Civilinė byla Nr. 2A-393-259/2014

Teisminio proceso Nr. 2-28-3-00636-2013-6

Procesinio dokumento kategorijos: 121.14; 121.21; 128.2

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 17 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arvydas Žibas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1088-571/2013 pagal pareiškėjos M. K. pareiškimą suinteresuotiems asmenims D. V. M., G. V. P., I. M. V., J. V., Nacionalinės žemės tarnybos prie LR Žemės ūkio ministerijos Marijampolės, Kazlų Rūdos Kalvarijos skyriui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymo nustatymo termino atnaujinimo bei suinteresuoto asmens D. V. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims M. K., G. V. P., I. M. V., J. V., Nacionalinės žemės tarnybos prie LR Žemės ūkio ministerijos Marijampolės, Kazlų Rūdos Kalvarijos skyriui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymo nustatymo termino atnaujinimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėja M. K. pareiškimu (t. 1, b. l. 2-5) prašė nuosavybės teisės į žemę atkūrimo tikslu, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. K. po savo tėvo A. P. mirties 1939-03-08, priėmė jo palikimą, faktiškai pradėjusi valdyti paveldimą turtą bei iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė 16,82 ha. žemės (duomenys neskelbtini). Atnaujinti M. K. įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Suinteresuotas asmuo D. V. M. pareiškimu (1 t. b .l. 78-84) prašė nuosavybės teisės į žemę atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. P., A. gim. (duomenys neskelbtini), po savo tėvo A. P. mirties 1939-03-08 priėmė jo palikimą faktiškai pradėjęs valdyti paveldimą turtą iki 1940 m. liepos 22d., nuosavybės teise valdė 16,82 ha. žemės (duomenys neskelbtini). Atnaujinti D. V. M., įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu (t. 2, b. l. 98-102) D. V. M. pareiškimą patenkino, M. K. pareiškimą atmetė. Nuosavybės teisės į žemę atkūrimo tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. P., A.gim. (duomenys neskelbtini), po savo tėvo A. P. mirties 1939-03-08 priėmė jo palikimą, faktiškai pradėjęs valdyti paveldimą turtą iki 1940 m. liepos 22 d., nuosavybės teise valdė 16,82 ha. žemės (duomenys neskelbtini). Atnaujino D. V. M. , įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti. Bylos nagrinėjimo metu nustatė, kad A. P., miręs 1939-03-08, iki mirties (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 16,82 ha. žemės (1t.b.l.47-48). A. P. mirė 1939-03-08(1t.b.l. 29). Pareiškėja M. K. yra mirusiojo A. P. dukra gimusi (duomenys neskelbtini) (1t.b.l.21), o suinteresuotas asmuo D.V. M. pareiškusi pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo  yra A. P. sūnaus A. P. gim. (duomenys neskelbtini) dukra, o mirusiojo vaikaitė.

             Teismas sprendė, jog byloje kilo ginčas, kas po A. P. mirties, 1939-03-08 priėmė jo palikimą, faktiškai pardėjęs valdyti paveldimą turtą iki 1940 m. liepos 22d. nuosavybės teise. Teismas nustatė, kad po A. P. mirties atsirado  paveldėjimo pagal įstatymą teisiniai santykiai. (duomenys neskelbtini), tuo metu priklausė Suvalkų apygardai, kurioje paveldėjimo civilinius santykius reglamentavo Prancūzijos  Napoleono kodekso Trečiosios knygos Pirmojo titulo Pirmojo skyriaus 718-724 straipsniai. Napoleono  Kodekso 774-814 straipsniai. numatė, jog palikimas yra priimamas tam tikrais aktyviais veiksmais, kurie byloja apie įpėdinio ketinimą palikimą priimti arba nebylūs palikimo priėmimo veiksmai, tai kaip paveldėtojas atlieka savo veiksmus patvirtinančius jo  ketinimą  priimti palikimą ir jis tai atlieka tik būdamas įpėdiniu, tai yra faktiškai priimdamas palikimą asmuo turi ir toliau gyventi ūkyje, prižiūrėti ūkį, dirbti žemę, mokėti mokesčius.

             Teismas iš byloje esančio 2013-01-07 pažymos apie A. P. nuosavybę, mokesčių mokėjimą ir šeimos sudėtį nustatė, kad visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų 1942-05-27 surašymo žiniose, (duomenys neskelbtini) gyventojo P. A. buto-ūkio lape įrašyta: P. A. g. (duomenys neskelbtini) šeimos galva, ūkininkas, šeimininkas be samdinių: motina P. E. gt. (duomenys neskelbtini) bedarbė, išlaikoma sūnaus; sesuo P. A. gt. (duomenys neskelbtini) bedarbė, išlaikoma brolio; sesuo P. A. g. (duomenys neskelbtini) žemdirbė, dirbanti šeimos narė; sesuo P. M. g. (duomenys neskelbtini) žemdirbė, dirbanti šeimos narė; seserėčia K. A. (duomenys neskelbtini) išlaikoma dėdės (1t.b. l.26-27).  Iš 1992-08-20 Marijampolės archyvo pažymos Nr.148-M  nustatė, kad Marijampolės apskrities Obelynės apylinkės vykdomojo komiteto archyvinių fondo dokumentuose 1945-1947 metų Gabavos kaime gyveno: P. A., A.-šeimos galva gm. (duomenys neskelbtini), P. M., A. –sesuo gim. (duomenys neskelbtini), tačiau tiek A. P., tiek M. P. gimimo metai nesutampa (1t.b.l.49).  Abiejose teismui pateiktose pažymose A. P. įvardijamas kaip šeimos galva. Liudytojos L. S. ir K. A. parodė, kad šeimos galva po A. P. mirties liko sūnaus A. P.. Jis buvo atsakingas už mokesčių mokėjimą, ūkio priežiūrą. Jos parodė, kad seserys, o tame tarpe M. P. ūkyje dirbo, įvairius darbus, tačiau daugiausia padėjo mamai šeimininkauti . Jos nurodė, kad A. P. sakė, kad seserims buvo išmokėtos dalys, kai išėjo iš ūkio, o paskutinioji iš ūkio išėjo M. P.-K., todėl ji pasiėmė ką galėjo iš ūkio. Liudytoja A. B. L. parodė, kad M. P. dalis išmokėta nebuvo, kadangi ir jos šeimoje niekas dalių nemokėjo, nes nebuvo iš ko, todėl ji vertino, kad ir A. P. neturėjo iš ko mokėti dalies. Teismas, įvertinęs šiuos įrodymus, padarė išvadą, jog nors M. P. ir dirbo ūkyje, tačiau jai išeinant iš ūkio buvo išmokėta dalis, o be to vien ūkio darbų dirbimas dar nesuponuoja palikimo priėmimo fakto.

               Teismas nurodė, jog Kauno apygardos administracinio teismo 2012-06-14 sprendime nustatyta, kad teismas pritaria pareiškėjos, tai yra D. V. M. ir jos atstovės argumentams , kad sutinkamai su tuo metu ir toje teritorijoje galiojusiomis Prancūzijos Civilinio kodekso normomis, mirus tėvui A. P., turtas galėjo paveldėjimo būdu pereiti vyriausiajam sūnui A. P. (pareiškėjos M. tėvui). Šiuos teiginius patvirtina ir 1992-09-15 Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjimas Nr. 06-35-P, kuriame nurodyta, kad Lietuvos statistikos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo 1942-05-27 žiniose, (duomenys neskelbtini) gyventojo P. A. buto-ūkio lape įrašyti: P. A., gimęs (duomenys neskelbtini), šeimos galva, ūkininkas, šeimininkas be samdinių, motiną E. išlaiko sūnus, seserys A., A., M. išlaiko brolis (T.1, b.l. 38). Tai iš esmės neprieštarauja faktinio palikimo priėmimo tvarkai, nustatytai Prancūzijos Civilinio kodekso 5 sk. 774-814 str., tačiau šios aplinkybės nėra šios administracinės bylos ginčo dalykas.

             Teismas nurodė, jog vienu iš palikimo priėmimo faktą nustatančiu kriterijumi yra mokesčių už žemę mokėjimas. Iš liudytojo K. J. parodymų, duotų 1951-09-10  Marijampolės prokuratūroje, teismas nustatė, kad jis yra A. P. kaimynas ir, kad A. P. 1947-1948 metais buvo įkalintas už neįvykdytą privalomą pristatymą valstybei. (1t.b.l.198-199). A. P. , apklaustas liudytoju 1951-09-10 taip pat pripažįsta, kad jis  buvo teistas už neįvykdytą privalomąjį pristatymą valstybei (1t.b.l.184-185). 1951-11-09 nuosprendyje taip pat pažymėta, kad A. P. teistas 1946m. pagal BK 61 str.2d.1 metų laisvės atėmimo bausme ir nuosprendyje nustatyta, kad A. P. valdė (duomenys neskelbtini) 16,80 ha. žemės plotą kaip pavienis valstietis ir gavęs pranešimą už 1950 metus nesumokėjo žemės ūkio mokesčius, už ką buvo nuteistas 6 mėnesiais pataisos darbų.(1t.b.l. 99). Teismas pažymėjo, kad 1945m. gyventojų mokesčius daugiausia sudarė, samdomąjį darbą dirbusių miestų ir kaimų gyventojų pajamų mokestis ir žemės, ūkio mokestis, kurį mokėjo kaimo vietovėse turėję žemės ūkio sklypus gyventojai. („Jaunųjų mokslininkų darbai“ Nr.1(5) 2005 Lietuvos mokesčių sistemos raida D. J.). Iš aukščiau išdėstyto seka, kad  M. P.-K.  jokiais aktyviais veiksmais neišreiškė noro pasidalinti A. P., mirusio 1939m. , žemę bei nemokėjo ir mokesčių. Iš 1993-04-29 pažymėjimo seka, kad pastatai, esantys (duomenys neskelbtini) priklauso A. P.,  kuriuos paveldėjo    po tėvo A. P. mirties 1939 m. (1t.b.l.92). Teismas sprendė, kad nei viena iš seserų, tame tarpe ir M. K.,  nepareiškė savo pretenzijų į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), kurie yra pastatyti  ant dalies žemės, dėl kurios vykdyta ginčas. Pastatai visada buvo registruoti A. P. vardu, kaip paveldėti iš tėvo A. P. (2 t. b.l.22-28).  Iš aukščiau išdėstytų įrodymų pareiškėjos D. V. M. pareiškimas tenkintinas, o pareiškėjos M. K. pareiškimas atmestinas.

             Teismas nurodė, kad tiek pareiškėja M. K., tiek suinteresuotas asmuo pareiškęs reikalavimą D.V. M., prašė atnaujinti teminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.

