(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 7 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Natalija Daškovienė,

sekretoriaujant Monikai Šulcaitei,

dalyvaujant ieškovei M. B. ir jos atstovei advokatei Agnei Paškevičiūtei,

atsakovo VšĮ Sostinės vaikų ir jaunimo centras atstovei advokatei Sonatai Vaikšnorienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo civilinę (darbo) bylą pagal ieškovės M. B. ieškinį atsakovui VšĮ Sostinės vaikų ir jaunimo centras dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo ir neturtinės žalos išieškojimo.

Teismas

n u s t a t ė:

M. B. (toliau – ir darbuotoja) 2025 m. vasario 6 d. prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisiją (toliau – ir DGK, komisija), prašydama pripažinti jos atleidimą iš darbo VšĮ Sostinės vaikų ir jaunimo centras (toliau – ir darbdavys) neteisėtu, išieškoti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, atlyginti patirtą neturtinę žalą.

2025 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. DGKS-181 darbo byloje Nr. APS-131-3130/2025 (sprendimas pasirašytas 2025 m. kovo 3 d.) komisija prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

M. B. (toliau – ir ieškovė) po šio komisijos priimto sprendimo kreipėsi į teismą su ieškiniu VšĮ Sostinės vaikų ir jaunimo centras (toliau – ir atsakovas, Centras), kuriuo prašo pripažinti, kad jos atleidimas iš darbo 2025 m. sausio 9 d. iš VšĮ Sostinės vaikų ir jaunimo centras l. e. p. administracijos vadovės pareigų pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 54 str. yra neteisėtas; negrąžinti jos į buvusį darbą, laikyti, kad 2024 m. gruodžio 19 d. darbo sutartis Nr. P3-4490 nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisti iš atsakovo ieškovės naudai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką ir 500 Eur neturtinei žalai atlyginti bei byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad 2024 m. lapkričio mėn. dalyvavo atrankoje į VšĮ Sostinės vaikų ir jaunimo centras l. e. p. administracijos vadovės pareigas, atranką po kelių jos etapų sėkmingai praėjo, 2024 m. gruodžio 19 d. sudarė darbo sutartį. Ėjo pareigas, pastabų neturėjo. 2025 m. sausio 9 d. iš ryto, visai netikėtai ji buvo iškviesta pas direktorę į kabinetą. Centro Žmogiškųjų išteklių skyriaus vadovė A. S. pateikė jai susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu pagal DK 54 str. 1 d. (toliau – Susitarimas). Ieškovė šį Susitarimą pasirašė, tačiau tai neatitiko ir neatitinka jos valios, nes jokio ketinimo nutraukti darbo santykius ieškovė neturėjo. Ji buvo įbauginta staigių ir netikėtų darbdavio veiksmų, išsigando, pasimetė, pajuto emocinį spaudimą, todėl pasirašė. Faktiškai nuo Susitarimo pateikimo ir darbo sutarties nutraukimo praėjo valanda. Ieškovė dėl patirto streso ir emocinės įtampos nesuprato kas vyksta. Grįžusi prie savo darbo kompiuterio suprato, kad yra atjungta nuo jo, jos darbiniai kontaktai ir nuorodos apie užimamas pareigas jau buvo pašalinti iš atsakovo interneto svetainės. Jai buvo nurodyta nedelsiant palikti patalpas, ji išėjo. Mano, kad atleidimas neteisėtas, nes jai nebuvo sudaryta galimybė pagalvoti 5 dienas kaip numato įstatymas, joks pasiūlymas darbdavio jai nebuvo teikiamas, tik jau suformuotas Susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo. Ieškovė buvo įbauginta sakant, kad jos darbo vietos nebus, kad ji bet kuriuo atveju bus atleista kitu pagrindu - dėl neigiamų išbandymo rezultatų, jai buvo sakoma, kad darbo sutarties nutraukimo būdas šalių sutarimu yra geresnis ir paprastesnis. Jai nebuvo sudarytos sąlygos pagalvoti, nebuvo duotas laikas tam, ji buvo įtakojama darbdavio teiginių, buvo klaidinama ir bauginama.

