Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmenintas sprendimas byloje [A-858-790-10].doc
Bylos nr.: A-858-790-10
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858 – 790/2010

Procesinio sprendimo kategorija 38

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gegužės 13 d.

Vilnius

 

 

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei

dalyvaujant pareiškėjai D. Š.

pareiškėjo atstovei advokatei Liudvikai Meškauskaitei

atsakovo atstovei Julianai Ostrouch

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui B. P. dėl įsakymų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėja D. Š. (toliau – ir pareiškėja) skundais (I tomas, b. l. 3 – 5, 69 – 70) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-72 bei prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 7P-99.

Pareiškėja nurodė, kad nuo 1985 metų ji dirba antstole. Siekdama įgyti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, ji įstojo į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą ir yra baigusi 8 semestrus bei mokosi 5 kurse. Ši paskutinė studijų dalis atitinka magistrantūros studijų programos reikalavimus, ką patvirtina ir Vilniaus universiteto 2007 m. rugsėjo 28 d. pažyma Nr. 785. Paaiškino, kad yra baigusi vientisų teisės krypties studijų programos dalį, atitinkančią universitetinių pagrindinių (bakalauro) studijų programos reikalavimus, t. y. yra įgijusi aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (bakalaurą), nors diplomas bus išduotas tik po to, kai bus užbaigta likusi studijų programos dalis, atitinkanti magistrantūros studijų programos reikalavimus. Pabrėžė, kad Aukštojo mokslo įstatymas aukštąjį mokslą sieja su pagrindinių arba vientisų studijų Lietuvos aukštojoje mokykloje baigimo momentu, tačiau ne diplomo pateikimo momentu. Paaiškino, kad antstole dirba virš 20 metų, todėl pagrįstai tikėjosi protingų ir pagrįstų savo įgytų teisių apsaugos. Nurodė, kad Antstolių įstatymo 12 straipsnyje yra pateikiamas baigtinis antstolio įgaliojimų pasibaigimo atvejų sąrašas. Antstolių įstatymas yra laikytinas specialiąja įstatymo norma, reglamentuojančia antstolio įgaliojimų pasibaigimą. Kaip matyti iš Antstolių įstatyme pateikto baigtinio antstolių įgaliojimų pasibaigimo sąrašo, šiame sąraše nėra numatyta tokio atleidimo pagrindo, dėl kurio ji buvo atleista. Tai reiškia, kad nurodytuose įstatymuose yra įtvirtintos viena kitai prieštaraujančios nuostatos, todėl priimtas Teisingumo ministro įsakymas Nr. 7P-72, kuris remiasi tik Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatomis, tačiau prieštarauja Antstolių įstatymui, pareiškėjos manymu, yra nepagrįstas ir naikintinas, nes prieštarauja teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principui. Papildomame skunde teismui pareiškėja nurodė, kad 2007 m. spalio 2 d. Teisingumo ministras priėmė įsakymą Nr. 7P-99, vadovaudamasis tuo, kad ji buvo atleista iš antstolių, kuriuo paskyrė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo veiklos teritorijoje veikiančią antstolę B. P. perimančia jos, veikusios Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo veiklos teritorijoje, nebaigtas vykdomąsias bylas ir kitus dokumentus, neišmokėtas išieškotas pinigines lėšas ar turtą perimtą, bet neperduotą išieškotojui, nebaigtose vykdomosiose bylose gautas ir nepanaudotas vykdymo išlaidas, antstolio archyvą. Paaiškino, kad ji neteisėtai atleista iš darbo, todėl ir jos darbo funkcijų perdavimas yra neteisėtas. Be to, pareiškėja pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 9 d. priimto Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (Žin., 2002, Nr. 53-2043) 5 straipsnio 1 dalies nuostata „teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d.“ ir 5 straipsnio 2 dalies nuostata „antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių“ neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir atsakingo valdymo principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai bei 29 straipsnio 1 daliai.