Administracinė
byla Nr. A858 – 790/2010
Procesinio sprendimo
kategorija 38
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S
P R E N D I M A S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gegužės 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio,
Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),
sekretoriaujant Aušrai
Dzičkanecienei
dalyvaujant pareiškėjai D. Š.
pareiškėjo atstovei advokatei Liudvikai Meškauskaitei
atsakovo atstovei Julianai
Ostrouch
viešame teismo posėdyje
apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos
Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje
pagal pareiškėjos D. Š. skundą atsakovui Lietuvos
Respublikos teisingumo ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui B. P. dėl įsakymų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja D. Š. (toliau – ir pareiškėja)
skundais (I tomas, b. l. 3 – 5, 69 – 70) kreipėsi į Vilniaus apygardos
administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos
teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-72 bei prašydama
panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. spalio 2 d. įsakymą
Nr. 7P-99.
Pareiškėja nurodė, kad nuo 1985 metų ji dirba antstole. Siekdama įgyti
aukštąjį universitetinį išsilavinimą, ji įstojo į Vilniaus universiteto Teisės
fakultetą ir yra baigusi 8 semestrus bei mokosi 5 kurse. Ši paskutinė
studijų dalis atitinka magistrantūros studijų programos reikalavimus, ką
patvirtina ir Vilniaus universiteto 2007 m. rugsėjo 28 d. pažyma Nr. 785.
Paaiškino, kad yra baigusi vientisų teisės krypties studijų programos dalį, atitinkančią
universitetinių pagrindinių (bakalauro) studijų programos reikalavimus, t. y.
yra įgijusi aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (bakalaurą), nors
diplomas bus išduotas tik po to, kai bus užbaigta likusi studijų programos
dalis, atitinkanti magistrantūros studijų programos reikalavimus. Pabrėžė, kad
Aukštojo mokslo įstatymas aukštąjį mokslą sieja su pagrindinių arba vientisų
studijų Lietuvos aukštojoje mokykloje baigimo momentu, tačiau ne diplomo
pateikimo momentu. Paaiškino, kad antstole dirba virš 20 metų, todėl pagrįstai
tikėjosi protingų ir pagrįstų savo įgytų teisių apsaugos. Nurodė, kad Antstolių
įstatymo 12 straipsnyje yra pateikiamas baigtinis antstolio įgaliojimų
pasibaigimo atvejų sąrašas. Antstolių įstatymas yra laikytinas specialiąja
įstatymo norma, reglamentuojančia antstolio įgaliojimų pasibaigimą. Kaip matyti
iš Antstolių įstatyme pateikto baigtinio antstolių įgaliojimų pasibaigimo
sąrašo, šiame sąraše nėra numatyta tokio atleidimo pagrindo, dėl kurio ji buvo
atleista. Tai reiškia, kad nurodytuose įstatymuose yra įtvirtintos viena kitai
prieštaraujančios nuostatos, todėl priimtas Teisingumo ministro įsakymas Nr.
7P-72, kuris remiasi tik Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo
įstatymo nuostatomis, tačiau prieštarauja Antstolių įstatymui, pareiškėjos
manymu, yra nepagrįstas ir naikintinas, nes prieštarauja teisėtų lūkesčių ir
teisinio tikrumo principui. Papildomame skunde teismui pareiškėja nurodė, kad
2007 m. spalio 2 d. Teisingumo ministras priėmė įsakymą Nr. 7P-99, vadovaudamasis
tuo, kad ji buvo atleista iš antstolių, kuriuo paskyrė Vilniaus miesto 1
apylinkės teismo veiklos teritorijoje veikiančią antstolę B. P.
perimančia jos, veikusios Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo veiklos
teritorijoje, nebaigtas vykdomąsias bylas ir kitus dokumentus, neišmokėtas
išieškotas pinigines lėšas ar turtą perimtą, bet neperduotą išieškotojui,
nebaigtose vykdomosiose bylose gautas ir nepanaudotas vykdymo išlaidas,
antstolio archyvą. Paaiškino, kad ji neteisėtai atleista iš darbo, todėl ir jos
darbo funkcijų perdavimas yra neteisėtas. Be to, pareiškėja pateikė prašymą
kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar
Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 9 d. priimto Antstolių įstatymo
įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (Žin., 2002, Nr. 53-2043) 5 straipsnio
1 dalies nuostata „teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą
ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto
išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d.“ ir 5 straipsnio 2
dalies nuostata „antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo
4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių“
neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir atsakingo
valdymo principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai
bei 29 straipsnio 1 daliai.
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir
atsakovas, Ministerija) atsiliepimais į skundus (I tomas, b. l. 33 – 35, 77)
prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymu
Nr. 7P-72, vadovaujantis Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo
įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi ir Antstolių įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi,
pareiškėja buvo atleista iš antstolių pareigų, neįgijus Antstolių įstatymo 4
straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo. Ministerija paaiškino, jog
Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstoliu gali būti
skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis
aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro),
ne mažiau kaip vienerius metus buvęs antstolio padėjėju ir laimėjęs viešą
konkursą arba ne mažiau kaip penkerius metus dirbęs teisinį darbą ir laimėjęs
viešą konkursą. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5
straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į
antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje
nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d. Šio
straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1
d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo,
atleidžiamas iš antstolių. Ministerija pabrėžė, kad pareiškėja Ministerijai iki
2007 m. spalio 1 d. nepateikė Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje
nustatytą išsilavinimą patvirtinančio dokumento, todėl teisingumo ministras
turėjo įstatymo nustatytą pareigą atleisti pareiškėją iš antstolių. Antstolių
įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostata
įtvirtino antstoliui pareigą įgyti atitinkamą išsilavinimą iki nustatyto
termino ir šios pareigos nevykdymo teisines pasekmes. Antstolių įstatymo įsigaliojimo
ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodytas antstolių
atleidimo pagrindas – reikiamo išsilavinimo neįgijimas iki 2007 m. spalio 1 d.