Ieškovės teigimu, aptarti atsakovės veiksmai, susiję su Susitarimo pateikimu bei DK 54 str. numatytų procedūrų nesilaikymu, laikytini akivaizdžiu ieškovės, kaip darbuotojos, teisių pažeidimu, kuris, be kita ko, sąlygojo jai ir didelį stresą bei emocinį sukrėtimą. Grįžusi namo ji negalėjo patikėti, kaip sugebėjo pasirašyti dokumentą – Susitarimą, kurio visai nenorėjo ir neketino pasirašyti. Ieškovė pasijautė pažeminta, apgauta, neįvertinta. Tokia negatyvi patirtis sąlygoja mažėjantį pasitikėjimą darbdaviais ir rodo, kaip paprasta darbdaviams manipuliuoti darbuotojais, jų jausmais. Šias aplinkybes ieškovė vertina kaip sąlygas neturtinei žalai išieškoti ir prašo dėl aukščiau aptartų atsakovės veiksmų išieškoti jai 500 Eur patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

Atsakovas ieškinio nepripažino, prašė atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad jau darbo pradžioje pastebėjo tam tikrus ieškovės kompetencijos ir įgūdžių stoką, kas sukėlė jam tam tikrų abejonių dėl galimybės jai eiti administracijos vadovės pareigas. Darbdavys suprato, kad per nustatytą bandomąjį laikotarpį darbuotoja netenkino jo lūkesčių, darbdavio netenkino ieškovės darbo metodai, turima kvalifikacija ir kompetencija, asmeninės charakterio savybės. Dėl to buvo priimtas sprendimas su ja atsisveikinti nelaukiant bandomojo laikotarpio pabaigos ir netaikant ieškovės atžvilgiu DK 36 str. Buvo pasirinkta galimybė nutraukti darbo santykius šalių bendru sutarimu. Centro direktorė ir Žmogiškųjų išteklių skyriaus vadovė A. S. 2025 m. sausio 9 d. pasikvietė ieškovę pokalbiui. Kadangi darbuotoja nebuvo pradėjusi jokių darbų, kuriuos reikėtų baigti ar perduoti, po pokalbio darbdavys ir darbuotoja susitarė, kad taupant abiejų šalių laiką, darbdavys neteiks darbuotojui įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo neišlaikius bandomojo laikotarpio, o darbo sutartį šalys nutrauks tą pačią dieną sudarant susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu. Pokalbio pabaigoje darbdavys dar kartą išsamiai išdėstė atleidimo priežastis, taip pat išreiškė apgailestavimą dėl susiklosčiusios abipusiai nemalonios situacijos. Darbdavys bendravo taktiškai, aiškiai išdėstė, kodėl ieškovė netenkina darbdavio lūkesčių, ieškovė teigė viską suprantanti. Atsakovas pateikė pasiūlymą – susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo šalių sutarimu projektą. Susitarimo dėl darbo sutarties projekte buvo išdėstytos darbo sutarties nutraukimo sąlygos: nuo kada pasibaigia darbo santykiai, koks yra kompensacijos dydis, kokia atsiskaitymo tvarka ir kt. Ieškovė sutiko su pateiktu pasiūlymu dėl darbo sutarties nutraukimo šalių sutarimu, pasirašydama jį išreiškė sutikimą ir valią. Ieškovė savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo dar kartą patvirtino savo parašu ir darbo sutartyje, įforminant darbo sutarties nuraukimą pasirašant darbo sutarties priedą Nr. 2.

Atsakovas nesutiko su ieškovės teiginiais, jog pasirašytas Susitarimas neatitinka jos valios, kadangi pats pokalbis įvyko staiga ir buvo jai netikėtas, kad jai nebuvo suteiktas pakankamas laikas apsvarstyti pasiūlymą. Nesutikimą grindžia tuo, kad ieškovė turi aukštąjį išsilavinimą, ėjo administracijos vadovės pareigas, taigi jos teisinis išprusimas, gebėjimas surasti reikiamą informaciją, taip pat ir teisiniais klausimais (ypatingai darbo teisės), įvertinti pasirašomų dokumentų teisines pasekmes yra aukštas. Darbdavio ieškovei pateikta informacija apie galimą jos atleidimą kitu pagrindu negali būti laikomas neteisėtais veiksmais, kuriais darbdavys darė spaudimą darbuotojui, faktas, kad ieškovė buvo iškviesta į pokalbį, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti darbdavio spaudimo. Ieškovei buvo paaiškinta situacija bei pateiktas susitarimo projektas, su kuriuo ieškovė susipažino ir turėjo galimybę, su juo nesutinkant, šio susitarimo nepasirašyti.

Atsakovas nemano, kad savo veiksmais pažeidė įstatymą bei sukėlė darbuotojai neturtinę žalą. Priimant ieškovę į darbą ir pasirašant darbo sutartį ji suprato ir sutiko, kad jai būtų nustatomas bandomasis laikotarpis, per kurį darbuotojas nebūtinai pateisins darbdavio lūkesčius ir nebūtinai bandomajam laikotarpiui pasibaigus tęs darbo santykius Centre. Todėl ieškovė negalėjo nesuprasti, kad gauta darbinė pozicija yra laikina. Todėl nėra pagrindo manyti, kad darbo sutarties nutraukimas sąlygojo jai emocinius išgyvenimus.

