Administracinė byla Nr. eA-438-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00250-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.2.7

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas D. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 68-371 (toliau – ir VMI sprendimas) ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. (4.65)FR0682-567 (toliau – ir Vilniaus AVMI).

2.       Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus AVMI atliko jo mokestinį patikrinimą – tikrino 2010–2011 m. gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumą, surašė 2016 m. birželio 28 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65) FR0680-454 (toliau – ir patikrinimo aktas). Vilniaus AVMI mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. grynaisiais pinigais suteikė UAB „Vamėsa“ paskolų už bendrą 726 621,80 Lt sumą, savo išlaidas paskoloms teikti grindė šeimos santaupomis ir darbo užmokesčiu. Vilniaus AVMI sprendė, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė V. Š. 2010 m. gavo 584 642,82 Lt kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, kurių nedeklaravo ir nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM. Vilniaus AVMI laikė, kad sutuoktinių 2010 m. gautos nedeklaruotos 584 642,82 Lt pajamos yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, jas padalino pusiau ir nustatė, jog pareiškėjo kitos su darbo santykiais nesusijusios ir ne individualios veiklos pajamos 2010 m. sudarė 292 321,41 Lt ir nuo šios pajamų sumos pareiškėjui papildomai apskaičiavo 42 591 Lt (12 335,21 Eur) mokėtino GPM. Vilniaus AVMI 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. (4.65)FR0682-567 patvirtino patikrinimo aktą ir apskaičiavo pareiškėjui 6 882,57 Eur GPM delspinigių bei nurodė sumokėti 10 proc. dydžio baudą nuo patikrinimo akte papildomai apskaičiuotos GPM sumos (1 234 Eur). VMI 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 68-371 Vilniaus AVMI sprendimą patvirtino.

3.       Pareiškėjo nuomone, VMI nepagrįstai patvirtino Vilniaus AVMI išvadą, kad 2003 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas su sutuoktine disponavo ne didesne kaip 99 862,05 Lt grynųjų pinigų suma, ir be pagrindo sprendė, jog Vilniaus AVMI buvo teisi nesivadovaudama 2005 m. gegužės 2 d. pareiškėjo pateikta vienkartine deklaracija apie 2003 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo ir jo sutuoktinės turėtas pinigines lėšas (500 000 Lt). Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymas (toliau – ir Deklaravimo įstatymas) nenustato, nuo kada deklaracijos duomenys įgyja teisinį stabilumą, tačiau, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, VMI neturi teisės neribotą laiką tikrinti asmens iki 2005 m. gegužės 1 d. pateiktos deklaracijos duomenų tikrumo. 2015 m. vykdant pareiškėjo mokestinį patikrinimą, jau buvo pasibaigusi Vilniaus AVMI teisė duoti pareiškėjui privalomą nurodymą, kad pareiškėjas pagrįstų 2005 m. gegužės 2 d. deklaruoto turto įsigijimo šaltinius už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada buvo pateikta deklaracija, sausio 1 d.