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir atsakovas, Ministerija) atsiliepimais į skundus (I tomas, b. l. 33 – 35, 77) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 7P-72, vadovaujantis Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi ir Antstolių įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, pareiškėja buvo atleista iš antstolių pareigų, neįgijus Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo. Ministerija paaiškino, jog Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstoliu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), ne mažiau kaip vienerius metus buvęs antstolio padėjėju ir laimėjęs viešą konkursą arba ne mažiau kaip penkerius metus dirbęs teisinį darbą ir laimėjęs viešą konkursą. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d. Šio straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių. Ministerija pabrėžė, kad pareiškėja Ministerijai iki 2007 m. spalio 1 d. nepateikė Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą išsilavinimą patvirtinančio dokumento, todėl teisingumo ministras turėjo įstatymo nustatytą pareigą atleisti pareiškėją iš antstolių. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostata įtvirtino antstoliui pareigą įgyti atitinkamą išsilavinimą iki nustatyto termino ir šios pareigos nevykdymo teisines pasekmes. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodytas antstolių atleidimo pagrindas – reikiamo išsilavinimo neįgijimas iki 2007 m. spalio 1 d. Antstolių atleidimo atvejai, nustatyti Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje ir Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nėra vienas kitam prieštaraujantys. Aplinkybė, jog specialus antstolių atleidimo iš pareigų pagrindas yra nustatytas Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, nėra aplinkybė, dėl kurios šis atleidimo iš pareigų pagrindas negali būti taikomas ar vertintinas kaip prieštaraujantis Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 daliai. Ministerija paaiškino, kad Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje aukštasis išsilavinimas apibrėžiamas kaip išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje. Pažymėjo, kad pareiškėja iki 2007 m. spalio 1 d. nepateikė Ministerijai dokumento, patvirtinančio vientisų studijų pabaigimą ir toks dokumentas nėra išduotas. Nurodė, kad teisėtų lūkesčių principas reiškia, jog teisinė sistema asmenį įtikina, jog jis pasieks tam tikrą rezultatą, jei veiks vadovaujantis teisės normomis, šie lūkesčiai turi būti apsaugoti esant dviem atvejams: lūkesčiai yra teisėti ir pagrįsti. Laikė, jog esant teisės aktuose nustatytai pareigai atleisti antstolį, 2007 m. spalio 1 d. neatitinkantį Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo, negalėjo susiklostyti teisėti ir pagrįsti pareiškėjos lūkesčiai, kad ji nebus atleista, jeigu ši sąlyga nebus tinkamai įgyvendinta. Pastebėjo, kad pasirenkant aukštąją mokyklą ir studijų programą, pareiškėja privalėjo pasidomėti ne tik dėl galimybės įgyti teisinį universitetinį išsilavinimą, bet ir dėl diplomo gavimo bei pripažinimo procedūrų ir galimybės įgyti reikalaujamą išsilavinimą patvirtinančius dokumentus. Ministerija paaiškino, kad Antstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad pasibaigus antstolio įgaliojimams, vykdomosios bylos ir kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ar turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui, teisingumo ministro nustatyta tvarka perduodami kitam antstoliui (antstoliams), o antstolio archyvas teisingumo ministro nustatyta tvarka perduodamas Lietuvos antstolių rūmams. Antstolių rūmai privalo užtikrinti, kad bus atlikti šioje dalyje nurodyti veiksmai ir įforminta antstolio darbuotojų darbo teisinių santykių pabaiga.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 8 d. sprendimu (II tomas, b. l. 40 – 44) pareiškėjos skundus tenkino, panaikino Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-72 „Dėl antstolės D. Š. įgaliojimų pasibaigimo“, panaikino Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymą 2007 m. spalio 2 d. Nr. 7P-99 „Dėl vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto, bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolės D. Š. įgaliojimams“, pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkino.