Antstolių atleidimo atvejai, nustatyti Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2
dalyje ir Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio
2 dalyje nėra vienas kitam prieštaraujantys. Aplinkybė, jog specialus antstolių
atleidimo iš pareigų pagrindas yra nustatytas Antstolių įstatymo įsigaliojimo
ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, nėra aplinkybė, dėl kurios šis
atleidimo iš pareigų pagrindas negali būti taikomas ar vertintinas kaip
prieštaraujantis Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 daliai. Ministerija
paaiškino, kad Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje aukštasis
išsilavinimas apibrėžiamas kaip išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba
vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas
užsienio aukštojoje mokykloje. Pažymėjo, kad pareiškėja iki 2007 m. spalio 1 d.
nepateikė Ministerijai dokumento, patvirtinančio vientisų studijų pabaigimą ir
toks dokumentas nėra išduotas. Nurodė, kad teisėtų lūkesčių principas reiškia, jog
teisinė sistema asmenį įtikina, jog jis pasieks tam tikrą rezultatą, jei veiks
vadovaujantis teisės normomis, šie lūkesčiai turi būti apsaugoti esant dviem
atvejams: lūkesčiai yra teisėti ir pagrįsti. Laikė, jog esant teisės aktuose
nustatytai pareigai atleisti antstolį, 2007 m. spalio 1 d. neatitinkantį
Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo,
negalėjo susiklostyti teisėti ir pagrįsti pareiškėjos lūkesčiai, kad ji nebus
atleista, jeigu ši sąlyga nebus tinkamai įgyvendinta. Pastebėjo, kad
pasirenkant aukštąją mokyklą ir studijų programą, pareiškėja privalėjo
pasidomėti ne tik dėl galimybės įgyti teisinį universitetinį išsilavinimą, bet
ir dėl diplomo gavimo bei pripažinimo procedūrų ir galimybės įgyti reikalaujamą
išsilavinimą patvirtinančius dokumentus. Ministerija paaiškino, kad Antstolių
įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad pasibaigus antstolio
įgaliojimams, vykdomosios bylos ir kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos
piniginės lėšos ar turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui, teisingumo
ministro nustatyta tvarka perduodami kitam antstoliui (antstoliams), o antstolio
archyvas teisingumo ministro nustatyta tvarka perduodamas Lietuvos antstolių
rūmams. Antstolių rūmai privalo užtikrinti, kad bus atlikti šioje dalyje
nurodyti veiksmai ir įforminta antstolio darbuotojų darbo teisinių santykių
pabaiga.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 8 d.
sprendimu (II tomas, b. l. 40 – 44) pareiškėjos skundus tenkino, panaikino
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr.
7P-72 „Dėl antstolės D. Š. įgaliojimų pasibaigimo“,
panaikino Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymą 2007 m. spalio 2 d.
Nr. 7P-99 „Dėl vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių
lėšų ar turto, perimto, bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo
perdavimo pasibaigus antstolės D. Š. įgaliojimams“,
pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą
netenkino.
Teismas nustatė, kad 1985 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėja buvo priimta
dirbti Vilniaus miesto Lenino rajono liaudies teismo vykdytoja. 2007 m. rugsėjo
28 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras įsakymu Nr. 7P-72 „Dėl
antstolės D. Š. įgaliojimų pasibaigimo“ 2007 m. spalio 1 d.
atleido pareiškėją iš antstolių, neįgijus Antstolių įstatymo 4 straipsnio
1 dalyje nustatyto išsilavinimo. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2007
m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 7P-99 „Dėl vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų,
neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto bet neperduoto
išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolės D.
Š. įgaliojimams“ skyrė antstolę B. P. perimančia
antstolės D. Š. darbines funkcijas, pastarąją atleidus iš
antstolių. Pareiškėja 2008 m. birželio 18 d. gavo diplomą, patvirtinantį, jog ji
baigė Vilniaus universiteto teisės programą ir jai suteiktas teisės magistro
kvalifikacinis laipsnis. Pažymėjo, kad 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos
Respublikos teismo antstolių įstatymo Nr. VIII-1993, kuris įsigaliojo 2000 m.
