Civilinė byla Nr. 2A-548/2013

              Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00205-2011-6

              Procesinio sprendimo kategorijos:

              16.1; 16.6.; 16.7. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Multiidėja“ ir atsakovės I. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimo ir 2012 m. sausio 10 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4168-340/2010 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Multiidėja“ ieškinį atsakovei I. S. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – J. S..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Multiidėja“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės I. S. 18 227,67 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. atsakovė dirbo UAB „Multiidėja“ vyriausiąja dizainere, o 2007-2008 m. laikinai ėjo ieškovo vadovės pareigas. Nuo 2007 m. sausio 23 d. iki 2009 m. sausio 26 d. atsakovei, kaip atskaitingam įmonės asmeniui, mokėjimo pavedimais per banką buvo išmokėta 41 680 Lt suma, skirta atsiskaityti su ieškovo tiekėjais. Be to, 2008 m. kovo 21 d. ir 2008 m. balandžio 14 d. atsakovė, kaip ieškovo atskaitingas asmuo, priėmė iš dviejų įmonių 1 455 Lt, tačiau neįnešė jų į ieškovo kasą. Pagal ieškovo bankroto administratoriui perduotus finansinius dokumentus (avanso apyskaitas, tiekėjų išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius) atsakovė įmonės reikmėms panaudojo 24 907,33 Lt sumą, o likusios 18 277,67 Lt sumos įmonei negrąžino. Ieškovo teigimu, atsakovė pasisavino dalį ieškovui priklausančių lėšų veikdama tyčia ir laikinai eidama ieškovo vadovės pareigas, dėl ko ieškovui padarytą žalą privalo atlyginti visiškai (DK 246 straipsnis, 255 straipsnio 1 ir 5 punktai).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovės 3 469,74 Lt žalos atlyginimo, o likusią ieškinio dalį atmetė, pakeitė byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, areštuoto turto mastą sumažinant iki 3 469,74 Lt, priteisė valstybei iš atsakovės 104,07 Lt žyminio mokesčio ir 16,45 Lt dokumentų siuntimo išlaidų. Teismas nustatė, kad atsakovė buvo priimta dirbti į vyr. dizainerės pareigas neterminuotai nuo 2006 m. rugpjūčio 31 d., nuo 2009 m. lapkričio 19 d. jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos. Pažymėjo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog atsakovė tyčia neatsiskaitė už 18 227,67 Lt jai atsiskaitytinai perduotų įmonės lėšų, todėl šį visiškos materialinės atsakomybės pagrindą laikė neįrodytu. Teismo vertinimu, nesant įmonės akcininkų sprendimo skirti atsakovę įmonės direktore (arba laikinai eiti direktorės pareigas), faktas, kad atsakovė pasirašinėjo atskirus įmonės dokumentus, neįrodo, jog ji tikrai ėjo direktorės pareigas 2007-2008 m. ir prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už jai patikėtas įmonės lėšas ir turtą. Teismas nurodė, kad atsakovės paaiškinimus, jog ji pasirašinėjo atskirus bendrovės dokumentus, kaip laikinai einanti direktorės pareigas, akcininkei ir direktorei J. S. paprašius, patvirtina 2006 m. gruodžio 28 d. atsakovei išduotas įgaliojimas pasirašyti sutartis, perkant ar parduodant prekes ir atsiimant PVM sąskaitas faktūras. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovo nurodyta aplinkybė, jog atsakovė galimai laikinai ėjo direktorės pareigas 2007-2008 m., dar nereiškia, kad jai besąlygiškai gali būti taikoma visiška materialinė atsakomybė. Su atsakove nebuvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Įmonės direktoriaus pareiginės instrukcijos 4 skirsnis bendrovės direktoriaus visiškos materialinės atsakomybės taip pat nenumatė. Ši instrukcija numatė direktoriaus atsakomybę įmonei už dėl jo kaltės padarytus nuostolius, tačiau nagrinėjamu atveju įmonei priklausančios lėšos buvo atsiskaitytinai pervedamos atsakovei 2007-2009 m. kaip bendrovės vyr. dizainerei medžiagų ir priemonių, reikalingų bendrovės veiklai, pirkimui, t. y. pinigų pervedimas ir pareiga atsiskaityti už jų panaudojimą buvo tiesiogiai susijusi su atsakovės, kaip vyr. dizainerės, darbo funkcijomis, todėl kaip įmonės darbuotoja, ji atsakė už perduotas jai materialines vertybes ribotos materialinės atsakomybės pagrindais (DK 254 straipsnis). Teismas sprendė, kad ieškovo pateikti įrodymai: 2007 m. sausio 1 d. – 2008 m. gruodžio 31 d. banko sąskaitos išrašas ir įrodymai apie šių lėšų panaudojimą įmonės reikmėms įrodo, jog į atsakovės sąskaitą atsiskaitytinai buvo pervesta 43 135 Lt įmonės lėšų, iš jų 18 277,67 Lt panaudojimas nėra pateisintas, t. y. įmonei padaryta žala. Buhalterinių duomenų apie visišką atsiskaitymą už atsakovei perduotas lėšas byloje nėra, tuo tarpu vien tas faktas, kad įmonės direktorė J. S. 2009 m. neturėjo materialinių pretenzijų atsakovei, neįrodo, jog skola įmonei buvo padengta. Pateikti buhalteriniai dokumentai patvirtina, kad atsakovę ir įmonės direktorę siejo pasitikėjimo santykiai – atsakovė, veikdama kaip laikinai einanti įmonės direktorės pareigas (nors, kaip pati teigė, nebuvo paskirta eiti tokias pareigas) pasirašė bendrovės 2006-2007 m. balansus, 2007 m. rugpjūčio 20 d. priėmė įsakymą išleisti J. S. vaiko priežiūros atostogų ir pan. Teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad materialinių pretenzijų neturėjimas prieš suteikiant atsakovei vaiko priežiūros atostogas nereiškia, jog atsakovei perduotų lėšų panaudojimas buvo patikrintas ir atsakovė išėjo iš darbo visiškai atsiskaičiusi su bendrove. Teismas iš atsakovės priteisė trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio žalos atlyginimą (DK 254 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 10 d. papildomu sprendimu nusprendė priteisti ieškovui iš atsakovės 81,32 Lt bylinėjimosi išlaidų, ieškovo patirtų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir procesinių dokumentų įteikimo trečiajam asmeniui.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė I. S. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė visų atsakovės materialinės atsakomybės sąlygų, todėl ieškovo ieškinys net iš dalies negalėjo būti patenkintas. Pats teismas pažymėjo, kad įrodymų, jog atsakovė tyčia neatsiskaitė už 18 227,67 Lt jai perduotų lėšų, ieškovas nepateikė. Teismui pripažinus, kad neįrodyta viena iš materialinės atsakomybės sąlygų, skundžiamu sprendimu iš atsakovės negalėjo būti priteista atitinkamo dydžio žala, kadangi materialinei atsakomybei kilti apskritai būtinas visų sąlygų buvimas.

