Civilinė byla Nr. e2-1622-1097/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25236-2020-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.2; 2.11; 3.2.4.4; 3.2.4.11

 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Rūta Latvelė,

sekretoriaujant Ingridai Žuraitei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Antira“ atstovui advokatui Raimondui Pakšiui,

atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovei K. S.,

trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei E. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Antira“ ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl 2019 m. rugsėjo 26 d. privalomojo nurodymo panaikinimo, tretieji asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir uždaroji akcinė bendrovė „EMSI“.

Teismas

n u s t a t ė :

1.       Ieškovė UAB ,,Antira“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, prašydama pripažinti neteisėtu ir panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2019 m. rugsėjo 26 d. surašytą privalomąjį nurodymą Nr. (23.29)-(duomenys neskelbtini) arba (23.29)-PNP, arba Nr. PN827, pašalinti pažeidimus valstybinėje žemėje, esančioje (duomenys neskelbtini), esančio žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Grįsdama ieškinio reikalavimus, ieškovė nurodė, kad privalomuoju nurodymu atsakovė nurodė ieškovei nugriauti žemės sklype (duomenys neskelbtini), bei valstybinėje žemėje, esančioje už žemės sklypo ribų, pastatytus I gr. nesudėtinguosius statinius – garažų paskirties pastatą-garažą (duomenys neskelbtini), kitos inžinerinių statinių paskirties statinį-stoginę (autoplovyklą), prekybos paskirties pastatą (aviamodelių parduotuvę), priblokuotą prie degalinės operatorinės, ir sutvarkyti statybvietę. Ieškovės teigimu, šis privalomasis nurodymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turėtų būti panaikintas, nes:

2.1.                      Privalomasis nurodymas negali būti pripažintas oficialiu dokumentu, nes neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje dokumentui keliamų reikalavimų – dokumentas nepasirašytas galiojančiu parašu (neautorizuotas), be to, jis siejamas su skirtingais registravimo numeriais ir neaišku ar jo Nr. (23.29)-(duomenys neskelbtini) ar Nr. (23.29)-PNP, ar Nr. PN-827. Privalomajame nurodyme griautinu nurodytas neegzistuojantis statinys-garažų paskirties pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

2.2.                      Atsakovė nenustatė konteinerinės degalinės ir nesudėtingų statinių statybos pažeidimų, padarytų iki jų rekonstrukcijos, užbaigtos 1999 m. Ginčo statiniai nėra nauji – tai rekonstruoti prie laikinos konteinerinės degalinės buvę ne degalinės paskirties statiniai, kurie nepateko į išsinuomotą žemės sklypą, todėl nebuvo aptarti degalinės rekonstrukcijos projekte. Rašytinių įrodymų apie buvusius konteinerinės degalinės statinius, jų statybų dokumentacijos, duomenų apie konkrečią jų pastatymo datą neišliko. Susidarė situacija, kai dėl ilgo praėjusio laiko sunku ar neįmanoma nustatyti šiai bylai svarbią aplinkybę – kompetentingo subjekto sutikimo dėl statinių pastatymo valstybinėje žemėje faktą. 1990 m. dėl žemės naudojimo Vilniaus mieste sprendė savivaldybė, kuri leido pastatyti ir naudoti konteinerinę degalinę ir kitus prie jos buvusius statinius, derino žemės sklypo konfigūraciją ir plotą prie visų statinių.