            Teismas bylos nagrinėjimo metu nustatė, kad 1999-08-04 Marijampolės apskrities viršininko sprendimu Nr.51-8850-8950, taip pat 1999-09-08 Marijampolės apskrities viršininko įsakymu  Nr. 281ŽM A. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamojo turto dalį -5,61 ha,. žemės sklypą natūra, 1999-08-04 Marijampolės apskrities  viršininko sprendimu Nr.51-8849-8949 K. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamojo  turto dalį -5,61 ha. žemės sklypą natūra, o Kauno apskrities viršininko 2002-11-04 įsakymu Nr. 02-07-6149 ir Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr.69-13288 M. K. atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamojo turto dalį-5,61 ha., perduodant neatlygintinai nuosavybės turėtojam 6,88 ha. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).  2012-06-14 Kauno apygardos teismo sprendimu  minėti aktai buvo panaikinti, remiantis tuo, kad    A. P. miręs 1939-03-08, visuotinės žemės nacionalizacijos momentu , prašomos grąžinti žemės savininku nebuvo. Sprendime nustatyta, kad institucija, kuri įgaliota negrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, gavusi pretendentų prašymus atkurti nuosavybės teises į 1939-03-08 mirusio A. P. žemę, privalėjo pasiūlyti pretendentams pateikti dokumentus, įrodančius, kas po A. P. mirties tapo jo nuosavybės teise valdytos žemės savininku ir ją valdė nacionalizacijos metu. (Administracinė byla 2 t. 28-33). Iš išdėstyto teismas sprendė, kad tiek pareiškėja M. K. , tiek D.V. M., ne dėl nuo jų priklausančių priežasčių, laiku nepateikė nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, kadangi apie jų būtinybę pateikti sužinojo tik 2012-11-30 įsiteisėjus Kauno apygardos teismui sprendimui. Teismas sprendė, kad terminas nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti praleistas dėl svarbių priežasčių. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad šio termino atnaujinimas pareiškėjai M. K. jokių procesinių teisių nesukurs, jos prašymas buvo teismo netenkintas. D.V. M. prašymas dėl termino atnaujinimo tenkintas ir jis teismo buvo atnaujintas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Pareiškėja M. K. apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 109-118, 3 t. b. l. 5-14) prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013-10-21 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – M. K. pareiškimą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė palikimo atsiradimo metu ir palikimo atsiradimo vietoje galiojusias Napoleono kodekso nuostatas, pažeidė įstatyme nustatytus ypatingąją teisena nagrinėjamų bylų procesui bei teismo sprendimo turiniui keliamus reikalavimus, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl faktinio palikimo priėmimo po A. P. mirties 1939-03-08 bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos bylose dėl įstatyme nustatyto termino atnaujinimo;
2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nors M. P. ir dirbo ūkyje, tačiau jai išeinant iš ūkio buvo išmokėta dalis, o be to, vien ūkio darbų dirbimas dar nesuponuoja palikimo priėmimo fakto. Apeliantės manymu tokios teismo išvados prieštarauja ne tik Napoleono Kodekse įtvirtintiems palikimo priėmimo faktą patvirtinantiems kriterijams, bet ir bylos faktiniams duomenims.  Bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad pareiškėja M. K. po savo tėvo A. P. mirties 1939 03 08 d. atliko veiksmus, kurie patvirtino jos ketinimą priimti palikimą, t.y. ji toliau gyveno ūkyje, prižiūrėjo ūkį, dirbo žemę, o iš darbo ūkyje gautų pajamų buvo mokami mokesčiai. Šias aplinkybes patvirtina tiek 1942 05 27 d. Visuotinio Lietuvos Generalinės srities gyventojų surašymo duomenys (t 1 b. l. 23-25), tiek vėlesnių ūkinių knygų įrašai (t 1 b. l. 107, 146-147), tiek bylos šalių paaiškinimai (t 1 b. l. 7-8), tiek byloje apklaustų liudytojų parodymai (t 1 b. l. 8, 37). Pirmos instancijos teismo išvados yra grindžiamos tik prieštaringais ir nenuosekliais dviejų liudytojų parodymais, kurios, tiek atsižvelgiant į liudytojų senyvą amžių, tiek į tai, kad nuo tiriamų aplinkybių praėjo daug laiko, abejotina, kad galėtų tiksliai atsiminti įvykius, buvusius prieš daugiau nei 70 metų, kuriuose pačios betarpiškai nedalyvavo.
3. Pirmos instancijos teismas visiškai nepagrįstai Visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo metu prie A. P. padarytą įrašą „šeimos galva“ sutapatino su savininko statusu, kai tuo tarpu pagal butų ūkių lapų pildymo formas moteris negalėjo būti nurodyta kaip šeimos galva, nes buvo preziumuojama, kad šeimynos galva yra vyras (t.y. šeimynos tėvas). Šias aplinkybes patvirtina byloje esančio 1942 05 27 d. Visuotinio Lietuvos Generalinės Srities gyventojų surašymo Buto-ūkio lapo Nr. 12 (t 1 b. l. 93-95) grafa „pavardė ir vardas“, kurioje nurodyta, jog „kiekvienos šeimynos gyventojai rašomi tokia eile : šeimynos galva, jo žmona, giminės, samdiniai, kambarių nuomotojai ir kt.“ Todėl A. P., kuris buvo likęs vieninteliu vyru šeimoje po tėvo A. P. mirties 1939 03 08 d., atsižvelgiant į butų ūkių ir/ar ūkinių knygų formas, ir buvo nurodytas kaip šeimos galva, tačiau 1992 08 20 d. Pažymoje Nr. 148-M (t 1 b.l. 49) taip pat buvo nurodyta, jog 16,80 ha žemės turėjo šeima, o ne A. P..
4. Teismas nustatė, kad M. K. nepriėmė palikimo, tačiau tuo pačiu pripažino dalies jai išmokėjimą, todėl neaišku už ką ta dalis galėjo būti išmokėta, jeigu pareiškėja M. K. nepriėmė palikimo. Be to, neaišku kokiu pagrindu A. P. būtų mokėjęs 1947 metais M. K. jos dalį už žemę, kuri jau buvo nacionalizuota nuo 1940 07 22 d.
5. Savo išvadas pirmos instancijos teismas taip pat grindė ir Kauno apygardos administracinio teismo padaryta teisės aiškinimo klaida, sprendime nurodydamas, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2012 06 14 d. sprendime nustatyta, kad teismas pritaria pareiškėjos, tai yra D.V. M. ir jos atstovės argumentams, kad sutinkamai su tuo metu ir toje teritorijoje galiojusiomis Prancūzijos Civilinio kodekso normomis, mirus tėvui A. P., turtas galėjo paveldėjimo būdu pereiti vyriausiajam sūnui A. P. (pareiškėjos tėvui). Šiuos teiginius patvirtina ir 1992 09 15 d. Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjimas Nr. 06-35-P, kuriame nurodyta, kad Lietuvos statistikos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo 1942-05-27 žiniose, (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojo P. A. buto-ūkio lape įrašyta : P. A., gimęs (duomenys neskelbtini), šeimos galva, ūkininkas, šeimininkas be samdinių, motiną E. išlaiko sūnus, seserys A., A., M. išlaiko brolis (t 1 b. l. 38). Tai iš esmės neprieštarauja faktinio palikimo priėmimo tvarkai, nustatytai Prancūzijos Civilinio kodekso 5 sk. 774-814 str., tačiau šios aplinkybės nėra šios administracinės bylos ginčo dalykas.
6. Pagal Napoleono kodekso 731 str., 745 str. visi mirusiojo vaikai, nepriklausomai nuo lyties ir amžiaus, buvo teisėti pirmos eilės įstatyminiai įpėdiniai ir turtą galėjo paveldėti lygiomis dalimis, todėl vyriausiojo sūnaus statusas nesuteikė išimtinių paveldėjimo teisių. Dėl Napoleono kodekso nuostatų aiškinimo bei taikymo yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 09 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-839/2001 m. Išimtines paveldėjimo teises vyriausiajam sūnui suteikė Rusijos imperijos įstatymų sąvadas, kuris palikimo atsiradimo vietoje negaliojo. Be to, 1992 09 15 d. Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjime Nr. 06-35-P (t 1 b. l. 91) esantys duomenys, kurie teismo vertinimu patvirtino pareiškėjos ir jos atstovės teiginius, neatitinka duomenų, esančių dokumente, kurio pagrindu šis pažymėjimas buvo paruoštas, būtent į bylą pateikto 1942 05 27 d. surašymo Buto-ūkio lapo Nr. 12 (t 1 b. l. 23-25), kuriame yra nurodyta, kad 1942 05 27 d. Visuotinio Lietuvos Generalinės Srities gyventojų surašymo metu pareiškėja M. K. buvo žemdirbė, dirbanti šeimos narė, kuri gyveno ir dirbo po savo tėvo mirties likusiame ūkyje ir priešingai nei nurodyta 1992 09 15 d. pažymėjime Nr. 06-35-P nebuvo išlaikoma brolio A. P.. Pažymėtina, kad būtent remdamasi šiuo galimai suklastotu dokumentu suinteresuotas asmuo D. V. M. ir įrodinėjo, kad ūkyje gyveno ir žemę dirbo bei ją prižiūrėjo tik vienas iš vaikų - jos tėvas A. P. (t 1 b. l. 80).
7. Pirmos instancijos teismo sprendime nurodyta, kad vienu iš palikimo priėmimo faktą nustatančių kriterijumi yra mokesčių už žemę mokėjimas. Teismas padarė išvadą, kad M. P.-K. jokiais aktyviais veiksmais neišreiškė noro pasidalinti A. P., mirusio 1939 m., žemę bei nemokėjo ir mokesčių. Tokią savo išvadą teismas grindė liudytojo K. J. parodymais, duotais 1951 09 10 d. Marijampolės prokuratūroje, kad A. P. 1947-1948 metais buvo įkalintas už neįvykdytą privalomą pristatymą valstybei (t 1 b. l. 198-199), paties A. P., apklausto 1951 09 10 d. parodymais, kad jis buvo teistas už neįvykdytą privalomą pristatymą valstybei (1 t. 1 b. l. 184- 185), taip pat 1951 11 09 d. nuosprendyje esančiais duomenimis, kad A. P. teistas 1946 m. pagal BK 61 str. II dal. 1 metų laisvės atėmimo bausme bei nustatytomis aplinkybėmis, kad A. P. valdė (duomenys neskelbtini) 16,80 ha žemės plotą kaip pavienis valstietis ir gavęs pranešimą už 1950 m. nesumokėjo žemės ūkio mokesčių, už ką buvo nuteistas 6 mėnesiais pataisos darbų (t 1 b.l. 99). Tokia pirmos instancijos teismo išvada prieštarauja vienam iš teismo nurodytų palikimo priėmimo faktą nustatančių kriterijų - būtent mokesčių už žemę mokėjimo, nes A. P. patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už mokesčių nemokėjimą patvirtina faktą, kad A. P. mokesčių nemokėjo ir jeigu A. P. buvo baustas už mokesčių nemokėjimą, tokie jo veiksmai (neveikimas) negali būti vertinami kaip aktyvūs, priešingai, tiek A. P. veiksmai nemokant mokesčių už žemę, kuria jis naudojosi, tiek M. K. veiksmai, nemokant mokesčių už žemę laikotarpiu, kuomet šia žeme nesinaudojo, yra lygiaverčiai, todėl pirmos instancijos teismo nurodyti įrodymai nepagrindžia teismo išvados, kad M. K. nemokėjo mokesčių. Be to, tokią savo išvadą teismas grindė tik tam tikrais baudžiamosios bylos dokumentais, neįvertinęs kitų byloje esančių rašytinių įrodymų, kurie patvirtina, kad A. P. nebuvo teistas už mokesčių nemokėjimą iki minėtos 1951 metų baudžiamosios bylos, kas vėlgi vertintina kaip LR CPK 185 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu.
8. Pažymėtina, kad 2013 06 25 d. teismo posėdis byloje buvo atidėtas tikslu gauti duomenis iš archyvų (t 2 b. l 39), nes šio posėdžio metu buvo nuspręsta, kad byloje nėra duomenų apie A. P. teistumą iki 1950 metų, tačiau pateikus į bylą archyvų atsakymus teismas padarė priešingą išvadą, nors pateikti archyvų atsakymai patvirtina, kad baudžiamoji byla A. P. nebuvo iškelta.
9. Be to, būtent 1950 metais A. P. iš tikrųjų žeme naudojosi vienas, nes pareiškėja M. K. jau buvo ištekėjusi, tuo tarpu bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad palikimo atsiradimo metu pareiškėja aktyviai dalyvavo mokesčių mokėjime, nes mokesčiai buvo mokami iš darbo ūkyje, kuriame dirbo visi, gautų pajamų, todėl teismo išvada, kad M. K. nemokėjo mokesčių yra visiškai nepagrįsta. Teismas nusprendė, kad M. K. jokiais aktyviais veiksmais neišreiškė noro pasidalinti A. P., mirusio 1939 m., žemę, tačiau palikimo atsiradimo metu ir palikimo atsiradimo vietoje galiojusio Napoleono kodekso 815 str. nedraudė valdyti paveldėtą turtą jo nepasidalinus. Tai buvo paveldėtojų teisė, bet ne pareiga, tuo labiau, kad palikimas atsirado prieš pat karą ir tuo metu niekam turto dalybos nerūpėjo, priešingai nei teismą bandė įtikinti suinteresuotas asmuo D. V. M., nurodžiusi, jog šeimoje buvo susitarimas dėl žemės pasidalinimo (t 1 b. l. 36), kurio beje nepatvirtino nei viena bylos šalis.