2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 26 punktu, tuometinė bendrovės direktorė, 2009 m. lapkričio mėn. atsakovę išleidus vaiko priežiūros atostogų, arba bankroto administratorius, perėmęs bendrovės dokumentaciją, turėjo paskirti inventorizacijos komisiją ir atlikti inventorizaciją, kurios metu būtų surašytas inventorizacijos apyrašas ir nustatytas pinigų trūkumas, jei toks buvo, ar perteklius. Be to, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities skyriaus specialistui atlikus BUAB „Multiidėja“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą (2011 m. vasario 15 d. specialisto išvada Nr. 5-1/22), nebuvo nustatytas lėšų trūkumas, taip pat nenustatyta, kad bendrovės lėšos, perduotos atsakovei, buvo panaudotos netinkamai ar nepanaudotos apskritai. Todėl daryti išvadą, kad bendrovei buvo padaryta žala nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

3. Nuo pat atsakovės išėjimo vaiko priežiūros atostogų (2009 m. lapkričio mėn.) iki ieškinio teismui pateikimo dienos (2011 m. sausio mėn.), atsakovei nebuvo pareikštos jokios bendrovės pretenzijos dėl lėšų panaudojimo ar netinkamo jų panaudojimo. Tai reiškia, kad atsakovė vaiko priežiūros atostogų išėjimo dieną buvo materialiai atsiskaičiusi su ieškovu.

4. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė buvo paskirta laikinai eiti direktorės pareigas. Bendrovei priklausančios lėšos buvo pervedamos atsakovei, kaip bendrovės vyr. dizainerei, medžiagų ir priemonių, reikalingų bendrovės veiklai pirkimui, t. y. pinigų pervedimas ir pareiga atsiskaityti už jų panaudojimą buvo tiesiogiai susijusi su atsakovės, kaip vyr. dizainerės, darbo funkcijomis, dėl ko nagrinėjamu atveju atsakovės materialinė atsakomybė už jai perduotas materialines vertybes, būtų galima tik ribotos atsakomybės pagrindais. Byloje nėra duomenų, kad su atsakove būtų buvusi sudaryta materialinės atsakomybės sutartis, ką patvirtino ir pats ieškovas, dėl ko nėra jokio pagrindo reikalauti atlyginti žalą, kadangi atsakovė nebuvo materialiai atskaitingas asmuo.

Ieškovas BUAB „Multiidėja“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl fakto, ar atsakovė laikinai ėjo ieškovo vadovės pareigas. Byloje esantis 2006 m. gruodžio 28 d. įgaliojimas, įvairaus pobūdžio atsakovės pasirašytos sutartys su trečiaisiais asmenimis, kasos pajamų orderio kvitai, pinigų priėmimo kvitai ir kt., patvirtina, kad atsakovė vykdė išorines juridinio asmens valdymo organo funkcijas, t. y. atstovavo juridinį asmenį šiam turint santykių su trečiaisiais asmenimis. Byloje esančios atsakovės pasirašytos darbo sutartys, bendrovės darbuotojų pareiškimai, adresuoti atsakovei, kaip laikinai einančiai direktorės pareigas, atsakovės pasirašyti bendrovės finansinės atskaitomybės (už 2006-2007 m.) dokumentai, atsakovės, kaip laikinai einančios direktorės pareigas, pasirašyti įsakymai, patvirtina, kad atsakovė vykdė vidines juridinio asmens valdymo organo funkcijas ir atliko veiksmus, kurių neapėmė 2006 m. gruodžio 28 d. įgaliojimas, tačiau teismas šių įrodymų nevertino. Atsakovė 2011 m. lapkričio 16 d. teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu teigė, kad pasirašinėti kiekvieną dokumentą jos prašė bendrovės akcininkė, kuri realiai viskam vadovavo ir tvarkė įmonės kasą. Apelianto į bylą pateikti 2007 m. sausio 17 d., 2007 m. sausio 19 d. kasos pajamų orderiai ir 2008 m. gruodžio 2 d. kasos išlaidų orderiai yra pasirašyti atsakovės kaip kasininkės, o byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tuometinė bendrovės akcininkė ir direktorė J. S. nuo 2007 m. sausio 25 d. iki 2007 m. kovo 2 d. buvo nedarbinga, nuo 2007 m. balandžio 16 d. iki 2007 m. rugpjūčio 19 d. buvo nėštumo ir gimdymo atostogose, o nuo 2007 m. rugpjūčio 20 d. iki 2010 m. birželio 10 d. jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos. Šie įrodymai patvirtina, kad tuometinė bendrovės akcininkė ir direktorė realiai bendrovėje jokių funkcijų nevykdė. Be to, 2011 m. lapkričio 16 d. pirmosios instancijos teismo posėdžiu metu atsakovė nesugebėjo paaiškinti, kodėl pasirašinėjo dokumentus kaip laikinai einanti direktorės pareigas.

