Civilinė byla Nr. e2-185-577/2026

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00789-2025-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.5; 3.3.2.6.4

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilungės statyba“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 23 d. nutarties, priimtos išnagrinėjus atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilungės statyba“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo civilinėje byloje pagal ieškovės valstybės įmonės Turto banko ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilungės statyba“ dėl nuostolių atlyginimo priteisimo, 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė valstybės įmonė (toliau – VĮ) Turto bankas kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vilungės statyba“ 1 474 039 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės nekilnojamuosius daiktus, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias ar esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, kurių vertė – 1 474 039 Eur.

3.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. liepos 8 d. nutartimi ieškovės prašymą patenkino, ieškinio reikalavimų užtikrinimui iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo areštavo atsakovės UAB „Vilungės statyba“ nuosavybės teise valdomą kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą bei turimas pinigines lėšas, kurių vertė ar suma 1 474 039 Eur, uždraudžiant atsakovei šiuo turtu disponuoti, jį įkeisti, kitaip apsunkinti ar perleisti tretiesiems asmenims. Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. spalio 16 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 8 d. nutartis palikta nepakeista.

4.       Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 31 d. nutartimi patenkintas antstolės R. P. prašymas, Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 8 d. nutartis patikslinta, nurodant, kad antstolis privalo nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota šioms operacijoms: mokėti mokesčius valstybei ir privalomąsias socialinio draudimo įmokas, atsiskaityti su ieškove.

5.       2025 m. lapkričio 10 d. atsakovė UAB „Vilungės statyba“ pateikė prašymą pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 8 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, panaikinant atsakovės piniginių lėšų areštą, arba pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 8 d. nutartimi taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, leidžiant atsakovei vykdyti įprastinę ūkinę komercinę veiklą, t. y. atsiskaityti su tiekėjais ir kitais kreditoriais bei atlikti kitus būtinus mokėjimus, susijusius su ūkinės komercinės veiklos vykdymu. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. lapkričio 21 d. nutartimi atmetė šį atsakovės prašymą. Atsakovė UAB „Vilungės statyba“ pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 21 d. nutarties.

6.       2025 m. gruodžio 22 d. atsakovė UAB „Vilungės statyba“ pateikė prašymą pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 8 d. nutartimi taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, leidžiant atsakovei UAB „Vilungės statyba“ iš areštuotų piniginių lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, taip pat atsiskaityti su išieškotoja UAB „Instart LT“ ir apmokėti vykdymo išlaidas vykdomojoje byloje Nr. 0183/25/02418, kurią vykdo antstolė R. P.; nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo vykdyti skubiai.

7.       Atsakovė nurodė, kad antstolė R. P. priėmė vykdyti 2025 m. gruodžio 15 d. Kauno apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. e2-1861-959/2025 (vykdomoji byla Nr. 0183/25/02418; išieškotoja UAB „Instart LT“, skolininkė – UAB „Vilungės statyba“). Dėl taikomo lėšų arešto atsakovė neturi galimybių atlikti 2025 m. gruodžio 18 d. raginime numatytų veiksmų – per 10 dienų pervesti į antstolės depozitinę sąskaitą 19 414,09 Eur. Pasak atsakovės, neįvykdžius nurodyto reikalavimo, bus pradėtas priverstinio vykdymo (išieškojimo) procesas, kuris lems papildomų vykdymo išlaidų atsiradimą, taip dar labiau pablogindamas atsakovės finansinę padėtį. Be to, atsakovė negali mokėti darbo užmokesčio darbuotojams ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. gruodžio 23 d. nutartimi atmetė atsakovės UAB „Vilungės statyba“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir paliko nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 8 d. ir 2025 m. liepos 31 d. nutartimis pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

9.       Teismas nurodė, kad atsakovės prašyme keliamas klausimas dėl kreditorių reikalavimų patenkinimo iš atsakovės turto sureguliuotas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) LV skyriuje (išieškotų lėšų paskirstymo ir išmokėjimo išieškotojams tvarka, 753–759 straipsniai) ir Sprendimų vykdymo instrukcijos 30 punkte. Prašyme minima UAB „Instart LT“ nėra dalyvaujantis byloje asmuo, todėl nėra pagrindo ginti šios kreditorės interesus.

