Civilinė byla Nr. e2-275-356/2020
Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01805-2019-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
3.2.6.1.; 2.6.9.2.
(S)
UTENOS APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 18 d.
Utena
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų teisėja Vijolė Vitienė,
sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Elonai Mackutei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-275-356/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Medvita“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Amber forest“ dėl avanso grąžinimo, palūkanų priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė:
ieškovė UAB „Medvita“ prašė priteisti iš atsakovės 12 003,20 EUR, sumokėtų kaip avansas, 6 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė faktines aplinkybes nurodė procesiniuose dokumentuose, o atstovai paaiškino, kad šalių atstovų žodinio susitarimo ir atsakovės 2017-05-29 išrašytos išankstinės sąskaitos pagrindu ieškovė 2017-05-29 pervedė į atsakovės sąskaitą 12 003,20 EUR avansą už fasuotas malkas. Atsakovė malkų nepagamino ir neperdavė. 2019-10-09 ieškovė pakartotinai kreipėsi į atsakovę dėl galimybės įsigyti džiovintas malkas, turėdama tikslą, kad avansu sumokėti pinigai būtų įskaityti į pirkimo kainą. Atsakovė atsakė, jog pagal ieškovės nurodytus požymius ir medienos rūšį tokių malkų parduoti neturi. Tuo šalių ikisutartiniai santykiai pasibaigė, ieškovės pervesti kaip avansas pinigai panaudoti nebuvo, todėl atsakovei neįvykdžius 2019-10-31 pakartotinės ikiteisminės pretenzijos reikalavimų ir negrąžinus avansu sumokėtų piniginių lėšų iki 2019-11-04, tokią sumą prašė priteisti, nes jie pas atsakovę yra be jokio teisinio pagrindo. Atsakovei 2018 m. nebuvo siunčiamas skolų suderinimo aktas. Jokių oficialių susitarimų tarp šalių dėl įrangos pirkimo-pardavimo nebuvo, jeigu ir tarėsi atstovai, tai darė ne kaip įmonių atstovai, o kaip fiziniai asmenys, kurie ketino įsteigti (duomenys neskelbtini) veikiančią įmonę, PVM sąskaita faktūra už įrangą išrašyta ne ieškovei, o visai kitai įmonei, su kuria ieškovė neturi nieko bendra. Tokias aplinkybes buvus patvirtina susirašinėjimo el. paštu duomenys, šalių paaiškinimai ir liudytojo I. M. parodymai. Iš atsakovės ieškovei priteistinos 6 % dydžio metinės palūkanos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o taip pat ir bylinėjimosi išlaidos.
Atsakovė UAB „Amber forest“ atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti, nes atsakovė turėjo paruošusi malkų, tačiau ieškovė 2 metus jų nepasiėmė, alksnines malkas pirko pagal žodinį susitarimą, šiuo metu dar turi teisę pasiimti malkas, atsakovei padarė nuostolių. Nurodė kituose procesiniuose dokumentuose, o atstovai paaiškino, kad šalys tarėsi ne dėl malkų, o dėl įrangos malkų gaminimui ir fasavimui pirkimo, avansą sumokėjo tuo tikslu, kad atsakovė turėtų lėšų įsigyti naują įrangą, nes naudojamą susitarė parduoti ieškovei, po avanso sumokėjimo atsakovė nusipirko naują įrangą; malkų atsakovė visada turi ir 2017 m. turėjo paruošusi, todėl galėjo perduoti; ieškovė perduoti malkas ar grąžinti avansą neprašė 2 metus, 2018 m. skolų suderinimo akte nenurodė esant atsakovės skolą; šalių atstovų susirašinėjimo duomenys, šalių paaiškinimai, liudytojo I. M. parodymai patikimai patvirtina, kad buvo tartasi dėl (duomenys neskelbtini) turėjusios veikti įmonės ir įrangos malkų ruošimui ir pakavimui jai perdavimo; ieškovė užklausė atsakovę dėl malkų po 2 metų, t.y. po to, kai susitarimai dėl įmonės (duomenys neskelbtini) veiklos liko neįgyvendinti, o po to kreipėsi į teismą dėl avanso grąžinimo; ieškovei atsakovė nekliudo pasiimti įrangą, dėl kurios pirkimo-pardavimo buvo susitarę. Prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinys tenkintinas.