2. Dėl visiškos materialinės atsakomybės taikymo atsakovei. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal DK 255 straipsnio 5 punktą darbuotojui, kuris yra juridinio asmens valdymo organo narys, taikoma visiška materialinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2008). Su bendrovės vadovu gali būti sudaroma jo visiškos materialinės atsakomybės sutartis (ABĮ 37 straipsnio 4 dalis), tačiau tai nėra pareiga. Visiškos materialinės atsakomybės sutarties pasirašymas su bendrovės vadovu ar jos nepasirašymas neturi reikšmės sprendžiant ginčą dėl jo atsakomybės už ieškovui padarytos žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neatsižvelgė į tai, kad lėšos atsakovei buvo pervedamos kaip juridinio asmens valdymo organui, kuris atliko vidines šio juridinio asmens valdymo organo funkcijas. Į bylą apelianto pateiktos darbo sutartys patvirtina, kad įmonė buvo nedidelė, todėl atsižvelgiant į įmonės veiklos specifiką, lėšos prekėms pirkti buvo pervedamos vienam asmeniui – bendrovės vadovui. Šį faktą patvirtina ir apelianto į bylą pateikta pažyma apie UAB „Multiidėja“ atskaitingus asmenis bei po atsakovės laikinai ėjusios UAB „Multiidėja“ direktorės pareigas N. S. parašai ant buhalterinės apskaitos dokumentų.

3. Dėl atsakovės padarytos neteisėtos veikos kaltės formos. Pirmosios instancijos teismas iš viso neanalizavo, kokia kaltės forma pasireiškė atsakovės neteisėta veika. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovė iš pradžių įsiskolinimo apeliantui neturėjo, tačiau vėliau jis ėmė nuosekliai didėti. Atsakovė yra aukštąjį išsilavinimą turinti moteris, kuri daugiau kaip dvejus metus laikinai ėjo bendrovės direktorės pareigas ir pasirašinėjo finansinius dokumentus kaip bendrovės kasininkė, todėl ji privalėjo būti susipažinusi su buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais, bendrovės direktoriaus pareigine instrukcija ir vidaus darbo tvarkos taisyklėmis bei negalėjo nežinoti, kad nepanaudotas bendrovės reikmėms pinigines lėšas reikia grąžinti bendrovei. Atsakovės padaryta neteisėta veika pasireiškė apeliantui priklausančių lėšų pasisavinimu. Pinigų pasisavinimas kaip neteisėta veika yra sąmoningas valinis veiksmas, kuris galimas tik tyčia, t. y. asmuo, pasisavindamas pinigines lėšas supranta savo veikos žalingumą ir numato šios veikos padarinius. Atsakovė viso civilinės bylos nagrinėjimo teisme metu laikėsi nenuoseklios pozicijos. 2011 m. birželio 7 d. teismo posėdžio metu atsakovės atstovas teigė, kad atsakovei pervestos lėšos buvo darbo užmokestis, 2011 m. rugsėjo 14 d. teismo posėdžio metu atsakovės atstovas iškėlė versiją, kad atsakovei pervestos lėšos buvo atlygis už autorines sutartis, tuo tarpu 2011 m. lapkričio 16 d. teismo posėdžio metu pati atsakovė apskritai tvirtino, kad ji įmonei nėra skolinga, nors jokių tai pagrindžiančių įrodymų visos civilinės bylos nagrinėjimo metu nepateikė.

Ieškovas BUAB „Multiidėja“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 10 d. papildomą teismo sprendimą panaikinti. Nurodo, kad papildomą sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė tuo metu, kai teismui jau buvo pateikti apeliaciniai skundai dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimo. Taigi, priimdamas skundžiamą papildomą sprendimą, pirmosios instancijos teismas žinojo, kad minėtas teismo sprendimas yra neįsiteisėjęs, todėl paskirstyti bylinėjimosi išlaidų neturėjo teisės. Papildomo sprendimo priėmimo metu nebuvo aiškus civilinės bylos išnagrinėjimo rezultatas.