Teisminio nagrinėjimo metu liudytoja apklausta A. S. (2025 m. birželio 4 d. teismo posėdžio laikas 00.08.42 – 00.44.25 val. min. sek.) teismui paaiškino, kad jau 12 m. dirba atsakovo Žmogiškųjų išteklių skyriaus vadove, ieškovę pažįsta, santykiai darbiniai, nesipyko. Ieškovė buvo priimta darbui laikinai, vietoje motinystės atostogų išėjusio asmens. Gavo užduotį susipažinti su administracijos vadovės funkcijomis. Kai pradėjo vesti pokalbius su skyrių vadovais, pastarieji pradėjo kelti klausimus dėl ieškovės gebėjimo eiti pavestas pareigas, neva ji gilinasi ne į tuos dalykus, į kuriuos turėtų. Centras nusprendė atsisveikinti su ieškove. Direktorė išsikvietė ieškovę pokalbiui, pristatė situaciją ir priežastis, bet netrukus buvo iškviesta į susitikimą ir išėjo, todėl liudytoja liko viena su M. ir su ja kalbėjosi. Nedarė jokio spaudimo M., dar kartą paaiškino situaciją, priminė, kad yra bandomasis terminas, pasakė, kad darbo sutartis bet kuriuo atveju nebus tęsiama, kad toks jos nutraukimo būdas geriausias. Pokalbis vyko sklandžiai, nebuvo jokios skubos, mėgino viską paaiškinti M., nes nenorėjo, kad liktų kokie neaiškumai. M. pasakė, jog viską supranta, kad jai viskas aišku. Ji parodė jai Susitarimą, buvo jį jau paruošusi ir ant jo jau buvo direktorės parašas, paprašė pasirašyti, M. jį perskaitė, pasirašė, neprašė laiko pagalvoti. Atsakydama į teismo klausimus, liudytoja paaiškino, jog pati tiksliai nežino, dėl ko buvo nuspręsta nebetęsti darbo santykių su ieškove. Teigė, jog Centro direktorė informavo, kad yra kažkokie signalai iš komandos, skyrių vadovų, kurie išreiškė abejones ieškovės kompetencija eito administracijos vadovės pareigas. Liudytoja teigė pati asmeniškai su niekuo šiuo klausimu nebendravo ir nieko nesiaiškino. Paaiškino, kad ieškovė dirbo tik 9 dienas, jokių užduočių nebuvo gavusi, todėl buvo laikoma, kad toks darbo sutarties nutraukimo būdas yra labiau orus. Liudytojos teigimu, ieškovė buvo nusiminusi, liūdna, apgailestavo dėl situacijos ir netikėtumo, bet suprato situaciją ir parašė Susitarimą savo gera valia, ji nebuvo spaudžiama ir verčiama tai daryti.  Atsakydama į atsakovo advokatės klausimus, liudytoja paaiškino, kad ieškovę rado pagal skelbimą, vyko keli pokalbiai, Centras atsirinko ieškovę, nepaisant to, kad ji neturėjo patirties neformaliame švietime, Centrą spaudė laikas. Pasirinko ieškovę galvodami, kad ją apmokys. Pradėjus dirbti suprato, kad ieškovė stokoja kompetencijų ir įgūdžių, ji rinko įvairias paskalas apie išėjusius ir esamus darbuotojus, direktorę, demonstravo įgaliojimų viršijimą, negebėjo formuoti dalykinio požiūrio į darbą, pokalbių su pavaldiniais metu ieškovė kalbėjosi su savimi ir apie save, pokalbiai užtrukdavo ir buvo labai ilgi, neesminiai, ieškovė negebėjo dirbti su excel programa, neturėjo suvokimo apie viešųjų įstaigų darbą, pedagogų darbo apmokėjimą, nors buvo atsakinga už biudžetą. Liudytoja teigė, jog buvo paruošti ir dokumentai dėl darbo sutarties su ja nutraukimo dėl neigiamų išbandymo rezultatų, bet jie nebuvo ieškovei parodyti. Liudytojos teigimu, šiuo metu Centras neturi l. e. administracijos vadovo.

Ieškinys tenkintinas.

Byloje sprendžiamas darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu pagrįstumo ir teisėtumo klausimas. Ginčas iš esmės kyla dėl tai reglamentuojančio DK 54 str. nuostatų aiškinimo ir taikymo.