spalio 31 d., 7 straipsnyje buvo nustatyta, kad „asmenys, pretenduojantys
tapti teismo antstoliais <...> 3) turi turėti teisės magistro, teisės
bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį
universitetinį išsilavinimą)“. 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos teismo
antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1994 2 straipsnio 1 dalyje
buvo nustatyta, kad per septynerius metus nuo Lietuvos Respublikos teismo
antstolių įstatymo įsigaliojimo teismo antstoliai, neturintys tinkamo
išsilavinimo, turi įgyti išsilavinimą, numatytą Lietuvos Respublikos teismo
antstolių įstatymo 7 straipsnyje. Šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje buvo
nustatyta, kad jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą laiką asmuo neįgyja
tinkamo išsilavinimo, jis laikomas praradusiu karjeros statutinio valstybės
tarnautojo statusą ir atleidžiamas iš teismo antstolio tarnybos; 3 dalyje buvo
nustatyta, kad dirbti teismo antstoliais trejus metus nuo Lietuvos Respublikos
teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos gali būti priimami asmenys, kurie
turi aukštąjį išsilavinimą ir studijuoja siekdami įgyti teisės magistro, teisės
bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį
universitetinį išsilavinimą). 2002 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos
antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstoliu gali
būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis,
turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro,
magistro), ne mažiau kaip vienerius metus buvęs antstolio padėjėju ir laimėjęs
viešą konkursą arba ne mažiau kaip penkerius metus dirbęs teisinį darbą ir
laimėjęs viešą konkursą. Taip pat nurodė, kad 2002 m. gegužės 9 d. Lietuvos
Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. IX-877
5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių
rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje
nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d., o 5 straipsnio
2 dalyje nustatyta, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių
įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš
antstolių. Teismas padarė išvadą, kad įstatymų leidėjui yra suteikta teisė
keisti, naikinti arba priimti naujus įstatymus, reglamentuojančius tam tikrų
asmenų teises ir pareigas, t. y. įstatymų leidėjas pakeitė teismo antstolių
nustatyto išsilavinimo įgijimo terminus, 2002 m. gegužės 9 d. Lietuvos
Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. IX-877
5 straipsnio 1 dalyje nustatydamas, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti
į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4
straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m.
spalio 1 d., o 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis, iki 2007 m.
spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnyje 1 dalyje nustatyto
išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių, tuo pakeisdamas nustatyto išsilavinimo
įsigijimo terminus, numatytus 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos teismo
antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1994 2 straipsnio 1 dalyje
(per septynerius metus nuo Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo
įsigaliojimo, t. y. iki 2007 m. spalio 31 d.). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja,
vadovaudamasi 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos teismo antstolių
įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1994 2 straipsnio 1 dalies norma, 2000
m. spalio 31 d. įsigaliojus Teismo antstolių įstatymui, įgijo teisėtus bei
pagrįstus lūkesčius, o kartu ir pareigą, per septynerius metus nuo minėto
įstatymo įsigaliojimo dienos (iki 2007 m. spalio 31 d.) įgyti reikiamą
išsilavinimą antstolio pareigybei atitikti. Pažymėjo, jog teisėtų lūkesčių
apsaugos principas suponuoja valstybės bei valstybės institucijų pareigą
laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Tai reiškia, kad asmenys turi
teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės
aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai
įgyvendintos. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja, siekdama įgyti jos
pareigoms privalomą aukštąjį universitetinį išsilavinimą, įstojo į Vilniaus
universiteto teisės fakultetą, o baigus 8 semestrus, ji buvo užbaigusi
vientisų teisės krypties studijų programos dalį, atitinkančią universitetinių
pagrindinių (bakalauro) studijų programos reikalavimus, t. y. buvo įgijusi
aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (bakalaurą), tačiau diplomas pareiškėjai
buvo išduotas tik po to, kai ji užbaigė likusią studijų programos dalį,
atitinkančią magistrantūros studijų programos reikalavimus. Teismas konstatavo,
kad Aukštojo mokslo įstatymas aukštąjį mokslą sieja su pagrindinių arba
vientisų studijų Lietuvos aukštojoje mokykloje baigimo momentu, tačiau ne
diplomo pateikimo momentu. Išsamiai ir visapusiškai ištyręs byloje surinktus
įrodymus, atlikęs visapusišką teisės normų, reglamentuojančių antstolių
reikiamo išsilavinimo įgijimą, analizę, teismas padarė išvadą, kad realiai ir
faktiškai mokslus Vilniaus universiteto teisės fakultete, įgyjant aukštąjį
teisinį universitetinį išsilavinimą (bakalauro), pareiškėja baigė 2007 metų
pavasarį, todėl būtent nuo šios dienos ir turi būti skaičiuojamas terminas,
vertinant jos atitikimą užimamoms antstolės pareigoms. Teismas laikė, kad
sąvoka „studijų baigimas“ turi būti siejama su faktiniu reikiamo išsilavinimo
aukštojoje mokykloje įgijimu, o ne formaliu diplomo, baigusiam mokslus,
įteikimu, todėl teismas, vadovaudamasis teisingumo bei protingumo kriterijais,
remdamasis aiškiu ir nedviprasmišku teisėtų lūkesčių principu, konstatavo, kad pareiškėja
per įstatymų, reglamentuojančių reikiamo išsilavinimo įsigijimą, norint tapti
antstoliu, nustatytus terminus, įgijo aukštąjį teisinį universitetinį
išsilavinimą (bakalaurą), reikalingą antstolio pareigoms užimti, kad
Ministerija formaliai vertino ginčo situaciją ir netinkamai interpretavo realų
studijų baigimo faktą, todėl, teismo vertinimu, Lietuvos Respublikos teisingumo
ministras 2007 m. rugsėjo 28 d. priėmė neteisėtą ir nepagrįstą įsakymą Nr.