4.       Pareiškėjo vertinimu, Vilniaus AVMI jo šeimos 2004–2010 m. vartojimo išlaidas apskaičiavo neobjektyviai. Pareiškėjas nesutiko su išlaidoms apskaičiuoti taikytos metodikos parinkimu bei apskaičiuotu išlaidų dydžiu. Skaičiuodama vartojimo išlaidas, Vilniaus AVMI vadovavosi Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Statistikos departamentas) duomenimis apie vidutines vartojimo išlaidas vienam ūkio nariui didžiuosiuose miestuose. VMI pareiškėjo argumentų dėl neteisingai nustatytų vartojimo išlaidų iš esmės nevertino, formaliai motyvuodama, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų Vilniaus AVMI išvadoms paneigti. 2009 m. laikotarpiu skaičiuodama vartojimo išlaidas V. Š. dukrai iš pirmosios santuokos V. P., Vilniaus AVMI vartojimo išlaidas nepagrįstai skaičiavo už visus 2009 m., neatsižvelgdama, kad 2009 m. rugpjūčio 29 d. V. P. suėjo 18 m., todėl V. Š. bei pareiškėjas nebeturėjo prievolės teikti išlaikymą pilnametei dukteriai. Dėl ekonominio sunkmečio Statistikos departamentas nerinko ir neskelbė duomenų apie 2009–2011 m. namų ūkiams tekusias vidutines vartojimo išlaidas, Statistikos departamento internetiniame puslapyje nepateiktas sąvokos ,,vaikas“ apibrėžimas skaičiuojant vidutines vartojimo išlaidas už 2009 m., o centrinio mokesčio administratoriaus traktavimas, kad V. P., jai suėjus 18 metų, ir toliau teisiškai laikoma vaiku, yra nepagrįstas ir neteisėtas. 2009–2010 m. tenkančias pareiškėjo šeimos vidutines vartojimo išlaidas Vilniaus AVMI skaičiavo savarankiškai, vadovaudamasi Statistikos departamento rekomendacijomis, taikė nacionalinį sąskaitų rodiklį – namų ūkio vartojimo išlaidų (to meto kainomis) indeksą. Tai prieštarauja patikrinimo akte nurodytiems teiginiams, kad skaičiuojant vidutines vartojimo išlaidas (neatsižvelgiant į laikotarpius) buvo vadovaujamasi Statistikos departamento teikiamais duomenimis, todėl patikrinimo aktas ir Vilniaus AVMI sprendimas nenuoseklūs. Vadovaujantis skirtingomis metodikomis gauti duomenys nelaikytini pagrįstais, o VMI sprendime dėl šio pareiškėjo argumento nepasisakyta. Vilniaus AVMI turėjo įvertinti, bet neįvertino Statistikos departamento diferencijuojamo vienam namų ūkio nariui tenkančio vartojimo išlaidų dydžio priklausomai nuo namų ūkyje augančių vaikų skaičiaus. Nepagrįstai neatsižvelgta į aplinkybes, kad 2008–2009 m. laikotarpiu už parduotas sodo ir miško gėrybes V. P. gavo 5 000 Eur pajamų, šios pajamos buvo panaudotos V. P. vartojimo išlaidoms padengti, todėl 2008–2009 m. pareiškėjo šeimos vartojimo išlaidos turėjo būti sumažintos. Vilniaus AVMI nepasirinko tiksliausią ir objektyviausią įvertinimą leidžiančio nustatyti šaltinio ir nukrypo nuo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 29 punkto nuostatų.