Pagal DK 54 str. 1 d. darbo sutarties nutraukimo iniciatyvos teisę turi bet kuri darbo sutarties šalis; pasiūlymas nutraukti darbo sutartį pateikiamas raštu išdėstant darbo sutarties nutraukimo sąlygas (2 dalis); sutikimą su pateiktu pasiūlymu kita darbo sutarties šalis taip pat išreiškia raštu (3 dalis). Sutarusios nutraukti sutartį, šalys gali sudaryti raštišką susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, toks darbo sutarties šalių sudarytas susitarimas (ar darbo sutarties šalies raštu išreikštas sutikimas su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį) pabaigia šalių darbo sutartį (4 dalis). Darbo sutarties pabaiga šiuo pagrindu galima išpildžius minėto DK normatyvo sąlygas ir tik tuomet, kada darbo sutarties šalių susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia.

Šalių susitarimas nutraukti darbo sutartį – tai darbo sutarties šalims priimtinas sprendimas, priimamas įvertinus situaciją, galimus variantus ir padarinius. Esant ginčui teisme, tai, ar susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia, nustatoma, atsižvelgiant į bylos duomenis apie atitinkamos šalies valios susiformavimą ir tam įtakos turėjusias aplinkybes, valios išraišką rašytiniame pasiūlyme nutraukti darbo sutartį, sutikimo su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį išreiškimą, valios išraišką rašytiniame susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo, DK 54 str. nustatytų procedūrų laikymąsi bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Nutraukiant darbo sutartį šiuo pagrindu, tiek vėliau ginčijant darbo sutarties nutraukimo teisėtumą ir pagrįstumą esminę reikšmę turi tai, ar buvo išreikšta tikroji suderinta šalių valia dėl darbo sutarties nutraukimo. Konstatavus suderintos valios dėl darbo sutarties nutraukimo trūkumą, darbo sutarties nutraukimas šiuo pagrindu negali būti pripažįstamas teisėtu. Sprendžiant ginčą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, kiekvienu atveju būtina individualiai atsižvelgti į bylos duomenis apie atitinkamos šalies valios susiformavimo aplinkybes, ar asmens valia nebuvo nulemta neleistinomis priemonėmis, ekonominio pobūdžio ar psichologiniu darbdavio spaudimu; ar pasiūlymas darbuotojui dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu buvo išreikštas suprantamai ir aiškiai. Būtina patikrinti ir ar pasiruošimo nutraukti šalių darbo sutartį bei darbo sutarties nutraukimo procedūros atliktos nuosekliai laikantis minėto DK 54 str. įtvirtinto reglamentavimo, o būtent tai, ar darbdavys raštu pateikė darbuotojui pasiūlymą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, ar įteikė susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo projektą, ar darbuotojas raštu patvirtino šių dokumentų gavimą ir atskiru dokumentu – rašytiniu sutikimu – išreiškė savo valią pranešdamas apie sutikimą nutraukti darbo sutartį pasiūlyme nurodytomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-290/2005; 2012 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2012 ir kt.).

Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad įstatymo formuluotė, kad viena darbo sutarties šalis gali raštu pasiūlyti kitai šaliai nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, reiškia, kad viena iš darbo sutarties šalių gali inicijuoti darbo sutarties nutraukimą šalių sutarimu, pateikdama raštu pasiūlymą, o ne tai, kad ji turi galimybę pasirinkti, pateikti tokį pasiūlymą ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2007). Taigi pasiūlymo nutraukti darbo sutartį DK 54 str. pagrindu pateikimo aplinkybė yra besąlyginė vada darbo sutarčiai šiuo pagrindu nutraukti.

Sprendžiant teisme ginčą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo, darbdavys privalo įrodyti darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, taip pat tai, kad atleidimas realizuotas tinkamai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2014).

DK 24 str. reglamentuoja, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise. Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų.

Sutinkamai su DK 6 str. 2 d. nuostata ir formuojama teismų praktika visos abejonės aiškinamos silpnesnės darbo santykio grandies – darbuotojo – naudai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2013).

Dėl atleidimo iš darbo teisėtumo.