7P-72, atleisdamas pareiškėją iš antstolių, motyvuojant tuo, kad ji neturi
nustatyto išsilavinimo. Teismui padarius pagrįstą išvadą, kad Lietuvos
Respublikos teisingumo ministras 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 7P-72,
atleisdamas pareiškėją iš antstolių, netinkamai taikė bei vertino galiojančias
teisės normas, reglamentuojančias antstoliams nustatyto išsilavinimo įgijimo
terminus, padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2007 m.
spalio 2 d. įsakymu Nr. 7P-99 „Dėl vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų
išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto, bet neperduoto išieškotojui,
antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolės D. Š. įgaliojimams“
nepagrįstai skyrė antstolę B. P. perimančia antstolės D. Š. darbines funkcijas, pastarąją atleidus iš antstolių. Remdamasis
išdėstytu, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos reikalavimai dėl Lietuvos
Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 7P-72
bei dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. spalio 2 d. įsakymo
Nr. 7P-99 panaikinimo yra teisėti ir pagrįsti, kad teisingumo ministras,
priimdamas minėtus įsakymus, netinkamai taikė bei vertino ginčo aplinkybes,
todėl pareiškėjos skundus tenkino. Dėl prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos
Konstitucinį Teismą teismas nurodė, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo
4 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas
ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje,
prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir,
atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi
į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka
Konstituciją. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje teismui nekyla abejonių, kad
pareiškėjos nurodyti įstatymai neprieštarauja konstituciniam teisinės
valstybės, teisėtų lūkesčių ir atsakingo valdymo principams, Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai bei 29 straipsnio 1 daliai, todėl jos
prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą atmetė.
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu (II tomas, b. l. 48 – 49) prašo panaikinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimą ir
priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Apeliacinis skundas
grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Negalima sutikti su teismo išvada, kad sąvoka „studijų baigimas“ turi
būti siejama su faktiniu reikiamo išsilavinimo įgijimu, o ne formaliu diplomo,
baigusiam mokslus, įteikimu. Ši išvada padaryta nenurodant jokio teisinio
pagrindo ir pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles.
2. Byloje yra pateiktas Švietimo ir mokslo ministerijos 2007 m. spalio
17 d. raštas Nr. 40‑11-R-8582, kuriame kompetentinga aiškinti teisės aktus dėl
savo reguliavimo srities institucija išdėstė poziciją dėl dokumentų, laikomų
įrodančiais teisinio universitetinio išsilavinimo įgijimą. Vadovaujantis
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 900 3
punktu, aukštosios mokyklos turi teisę išduoti diplomus, liudijančius asmens
įgytą klasifikaciją, tik tiems asmenims, kurie baigė atitinkamos studijų
pakopos studijų programą ir įvykdė visus šios programos reikalavimus. Asmuo,
sėkmingai baigęs teisės studijų krypties programą ir gavęs tai patvirtinantį
dokumentą, yra laikomas baigusiu pagrindines universitetines studijas ir
įgijusiu bakalauro kvalifikacinį laipsnį.
3. Vadovaujantis Aukštojo mokslo įstatymo 3 ir 4 dalimis, bakalauras –
tai kvalifikacinis laipsnis, suteikiamas asmeniui, išėjusiam nuosekliųjų
universitetinių studijų pirmosios pakopos studijų programą, ir bakalauru
laikomas asmuo, turintis bakalauro kvalifikacinį laipsnį, kurį patvirtina
diplomas.
4. Kadangi Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5
straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs
Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas
iš antstolių, darytina išvada, kad asmuo tokį išsilavinimą įgijęs, turi
pateikti tai patvirtinantį dokumentą, o jo nesant, jis laikomas nebaigusiu
studijų.
5. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes pareiškėja turėjo visas galimybes
laiku įgyti nustatytą išsilavinimą (pagal Vilniaus universiteto 2002 m.
rugpjūčio 8 d. pažymą Nr. 475 pareiškėja buvo III kurso Teisės fakulteto
studentė jau 2002 m.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
nagrinėjamos kategorijos bylose suformavo praktiką, kad antstoliai nespėję
laiku gauti užsienio aukštojoje mokykloje įgyto diplomo patvirtinimo, laikomi
neatitinkančiais Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5
straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl buvo pagrįstai atleisti (bylos
Nr. A822-l924/2008, Nr. A502‑1925/2008 ir kt.).
Pareiškėja atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 54
– 55) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie
pagrindiniai argumentai:
1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad
pareiškėja, siekdama įgyti jos pareigoms privalomą aukštąjį universitetinį
išsilavinimą, įstojo į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, o atleidimo
dieną Pareiškėja buvo baigusi 8 semestrus, t. y. ji buvo užbaigusi vientisų
teisės krypties studijų programos dalį, atitinkančią universitetinių
pagrindinių (bakalauro) studijų programos reikalavimus, taigi pareiškėja buvo
įgijusi aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (bakalaurą), tačiau
diplomas jai buvo išduotas tik po to, kai ji užbaigė likusią studijų programos
dalį, atitinkančią magistrantūros studijų programos reikalavimus.