2.3.                      Privalomuoju nurodymu reikalaujama griauti statinius, tačiau nepagrįstai neatsižvelgiama, kad statiniai gali būti įteisinti. Statiniai stovi nuo 1990 m., jie rekonstruoti daugiau nei prieš 20 metų. Statinių buvimas nepažeidė ir nepažeidžia Vilniaus miesto bendrojo plano, specialiųjų teritorijų planavimo dokumentų, neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Ieškovė norėtų skubiai parengti ginčo statinių statybos ar/ir rekonstrukcijos projektą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pagal standartines procedūras to negali padaryti, nes neturi teisių į valstybinę žemę. Nuo 2004 m. ieškovė kelis kartus teikė prašymus dėl papildomos žemės ar sklypo prie statinių suformavimo ir išnuomojimo ar pardavimo nustatyta tvarka aukciono ar ne aukciono būdu, tačiau palankaus sprendimo nesulaukė. Ginčo statiniai valstybinėje žemėje stovi 30 metų, todėl pripažintina, kad ieškovė turi teisėtą lūkestį įforminti valstybinės žemės valdymo ar naudojimo teisę. Jei kokių nors teritorijų planavimo, statybos projektų, jų sprendinių, korektūrų trūksta, tai ieškovė pasirengusi jų rengimą užsakyti, dalyvauti prie statinių suformuoto žemės sklypo numos ar pardavimo aukcione ir kt.

2.4.                      Reikalavimui dėl ginčo statinių pašalinimo turi būti taikomas ieškinio senaties terminas. Ginčo statiniai buvo pastatyti 1990 m., rekonstruoti 1999 m. Nuo UAB „Antira“ degalinės priėmimo naudoti iki Privalomojo nurodymo surašymo praėjo daugiau nei 20 metų. Valstybei atstovaujanti Nacionalinė žemės tarnyba apie statinių buvimą valstybinėje žemėje žinojo 2004 m., Vilniaus miesto savivaldybė – iki 1994 m. Savivaldybė, Nacionalinė žemės tarnyba ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija patikrinimą pradėjo 2017 m. pradžioje, o Privalomasis nurodymas surašytas 2019 m. rugsėjo 26 d. Pripažintina, kad atsakovė praleido ieškinio senaties terminą, todėl ieškovė reikalauja taikyti bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis). 

3.       Ieškovė nurodė, kad nėra praleidusi termino Privalomajam nurodymui ginčyti, nes, ieškovės teigimu, privalomojo nurodymo ji nebuvo gavusi ir apie jį sužinojo 2020 m. liepos 27 d., kai gavo antstolės Astos Stanišauskaitės 2020 m. liepos 22 d. patvarkymą Nr. S020-12668 vykdomojoje byloje Nr. 0177/20/00590 pateikti informaciją apie Privalomajame nurodyme nurodyto išieškotojos atsakovės įpareigojimo skolininkui ieškovei pašalinti savavališkos statybos padarinius tinkamą įvykdymą. Privalomojo nurodymo turinį ieškovė sužinojo iš su antstolės 2020 m. liepos 29 d. elektroniniu laišku atsiųstos vykdomosios bylos medžiagos. Tuo atveju, jei terminas bus laikytas praleistu, ieškovė prašė atnaujinti ieškinio padavimo terminą, atsižvelgiant į tai, jog byla yra dėl vienos iš svarbiausių – nuosavybės teisės – gynimo.

4.       Atsiliepime į ieškinį atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą, nes:

4.1.                      Ieškovė ieškinį pateikė praleidusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje (analogiška nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančios redakcijos 29 straipsnio 1 dalyje) nustatytą terminą. Ginčijamas privalomasis nurodymas, priešingai nei teigia ieškovė, buvo įteiktas teisės aktų nustatyta tvarka – nepavykus įteikti privalomojo nurodymo, apie pareiškėjai surašytą privalomąjį nurodymą buvo paskelbta dienraštyje „Vakaro žinios“ bei interneto tinklalapyje www.planuojustatyti.lt. Tinkamai pranešus apie priimtą privalomąjį nurodymą, jo apskundimo teise per vieną mėnesį nuo sprendimo gavimo dienos ieškovė nepasinaudojo. Be to, net ir teigdama, kad apie privalomojo nurodymo turinį sužinojo 2020 m. liepos 29 d., ieškovė taip pat yra praleidusi apskundimo terminą. Prašymas jį atnaujinti, nenurodžius svarbių praleidimo priežasčių, turėtų būti atmestas.