Teismas gina suinteresuotą asmenį, kuris kreipėsi į jį, pašalindamas byloje įrodytą pažeidimą (išspręsdamas ginčą tarp besibylinėjančių šalių) ir atkurdamas pažeistas suinteresuoto asmens teises (kai tai, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes, joje nustatytą faktinę situaciją ir atlikus visų byloje esančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, yra pagrįsta ir teisėta) priimdamas teismo sprendimą, kuris yra visiems privalomas ir priverstinai vykdomas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 18, 259 straipsniai). Toks įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa juridiniu faktu, pakeičiančiu asmenų teises ir pareigas. Taigi, suinteresuotas asmuo, kuris kreipiasi į teismą, privalo ne tik nurodyti pažeidimą, tačiau ir jį įrodyti (CPK 12, 178 straipsniai).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) CK 6.154 straipsnio 1 dalimi, sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 straipsnis).
Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Taigi pagrindinė pardavėjo pareiga yra perduoti daiktus pirkėjui (CK 6.317 straipsnio 1 dalis), o pirkėjo pareiga – sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje (CK 6.344 straipsnio 1 dalis).
Pirkimo–pardavimo sutartis yra konsensualinė, t. y. sutarties sudarymas siejamas su momentu, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Esminė pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga yra susitarimas dėl sutarties dalyko, t. y. daikto (prekės) perdavimo, ši sąlyga laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto (prekės) pavadinimą ir kiekį (CK 6.306 straipsnis).
Vadovaujantis CK 6.311 straipsniu, pirkimo–pardavimo sutarties formą nustato sandorių sudarymo formos taisyklės. Atskiroms pirkimo–pardavimo sutartims įstatymai gali nustatyti specialias jų sudarymo taisykles. Bendrosios sandorių sudarymo taisyklės nustato, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Kadangi įstatymas neįtvirtina, kad kilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta raštu (paprasta ar notarine forma), ji gali būti sudaryta šalių pasirinkta forma. Tačiau sudaromo sandorio formos pasirinkimas lemia įrodinėjimo dalyką ir paties įrodinėjimo proceso sudėtingumą, siekiant nustatyti pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas ir sprendžiant dėl jų įvykdymo.
CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, sutartis ir iš jos kylančios pareigos galioja tol, kol ji įstatymo nustatyta tvarka nėra pakeičiama, pabaigiama ar pripažįstama negaliojančia. Kai sudaryta sutartis ir viena jos šalis reikalauja sutartį vykdyti, tai kita šalis arba turi tam paklusti ir ją vykdyti, arba nuo vykdymo gintis tokiais teisių gynimo būdais, kurie leidžia sustabdyti ar panaikinti vykdymo prievolę.
Nagrinėjamu atveju pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta raštu, šalys nenurodė, kad dėl malkų pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų būtų viena kitą užklausę raštu. Rašytiniai įrodymai, kuriuos pateikė šalys, yra atsakovės 2017-05-29 išrašyta išankstinė sąskaita serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) 12 003,20 EUR sumai už fasuotas malkas maišuose (50x80-40 ltr., 15 kg.), vieneto kaina – 1,60, kiekis – 6200) pirkėja – ieškovė, ir ieškovės (duomenys neskelbtini) mokėjimo nurodymas 12 003,20 EUR sumai, kurią ieškovė sumokėjo 2017-05-29.
