Baudžiamoji byla Nr. 2K-121/2013

Teisminio proceso Nr. 1-09-2-00033-1999-6

                                                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                    1.1.6.1; 1.1.8.1.2; 1.1.12.1; 2.1.7.1; 2.1.7.3.;                                                                                                     2.1.7.4; 2.3.6.4.4; 2.6.4.1. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo pripažinta, kad A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – 1961 m. BK) 2321 straipsnio 5 dalyje (1999 m. lapkričio 15 d. įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija), ir, vadovaujantis 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 36 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nutraukiant jam bylą.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 71 straipsniu, A. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL (2600 Lt) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, sumokant ją per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš A. K. priteista Lietuvos Respublikos policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos 5134,72 Lt ekstradicijos išlaidoms atlyginti.

Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nuosprendis, kuriuo panaikinta Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 27 d. nuosprendžio dalis, kuria pripažinta, kad A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą 1961 m. BK 2321 straipsnio 5 dalyje, ir, vadovaujantis BK 36 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nutraukiant jam bylą, ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Be to, pakeistas Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 27 d. nuosprendis, panaikinant jo dalį, kuria iš A. K. priteista 5134,72 Lt Lietuvos Respublikos policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos turėtoms ekstradicijos išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo R. Baumilo pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

n u s t a t ė :

A. K. nuteistas už tai, kad, veikdamas grupe iš anksto susitarusių asmenų, kartu su A. V., dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas 2005 m. kovo 29 d. pastarajam mirus, 1999 m. kovo mėnesio viduryje laikė ir Radviliškio rajone, prie Radviliškio miesto ribą žyminčio kelio ženklo, automobilyje „Mitsubishi Galant“, stambiu mastu platino, t. y. perdavė R. Š. 99,514 gramo miltelių, kurių sudėtyje yra 69,095 gramo narkotinės medžiagos – heroino, kaip atsiskaitymą už skolas.

Nuteistasis A. K. kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 27 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nuosprendį ir bylą, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nutraukti arba panaikinti minėtą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, arba panaikinti minėtą apeliacinės instancijos nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimu – panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš jo priteista 5 134,72 Lt ekstradicijos išlaidų, o kitą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kasatorius nurodo, kad nagrinėdami bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė BPK 20, 80, 276, 278 straipsnių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų, kurie yra esminiai, nes sutrukdė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, suvaržė jo kaip kaltinamojo teisę į teisingą ir nešališką teismą, numatytą Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje.

Pirma, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1dalies 2 punktą, pirmosios instancijos nevertino jo parodymų, kad jis jokių narkotinių medžiagų nelaikė, jų neplatino, kartu su A. V. neveikė, apie narkotinių medžiagų laikymą ir platinimą nieko nežinojo, jokių skolinių santykių su R. Š. neturėjo, o įvykio vietoje atsidūrė tik kaip A. V. vairuotojas. Padarydamas tą patį BPK pažeidimą, pirmosios instancijos teismas nevertino arba vertino tik dalį liudytojų R. Š., G. F. parodymų, dėl šių įrodymų vertinimo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nepateikė jokių argumentų.

Antra, pažeisdamas BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pirmosios instancijos teismas apklausė liudytojais R. Š. ir G. F. ir, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 4 dalį, rėmėsi neteisėtai gautais šių liudytojų parodymais nuosprendyje, o apeliacinės instancijos teismas padaryto esminio BPK pažeidimo neištaisė. Kasatorius nurodo, kad R. Š. ir G. F. yra asmenys, nuteisti už tą pačią kaip ir jo nusikalstamą veiką ir atlikę už ją paskirtą bausmę, todėl duodami parodymus byloje jie aiškina apie savo pačių nusikalstamą veiką. Dėl to jie pirmosios instancijos teismo turėjo būti apklausti neįspėjant jų apie baudžiamąją atsakomybę už vengimą duoti parodymus, melagingų parodymų davimą, tačiau pirmosios instancijos teismas R. Š. ir G. F. kaip liudytojus apklausė nesilaikydamas šio reikalavimo. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas pripažino, kad liudytojai negalėjo būti apklausiami įspėjant juos dėl baudžiamosios atsakomybės už vengimą duoti parodymus, melagingų parodymų davimą, ir apklausė juos neįspėdamas jų dėl šių aplinkybių, tačiau tai darydamas apeliacinės instancijos teismas paskelbė jų parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, o vėliau šiais parodymais rėmėsi nuosprendyje, todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padaryto pažeidimo neištaisė ir nuosprendį iš esmės pagrindė taip pat neteisėtai gautais šių liudytojų parodymais.