Byloje nustatyta, kad ieškovė interneto tinklapyje (duomenys neskelbtini) buvo patalpinusi savo gyvenimo aprašymą, pretendavo į Sostinės vaikų ir jaunimo centro administracijos vadovės pareigas. 2024 m. lapkričio 20 ir 22 d., gruodžio 17 d. dalyvavo darbo pokalbiuose, buvo informuota, kad jos kandidatūra pilnai atitinka atsakovo lūkesčius. 2024 m. gruodžio 19 d. tarp Sostinės vaikų ir jaunimo centro (darbdavio), atstovaujamo direktorės V. S., ir M. B. (darbuotojos) buvo sudaryta darbo sutartis Nr. P3-4490 (toliau – Darbo sutartis), pagal kurią M. B. buvo priimta dirbti Sostinės vaikų ir jaunimo centro l. e. p. administracijos vadove. Šalys susitarė, kad ieškovė pradės dirbti 2024 m. gruodžio 27 d. (Darbo sutarties 7 p.) ir dirbs visu administracijos vadovės nėštumo ir gimdymo atostogų bei atostogų vaikui prižiūrėti metu (Darbo sutarties 3 p.). Ieškovei buvo nustatytas pareiginės algos koeficientas (Darbo sutarties 1.3 p.) bei 3 mėn. išbandymo laikotarpis patikrinti, ar darbuotoja tinka pavestam darbui (Darbo sutarties 2 p.). 2029 m. sausio 9 d. Darbo sutartis nutraukta DK 54 str. 1 d. pagrindu šalims pasirašius bendrą toks pačios dienos susitarimą ją nutraukti.

Bylos medžiaga patvirtina, kad iniciatyvos teisė nutraukti darbo sutartį šiuo pagrindu išėjo iš atsakovo. Šalys ir liudytoja apklausta Žmogiškųjų išteklių skyriaus vadovė A. S., dalyvavusi tiek ieškovės įdarbinime, tiek ir jos atleidime, vienodai aiškino 2025 m. sausio 9 d. įvykius, kuomet anksti ryte ieškovė buvo iškviesta į direktorės kabinetą ir jai buvo įteiktas Centro direktorės jau pasirašytas Susitarimas dėl darbo santykių nutraukimo.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad atsakovas nepateikė ieškovei jokio raštiško pasiūlymo dėl darbo sutarties nutraukimo šalių sutarimu, tuo nesudarė sąlygų darbuotojai pasiūlymą apsvarstyti. Atsakovas šių aplinkybių neginčijo, savaip aiškindamas to nepadarymo faktą ir teisines pasekmes. Atsakovas neteisus sakydamas, kad pateikto susitarimo nutraukti darbo sutartį projektas laikytinas tokio pasiūlymo pateikimu. Neginčytinai nustatyta, kad atsakovas pateikė ieškovei jau Centro direktorės pasirašytą Susitarimą ir galimai apibūdino jo priėmimo poreikį, tačiau toks darbdavio jau pasirašyto Susitarimo darbuotojui pateikimas negali būti laikomas nei projektu, nei juo labiau pasiūlymu nutraukti darbo santykius DK 54 str. pagrindu. Ši nuostata, lemianti darbo santykių pabaigą, akivaizdžiai paremta dviejų etapų taikymu – pasiūlymo pateikimu, sudarant sąlygas kitai pusei jį apsvarstyti, ir tik po to einančio susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo pasirašymu.

Darbo sutarties šalių susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo turi būti išreikšta tikroji suderinta šalių valia. Šalių susitarimas nutraukti darbo sutartį – tai darbo sutarties šalių sprendimas, priimamas įvertinus situaciją, galimus variantus ir padarinius. Konstatavus šalių suderintos valios dėl darbo sutarties nutraukimo trūkumą, darbo sutarties nutraukimas šiuo pagrindu negali būti pripažįstamas teisėtu.

Teismas sutinka su ieškovės išsakytais teiginiais, kad nepateikus pasiūlymo ir nesudarius galimybės darbuotojai svarstyti pasinaudoti ar ne tokiu siūlymu, jį aptarti ir įvertinti ramioje aplinkoje, darbuotojo valia iš esmės negalėjo ir būti išreikšta.

Ieškovė nurodė, kad ji buvo netikėtai pakviesta pas direktorę į kabinetą, kur be jos buvo kiti Centro darbuotojai, ieškovei buvo liepta pasirašyti darbdavio iš anksto paruoštą susitarimą, buvo sakoma, kad nepasirašius dokumentų, ji vis tiek bus atleista iš darbo, tačiau kitu pagrindu ir be išeitinės kompensacijos. Atsakovas neginčijo šių aplinkybių, tai nustatyta iš atsakovo, liudytojos paaiškinimų. Ieškovė teigė, jog 2025 m. sausio 9 d. įvykiai sukėlė jai netikėtumo efektą, atitinkamai situacija sąlygojo ir jos išgąstį, pasimetimą, sutrikdė emocinį stabilumą. Nėra pagrindo nesutikti su tokiais ieškovės teiginiais. Nustatytos aplinkybės, teismo manymu, besąlygiškai byloja apie tai, kad tikroji darbuotojo valia esant tokioje situacijoje nebuvo ir negalėjo būti išreikšta. Atsakovės veiksmai, kuomet duodamas jau pasirašytas dokumentas ir sakoma, jog darbo santykiai bet kuriuo atveju bus nutraukti negali nesukelti netikėtumo efektą ir negali nesąlygoti asmens pasimetimo, emocinio sutrikimo, o dėl to gali būti vertinami kaip psichologinis spaudimas.