Kai paslaugų suteikimo, darbų atlikimo, prekių perdavimo data nėra žinoma, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio teisės normomis, sąskaita faktūra negali būti išrašyta. Tokiu atveju išrašoma išankstinė sąskaita faktūra. Išankstinė sąskaita yra viena iš sąskaitų rūšių, ji išrašoma prieš darbų pradžią ar prieš tiekiant prekes, norint gauti sutarto dydžio avansą, ji nėra saugomas dokumentas ir nėra įtraukiama į individualios veiklos apskaitą, nes atlikus visus darbus ar perdavus prekes, išrašoma standartinė sąskaita faktūra arba PVM sąskaita faktūra, kuria įforminamas jau įvykęs paslaugų suteikimas ar prekių pardavimas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta bendrąja taisykle, reglamentuojančia PVM sąskaitos faktūros išrašymo momentą, PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant patiekus prekes ar suteikus paslaugas, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis. Taigi PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių tiekimą ar paslaugų suteikimą, toks dokumentas gali būti ir vienu iš įrodymų, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas gavo jame išvardytas prekes.
Tačiau vienos iš šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, ji vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Be šių rašytinių įrodymų pateikimo tam, kad būtų įrodytas pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo faktas, būtina įrodyti šalių susitarimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, t.y. dėl sutarties dalyko, šio susitarimo sąlygas dėl kainos dydžio, kainos sumokėjimo terminų, taip pat aplinkybes, susijusias su sutarties vykdymu, t. y. pirkimo – pardavimo sutarties dalyko perdavimu pirkėjui.
Nagrinėjamu atveju buvo išrašyta tik išankstinė sąskaita faktūra, kuri tokios įrodomosios galios neturi.
Kaip matyti iš išankstinės sąskaitos turinio, joje yra nurodyta tik malkų kiekis ir kaina, tačiau nėra duomenų apie tai, iš kokios medienos malkos turėjo būti paruoštos. Kaip matyti iš šalių paaiškinimų, dėl pirkimo-pardavimo sutarties dalyko yra nesutarimas, nes ieškovė turi omenyje beržines, o atsakovė – alksnines malkas, atsakovė teikė įrodymus, kad beržines malkas pardavinėjo už didesnę kainą, t.y. ne po 1,60 EUR, o po 2,10 – 2,25 euro.
Be to, nėra neginčijamų įrodymų, galinčių patvirtinti kaip šalys susitarė dėl pirkimo -pardavimo sutarties vykdymo, t.y. malkų perdavimo terminų ir būdo. Atsakovė yra nurodžiusi, kad ieškovė nebuvo sumokėjusi už malkų gabenimą, todėl privalėjo atsiimti pati atsakovės buveinės adresu. Ieškovė nurodė, kad atsakovė ne tik neperdavė malkų, bet nebuvo ir jų pagaminusi.
Lietuvos sutarčių teisėje pripažįstama, kad sutartis galioja tokio turinio, kokio siekė jos šalys. Konsensualizmo principas reikalauja atskleisti tikruosius šalių ketinimus, o ne vien analizuoti kalbinę rašytinės sutarties teksto reikšmę (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos LAT praktikoje.
Nagrinėjamu atveju nėra imperatyvaus reikalavimo, kad malkų pirkimo-pardavimo sutartis tarp įmonių privalėtų būti sudaryta tik rašytinės formos, todėl šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.