10. Dėl pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), teisinės registracijos reikšmės palikimo priėmimo fakto nustatymui. Teismas nustatė, kad iš 1993 04 29 d. pažymėjimo seka, kad pastatai, esantys (duomenys neskelbtini) priklauso A. P., kuriuos paveldėjo po tėvo A. P. mirties 1939 m. (t. 1 b. l. 92). Teismas nurodė, kad nei viena iš seserų, tame tarpe ir M. K., nepareiškė savo pretenzijų į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), kurie yra pastatyti ant dalies žemės, dėl kurios vyksta ginčas. Pastatai visada buvo registruoti A. P. vardu, kaip paveldėti iš tėvo A. P. (2 t b. l. 22-28). Tokios teismo išvados vėlgi prieštarauja bylos faktiniams duomenims. 1993 04 29 d. pažymėjimas Nr. 418 (t 1 b. l. 92) nėra A. P. nuosavybės teisių į pastatus įregistravimo pagrindas ir priešingai nei nustatė teismas, šie pastatai niekada nebuvo registruoti A. P. vardu kaip paveldėti iš tėvo. Jeigu A. P. būtų buvęs išduotas dokumentas, kuris patvirtintų A. P. nuosavybės teises į jo paveldėtą turtą po tėvo A. P. mirties 1939 03 08 d., byla dėl juridinių faktų nustatymo nebūtų nagrinėjama teisme ir nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija nebūtų reikalavusi D.V. M. pateikti papildomus dokumentus. Be to, ir šiame pažymėjime esantys duomenys nelaikytini patikimais, kadangi pažymėjimą pasirašiusi raštinės vedėja B. Š. yra pasirašiusi ir kitą 1993 03 10 d. Pažymą Nr. 204 (t. 2 b. l. 54), kurioje nurodyta, kad M. D. V., A. iki tėvo A. P. mirties 1993 01 18 gyveno kartu vienuose pastatuose, kai tuo tarpu D.V. M. tėvo paties A. P. 1992 01 20 d. sudarytame Testamente buvo nurodytos skirtingos A. P. ir D.V. M. gyvenamosios vietos (prijungtos Adm. Bylos 1. 181). Byloje yra pateiktas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (t 2 b.l. 22-28), iš kurio seka, kad A. P. nuosavybės teisės į pastatus (duomenys neskelbtini) įregistravimo pagrindas - 1993 05 10 d. Marijampolės rajono valdytojo potvarkis (t 2 b. l. 78), kuriuo A. P. buvo patvirtinta nuosavybės teisė į 1967 m. statybos pastatą, esantį 10603 kv. m. ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), kurį 2005 02 23 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 789 įsigijo suinteresuotas asmuo byloje D.V. M. ir jos sutuoktinis A. M.. Taigi, pastatai, kurie buvo įregistruoti A. P. vardu, priešingai nei nustatė teismas, nėra pastatyti ant dalies žemės, dėl kurios vyksta ginčas. Šią aplinkybę patvirtina ne tik paminėti rašytiniai įrodymai, taip pat prijungtoje administracinėje byloje esantys Ribų paženklinimo abrisas bei grąžinamo natūra žemės sklypo Nr. 288-1, 288-2 planas (Adm. Bylos 1. 23-24), kuriuose yra išskirtas D.V. M. ir A. M. įsigytas žemės sklypas, todėl tokios teismo išvados tik dar kartą patvirtina, kad teismas pažeidė LR CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Jeigu pastatai būtų pastatyti ant dalies žemės, dėl kurios vyksta ginčas, grąžintinas žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu būtų formuotas ir po pastatais, tačiau po pastatais esantis žemės sklypas buvo suformuotas ir parduotas D.V. M. ir jos sutuoktiniui A. M..
11. Papildomai pažymėtina, kad kaip seka iš minėto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (t II b. l. 22-28), A. P. vardu buvo įregistruoti - gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris statytas 1967 m., viralinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuri statyta 1970 m., sandėlis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) - statytas 1970 m., malkinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) - statyta 1970 m., malkinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) - statyta 1970 m., kiti statiniai (inžineriniai) - kiemo statiniai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) - statyti 1970 m., todėl statiniai, statyti 1967-1970 metais, objektyviai negalėjo įeiti į 1939 03 08 d. atsiradusio palikimo sudėtį ir atitinkamai jokių pretenzijų dėl jų negalėjo reikšti nei viena iš seserų. Pagal minėtą išrašą 5 mediniai ūkiniai pastatai nurodyti kaip pastatyti neva 1930 m., tačiau byloje esančiuose ūkinių knygų įrašuose (t l b. l. 106-108, 146-147, t 2 b. l. 50) nėra nei vieno statinio, kurio statybos metai atitiktų A. P. vardu, po jo mirties, 1993 05 27 d. įregistruotų pastatų statybos metus, netgi ir 1930 metų statybos, kas patvirtina, jog visi statiniai, kurie buvo įregistruoti A. P. vardu, buvo pastatyti vėliau, negu atsirado palikimas, todėl pareiškėjos M. K. brolio A. P. statytų pastatų teisinė registracija neturi jokios teisinės reikšmės 1939 03 08 d. atsiradusio palikimo priėmimo fakto nustatymui.
12. Dėl įstatymo nustatyto termino atnaujinimo. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad tiek pareiškėja M. K., tiek D.V. M., ne dėl nuo jų priklausančių priežasčių, laiku nepateikė nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, kadangi apie būtinybę pateikti sužinojo tik 2012 11 30 d. įsiteisėjus Kauno apygardos administracinio teismo sprendimui, todėl teismas laikė, kad terminas nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti praleistas dėl svarbių priežasčių. Teismo išvados, kad D.V. M. laiku nepateikė nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų ne dėl nuo jos priklausančių priežasčių, vėlgi prieštarauja bylos faktiniams duomenims. Byloje yra 1994 03 24 d. D.V. M. kartu su broliu G.V. P. pateiktas bendras prašymas Kazlų Rūdos agrarinės tarnybos vadovui, kuriame prašoma jų tėvo A. P., gim. 1916 m. žemės dalinimo pretendentams klausimą atidėti ryšium su pagal LRV Nutarimą Nr. 407 papildomų žemės valdymo nuosavybės teise dokumentų pateikimu (t. 1 b. l. 133). Byloje taip pat yra 1998 04 10 d. Marijampolės rajono žemėtvarkos skyriuje gautas D.V. M. pakartotinis 1998 04 06 d. prašymas sustabdyti nuosavybės teisių atstatymą pretendentėms M. K. ir K. V., kadangi Marijampolės valstybinio archyvo ir Lietuvos valstybinio archyvo atsakymuose yra neaiškumų, kuriuos patikslinus ji kreipsis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, kad po A. P., s. A. mirties turtą perėmė sūnus A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) (t 1 b. l. 131). Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM savo atsiliepime taip pat pažymėjimo tiek apie pranešimus, siųstus D.V. M. (t 1 b. l. 132, 134), tiek apie pačios D.V. M. teiktus prašymus sustabdyti nuosavybės teisių atkūrimą bei pateikėjuos į bylą (t 1 b. l. 122). Bylos nagrinėjimo metu suinteresuotas asmuo D.V. M. nenurodė jokių nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jai kreiptis į teismą po to, kai pati net kelis kartus prašė stabdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą (t 2 b. l. 37), tuo labiau, kad tuo metu terminas dokumentų pateikimui dar net nebuvo pasibaigęs. Be to, Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas jau yra nustatęs, kad paminėti rašytiniai įrodymai patvirtina D.V. M. aktyvų dalyvavimą nuosavybės teisių atkūrimo procese (t 1 b. l. 18), o tai yra prejudicinis faktas (LR CPK 182 str.). Šių rašytinių įrodymų bei įsiteisėjusia nutartimi teismo nustatytų aplinkybių pirmos instancijos teismas netyrė ir nevertino, todėl visiškai nepagrįstai pripažino, kad ir D.V. M. apie būtinybę pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus sužinojo tik 2012 11 30 d..
13. Atsižvelgiant į tai, kad dar 1994 metais D.V. M. buvo žinoma apie trūkstamus dokumentus, taip pat į tai, kad tiek 1994 m. (t 1 b. l. 133), tiek 1998 m. (t 1 b. l. 131) ji pati prašė stabdyti nuosavybės teisių atkūrimą kitiems pretendentams, nes nurodė ketinanti kreiptis į teismą, o į teismą dėl juridinio fakto nustatymo kreipėsi tik po to, kai šį procesą inicijavo pareiškėja M. K. 2013 metais, 19 metų delsimas nelaikytinas protingu terminu, todėl nebuvo jokio pagrindo atnaujinti D.V. M. terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.
14. Pirmos instancijos teismas, nors ir pripažino, kad pareiškėja M. K. ne dėl nuo jos priklausančių priežasčių laiku nepateikė nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, tačiau laikė, kad termino atnaujinimas pareiškėjai jokių procesinių teisių nesukurs, todėl šio reikalavimo netenkino. Su tokia teismo išvada vėlgi negalima sutikti, kadangi teismas termino atnaujinimui taikė LR CPK 444 straipsnio 1 dalyje nurodytas būtinas sąlygas juridinio fakto nustatymui, kai tuo tarpu praleistas įstatymų nustatytas terminas turi būti atnaujinamas visais atvejais, jeigu teismas nustato, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių, tuo labiau, kad ir bylinėjimosi išlaidos yra paskirstomos proporcingai tenkintų reikalavimų daliai. 
15. Dėl LR CPK 265 str., 448 str., 443 str. pažeidimų. Pirmos instancijos teismas taip pat pažeidė įstatyme nustatytus ypatingąja teisena nagrinėjamų bylų procesui bei teismo sprendimo turiniui keliamus reikalavimus, kas taip pat turėjo įtakos neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimui. LR CPK 265 str. 1 dalis numato, kad priimdamas sprendimą, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas. LR CPK 448 str. 1 dalis numato, kad tais atvejais, kai teismas pripažįsta faktą esant nustatytą, jis turi sprendime nurodyti, kuriam tikslui faktas nustatytas, taip pat turi nurodyti įrodymus, kuriais remiantis faktas pripažintas nustatytu. Pirmos instancijos teismas tenkino suinteresuoto asmens D.V. M. pareiškimą ir nustatė prašomą juridinį faktą, tačiau sprendime nenurodė kokiais įrodymais remiantis pripažino tokį faktą nustatytu, be to, sprendime nėra teismo išvadų, susijusių su A. P., kaip įpėdinio atliktais veiksmais, sudarančiais pagrindą nustatyti prašomą juridinį faktą. Pirmos instancijos teismo išvados yra susijusios išimtinai su pareiškėjos M. K. atliktais veiksmais, tuo tarpu dėl teismo sprendimu nustatyto juridinio fakto nei teismo išvadų, nei įrodymų, kuriais remiantis šis faktas nustatytas, sprendime nėra, tuo pažeidžiant ne tik paminėtas LR CPK 265 str. 1 dalį ir 448 str. 1 dalį, bet ir LR CPK 443 straipsnio 8 dalį, kuri numato, kad nagrinėjantis bylą šio Kodekso V dalyje nustatyta tvarka teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Dėl pirmos instancijos teismo padarytų pažeidimų neteisingai buvo išspręsta byla ir iš pareiškėjos M. K. atimta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, tuo tarpu suinteresuotam asmeniui D.V. M., nesant jokių svarbių priežasčių buvo atnaujintas terminas nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimui, todėl šioje byloje neabejotinai buvo pažeistas ir asmenų lygybės įstatymui ir teismui principas.
16. Pirmos instancijos teismas neįvertino bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusių aplinkybių, kad A. P. 1991 09 17 d. prašymą atkurti nuosavybės teises pildė ir pasirašė suinteresuotas asmuo D.V. M. (t 1 b. l. 127, t 2 b.l. 36), taip pat, kad šiame prašyme yra taisymų, kurie buvo padaryti po A. P. mirties, būtent tiek buvusio savininko ir jo sutuoktinės mirties datos, tiek duomenys apie kitus pretendentus, kurie buvo nurodyti šiame prašyme. Vadovaudamasis asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu, teismas turėjo atsižvelgti į bylos šalių elgesį viso bylos nagrinėjimo metu, jų įrodinėjamas faktines aplinkybes, būtent į suinteresuoto asmens D.V. M. paaiškinimų nuoseklumą ir prieštaringumą, ką patvirtina bylos faktiniai duomenys, tačiau pirmos instancijos teismas ir šių aplinkybių nevertino, ko pasekoje apgynė nesąžiningą asmenį, o iš sąžiningo atėmė teisę susigrąžinti nusavintą turtą.
17. Papildomai pažymėtina, kad sprendimą teismas priėmė vadovaudamasis ir LR CPK 293-295 straipsniais, kurie reglamentuoja bylos nutraukimo pagrindus, tvarką, pasekmes ir apskundimą. Bylos nutraukimo pagrindai nebuvo nagrinėjami byloje, todėl šių teisės normų -taikymas priimant ginčijamą sprendimą taip pat galėjo turėti įtakos neteisingam bylos sprendimui.
18. LR CPK 322 straipsnis numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Taip pat šiame straipsnyje numatyta galimybė dalyvaujantiems byloje asmenims prašyti žodinio proceso. Pareiškėja dėl senyvo amžiaus pati nedalyvavo bylos nagrinėjime pirmos instancijos teisme, nes buvo įsitikinusi, kad byla bus išnagrinėta nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Kadangi pirmos instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktus, siekiant nustatyti byloje tiesą, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka būtina išklausyti pareiškėją, todėl prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, sudarant galimybę pareiškėjai duoti paaiškinimus.