Teismas nustatė, kad 1985 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėja buvo priimta dirbti Vilniaus miesto Lenino rajono liaudies teismo vykdytoja. 2007 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras įsakymu Nr. 7P-72 „Dėl antstolės D. Š. įgaliojimų pasibaigimo“ 2007 m. spalio 1 d. atleido pareiškėją iš antstolių, neįgijus Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2007 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 7P-99 „Dėl vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolės D. Š. įgaliojimams“ skyrė antstolę B. P. perimančia antstolės D. Š. darbines funkcijas, pastarąją atleidus iš antstolių. Pareiškėja 2008 m. birželio 18 d. gavo diplomą, patvirtinantį, jog ji baigė Vilniaus universiteto teisės programą ir jai suteiktas teisės magistro kvalifikacinis laipsnis. Pažymėjo, kad 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo Nr. VIII-1993, kuris įsigaliojo 2000 m. spalio 31 d., 7 straipsnyje buvo nustatyta, kad „asmenys, pretenduojantys tapti teismo antstoliais <...> 3) turi turėti teisės magistro, teisės bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą)“. 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1994 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad per septynerius metus nuo Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo teismo antstoliai, neturintys tinkamo išsilavinimo, turi įgyti išsilavinimą, numatytą Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo 7 straipsnyje. Šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą laiką asmuo neįgyja tinkamo išsilavinimo, jis laikomas praradusiu karjeros statutinio valstybės tarnautojo statusą ir atleidžiamas iš teismo antstolio tarnybos; 3 dalyje buvo nustatyta, kad dirbti teismo antstoliais trejus metus nuo Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos gali būti priimami asmenys, kurie turi aukštąjį išsilavinimą ir studijuoja siekdami įgyti teisės magistro, teisės bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą). 2002 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstoliu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), ne mažiau kaip vienerius metus buvęs antstolio padėjėju ir laimėjęs viešą konkursą arba ne mažiau kaip penkerius metus dirbęs teisinį darbą ir laimėjęs viešą konkursą. Taip pat nurodė, kad 2002 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. IX-877 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d., o 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių. Teismas padarė išvadą, kad įstatymų leidėjui yra suteikta teisė keisti, naikinti arba priimti naujus įstatymus, reglamentuojančius tam tikrų asmenų teises ir pareigas, t. y. įstatymų leidėjas pakeitė teismo antstolių nustatyto išsilavinimo įgijimo terminus, 2002 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. IX-877 5 straipsnio 1 dalyje nustatydamas, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d., o 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnyje 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių, tuo pakeisdamas nustatyto išsilavinimo įsigijimo terminus, numatytus 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1994 2 straipsnio 1 dalyje (per septynerius metus nuo Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2007 m. spalio 31 d.). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja, vadovaudamasi 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1994 2 straipsnio 1 dalies norma, 2000 m. spalio 31 d. įsigaliojus Teismo antstolių įstatymui, įgijo teisėtus bei pagrįstus lūkesčius, o kartu ir pareigą, per septynerius metus nuo minėto įstatymo įsigaliojimo dienos (iki 2007 m. spalio 31 d.) įgyti reikiamą išsilavinimą antstolio pareigybei atitikti. Pažymėjo, jog teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės bei valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Tai reiškia, kad asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendintos. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja, siekdama įgyti jos pareigoms privalomą aukštąjį universitetinį išsilavinimą, įstojo į Vilniaus universiteto teisės fakultetą, o baigus 8 semestrus, ji buvo užbaigusi vientisų teisės krypties studijų programos dalį, atitinkančią universitetinių pagrindinių (bakalauro) studijų programos reikalavimus, t. y. buvo įgijusi aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (bakalaurą), tačiau diplomas pareiškėjai buvo išduotas tik po to, kai ji užbaigė likusią studijų programos dalį, atitinkančią magistrantūros studijų programos reikalavimus. Teismas konstatavo, kad Aukštojo mokslo įstatymas aukštąjį mokslą sieja su pagrindinių arba vientisų studijų Lietuvos aukštojoje mokykloje baigimo momentu, tačiau ne diplomo pateikimo momentu. Išsamiai ir visapusiškai ištyręs byloje surinktus įrodymus, atlikęs visapusišką teisės normų, reglamentuojančių antstolių reikiamo išsilavinimo įgijimą, analizę, teismas padarė išvadą, kad realiai ir faktiškai mokslus Vilniaus universiteto teisės fakultete, įgyjant aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (bakalauro), pareiškėja baigė 2007 metų pavasarį, todėl būtent nuo šios dienos ir turi būti skaičiuojamas terminas, vertinant jos atitikimą užimamoms antstolės pareigoms. Teismas laikė, kad sąvoka „studijų baigimas“ turi būti siejama su faktiniu reikiamo išsilavinimo aukštojoje mokykloje įgijimu, o ne formaliu diplomo, baigusiam mokslus, įteikimu, todėl teismas, vadovaudamasis teisingumo bei protingumo kriterijais, remdamasis aiškiu ir nedviprasmišku teisėtų lūkesčių principu, konstatavo, kad pareiškėja per įstatymų, reglamentuojančių reikiamo išsilavinimo įsigijimą, norint tapti antstoliu, nustatytus terminus, įgijo aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (bakalaurą), reikalingą antstolio pareigoms užimti, kad Ministerija formaliai vertino ginčo situaciją ir netinkamai interpretavo realų studijų baigimo faktą, todėl, teismo vertinimu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2007 m. rugsėjo 28 d. priėmė neteisėtą ir nepagrįstą įsakymą Nr. 7P-72, atleisdamas pareiškėją iš antstolių, motyvuojant tuo, kad ji neturi nustatyto išsilavinimo. Teismui padarius pagrįstą išvadą, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 7P-72, atleisdamas pareiškėją iš antstolių, netinkamai taikė bei vertino galiojančias teisės normas, reglamentuojančias antstoliams nustatyto išsilavinimo įgijimo terminus, padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2007 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 7P-99 „Dėl vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto, bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolės D. Š. įgaliojimams“ nepagrįstai skyrė antstolę B. P. perimančia antstolės D. Š. darbines funkcijas, pastarąją atleidus iš antstolių. Remdamasis išdėstytu, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos reikalavimai dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 7P-72 bei dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. 7P-99 panaikinimo yra teisėti ir pagrįsti, kad teisingumo ministras, priimdamas minėtus įsakymus, netinkamai taikė bei vertino ginčo aplinkybes, todėl pareiškėjos skundus tenkino. Dėl prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą teismas nurodė, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjos nurodyti įstatymai neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir atsakingo valdymo principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai bei 29 straipsnio 1 daliai, todėl jos prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą atmetė. 