4.2.                      Skundžiamas privalomasis nurodymas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus – jame nurodyti tiek teisiniai, tiek faktiniai priėmimo pagrindai, kurie yra aiškūs ir motyvuoti. Inspekcijos pateikti dokumentai pasirašyti galiojančiais elektroninio parašo sertifikatais, kas yra matoma elektroninio dokumento aprašomojoje lentelėje. Be to, privalomąjį nurodymą patikrinus el. parašo sertifikatų ir laiko žymų tikrinimo įrankiu https://tikrinti.elektroninisparasas.lt/, matyti, jog dokumentas pasirašytas galiojančiu kvalifikuotu elektroniniu parašo sertifikatu, suteiktu O. S. (galiojimas nuo 2018 m. vasario 27 d. iki 2021 m. vasario 26 d.). Pačiame privalomajame nurodyme (jo metaduomenyse) nurodytas teisingas privalomojo nurodymo numeris – Nr. PN-827, o unikaliu numeriu 4400-4902-7585 prašomas griauti garažas identifikuotas pagal pačios ieškovės pateiktą, UAB „Geo group“ parengtą, nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą.

4.3.                      Ieškovė neįrodė, kad atsakovės atlikta statybos pažeidimų šalinimo procedūra buvo neteisėta, o priimtas privalomasis nurodymas yra nepagrįstas ar priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Neteisėtų statinių pastatymas negali būti laikomas teisėtu pagrindu nuosavybės teisei į statinius (nekilnojamąjį daiktą) atsirasti, nes iš neteisėto negali kilti teisėta. Atlikusi patikrinimą, atsakovė nustatė, kad pažeidžiant Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 13 punkto reikalavimus, žemės sklype (duomenys neskelbtini), bei valstybinėje žemėje, esančioje už žemės sklypo ribų, pastatyti I grupės nesudėtingi statiniai be privalomo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, kaip valstybinės žemės patikėtinio, sutikimo. Dėl to atsakovė pagrįstai surašė privalomąjį nurodymą ieškovei, nepaneigiant galimybės įteisinti prašomus nugriauti statinius.

4.4.                      Senaties terminas reikalavimui dėl statinių šalinimo nebuvo praleistas. Privalomuoju nurodymu prašoma griauti ne 1999 m. vasario 22 d. statinio priėmimo naudoti aktu Nr. 100-44 priimtą statinį, o naujai pastatytą degalinę (aviamodelių parduotuvę), priblokuotą prie minėto statinio, bei kiti, neteisėtai pastatyti, neregistruoti statiniai – garažas bei stoginė (autoplovykla). Nagrinėjamu atveju net ir nebūtų reikšminga ieškovės dėstoma aplinkybė apie neva dar 1990 metais pastatytus statinius nagrinėjant šį ginčą, nes neteisėtos statybos padarinių veika atitinka tęstinio pažeidimo sampratą, kuris vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). 

5.       Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovė nėra pateikusi statybą leidžiančių dokumentų, suteikiančių teisę statyti valstybei priklausančiame žemės sklype ar už jo ribos. Statant ar rekonstruojant statinius valstybinėje žemėje visais atvejais privalo būti valstybinės žemės patikėtinio sutikimas. Ieškovė iki 2020 m. rugsėjo 3 d. į valstybinės žemės patikėtinį – Nacionalinę žemės tarnybą, prašymų pritarti ar išduoti sutikimą statinių statybai nebuvo pateikusi, be to, Nacionalinė žemės tarnyba nėra išdavusi ir sutikimų ar pritarimų nesuformuotoje atskiru žemės sklypu valstybinėje žemėje vykdyti statybos darbus.

6.       Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė bylą nagrinėti atsižvelgiant į atsiliepime ir jo prieduose išdėstytas aplinkybes.