Suinteresuotas asmuo G. V. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo M. K. apeliacinį skundą tenkinti (t. 2, b. l. 134-136).

Suinteresuotas asmuo J. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013-10-21 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – M. K. pareiškimą tenkinti (t. 2, b. l. 138-139).

Suinteresuotas asmuo I. M. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013-10-21 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – M. K. pareiškimą tenkinti (t. 2, b. l. 140-141).

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra (t. 2, b. l. 143-148).

Suinteresuoto asmens D. V. M. atstovė advokatė Rasa Gradauskienė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos M. K. apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti 2013-10-21 Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimą, D. V. M. naudai priteisti atstovavimo išlaidas ( t. 2, b. l. 156-164). Kauno apygardos teismas atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, kad byloje esantis atsiliepimas pirmosios instancijos teismo susiūtas ir sunumeruotas pažeidžiant atsiliepimo sudarymo seką).

            Dėl palikimo priėmimo:

           Pareiškėja nurodo, kad „pagal Napoleono kodekso 731 str., 745 str. visi mirusiojo vaikai, nepriklausomai nuo lyties ir amžiaus, buvo teisėti pirmos eilės įstatyminiai įpėdiniai ir turtą galėjo paveldėti lygiomis dalimis, todėl vyriausiojo sūnaus statusas nesuteikė išimtinių paveldėjimo teisių. Be to, pareiškėja teigia, jog „teismo išvados prieštarauja ne tik Napoleono Kodekse įtvirtintiems palikimo priėmimo faktą patvirtinantiems kriterijams, bet ir bylos faktiniams duomenims“. Byloje sprendžiamas ginčas, kas po A. P. (mano senelio ir pareiškėjos tėvo) mirties, 1939-03-08 priėmė jo palikimą, faktiškai pradėjęs valdyti paveldimą turtą iki 1940 m. liepos 22d. nuosavybės teise. Palikimo atsiradimo metu vietovėje ((duomenys neskelbtini)), kur buvo (duomenys neskelbtini), tuo metu priklausė Suvalkų apygardai, paveldėjimo teisinius santykius reglamentavo nuo 1808 metų įvestas Prancūzijos Napoleono kodeksas - Prancūzijos Napoleono kodekso Trečiosios knygos Pirmojo titulo Pirmojo skyriaus 718-724 straipsniai. Napoleono Kodekso 774-814 straipsniai, numatė, jog palikimas yra priimamas tam tikrais aktyviais veiksmais, kurie byloja apie įpėdinio ketinimą palikimą priimti arba nebylūs palikimo priėmimo veiksmai, tai kaip paveldėtojas atlieka savo veiksmus patvirtinančius jo ketinimą priimti palikimą ir jis tai atlieka tik būdamas įpėdiniu, tai yra faktiškai priimdamas palikimą asmuo turi ir toliau gyventi ūkyje, prižiūrėti ūki, dirbti žeme, mokėti mokesčius. Napoleono kodekso 778 str. detaliai nustatė, kokie veiksmai yra laikomi nebyliu palikimo priėmimu - tai yra tie atvejai, kai paveldėtojas atlieka veiksmus, patvirtinančius jo ketinimą priimti palikimą ar jis atlieka tai, ką gali atlikti tik būdamas įpėdiniu. 1935 m. Kaune išleistoje vyriausiojo tribunolo teisėjo Č.B. knygoje "Suvalkijos civiliniai įstatymai" (20 psl.) yra nurodoma, jog "palikimas galėjo būti priimtas oficialiu raštu arba faktiniu palikimo priėmimu (tylus, beraštis priėmimas). Įpėdinystės teisėse įsitvirtinti nereikia". Tas pats buvo pažymėta ir Lietuvos Teisininkų Draugijos 1924 m. leidinyje "Paveldėjimo įstatymai Lietuvoje" (Z. T.), kuriame buvo pažymėta, jog Suvalkų apygardoje "jokio įsitvirtinimo paveldėjimo teisėse nėra" (psl.18). Šiuo atveju sutinkamai su tuo metu toje vietoje galiojusiomis Prancūzijos Civilinio kodekso normomis, mirus tėvui, turtas paveldėjimo būdu privalėjo pereiti įpėdiniui ar įpėdiniams.

              Pagal Napoleono kodekso nustatytą įstatyminių įpėdinių eilę pirmosios eilės įpėdiniai yra teisėti vaikai, jų nesant- vaikai ne iš santuokos, po to - sutuoktinis. Įpėdinių amžius paveldėjimo teisės neapribojo. Esant teisėtiems vaikams, sutuoktinis paveldi ne nuosavybėn, o tik iki gyvos galvos valdyti (minimo Kodekso 767-773 straipsniai). Pagal Napoleono kodekso 774-814 str. palikimo priėmimas galėjo būti atliktas oficialiu raštu arba faktiniu palikimo priėmimu (tylus, beraštis priėmimas). Įpėdinystės teisėse įsitvirtinti nereikėjo. Nurodytos įstatyminės nuostatos patvirtina, kad A. P. sutuoktinė - pareiškėjos motina, palikimo po vyro mirties negalėjo priimti ir nepriėmė. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad „po A. P. mirties visiems vaikams vadovavo jos mamos mama (E. P.) <...> šeimos galva buvo motina tuo laikotarpiu <...> viską tvarkė ten močiutė ir mokesčius mokėjo, darbus skirstė“ yra nepagrįsti. Tuo labiau, kad jie prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams.

               Pažymėtina, jog byloje esančioje 2013 01 07 d. pažymoje apie A. P. nuosavybę, mokesčių mokėjimą ir šeimos sudėtį (1 t b. l. 26-27) bei 1992 08 20 d. Marijampolės archyvo pažymoje Nr. 148- M (t 1 b. l. 49) A. P. (mano tėvas) įvardijamas kaip šeimos galva, o liudytojos L. S. ir K. A. parodė, kad šeimos galva po A. P. mirties liko sūnus A. P., jis buvo atsakingas už mokesčiu mokėjimą, ūkio priežiūra. Pareiškėjos neva faktinio palikimo priėmimo veiksmai pasižymėjo tik dviem aspektais: 1) gyvenimu ginčo žemės valdoje trumpą laikotarpį iki išsikėlimo iš ūkio ir savo naujo būsto sukūrimo kitoje vietoje (pažymime, kad tuo metu nėra jokiu pareiškėjos veiksmų, kurie patvirtintu jos elgesį; ginčo turto atžvilgiu įgyvendinant savininko teises (t.y. kaip turto savininkės), ir 2) tuo, kad ji šeimininkavo prie močiutės (E. P.) (liudytojos A.B. L. parodymai). Akivaizdu, jog tokio pobūdžio veiksmai atitinka bet kokio asmens elementaru gyvenimo būdą (t.y. turėti tam tikra gyvenamąją vieta ir rūpintis maistu), tačiau turto savininko elgesiui būdingi kitokie aktyvūs veiksmai, susiję su teisėmis ir pareigomis paveldimo turto atžvilgiu. Tokių veiksmų pareiškėja turto atžvilgiu niekada neatliko.

              Pažymime, kad pareiškėja M. K. (t.y.) M. P.), kaip nurodė jos prašymu apklausta liudytoja A.B. L., padėjo mamai šeimininkauti, taip pat, kad A. P. sakęs, jog seserims buvo išmokėtos dalys, kai išėjo iš ūkio, o paskutinioji iš ūkio išėjo M. P. (K.), todėl ji pasiėmė viską, ką galėjo iš ūkio. Aplinkybę, kad seserims buvo išmokėtos dalys patvirtino ir liudytojai: liudytoja L. S. parodė, kad A. P. pasakojo jos seserims jog jis buvo išmokėjęs dalis gyvuliais. Liudytoja K. A. parodė, kad ji augo kaimynystėje su P., nurodė, kad po A. P. mirties 1939 metais ūkyje šeimininku liko A. P., pirma iš ūkio išėjo Kazimiera, po to kitos seserys, o vėliausia M.. A. P. sakė, kad seserims dalis išmokėjo gyvuliais, nes sesuo M. išeidama iš ūkio daug ką pasiėmė. Pasakytina, jog minėtų liudytojų parodymai yra nuoseklūs, neprieštarauja tarpusavyje, be to jos nėra suinteresuotos bylos baigtimi, todėl jų parodymais nėra pagrindo netikėti. Tokiu būdu pareiškėjos argumentai, kad liudytojų L. 'B., K. A. parodymais teismas neturėjo remtis, yra visiškai nepagrįsti.Priešingai nei nurodo pareiškėja, liudytojos A.B. L. bendro pobūdžio parodymais. Be kita ko, negalima remtis ir liudytojos A. S. parodymais. Pažymime, kad jos tėvas J. yra davęs parodymus tarybiniais metais baudžiamojoje byloje, todėl logiška, kad jam geriau žinomos aplinkybės dėl žemės valdymo. A. S. tėvas K. (K.) J. baudžiamojoje byloje Nr. 1-150-1951 m. parodė, kad 1944 m. kada atsitraukė vokiškieji okupantai ir P. paėmė visus arklius, vėliau apie 1946 ar 1947 metus P. areštavo už. prievoles, ūkyje pasiliko jo motina ir seserys, kurios vėliau iš ūkio išsikėlė ir paliko ūki be priežiūros. Jo motina mirė. Su prievolėmis P. anksčiau atsiskaitydavo. <...> Dabar P. turi anie 16 ha žemės. Jo brolis J. J., liudytojos A. S. dėdė, toje baudžiamojoje byloje nurodė; „aš  Paužą pažįstu nuo vaikystės dienų, anksčiau jis atsiskaitydavo su valstybe (...) Iki 1940 metu P. buvo gana stiprus, bet jo turtą labai sunaikino karas, dar susilpnėjimo priežastis ta, kad P. turėjo tik vieną arklį, dar iš jo ūkio išsikėlė jo seserys...>. Todėl akivaizdu, kad ir liudytoja A. S. nežinojo bylos aplinkybių ir rėmėsi tik savo pamąstymais. Pabrėžtina ir tai, jog A. P., A., buvo A. P., A. vyriausias sūnus, taigi, tuo pačiu jis buvo jo įpėdinis. 1939 m. mirus A. P., A., jo sūnus A. P., A., faktiškai priėmė palikimą jį faktiškai valdydamas, t.y. jis liko gyventi namuose, rūpinosi tiek statiniais, tiek žeme, tiek ir savo motina bei seserimis. Tai pilnai atitinka faktinio palikimo priėmimo tvarkai, nustatytai Prancūzijos Civilinio kodekso 5 skyriuje, 774-814 str.. Kitų duomenų, jog mirus A. P., A. kiti įpėdiniai būtų oficialiai priėmę palikimą nėra. Priešingai - seserys ūkyje gyveno tik iki kol ištekėjo, o ištekėję išėjo iš namų. Be to, kaip jau minėta, A. P. išmokėjo savo seserims dalis, o K. V. dalį buvo išmokėjęs senelis.