Atsakovė I. S. atsiliepimu į ieškovo BUAB „Multiidėja“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad teismas teisingai vertino, jog nėra įrodyta aplinkybė, kad atsakovė laikinai ėjo direktorės pareigas, kadangi byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog ji šias pareigas ėjo. Šiuo atveju iš Juridinių asmenų registro išrašo matyti, kad atsakovė niekada nėjo UAB „Multiidėja“ vadovo pareigų. Bendrovei priklausančios lėšos buvo pervedamos atsakovei, kaip bendrovės vyr. dizainerei, medžiagų ir priemonių, reikalingų bendrovės veiklai pirkimui, dėl ko šiuo atveju galėtų būti galima atsakovės materialinė atsakomybė už jai perduotas materialines vertybes tik ribotos atsakomybės pagrindais. Atsakovė pažymėjo, kad jai lėšos buvo pervedamos materialiai atskaitingų asmenų, todėl atsakomybė už atitinkamas materialines vertybes atsakovei kilti negalėjo. Nesant nustatytam faktui, kad atsakovė laikinai ėjo direktorės pareigas, jai negali būti taikomos apeliaciniame skunde analizuojamos UAB „Multiidėja“ direktoriaus pareiginės instrukcijos. Sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens darbuotojo atsakomybės turi būti nustatomos ir analizuojamos visos sąlygos materialinei atsakomybei atsirasti bei nurodoma kaip konkrečiai jos pasireiškė, taip pat įvertinant, ar galėjo atsirasti materialinė atsakomybė, reikia įvertinti kitos šalies (šiuo atveju ieškovo) nerūpestingumą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pagrįstų įrodymų, jog atsakovės kaltės forma pasireiškė tyčia, taip pat nėra nustatyta kuo pasireiškė atsakovės kaltė. Byloje nesant neginčijamų įrodymų, kad atsakovė laikinai ėjo direktorės pareigas, apeliacinio skundo argumentai apie visiškos materialinės atsakomybės taikymą atsakovei, taip pat ir kiti argumentai, kurie taikomi tik bendrovės valdymo organui, yra nepagrįsti.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Byloje nagrinėjamas ginčas dėl materialinės atsakomybės taikymo buvusiai ieškovo darbuotojai (atsakovei), kuri, ieškovo teigimu, pasisavino dalį ieškovui priklausančių lėšų (DK 246 straipsnis). Ieškovo nuomone, atsakovei taikytina visiška materialinė atsakomybė, kadangi atsakovė pasisavino lėšas veikdama tyčia ir laikinai eidama ieškovo vadovės pareigas (DK 255 straipsnio 1 ir 5 punktai).

              Dėl atsakovės apeliacinio skundo

              DK 245 straipsnyje nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Materialinė atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas. Nurodytos atsakomybės tikslas – pasiekti, kad darbuotojas atlygintų darbdaviui padarytus nuostolius darbo teisės normų nustatytų dydžiu ir tvarka. DK 246 straipsnyje numatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, kad byloje nėra nustatytos visos materialinės atsakomybės sąlygos.

              Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad nuo 2007 m. sausio 23 d. iki 2009 m. sausio 26 d. atsakovei atsiskaitytinai iš ieškovo banko sąskaitos į atsakovės banko sąskaitą buvo pervesta 41 680 Lt, be to, atsakovė 2008 m. kovo 21 d. ir 2008 m. balandžio 14 d. iš UAB „Someplace Else Lithuania“ ir UAB „Center for Strategy&Evaluation Service“ grynais gavo 1 455 Lt. Iš viso, atsakovė, kaip ieškovo atskaitingas asmuo, gavo 43 135 Lt (t. 1, b. l. 154-179; t. 2, b. l. 29, 30). Bylos duomenimis, iš 43 135 Lt sumos atsakovė ieškovo reikmėms panaudojo tik 24 907,33 Lt, o likusių 18 227,67 Lt atsakovė ieškovui negrąžino ir nepateisino jų panaudojimo ieškovo reikmėms (t. 1, b. l. 17-153). Taigi, ieškovui buvo padaryta 18 227,67 Lt dydžio žala. Aiškindamas neteisėtos veikos, kaip materialinės atsakomybės sąlygos pagal DK, sampratą, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad neteisėta veika darbo teisiniuose santykiuose suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – vidaus, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Nagrinėjamu atveju atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 ir 10 punktų pažeidimu. Šio nutarimo 9 punkte nustatyta, kad ūkio subjektas gali išmokėti pinigus ūkio subjekto darbuotojams, kuriuos ūkio subjekto vadovas paskyrė mokėti už turtą, žemės ūkio produkciją, suteiktas paslaugas, mokėti avansą, padengti kitas su ūkio subjekto veikla susijusias išlaidas ir (arba) priimti pinigų įplaukas (toliau vadinama – atskaitingas asmuo). Išmokant pinigus iš kasos, išrašomas kasos išlaidų orderis. Atskaitingas asmuo, gautais pinigais atsiskaitęs su kitais ūkio subjektais, fiziniais asmenimis, pateikia vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus, kuriuos surašo į avanso ataskaitą, – nurodo joje šių dokumentų pavadinimus, numerius, datas, išmokėtas sumas. Atskaitingas asmuo atsiskaito vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nustatyta ir ūkio subjekto vadovo patvirtinta tvarka ir terminais, tačiau ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Nepanaudotų pinigų grąžinimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu. Minėto nutarimo 10 punkte numatyta, kad atskaitingas asmuo, gavęs iš fizinių asmenų arba ūkio subjektų pinigus už jiems parduotą turtą, suteiktas paslaugas, avansą arba kitas pinigų įplaukas, išduoda Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1283 (Žin., 2002, Nr. 82-3522; 2005, Nr. 97-3654), nurodytą apskaitos dokumentą (kasos aparato kvitą, pinigų priėmimo kvitą arba kita). Atskaitingas asmuo gautus pinigus su jų gavimą įrodančiais dokumentais atiduoda į kasą. Pinigų priėmimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu, atskaitingam asmeniui išduodamas kasos pajamų orderio antrasis egzempliorius arba jo kvitas. Atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė ir ieškovo direktoriaus pareiginės instrukcijos nuostatų (1.4.1, 1.4.2, 2.8, 4.1.1. punktai) bei vidaus darbo tvarkos taisyklių 5.1.3. punkto, kuris numato, kad bendrovės darbuotojai privalo saugoti bendrovės turtą, pažeidimu. Taigi, atsakovės neteisėti veiksmai yra šioje byloje nustatyti. Akivaizdu, kad egzistuoja ir priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtos veikos ir minėtos žalos ieškovui atsiradimo. Sprendžiant klausimą dėl atsakovės kaltės pažymėtina, kad kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009). Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, konstatuotoja, kad yra dar viena atsakovės materialinės atsakomybės sąlyga – jos kaltė. Apie atsakovės kaltės formą teisėjų kolegija pasisakys analizuodama ieškovo apeliacinio skundo argumentus. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė ir ieškovas teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais ir žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Tai patvirtina ir bylos medžiaga. Apibendrinant darytina išvada, kad šioje byloje nustatytos visos atsakovės materialinės atsakomybės sąlygos (DK 246 straipsnis).

              Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu atsakovės apeliacinio skundo argumentą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 26 punkto taikymo nagrinėjamu atveju. Pagal šį punktą, jeigu kasininkas neatvyksta į darbą dėl ligos ar kitų priežasčių arba su juo nutraukiama darbo sutartis, jam patikėtus pinigus perskaičiuoja ūkio subjekto vadovo paskirta inventorizacijos komisija dalyvaujant kitam ūkio subjekto vadovo įsakymu paskirtam kasininkui. Surašomas pinigų inventorizavimo aprašas, kurį pasirašo minėtieji asmenys. Šis punktas reglamentuoja kitokią teisinę situaciją nei susiklostė nagrinėjamu atveju.

              Atsakovės teigimu, nuo jos išėjimo vaiko priežiūros atostogų (2009 m. lapkričio mėn.) iki ieškinio teismo pateikimo dienos (2011 m. sausio mėn.) atsakovei nebuvo pareikštos jokios bendrovės pretenzijos dėl lėšų netinkamo panaudojimo, kas reiškia, kad atsakovė išeidama vaiko priežiūros atostogų buvo materialiai atsiskaičiusi su bendrove. Pažymėtina, kad žalos padarymo faktas (t. y. atsakovės gautų iš ieškovo lėšų panaudojimo nepateisinimas ir nepanaudotų lėšų negrąžinimas) yra nustatytas aukščiau aptarta bylos medžiaga, todėl minėtas atsakovės argumentas neturi pagrindo.

              Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija netenkina atsakovės apeliacinio skundo.

              Dėl ieškovo apeliacinio skundo

              Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovei taikytina ribota materialinė atsakomybė (DK 254 straipsnis). Ieškovo nuomone, atsakovei taikytina visiška materialinė atsakomybė, kadangi atsakovė pasisavino lėšas veikdama tyčia ir laikinai eidama ieškovo vadovės pareigas (DK 255 straipsnio 1 ir 5 punktai).