7.       Teismo posėdžio metu ieškovė prašė ieškinį tenkinti; rėmėsi procesiniuose dokumentuose išdėstytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais. Pabrėžė, kad ieškovė ginčo statinių nestatė, o juos nusipirko ir naudojasi 30 metų. Statinių statytojas nenustatytas, o statybos metu jokio statybos leidimo nereikėjo. Be to, savivaldybė leido statinius statyti. Vėliau statiniai buvo rekonstruoti, tačiau nepateko į priskirtą žemės sklypą. Pastatai buvo pastatyti vienu metu, tačiau dalis jų liko už suformuoto sklypo ribų, nors nuo 1997 m. buvo naudojamas didesnis žemės sklypas. Taip pat ieškovė nurodė, kad statiniai gali būti įteisinti, ypač atsižvelgiant į tai, jog valstybės įstaigos ilgą laiką toleravo situaciją. Ieškovės teigimu, turi būti taikomas dešimties metų senaties terminas ir pirmenybė teikiama teisiniam stabilumui. Ieškovė akcentavo, kad nėra išnaudota galimybė įteisinti ieškovės siekį įgyti sklypą pastatams eksploatuoti, todėl ginčo Privalomuoju nurodymu neproporcingai pažeidžiama ieškovės nuosavybės teisė.

8.       Teismo posėdžio metu atsakovė prašė ieškinį atmesti; rėmėsi procesiniuose dokumentuose išdėstytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais. Nurodė, kad 2017 m. gavo informacijos apie neteisėtą valstybės žemės užėmimą ir, atlikusi patikrinimą, surašė Privalomąjį nurodymą. Ieškovė apie jį tinkamai informuota, tačiau praleido terminą šiam nurodymui ginčyti. Net ir tuo atveju, jei apie ginčo nurodymą ieškovė būtų sužinojusi iš antstolės, terminas jį ginčyti yra praleistas. Taip pat teigė, kad ginčo nurodymu prašoma šalinti valstybinėje žemėje esančius statinius, o ne teisėtus įregistruotus statinius. Ir 1997 m. galiojęs statybos įstatymas įtvirtino, kad statytojo teisės gali būti įgyvendintos teisėtai valdomame žemės sklype, o ginčo statiniai pastatyti nesuformuotame žemės sklype. Tai yra tęstinis pažeidimas, todėl senaties terminas reikalavimui reikšti netaikytinas.

9.       Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija rėmėsi procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis ir pabrėžė, kad teisėtai įregistruoti statiniai yra žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), taip pat nėra pažymėta, jog statiniai kirstų žemės sklypo ribą. Tuo tarpu ginčo statiniai yra ant valstybinės žemės, todėl laikytini neteisėtais.

Teismas

konstatuoja:

Ieškinys atmestinas. 

10.       Iš bylos medžiagos nustatyta, kad valstybei nuosavybės teise priklausantis 0,0543 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1997 m. birželio 4 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N01/97-13242 pagrindu 99 metams išnuomotas ieškovei UAB ,,Antira“. Žemės sklype nuo 1999 m. balandžio 28 d. nekilnojamojo turto registre įregistruoti UAB ,,Antira“ priklausantys statiniai: pastatas-degalinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-stoginė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai – rezervuarai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atliko žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimo valstybinę kontrolę ir 2017 m. kovo 27 d. žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 49ŽN-204 bei 2017 m. kovo 28 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini)14.49.105) Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai pažymėjo, jog žemės sklypas naudojamas pagal nustatytą būdą, tačiau, vietovėje atlikus matavimus ir apdorojus gautus duomenis, nustatyta, kad užimta valstybinė žemė, esanti šalia žemės sklypo; valstybinės žemės plotą užima: dujų rezervuaras, dalis degalinės pastato, dujų balionų saugykla, automobilių plovykla, dalis autoserviso pastato. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pagal gautą pranešimą patikrino statinių žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), statybą ir 2017 m. balandžio 18 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. (duomenys neskelbtini) fiksavo žemės sklype esančius objektus. 2017 m. birželio 15 d. raštu dėl neteisėtų statybų žemės sklype (duomenys neskelbtini), bei už jo ribų valstybinėje žemėje Nr. (23.2)-2D-8444 Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija informavo ieškovę ir Nacionalinę žemės tarnybą, kad dalis pastatų pastatyta neteisėtai, pažeidžiant aktų reikalavimus, neturint Nacionalinės žemės tarnybos sutikimo bei statybą leidžiančių dokumentų, kai jie privalomi. 2018 m. sausio 25 d. UAB ,,Antira“ pateikė paaiškinimus Nr. E18-3. 2018 m. sausio 26 d. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija surašė ieškovei privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. (23.29)PN-50, kuriame nurodė nugriauti žemės sklype (duomenys neskelbtini), ir valstybinėje žemėje, esančioje už žemės sklypo ribų, pastatytus I gr. nesudėtingus statinius: pastatą-garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitos inžinerinių statinių paskirties statinį-stoginę (autoplovyklą), prekybos paskirties pastatą (aviamodelių parduotuvę), priblokuotą prie degalinės operatorinės, ir sutvarkyti statybvietę. 2019 m. rugsėjo 19 d. potvarkiu Nr. P1-40 šis 2018 m. sausio 26 d. privalomasis nurodymas Nr. (23.29)PN-50 panaikintas dėl netinkamo įteikimo. 2019 m. rugsėjo 26 d. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija surašė ieškovei privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. PN-827 (toliau – ir Privalomasis nurodymas), kuriame nurodyta nugriauti I gr. nesudėtingus statinius, pastatytus žemės sklype (duomenys neskelbtini), ir valstybinėje žemėje, esančioje už žemės sklypo ribų: pastatą-garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitos inžinerinių statinių paskirties statinį-stoginę (autoplovyklą), prekybos paskirties pastatą (aviamodelių parduotuvę), priblokuotą prie degalinės operatorinės, ir sutvarkyti statybvietę iki 2020 m. kovo 26 d. 