Trečia, pažeisdami BPK 278 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir to paties straipsnio 2 dalį, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai kaip liudytoją apklausė S. Š., o vėliau, pažeisdami BPK 20 straipsnio 4 dalį, rėmėsi šiais neteisėtai gautais liudytojos parodymais nuosprendyje. Kasatorius pažymi, kad S. Š. byloje nagrinėjamo įvykio metu buvo liudytojo R. Š., t. y. asmens, kuris yra nuteistas už tą pačią kaip ir jo nusikalstamą veiką, sugyventinė, o šiuo metu ji yra liudytojo R. Š. sutuoktinė. Dėl to apklausiama ji duoda parodymus apie savo sugyventinio, o šiuo metu sutuoktinio R. Š. nusikalstamas veikas. Dėl to, aiškinant BPK kaip vieningą aktą, laikantis teisingumo ir protingumo principų, liudytoja taip pat turėtų būti apklausiama neįspėjant jos dėl baudžiamosios atsakomybės už vengimą duoti parodymus, melagingų parodymų davimą. Nepaisydami to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai liudytoją S. Š. apklausė įspėdami ją dėl šių aplinkybių, o vėliau rėmėsi jos parodymais nuosprendžiuose.

Ketvirta, pažeisdami BPK 276 straipsnį, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai paskelbė ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus liudytojų R. Š., G. F., S. Š. parodymus, o vėliau, pažeisdami BPK 20 straipsnio 4 dalį, grindė šiais įrodymais nuosprendžius. Kasatorius pabrėžia, kad pagal BPK 276 straipsnį gali būti paskelbiami tik teisėjui ar pirmiau teisme duoti asmenų parodymai, taip pat tai gali būti daroma tik tada, kai paskelbiant anksčiau duotus asmenų parodymus galima patikrinti teisme tuo metu apklausiamo liudytojo parodymus, o tokia padėtis nagrinėjamoje byloje nebuvo susiklosčiusi, nes liudytojai neprisiminė įvykio aplinkybių, negalėjo duoti jokių aiškių parodymų, taigi nebuvo teisme duodamų asmenų parodymų, kuriuos galima būtų tikrinti.

Penkta, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalį, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išvadas dėl jo kaltės pagrindė ne byloje surinktais įrodymais, bet spėjimu ir prielaidomis, nes byloje surinkti įrodymai, nei atskirai, nei vertinant jų visetą, nesuteikia pagrindo išvadai, kad jis padarė kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką. Bylą nagrinėję teismai tvirtino, kad jo kaltę nusikaltimo padarymu patvirtina liudytojų R. Š., G. F., S. Š. parodymai, taip pat specialistų išvados, apžiūrų protokolai, pokalbių suvestinės, tačiau tokie tvirtinimai yra deklaratyvūs, nes liudytojų parodymai yra neleistini, nepatikimi, o teismai nepagrindė to, kad specialisto išvados, apžiūrų protokolai ir kiti įrodymai patvirtina, jog jis padarė kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką.

Paduotame skunde kasatorius taip pat teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindė nepatikimais liudytojų R. Š., G. F. parodymais, nes jie duoti kitoje baudžiamojoje byloje apklausiant juos kaip įtariamuosius ar kaltinamuosius dėl tos pačios kaip ir jo nusikalstamos veikos, t. y. duoti neįspėjus jų dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o šie asmenys tuo metu buvo suinteresuoti išvengti baudžiamosios atsakomybės. Byloje taip pat yra duomenų, kad liudytojų parodymai išgauti psichiniu smurtu. Pažymėtina, kad liudytojų parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi dėl to, ar jis, A. K., buvo skolingas R. Š., ar A. V. perduodant narkotines medžiagas R. Š. automobilyje buvo ir G. F., ar perduotos narkotinės medžiagos buvo supakuotos viename ar keliuose plastikiniuose maišuose. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytojų R. Š. ir G. F. parodymai apie tai, jog visą platintą narkotinę medžiagą jie gavo iš A. V., prieštarauja ir narkotinės medžiagos ekspertizės aktų išvadoms, iš kurių matyti, kad narkotinė medžiaga, įgyta iš R. Š. ir G. F. pirkimų metu, buvo skirtinga tiek savo spalva, tiek chemine sudėtimi. Dėl to, kasatoriaus nuomone, neįrodyta, kad jis laikė ir platino kaltinime nurodytą narkotinę medžiagą, kad visas kaltinime nurodytas narkotinės medžiagos kiekis buvo perduotas kaltinime nurodomomis aplinkybėmis. Šios išvados nepaneigia ir nuosprendžiuose analizuota aplinkybė, kad jis A. V. paliepimu paėmė iš G. F. dešimt gramų narkotinės medžiagos ir nuvežė ją į Vilnių, nes liudytojo G. F. parodymai dėl to, ar jis suvokė, kad paima narkotinę medžiagą, nenuoseklūs, be to, ši aplinkybė nenurodyta jam pareikštame kaltinime.