Ieškovės teigimu, ji užsakė pirkti malkas, kaip nurodyta išankstinėje sąskaitoje, tačiau atsakovė jų neparuošė ir neperdavė, tuo ikisutartiniai santykiai baigėsi, šiuo metu ieškovė neketina įsigyti malkų, todėl reikalauja grąžinti sumokėtą avansą. Ieškovės teigimu, fakto, jog malkos neperduotos, nepastebėjo net 2 metus, o 2019 metais tokį faktą prisiminus ir pasiteiravus dėl malkų asortimento bei sužinojus, kad reikiamų prekių atsakovė neturi, paprašė avansu sumokėtą 12 000 EUR sumą grąžinti. Kaip matyti iš šalių vadovų dalykinį susirašinėjimą patvirtinančių įrodymų turinio, 2019-10-09 ieškovė teiravosi pirkti tik džiovykloje džiovintų uosio, skroblo, buko ir ąžuolo malkų, atitinkamų išmatavimų ir supakavimo, gavo atsakovės atsakymą, kad tokiomis malkomis neprekiauja, todėl ieškovė pareikalavo grąžinti 2017-05-29 avansu sumoktą sumą. Po to, 2019-10-23 ir 2019-10-31 ieškovė pateikė atsakovei pretenzijas, gavo atsakymą, kad žodinio susitarimo metu buvo susitarta dėl alksninių malkų pardavimo, tačiau ieškovė jų neatsiėmė 2 metus, atsakovė neatsisako alksnines malkas perduoti, o tuo atveju, jeigu ieškovė pageidauja kitokių malkų, abi šalys turėtų sudaryti naują susitarimą. Kaip nurodė ieškovė, įmonei nebuvo jokio poreikio įsigyti malkų ruošimo įrangą, be to, jeigu būtų tokia įranga reikalinga, ieškovė galėjo nusipirkti naują, o ne panaudotą iš atsakovės. 2019 m. atsakovei buvo siunčiamas ne ieškovės sudarytas skolų suderinimo aktas, o UAB “(duomenys neskelbtini)”, tuo metu atlikusios ieškovės finansinių ataskaitų auditą, tarpusavio skolų suderinimo laiškas ir prašoma atsakovę jį užpildyti.
Atsakovė laikosi pozicijos, kad šalių atstovų susitarimų pagrindu buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau jos pozicija sutarties dalyko ir vykdymo klausimais bylos nagrinėjimo eigoje nebuvo nuosekli. Kaip paaiškino atsakovės atstovai, 2017 m. įmonei vadovavo direktorius G. B., todėl 2019 m. direktoriaus pareigas ėjusiam N. R. nebuvo žinomi įmonių vadovų 2017 m. susitarimai dėl įrangos pirkimo, todėl ne tik atsakyme į ieškovės pretenziją, bet dar ir atsiliepime į ieškinį yra nurodytos faktinės aplinkybės dėl 2017 m. žodžiu sudarytos malkų pirkimo-pardavimo sutarties neįvykdymo ir atsakovės patirtų išlaidų, nes ieškovė 2 metus neatsiėmė paruoštų malkų. 2020-06-25 atsakovė teikė prašymą dėl naujų įrodymų ir nurodė naujas faktines aplinkybes, kad po to, kai buvo išrašyta išankstinė sąskaita ir sumokėta joje nurodyta suma, ieškovės atstovas nusprendė malkų nebepirkti, o įsigyti iš atsakovės dalį jos naudojamos įrangos malkų ruošimui, todėl atsakovė pagrįstai tikėjosi, kad ieškovė atvyks pasiimti įrangą, nes ieškovės iniciatyva atsiųstame tarpusavio skolų suderinimo akte 2018 m. nėra duomenų apie atsakovės skolą ieškovei.
Kaip akcentavo atsakovės atstovai, tam, kad atsakovė galėtų nusipirkti naują įrangą malkų gaminimui, o įmonės veikloje jau naudotą įrangą parduoti ieškovei, išrašė 12 tūkstančių eurų sumai išankstinę sąskaitą, kad būtų pagrindas ieškovei tokią pinigų sumą pervesti. Atsakovė taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad išankstinėje sąskaitoje nėra duomenų apie tai, iš kokios medienos parduodamos malkos turėtų būti paruoštos, nurodyta fasuotų malkų maišuose vieneto kaina – 1,60 EUR neatitinka atsakovės nustatytų malkų kainų, nes yra per maža. Atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, kad savo žinioje turėjo įrangą, o po to, kai ieškovė sumokėjo išankstinėje sąskaitoje nurodytą sumą, atsakovė įsigijo naują įrangą. Be to, atsakovė teikė įrodymus ir dėl to, kad perka medieną, prekiauja malkomis, taigi nuolat jas ruošia ir turi pardavimui. Atsakovės teigimu, įmonių atstovai svarstė galimybę įkurti (duomenys neskelbtini) veikiančią įmonę ir jai parduoti atitinkamą malkų ruošimui skirtą įrangą, todėl vertina, kad ieškovė sumokėjo už įrangą, kurios nepasiėmė, tačiau dar turi teisę ją pasiimti.