5.       Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6.       VMI nurodė, kad Vilniaus AVMI patikrinimo metu nustatė, jog pareiškėjas 2010 m. UAB „Vamėsa“ suteikė 726 621,80 Lt paskolų, o jam neįrodžius pajamų gavimo šaltinių, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsniu, konstatavo, kad 2010 m. laikotarpiu pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas, ir nuo jų apskaičiavo mokėtinas į biudžetą sumas. Atsakovo nuomone, nesąžiningas mokesčių mokėtojas negali remtis iš Deklaravimo įstatymo išplaukiančiomis interesų garantijomis, kurios skirtos teisėtai besielgiantiems, sąžiningiems mokesčių mokėtojams. Šiuo atveju MAĮ 68 straipsnio nuostatos mokesčių administratorius nepažeidė, nes mokestis už ankstesnį laikotarpį nei priskaičiuotas, nei perskaičiuotas. Pagal Deklaravimo įstatymą gyventojas turėjo prievolę deklaruoti realų, tikrai turimą turtą, o esant pareikalavimui, pagrįsti deklaruoto turto šaltinius. Atsakovas pabrėžė, kad VMI nepripažino pareiškėjo ir jo sutuoktinės deklaruotos sumos, nes, vykdydamas 2016 m. sausio 22 d. mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. (11.48)-FR0706-694, pareiškėjas pateikė informaciją apie 1991–2010 m. laikotarpiu gautas pajamas, tačiau nenurodė, kada konkrečiai pajamos gautos, šios informacijos nepagrindė juridinę galią turinčiais dokumentais; pareiškėjo ir jo sutuoktinės apmokestinamosios pajamos 1993–2010 m. laikotarpiu sudarė 479 713,88 Lt (neatskaičius mokesčių), vartojimo išlaidos – 393 919,80 Lt, kitų pajamų šiuo laikotarpiu jie nėra deklaravę; patikrinimo metu pareiškėjo sutuoktinė nurodė, kad apie paskolos UAB „Vamėsa“ suteikimą žinojo, nors savo 2016 m. vasario 1 d. teiktame paaiškinime nurodė, kad nežino, iš kokių lėšų sutuoktinis teikė paskolas, taip pat patvirtino, jog iš jos lėšų paskolos neteiktos; 2015 m. lapkričio 23 d. paaiškinime pareiškėjo sutuoktinė negalėjo atsakyti į klausimą, iš kokių lėšų šaltinių buvo gautos 2003 m. gruodžio 31 d. deklaracijoje nurodytos lėšos; pareiškėjas savo išlaidas paskolai UAB „Vamėsa“ suteikti grindė šeimos santaupomis ir darbo užmokesčiu, tačiau Vilniaus AVMI, patikrinimo metu įvertinusi minėtus lėšų šaltinius, nustatė, jog pajamų iš nurodytų šaltinių, kuriuos Vilniaus AVMI laikė pagrįstais, nepakanka nustatytoms išlaidoms padengti; pareiškėjas pagal 2008 m. vasario 2 d. kredito sutartį su AB SEB banku pasiskolino 300 000 Lt būsto įgijimui 30 m. terminui su 4,9264 proc. fiksuotomis metinėmis palūkanomis, tuo tarpu pats 2010 m. suteikė 726 621,80 Lt paskolą grynaisiais iki 2017 m. su mažesnėmis (t. y. 2 proc.) metinėmis palūkanomis. Vilniaus AVMI atliko išsamų pareiškėjo šeimos pajamų bei išlaidų tyrimą, t. y. pagrindė savo atliktus paskaičiavimus, todėl pareiškėjas, norėdamas juos nuginčyti, privalėjo pateikti pagrįstus įrodymus ir argumentus.

7.       Mokestinio patikrinimo metu apskaičiuojant pareiškėjo šeimos 2004–2009 m. patirtas išlaidas buvo remtasi statistinėmis piniginėmis vartojimo išlaidomis, nustatytomis pagal Statistikos departamento duomenis apie vidutines vartojimo išlaidas vienam ūkio nariui didžiuosiuose miestuose. Vilniaus AVMI patikrinimo metu vertino suaugusiųjų ir vaikų patirtas išlaidas. 2004–2009 m. pareiškėjo sutuoktinės dukrai iš pirmosios santuokos V. P. buvo skaičiuojama pusė vidutinių vartojimo išlaidų. Statistikos departamento internetinėje svetainėje skelbiama, jog 2003–2007 m. vaikais laikomi visi asmenys iki 18 metų amžiaus. 2008 m. ir 2012 m. vaikais laikomi visi asmenys iki 18 metų amžiaus ir ekonomiškai neaktyvūs (nedirbantys ir aktyviai neieškantys darbo) 18–24 metų amžiaus asmenys, gyvenantys su bent vienu iš tėvų (ar jiems prilygintų asmenų); vaikų kategorijai nepriskirti asmenys laikomi suaugusiais. VMI neturi duomenų apie tai, jog V. P. 2009 m. būtų dirbusi (pagal VMI duomenis, su darbo santykiais susijusios pajamos gautos nuo 2011 m.) ir savarankiškai save išlaikiusi, jog būtų gyvenusi atskirai nuo tėvų (pagal VMI duomenis, jos deklaruota gyvenamoji vieta iki šiol yra su tėvais). Taigi, Vilniaus AVMI pagrįstai pareiškėjo šeimai priskyrė V. P. statistines vartojimo išlaidas už visus metus, apskaičiuotos vidutinės vartojimo išlaidos pareiškėjo šeimai yra pagrįstos.

II.

8.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino, VMI sprendimą panaikino ir grąžino VMI mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo.