Anot kasatoriaus, nagrinėję bylą teismai netinkamai taikė 1961 m. BK 49 straipsnį, nes padarė išvadą, kad patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino eiga sustojo, kai jis pasislėpė nuo tardymo ir teismo. Nuteistasis pažymi, kad iš Lietuvos Respublikos išvyko 1999 m. rugsėjį slegiamas finansinių sunkumų, išvykimo metu šioje byloje jis nebuvo nei įtariamasis, nei kaltinamasis. Jam, taip pat jo artimiesiems, nebuvo žinoma apie tai, kad 1999 m. spalį dėl jo veikos pradėtas baudžiamasis procesas, nes bylą tyrę pareigūnai apie tai nepranešė nei jam, nei jo artimiesiems, neįteikė jo artimiesiems šaukimo, kuriuo jis būtų kviečiamas atvykti pas teisėsaugos pareigūnus. Atkreiptinas dėmesys, kad teisės moksle laikomasi nuomonės, jog šaukimo negavimas yra objektyvi asmens nedalyvavimo procese priežastis, nes asmuo negali atvykti į proceso veiksmą ar teismo posėdį, apie kurį jis iš viso nežino. Juo labiau tai laikoma pateisinama asmens nedalyvavimo procese priežastimi ir tada, kai asmuo galėjo kitais būdais sužinoti apie proceso veiksmo ar teismo posėdžio, kuriame jis turėtų dalyvauti, laiką ir vietą. Dėl to jis nedalyvavo procese dėl pateisinamos priežasties. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 2000 m. pradžioje jam tapo žinoma apie pradėtą baudžiamąjį procesą, nepagrįsta, nes ji neatitinka jo parodymų, taip pat kitos bylos medžiagos, iš kurios matyti, kad net ir tada, kai buvo pradėtas baudžiamasis procesas dėl jo veikos, niekam iš jo artimųjų apie tai nebuvo pranešta. Kasatoriaus nuomone, nėra pagrindo daryti ir išvadą, kad 2005 m. pradžioje jam tapo žinoma apie dėl jo veikos pradėtą baudžiamąjį procesą, nes jis buvo sulaikytas, kadangi įvykusio sulaikymo metu nebuvo informuotas, dėl kokių veikų jis yra suimtas, jog jį ketinama perduoti Lietuvos Respublikai, o po to, kai jis buvo paleistas iš suėmimo, nutarė, kad įvyko kažkokia klaida ir joks baudžiamasis procesas dėl jo veikos nėra pradėtas. Kasatoriaus pažymi, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą bylose palaiko prokuroras, todėl jis turėjo imtis visų veiksmų, kad būtų tinkamai informuotas apie dėl jo veikos pradėtą baudžiamąjį procesą, o tokių veiksmų prokuroras neatliko. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad jis buvo pasislėpęs nuo tardymo ir teismo, o patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino eiga sustojo.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kaip asmuo, praradęs pavojingumą (BK 36 straipsnis). Priešingai nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, BK 36 straipsnio taikymo sąlygomis nėra kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą, kitoks teisinis ar moralinis savo veikos įvertinimas. BK 36 straipsnio taikymui pakanka bylos aplinkybių, kurios rodo, kad veiką padaręs asmuo tapo nepavojingas. Iki kaltinime nurodytos nusikaltimo padarymo jis nebuvo nusikaltęs, teistas, nebuvo siejamas su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, baustas administracine tvarka. Jo vaidmuo nusikalstimo padaryme buvo antraeilis, jo veiksmai nebuvo aktyvūs. Po kaltinime nurodyto nusikaltimo padarymo praėjo trylika metų, jis jokių naujų nusikalstamų veikų nepadarė, kitų įstatymų nepažeidinėjo. Iki išvykimo į užsienį visą laiką oficialiai dirbo, turėjo teisėtas pajamas, išlaikė šeimą. Išvykęs į užsienį, buvo registruotas savo vardu, oficialiai dirbo, gavo teisėtas pajamas, išlaikė šeimą. Po to, kai grįžęs į Lietuvos Respubliką buvo paleistas iš kardomojo kalinimo-suėmimo, įsidarbino, šiuo metu dirba, turi teisėtas pajamas, padeda tėvams, darbdavio apibūdinamas teigiamai, darbdavys suinteresuotas išlaikyti jį savo įmonėje ir suteikti jam darbo vietą. Jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, psichiatrinėse ligoninėse negydytas, jokių ryšių su įtartinais, teisėsaugos institucijų akiratyje esančiais asmenimis nepalaiko. Visa tai rodo, kad, net ir pripažinus jį kaltu padarius kaltinime nurodytą nusikaltimą, dėl aplinkybių pasikeitimo jis yra praradęs pavojingumą ir jam turėtų būti taikomas BK 36 straipsnis. Kita vertus, teismui nutarus, kad jis neprarado pavojingumo, apeliacinės instancijos teismas paskyrė jam bausmių paskirties bei teisingumo, protingumo, proporcingumo padarytai nusikalstamai veikai reikalavimų neatitinkančią bausmę. Kasatorius pažymi, kad skiriant bausmę yra būtina atsižvelgti ne tik į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, bet ir kitas bylos aplinkybes, ypač į kaltininko asmenybę. Vertinant šią aplinkybę, būtina atsižvelgti į anksčiau minėtus jo asmenybę apibūdinančius duomenis, o tai nebuvo tinkamai padaryta, nes jam paskirta bausmė yra griežtesnė, nei asmenims, kurie aktyviai veikė darydami nusikalstamą veiką, kurių vaidmuo buvo svarbiausias. Be to, turi būti atsižvelgta į tai, kad kardomajame kalinime - suėmime jis praleido jau pusantrų metų. Dėl to apeliacinės instancijos teismo jam paskirta bausmė laikyta per griežtą ir turėtų būti sušvelninta.