              DK 255 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei žala padaryta kitokiu būdu ar kitokiam turtui, kai už ją visiška materialinė atsakomybė nustatyta specialiuose įstatymuose. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal DK 255 straipsnio 5 punktą darbuotojui, kuris yra juridinio asmens valdymo organo narys, taikoma visiška materialinė atsakomybė, išskyrus atvejus, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2008). Byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad atsakovė veikė bendrovėje kaip laikinai einanti vadovės pareigas: atsakovė, nurodydama save kaip laikinai einanti ieškovo direktorės pareigas, pasirašė įvairias sutartis su trečiaisiais asmenimis, kasos pajamų orderius, pinigų priėmimo kvitus (t. 2, b. l. 24-30, 86-147; t. 3, b. l. 59-70), taip pat darbo sutartis, įsakymus, finansinę atskaitomybę. Ieškovo darbuotojai rašė atsakovei pareiškimus kaip laikinai einančiai direktorės pareigas (t. 2, b. l. 37-85; t. 3, b. l. 42-53). Pirmosios instancijos teismas, byloje esant minėtiems rašytiniams įrodymais, nepagrįstai didelę reikšmę suteikė formaliam dalykui, t. y. ieškovo akcininkų sprendimo skirti atsakovę bendrovės direktore (arba laikinai eiti šias pareigas) nebuvimui. Svarbu įvertinti ir tai, kad pati ieškovo direktorė J. S. 2007 m. rugpjūčio 19 d. ir 2008 m. gegužės 27 d. prašymus dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo adresavo atsakovei, kaip laikinai einančiai ieškovo direktorės pareigas (t. 2, b. l. 79-81). Minėti rašytiniai įrodymai ir aplinkybė, kad ieškovo akcininkė ir direktorė J. S. nuo 2007 m. sausio 25 d. iki 2007 m. kovo 2 d. buvo nedarbinga (t. 3, b. l. 37-38), nuo 2007 m. balandžio 16 iki 2007 m. rugpjūčio 19 d. buvo išėjusi nėštumo ir gimdymo atostogų (t. 3, b. l. 39), o nuo 2007 m. rugpjūčio 20 d. iki 2010 m. birželio 10 d. – vaiko priežiūros atostogų (t. 2, b. l. 80, 82), leidžia daryti išvadą, jog atsakovė minėtu laikotarpiu faktiškai laikinai ėjo ieškovo direktorės pareigas. Atsakovės minimas įgaliojimas (t. 1, b. l. 36), kuriuo tuometinė ieškovo direktorė J. S. įgaliojo atsakovę būti jos atstove pasirašant sutartis, perkant ar parduodant prekes ir atsiimant pirkimo PVM sąskaitas faktūras už kokybiškai atliktas paslaugas ar prekes, nepaneigia šios išvados, kadangi auščiau minėti atlikti atsakovės veiksmai faktiškai valdant įmonę (įsakymų priėmimas, darbo sutarčių sudarymas, finansinės atsakomybės pasirašymas ir kt.) išeina už įgaliojime nurodytų veiksmų ribas. Aplinkybė, kad į bylą nėra pateiktas atitinkamas sprendimas dėl atsakovės skyrimo laikinai eiti įmonės vadovės pareigas, nereiškia ir nepatvirtina, jog atsakovė laikinai nėjo įmonės vadovės pareigų. Pagal pateiktus į bylą įrodymus nustačius, kad atsakovė faktiškai ėjo ieškovo direktorės pareigas, jai taikytina visiška materialinė atsakomybė (DK 255 straipsnio 5 punktas). Aplinkybė, kad su atsakove nebuvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, neleidžia daryti priešingos išvados, nes pagal DK 255 straipsnio 5 punktą darbuotojui, kuris yra juridinio asmens valdymo organo narys, taikoma visiška materialinė atsakomybė, išskyrus atvejus, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2008). Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovei bendrovės lėšos 2007-2009 m. buvo atsiskaitytinai pervedamos kaip bendrovės vyr. dizainerei, todėl, pirmosios instancijos teismo nuomone, atsakovė tik ribotai atsako už padarytą žalą (DK 254 straipsnis). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nustačius, kad atsakovė minėtų lėšų gavimo metu faktiškai laikinai ėjo ieškovo vadovės pareigas, aplinkybė, jog atsakovei patikėtos lėšos galbūt buvo reikalingos jos, kaip vyr. dizainerės, darbo funkcijoms atlikti, nėra reikšminga. Šiuo atveju svarbu tai, kad ji faktiškai laikinai ėjo bendrovės direktorės pareigas, pagal kurias ji pagal ABĮ atsakė už bendrovės veiklos organizavimą, jos tikslų įgyvendinimą, už kitų šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose nustatytų pareigų vykdymą.