10.       Teismas pažymėjo, kad 2025 m. liepos 31 d. nutartis, kuria buvo patikslinta Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 8 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, buvo priimta gavus antstolės R. P. 2025 m. liepos 29 d. prašymą, kuriame, be kita ko, paminėtas atsakovės pageidavimas leisti, disponuojant banko sąskaitoje esančiomis lėšomis, mokėti darbo užmokestį darbuotojams. Atsižvelgdamas į tai, kad 2025 m. liepos 31 d. nutartimi toks leidimas nebuvo suteiktas, atsakovė 2025 m. liepos 31 d. nutarties neapskundė, paminėta nutartis įsiteisėjo, teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo praplėsti disponavimo areštuotomis lėšomis galimybes. Teismo vertinimu, darbo užmokesčio mokėjimas iš areštuotų lėšų turės didelę įtaką šių lėšų kiekiui (jos žymiai sumažės).

11.       Teismas nurodė, kad atsakovė turi galimybę darbo užmokestį darbuotojams mokėti iš turto, viršijančio areštuoto turto vertę. Teismas konstatavo, kad atsakovė nepagrindė esminių aplinkybių pasikeitimo dėl taikomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis keliamų suvaržymų, sudarančių pagrindą spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių rūšies ar masto pakeitimo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12.       Atsakovė UAB „Vilungės statyba“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės UAB „Vilungės statyba“ prašymą patenkinti, pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 8 d. nutartimi taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, leidžiant atsakovei iš areštuotų piniginių lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, taip pat atsiskaityti su išieškotoja UAB „Instart LT“ ir apmokėti vykdymo išlaidas vykdomojoje byloje Nr. 0183/25/02418, kurią vykdo antstolė R. P.; nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo vykdyti skubiai. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

12.1.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimą, be to, šališkai, itin formaliai ir paviršutiniškai vertino atsakovės nurodytas aplinkybes. Teismas nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos, nesivadovavo protingumo, teisingumo bei proporcingumo ir šalių pusiausvyros principais, o tai lėmė skundžiamos nutarties nepagrįstumą ir neteisėtumą.

12.2.                      Pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodo, kad 2025 m. liepos 31 d. nutartimi buvo išspręstas leidimo mokėti darbo užmokestį iš areštuotų piniginių lėšų klausimas. Minėta nutartimi buvo sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių patikslinimo klausimas, remiantis antstolės 2025 m. liepos 29 d. prašymu, kuriame nebuvo prašoma leisti mokėti darbo užmokestį. 2025 m. liepos 31 d. nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad ji yra neskundžiama, todėl teismo motyvai, grindžiami atsakovės procesinių teisių neįgyvendinimu, formalūs.

12.3.                      Darbo užmokestis yra imperatyvi ir prioritetinė kiekvienos bendrovės prievolė, tiesiogiai susijusi su darbuotojų socialinėmis garantijomis ir viešuoju interesu, todėl jos vykdymas negali būti vertinamas vien formaliu lėšų sumažėjimo aspektu. Be to, tai būtina sąlyga, leidžianti atsakovei tęsti veiklą ir ateityje realiai įvykdyti teismo sprendimą.

12.4.                      Teismo išvada, kad atsakovė turi galimybę darbo užmokestį darbuotojams mokėti iš turto, viršijančio areštuoto turto vertę, nepagrįsta. Atsakovė neturi realių galimybių vykdyti darbo užmokesčio mokėjimo iš neareštuotų lėšų.