9.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2005 m. gegužės 2 d. pateikė vienkartinę gyventojo (šeimos) turėto turto deklaraciją, kurioje nurodė savo ir sutuoktinės V. Š. 2003 m. gruodžio 31 d. turėtas 500 000 Lt pinigines lėšas ne banke. Vilniaus AVMI pareiškėjo mokestinį patikrinimą už 2010 m. pradėjo 2015 m. gruodžio 14 d., todėl teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, jog Vilniaus AVMI teisė duoti pareiškėjui privalomą vykdyti nurodymą, kad jis pagrįstų 2005 m. deklaruoto turto įsigijimo šaltinius, remiantis Deklaravimo įstatymo ir MAĮ nuostatomis bei LVAT praktika, yra pasibaigusi, o 2005 m. pateiktos deklaracijos duomenys įgijo teisinį stabilumą. Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjui GPM, netinkamai taikė Deklaravimo įstatymo ir MAĮ nuostatas ir be pagrindo kvestionavo deklaracijoje nurodytus duomenis, tai prieštarauja teisinio tikrumo ir teisinių santykių stabilumo principams. Teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius nepagrįstai ir neteisėtai nevertino vienkartinės gyventojo (šeimos) deklaracijos duomenų apie pareiškėjo šeimos 2003 m. gruodžio 31 d. turėtas santaupas, nustatydamas tikrinamojo laikotarpio pradžioje pareiškėjo turėtas pinigines lėšas.

10.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui nustatyta tvarka deklaravus 2003 m. gruodžio 31 d. turėtas pinigines lėšas ne banke, mokesčių administratoriui mokestinio patikrinimo metu nenustačius aplinkybių, leidžiančių teigti, jog pareiškėjas sudarė sandorių ar ūkinių operacinių, turėdamas tikslą gauti mokestinės naudos, atsakovo argumentai dėl to, kad pareiškėjas, kaip nesąžiningas mokesčių mokėtojas, negali remtis iš Deklaravimo įstatymo išplaukiančiomis interesų garantijomis, yra nepagrįsti.

11.       Teismas nustatė, kad Vilniaus AVMI, patikrinimo akte skaičiuodama pareiškėjo šeimos vartojimo išlaidas nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., taikė statistines pinigines vartojimo išlaidas, nustatytas pagal Statistikos departamento duomenis apie vidutines vartojimo išlaidas vienam ūkio nariui didžiuosiuose miestuose, minėtu laikotarpiu pareiškėjo sutuoktinės dukrai iš pirmosios santuokos V. P. skaičiavo pusę vidutinių vartojimo išlaidų ir apskaičiavo 208 909,80 Lt (60 504,46 Eur) šeimos vartojimo išlaidų sumą. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 9 d. rašytinėse pastabose dėl patikrinimo akto nurodė, kad su tokiu apskaičiavimu nesutinka, nes Statistikos departamentas ekonominiu sunkmečiu 2009–2011 m. duomenų apie namų ūkiams tekusias vidutines vartojimo išlaidas nerinko ir nesistemino. Vilniaus AVMI sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo dėl Statistikos departamento duomenų, kuriais remiantis buvo skaičiuojamos pareiškėjo šeimos vartojimo išlaidos, pasisakė, kad VMI 2011 m. vasario 24 d. raštu Nr. (21.5-32-3)-R-1948 informavo, jog Statistikos departamentas rekomenduoja skaičiuojant vartojimo išlaidas vienam namų ūkio nariui naudoti nacionalinių sąskaitų rodiklį – namų ūkio vartojimo išlaidų (to meto kainomis) indeksą. Iš šių aplinkybių teismas nustatė, kad mokesčių administratorius, nors patikrinimo akte nurodė, jog vartojimo išlaidas skaičiuoja pagal Statistikos departamento duomenis apie vidutines vartojimo išlaidas vienam ūkio nariui didžiuosiuose miestuose, tačiau faktiškai 2009–2011 m. išlaidas apskaičiavo remdamasis kitais duomenimis – nacionaliniu sąskaitų rodikliu-namų ūkio vartojimo išlaidų (to meto kainomis) indeksu. Taigi, faktiškai išlaidų skaičiavimas buvo atliekamas remiantis kitais informacijos šaltiniais, nei buvo nurodyta patikrinimo akte. Tačiau mokesčių administratoriaus sprendimuose nėra nurodyta argumentų, kodėl pasirinktas toks informacijos šaltinis, nepateikti duomenys, kaip buvo atliekamas ankstesnių Statistikos departamento duomenų perskaičiavimas taikant minėtą indeksą.