11.       2020 m. rugsėjo 4 d. ieškovė UAB ,,Antira“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, prašydama pripažinti neteisėtu ir panaikinti nurodytą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2019 m. rugsėjo 26 d. surašytą privalomąjį nurodymą Nr. PN-827; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė, ginčydama šį Privalomąjį nurodymą, argumentuoja, kad dokumentas neatitinka formos reikalavimų, yra neteisėtas ir nustatantis neproporcingas priemones ieškovės atžvilgiu, be to, priimtas praleidus terminą tokiam nurodymui priimti.

12.       Atsižvelgiant į civiliniame procese galiojantį rungimosi principą (CPK 12 straipsnis) ir bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, ieškovei pareiškus reikalavimą panaikinti Privalomąjį nurodymą, būtent jai kilo pareiga įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą ir aplinkybes, kuriomis ji rėmėsi (CPK 178 straipsnis).

Dėl Privalomojo nurodymo atitikties formos reikalavimams

13.       Ieškovė nurodė, kad Privalomasis nurodymas negali būti pripažintas oficialiu dokumentu, nes neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (redakcijos, galiojusios Privalomojo nurodymo priėmimo metu) 8 straipsnio 3 dalyje dokumentui keliamų reikalavimų – dokumentas nepasirašytas galiojančiu parašu (neautorizuotas), be to, jis siejamas su skirtingais registravimo numeriais ir neaišku, koks jo registravimo numeris.

14.       Teismas, įvertinęs Privalomojo nurodymo metaduomenis, atmeta šiuos ieškovės argumentus kaip neatitinkančius tikrovės. Kaip matyti, Privalomasis nurodymas suformuotas ir pasirašytas kaip elektroninis dokumentas. Tokiu atveju, kai individualus administracinis aktas priimamas naudojantis valstybės informacinėmis sistemomis, jo pasirašymui ir patvirtinimui antspaudu prilyginamas patvirtinimas (autorizavimas) valstybės informacinėje sistemoje (galiojusio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju iš Privalomojo nurodymo metaduomenų aprašomosios lentelės matyti, jog fiksuota jo pasirašymo data (2019 m. rugsėjo 26 d.), registracijos numeris (Nr. PN-827), jis pasirašytas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos darbuotojos O. S. galiojančiu elektroniniu parašu. Dokumente aiškiai bei konkrečiai nurodyti jo teisinis ir faktinis priėmimo pagrindai, įvykdymo terminas bei galimi neįvykdymo padariniai, išaiškinta apskundimo galimybė. Įvertinus šias aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, kad elektroninio dokumento ypatumai lemtų jo negaliojimą ar sudarytų pagrindą pripažinti jo neatitiktį teisės aktų reikalavimams.

