 5 d. A. S. testamente nurodytas 12 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini) kaime.

 

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

Dėl viešojo intereso sampratos ir gynimo

 

Nagrinėjamoje byloje prokuroras pareiškė ieškinį, siekdamas apginti viešąjį interesą. Teisės aktuose nepateikta universalios ir aiškios viešojo intereso apibrėžties. Paprastai viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją viešasis interesas – tai visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Jis suprantamas kaip objektyviai egzistuojantis teisėtas asmens ar asmenų grupės lūkestis, kurį asmuo (asmenų grupė) puoselėja teisinėje valstybėje ir kuris išeina už privataus intereso ribų. Viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Viešasis interesas gali egzistuoti įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, be to, yra dinamiškas, kintantis, todėl neįmanoma iš anksto numatyti ir apibrėžti visų viešojo intereso atvejų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Agrolitas-Service” v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-555/2010; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. G. v. Kauno apygardos prokuratūra, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, bylos Nr. 3K-3-501/2012). Taigi teismas kiekvieną kartą turi ad hoc nustatyti viešojo intereso buvimo faktą.

CPK 49 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikia prokurorui teisę spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar ne. Dėl to kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, kai nustato tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Tam, kad viešasis interesas būtų ginamas, nepakanka, kad tam tikri teisiniai santykiai pagal savo turinį patektų į viešojo intereso veikimo sritį. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar egzistuoja pagrindas prokurorui kreiptis į teismą siekiant viešojo intereso pažeidimo pašalinimo, būtina nustatyti, ar viešasis interesas realiai buvo pažeistas, t. y. ar visuomenė (arba tam tikra jos dalis) patyrė žalą ar kitokius neigiamus padarinius, taip pat turi būti įvertinamas atitinkamo pažeidimo pobūdis ir mastas. Be to, teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas tenkinti ieškinį, susijusį su viešojo intereso  pažeidimu, turi įvertinti, ar iš tiesų prokuroras turėjo pagrindą kreiptis į teismą su ieškiniu viešajam interesui ginti, bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, prokuroro reikalavimo patenkinimas prisidėtų prie viešojo intereso apsaugos, ar tokiu atveju nebus pažeista pusiausvyra tarp viešojo intereso apsaugos bei atskirų asmenų teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo. Atskirais atvejais gali būti svarbu ir teismai turi įvertinti, ar viešasis interesas gali būti apgintas tik taip, kaip prašoma ginčo atveju, ar toks būdas yra efektyviausias, ar ginant viešąjį interesą kaip prioritetinį nenukentės kito asmens ar net daugelio asmenų teisėti interesai, ar toks viešojo intereso gynimas vienoje srityje nelems jo pažeidimo kitose srityse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Klaipėdos miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-40/2013).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras teigia, kad buvo pažeistos nuosavybės teisių į žemę atkūrimą reglamentuojančios įstatymo nuostatos, nes nuosavybės teisės atsakovui A. Š. galėjo būti atkurtos ne į jo motinos O. Š. (S.), bet į šios tėvo A. S. žemę. Ieškovo nuomone, teismai nepagrįstai negynė viešojo intereso, gindami privačių asmenų interesus, nepagrįstai sureikšminę teisėtų lūkesčių apsaugos principą, ignoravo principą „iš neteisės negali atsirasti teisė“. Ieškovas tvirtina, kad ginamo viešojo intereso apsaugai svarbu užtikrinti, jog dokumentai, sudarantys pagrindą atkurti nuosavybės teises, patvirtintų ne tik nuosavybės teisę į žemę apskritai, bet ir į konkretizuotą objektą. Dėl to, siekiant atkurti A. Š. nuosavybės teises į buvusio savininko A. S. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, iš naujo vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procesą, būtina kartografuoti visus A. S. turėtus žemės sklypus ir S. Š. bei E. Š. iki nacionalizacijos valdytą žemę, ginčo žemę grąžinti į laisvos žemės fondą ir sklypus formuoti iš naujo bei perduoti asmenims pagal įstatyme nustatytą eiliškumą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas nuostatas dėl sąlygų ir reikalavimų, kurių turi būti laikomasi reiškiant ieškinį dėl viešojo intereso gynimo, pažymi, kad vien ta aplinkybė, kad nagrinėjama byla yra susijusi su nuosavybės teisių atkūrimo teisiniais santykiais, savaime nėra pakankamas pagrindas prokurorui pareikšti ieškinį teisme ginant viešąjį interesą, neįvertinus, ar šis realiai buvo pažeistas, kokios ir kieno teisės faktiškai buvo pažeistos, atitinkamo pažeidimo pobūdžio ir masto, ar toks viešojo intereso gynimas nelems kitų asmenų teisėtų interesų pažeidimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis prokuroras v. G. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-306/2009 pažymėjo, kad, spręsdamas klausimą, ar yra viešasis interesas konkrečioje byloje dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, teismas turi analizuoti visas svarbias bylos aplinkybes. Nurodytoje byloje kasacinis teismas sprendė, kad netgi tai, jog pažeista  asmens nuosavybės teisė buvo atkurta ne specialiojo įstatymo (t. y. Piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo) nustatyta tvarka, savaime nereiškia, kad egzistuoja viešasis interesas, sudarantis pagrindą iš asmens išreikalauti nekilnojamąjį turtą. Turi būti įrodyta, kad asmuo neteisėtai įgyvendino jam nepriklausančią teisę. Galimos situacijos, kai nekilnojamąjį turtą nuosavybės teise įgyja asmuo, pagrįstai pretendavęs atkurti nuosavybės teises, tačiau ne specialiojo įstatymo nustatyta tvarka. Tokiu atveju bus neteisinga, nepagrįsta, nelogiška ir neracionalu išreikalauti iš asmens turtą viešojo intereso sumetimais tiesiog tam, kad būtų įvykdytas to paties asmens pažeistų nuosavybės teisių atkūrimas specialiojo įstatymo nustatyta tvarka. Tai aiškintina tuo, kad pats savaime procedūrų atlikimas pagal Piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą nėra šio įstatymo tikslas. Šio įstatymo tikslas – atkurti pažeistas asmens nuosavybės teises, jeigu jos pažeistos ir jokiu kitu būdu neatkurtos.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas A. Š. nuo 1991 metų siekė nuosavybės teisių atkūrimo. Byloje nėra ginčo dėl atsakovo teisės atkurti nuosavybės teises. Šią aplinkybę bylos nagrinėjimo metu patvirtino tiek ieškinį pareiškęs prokuroras, tiek Nacionalinė žemės tarnyba, nurodžiusi, kad jis, nepraleisdamas nustatytų terminų, pateikė visus reikalingus dokumentus nuosavybės teisėms atkurti. Prokuroro ieškinys dėl viešojo intereso gynimo pareikštas praėjus daugiau kaip dešimčiai metų nuo nuosavybės teisių atkūrimo.

Bylą nagrinėdami pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai konstatavo, kad 1997 m. Akmenės rajono (duomenys neskelbtini) kaimo savininkų turėtos žemės nuosavybės teisei atstatyti ribų nustatymo plane buvusio savininko O. S. –Š. ir S. Š. žemės ribos ir vieta nebuvo kartografuota, tačiau, 2011 m. rugpjūčio 11 d. vykdant žemės, į kurią pretendavo atkurti nuosavybės teises A. Š. , kartografavimą, liudininkų parodymais kartografuoto sklypo ribos bei išvardytų besiribojančių buvusių žemės savininkų pavardės buvo pažymėtos 1997 m. ribų nustatymo plane; iki tol toje plano vietoje joks kitas savininkas nenustatytas ir natūra nuosavybės teisės niekam neatkurtos; 2011 m. rugpjūčio 11 d.  kartografuoto O. S. –Š. ir S. Š. buvusios žemės sklypo vieta ir ribos atitinka Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių žemėtvarkos skyriaus 2011 m. balandžio 27 d. kartografuoto žemės sklypo ribas ir vietą. Atsižvelgdami į tai, kad (duomenys neskelbtini) kaime 10,73 ha žemės buvo asmeninio ūkio žemė, priskirta valstybės išperkamai, teismai sprendė, jog tikėtina, kad, nuosavybės teisių atkūrimo procedūras atlikus iš naujo, teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą padariniai  būtų tie patys, t. y. nuosavybės teisė būtų atkurta į tą patį žemės sklypą, tuo pačiu būdu ir tam pačiam pretendentui.