              Atsiliepime į kasacinį skundą prokurorė O. Rojutė prašo nuteistojo A. K. kasacinį skundą atmesti.

              Prokurorė nurodo, kad nuteistasis kasaciniame skunde nesutinka su teismų išvadomis dėl įrodymų vertinimo, teigia, kad teismų nurodyti įrodymai nepatvirtina jam pareikšto kaltinimo, neįrodo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties elementų, kad išvadas teismai pagrindė neteisėtais būdais gautais, neleistinais duomenimis, kurie negali būti pripažinti įrodymais. Tokie patys argumentai buvo išdėstyti apeliaciniame skunde, dėl jų motyvuotai pasisakė apeliacinės instancijos teismas, o tokio pobūdžio argumentai, kaip išplaukia iš BPK 376 straipsnio 1 dalies, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindo ir turi būti palikti nenagrinėti. Kita vertus, pažymėtina tai, kad pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymais gali būti laikomi tik teisėtais  būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie vertinami pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

              Prokurorės nuomone, bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė 1961 m. BK 49 straipsnį. A. K. jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką padarė 1999 m. kovo mėnesį, dar galiojant 1961 m. BK. Pagal 1961 m. BK 49 straipsnį asmeniui, padariusiam nusikaltimą, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis taikoma, kai yra atitinkamų sąlygų visuma: 1) suėjęs patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas; 2) asmuo nesislėpė nuo tardymo ar teismo; 3) nepadarė naujo nusikaltimo. Vadovaujantis teismų praktika, pripažįstama, kad pasislėpimas nuo tardymo ar teismo yra sąmoningi asmens veiksmai, kuriais siekiama išvengti baudžiamosios atsakomybės, padarius nusikalstamą veiką. 1999 m. šaukimas A. K. nebuvo įteiktas, nes nebuvo žinoma jo buvimo vieta, todėl paskelbta jo paieška. Nepaisant šios aplinkybės, A. K. apie dėl jo veikos pradėtą baudžiamąjį procesą žinojo, nes palaikė ryšius su šeima, tą jis pripažino ir apklausiamas teismo posėdyje. Byloje nustatyta, kad A. K. suvokė, jog padarė nusikalstamą veiką ir dėl jos yra ieškomas. 2005 m. jis buvo sulaikytas Italijos Respublikos pareigūnų ir jam buvo išaiškintas jo sulaikymo pagrindas. Žinodamas apie dėl jo veikos pradėtą baudžiamąjį procesą, A. K. į Lietuvos Respubliką negrįžo, todėl laikytina, kad jis slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino eiga sustojo, todėl byla, vadovaujantis 1961 m. BK 49 straipsnio 3 dalimi, negalėjo būti nutraukta.

              Prokurorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. K. netaikytinas BK 36 straipsnis. A. K. padaryta nusikalstama veika nėra mažareikšmė, priskiriama sunkių nusikaltimą kategorijai, byloje nėra objektyvių aplinkybių, dėl kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad kaltininkas ar jo padaryta veika prarado pavojingumą. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas, pritaikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirdamas bausmę A. K., atsižvelgė į fundamentalų bausmių teisingumo principą ir paskyrė jam teisingą bausmę. A. K. padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, kurio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo nuo dešimties iki penkiolikos metų bausmė. Nors nebuvo nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, teismas konstatavo, kad bausmės tikslai bus pasiekti, o pati bausmė atitiks teisingumo ir protingumo principus, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį nuostatas ir paskyrus švelnesnę, nei įstatyme numatyta, bausmę. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad A. K. apeliacinės instancijos teismo paskirta bausmė yra aiškiai per griežta.

              Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BPK 376 straipsnio taikymo

              Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Juos numato BPK 369 straipsnis, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

              Nuteistojo kasaciniame skunde yra teiginių, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai įvertino bylos aplinkybes, dėl to padarė netinkamas išvadas ir dėl netinkamo įrodymų vertinimo nepagrįstai konstatavo, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kasaciniame skunde smulkiai ir detaliai analizuojami įvairūs R. Š., G. F., S. Š. parodymai, duoti įvairiu bylos nagrinėjimo metu, nurodant, į kuriuos teismai privalėjo atsižvelgti, o į kuriuos ne, nes jie, kasatoriaus manymu, nėra tikslūs, nuoseklūs, yra prieštaringi bei nesutampa tarpusavyje. Jis taip pat ginčija šių parodymų vertinimą, teigdamas, kad šie įrodymai yra nepatikimi, nes liudytojai parodymus davė nebūdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir duodami parodymus buvo suinteresuoti išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taigi, visi šie skundo argumentai susiję su įrodymų vertinimu, todėl  negali būti nagrinėjami kasacinės instancijos teisme.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimo rezultatas yra šių teismų išvada dėl įrodymų pakankamumo, kuri reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Tačiau įrodymų vertinimo rezultatas yra susijęs su nuosprendžio pagrįstumu ir yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Pagal kasacinio teismo praktiką šiame teisme įrodymų vertinimo klausimas analizuojamas tik teisės taikymo aspektu, t. y. sprendžiama, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.

              Kaip jau minėta, kasacinės instancijos teismas byloje, kurioje priimti skundžiami teismų sprendimai, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą (jeigu reikalinga) yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Didesnė šio kasacinio skundo dalis paskirta kaip tik pirmosios ir apeliacinės instancijos konkrečių asmenų parodymų kritikai, juos labai smulkiai cituojant ir vertinant, taip, kaip, kasatoriaus manymu, būtų reikėję juos vertinti ir pan.

Taigi akivaizdu, kad kasatorius ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo aspektu, nes skunde nurodo į pažeidimus, jo manymu, padarytus teismui taikant BPK 20 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias būtent įrodymų vertinimą.

Kasatoriaus manymu, įrodymai baudžiamojoje byloje nebuvo įvertinti taip, kaip to reikalauja BPK nuostatos. Be to, skunde nurodoma, kad ir apeliacinio teismo išvados nepagrįstos, neišsamios, padarytos neįsigilinus į byloje nustatytų aplinkybių visumą. Pagal teismų praktiką taikant BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą.

              Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribas, nenagrinėja tų skundo argumentų, kuriais kasatorius ginčija faktus, savaip aiškina ir vertina buvusius įvykius, nesutinka su ginčytinų teismų sprendimuose išdėstytomis išvadomis dėl atskirų faktų, nes tai ne teisės taikymo šioje byloje, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus, jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai.

              Teisėjų kolegija nagrinėja tik tuos skundo argumentus, kuriuose yra kasacinio nagrinėjimo pagrindai, ir pasisako dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.

              Dėl įrodymų leistinumo, patikimumo ir jų vertinimo (BPK 20 straipsnis) bei               BPK 44 straipsnio 5 dalies, 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto,276 straipsnio, 278 straipsnio               1 dalies 2 punkto ir 2 dalies taikymo

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Įrodymus teismai privalo tirti ir tikrinti laikydamiesi BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vadinasi, duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais. Šių proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo sprendimo. Nagrinėjamoje byloje teismai, vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio esminių reikalavimų, dėl kurių suvaržė (kaip teigiama kasaciniame skunde) A. K., kaip kaltinamojo, teisę į teisingą ir nešališką teismą, įtvirtintą Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 (turėtų būti – 2) dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, nepažeidė, išvada dėl jo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, pagrįsta byloje esančių ir išsamiai bei nešališkai išnagrinėtų įrodymų visuma.

Tačiau reikėtų sutikti su tokiais kasacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, apklausdamas liudytojus R. Š. bei G. F., pažeidė BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes liudytojai R. Š. bei G. F. buvo nuteisti už susijusią nusikalstamą veiką, todėl teismas neįvertino aplinkybių, kad šie asmenys dėl jų ryšių su nusikalstama veika negali būti apklausiami apie bylos aplinkybes, įspėjus juos dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnio 1 dalį už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už melagingą parodymų davimą, taip pat jie negali būti prisaikdinami. Vėliau pirmosios instancijos teismas rėmėsi šiais neleistinais įrodymais priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, todėl, kasatoriaus nuomone, pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalį.