             Pasakytina, jog palikimą sudaro patikėjo turtinės (bei kai kurios neturtinės) teisės bei pareigos. Todėl jei jau kaip teigia apeliantė ji priėmė palikimą, todėl nesuprantama, kodėl ji ištekėjusi neprižiūrėjo žemės: neatsidalino žemės dalies ir jos nedirbo ir nemokėjo mokesčių. Atkreiptinas dėmesys, jog liudytoja L. S. parodė, jog „Pasogos seserims buvo išmokėtos, A.turėjo sutaupęs, nes pats gyvulius augino ir rūpinosi viskuo". O apeliantės argumentai, kad „pasoga yra po vestuvių jaunosios (marčios) į vyro šeimą atsinešamas turtas, kurį sudaro drabužiai, audiniai, palaipsniui sukrauti bemergaujant, paveldėti iš motinos “ yra netiesa, nes pagal Lietuvoje nusistovėjusią tvarką, ūkį, kuriame yra sūnus, pastarasis ir paveldėdavo, o seserims buvo išmokamos dalys - pasogos. Pasoga istoriškai reiškia dukteriai duodamą dalį turtu: pinigais, gyvuliais ir pan.. Todėl pareiškėjos argumentai, kad jos pasogą neva tai sudarė tik drabužiai ir audiniai  yra visiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys bylos duomenims.

              Be kita ko, pareiškėja remdamasi liudytojos A. S. parodymais, be jokio pagrindo teigia, kad „visi kaime nepajėgė dalių išmokėti, nes buvo karo laikas, ji bendravo su visais. Sunki ūkių būklė karo ir pokario laikotarpiu manau turėtų būti pripažįstama visiems žinoma aplinkybe, kurios nereikia įrodinėti (LR CPK 182 str. .l d. 1 p.). Šiuo atžvilgiu pasakytina, kad pirma, liudytoja vien tik bendraujant su žmonėmis negali žinoti apie jų finansinę būklę. Be to, kaip ir nustatyta byloje, ūkyje buvo gyvulių ir buvo dirbama žemė. Ūkiai, kurių būklė buvo sunki, tai ūkiai, kurie neturėjo žemės ir neturėjo gyvulių. Antra, visuotinai yra žinoma, kad pokario laikotarpiu didelė dalis ūkininkų, dėl to, kad buvo pasiturintys buvo išbuožinti ir išvežti į Sibirą. Todėl akivaizdu, kad pareiškėjos pamastymai dėl A. P. finansinio pajėgumo iš mokėti seserims yra visiškai nepagrįsti.

             Taigi, manytina, jog visi išdėstyti argumentai patvirtina, kad realiai tik mano tėvas - A. P. ir priėmė palikimą faktiškai jį valdydamas. Šią aplinkybę įrodo ir rašytiniai įrodymai: 1992-09- 15 Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjimas Nr. 06-35-P, kuriame nurodyta, kad Lietuvos statistikos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo 1942-05-27 žiniose, (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojo P. A. buto-ūkio lape įrašyti: P. A., gimęs (duomenys neskelbtini), šeimos galva, ūkininkas, šeimininkas be samdiniu, motiną E. išlaiko sūnus, seserys A., A., M. išlaiko brolis. Be to, pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad 1992-09-15 Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjimas Nr. 06-35-P yra galimai suklastotas, nes tokių įrodymų byloje nėra, o ir apeliantė tokių nepateikia. Aplinkybę, kad mano tėvas A. P. buvo šeimos galva (nors pažymoje nurodyta netiksli jo gimimo data) patvirtina ir 1992-08-20 Marijampolės valstybinio archyvo pažyma Nr. I48-M. Be to, aplinkybę kad mano tėvas buvo buto- ūkio šeimininkas patvirtina ir 1942 m. gegužės 27 d. buto-ūkio lapas Nr. 12.

              Todėl visų įrodymų visuma patvirtina, jog pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. P. priėmė palikimą po savo tėvo mirties. O apeliantės argumentai, kad įrašuose A. P. buvo įrašytas vien tik dėl to, kad jis buvo vienintelis vyras šeimoje, yra visiškai nepagrįsti. Tuo labiau, kad mano tėvo A. P. 1974 m. rugsėjo 12 d. rašytame pareiškime dėl paveldėjimo teisės liudijimo gavimo, jis nurodo, jog „Iki tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt pirmų metų dirbau nuosavame ūkyje“. Tokiu būdu šis dokumentas patvirtina, kad jis tik vienas priėmė palikimą faktiškai valdydamas.

             Pareiškėja nurodė, kad jai „neaišku už ką ta dalis galėjo būti išmokėta, jeigu pareiškėja M. K. nepriėmė palikimo. “ Šiuo atžvilgiu pasakytina, jog pareiškėjai pasoga buvo išmokėta už jai priklausančią dalį. Tokie paprotiniai santykiai buvo nusistovėję visoje Lietuvoje, t.y. tam kam lieka likis, jis privalo išmokėti kitiems dalis, jei tėvai jų nebuvo išmokėję.

            Pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad „vienu iš palikimo priėmimo faktą nustatančiu kriterijumi yra mokesčių už žemę mokėjimas“. Tokios teisminės praktikos laikosi teismai ir kitose bylose (2010-10-06 nutartis Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1640-259/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys: 2004 m. sausio 7 d. Sr. 3K-3-8/2004, 2004 m. lapkričio 29 d. Nr. 3K-3-649/2004,2009 m. lapkričio 2 d. Nr. 3K-3- ?68/2009, 2011 m. gruodžio 30 d. Nr. 3K-3-484-2011).  Labai svarbu šioje byloje yra tai, kad mano tėvas, o ne jo seserys ar visi kartu, buvo persekiojami ir nubausti už žemės mokesčių nemokėjimą. Tokiu būdu aplinkybę, kad tik mano tėvas A. P. paveldėjo turtą po savo tėvo A. P. mirties patvirtina ir kiti byloje esantys dokumentai: 1951m. rugsėjo 21 d. kaltinamoji išvada baudžiamojoje byloje Nr. 34, kurioje A. P., A. kaltinamas pagal RTFSR BK 60 str. II d.. Kaltinamojoje išvadoje pažymėta, jog P. A.A. gyvendamas (duomenys neskelbtini) valdė 16 (neįskaitoma) žemės už kuria žemės ūkio mokesčiu nemokėjo. Taigi, šis dokumentas patvirtina, kad mano tėvas A. P. valdė apie 16 ha žemės ploto. 1951              m. lapkričio 9 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-150-1951 m., kurioje nurodyta, kad “ teismas nustatė: P. A., s. A., gim. (duomenys neskelbtini)., gyvendamas (duomenys neskelbtini) valdė žemės ūki susidedanti iš 16.80 ha žemės ploto kaip pavienis valstietis. <...> mokesčius, pagal mokest. pranešimą nurodytais terminais nemokėjo <...> aiškindamasis, kad apsimokėti reikiamą sumą neturys iš ko, nes ūkis yra visiškai silpnas - nepajėgė ir apsimokėti neturėjo galimybės vien todėl, kad ūkis buvęs silpnas-nepajėgė ir patsai tik vienas asmuo ją apdirbdamas negalėio susidaryti pajamų reikalingų mokesčiams apsimokėti <...> Tokiu būdu mano tėvas A. P.. A. buvo pripažintas kaltu už mokesčiu nemokėjimą už 16.80 ha žemės ploto ir nubaustas šešiems mėnesiams pataisos darbu darbovietėje Kolūkis ..Taika“, su išskaitymu iš gaunamojo uždarbio 10 procentų. Be to iš jo buvo nuspręsta: „Atiteisti iš P. A., s. A. Marijampolės raj. Finansų skyr. naudai 6961,12 rb. žemės ūkio mokesčiu už 1950 m. priklausomais delspinigiais. Pažymėtina ir tai, kad nuosprendyje konstatuota, kad A. P. <...> tikrai buvo nepajėgus apsimokėti mokesčius už 1950 m. <...> kolūkietis išlaikantis sergančią žmoną ir mažametį 3 savaičių amžiaus vaiką, patsai vienas būdamas darbingas šeimos narys ...> “.Tokiu būdu šis nuosprendis patvirtina, kad mano tėvas vienas A. P. valdė 16,80 ha žemės ploto, vienas išlaikė ūkį ir tik jis vienas, kaip žemės savininkas buvo nubaustas už tai, kad 1950 metais nesumokėjo žemės mokesčių.

             1993-04-29 LR Marijampolės rajono Kazlų Rūdos apylinkės pažymėjimas Nr. 418, variame nurodyta, kad „<...> pagal įrašą ūkinėse knygose Nr. 45 asmeninė sąskaita Nr. 1602 pil. A. P. vardu yra užregistruoti sekantys pastatai gyv. namas, klojimas, tvartas, klėtis, malkinė esantys (duomenys neskelbtini). Šie pastatai priklauso pil. A. P. pagal paveldėjo po tėvo A. P. mirties. Valstybinio mokesčio ir žemės ūkio mokesčiai sumokėti. “

           Lietuvos TSR Kauno srities Marijampolės Rajono (neįskaitoma) Tarybos Vykdomojo komiteto Finansų Skyriaus raštas Nr. 1303, kuriame nurodyta, kad „Pil. P. A.. A. iki šiam laikui nesumokėjo nei vieno rublio, nors 1950. VII. 1 d. valdė 16,80 ha žemės ūki ir turėjo žemės ūkio mokesčiu apmokestinamų objektų vieną arklį, vieną karvę, vieną kiaulę> “. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-150-1951 m. esantis teisiamojo posėdžio protokolas, kuriame nurodyta, kad A. P. parodė “Kada mirė mano tėvas aš perėmiau valdyti jo ūki ir prisiėmiau visas prievoles. Iki 1950 m. aš mokėjau mokesčius, <...> Ariamos žemės pas mane (neįskaitoma) buvo apie 9 ha. ” Be to, liudytojas J. K. parodė, kad „ 1944 m. kada atsitraukė vokiškieji okupantai iš P. paėmė visus arklius, vėliau apie 1946 ar 1947 m. P. areštavo už prievoles, ūkyje pasiliko jo motina ir seserys, kurios vėliau iš ūkio išsikėlė ir paliko ūkį be priežiūros, jo motina mirė. Su prievolėmis P. anksčiau atsiskaitydavo. <...> Dabar P. turi apie 16 ha žemės Aplinkybes, kad A. P. turi apie 16 ha žemės patvirtino ir liudytojas J. J.. Tokiu būdu šie duomenys patvirtina, kad mano tėvas A. P. turėjo prievolę mokėti už jam nuosavybės teise priklausančią žemę, o laiku neįvykdžius šių prievolių jis vienas buvo nubaustas. Todėl apeliantės argumentai, kad „tiek A. P. veiksmai nemokant mokesčių už žemę, kuria jis naudojosi, tiek M. K. veiksmai, nemokant mokesčių už žemę laikotarpiu, kuomet šia žeme nesinaudojo, yra lygiaverčiai, todėl pirmos instancijos teismo nurodyti įrodymai nepagrindžia teismo išvados, kad M. K. nemokėjo mokesčių“ yra nepagrįsti, nes pareiškėja kaip pati ir nurodo, „šia žeme nesinaudojo“ ir nubausta nebuvo. Jei pareiškėja būtų paveldėjusi dalį tėvo žemės, ji būtų ji dirbusi ir mokėjusi mokesčius ar būtų nubausta už jų nemokėjimą. 1951-09-06 pažymėjimas Nr. 152, kuriame nurodyta, kad „<...>P.              A., A., gyv. (duomenys neskelbtini). Žemės valdė 16,80 ha. Dokumentai „Žinios apie šeimos sudėtį“, kuriuose nurodyta, kad iš viso žemės buvo 16,80 ha; P. A., gim. (duomenys neskelbtini) buvo žemės ūkio darbininkas savo ūkyje; P. M., A., gim. (duomenys neskelbtini) išėjo į kitą valsčių. Aplinkybes, kad A. P., A. paveldėjo ir valdė apie 17 ha žemės patvirtina ir              kaimynystėje gyvenę kaimynai Z. R., J. K. J.. Taigi, manau, kad paminėtų ir byloje esančių įrodymu visuma patvirtina, kad žemę po A. P. mirties paveldėjo ir faktiškai priėmė tik mano tėvas A. P., A. ir ją valdė iki žemės nacionalizavimo. Tokiu būdu apeliantės argumentai, jog „pirmos instancijos teismo išvados yra grindžiamos tik prieštaringais ir nenuosekliais dviejų liudytojų parodymais, kurios, tiek atsižvelgiant į liudytojų senyvą amžių, tiek į tai, kad nuo tiriamų aplinkybių praėjo daug laiko, abejotina, kad galėtų tiksliai atsiminti įvykius, buvusius prieš daugiau nei 70 metų, kuriuose pačios betarpiškai nedalyvavo“ yra visiškai nepagrįsti, nes byloje yra eilė aukščiau išvardintų rašytinių įrodymų, kurie patvirtina mano tėvo faktinį palikimo priėmimą.