Taigi byloje nekonstatuota faktų, kad nuosavybės teisė būtų atkurta iš esmės pažeidžiant nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus: nuosavybės teisė atkurta turinčiam šią teisę asmeniui; žemėje, kurioje suformuoti sklypai, neribojamas nuosavybės teisių atkūrimas; nenustatyta, kad, prokuroro ginčijamais administraciniais aktais atkuriant nuosavybės teises, būtų pažeistos konkrečių asmenų teisės. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, prokuroro reiškiamas ieškinys, iš esmės neginčijant atsakovo teisės atkurti nuosavybės teises, yra formalus, neatitinka šalių interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Tikimybė, kad atsakovams suteikti žemės sklypai gali būti pakeisti sklypais kitoje vietoje, nesant duomenų, jog suteikus juos atsakovams dabartinėje vietoje, buvo pažeistos kieno nors teisės ar interesai, įvertinus kasatoriaus nurodomus kaip būtinus atlikti veiksmus ir sąnaudas jiems, pati savaime nėra tokia vertybė, kurios siekimas būtų viešasis interesas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad išdėstytos priežastys, patvirtinančios viešojo intereso nagrinėjamoje byloje neįrodymą, o ne vien atsakovų teisėtų lūkesčių apsauga buvo teismų motyvas netenkinti prokuroro ieškinio. Be to, teismai pagrįstai atsižvelgė į vieną iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų – kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs civilines teises. Byloje nustatyta, kad atsakovas turėjo teisę atkurti nuosavybės teises, o prokuroro nurodomus nuosavybės teisių atkūrimo proceso pažeidimus padarė atitinkamų valstybės institucijų darbuotojai.

Prokuroras, pareikšdamas ieškinį viešajam interesui ginti, turėjo įvertinti konkrečios situacijos aplinkybių visumą ir įrodyti, kad jo nurodomi tam tikri nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų pažeidimai, atsižvelgiant į tai, kad valstybė iš esmės neginčija atsakovo teisės atkurti nuosavybės teises, iš tiesų pažeidžia viešuosius interesus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad prokuroras šių aplinkybių ir susijusių interesų pusiausvyros tinkamai neįvertino, bei neįrodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūros kartojimas konkrečiu atveju prisidėtų prie viešojo intereso apsaugos, nes, tenkinus ieškinį ir panaikinus ginčijamus sandorius bei administracinius aktus vien tam, kad būtų pakartotos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, taip dar labiau užtęsiant atsakovų teisių įgyvendinimo procesą, ir, tikėtina, pasiekiant iš esmės tą patį rezultatą, viešasis interesas nebūtų apgintas, priešingai – būtų pažeistas viešasis interesas kuo greičiau atkurti pažeistas nuosavybės teises, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, teisėtų lūkesčių apsaugą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę nagrinėjamos bylos aplinkybes, pagrįstai padarė išvadą, jog ieškinį viešajam interesui ginti pareiškęs prokuroras nepagrindė jo pažeidimo, todėl šių teismų procesinių sprendimų, kuriais ieškinys atmestas, panaikinti ar keisti nėra pagrindo (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

 

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

 

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 109,17 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis, 96¹ straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros (kodas 291884920) 109,17 Lt (vieną šimtą devynis litus 17 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                Gražina Davidonienė

 

 

Sigitas Gurevičius

 

 

                                                                                             Antanas Simniškis