12.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas rašytinėse pastabose dėl patikrinimo akto nurodė, jog būtų pagrįsta vadovautis kitais Statistikos departamento duomenimis, t. y. įvertinti, kad tam tikrų vartojimo išlaidų pareiškėjo šeima nepatyrė, įvertinti Statistikos departamento diferencijuojamą vienam namų ūkio nariui tenkantį vartojimo išlaidų dydį, priklausomai nuo namų ūkyje augančių vaikų skaičiaus, pateikė šiais duomenimis pagrįstus skaičiavimus. Tačiau mokesčių administratorius nepateikė argumentų, kodėl pareiškėjo siūlomas Statistikos departamento informacijos šaltinis nagrinėjamu atveju yra netaikytinas. Teismas negalėjo spręsti, kad patikrinimo akte pateiktas pareiškėjo šeimos vartojimo išlaidų paskaičiavimas yra teisingas ir atitinkantis protingumo, bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

13.       Teismas iš pareiškėjo rašytinių pastabų dėl patikrinimo akto nustatė, jog V. P. sulaukus pilnametystės, pareiškėjas ir jo sutuoktinė nebeturėjo pareigos ją išlaikyti, todėl tokios išlaidos į šeimos vartojimo išlaidas įtrauktos nepagrįstai. Pareiškėjas 2016 m. spalio 12 d. skunde VMI išsamiai nurodė, kad V. P. 2008–2009 m. laikotarpiu gavo pajamų iš pačios surinktų sodo ir miško gėrybių pardavimo, pateikė skaičiavimus, kad, atsižvelgiant į tai, jog V. P. nepateikė metinės GPM deklaracijos, laikytina, jog ji minėtu laikotarpiu gavo ne mažiau kaip 12 000 Lt pajamų. Tačiau VMI sprendime rėmėsi Statistikos departamento internetinėje svetainėje skelbiama informacija, kad 2008 m. ir 2012 m. vaikais laikomi visi asmenys iki 18 metų amžiaus ir ekonomiškai neaktyvūs (nedirbantys ir aktyviai neieškantys darbo) 18–24 metų amžiaus asmenys, gyvenantys su bent vienu iš tėvų ar jiems prilygintų asmenų, bei aplinkybėmis, kad VMI neturėjo duomenų apie tai, jog V. P. minėtu laikotarpiu būtų dirbusi, savarankiškai save išlaikiusi ir gyvenusi atskirai nuo tėvų. Byloje nėra duomenų, kad apskaičiuojant pareiškėjo šeimos vartojimo išlaidas buvo bandoma nustatyti pareiškėjo sutuoktinės dukters V. P. vartojimo išlaidas, VMI sprendime nepasisakyta dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl jos gautų nedeklaruotų pajamų iš sodo ir miško gėrybių pardavimo vertinimo.

14.       Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes teismas sprendė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nesivadovavo pareiškėjo pateiktos vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos duomenimis ir tuo pagrindu nepagrįstai minėtoje deklaracijoje nurodytų ir pareiškėjo įrodymais nepagrįstų pajamų apmokestinimą perkėlė į 2010 metų laikotarpį. Teismui nebuvo pagrindo spręsti, kad mokesčių administratoriaus atliktas pareiškėjo šeimos vartojimo išlaidų apskaičiavimas atitinka protingumo, bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

15.       Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, LVAT praktiką, darė išvadą, kad mokesčių administratorius netinkamai vykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pagrįsti pareiškėjui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Teismas pažymėjo, kad aptartos aplinkybės turi būti nustatytos mokesčių administratoriaus, o ne teismo, todėl VMI sprendimą panaikino ir bylą grąžino centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

III.