2. Teismas pagrįstai nurodė, jog aukštasis teisinis universitetinis
išsilavinimas yra siejamas su pagrindinių arba vientisų studijų Lietuvos
aukštojoje mokykloje baigimo momentu, bet ne su diplomo įteikimo momentu. Tokia
išvada yra logiška ir pagrįsta, kadangi pareiškėja turėjo tinkamą išsilavinimą
atleidimo dieną.
3. Aplinkybė, jog atleidimo dieną pareiškėja negalėjo pateikti diplomo,
nereiškia, jog ji neturėjo tinkamo išsilavinimo. Įstatymo leidėjo valia,
numatyta Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje buvo ta, jog antstoliu
gali dirbti tas asmuo, kuris turi tam tikrų specialių žinių, todėl tokias
žinias pareiškėja įgavo nuo to momento, kai ji baigė 4 kursus, kadangi tokių
mokslų baigimas atitinka bakalauro išsilavinimui.
4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 24 d.
sprendime administracinėje byloje Nr. A143-379/2009 išaiškino, kad
būtina atskirti (netapatinti) Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalies
reikalaujamo bei Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5
straipsnio reikalaujamo įgyti iki 2007 m. spalio 1 d. aukštojo teisinio
universitetinio išsilavinimo įgijimą nuo tokio išsilavinimo pripažinimo.
Atsižvelgiant į tokį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą ir
taikant analogiją, galima daryti išvadą, jog ir šiuo atveju būtina atskirti
pagrindinių arba vientisų studijų Lietuvos aukštojoje mokykloje baigimo momentą
nuo diplomo įteikimo momento. Toks atskyrimas yra būtinas, kadangi išsilavinimas
yra tam tikrų žinių įgijimas, ko ir reikalauja įstatymo leidėjas, o diplomas
yra tik formalus dokumentas, patvirtinantis įgytą išsilavinimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis
skundas tenkintinas.
Šioje byloje ginčas iš esmės kyla dėl pareiškėjos teisės eiti antstolio
pareigas, konkrečiai, dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m.
rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 7P-72, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš antstolių,
bei 2007 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. 7P-99, kuriuo pareiškėjos nebaigtos
vykdyti vykdomosios bylos buvo perduotos kitam antstoliui, teisėtumo ir
pagrįstumo.
Pareiškėja
teigia, kad nežiūrint to fakto, jog skundžiamo 2007 m. rugsėjo 28 d. Teisingumo
ministro įsakymo Nr. 7P-72 priėmimo dieną ji neturėjo Antstolių įstatymo 4 straipsnio
1 dalyje reikalaujamą profesinę kvalifikaciją patvirtinančio diplomo, ji turėjo
teisę ir toliau dirbti antstole, nes de facto buvo baigusi studijų dalį,
atitinkančią bakalauro studijų programos reikalavimus.
Pirmosios
instancijos teismas, remdamasis Aukštojo mokslo įstatymu ir teisėtų lūkesčių
principu, tokiems pareiškėjos teiginiams pritarė, tuo tarpu atsakovas
apeliaciniame skunde teigia, kad teisė dirbti antstolio darbą sietina su
formaliu reikalavimu, t. y. diplomo, patvirtinančio atitinkamos profesinės
kvalifikacijos įgijimą, turėjimu.
Akivaizdu, kad
byloje keliami teisės aiškinimo klausimai. Pirmosios instancijos teismas,
aiškindamas Aukštojo mokslo įstatymą, konstatavo, kad šis įstatymas aukštąjį
mokslą sieja su pagrindinių arba vientisųjų studijų baigimo momentu,
tačiau ne diplomo pateikimo momentu, ir nurodė, kad sąvoka „studijų baigimas“
turi būti siejama su faktiniu reikiamo išsilavinimo aukštojoje mokykloje
įgijimu, o ne formaliu diplomo, baigusiam mokslus, įteikimu.
Teisėjų kolegija
tokiems pirmosios instancijos teismo argumentams nepritaria. Šiuo atveju
pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokių konkrečiai
Aukštojo mokslo įstatymo ar kitų teisės aktų normų pagrindu padarė pirmiau
minėtą išvadą.
Atkreiptinas
dėmesys, kad šis teisės aiškinimo aspektas jau buvo analizuotas Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Lietuvos vyriausiasis
administracinis teismas yra pažymėjęs (pvz., žr. 2008 m. lapkričio 27 d.
nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1924/2008; 2008 m.
lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1925/2008;
2008 m. gruodžio 19 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis
administracinėje byloje Nr. A756-2039/2008), kad pagal Lietuvos
Respublikos švietimo įstatymo (Žin., 2003, Nr. 63-2853) 2 straipsnio 5 dalį,
išsilavinimas – tai Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta
tvarka pripažinta, asmens tam tikro lygio brandą liudijanti
kompetencija, žinios, įgūdžiai, gebėjimai ir vertybinės nuostatos, o to paties
straipsnio 7 dalis apibrėžia, jog kvalifikacija – tai įstatymų, Vyriausybės
arba jos įgaliotos institucijos teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas
mokėjimas ir teisė verstis tam tikra profesine veikla. Švietimo įstatymo 14
straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog aukštojo mokslo studijų paskirtis – padėti
asmeniui įgyti aukštąjį išsilavinimą bei atitinkamą kvalifikaciją ir pasirengti
aktyviai profesinei, visuomeninei ir kultūrinei veiklai. To paties straipsnio 3
dalis inter alia numato, kad aukštojo mokslo studijų programas vykdo
aukštosios mokyklos – universitetai ir kolegijos, 4 dalis – kad baigus aukštojo
mokslo studijų programas įgyjamas aukštasis išsilavinimas ir (ar)
kvalifikacija, o 5 dalis – kad aukštųjų mokyklų veiklos principus ir
studijų jose tvarką nustato Aukštojo mokslo įstatymas. Įvertinęs šias nuostatas
Lietuvos vyriausias administracinis teismas konstatavo, kad iš minėtų Švietimo
įstatymo nuostatų akivaizdu, jog asmens įgytas išsilavinimas ir/ar
kvalifikacija (tiek įgyti Lietuvoje, tiek ir įgyti užsienyje) visais
atvejais (visų lygių išsilavinimas ir/ar kvalifikacija) turi būti
pripažinti tam įgaliotos institucijos. Aukštojo mokslo įstatymo 2
straipsnio 1 dalyje pateikiama „aukštojo išsilavinimo“ sąvoka: tai išsilavinimas,
įgytas baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje
mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje. To paties
straipsnio 2 ir 4 dalyse apibrėžiama, jog aukštoji mokykla yra studijų ir
mokslo įstaiga, rengianti specialistus su aukštuoju išsilavinimu šio įstatymo
nustatyta tvarka, o diplomas – tai asmens įgytą kvalifikaciją ir mokslo
laipsnį liudijantis pažymėjimas, išduodamas baigus pagrindines studijas,
specialiąsias profesines studijas, magistrantūrą, vientisąsias studijas, meno
aspirantūrą, apgynus daktaro disertaciją. Aukštojo mokslo įstatymo 4 straipsnio
2 dalyje inter alia nustatyta, jog asmeniui, baigusiam bet kurios
nuosekliųjų studijų pakopos programą, aukštoji mokykla išduoda tai
patvirtinantį nustatytos formos diplomą. Taigi Aukštojo mokslo 2 straipsnio 4
dalis ir 4 straipsnio 2 dalis expressis verbis nurodo, kad asmens įgytą
kvalifikaciją liudija jam išduotas diplomas. Aukštojo mokslo įstatymo 2
straipsnio 3 dalyje bakalauras yra apibrėžiamas kaip kvalifikacinis laipsnis, suteikiamas
asmeniui, išėjusiam nuosekliųjų universitetinių studijų pirmosios pakopos
studijų programą, taip pat asmuo, turintis bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Be
to, Aukštojo mokslo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad
kvalifikacijos ir mokslo laipsnio suteikimą patvirtinančių dokumentų formą, jų
gamybos, apskaitos, registracijos ir išdavimo tvarką nustato Vyriausybė. Šią
nuostatą įgyvendina 2001 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės
nutarimas Nr. 900 Dėl aukštojo mokslo kvalifikacijos ir daktaro laipsnio
suteikimą patvirtinančių dokumentų formos, jų gamybos, apskaitos, registracijos
ir išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo (2007 m. kovo 14 d. redakcija), kuriuo
patvirtinto Aukštojo mokslo kvalifikacijos ir daktaro mokslo laipsnio suteikimą
patvirtinančių dokumentų formos, jų gamybos, apskaitos, registracijos ir
išdavimo tvarkos aprašo 3 punkte numatyta, kad aukštosios mokyklos turi teisę
išduoti diplomus, liudijančius asmens įgytą aukštojo mokslo
kvalifikacinį laipsnį ir (arba) profesinę kvalifikaciją, tik tiems asmenims,
kurie baigė atitinkamos studijų pakopos studijų programą ir įvykdė visus šios
programos reikalavimus. Tiesa, Aukštojo mokslo įstatymas numato, kad tam
tikrais atvejais aukštoji mokykla gali išduoti ne diplomą, o pažymėjimą, tačiau
toks pažymėjimas gali būti išduotas tik tuomet, kai asmuo baigia rezidentūros
programą (Aukštojo mokslo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis) arba tuomet, kai asmuo, studijavo aukštojoje mokykloje pavienius dalykus
arba dalykų ciklą, bet neišėjo kurios nors nuosekliųjų studijų pakopos visos
programos – taigi, neįgijo aukštojo išsilavinimo (Aukštojo mokslo
įstatymo 4 straipsnio 3 dalis).
Įvertinusi pirmiau
išdėstytas nuostatas teisėjų kolegija daro išvadą, kad Antstolių įstatymo 4
straipsnio 1 dalyje reikalaujamo aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo
sieti vien su faktiniu atitinkamo išsilavinimo aukštojoje mokykloje įgijimu
nėra pagrindo. Tam, kad asmuo būtų laikomas baigusiu pagrindines
universitetines studijas ir įgijusiu bakalauro kvalifikacinį laipsnį, jis turi
būti baigęs visą bakalauro studijų programą ir gavęs tai patvirtinantį diplomą.