Įstatyme nenustatyta atvejų, kuriais darbo sutartis negali būti nutraukta šalių susitarimu, t. y. įstatyme šalių valia nutraukti darbo sutartį susitarimu nėra ribojama. Tačiau įstatyme nustatyta darbo sutarties nutraukimo šiuo pagrindu tvarka, kurios turi laikytis darbo teisinių santykių šalys tam, kad, sudarydamos tokį susitarimą, suderintų savo interesus ir išreikštų jame tikrąją savo valią, be to, išvengtų ateityje teisminių ginčų dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo. DK 54 straipsnio 2, 3, 4 dalyse įtvirtintų formalumų tikslas – įrodyti, jog šalių valia dėl darbo sutarties nutraukimo buvo suderinta, t. y. kad ji buvo išreikšta ir buvo derinama, o ne primesta vienos šalies kitai, taip pat kad tokia tvarka pasinaudota tinkamai.

Byloje nėra jokių duomenų, kad šalys derino darbdavio išsakytą poziciją (pasiūlymą) dėl Darbo sutarties nutraukimo. Minėta, pasiūlymas net nebuvo teikiamas, antra, darbdavys neįrodinėjo galimų derybų fakto, trečia, pasirašytame Susitarime nėra atvaizduota jokia derybų eiga ir tikėtinas jos turinys, konstatuotas tik nutraukimo ir ieškovei priklausančių išmokų sumokėjimo aplinkybės, ketvirta, nustatyta, jog darbuotojai buvo pateiktas jau darbdavio pasirašytas Susitarimas.

Teismo vertinimu, pasirašydama Susitarimą ieškovė galėjo suklysti ir neįvertinti visų aplinkybių, įvertinant ir tai, kad DK nuostatos įtvirtina galimybę pasiūlymą išeiti iš darbo šalių susitarimu svarstyti 5 dienas, kuri iš ieškovės faktiškai buvo atimta. Akivaizdu, kad jei ieškovei būtų buvę suteikta laiko pasiūlymui apsvarstyti, ji, tikėtinai, galėjo priimti kitą sprendimą ar galėjo teikti savo siūlymus (derėtis) dėl darbo sutarties nutraukimo pasekmių, prašyti palankesnių atleidimo sąlygų ar pasirašyti Susitarimą kitomis sąlygomis. 

Dėl šio konstatuotina, kad darbuotojos valia nebuvo išreikšta, nebuvo derinama, o buvo primesta kitos darbo santykio šalies.

Taigi atsakovas, neteikdamas darbuotojai DK 54 str. imperatyve numatyto pasiūlymo nutraukti darbo sutartį, tokia įstatymo numatyta teise ją nutraukti pasinaudojo pažeisdamas įstatymu jam deleguotą pareigą ir esminį DK reikalavimą, leidžiantį darbdaviui nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Šalių derybos dėl darbo sutarties nutraukimo DK 54 str. numatytu pagrindu faktiškai nevyko, nes nebuvo jokio derybų objekto – darbdavio rašytinio pasiūlymo, taip pažeidžiant darbuotojos teisę gauti tokį pasiūlymą, jį apsvarstyti laisvai pasirinktomis sąlygomis įstatymo numatytu būdu ir tvarka, nustatytu terminu bei jį priimti arba atmesti.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas pripažįsta, kad atsakovas, atleisdamas ieškovę iš darbo DK 54 str. pagrindu, pažeidė šioje normoje įtvirtintą darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu tvarką, DK 24 str. įtvirtintą draudimą piktnaudžiauti savo kaip stipresnės darbo teisinių santykių šalies – darbdabio teisėmis, pareigą gerbti darbuotojo interesus, bendro gyvenimo taisykles, moralės principus, veikti sąžiningai darbuotojos atžvilgiu, dėl ko buvo pažeista ieškovės teisė laisvai išreikšti savo tikrąją valią dėl darbo santykių nutraukimo. Todėl ieškovės ieškinio reikalavimas pripažinti jos atleidimą iš darbo pagal DK 54 str. neteisėtu yra pagrįstas ir tenkintinas.

Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu teisinių pasekmių.

Tokiu atveju laikytina, kad atsakovei neįrodžius ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo ir priešingai, esant įrodytam jos atleidimo iš darbo neteisėtumui, kurį lėmė darbdavio padaryti esminiai procedūriniai atleidimo iš darbo pažeidimai, laikytina, kad tarp ginčo šalių pasirašyta Darbo sutartis yra nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos (DK 218 str. 6 d.), darbuotojai neprašant grąžinti ją į darbą, jos naudai taikomi ryšium su konstatuotu atleidimo neteisėtumu DK 218 str. numatyti kompensavimo mechanizmai.

Vadovaujantis DK 218 str. 4 d., ieškovės naudai iš atsakovo išieškotinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo kitos darbo dienos po atleidimo iš darbo iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, bet ne daugiau kaip už vienus metus, skaičiuojant pagal ieškovei tenkančių per savaitę darbo dienų skaičių.

Iš Centro į bylą 2025 m. vasario 10 d. pateiktos pažymos apie ieškovei apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas matyti, kad 2024 m. gruodžio mėnesį ieškovė dirbo 3 darbo dienas ir gavo 415,98 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį; 2025 m. sausio mėnesį ieškovė dirbo 6 darbo dienas ir gavo 760,46 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį. Šie duomenys leidžia spręsti, kad vidutinis vienos darbo dienos ieškovės darbo užmokestis (atskaičius mokesčius) Sostinės vaikų ir jaunimo centre sudarė 130,72 Eur (415,98 Eur + 760,46 Eur)/9 d. d.) arba 178,28 Eur neatskaičius mokesčių (1604,55 / 9 d. d.). Tokiu būdu ieškovei iki šio teismo sprendimo priėmimo priklausytų 22285,42 Eur vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką neatskaičius mokesčių (178,28 Eur x 125 d. d.) ir po 178,28 Eur neatskaičius mokesčių už kiekvieną paskesnę darbo dieną po teismo sprendimo priėmimo iki jo įvykdymo, bet ne daugiau nei už vienerius metus.

Minėta DK nuostata nenumato išimčių dėl vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo trukmės priklausomai nuo taikyto atleidimo pagrindo. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2 str. įtvirtintais darbo teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012).

Teismas atsižvelgęs į darbuotojos įmonėje dirbtą labai trumpą laiką (tik devynios dienos), į bylos nagrinėjimo teisme trukmę, teismas laiko, kad 1 (vieno) mėnesio VDU dydžio vidutinio darbo užmokesčio išmoka už priverstinę pravaikštą, t. y. 3743,88 Eur (178,28 Eur d. d. VDU x 21 d. d.), paskaičiuotą iki šio teismo sprendimo priėmimo, yra pakankama nagrinėjamoje situacijoje, atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, yra suderinama su DK 2 str. įtvirtintais darbo teisės principais ir yra adekvati darbdavio padarytam pažeidimui.

DK 218 str. 4 d. numatyta kompensacija ieškovei nepriklauso, nes ji pas atsakovą neišdirbo dvejų metų.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Minėto DK 218 str. 2 d. ir DK 151 str. nustatyta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d., neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pastebėtina, jog asmens teisė į darbą, asmens darbo veikla yra tos gyvenimo sritys, nuo kurių priklauso tiek socialinė, tiek materialinė, tiek psichologinė asmens gerovė, asmens socialinis vertinimas, užtikrinantis jo dvasinę ir psichologinę pusiausvyrą bei leidžiantis tinkamai save realizuoti bei užtikrinti socialinį asmens bei jo šeimos stabilumą. Jeigu darbdavys nesilaiko pagrindinių darbo santykių reglamentavimo principų, be teisėto pagrindo atlieka veiksmus ir dėl to darbuotojui padaroma neturtinė žala – fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ar panašiai – tai gali būti darbdavio prievolės atlyginti darbuotojui padarytą neturtinę žalą atsiradimo pagrindas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad neteisėto atleidimo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija), atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu ar grąžinimas į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-684/2015). Taigi neturtinė žala išieškoma tik tais atvejais, kai nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Tai yra asmeniui nenaudingas poveikis. Asmeniui jis dėl to yra nepalankus, nepriimtinas ir bet kurio protingo asmens požiūriu neturi būti daromas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7- 255/2005).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad patvirtinančiomis darbuotojo teisę į neturtinės žalos atlyginimą aplinkybėmis teismų praktikoje pripažįstamas darbdavio padaryto darbuotojo teisių pažeidimo šiurkštumas, neteisėtas atleidimas iš darbo itin kompromituojančiu pagrindu, prieš darbuotoją naudotas psichologinis spaudimas siekiant nulemti jo apsisprendimą išeiti iš darbo, pakenkimas dalykinei reputacijai, galimybių konkuruoti darbo rinkoje sumažėjimas, šeimos santykių pablogėjimas, dėl neteisėtų darbdavio veiksmų atsiradęs sveikatos sutrikimas, sunkūs pragyvenimo šaltinio praradimo turtiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 59 punktas).