               Be kita ko, pasakytina ir tai, jog šioje byloje yra labai svarbūs mano tėvo anksčiau oficialiosioms valstybės įstaigoms duoti. O jis parodė, kad „aš perėmiau valdyti jo ūkį ir prisiėmiau visas prievoles. Iki 1950 m. aš mokėjau mokesčius“. Šie parodymai baudžiamojoje byloje Nr. 1-150-1951 m. yra duoti, jam davus priesaiką sakyti tik tiesą. Todėl nėra jokio pagrindo jais netikėti, nes būtent jis yra tas asmuo, kuris gali patvirtinti faktinį palikimo valdymą. Tokiu būdu pareiškėjos argumentai, kad ji „aktyviai dalyvavo mokesčių mokėjime“, yra visiškai nepagrįsti, nes tokių aplinkybių pareiškėja neįrodė, byloje nėra absoliučiai jokių duomenų, tokią aplinkybę patvirtinančių. Kaip jau minėta palikimą sudaro palikėjo turtinės (bei kai kurios neturtinės) teisės bei pareigos, todėl pareiškėja nesirūpinusi palikimu, negali teigti, kad ji priėmė palikimo, nes ji neprisiėmė palikėjo turtinių pareigų.

             Labai svarbi aplinkybė, nustatyta šioje byloje yra ta, kad ant ginčo žemės sklypo buvo pastatyti statiniai: gyvenamasis namas, galvidė, arklidė, kiaulidė, daržinė, tvartas. Jų statybos metai apima 1865-1923 metu laikotarpį (2013 07 05 Marijampolės apskrities archyvo pažyma Nr. 7R-803). Šie statiniai buvo ginčo žemės priklausiniais ir nei vienas iš jų niekada nebuvo pareiškėjos M. K. ar kitu asmenų paveldėtas ar naudojamas. Iš bylos duomenų nustatyta, kad minimi pastatai buvo teisiškai įregistruoti mano tėvo A. P. vardu, konstatuojant, kad šiuos pastatus jis paveldėjo iš savo tėvo. Taigi, nelogiška ir nepateisinama, kad pareiškėja M. K. galėjo paveldėti savo tėvui priklausiusi žemės sklypą, tačiau nepaveldėjo ant šio žemės sklypo stovinčiu pastatu ir niekada i juos nepretendavo.

            Teismo procesas yra grindžiamas rungimosi principu, kurio esmę išreiškia kiekvienos šalies pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, oi yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178). Ši taisyklė, kilusi dar iš -romėnų teisės, nurodžiusios, kad įrodinėjimo našta tenka tam, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (lot. nūs probandi in cumbit ei qui affirmai, non ei qui negat), yra laikoma įrodinėjimo pareiga  ir dabartiniame civiliniame procese. Todėl pareiškėjai teigiant, kad ji priėmė palikimą faktiškai jį valdydama, ji privalėjo tai įrodyti, bei pagrįsti aplinkybes, kodėl ji neva tai priėmusi palikimą, išsikėlė iš namų ir nemokėjo mokesčių, ir dėl kokių priežasčių ji pasiėmė pasogą. Tačiau tokių aplinkybių pareiškėja nei įrodė, nei pagrindė.

             Nepagrįstais laikytini ir apeliantės argumentai, kad pastatai, kuriuos valdė A. P., nebuvo paveldėti iš tėvo A. P.. Šiuo atžvilgiu pasakytina, jog pirma, nors VĮ Registrų centro išrašuose yra nurodyta, kad tai yra seni statiniai (jie, beje, buvo mano tėvo rekonstruoti). Antra, jei mano tėvas nepaveldėjo senelio statinių, tai lieka neaišku, kieno statiniuose jis gyveno, kodėl teisinė registracija buvo atlikta jo vardu ir kodėl pareiškėja nepateikia įrodymų, kas paveldėjo senelio pastatus. Tuo labiau, kad statiniai yra senelio sodyboje.

             CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai buvo ar jų nebuvo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik rodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. įtartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje R. S. v. V. K., bylos Nr. 3K-3- :63/2006). Todėl vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis bei byloje esančiais įrodymais, yra akivaizdu, jog palikimą po savo tėvo A. P. mirties priėmė mano tėvas - A. P..

               Dėl praleisto įstatymu nustatyto termino atnaujinimo

              Apeliantė nurodo, kad „teismo išvados, kad D.V. M. laiku nepateikė nuosavybės teisę įtvirtinančių dokumentų ne dėl nuo jos priklausančių priežasčių, vėlgi prieštarauja bylos faktiniams žiomenims. Šias prielaidas pareiškėja daro remdamasi sekančiais įrodymais: „1994 03 24 d. V. M. kartu su broliu G.V. P. pateiktas bendras prašymas Kazlų Rūdos agrarinės tarnybos vadovui, kuriame prašoma jų tėvo A. P., gim. (duomenys neskelbtini) žemės dalinimo pretendentams jusimą atidėti ryšium su pagal LR V Nutarimą Nr. 407 papildomų žemės valdymo nuosavybės teise dokumentų pateikimu; 1998 04 06 d. prašymas sustabdyti nuosavybės teisių atstatymą pretendentėms M. K. ir K. V.; „Nacionalinė žemės tarnyba prie M savo atsiliepime taip pat pažymėjimo tiek apie pranešimus, siųstus D. V. M.“. Šiuo atžvilgiu pasakytina, jog paminėti pareiškėjos argumentai nepatvirtina fakto, kad aš praleidau terminą nuo manęs priklausančių aplinkybių, kadangi Nacionalinė žemės tarnyba man buvo nurodžiusi, kad trūksta dokumentų nuosavybės teisių atkūrimo byloje. Be to, Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM pranešimai nebuvo man įteikti, apie juos aš nežinojau. Šią aplinkybę patvirtino ir Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM atstovė. Visus dokumentus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu, buvau pateikusi laiku. Teismai nurodė, kad remiantis Tvarkos 11 ir 12 punktais, institucija, kuri įstatymu įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, gavusi pretendentų prašymus atkurti nuosavybės teises į 1939 m. kovo 8 d. mirusio mano tėvo A. P. žemę, privalėjo pasiūlyti pretendentams pateikti dokumentus, įrodančius kas po A. P. mirties tapo jo nuosavybės teise valdytos žemės savininku (savininkais) ir ją valdė nacionalizacijos metu (1940 m. liepos 22 d.). Tik atsakius į šį kausimą galėjo būti priimti atitinkami sprendimai dėl pretendentų pateiktų prašymų, o pretendentams nepateikus tokių duomenų, atsisakyti atkurti nuosavybės teises. Tačiau man nebuvo pasiūlyta pateikti papildomus dokumentus ir 1999 m. rugpjūčio 4 d. Marijampolės apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 51-8850-8950, bei 1999 09 08 Marijampolės apskrities viršininko įsakymu Nr. 281ZM Marijampolės A. P., A., kurio teisių perėmėja esu aš, D. V. M., buvo atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamojo turto dalį- 5,61 ha žemės sklypą natūra, (duomenys neskelbtini). Todėl aš objektyviai negalėjau žinoti, jog turiu pateikti kažkokius papildomus dokumentus. Atitinkamai, negavusi neigiamo atsakymo neturėjau jokio pagrindo kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo ar ieškoti kokių nors papildomų dokumentų. Manau, kad priežastys, dėl kurių aš praleidau įstatymo nustatytą terminą, pripažintinos svarbiomis, kadangi jos visiškai nepriklausė nuo mano valios ir negalėjo būti mano kontroliuojamos, o pareiškėjos argumentai, kad teismas nepagrįstai atnaujino man terminą dokumentams pateikti yra visiškai nepagrįsti.

             Pažymėtina, kad esminę reikšmę sprendžiant dėl termino atnaujinimo turi ir tai, kad  įsiteisėjusiais teismų sprendimais administraciniai aktai, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į A. P. žemę, yra panaikinti, todėl iš naujo įrodinėtinas klausimas, kas buvo turto savininku turto nacionalizacijos metu. Pareiškėja M. K. mano, kad šia teise ji gali pasinaudoti, tačiau tokios teisės neturiu aš. Tai reiškia, kad pareiškėja pažeidžia LR CK 1.5 str. įtvirtintus principus ir iš esmės piktnaudžiauja savo teise.

             Dėl LR CPK 265 str., 448 str., 443 str. pažeidimų.

              Pareiškėja nurodo, kad teismas „sprendime nenurodė kokiais įrodymais remiantis pripažino tokį faktą nustatytu, be to, sprendime nėra teismo išvadų, susijusių su A. P., kaip įpėdinio atliktais veiksmais, sudarančiais pagrindą nustatyti prašomą juridinį faktą. Pirmos instancijos teismo išvados yra susijusios išimtinai su pareiškėjos M. K. atliktais veiksmais, tuo tarpu dėl teismo sprendimu nustatyto juridinio fakto nei teismo išvadų, nei įrodymų, kuriais remiantis šis faktas nustatytas, sprendime nėra “. Su tokiais argumentais visiškai nesutinku, kadangi teismas nurodė eilę įrodymų, kurių pagrindu jis padarė išvadą, jog A. P. priėmė palikimą, o pareiškėja neatliko aktyvių veiksmų palikimui priimti. Manau, iš teismo sprendimo yra visiškai aišku, kad jis motyvuotas bei atitinka teismo sprendimui keliamus procesinius reikalavimus, pvz.: teismas konkrečiai nurodė, kokiais įrodymais rėmėsi nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą: „visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų 1942-05-27 surašymo žiniose, (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojo P. A. buto- ūkio lape įrašyta: P. A. g. (duomenys neskelbtini) šeimos galva, ūkininkas, šeimininkas be samdinių“, „nuosprendyje nustatyta, kad A. P. valdė (duomenys neskelbtini) 16,80 ha. žemės plotą kaip pavienis valstietis“, „liudytoja K. A. parodė, <...> po A. P. mirties 1939 metais ūkyje šeimininku liko A,P.,<...>. A. P. sakė, kad seserims dalis išmokėjo, nes dar buvo skolintis įvairių daiktų, nes sesuo M. išeidama iš ūkio daug ką pasiėmė“ ir kt.. Todėl manau, kad teismas priimdamas sprendimą nepadarė pareiškėjos nurodytų procesinių teisės normų pažeidimų.

              Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

             Mano, kad teismas visapusiškai išnagrinėjo bylą ir nustatė bylai reikšmingus faktus, kurie yra paremti byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Todėl nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

            Byloje sprendžiamas šalių ginčas susijęs su tų aplinkybių nustatymu ir konstatavimu, kas po A. P. mirties 1939 metų kovo 8 dieną nustatyta tvarka ir pagal palikimo atsiradimo vietoje galiojusius įstatymus priėmė jo vardu likusį palikimą - 16,82 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir kas valdė  šį turtą nuosavybės teise iki jo nacionalizavimo 1940 m. liepos 22 dieną.

Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka nustatė, jog 16,82 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise iki 1939 03 08 dienos valdė A. P., kuris buvo pareiškėjos M. K. tėvas, o pareiškėjos D. V. M. senelis. A. P. mirė 1939 03 08 dieną. Po A. P. mirties atsirado  paveldėjimo pagal įstatymą civiliniai teisiniai santykiai. (duomenys neskelbtini), tuo metu priklausė Suvalkų apygardai, kurioje paveldėjimo civilinius teisinius santykius reglamentavo Prancūzijos  Napoleono kodekso Trečiosios knygos Pirmojo titulo Pirmojo skyriaus 718-814 straipsniai. Napoleono  Kodekso 774-814 straipsniai numatė, jog palikimas yra priimamas tam tikrais aktyviais veiksmais, kurie byloja apie įpėdinio ketinimą palikimą priimti arba nebylūs palikimo priėmimo veiksmai, tai kaip paveldėtojas atlieka savo veiksmus patvirtinančius jo  ketinimą  priimti palikimą ir jis tai atlieka tik būdamas įpėdiniu, tai yra faktiškai priimdamas palikimą asmuo turi ir toliau gyventi ūkyje, prižiūrėti ūkį, dirbti žemę, mokėti mokesčius. Pagal Napoleono kodekso nustatytą įstatyminių įpėdinių eilę pirmosios eilės įpėdiniai buvo palikėjo teisėti vaikai, jų nesant- vaikai ne iš santuokos, po to - sutuoktinis. Įpėdinių amžius paveldėjimo teisės neapribojo. Esant teisėtiems vaikams, sutuoktinis paveldi ne nuosavybėn, o tik iki gyvos galvos valdyti (minimo Kodekso 767-773 straipsniai).

Pareiškėja M. K. pareiškimu (t. 1, b. l. 2-5) prašė nuosavybės teisės į žemę atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pati M. K. po savo tėvo A. P. mirties 1939-03-08, priėmė jo palikimą, faktiškai pradėjusi valdyti paveldimą turtą bei iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė 16,82 ha žemės (duomenys neskelbtini). Suinteresuotas asmuo D. V. M. pareiškimu (1 t. b .l. 78-84) prašė nuosavybės teisės į žemę atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. P., A., (duomenys neskelbtini), po savo tėvo A. P. mirties 1939-03-08, priėmė jo palikimą faktiškai pradėjęs valdyti paveldimą turtą iki 1940 m. liepos 22d., nuosavybės teise valdė 16,82 ha. žemės (duomenys neskelbtini). K. ir M. taip pat prašė teismo atnaujinti įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti. Marijampolės rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu (t. 2, b. l. 98-102) D. V. M. pareiškimą patenkino, M. K. pareiškimą atmetė. Sprendimą atmesti K. pareiškimą teismas priėmė tais motyvais, jog K.palikimo nepriėmė, nors ir dirbo žemę bei gyveno likusiame ūkyje, jog jai brolis A. P. atidavė turto dalį gyvuliais, jog sutinkamai su toje teritorijoje galiojusiomis Prancūzijos Civilinio kodekso normomis, mirus tėvui A. P., turtas galėjo paveldėjimo būdu pereiti vyriausiajam sūnui A. P. (pareiškėjos M. tėvui), teismo vertinimu šiuos teiginius patvirtina ir 1992-09-15 Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjimas Nr. 06-35-P, kuriame nurodyta, jog visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo 1942-05-27 žiniose, (duomenys neskelbtini) gyventojo P. A. buto-ūkio nurodoma, kad jis yra šeimos galva, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai-teismo nuosprendis įrodo, kad A. P. privalėjo mokėti mokesčius, o to nepadaręs buvo nuteistas, taip pat tas faktas, jog pastatai, esantys (duomenys neskelbtini) priklauso A. P.,  kuriuos jis paveldėjo    po tėvo A. P. mirties 1939 m. . Šių įrodymų visuma vadovaudamasis teismas laikė K. prašymą nepagrįstu.

Bylą išnagrinėjęs apeliacine tvarka, Kauno apygardos teismas nustatė tas aplinkybes, jog po A. P. mirties 1939 metais,  pareiškėjos M. tėvas A. P., g. (duomenys neskelbtini) ir M. K. (P.) g. (duomenys neskelbtini), abu mirusio A. P. vaikai, liko gyventi mirusio P. ūkyje, nuo pat palikimo atsiradimo dienos iki žemės nacionalizavimo dirbo 16, 82 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), mokėjo mokesčius, rūpinosi ūkiu, taip  atliko tuos veiksmus, kurie patvirtina pareiškėjų  ketinimą  priimti P. palikimą, tokie nurodomų asmenų veiksmai pilnai atitiko faktinio palikimo priėmimo tvarką, nustatytą Napoleono kodekse ir  tokiu būdu A. P. ir M. K. (P.) priėmė P.s vardu likusį turtą ir valdė 16. 82 ha ploto žemės sklypą iki žemės nacionalizavimo 1940 metais.

Kauno apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo sprendime netinkamai aiškino ir neteisingai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo principus ir pagrindus (LR CPK 178 str., 185 str.), todėl ginčą iš dalies išsprendė neteisingai, kadangi dalies teismo sprendimo išvadų nepagrindžia nustatytos faktinės aplinkybės byloje (LR CPK 329 str. 1 dalis). Dėl to teismo sprendimo dalis, kuria atmestas M. K. pareiškimas nuosavybės teisės į žemę atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad  M. K. po savo tėvo A. P. mirties 1939-03-08, priėmė jo palikimą, faktiškai pradėjusi valdyti paveldimą turtą bei iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė 16,82 ha žemės (duomenys neskelbtini) , taip pat atmestas apeliantės prašymas atnaujinti įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, naikintina, šioje dalyje priimtinas naujas teismo sprendimas, M. K. pareiškimas tenkintinas visiškai (LR CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Dėl apeliantės prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka

Apeliantė prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Kauno apygardos teismas pažymi, jog LR CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Pažymėtina, kad pagal CPK 322 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, atsižvelgdamas į šalių motyvuotus prašymus, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant bylos šalies ar šalių prašymui, nėra teismo pareiga, todėl net ir išreikštas asmens pageidavimas apeliacinio skundo padavimo metu bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismo neįpareigoja. Todėl Kauno apygardos teismas sprendžia, kad teismui pateikti procesiniai dokumentai-apeliacinis skundas, atsiliepimai į apeliacinį skundą yra pakankamai aiškūs, motyvuoti. Proceso šalių paaiškinimai apeliacinės instancijos teismo posėdyje nepakeistų apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, o pats procesas užsitęstų, šalys turėtų nepagrįstų išlaidų. Teismas taip pat pažymi, kad šalys pirmosios instancijos teismo procese buvo išklausytos, jų argumentai buvo išdėstyti ir užfiksuoti teismo posėdžio protokole. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos, o asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apeliantės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Dėl byloje pateikto apeliacinio skundo

Pareiškėja M. K. K. apygardos teismui 2013 11 19 pateikė apeliacinį  skundą (t. 2, b. l. 109-118), kurį buvo pasirašiusi jos atstovė pagal įgaliojimą (2 t. b. l. 121) E. P.. Kauno apygardos teismui  M. K. 2014 02 13 (3  t. b. l. 3-14) pateikė apeliacinį skundą, kurį pasirašė pati. Kauno apygardos teismas nagrinėjamu atveju nustatė, kad M. K. 2013 11 19 pateiktas apeliacinis skundas, pasirašytas įgalioto asmens ir jos pasirašytas ir teismui pateiktas 2014 02 13 apeliacinis skundas yra analogiški, į paduotą apeliacinį skundą atsiliepimus yra pateikę visi dalyvaujantys byloje asmenys, todėl tinkamai pasirašytas apeliantės skundas buvo priimtas nagrinėti Kauno apygardos teisme apeliacine tvarka, netaikant trūkumų šalinimo procedūros, taip siekiant užtikrinti proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principą (LR CPK 7 str.), atsižvelgiant į tai, kad apeliantė nepraleido įstatymų nustatyto termino pateikti apeliacinį skundą (LR CPK 307 str.).

Dėl ginčo esmės ir apeliacinio skundo

Kauno apygardos teismas sutinka su apeliacinio skundo motyvais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad M. P. darbas ūkyje po 1939 metų kovo 8 dienos, žemės dirbimas kartu su broliu P. neleidžia daryti išvados, kad ji tokiais veiksmais priėmė palikimą, kad pareiškėjai išeinant iš ūkio buvo išmokėta dalis turto gyvuliais ir tai sudaro pagrindą atmesti K. prašymą. Kauno apygardos teismas įvertina byloje surinktų įrodymų visumą-šalių paaiškinimus procesiniuose dokumentuose, teismo posėdžių metu jų duotus paaiškinimus, teismo posėdžių metu apklaustų liudytojų parodymus, iš kurių matyti, kad laikotarpiu nuo 1939 metų kovo 8 dienos iki 1940 metų liepos 22 dienos M. P. (K.) gyveno P. likusiame ūkyje, dirbo likusią po jo mirties žemę (duomenys neskelbtini). Kauno apygardos teismas darydamas šią išvadą, taip pat vadovaujasi ir kitais, jau po žemės nacionalizavimo surašytais dokumentais-1942 05 27 d. Visuotinio Lietuvos Generalinės srities gyventojų surašymo duomenimis (t 1 b. l. 23-25), iš kurių matyti, kad dar 1942 metais pareiškėja K. gyveno P. likusiame ūkyje, taip pat LR Centrinio valstybės archyvo pažyma (1 t. b. l. 26, 27), Marijampolės valstybinio archyvo pažyma (1 t. b.l. 49), iš kurių matyti, kad pareiškėja K. M. (P.) dar ir 1947 metais gyveno P. likusiame ūkyje. Šios aplinkybės liudija, kad iki žemės nacionalizavimo mirusio A. P. sūnus A. P. nebuvo kaip nurodo Miledažienė atidalinęs paveldėto turto ir neatsiskaitęs su K.gyvuliais už dalį paveldėto turto , todėl tai tik patvirtina, tuos apeliacinio skundo  motyvus, kuriuose nurodoma, jog P. nebuvo jokio pagrindo mokėti 1947 metais K. už dalį paveldėtos žemės, nes žemė jau buvo 1940 metais nacionalizuota. Kauno apygardos teismas visiškai sutinka su apeliantės teiginiu, jog pirmosios  instancijos teismas skundžiajame apeliacine tvarka teismo sprendime visiškai nepagrįstai Visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo metu prie A. P. padarytą įrašą „šeimos galva“ sutapatino ir vertino kaip savininko statusą, kai tuo tarpu pagal butų ūkių lapų pildymo formas moteris negalėjo būti nurodyta kaip šeimos galva, nes buvo preziumuojama, kad šeimynos galva yra vyras (t.y. šeimynos tėvas). Šias aplinkybes patvirtina byloje esančio 1942 05 27 d. Visuotinio Lietuvos Generalinės Srities gyventojų surašymo Buto-ūkio lapo Nr. 12 (t 1 b. l. 93-95) grafa „pavardė ir vardas“, kurioje nurodyta, jog „kiekvienos šeimynos gyventojai rašomi tokia eile : šeimynos galva, jo žmona, giminės, samdiniai, kambarių nuomotojai ir kt.“ Todėl A. P., kuris buvo likęs vieninteliu vyru šeimoje po tėvo A. P. mirties 1939 03 08 d., atsižvelgiant į butų ūkių ir/ar ūkinių knygų formas, ir buvo nurodytas kaip šeimos galva, tačiau 1992 08 20 d. Pažymoje Nr. 148-M (t 1 b. l. 49) taip pat buvo nurodyta, jog 16,80 ha žemės turėjo šeima, o ne A. P..

Kauno apygardos teismas nelaiko pagrįsta skundžiamo apeliacine tvarka Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimo išvadą, jog prijungtoje prie bylos Kauno apygardos administracinio teismo byloje Kauno apygardos administracinio teismo 2012 06 14 d. sprendime yra nustatyta, kad teismas sutinkamai su tuo metu ir toje teritorijoje galiojusiomis Prancūzijos Civilinio kodekso normomis, mirus tėvui A. P., turtas galėjo paveldėjimo būdu pereiti vyriausiajam sūnui A. P. (pareiškėjos tėvui). Kauno apygardos teismas šiame teismo sprendime jau yra pasisakęs, kad pagal ginčo žemės sklypo buvimo vietovėje galiojusį Napoleono kodeksą paveldėjimo teisė po palikėjo mirties atsirasdavo visiems palikėjo vaikams be išimties, neatsižvelgiant į vaikų amžių (Napoleono kodekso 723 str., 767-773 straipsniai).