Iš bylos duomenų matyti, kad R. Š. ir G. F. buvo nuteisti už narkotinės medžiagos heroino, perduotos A. V. ir A. K., įgijimą, laikymą ir platinimą. Dėl to duodami parodymus nagrinėjamoje byloje jie davė parodymus ir apie jų pačių nusikalstamas veikas. BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas įtvirtina draudimą versti duoti parodymus prieš save. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad liudytojai R. Š. ir G. F. buvo kviečiami į teismo posėdį ir apklausiami pagal bendrąsias liudytojų apklausos taisykles, t.y. įspėjant juos pagal BPK 163 straipsnio dėl atsakomybės už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, pagal BK 235 straipsnį už vengimą duoti parodymus ir juos prisaikdinant. Dėl to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teisme šie liudytojai buvo apklausti pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, pakartotinai apklausė šiuos liudytojus, neįspėdamas jų dėl atsakomybės už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, taip pat neįspėdamas jų dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą bei jų neprisaikdindamas. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismas apklausė minėtus liudytojus apie visas jiems žinomas bylos aplinkybes, tikrindamas juos paskelbė kai kuriuos jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, todėl nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padaryto BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo neištaisė. Taigi dėl to nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas savo išvadas apie faktines bylos aplinkybes liudytojų R. Š. ir G. F. parodymais, pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalį, suvaržė A. K., kaip kaltinamojo, teisę į teisingą ir nešališką teismą. Pirmosios instancijos teismo padarytas BPK pažeidimas nelaikytinas esminiu, suvaržiusiu A. K. teises ar sukliudžius teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus.

              Kasatorius skunde dar nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, apklausdami liudytoją S. Š., pažeidė BPK 278 straipsnyje nustatytas taisykles, nes apklausė ją kaip liudytoją šiai prisiekus, nors ji, būdama liudytojo R. Š., nuteisto už susijusią nusikalstamą veiką, sutuoktinė, negalėjo būti įspėjama dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir prisaikdinama.

BPK 278 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teisme neprisaikdinami asmenys, kurie yra kaltinamojo artimieji giminaičiai ar šeimos nariai. Pagal BPK 278 straipsnio 2 dalį, jeigu šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyti asmenys sutinka duoti parodymus, jie turi būti įspėjami dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnio už melagingus parodymus ir prisaikdinti. Nagrinėjamoje byloje kaltinamuoju buvo A. K., tuo tarpu liudytoja S. Š. yra liudytojo R. Š., o ne A. K., sutuoktinė. Dėl to nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad šioje byloje apklausus kaip liudytoją kito liudytojo sutuoktinę S. Š. buvo pažeistos BPK 278 straipsnio normos. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pagrįsdami savo išvadas liudytojos S. Š. parodymais, pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalį.

              Kasatorius skunde taip pat nurodo ir tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, paskelbdami ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus R. Š., G. F., S. Š. parodymus ir vėliau grįsdami jais nuosprendžius, pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies ir 276 straipsnio taisykles. Kaip matyti iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžių protokolų ir nuosprendžių, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas paskelbė, o vėliau nuosprendžiuose rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais R. Š., G. F., S. Š. parodymais, šie įrodymai buvo reikšmingi priimant sprendimą dėl A. K. kaltės padarius kaltinime nurodytą veiką. Kartu kolegija pažymi, kad tokie duomenys byloje buvo surinkti dar galiojant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksui, priimtam 1961 m. birželio 26 d., todėl priimant sprendimą dėl šių duomenų pripažinimo įrodymais yra reikšmingos ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso, priimto 2002 m. kovo 14 d., įsigaliojimo įstatymo nuostatos. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtino 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 26 straipsnyje nustatyta, kad pagal senąjį Baudžiamojo proceso kodeksą surinkti duomenys negali būti nepripažįstami įrodymais vien dėl to, kad senasis ir naujasis baudžiamieji kodeksai numato skirtingas to paties proceso veiksmo skyrimo ir atlikimo bei duomenų pripažinimo įrodymais taisykles. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami šiuos duomenis įrodymais ir jais pagrįsdami nuosprendžius, BPK 20 straipsnio 4 dalies nepažeidė. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad šie duomenys buvo ištirti vadovaujantis BPK 290 straipsnio taisyklėmis. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju pažeidė BPK 276 straipsnio taisykles. Darytina bendra išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pagrįsdami savo išvadas R. Š., G. F., S. Š. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, BPK 20 straipsnio 4 dalies, 276 straipsnio taisyklių nepažeidė, todėl nesuvaržė A. K., kaip kaltinamojo, teisės į teisingą ir nešališką teismą, įtvirtintos Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje.

              Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes nei kiekvienas byloje surinktas įrodymas atskirai, nei jų visuma nepatvirtina jo kaltės padarius kaltinime nurodytą veiką. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų matyti, kad buvo remtasi ne tik R. Š., G. F., S. Š. parodymais, bet ir protokolais apie techninių priemonių panaudojimą atliekant operatyvinius veiksmus, ekspertizės aktais, specialisto išvadomis, daiktinių įrodymų apžiūros protokolais ir kitų teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Šie duomenys patvirtina, kad A. K. buvo žinoma apie A. V. ir R. Š. vykdomą prekybą narkotinėmis medžiagomis, šios prekybos mastą, nes jis dalyvavo A. V. ir R. Š. tariantis dėl skolos grąžinimo narkotinėmis medžiagomis, todėl žinojo A. V. skolos dydį ir numanė apie narkotinės medžiagos kiekį, taip pat dalyvavo tada, kai grąžindamas skolą A. V. narkotines medžiagas realiai perdavė R. Š.. Vien tai, kad kasatorius neigia šias aplinkybes, nesuteikia pagrindo pripažinti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo padarytos pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Kasatorius pagrįstai nurodo, kad tarp R. Š., G. F. parodymų, kitų teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų yra tam tikrų neatitikimų, tačiau šie neatitikimai nėra susiję su esminėmis bylos aplinkybėmis, konkrečiai tuo, kad kasatorius veikdamas bendrai su A. V., automobilyje laikė ir platino perduodamas R. Š. kaip skolą, narkotines medžiagas stambiu mastu. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas prieštaravimus ir neatitikimus tarp byloje surinktų įrodymų ištyrė ir juos tinkamai pašalino. Dėl to darytina išvada, kad esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nebuvo padaryta.

Dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jo, R. Š., G. F. parodymų dalies, kuri rodo, kad jis nebuvo susijęs su narkotinių medžiagų platinimu, todėl pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Kasatorius tik deklaratyviai nurodo, kad šis pažeidimas padarytas, nes duomenys, kad jis nedalyvavo narkotinių medžiagų platinime, teismų sprendimuose įvertinti kitų bylos duomenų kontekste.

Dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybės senaties

Veikos padarymo metu galiojusiame 1961 m. BK 49 straipsnyje, taip pat šiuo metu galiojančiame 2000 m. BK 95 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties laikas, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties laikas sustoja, jei nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo institucijų ar teismo. Baudžiamasis įstatymas nenustato nusikalstamą veiką padariusio asmens tokio pasislėpimo sąvokos, ji aiškinama kaip sąmoningi asmens veiksmai, atliekami padarius nusikalstamą veiką, kuriais siekiama išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn: tai veiksmai apsunkinantys kaltininko pristatymą ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui, teismui; veiksmai, kurie pasunkina jo apklausą, kardomųjų priemonių skyrimą ir pan. Šiems veiksmams gali būti priskirti gyvenamosios vietos pakeitimas, sistemingas persikėlimas iš vienos vietovės į kitą, išvykimas į užsienį, gyvenimas be dokumentų arba suklastotų dokumentų įgijimas, pavardės ar vardo, išvaizdos pakeitimas, kitokių aplinkybių, trukdančių nustatyti asmens tapatybę, sudarymas ir pan.; bet kurio vieno veiksmo padarymas gali būti vertinamas kaip kaltininko pasislėpimas nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo. Kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar atlikdamas nurodytus veiksmus kaltininkas suvokė, kad padarė nusikalstamą veiką ir yra ieškomas arba ateityje bus ieškomas dėl padarytos veikos ir kad tam tikrus veiksmus atliko siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės (kasacinė byla Nr. 2K-9/2011). Pagal teismų praktiką pasislėpusiu nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo laikomas ir tas asmuo, kuris neturi jokio procesinio statuso konkrečioje byloje, o pasislėpė iš karto padaręs nusikalstamą veiką ir nesvarbu, kad jam dar nebuvo pareikšti įtarimai ar kad jis nebuvo pripažintas kaltinamuoju (kasacinės bylos Nr. 2K-P-100/2008, 2K-332/2008, 2K-187/2011). Nusikalstamą veiką padariusio asmens pasislėpimas ne visada turi būti siejamas su tokio asmens paieškos paskelbimu. Tam tikri tokio asmens veiksmai, kuriais trukdoma nustatyti jo buvimo vietą (nagrinėjamojoje byloje A. K. išvykimas iš šalies niekam nepranešus – net tėvams), padaryti dar iki šio asmens paieškos paskelbimo, gali būti taip pat traktuojami kaip pasislėpimas nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo (kasacinė byla 2K-7-371/2011).

Iš bylos duomenų matyti, kad A. K. yra nuteistas už nusikalstamą veiką, padarytą 1999 m. kovo mėnesį, baudžiamoje byloje apie jo veikas duomenų gauta 1999 m. rugpjūčio mėnesį, o 1999 m. rugsėjį jis pasislėpė, iš to darytina išvada, kad A. K. sąmoningai iš Lietuvos Respublikos išvyko, kai jam tapo žinoma apie teisėsaugos institucijų veiksmus prieš asmenis, su kuriais jis buvo susijęs. A. K. neneigia, kad išvykęs į Italijos Respubliką su artimaisiais nebendravo, jiems apie naują gyvenimo vietą pranešė tik 2000 m. gruodžio pradžioje, t. y. praėjus tik keliems mėnesiams nuo išvykimo. Kolegijos nuomone, toks A. K. elgesio pasikeitimas netrukus po to, kai teisėsaugos institucijos pradėjo tirti asmenų, susijusių A. K., nusikalstamas veikas, rodo, kad, išvykdamas į Italijos Respubliką, jis siekė ne spręsti kilusias finansines problemas, bet pasislėpti nuo ikiteisminį tyrimą atliekančių institucijų ar teismo, ir apie tai suvokė. Išvadą apie tai patvirtina ir aplinkybė, kad po jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos jis atgal negrįžo iki tol (nors čia gyveno jo tėvai ir kt.), kol Italijos Respublikoje nebuvo sulaikytas ir perduotas Lietuvos Respublikai. Byloje nustatyta, kad jo tėvai jam pranešė apie jų namuose atliktą kratą, siekiant surasti narkotinių ar psichotropinių medžiagų, o jis tai sužinojęs, teismui paaiškino, kad į teisėsaugos pareigūnus nesikreipė, nes buvo sukūręs naują gyvenimą užsienyje (5 t. 119-120 b.l.). Be to, A. K. 2005 m. vasario 28 d. buvo sulaikytas Italijoje ekstradicijos pagrindu ir šio sulaikymo metu jam buvo išaiškinta, kokiu pagrindu jo atžvilgiu Lietuvoje paskelbta paieška.