 

III.       

 

Atsakovas apeliaciniu skundu (II tomas, b. l. 48 – 49) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Negalima sutikti su teismo išvada, kad sąvoka „studijų baigimas“ turi būti siejama su faktiniu reikiamo išsilavinimo įgijimu, o ne formaliu diplomo, baigusiam mokslus, įteikimu. Ši išvada padaryta nenurodant jokio teisinio pagrindo ir pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles.

2. Byloje yra pateiktas Švietimo ir mokslo ministerijos 2007 m. spalio 17 d. raštas Nr. 40‑11-R-8582, kuriame kompetentinga aiškinti teisės aktus dėl savo reguliavimo srities institucija išdėstė poziciją dėl dokumentų, laikomų įrodančiais teisinio universitetinio išsilavinimo įgijimą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 900 3 punktu, aukštosios mokyklos turi teisę išduoti diplomus, liudijančius asmens įgytą klasifikaciją, tik tiems asmenims, kurie baigė atitinkamos studijų pakopos studijų programą ir įvykdė visus šios programos reikalavimus. Asmuo, sėkmingai baigęs teisės studijų krypties programą ir gavęs tai patvirtinantį dokumentą, yra laikomas baigusiu pagrindines universitetines studijas ir įgijusiu bakalauro kvalifikacinį laipsnį.

3. Vadovaujantis Aukštojo mokslo įstatymo 3 ir 4 dalimis, bakalauras – tai kvalifikacinis laipsnis, suteikiamas asmeniui, išėjusiam nuosekliųjų universitetinių studijų pirmosios pakopos studijų programą, ir bakalauru laikomas asmuo, turintis bakalauro kvalifikacinį laipsnį, kurį patvirtina diplomas.

4. Kadangi Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių, darytina išvada, kad asmuo tokį išsilavinimą įgijęs, turi pateikti tai patvirtinantį dokumentą, o jo nesant, jis laikomas nebaigusiu studijų.

5. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes pareiškėja turėjo visas galimybes laiku įgyti nustatytą išsilavinimą (pagal Vilniaus universiteto 2002 m. rugpjūčio 8 d. pažymą Nr. 475 pareiškėja buvo III kurso Teisės fakulteto studentė jau 2002 m.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamos kategorijos bylose suformavo praktiką, kad antstoliai nespėję laiku gauti užsienio aukštojoje mokykloje įgyto diplomo patvirtinimo, laikomi neatitinkančiais Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl buvo pagrįstai atleisti (bylos Nr. A822-l924/2008, Nr. A502‑1925/2008 ir kt.).

Pareiškėja atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 54 – 55) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėja, siekdama įgyti jos pareigoms privalomą aukštąjį universitetinį išsilavinimą, įstojo į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, o atleidimo dieną Pareiškėja buvo baigusi 8 semestrus, t. y. ji buvo užbaigusi vientisų teisės krypties studijų programos dalį, atitinkančią universitetinių pagrindinių (bakalauro) studijų programos reikalavimus, taigi pareiškėja buvo įgijusi aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (bakalaurą), tačiau diplomas jai buvo išduotas tik po to, kai ji užbaigė likusią studijų programos dalį, atitinkančią magistrantūros studijų programos reikalavimus.

2. Teismas pagrįstai nurodė, jog aukštasis teisinis universitetinis išsilavinimas yra siejamas su pagrindinių arba vientisų studijų Lietuvos aukštojoje mokykloje baigimo momentu, bet ne su diplomo įteikimo momentu. Tokia išvada yra logiška ir pagrįsta, kadangi pareiškėja turėjo tinkamą išsilavinimą atleidimo dieną.