16.       Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti VMI ir Vilniaus AVMI sprendimus.

17.       Atsakovas nurodo, kad nesąžiningas mokesčių mokėtojas negali remtis iš Deklaravimo įstatymo išplaukiančiomis interesų garantijomis (pateiktos deklaracijos teisiniu stabilumu, įgytu per ilgesnį laiko tarpą), kurios skirtos teisėtai besielgiantiems ir sąžiningiems mokesčių mokėtojams. Priešingu atveju būtų pažeidžiamas mokesčių mokėtojų lygybės principas ir bendrasis teisės principas „iš neteisės teisė neatsiranda“.

18.       Atsakovas pažymi, kad egzistuoja būtinybė užtikrinti tokią mokesčių mokėtojų teisių apimtį, kuri nepažeistų įstatymų viršenybės, lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių ir kitų konstitucinių vertybių. Teisėtų lūkesčių apsaugos doktrina negali remtis tie asmenys, kurie patys nesilaikė imperatyvių įstatymų normų. Laikantis priešingos pozicijos būtų galima preziumuoti, kad Deklaravimo įstatymo tikslas buvo įteisinti nelegaliai gautas pajamas ar už tokias pajamas įsigytą turtą, ir ne tik iki deklaracijos pateikimo, bet ir neribotą laiką po to (kitaip sakant, užtikrina fiktyvią, bet teisiškai stabilią garantiją). Minėto įstatymo pagrindu gyventojas turėjo prievolę, visų pirma, deklaruoti realų, tikrai turimą turtą, antra, esant pareikalavimui, pagrįsti deklaruoto turto šaltinius. Tai, kad šiame įstatyme nėra nurodyti terminai dėl deklaracijos duomenų tikrumo patikrinimo, yra susiję su tuo, jog lygiai taip pat įstatyme nėra jokių terminų, kiek laiko ateityje bus galima vienkartinės deklaracijos duomenimis grįsti kito turto įsigijimą.

19.       MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatas aiškinant lingvistiniu būdu, matyti, kad senaties terminas riboja mokesčių administratoriaus teisę apskaičiuoti ir perskaičiuoti mokesčius už ilgesnį nei straipsnyje įtvirtintą laikotarpį, tačiau neriboja mokesčių administratoriaus teisės nustatyti ir vertinti į šį laikotarpį nepatenkančias faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos apskaičiuojamiems (perskaičiuojamiems) mokesčiams ir susijusioms sumoms. Kaip matyti iš ginčo medžiagos, vietos mokesčių administratorius, turėdamas tikslą nustatyti pareiškėjo šeimos tikrinamojo laikotarpio pradžioje turėtų piniginių lėšų likutį, atliko 1993–2008 m. pajamų ir išlaidų tyrimą, kurio metu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo apmokestinimo už 1993–2008 m.

20.       Pareiškėjas atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat jam priteisti iš atsakovo su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas, jei tokių būtų. 

21.       Pareiškėjas pažymi, kad mokesčių administratorius be teisinio ir faktinio pagrindo laiko jį nesąžiningu mokesčių mokėtoju.

22.       Pareiškėjas akcentuoja, kad mokesčių administratorius apeliaciniame skunde nurodo tik aplinkybes, susijusias su Deklaravimo įstatymu, tačiau neteikia argumentų dėl kitų pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotų centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo trūkumų. Taigi atsakovas su šia teismo sprendimo dalimi sutinka, todėl jo apeliacinio skundo reikalavimas panaikinti visą teismo sprendimą yra nelogiškas.