              DK 255 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei žala padaryta tyčia. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė neatsiskaitė su ieškovu tyčia. Teisėjų kolegija nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Pažymėtina, kad visiškam žalos atlyginimui taikyti, kai konstatuojama darbuotojo tyčia padarius žalą, svarbu įvertinti tik kaltės, kuria padaroma žala, formą ir nereikšminga tyčios rūšis – tiesioginė ar netiesioginė. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad atsakovė, priimdama ieškovui priklausančias lėšas ir už jas neatsiskaitydama ir negrąžindama jų ieškovui, žinojo, kad privalo atsiskaityti už gautas lėšas arba jas grąžinti bendrovei (apie tai galima spręsti iš tos aplinkybės, kad atsakovė už didžiąją dalį gautų lėšų atsiskaitė, t. y. pateikė bendrovei pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus, o už kitą dalį – ne), ir suvokė savo neteisėto neveikimo sukeliamus padarinius (materialinės žalos bendrovei padarymą).

              Teisėjų kolegijai konstatavus DK 255 straipsnio 1 ir 5 punktuose numatytus atsakovės visiškos materialinės atsakomybės pagrindus, ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas toje dalyje, kuria ieškinys atmestas, ieškinį tenkinant visiškai.

              Dėl bylinėjimosi išlaidų ir papildomo teismo sprendimo

              Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, tačiau bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 96 straipsnio 1 dalis). Ieškinį patenkinus visiškai, valstybei iš atsakovės priteisiama 547 Lt žyminio mokesčio ir 35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso 582 Lt.

Kadangi ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos buvo paskirstytos skundžiamu papildomu teismo sprendimu, atitinkamai pakeičiamas ir papildomas sprendimas. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas patyrė 448 Lt išlaidų, susijusių su teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymu ir procesinių dokumentų įteikimu trečiajam asmeniui (t. 1, b. l. 203-204; t. 3, b. l. 1-2), kurios, ieškinį patenkinus visiškai, priteisiamos ieškovui iš atsakovės.

Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių masto

Pirmosios instancijos teismas 2011 m. sausio 24 d. nutartimi šioje byloje pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto areštą ieškinio sumai, t. y. 18 277,67 Lt. Išnagrinėjęs bylą ir ieškinį patenkinęs iš dalies, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pakeitė pritaikytas laikinąsias priemones – sumažino atsakovės areštuoto turto mastą iki priteistos 3 469,74 Lt sumos. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas ieškinį patenkino visiškai, skundžiamo sprendimo dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo naikintina.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

              Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimą: ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Multiidėja“ (juridinio asmens kodas 126335971) iš atsakovės I. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) priteistą žalos atlyginimo sumą padidinti iki 18 227,67 Lt (aštuoniolikos tūkstančių dviejų šimtų dvidešimt septynių litų 67 ct); valstybei iš atsakovės I. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) priteistą žyminio mokesčio ir dokumentų siuntimo išlaidų sumą padidinti iki 582 Lt (penkių šimtų aštuoniasdešimt dviejų litų).

              Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 10 d. papildomą sprendimą – ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Multiidėja“ (juridinio asmens kodas 126335971) iš atsakovės I. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą padidinti iki 428 Lt (keturių šimtų dvidešimt aštuonių litų).

              Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį, kuria pakeistos pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

              Palikti nepakeistas kitas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimo ir 2012 m. sausio 10 d. papildomo sprendimo dalis.