3. Aplinkybė, jog atleidimo dieną pareiškėja negalėjo pateikti diplomo, nereiškia, jog ji neturėjo tinkamo išsilavinimo. Įstatymo leidėjo valia, numatyta Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje buvo ta, jog antstoliu gali dirbti tas asmuo, kuris turi tam tikrų specialių žinių, todėl tokias žinias pareiškėja įgavo nuo to momento, kai ji baigė 4 kursus, kadangi tokių mokslų baigimas atitinka bakalauro išsilavinimui.

4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-379/2009 išaiškino, kad būtina atskirti (netapatinti) Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalies reikalaujamo bei Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio reikalaujamo įgyti iki 2007 m. spalio 1 d. aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo įgijimą nuo tokio išsilavinimo pripažinimo. Atsižvelgiant į tokį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą ir taikant analogiją, galima daryti išvadą, jog ir šiuo atveju būtina atskirti pagrindinių arba vientisų studijų Lietuvos aukštojoje mokykloje baigimo momentą nuo diplomo įteikimo momento. Toks atskyrimas yra būtinas, kadangi išsilavinimas yra tam tikrų žinių įgijimas, ko ir reikalauja įstatymo leidėjas, o diplomas yra tik formalus dokumentas, patvirtinantis įgytą išsilavinimą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Šioje byloje ginčas iš esmės kyla dėl pareiškėjos teisės eiti antstolio pareigas, konkrečiai, dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 7P-72, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš antstolių, bei 2007 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. 7P-99, kuriuo pareiškėjos nebaigtos vykdyti vykdomosios bylos buvo perduotos kitam antstoliui, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėja teigia, kad nežiūrint to fakto, jog skundžiamo 2007 m. rugsėjo 28 d. Teisingumo ministro įsakymo Nr. 7P-72 priėmimo dieną ji neturėjo Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje reikalaujamą profesinę kvalifikaciją patvirtinančio diplomo, ji turėjo teisę ir toliau dirbti antstole, nes de facto buvo baigusi studijų dalį, atitinkančią bakalauro studijų programos reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Aukštojo mokslo įstatymu ir teisėtų lūkesčių principu, tokiems pareiškėjos teiginiams pritarė, tuo tarpu atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad teisė dirbti antstolio darbą sietina su formaliu reikalavimu, t. y. diplomo, patvirtinančio atitinkamos profesinės kvalifikacijos įgijimą, turėjimu.

Akivaizdu, kad byloje keliami teisės aiškinimo klausimai. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas Aukštojo mokslo įstatymą, konstatavo, kad šis įstatymas aukštąjį mokslą sieja su pagrindinių arba vientisųjų studijų baigimo momentu, tačiau ne diplomo pateikimo momentu, ir nurodė, kad sąvoka „studijų baigimas“ turi būti siejama su faktiniu reikiamo išsilavinimo aukštojoje mokykloje įgijimu, o ne formaliu diplomo, baigusiam mokslus, įteikimu.

Teisėjų kolegija tokiems pirmosios instancijos teismo argumentams nepritaria. Šiuo atveju pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokių konkrečiai Aukštojo mokslo įstatymo ar kitų teisės aktų normų pagrindu padarė pirmiau minėtą išvadą.