15.       Teismas taip pat atmeta ieškovės teiginius, kad Privalomojo nurodymo neatitikį teisės aktų reikalavimams lemia tai, jog jame griautinu nurodytas neegzistuojantis nesudėtingas statinys-garažų paskirties pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šie ieškovės teiginiai nesudaro pagrindo abejoti Privalomojo nurodymo teisėtumu ar pagrįstumu, nes ginčo statiniai, kuriuos nurodyta šalinti Privalomuoju nurodymu, nėra įregistruoti nekilnojamojo turto registre, todėl negali būti identifikuojami konkrečiai nurodant jų registracijos numerius. Patikrinimus vietoje atlikusios institucijos statinius fiksavo bei identifikavo nurodydamos jų paskirtį, išmatavimus, pažymėdamos planuose bei fiksuodamos nuotraukose. Iš esmės tokio pobūdžio fiksavimo paskirtis yra identifikuoti tam tikrą statinį. Taip pat ir šiuo atveju statinys-garažas identifikuotas papildomai nurodant jo numerį, kuris nurodytas UAB „Geo group“ parengtoje nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje, atlikus matavimus 2018 m. sausio 15 d. Byloje nėra ginčo dėl to, kad toks statinys egzistuoja (kitur įvardijamas kaip autoservisas), taip pat dėl to, jog jo dalis kerta ieškovei išnuomoto žemės sklypo ribas ir yra šalia esančioje valstybei priklausiančioje žemėje. Surašant Privalomąjį nurodymą esminė užduotis yra konkrečiai identifikuoti griautinus objektus, o šiuo atveju nėra abejonių dėl to, koks objektas įvardijamas nurodytu numeriu. Nors pastatas tokiu unikaliu numeriu nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, tačiau jis taip įvardytas pačios ieškovės pateiktuose dokumentuose ir nurodyti duomenys leidžia jį konkrečiai identifikuoti. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad Privalomajame nurodyme įvardijus statinio numerį būtų pažeisti teisės aktų reikalavimai, keliami surašomam dokumentui.

Dėl termino ginčo Privalomajam nurodymui priimti 

16.       Ieškovė, prašydama pripažinti neteisėtu ir panaikinti 2019 m. rugsėjo 26 d. Privalomąjį nurodymą, argumentavo, kad atsakovė praleido ieškinio senaties terminą tokiam nurodymui surašyti. Grįsdama šiuos teiginius, ieškovė nurodė, kad ginčo statiniai buvo pastatyti 1990 m., rekonstruoti 1999 m.; degalinė buvo pastatyta pagal laikinos konteinerinės degalinės rekonstrukcijos į stacionarią degalinę projektą pagal 1998 m. balandžio 23 d. leidimą vykdyti statybos darbus Nr. R98-209 ir 1999 m. vasario 22 d. pastatyto statinio priėmimo naudoti aktą Nr. 100-44, patvirtintą 1999 m. kovo 8 d. Ieškovė taip pat nurodė, kad, siekdama įteisinti ginčo statinius, į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją kreipėsi 2004, 2016 metais. Valstybei atstovaujanti Nacionalinė žemės tarnyba apie ginčo statinių buvimą valstybinėje žemėje žinojo 2004 m., Vilniaus miesto savivaldybės administracija – iki 1994 m., o patikrinimas pradėtas 2017 m. pradžioje, Privalomasis nurodymas surašytas 2019 m. rugsėjo 26 d. Nuo degalinės priėmimo naudoti 1999 metais iki Privalomojo nurodymo praėjo daugiau nei 20 metų, todėl turi būti taikomas dešimties metų bendrasis ieškinio senaties terminas ir Privalomasis nurodymas negali būti vykdomas.