Taigi šalių išdėstyta pozicija dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, galimų jos sąlygų, t.t. dėl sutarties dalyko, ir įvykdymo terminų bei būdo iš esmės skiriasi.
Kaip matyti iš šalių pateiktų jų atstovų bei šioje byloje nedalyvaujančių trečiųjų asmenų (I. M., V. S.) tarpusavio susirašinėjimą patvirtinančių įrodymų, ieškovės atstovo direktoriaus A. Z., atsakovės atstovo G. B. paaiškinimų, liudytojo I. M. parodymų, neatmetama galimybė, kad šie asmenys galėjo tartis dėl įmonės, kuri veiktų (duomenys neskelbtini), ir dėl malkoms paruošti reikalingos įrangos įmonei perdavimo. Kaip matyti iš rašytinio įrodymo, kurį gavo ir pateikė ieškovė, t.y. atsakovės 2017-05-09 išrašytos PVM sąskaitos faktūros invoice Nr. (duomenys neskelbtini), įrenginių pirkėju nurodyta UAB (duomenys neskelbtini), kurios kodas (duomenys neskelbtini). PVM sąskaita faktūra išrašyta už 4 įrenginius, skirtus malkų skaldymui, pakavimui ir vyniojimui. Minėta, kad PVM sąskaita faktūra išrašoma nedelsiant atlikus ūkinę operaciją (šiuo atveju – patiekus prekes). Tokia PVM sąskaita faktūra yra laikoma vienu iš rašytinių įrodymų sutarties sudarymo faktui patvirtinti. Nagrinėjamu atveju, minėta, PVM sąskaitoje faktūroje pirkėju nurodyta ne ieškovė, o pati sąskaita išrašyta 2017-05-09, t.y. dar iki išankstinės sąskaitos išrašymo. Nors neatmetama, kad minėti asmenys galėjo tartis tiek dėl įmonės, veiksiančios (duomenys neskelbtini) steigimo, tiek dėl malkoms paruošti būtinos įrangos įmonei perdavimo, tačiau nagrinėjamu atveju teismas vertina, kad nėra įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad tokio minėtų asmenų susitarimo pasėkoje galimai sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi būtų ieškovė, kaip juridinis asmuo. Kaip matyti iš I. M. 2017-10-02 el. laiško, adresuoto V. S. ir A. Z., I. M. kreipiasi tik į V. S., klausia dėl įrangos atsiėmimo, nes jis privalės atsakyti G. Tą pačią dieną A. Z. el. laišku kreipėsi į I. M. ir nurodė, kad: ”Man V. sakė, kad tu bandysi parduoti, nas man pirkti ir laikyti metus nerealu”. Toks laiško turinys, teismo vertinimu, neleidžia padaryti išvadą, kad šios bylos šalys buvo susitarusios dėl įrangos pirkimo. Jau minėta, kad įranga buvo skirta PVM sąskaitoje faktūroje nurodytam pirkėjui – UAB (duomenys neskelbtini). Taigi nėra įrodyta, kad atsakovei atsirado pareiga minėtą įrangą perduoti ieškovei, o pastarajai teko pareiga ją priimti, bei kad avansu jau buvo sumokėta PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta suma. Faktinės aplinkybės, susijusios su bet kokiais ieškovės atstovo A. Z., atsakovės atstovo G. B. bei I. M. ir V. S., kaip fizinių asmenų, tarpusavio susitarimais dėl įmonės steigimo ar įrangos pirkimo-pardavimo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad CK 6.317 straipsnio 1 dalyje numatyta pagrindinė pardavėjo pareiga perduoti prekes, tokių pareigų atsakovė nevykdė, PVM saskaitos faktūros, joje nurodant pirkėju ieškovę, sumokėti nei už malkas, nei už įrangą neišrašė, nors teigė, kad pirkimo-pardavimo sutarties dalykas buvo ne malkos, o malkų paruošimui skirta įranga. Įrodymų, galinčių patvirtinti, kad buvo kokių nors kliūčių ieškovei perduoti malkas arba malkų paruošimui skirtą įrangą ir išrašyti PVM saskaitą faktūrą, atsakovė nepateikė.