Tokį teisės
normų aiškinimą patvirtina ir susiformavusi Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo praktika (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje
byloje Nr. A525-1996/2008; 2009 m. kovo 24 d. nutartį
administracinėje byloje Nr. A143-379/2009), pagal kurią Antstolių
įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir
įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas (įgyti
aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą iki 2007 m. spalio 31 d. (dėl šio
termino žr., pvz., pirmiau minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
nutartį byloje Nr. A525-1996/2008) yra tenkinamas tuomet, kai 1)
pareiškėjas iki įstatyme nustatyto termino (t. y. 2007 m. spalio 31 d.) įgijo
reikalaujamą aukštąjį išsilavinimą ir 2) pateikė jo išsilavinimą
patvirtinančius dokumentus. Kaip minėta pirmiau, šiuo atveju išsilavinimą
patvirtinančiu dokumentu laikytinas būtent aukštosios mokyklos išduotas
diplomas, o ne pažyma, kurioje nurodoma, kad diplomas bus išduotas tuomet, kai
bus sėkmingai užbaigta likusi studijų dalis, atitinkanti magistrantūros studijų
programos reikalavimus (t. 1, b. l. 7).
Nors
pareiškėja, grįsdama savo reikalavimus, atsiliepime į apeliacinį skundą remiasi
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 24 d. sprendimu byloje
Nr. A143-379/2009, kuriame teismas konstatavo, jog būtina atskirti
aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo įgijimą nuo tokio
išsilavinimo pripažinimo, pažymėtina, kad skiriasi nagrinėjamos ir
pirmiau minėtos bylos faktinės aplinkybės. Minėtoje byloje pareiškėjas buvo baigęs
atitinkamą studijų programą ir pateikęs išsilavinimo gavimą
patvirtinantį diplomą, t. y. atitiko pirmiau minėtas Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo praktikoje apibrėžtas sąlygas. Buvo atlikti visi įstatymo
reikalaujami veiksmai, priklausę nuo pareiškėjo valios. Minėtoje nutartyje
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškiai nurodė, kad (konkrečiai toje
byloje - užsienyje) įgytas ir teisės aktų nustatyta tvarka Lietuvoje
pripažintas aukštasis išsilavinimas laikytinas įgytu nuo to laiko, kai
(užsienio) mokslo įstaiga išdavė šį išsilavinimą patvirtinantį dokumentą (diplomą).
Tuo tarpu šioje nagrinėjamoje byloje pirmiau minėtos sąlygos nėra tenkinamos,
t. y. pareiškėja nepateikė jos įgytą išsilavinimą patvirtinančio įstatyme
numatyto dokumento (diplomo).
Pareiškėja
taip pat remiasi teisėtų lūkesčių ir teisingumo principais. Šiuo atveju
manytina, kad į šiuos principus jau atsižvelgė įstatymų leidėjas, nustatydamas
pakankamai ilgą septynių metų pereinamąjį laikotarpį, per kurį pareiškėja
turėjo galimybę įgyti teisės aktuose reikalaujamą išsilavinimą. Be to teisėtų
lūkesčių principas šiuo atveju negali būti suvokiamas kaip reikalaujantis, kad
bet kuris antstolis, per teisės aktais nustatytą pereinamąjį laikotarpį
neįgijęs reikalaujamo išsilavinimo, ir toliau galės dirbti antstolio darbą, nes
teisėtų lūkesčių principas suponuoja, kad ginami tik tie lūkesčiai, kurie yra
pagrįsti Konstitucija ir galiojančiais teisės aktais (Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-22/03-26/03-27/03).
Kaip yra
nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m.
lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1924/2008),
pereinamasis laikotarpis tęsėsi nuo 2000 m. spalio 31 d. iki 2007 m. spalio 31
d., todėl toks terminas, atsižvelgiant į įprastinę teisės krypties studijų
trukmę, laikytinas protingu terminu įgyti Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1
dalyje nustatytą išsilavinimą. Šiuo atveju teisėjų kolegija mano, kad
pareiškėja, atsižvelgdama į teisės aktuose nustatytą pereinamąjį laikotarpį,
privalėjo imtis visų veiksmų, kad iki nustatyto termino pabaigos įgytų
reikalaujamą aukštojo mokslo diplomą, todėl jai kilusios neigiamos pasekmės
negali būti teisinamos teisėtų lūkesčių principu. Pareiškėjos teiginys, kad ji
norėjo įgyti „svaresnį“ aukštąjį išsilavinimą, ir dėl to pasirinko būtent
vientisąsias (ilgesnes) studijas, taip pat atmestinas, nes tokiu pasirinkimu
negali būti paneigti teisės aktuose įtvirtinti reikalavimai. Pažymėtina, kad
aiškinant teisės normas pareiškėjos ir pirmosios instancijos teismo siūlomu
būdu, būtų paneigiama vientisųjų studijų, kaip atskiros studijų formos, esmė
(Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 26 dalis), nes, sekant tokia logika,
norint tapti antstoliu, t. y. atitikti Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalies
reikalavimus, (gauti ir) pateikti aukštojo mokslo diplomo išvis nebereikėtų –
pakaktų pateikti pažymą, kad yra baigtas tam tikras semestrų skaičius.