17.       Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, atmeta šiuos ieškovės argumentus kaip nepagrįstus ir neatitinkančius teisinio reglamentavimo. Pirma, teiginiai dėl senaties termino praleidimo grindžiami iš dalies klaidingomis nuorodomis į faktinę situaciją bei ginčo turinį. Kaip matyti, ieškovė remiasi aplinkybe, kad statiniai pastatyti 1990 m., rekonstruoti bei priimti naudoti 1999 m. Tačiau iš bylos medžiagos – 1997 m. SĮ ,,Vilniaus planas“ žemės sklypo plano, 1998 m. balandžio 23 d. leidimo vykdyti statybos darbus Nr. R98-209, UAB ,,Vilprojektas“ parengto degalinės rekonstrukcijos projekto plano, 1999 m. vasario 22 d. pastatyto statinio priėmimo naudoti akto Nr. 100-44, 1999 m. vasario 18 d. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo sklypo ir pastatų plano – matyti, kad Privalomasis nurodymas priimtas ne dėl statinių, kuriems rekonstruoti (statyti) išduoti leidimai, kurie priimti naudoti 1999 m. ir kurie nėra išsidėstę už išnuomoto žemės sklypo ribų, o dėl kitų, 1998–1999 m. dokumentuose nefiksuotų pastatų – aviamodelių parduotuvės, pristatytos prie degalinės, statinio-garažo (autoserviso), stoginės-autoplovyklos. Teisėtai pastatyti ir įregistruoti statiniai yra žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), o po jų pastatymo bei įregistravimo nėra jokių žymų, jog jie kirstų žemės sklypo ribą. Tuo tarpu ginčo Privalomuoju nurodymu reikalaujama šalinti kitus statinius, kurie nėra fiksuoti 1998–1999 m. dokumentuose ir yra pastatyti kertant išnuomoto žemės sklypo ribą arba šalia esančioje nesuformuotoje valstybinėje žemėje. Dėl to teiginiai dėl ilgo statinių naudojimo, teisėtos jų rekonstrukcijos ir kt. nėra aktualūs sprendžiant dėl Privalomajame nurodyme minimų statinių.

18.       Antra, CK 1.125 straipsnyje įtvirtintas senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Taigi, atsakovei senaties terminas galėtų būti skaičiuojamas tik nuo momento, kai jai tapo žinoma apie savavališką statybą, t. y. nuo momento, kai Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai tapo žinomas savavališkos statybos faktas. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai aplinkybė dėl galimo ginčo statinių buvimo valstybinėje žemėje tapo žinoma anksčiau nei į ją dėl statinių teisėtumo įvertinimo 2017 m. kovo 28 d. raštu kreipėsi Nacionalinė žemės tarnyba ir nei buvo atliktas faktinių duomenų patikrinimas vietoje, po kurio surašytas 2017 m. balandžio 18 d. aktas Nr. (duomenys neskelbtini), fiksuojant žemės sklype esančius objektus. Iš bylos medžiagos matyti, kad po to atsakovė 2017 m. birželio 15 d. raštu Nr. (23.2)-2D-8444 informavo ieškovę ir Nacionalinę žemės tarnybą, kad dalis pastatų pastatyta neteisėtai, pažeidžiant aktų reikalavimus, neturint Nacionalinės žemės tarnybos sutikimo bei statybą leidžiančių dokumentų, kai jie privalomi, o 2018 m. sausio 26 d. surašė ieškovei privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. (23.29)PN-50. Pastarasis buvo panaikintas ir vėliau surašytas ginčijamas Privalomasis nurodymas, tačiau visas atsakovės veikimas rodo aktyvumą laiku ir tinkamai, pagal teisės aktų reikalavimus reaguojant į gautą informaciją ir susidariusią situaciją. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti ieškovės teiginiai, jog turėtų būti sprendžiama dėl 10 metų senaties termino taikymo dėl ginčijamo akto priėmimo.

19.       Trečia, CK 1.127 straipsnio 5 dalis nustato, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Neteisėtos statybos rezultatas – neteisėtas statinys – pažeidžia asmenų teises ar viešą interesą kiekvieną dieną ir šis pažeidimas tęsiasi tol, kol statinys nėra įteisinamas ar pašalinamas. Todėl neteisėtos statybos padarinių atžvilgiu ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną šio statinio neteisėto buvimo dieną ( CK 1.127 straipsnio 5 dalis).