Ištyrus ir įvertinus šalių pateiktus įrodymus, gautus iš keleto įrodinėjimo priemonių, skyrium ir jų visetą, yra pagrindas prieiti prie išvados, kad 2017 m. tarp šalių sutartis dėl malkų ar dėl malkoms paruošti skirtos įrangos pirkimo – pardavimo sudaryta nebuvo.
Jau nustatyta, kad ieškovė reikalaujamo priteisti dydžio ieškinio sumą atsakovei yra sumokėjusi avansu. Avanso sąvoka nevartojama reglamentuojant civilinių santykių subjektų elgesį, tačiau Teismų praktikoje ji suprantama kaip iš anksto duodamas atlyginimas už darbus/prekes ar lėšos šiaip kam nors. Taigi avansas yra išankstinis mokėjimas, kurio paskirtis – įvykdyti pagrindinį mokėjimą ar jo dalį. Avansas paprastai atlieka mokėjimo funkciją – jis įskaitomas į būsimas įmokas.
Nagrinėjamu atveju ieškovė nereikalauja jai perduoti išankstinėje sąskaitoje nurodytą kiekį malkų, taip pat nustatyta, kad ieškovei neatsirado pareiga priimti malkų paruošimo įrangą, nurodytą PVM sąskaitoje faktūroje invoice Nr. (duomenys neskelbtini).
Šiuo atveju kvalifikavus ginčo sumą – 12 003,20 EUR kaip avansą, atsakovei neįrodžius teisinio pagrindo disponuoti šiais pinigais, jai atsirado prievolė (CK 6.1, 6.2 straipsniai, 6.237 straipsnio 2 dalis) ieškovei grąžinti 12 003,20 EUR. Įrodymų, kad ši atsakovės prievolė būtų pasibaigusi tinkamu įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis), nėra, atsakovė gera valia ieškovei 12 003,20 EUR negrąžino, taigi atsakovė yra praturtėjusi tokia suma ieškovės sąskaita.
Šalių nesiejo sutartiniai santykiai, CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas ir kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo. Net ir sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas. Kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jam perduoti.
Teismas vertina, kad yra nustatytos (CPK 12, 178, 185 straipsniai) visos atsakovės nepagrįsto praturtėjimo prielaidos: atsakovė yra praturtėjusi ieškovės sąskaita dėl to, kad jai ieškovė perdavė 12 003,20 EUR kaip avansą, o atsakovė tokiai sumai malkų neperdavė, todėl ieškovė patyrė tokio dydžio nuostolių; yra priežastinis ryšys tarp ieškovės turto sumažėjimo ir atsakovės praturtėjimo – gautus pinigus naudojo savo nuožiūra kaip savininkė; neįrodytas teisinis pagrindas, galintis pateisinti ieškovei priklausančių 12 003,20 EUR buvimą pas atsakovę, nes malkos neperduotos, PVM sąskaita faktūra neišrašyta; pareiškiant ieškinį nepagrįstas praturtėjimas egzistavo; ieškovė nebuvo prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; kadangi ieškovė 12 003,20 EUR sumą sumokėjo avansu pagal išankstinę sąskaitą, teismas vertina, kad vien tik kiti teisės gynimo būdai neužtikrintų teisingo bylos išsprendimo, todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 12 003,20 EUR skola (CK 6.237, 6.655, 6.671 straipsniai), ieškinį šioje dalyje tenkinant.