Pirmos instancijos teismo sprendime nurodyta, kad vienu iš palikimo priėmimo faktą įrodančiu kriterijumi yra mokesčių už žemę mokėjimas. Marijampolės rajono apylinkės eismas skundžiamame teismo sprendime padarė išvadą, kad M. P.-K. jokiais aktyviais veiksmais neišreiškė noro pasidalinti A. P., mirusio 1939 m., žemę bei nemokėjo už žemę ir mokesčių. Kauno apygardos teismas nesutinka su tokiu teismo vertinimu, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad mokesčiai už žemę nuo 1939 metų kovo 8 dienos iki žemės nacionalizavimo nebuvo mokami, arba duomenų, jog žemės mokesčius nurodytu laikotarpiu mokėjo vienas A. P.. Šios aplinkybės paneigia M. įrodinėjamą aplinkybę, kad A. P. po 1939 metų kovo mėnesio mokėjo mokesčius iki žemės nacionalizavimo už žemę vienas pats, jog mokėjo mokesčius už žemę vienas ir po žemės nacionalizavimo. Kauno apygardos teismas sprendžia, kad tos aplinkybės, jog A. P. buvo nuteistas 1951 metais teismo nuosprendžiu už žemės ūkio mokesčio nesumokėjimą, neįrodo tos aplinkybės, kad jis mokėjo už paveldėtą žemę 1939 03 08-1940 07 22 laikotarpiu, kad mokėjo vienas, o ne kartu su M. K.. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, kad po žemės nacionalizavimo prievolė mokėti mokesčius valstybei kilo ne iš nuosavybės teisinių santykių, nes asmeninės žemės nuosavybės fiziniai asmenys neturėjo, o buvo reikalaujama mokėti žemės ūkio mokestį nuo naudojamo žemės ploto ir turimų gyvulių (1 t. b. l. 98-105).

Dėl pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), teisinės registracijos reikšmės palikimo priėmimo fakto nustatymui. Marijampolės rajono apylinkės teismas sprendime nustatė, kad iš 1993 04 29 d. pažymėjimo matyti, kad pastatai, esantys (duomenys neskelbtini) priklauso A. P., kuriuos paveldėjo jis po tėvo A. P. mirties 1939 m., jog nei viena iš seserų, tame tarpe ir M. K., nepareiškė savo pretenzijų į pastatus, esančius Gabavo kaime, kurie yra pastatyti ant dalies žemės, dėl kurios vyksta ginčas, o tai teismo vertinimu patvirtina M. įrodinėjamas aplinkybes, jog tik P. priėmė po tėvo mirties likusį palikimą ir šios aplinkybės sudaro faktinį pagrindą M. pareiškimą patenkinti, o K. - atmesti. Kauno apygardos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (t 2 b. l. 22-28) patvirtina, jog A. P. nuosavybės teisės į pastatus (duomenys neskelbtini) įregistravimo pagrindas yra 1993 05 10 d. Marijampolės rajono valdytojo potvarkis (t 2 b. l. 78), kuriuo A. P. buvo patvirtinta nuosavybės teisė į 1967 m. statybos pastatą, esantį 1,0603 ha ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), kurį 2005 02 23 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 789 įsigijo suinteresuotas asmuo byloje D.V. M. ir jos sutuoktinis A. M. (2 t. b.l. 27). Taigi, pastatai, kurie buvo įregistruoti A. P. vardu, priešingai nei nustatė teismas, nėra pastatyti ant dalies žemės, dėl kurios vyksta ginčas. Šią aplinkybę patvirtina ne tik paminėti rašytiniai įrodymai, taip pat prijungtoje administracinėje byloje esantys Ribų paženklinimo abrisas bei grąžinamo natūra žemės sklypo Nr. 288-1, 288-2 planas (adm. bylos Nr. I-383-554/2012, 1 t.  b.l. 1. 23-24), kuriuose yra išskirtas kaip atskiras D.V. M. ir A. M. įsigytas žemės sklypas. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu A. P. statytų pastatų teisinė registracija atlikta 1993 metais, neturi jokios teisinės reikšmės 1939 03 08 d. atsiradusio palikimo priėmimo fakto nustatymui.

           Kauno apygardos teismas įvertinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą ir šias aplinkybes įvertinęs, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad pareiškėja M. K. (P.) ir A. P., suinteresuoto asmens byloje V. M. tėvas po savo tėvo A. P. mirties 1939 03 08, priėmė faktiškai valdyti likusį palikimą 16, 82 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir valdė  šį turtą nuosavybės teise iki jo nacionalizavimo 1940 m. liepos 22 dieną kartu dirbdami jį, mokėdami mokesčius, tokie minimų asmenų veiksmai pilnai atitiko faktinio palikimo priėmimo tvarką, nustatytą Napoleono kodekse. Dėl šios aplinkybės Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo dalis, kuria pareiškėjos D. V. M. pareiškimas patenkintas yra pagrįsta ir teisėta, todėl paliktina nepakeista, o skundžiamo teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo dalis, kuria M. K. pareiškimas atmestas yra neteisinga, todėl ši sprendimo dalis yra naikintina, šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas, kuriuo M. K. prašymas nuosavybės teisės į žemę atkūrimo tikslu, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. K. po savo tėvo A. P. mirties 1939-03-08, priėmė jo palikimą, faktiškai pradėjusi valdyti paveldimą turtą bei iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė 16,82 ha. žemės (duomenys neskelbtini), tenkintinas.

                 Dėl įstatymo nustatyto termino atnaujinimo nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti 

Kauno apygardos teismas pažymi, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad tiek pareiškėja M. K., tiek D.V. M., ne dėl nuo jų priklausančių priežasčių, laiku nepateikė nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, kadangi apie būtinybę šiuos dokumentus pateikti sužinojo tik 2012 11 30 d., įsiteisėjus Kauno apygardos administracinio teismo sprendimui, todėl teismas laikė, kad terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti M. K., tiek D.V. M. praleidos dėl svarbių priežasčių.

Apeliantė K. apeliaciniame skunde įrodinėjo, jog Marijampolės rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu nepagrįstai pripažino, kad ir D.V. M. apie būtinybę pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus sužinojo tik 2012 11 30 d., apeliantės manymu byloje esantys: 1994 03 24 d. D.V. M. kartu su broliu G.V. P. pateiktas bendras prašymas Kazlų Rūdos agrarinės tarnybos vadovui (t. 1 b. l. 133), 1998 04 10 d. Marijampolės rajono žemėtvarkos skyriui pateiktas D.V. M. pakartotinis 1998 04 06 d. prašymas sustabdyti nuosavybės teisių atstatymą pretendentėms M. K. ir K. V., (t 1 b. l. 131), D.V. M. aktyvus dalyvavimas nuosavybės teisių atkūrimo procese K. manymu paneigia D.V. M. prašymo atnaujinti pagrįstumą. Apeliantė skunde prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria jai nurodomas terminas neatnaujintas, šioje dalyje priimti sprendimą atnaujinti terminą.

Šioje dalyje apeliacinis skundas tenkintinas dalinai.

Kauno apygardos teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, jog 1999-08-04 Marijampolės apskrities viršininko sprendimu Nr.51-8850-8950, taip pat 1999-09-08 Marijampolės apskrities viršininko įsakymu  Nr. 281ŽM A. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamojo turto dalį -5,61 ha,. žemės sklypą natūra, 1999-08-04 Marijampolės apskrities  viršininko sprendimu Nr.51-8849-8949 K. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamojo  turto dalį -5,61 ha. žemės sklypą natūra, o Kauno apskrities viršininko 2002-11-04 įsakymu Nr. 02-07-6149 ir Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr.69-13288 M. K. atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamojo turto dalį-5,61 ha., perduodant neatlygintinai nuosavybės turėtojam 6,88 ha. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).  2012-06-14 Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu, sprendimas įsiteisėjo 2012 11 30, prijungta administracinė byla Nr. I-383-554/2012,  2 t. 78-85) minėti aktai buvo panaikinti, vadovaujantis tuo, kad A. P., miręs 1939-03-08 žemės nacionalizacijos momentu  prašomos grąžinti žemės savininku nebuvo. Sprendime nustatyta, kad institucija, kuri įgaliota negrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, gavusi pretendentų prašymus atkurti nuosavybės teises į 1939-03-08 mirusio A. P. žemę, privalėjo pasiūlyti pretendentams pateikti dokumentus, įrodančius, kas po A. P. mirties tapo jo nuosavybės teise valdytos žemės savininku ir ją valdė nacionalizacijos metu. (prijungta administracinė byla Nr. I-383-554/2012,  2 t. 28-33, 78-85). Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog M. K., tiek D.V. M. prašomas terminas atnaujintinas, todėl Marijampolės rajono apylinkės teismo skundžiamo sprendimo dais, kuria M. K. prašymas atnaujinti terminą atmestas, naikintina, šioje dalyje primtinas naujas sprendimas, prašymas tenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo

            Iš dalies patenkinus apeliacinį skundą, šalims perskirstomos bylinėjimosi išlaidos. Nustatyta, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme M. K. turėjo 287 litus išlaidų žyminiam mokesčiui sumokėti (1 t. b. l. 7) ir 5000 litų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti (1 t. b. l. 179-181). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme V. M. turėjo 143 litus išlaidų žyminiam mokesčiui sumokėti (1 t. b. l. 86, 87) ir 2300 litų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti (2 t. b. l. 19-20). Kauno apygardos teismui patenkinus M. K. pareiškimą ir palikus galioti teismo sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas V. M. pareiškimas, bylinėjimosi išlaidos, turėtos pirmosios instancijos teisme šalims nėra paskirstomos, nes abiejų asmenų pareiškimai yra patenkinti. Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimo dalis, kuria priteista iš pareiškėjos M. K. a.k. (duomenys neskelbtini) 131 litai  teismo išlaidų valstybei, priteista iš pareiškėjos M. K. a.k. (duomenys neskelbtini) 2300 litų už advokato pagalbą  D. V. M. naudai, panaikintina.           

Nustatyta, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme M. K. patyrė 144 lt išlaidų žyminiam mokesčiui už apeliacinį skundą sumokėti (2 t b. l. 119) ir 2000 litų advokato paslaugoms apmokėti (2 t. b. l. 169). M. K. apeliacinis skundas yra patenkintas iš esmės visiškai (atmesta jo dalis, kurioje prašoma netenkinti M. prašymo atnaujinti terminą)  todėl patenkinus apeliantės skundą, jai iš V. M. priteistina 2000 litų turėtų išlaidų suma, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 93 str. 2 d., 98 str. 1 d.). Nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje valstybė patyrė 169, 58 lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šios išlaidos priteistinos iš K. ir M. lygiomis dalimis (LR CPK 92 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis CPK 331 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies  2 punktu,

         n u s p r e n d ž i a :

apeliacinį skundą patenkinti dalinai.

Panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo dalį, kuria M. K. pareiškimas atmestas.

Šioje dalyje priimti naują sprendimą.

M. K. pareiškimą patenkinti.

Nuosavybės teisės į žemę atkūrimo tikslu, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. K. ( a.k. (duomenys neskelbtini))  po savo tėvo A. P. mirties 1939-03-08, priėmė jo palikimą, faktiškai pradėjusi valdyti paveldimą turtą, bei iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė 16,82 ha. žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Atnaujinti M. K. įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti. 

            Panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo dalį, kuria priteista iš pareiškėjos M. K. a.k. (duomenys neskelbtini) 131 litai  teismo išlaidų valstybei; priteista iš pareiškėjos M. K. a.k. (duomenys neskelbtini) 2300 litų už advokato pagalbą  D. V. M. naudai.

Šioje dalyje priimti naują sprendimą.

Priteisti M. K. (a.k. (duomenys neskelbtini)) iš  D. V. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) 2000 litų turėtoms išlaidoms atlyginti.

Kitoje dalyje Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš M. K. (a.k. (duomenys neskelbtini)) 84, 79 lt , o iš D. V. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) 84, 79 lt  teismo išlaidų valstybei. ( sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbankas“, įmokos kodas 5660).  

Teisėjas                                                                                                                    Arvydas Žibas