12.5.                      Teismo nutarties dalies, kuria atmestas atsakovės prašymas leisti iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su išieškotoja UAB „Instart LT“ ir apmokėti vykdymo išlaidas, motyvavimas nesusijęs su atsakovės prašymo esme. Aplinkybė, kad UAB „Instart LT“ nėra byloje dalyvaujantis asmuo, neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Atsakovės prašymas nėra skirtas ginti išieškotojo interesus, atsakovė siekia įvykdyti vykdomąjį dokumentą ir išvengti papildomų turtinių prievolių bei vykdymo išlaidų didėjimo.

12.6.                      Atsakovei kyla abejonių dėl teismo nešališkumo, kadangi atsakovės prašymai atmetami itin formaliu motyvavimu, nesigilinant į jų esmę.

2.                      Ieškovė VĮ Turto bankas atsiliepime prašo atmesti atsakovės UAB „Vilungės statyba“ atskirąjį skundą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

13.1.                      Byloje ankstesnėmis nutartimis nustatyta, kad pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas yra pagrįstas ir proporcingas. Atsakovė nėra pateikusi objektyvių įrodymų, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neprotingai ir neproporcingai varžo atsakovės veiklą. Su atsakove susiję asmenys turi iš atsakovės įsigyto nekilnojamojo turto, kurio vertė, galimai galėtų būti pakankama užtikrinti didžiąją dalį ieškovės ieškinio reikalavimų.

13.2.                      Atsakovė nepagrindė, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės trukdo atsiskaityti su darbuotojais. Atsakovė pateikė prašymą pakeisti laikinųjų apsaugos priemonių mastą tik po to, kai teismas atmetė du ankstesnius atsakovės prašymus leisti laisvai disponuoti areštuotomis lėšomis. Be to, prašyme atsakovė nenurodė, kokia suma yra reikalinga, siekiant atsiskaityti su darbuotojais, kiek atsakovė turi darbuotojų. Patenkinus tokį prašymą, neaišku, kaip laikinųjų apsaugos priemonių vykdymą turėtų užtikrinti antstolis; tai sudarytų pagrindą atsakovei piktnaudžiauti neapibrėžtomis laikinosiomis priemonėmis ir naudoti lėšas kitais, nei nustatyta, tikslais.

13.3.                      Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė nepateikė duomenų, patvirtinančių esminių aplinkybių pasikeitimą po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo. Teismas pagrįstai nurodė, kad jau sprendė, kokios operacijos iš areštuotų lėšų yra leistinos.

13.4.                      Leidimas atsakovei atsiskaityti su vienu iš kreditorių ieškovės reikalavimų užtikrinimo sąskaita neturi teisinio pagrindo ir prieštarauja kreditorių lygiateisiškumo principui. Nėra duomenų, kad kreditorė UAB „Instart LT“ turėtų pirmenybės teisę į savo reikalavimų patenkinimą. Jei lėšos bus pervedamos tretiesiems asmenims, ieškovės reikalavimas liks be realaus užtikrinimo, o tai padarys būsimą teismo sprendimą neįvykdomu. Teismas pagrįstai atmetė atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto pakeitimo. 

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

3.                      Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

4.                      Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nenustatytas pagrindas peržengti atskirojo skundo ribas.

5.                      Apeliacijos dalykas yra Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 23 d. nutarties, kuria atmestas atsakovės UAB „Vilungės statyba“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo sąlygų (ne)egzistavimo

6.                      Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas; antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kai teismas konstatuoja abiejų šių sąlygų buvimą ir laikinąsias apsaugos priemones pritaiko, o šiuo klausimu priimta teismo nutartis įsiteisėja, suinteresuoti asmenys nebegali kvestionuoti sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvimo. Tokiu atveju jiems atsiranda kita teisė – kreiptis į teismą dėl vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo kita (CPK 148 straipsnis) arba dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (CPK 149 straipsnis).

7.                      CPK 148 straipsnio 1 dalis nustato teisę dalyvaujantiems byloje asmenims ar kitiems suinteresuotiems asmenims teikti pagrįstą prašymą vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Minėtos normos pagrindu gali būti keičiamas ne tik laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis, bet ir mastas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-376-302/2018). Formuodamas ir plėtodamas CPK 148 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktiką, Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, šis gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jau taikytų priemonių mastą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-223-186/2017; 2024 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-91-330/2024, 14 punktas). Pažymėtina, kad būtent asmeniui, prašančiam pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti jų pakeitimo būtinybę ir kad jų nepakeitus bus pažeisti jos interesai (CPK 178 straipsnis).