Teismo įsitikinimu, priteistas vidutinis darbo užmokestis nagrinėjamu atveju nėra pakankama moralinė satisfakcija darbuotojai už neteisėtu atleidimu padarytą skriaudą, ir savo prigimtimi ginčo atveju negali tokia būti. Be to, šiuo išreikšta ir prašoma priteisti suma pagal formuojamą teismų praktiką nėra didelė. Todėl manytina, kad ieškovei neteisėtu atleidimu padaryta skriauda bus teisingai atlyginta priteisiant jai iš atsakovės prašomą 500 Eur sumą.

Procesiniai klausimai.

Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas plačiau nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nesusiję su jo esme ir turiniu ir nekeičia teismo padarytų išvadų. Į kiekvieną šalies reikalavimo ar atsikirtimo argumentą, juolab ne esminį, pasisakyti/atsikirsti detaliai nėra privalu (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, sprendime turi nurodyti priteisiamas sumas, iš kurių nėra išskaitytas gyventojų pajamų mokestis. Vykdant teismo sprendimą, gyventojų pajamų mokestį apskaičiuoja ir išskaito darbdavys (atsakovas). Todėl iš atsakovo ieškovės naudai priteistos su darbo teisiniais santykiais susijusios išmokos paskaičiuotos ir nurodytos be išskaičiuotų mokesčių.

Sutinkamai su DK 231 str. 7 d., teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 79 straipsnio 1 dalies nuostatas, bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 88 str.1 d. 6 p.).

Tenkinus faktiškai pilnai ieškinį, ieškovei išieškotinos jos patirtos advokato pagalbos išlaidos (CPK 93 str. 1 d., 96 str. 1 d.), kurių pagal bylos dokumentus yra 1211,25 Eur.

Atlygintinų procesinių dokumentų įteikimo (pašto) išlaidų byloje nesusidarė.

Iš atsakovo, kuris nėra atleistas nuo žyminio mokesčio valstybei mokėjimo, išieškotinas 96 Eur žyminis mokestis valstybei (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 d.) (suma suapvalinta iki sveikojo skaičiaus).

Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259-260 str., 263-268 str., 270 str., 307 str.,

n u s p r e n d ž i a:

ieškinį patenkinti.

Pripažinti ieškovės M. B., a. k. (duomenys neskelbtini) atleidimą iš darbo pas atsakovą VšĮ Sostinės vaikų ir jaunimo centras, j. a. k. 305956699, neteisėtu, negrąžinti jos į darbą, pripažinti, kad Darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Išieškoti ieškovės M. B., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovo VšĮ Sostinės vaikų ir jaunimo centras, j. a. k. 305956699, 3743,88 Eur (trys tūkstančiai septyni šimtai keturiasdešimt trys Eur 88 cnt), neatskaičius mokesčių, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos (imtinai), ir po 178,28 Eur (vienas šimtas septyniasdešimt aštuoni Eur 28 cnt), neatskaičius mokesčių, už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, skaičiuojant nuo kitos dienos po šio teismo sprendimo priėmimo iki jo visiško įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus (vienerių metų terminas skaičiuojamas nuo atleidimo iš darbo dienos), 500 Eur (penki šimtai Eur) neturtinei žalai atlyginti ir 1211,25 Eur (vienas tūkstantis du vienuolika Eur 25 cnt) bylinėjimosi išlaidų.

Išieškoti iš atsakovo VšĮ Sostinės vaikų ir jaunimo centras, j. a. k. 305956699, 96 Eur (devyniasdešimt šešis Eur) žyminio mokesčio valstybei (ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina skubiai pateikti teismui).

Pripažinti, kad šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2025 m. vasario 27 d. sprendimas  Nr. DGKS-181 darbo byloje Nr. APS-131-3130/2025 (sprendimas pasirašytas 2025 m. kovo 3 d.) netenka galios.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                                                         Natalija Daškovienė