Pareiškėja, pasirinkdama vientisąsias studijas, atsižvelgdama į galiojantį
reguliavimą, privalėjo suvokti iš to kylančias pasekmes, t. y. tai, kad aukštojo
mokslo diplomas jai bus išduotas tik baigus pirmosios ir antrosios pakopos
universitetines studijas. Nors pareiškėja, remdamasi teisingumo principu,
nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d.
sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-171/2010, teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį, kad nurodytos bylos aplinkybės skiriasi nuo šios
nagrinėjamos bylos, kadangi pirmiau minėtoje byloje pareiškėjai tam tikrų
veiksmų negalėjo atlikti dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių.
Atsižvelgdama
į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios
instancijos teismas netinkamai išaiškino teisės aktų nuostatas ir netinkamai
jas pritaikė šios bylos aplinkybėms. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja nei
ginčijamų įsakymų priėmimo dieną, nei iki 2007 m. spalio 31 d. atsakovui
nepateikė įgytą aukštąjį mokslą patvirtinančio diplomo, teisėjų kolegija
konstatuoja, kad atsakovas turėjo pareigą priimti ginčijamus įsakymus, ginčijamas
2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymas Nr. 7P-72 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo
naikinti nėra pagrindo. Vis dėlto laikytina, kad pareiškėja iš antstolių buvo
atleista nuo 2007 m. lapkričio 5 d. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
1.118 straipsnio 1 dalis ir 1.119 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos
darbo kodekso 162 straipsnio 1 dalies 10 punktas, Vyriausybės 2006 m. gruodžio
29 d. nutarimas Nr. 1369 „Dėl poilsio dienų perkėlimo 2007 metais”)
(analogiškai žr. 2008 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1924/2008).
Padarius
išvadą, kad ginčijamas 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymas Nr. 7P-72 yra teisėtas ir
pagrįstas, nėra pagrindo spręsti, kad ginčijamas 2007 m. spalio 2 d. įsakymas
Nr. 7P-99 yra neteisėtas ar nepagrįstas. Antstolių įstatymo 12 straipsnio 5
dalyje inter alia nustatyta, jog pasibaigus antstolio įgaliojimams,
vykdomosios bylos ir kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ar
turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui, Ministro nustatyta tvarka
perduodami kitam antstoliui (antstoliams), o antstolio archyvas Ministro
nustatyta tvarka perduodamas Lietuvos antstolių rūmams.
2002 m. liepos
8 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 202 patvirtintos Vykdomųjų bylų ir
dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto, bet
nepanaudoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio
įgaliojimams tvarkos (Žin., 2002, Nr. 71-2990) (toliau - ir Tvarka) 3
punkte įtvirtinta, kad pasibaigus antstolio įgaliojimams ne vėliau kaip kitą
darbo dieną Ministro įsakymu paskiriamas perimantis antstolis, kuriam bus
perduotos buvusio antstolio nebaigtos vykdomosios bylos bei kiti dokumentai,
neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ir turtas, perimtas, bet neperduotas
išieškotojui.
Tvarkos 8
punkte numatyta, kad antstolis iki Ministro įsakymo dėl jo atleidimo iš
antstolių priėmimo dienos, o nesant galimybių – per penkias darbo dienas nuo
tokio įsakymo priėmimo dienos, privalo pateikti Lietuvos antstolių rūmams bei
Ministerijai šiuos inventorizavimo aktus: vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų
(faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų įteikimo ir perdavimo)
inventorizavimo aktą, išieškotojams neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų bei
perimto, bet išieškotojams neperduoto turto inventorizavimo aktą, vykdymo
išlaidų panaudojimo pagal nebaigtas vykdomąsias bylas inventorizavimo aktą ir
archyvo inventorizavimo aktą.
Taigi darytina
išvada, kad tokio įsakymo priėmimas yra ne Ministro teisė, o pareiga. Teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog tokio įsakymo priėmimą nulemia įsakymo dėl
atleidimo iš antstolių priėmimo: įsakymas dėl atleidimo iš antstolių yra
pirminis šios procedūros etapas, o įsakymas dėl nebaigtų vykdyti vykdomųjų bylų
ir kitų dokumentų perdavimo – antrinis, t. y. jis yra privalomas atleidimo iš
antstolių procedūros elementas. Be to, tokioje situacijoje, kaip matyti iš
Tvarkos 8 punkto, atitinkamas pareigas turi ir iš antstolio pareigų
atleidžiamas asmuo (analogiškai žr. 2008 m. lapkričio 27 d. Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1925/2008).
Pagal
Antstolių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, antstolio įgaliojimai
pasibaigia atleidus jį iš antstolių. Kaip jau buvo minėta, pareiškėja įsakymu
Nr. 7P-72 buvo atleista iš antstolio pareigų. Darytina išvada, kad Ministras,
pasibaigus pareiškėjos, kaip antstolio, įgaliojimams, turėjo pareigą priimti
įsakymą Nr. 7P-99, o pareiškėja savo ruožtu turėjo Tvarkos 8 punkte nustatytą
pareigą dėl inventorizavimo aktų perdavimo. Taip pat pažymėtina, kad teisėjų
kolegija nenustatė, jog būtų buvusi pažeista įsakymo Nr. 7P-99 priėmimo
procedūra ar jį būtų priėmęs tam neįgaliotas subjektas.
Vadovaudamasi
Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Atsakovo Lietuvos
Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio
teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –
pareiškėjos D. Š. skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai
Stasys Gagys
Irmantas Jarukaitis
Dainius Raižys