Atkreiptinas dėmesys, kad šis teisės aiškinimo aspektas jau buvo analizuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs (pvz., žr. 2008 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1924/2008; 2008 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1925/2008; 2008 m. gruodžio 19 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2039/2008), kad pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (Žin., 2003, Nr. 63-2853) 2 straipsnio 5 dalį, išsilavinimas – tai Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pripažinta, asmens tam tikro lygio brandą liudijanti kompetencija, žinios, įgūdžiai, gebėjimai ir vertybinės nuostatos, o to paties straipsnio 7 dalis apibrėžia, jog kvalifikacija – tai įstatymų, Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas mokėjimas ir teisė verstis tam tikra profesine veikla. Švietimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog aukštojo mokslo studijų paskirtis – padėti asmeniui įgyti aukštąjį išsilavinimą bei atitinkamą kvalifikaciją ir pasirengti aktyviai profesinei, visuomeninei ir kultūrinei veiklai. To paties straipsnio 3 dalis inter alia numato, kad aukštojo mokslo studijų programas vykdo aukštosios mokyklos – universitetai ir kolegijos, 4 dalis – kad baigus aukštojo mokslo studijų programas įgyjamas aukštasis išsilavinimas ir (ar) kvalifikacija, o 5 dalis – kad aukštųjų mokyklų veiklos principus ir studijų jose tvarką nustato Aukštojo mokslo įstatymas. Įvertinęs šias nuostatas Lietuvos vyriausias administracinis teismas konstatavo, kad iš minėtų Švietimo įstatymo nuostatų akivaizdu, jog asmens įgytas išsilavinimas ir/ar kvalifikacija (tiek įgyti Lietuvoje, tiek ir įgyti užsienyje) visais atvejais (visų lygių išsilavinimas ir/ar kvalifikacija) turi būti pripažinti tam įgaliotos institucijos. Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiama „aukštojo išsilavinimo“ sąvoka: tai išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje. To paties straipsnio 2 ir 4 dalyse apibrėžiama, jog aukštoji mokykla yra studijų ir mokslo įstaiga, rengianti specialistus su aukštuoju išsilavinimu šio įstatymo nustatyta tvarka, o diplomas – tai asmens įgytą kvalifikaciją ir mokslo laipsnį liudijantis pažymėjimas, išduodamas baigus pagrindines studijas, specialiąsias profesines studijas, magistrantūrą, vientisąsias studijas, meno aspirantūrą, apgynus daktaro disertaciją. Aukštojo mokslo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, jog asmeniui, baigusiam bet kurios nuosekliųjų studijų pakopos programą, aukštoji mokykla išduoda tai patvirtinantį nustatytos formos diplomą. Taigi Aukštojo mokslo 2 straipsnio 4 dalis ir 4 straipsnio 2 dalis expressis verbis nurodo, kad asmens įgytą kvalifikaciją liudija jam išduotas diplomas. Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje bakalauras yra apibrėžiamas kaip kvalifikacinis laipsnis, suteikiamas asmeniui, išėjusiam nuosekliųjų universitetinių studijų pirmosios pakopos studijų programą, taip pat asmuo, turintis bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Be to, Aukštojo mokslo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kvalifikacijos ir mokslo laipsnio suteikimą patvirtinančių dokumentų formą, jų gamybos, apskaitos, registracijos ir išdavimo tvarką nustato Vyriausybė. Šią nuostatą įgyvendina 2001 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 900 Dėl aukštojo mokslo kvalifikacijos ir daktaro laipsnio suteikimą patvirtinančių dokumentų formos, jų gamybos, apskaitos, registracijos ir išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo (2007 m. kovo 14 d. redakcija), kuriuo patvirtinto Aukštojo mokslo kvalifikacijos ir daktaro mokslo laipsnio suteikimą patvirtinančių dokumentų formos, jų gamybos, apskaitos, registracijos ir išdavimo tvarkos aprašo 3 punkte numatyta, kad aukštosios mokyklos turi teisę išduoti diplomus, liudijančius asmens įgytą aukštojo mokslo kvalifikacinį laipsnį ir (arba) profesinę kvalifikaciją, tik tiems asmenims, kurie baigė atitinkamos studijų pakopos studijų programą ir įvykdė visus šios programos reikalavimus. Tiesa, Aukštojo mokslo įstatymas numato, kad tam tikrais atvejais aukštoji mokykla gali išduoti ne diplomą, o pažymėjimą, tačiau toks pažymėjimas gali būti išduotas tik tuomet, kai asmuo baigia rezidentūros programą (Aukštojo mokslo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis) arba tuomet, kai asmuo, studijavo aukštojoje mokykloje pavienius dalykus arba dalykų ciklą, bet neišėjo kurios nors nuosekliųjų studijų pakopos visos programos – taigi, neįgijo aukštojo išsilavinimo (Aukštojo mokslo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis).

Įvertinusi pirmiau išdėstytas nuostatas teisėjų kolegija daro išvadą, kad Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje reikalaujamo aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo sieti vien su faktiniu atitinkamo išsilavinimo aukštojoje mokykloje įgijimu nėra pagrindo. Tam, kad asmuo būtų laikomas baigusiu pagrindines universitetines studijas ir įgijusiu bakalauro kvalifikacinį laipsnį, jis turi būti baigęs visą bakalauro studijų programą ir gavęs tai patvirtinantį diplomą.

Tokį teisės normų aiškinimą patvirtina ir susiformavusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1996/2008; 2009 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-379/2009), pagal kurią Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas (įgyti aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą iki 2007 m. spalio 31 d. (dėl šio termino žr., pvz., pirmiau minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį byloje Nr. A525-1996/2008) yra tenkinamas tuomet, kai 1) pareiškėjas iki įstatyme nustatyto termino (t. y. 2007 m. spalio 31 d.) įgijo reikalaujamą aukštąjį išsilavinimą ir 2) pateikė jo išsilavinimą patvirtinančius dokumentus. Kaip minėta pirmiau, šiuo atveju išsilavinimą patvirtinančiu dokumentu laikytinas būtent aukštosios mokyklos išduotas diplomas, o ne pažyma, kurioje nurodoma, kad diplomas bus išduotas tuomet, kai bus sėkmingai užbaigta likusi studijų dalis, atitinkanti magistrantūros studijų programos reikalavimus (t. 1, b. l. 7).