Taigi apie šias aplinkybes jis žinojo ir neabejotinai suvokė, kad slepiasi nuo tyrimo ir teismo. Tokie kasacinio skundo argumentai buvo dėstomi ir jo apeliaciniame skunde, į juos motyvuotai ir išsamiai atsakyta apeliacinio teismo nuosprendyje. Šio teismo išvados, su kuriomis sutinka ir kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, parodo, kad A. K., žinodamas apie jo atžvilgiu pradėtą baudžiamąjį procesą, sąmoningai vengė atvykti į Lietuvą, tokiu būdu slapstydamasis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų.

Todėl ir šiuo atveju pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindami, kad nagrinėjamoje byloje nėra suėjęs A. K. patraukimo baudžiamojon atsakomybės (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo) senaties terminas.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui praradus pavojingumą

              BK 36 straipsnyje nustatyti du savarankiški atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai: asmens veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojinga arba asmuo dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingas. Šiais abiem atvejais tokie pasikeitimai turi taip paveikti asmens veiką ar nulemti kaltininko savybių pasikeitimus, kad šie leistų teismui įsitikinti, jog dėl aplinkybių pasikeitimo asmens veika prarado pavojingumą ar asmuo dėl jo padarytos nusikalstamos veikos tapo nepavojingu. Taikyti ar ne BK 36 straipsnį yra teismo teisė, todėl teismas, remdamasis konkrečios bylos aplinkybėmis, gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės arba atsisakyti jam taikyti šio straipsnio nuostatas. Darydamas išvadą dėl to, ar yra BK 36 straipsnyje įtvirtinti asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai, teismas kiekvienu konkrečiu atveju įvertina bylos aplinkybes ir sprendžia dėl galimybės pripažinti, ar padaryta veika ir (ar) ją padaręs asmuo dėl aplinkybių pasikeitimo prarado pavojingumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-92/2012). Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, teismas vertino kasatoriaus nurodomas aplinkybes, tačiau atsižvelgęs į tai, kad jis į užsienį išvyko siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės ir netgi žinodamas apie dėl jo veikų pradėtą ikiteisminį tyrimą į Lietuvos Respubliką negrįžo, į teisėsaugos pareigūnus nesikreipė, kad nėra jokių duomenų apie tai, jog jis kritiškai vertintų savo ankstesnį elgesį, padarė išvadą, kad atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės jam praradus pavojingumą nėra pagrindo. Kolegija nesutikti su šia apeliacinės instancijos teismo išvada neturi pagrindo.

              Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

              Kasatorius nurodo, kad jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, nes jis buvo antraeilis bendrininkas, pagrindiniai kaltininkai buvo nubausti švelnesnėmis bausmėmis, be to, jis pusantrų metų praleido būdamas suimtas, todėl jam paskirta bausmė neatitinka teisingumo principo. Kolegija pažymi, kad kasatoriaus nurodomi argumentai nesuteikia pagrindo pripažinti, kad jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, nes R. Š. bei G. F. bausmės buvo paskirtos atsižvelgus į jų indėlį išaiškinant nusikalstamas veikas, kritišką savo veikų vertinimą ir aplinkybę, kad jų mažamečių vaikų nebus kam prižiūrėti, tuo tarpu tokios, arba panašios, aplinkybės A. K. atveju nenustatytos. Už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) yra numatyta laisvės atėmimo nuo dešimties iki penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė. Tačiau vis dėlto apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į A. K. asmenybę, padarė išvadą, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl paskyrė jam žymiai švelnesnę bausmę – laisvės atėmimą ketveriems metams. Taigi apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, BK nuostatų nepažeidė.

              Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios ar apeliacinės instancijų teismų nuosprendžių pakeitimo ar panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r ė :

Nuteistojo A. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                              Valerijus Čiučiulka

                                                                                                                                            Antanas Klimavičius

Rimantas Baumilas