8.                      CPK 145 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad areštavus lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, leidžiama su jomis atlikti tik tas operacijas, kurios nurodytos teismo nutartyje. Teismas, leisdamas atlikti tam tikras operacijas, nurodo antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms atlikti.

9.                      Nagrinėjamu atveju, spręsdamas dėl atsakovės prašymo leisti iš areštuotų piniginių lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, teismas padarė išvadą, kad paminėtu klausimu yra priimta įsiteisėjusi nutartis. Teismas rėmėsi 2025 m. liepos 31 d. nutartimi, priimta išnagrinėjus antstolės prašymą, kuriame yra paminėtas atsakovės pageidavimas leisti, disponuojant banko sąskaitoje esančiomis lėšomis, mokėti darbo užmokestį darbuotojams. Teismas pažymėjo, kad 2025 m. liepos 31 d. nutartimi toks leidimas nebuvo suteiktas. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2025 m. liepos 31 d. nutartimi buvo išspręstas leidimo mokėti darbo užmokestį iš areštuotų piniginių lėšų klausimas. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiam atsakovės vertinimui.

10.                      Pažymėtina, kad antstolė R. P. 2025 m. liepos 29 d. pareiškime prašė teismo patikslinti nutartį ir nurodyti, kokioms operacijoms (mokėti mokesčius valstybei ir privalomąsias socialinio draudimo įmokas, atsiskaityti su ieškove ar kt.) atlikti antstolis privalo nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota. Tai, kad antstolės prašyme paminėtas atsakovės kreipimasis į antstolę bei atskleistas prašymo turinys, nereiškia, jog teismas nagrinėjo atsakovės prašymą, juolab kad nutartyje nurodyta, jog prašymas tenkinamas visiškai, o argumentų dėl atsisakymo patenkinti prašymą leisti atlikti operacijas darbo užmokesčiui išmokėti 2025 m. liepos 31 d. nutartyje nėra. Taigi, teismas nepagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu klausimu priimta įsiteisėjusi nutartis, kuria išspręstas prašymas dėl leidimo iš areštuotų lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams.

11.                      Teismų praktikoje vyrauja pozicija, kad iš areštuotų įmonės piniginių lėšų paprastai leidžiama atsiskaityti su darbuotojais ir mokėti kitas su darbo teisiniais santykiais susijusias išmokas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-434/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2022 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-967-1120/2022; 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-61-407/2023; 2025 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-759-407/2025, kitos). Įmonei neleidus iš areštuotų piniginių lėšų mokėti darbuotojams protingo dydžio darbo užmokesčio bei kitų su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų, būtų pažeista jų konstitucinė teisė į teisingą atlyginimą, t. y. nukentėtų su ieškovo ieškinio pareiškimu nesusijusios silpnesnės šalies – įmonės darbuotojų bei su jais susijusių asmenų (jų išlaikomų asmenų, darbuotojų kitų kreditorių) teisėti interesai (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-768/2009).

12.                      Iš viešų duomenų nustatyta, kad UAB „Vilungės statyba“ darbuotojų skaičius šiuo metu – 38 (CPK 179 straipsnio 3 dalis; https://draudejai.sodra.lt/draudeju_viesi_duomenys/).

13.                      Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirajame skunde nurodytu argumentu, kad ūkio subjektui turi būti sudaromos sąlygos atsiskaityti su darbuotojais; priešingu atveju, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tampa neproporcingas ir prieštaraujantis šalių interesų pusiausvyros principui. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino šios prašymo dalies, t. y. prašymo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 8 d. nutartimi taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, leidžiant atsakovei UAB „Vilungės statyba“ iš areštuotų piniginių lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas.