Nors pareiškėja, grįsdama savo reikalavimus, atsiliepime į apeliacinį skundą remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 24 d. sprendimu byloje Nr. A143-379/2009, kuriame teismas konstatavo, jog būtina atskirti aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo įgijimą nuo tokio išsilavinimo pripažinimo, pažymėtina, kad skiriasi nagrinėjamos ir pirmiau minėtos bylos faktinės aplinkybės. Minėtoje byloje pareiškėjas buvo baigęs atitinkamą studijų programą ir pateikęs išsilavinimo gavimą patvirtinantį diplomą, t. y. atitiko pirmiau minėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje apibrėžtas sąlygas. Buvo atlikti visi įstatymo reikalaujami veiksmai, priklausę nuo pareiškėjo valios. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškiai nurodė, kad (konkrečiai toje byloje - užsienyje) įgytas ir teisės aktų nustatyta tvarka Lietuvoje pripažintas aukštasis išsilavinimas laikytinas įgytu nuo to laiko, kai (užsienio) mokslo įstaiga išdavė šį išsilavinimą patvirtinantį dokumentą (diplomą). Tuo tarpu šioje nagrinėjamoje byloje pirmiau minėtos sąlygos nėra tenkinamos, t. y. pareiškėja nepateikė jos įgytą išsilavinimą patvirtinančio įstatyme numatyto dokumento (diplomo).

Pareiškėja taip pat remiasi teisėtų lūkesčių ir teisingumo principais. Šiuo atveju manytina, kad į šiuos principus jau atsižvelgė įstatymų leidėjas, nustatydamas pakankamai ilgą septynių metų pereinamąjį laikotarpį, per kurį pareiškėja turėjo galimybę įgyti teisės aktuose reikalaujamą išsilavinimą. Be to teisėtų lūkesčių principas šiuo atveju negali būti suvokiamas kaip reikalaujantis, kad bet kuris antstolis, per teisės aktais nustatytą pereinamąjį laikotarpį neįgijęs reikalaujamo išsilavinimo, ir toliau galės dirbti antstolio darbą, nes teisėtų lūkesčių principas suponuoja, kad ginami tik tie lūkesčiai, kurie yra pagrįsti Konstitucija ir galiojančiais teisės aktais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-22/03-26/03-27/03).

Kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1924/2008), pereinamasis laikotarpis tęsėsi nuo 2000 m. spalio 31 d. iki 2007 m. spalio 31 d., todėl toks terminas, atsižvelgiant į įprastinę teisės krypties studijų trukmę, laikytinas protingu terminu įgyti Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą išsilavinimą. Šiuo atveju teisėjų kolegija mano, kad pareiškėja, atsižvelgdama į teisės aktuose nustatytą pereinamąjį laikotarpį, privalėjo imtis visų veiksmų, kad iki nustatyto termino pabaigos įgytų reikalaujamą aukštojo mokslo diplomą, todėl jai kilusios neigiamos pasekmės negali būti teisinamos teisėtų lūkesčių principu. Pareiškėjos teiginys, kad ji norėjo įgyti „svaresnį“ aukštąjį išsilavinimą, ir dėl to pasirinko būtent vientisąsias (ilgesnes) studijas, taip pat atmestinas, nes tokiu pasirinkimu negali būti paneigti teisės aktuose įtvirtinti reikalavimai. Pažymėtina, kad aiškinant teisės normas pareiškėjos ir pirmosios instancijos teismo siūlomu būdu, būtų paneigiama vientisųjų studijų, kaip atskiros studijų formos, esmė (Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 26 dalis), nes, sekant tokia logika, norint tapti antstoliu, t. y. atitikti Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalies reikalavimus, (gauti ir) pateikti aukštojo mokslo diplomo išvis nebereikėtų – pakaktų pateikti pažymą, kad yra baigtas tam tikras semestrų skaičius. Pareiškėja, pasirinkdama vientisąsias studijas, atsižvelgdama į galiojantį reguliavimą, privalėjo suvokti iš to kylančias pasekmes, t. y. tai, kad aukštojo mokslo diplomas jai bus išduotas tik baigus pirmosios ir antrosios pakopos universitetines studijas. Nors pareiškėja, remdamasi teisingumo principu, nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-171/2010, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nurodytos bylos aplinkybės skiriasi nuo šios nagrinėjamos bylos, kadangi pirmiau minėtoje byloje pareiškėjai tam tikrų veiksmų negalėjo atlikti dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino teisės aktų nuostatas ir netinkamai jas pritaikė šios bylos aplinkybėms. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja nei ginčijamų įsakymų priėmimo dieną, nei iki 2007 m. spalio 31 d. atsakovui nepateikė įgytą aukštąjį mokslą patvirtinančio diplomo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas turėjo pareigą priimti ginčijamus įsakymus, ginčijamas 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymas Nr. 7P-72 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Vis dėlto laikytina, kad pareiškėja iš antstolių buvo atleista nuo 2007 m. lapkričio 5 d. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.118 straipsnio 1 dalis ir 1.119 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 162 straipsnio 1 dalies 10 punktas, Vyriausybės 2006 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 1369 „Dėl poilsio dienų perkėlimo 2007 metais”) (analogiškai žr. 2008 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1924/2008).