23.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti, nes palaiko jo argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

24.       Nagrinėjamoje administracinėje byloje mokestinis ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjo šeimos patirtos išlaidos grynais pinigais 2010 metais viršijo pajamas, ir mokestinė bazė bei mokesčiai apskaičiuoti vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

25.       Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu sprendimu nusprendė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 68-371 ir grąžinti mokestinį ginčą nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui iš naujo. Tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės konstatavęs, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nesivadovavo pareiškėjo 2005 m. gegužės 2 d. pateiktos vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos duomenimis ir tuo pagrindu nepagrįstai minėtoje deklaracijoje nurodytų ir pareiškėjo įrodymais nepagrįstų pajamų apmokestinimą perkėlė į 2010 metų laikotarpį, taip pat nustatęs, jog mokesčių administratoriaus atliktas pareiškėjo šeimos vartojimo išlaidų apskaičiavimas turi tam tikrų trūkumų.

26.       Atsakovas pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija tik vienu aspektu – dėl konstatuoto pareiškėjo pateiktos vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos duomenų teisinio stabilumo.

27.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28.       Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje ginčas iš esmės kyla dėl to, ar mokesčių administratorius, 2015–2016 m. atlikdamas pareiškėjo mokestinį patikrinimą, galėjo tikrinti 2005 m. gegužės 2 d. pateiktos vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos duomenų teisingumą ir pagrįstumą, jų nepripažinti bei atitinkamai apskaičiuoti pareiškėjui mokėtinus mokesčius ir su jais susijusias sumas už 2010 m., neatsižvelgdamas į minėtoje deklaracijoje nurodytas pinigines lėšas, kurias pareiškėjas buvo deklaravęs kaip ne banke turimą grynųjų piniginių lėšų likutį.

29.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015 pateiktais išaiškinimais, kuriuos patvirtina ir kitose analogiško pobūdžio bylose nuosekliai formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jog būtų nepateisinama tokia situacija bei būtų neproporcinga kaip priemonė, jeigu mokesčių administratoriui būtų suteikta teisė neribotą laiką tikrinti asmens (gyventojo) deklaracijos, pateiktos iki 2005 m. gegužės 1 d., apie jo 2003 m. gruodžio 31 d. turėtą turtą duomenų tikrumą, o asmenį (gyventoją) neribotą laiką įpareigojant pagrįsti šios deklaracijos duomenis, t. y. šiems teisiniams santykiams nesuteikiant stabilumo neribotą laiką. Šiems teisiniams santykiams pagal analogiją turi būti taikomos Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies ir 9 straipsnio 3 dalies bei MAĮ 68 straipsnio nuostatos (ABTĮ 4 str. 7 d.), mokesčių administratoriui suteikiančios teisę mokestinį patikrinimą atlikti, o tuo pačiu ir mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015; 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3938-438/2016; 2017 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1118-438/2017; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-636-442/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-875-575/2018; 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1636-556/2018 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė nei teisinio, nei faktinio pagrindo nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl taip pat ja vadovaujasi (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Atsižvelgiant į tai, priešingi šiuo klausimu atsakovo apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

30.       Todėl, vadovaujantis nurodytomis išvadomis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo mokesčių administratoriui 2005 m. gegužės 2 d. pateikta vienkartinė gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija, t. y. joje nurodyti duomenys, įgijo teisinį stabilumą. Taigi, mokesčių administratorius, 2015–2016 m. atlikdamas pareiškėjo mokestinį patikrinimą, neturėjo teisinio pagrindo šių duomenų kvestionuoti ar įpareigoti pareiškėją pateikti minėtoje deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą patvirtinančius įrodymus.

31.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nesivadovavo vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos duomenimis ir tuo pagrindu nepagrįstai minėtoje deklaracijoje nurodytų ir pareiškėjo įrodymais nepagrįstų pajamų apmokestinimą perkėlė į 2010 metų laikotarpį, taip pat nagrinėjamoje mokestinėje byloje mokesčių administratoriaus atliktas pareiškėjo šeimos vartojimo išlaidų apskaičiavimas turi tam tikrų trūkumų, kas buvo pagrindas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 68-371 ir grąžinti centriniam mokesčių administratoriui mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo.

32.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

33.       Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas, jei tokių būtų, tačiau nepateikia jokių patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Kaip jau buvo minėta, tokių dokumentų pareiškėjas teismui nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidos jam nepriteisiamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.