14.                      Pirmosios instancijos teismas netenkino ir kito atsakovės prašymo – leisti atsiskaityti su išieškotoja UAB „Instart LT“ bei apmokėti vykdymo išlaidas. Teismas nurodė, kad kreditorė UAB „Instart LT“ nėra dalyvaujantis asmuo, todėl nėra pagrindo ginti šios kreditorės interesus. Atsakovės nuomone, tokie teismo motyvai nesusiję su prašymo esme. Pabrėžia, kad, neįvykdžius antstolės raginime nurodyto reikalavimo per nustatytą terminą, bus pradėtas priverstinio išieškojimas, kuris lems papildomų vykdymo išlaidų atsiradimą, taip pablogindamas atsakovės finansinę padėtį, bendrą skolinių įsipareigojimų apimtį. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir pritardamas apeliantės pastebėjimui dėl klaidingos teismo išvados, kad atsakovė pateikė prašymą, siekdama apginti ne savo, o paminėtos kreditorės interesus, daro išvadą, kad, atmesdamas atsakovės prašymo dalį dėl leidimo atsiskaityti su išieškotoja UAB „Instart LT“, teismas klausimą išnagrinėjo teisingai.

15.                      Pažymėtina, kad bendro pobūdžio prašymą, įskaitant dėl leidimo atsiskaityti su tiekėjais ir kitais kreditoriais, atsakovė buvo pareiškusi 2025 m. lapkričio 10 d. prašyme. Argumentai, kuriais grindžiamas prašymas, nurodant konkretų kreditorių, siejamas su grėsme patirti didesnes išlaidas priverstinio išieškojimo atveju, tačiau ne su kliūtimis bendrovei vykdyti veiklą ar rizika kilti ypatingai neigiamoms pasekmėms (nuostoliams). Vien faktas, kad atsakovė neturi galimybių atlikti raginime numatytų veiksmų, be to, gali patirti papildomas vykdymo išlaidas, savaime nesudaro pagrindo pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.  

16.                      Laikinosios apsaugos priemonės visuomet yra susijusios su tam tikrais nepatogumais ar teisių suvaržymais asmeniui, kurio turtui jos yra taikomos. Šiuo atveju atsakovė neįrodė, kad nenustačius prašomo leidimo atsiskaityti su vienu kreditoriumi (UAB „Instart LT“), neproporcingai pareikštiems reikalavimams buvo suvaržytos atsakovės teisės.

17.                      Atskirajame skunde atsakovė reiškia abejones dėl teismo nešališkumo, nurodo, kad visi atsakovės prašymai yra atmetami itin formaliai.

18.                      Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad procesinių veiksmų atlikimas ir atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-916/2019).

19.                      Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovė abejones dėl teisėjo šališkumo grindžia, jos nuomone, netinkamu procesinių sprendimų motyvavimu, nenurodydama duomenų apie galimą suinteresuotumą bylos baigtimi arba kitokių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas atmeta atsakovės argumentą dėl bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumo kaip nepagrįstą.

Dėl bylos procesinės baigties

20.                      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį, panaikinti jos dalį, kuria atmestas atsakovės prašymas pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 8 d. nutartimi taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, leidžiant atsakovei UAB „Vilungės statyba“ iš areštuotų piniginių lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas ir šį klausimą išspręsti iš esmės, šią atsakovės prašymo dalį patenkinti; kitą nutarties dalį palikti nepakeistą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 23 d. nutartį.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 23 d. nutarties dalį, kuria atmestas atsakovės prašymas pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 8 d. nutartimi taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, leidžiant atsakovei UAB „Vilungės statyba“ iš areštuotų piniginių lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas ir šį klausimą išspręsti iš esmės, – šią atsakovės prašymo dalį patenkinti – pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 8 d. nutartimi taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, leidžiant atsakovei UAB „Vilungės statyba“ iš areštuotų piniginių lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas.

Kita nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutarties kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registrui.

Teisėja                                                  Jadvyga Mardosevič