Abi šalys yra privatieji pelno siekiantys juridiniai asmenys, t. y. savo pavadinimą turinčios įmonės (CK 2.33 straipsnio 1 dalis, 2.34 straipsnio 1 dalis, 3 dalis), todėl veikiantys savo rizika.
CK 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas, kai abi sutarties šalys yra verslininkai arba privatūs juridiniai asmenys, privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią mokėti praleistas terminas, jeigu sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, todėl iš atsakovės priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą – 12 003,20 EUR už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2019-11-25, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškinys tenkinamas, paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos. Šalims turi būti atlyginamos pagrįstos, realiai turėtos, susijusios su bylos nagrinėjimu išlaidos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93, 98 straipsniai). CPK 93 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Teismas šalių procesinį elgesį vertina iš esmės tinkamu, todėl nukrypti nuo CPK 93 straipsnio nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių pagrindo nėra.
Ieškovė ieškinį apmokėjo 270 EUR žyminiu mokesčiu, už vertimo paslaugas sumokėjo 20,45 EUR, už advokato padėjėjos teisines paslaugas iš viso turėjo 2 783 EUR išlaidų (2019-12-16 sumokėjo 847 EUR už konsultacijas, ikiteisminę pretenziją ir ieškinio parengimą; 2020-08-07 sumokėjo 968 EUR ir 2020-10-14 sumokėjo 968 EUR už procesinių dokumentų parengimą, papildomų įrodymų rinkimą, atstovavimą teisme).
Ieškovės turėtų išlaidų dydį palyginus su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“: 5 p., 8.2, 8.16-8.19 papunkčiuose numatytais maksimaliais užmokesčio dydžiais, į tai, kad 2019 m. II, 2020 m. I ir II ketvirčių vidutinių mėnesinių bruto darbo užmokesčių šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydžiai atitinkamai buvo 1 289 EUR, 1 381 EUR ir 1 398,50 EUR, teismo posėdžiai, kuriuose dalyvavo ieškovės atstovė, truko 3 val., parengti 6 prašymai, pripažintina, kad ieškovės realiai turėtos ir pagrįstos dokumentais išlaidos (2 783 EUR) advokato padėjėjos teisinei pagalbai apmokėti buvo būtinos, tačiau turėtų išlaidų dydis viršija nustatytus maksimalius dydžius, išlaidos – 2 783 EUR nėra proporcingos bylos sudėtingumui ir advokato padėjėjos darbo ir laiko sąnaudoms, todėl mažintinos iki 1 850 EUR (už konsultacijas, ikiteisminę pretenziją ir ieškinio parengimą, rašytinių paaiškinimų ir prašymų parengimą, konsultavimą, atstovavimą teisme).
Iš atsakovės ieškovei priteistina 1 850 EUR už advokato padėjėjos teisines paslaugas, 270 EUR žyminio mokesčio, 20,45 EUR už vertimo paslaugas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 93, 98 straipsniai).
Byloje susidarė 1,74 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, tačiau jos iš atsakovės nepriteisiamos, nes jų suma (1,74 EUR) būtų mažesnė už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos finansų ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministrų 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 ,,Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“).
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 - 265 straipsniais, 268 - 270 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a:
Ieškinį tenkinti.
Priteisti iš atsakovės UAB „Amber forest“, juridinio asmens kodas 301741959, ieškovei UAB “Medvita”, juridinio asmens kodas 160423187, 12 003,20 EUR skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 12 003,20 EUR sumos už laikotarpį nuo 2019-11-25 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 850 EUR už advokato padėjėjos teisines paslaugas, 270 EUR žyminio mokesčio, 20,45 EUR už vertimo paslaugas.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.
Teisėja Vijolė Vitienė