Padarius išvadą, kad ginčijamas 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymas Nr. 7P-72 yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo spręsti, kad ginčijamas 2007 m. spalio 2 d. įsakymas Nr. 7P-99 yra neteisėtas ar nepagrįstas. Antstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje inter alia nustatyta, jog pasibaigus antstolio įgaliojimams, vykdomosios bylos ir kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ar turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui, Ministro nustatyta tvarka perduodami kitam antstoliui (antstoliams), o antstolio archyvas Ministro nustatyta tvarka perduodamas Lietuvos antstolių rūmams.

2002 m. liepos 8 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 202 patvirtintos Vykdomųjų bylų ir dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto, bet nepanaudoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio įgaliojimams tvarkos (Žin., 2002, Nr. 71-2990) (toliau - ir Tvarka) 3 punkte įtvirtinta, kad pasibaigus antstolio įgaliojimams ne vėliau kaip kitą darbo dieną Ministro įsakymu paskiriamas perimantis antstolis, kuriam bus perduotos buvusio antstolio nebaigtos vykdomosios bylos bei kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ir turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui.

Tvarkos 8 punkte numatyta, kad antstolis iki Ministro įsakymo dėl jo atleidimo iš antstolių priėmimo dienos, o nesant galimybių – per penkias darbo dienas nuo tokio įsakymo priėmimo dienos, privalo pateikti Lietuvos antstolių rūmams bei Ministerijai šiuos inventorizavimo aktus: vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų (faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų įteikimo ir perdavimo) inventorizavimo aktą, išieškotojams neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų bei perimto, bet išieškotojams neperduoto turto inventorizavimo aktą, vykdymo išlaidų panaudojimo pagal nebaigtas vykdomąsias bylas inventorizavimo aktą ir archyvo inventorizavimo aktą.

Taigi darytina išvada, kad tokio įsakymo priėmimas yra ne Ministro teisė, o pareiga. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog tokio įsakymo priėmimą nulemia įsakymo dėl atleidimo iš antstolių priėmimo: įsakymas dėl atleidimo iš antstolių yra pirminis šios procedūros etapas, o įsakymas dėl nebaigtų vykdyti vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų perdavimo – antrinis, t. y. jis yra privalomas atleidimo iš antstolių procedūros elementas. Be to, tokioje situacijoje, kaip matyti iš Tvarkos 8 punkto, atitinkamas pareigas turi ir iš antstolio pareigų atleidžiamas asmuo (analogiškai žr. 2008 m. lapkričio 27 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1925/2008).

Pagal Antstolių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, antstolio įgaliojimai pasibaigia atleidus jį iš antstolių. Kaip jau buvo minėta, pareiškėja įsakymu Nr. 7P-72 buvo atleista iš antstolio pareigų. Darytina išvada, kad Ministras, pasibaigus pareiškėjos, kaip antstolio, įgaliojimams, turėjo pareigą priimti įsakymą Nr. 7P-99, o pareiškėja savo ruožtu turėjo Tvarkos 8 punkte nustatytą pareigą dėl inventorizavimo aktų perdavimo. Taip pat pažymėtina, kad teisėjų kolegija nenustatė, jog būtų buvusi pažeista įsakymo Nr. 7P-99 priėmimo procedūra ar jį būtų priėmęs tam neįgaliotas subjektas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a :

 

 

Atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos D. Š. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

 

 

 

 

 

Teisėjai                                                                              Stasys Gagys

 

                                                                                           Irmantas Jarukaitis

 

                                                                                           Dainius Raižys