Dėl ginčo Privalomojo nurodymo (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo

20.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, nepriklausomai nuo to, kada savavališka statyba pradėta, ji vis tiek lieka neteisėta, todėl jos padariniams šalinti taikytini įstatymai, galiojantys savavališkos (neteisėtos) statybos padarinių šalinimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2008; 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-566/2010). Statybos procesas yra tęstinio pobūdžio, todėl, nors teisinis santykis ir yra prasidėjęs iki įsigaliojant konkrečiam įstatymui, teisėms, pareigoms ar faktams, atsirandantiems galiojant naujam įstatymui, turi būti taikomos tuo metu galiojančio įstatymo nuostatos. Kitoks įstatymų galiojimo aiškinimas prieštarautų įstatymo leidėjo tikslams dėl savavališkos (neteisėtos) statybos padarinių šalinimo bei negarantuotų statybų proceso ir statinių kokybės kontrolės užtikrinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2009). Dėl to, ieškovei nepateikus dokumentų, patvirtinančių Privalomajame nurodytų statinių statybos teisėtumą, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, o šis klausimas, kaip minėta, spręstinas pagal savavališkų statybų fakto konstatavimo metu galiojančius teisės aktus.

21.       Ieškovės nurodomu statinių statybos (rekonstravimo) metu galiojusio Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte buvo įtvirtinta, kad statytojo teisė galėjo būti realizuojama kai, be kitų sąlygų, turimas sklypas, įsigytas nuosavybės, nuomos ar kita Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta teise. Iš esmės analogiškai ir pagal Privalomojo nurodymo surašymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1punktą, teisė būti statytoju įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu statytojas neatitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatyto bent vieno privalomojo reikalavimo statytojo teisei įgyvendinti, statyba yra draudžiama. Pagal Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 13 punkto reikalavimus, kai statinio statybai nereikia statybą leidžiančio dokumento, iki statybos pradžios privaloma gauti žemės sklypo bendraturčių rašytinius sutikimus (susitarimus). Vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, 50 punkto nuostatomis, I grupės nesudėtingojo statinio rekonstravimui (statybai) mieste statybą leidžiantis dokumentas yra neprivalomas, tačiau statant valstybinėje žemėje privaloma gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą/susitarimą. Statant ar rekonstruojant statinius valstybinėje žemėje, visais atvejais privalo būti valstybinės žemės patikėtinio sutikimas, kuris, esant sudarytai valstybinės žemės sklypo nuomos ar panaudos sutarčiai, išreiškiamas sutartyje, o statant naujus statinius ar rekonstruojant esamus valstybinėje žemėje, kurioje žemės sklypai nesuformuoti, – atskiru valstybinės žemės patikėtinio sprendimu. Vadinasi, statyba statytojui nepriklausančiame valstybinės žemės sklype, negavus žemės valdytojo pritarimo, neatitiko teisės aktų reglamentuotos statinių statybos ir jų įteisinimo tvarkos, ją pažeidė. Nagrinėjamu atveju atskiru žemės sklypu nesuformuotoje valstybinėje žemėje statinių statyba be valstybinės žemės patikėtinio sutikimo yra negalima, todėl, atsakovei nustačius, jog šalia ieškovei išnuomoto valstybinės žemės sklypo ar kertant jo ribas yra ieškovei priklausantys statiniai, pastatyti be valstybinės žemės patikėtinio sutikimo, buvo surašytas skundžiamas Privalomasis nurodymas.

22.       Ieškovė, prašydama panaikinti ginčo Privalomąjį nurodymą, teigė, jog pastarasis yra neteisėtas bei nepagrįstas, nes nebuvo nustatyta konteinerinės degalinės ir nesudėtingų statinių statybos pažeidimų, padarytų iki jų rekonstrukcijos, užbaigtos 1999 m. Ieškovė nurodė, kad ginčo statiniai nėra nauji – tai yra rekonstruoti prie laikinos konteinerinės degalinės buvę ne degalinės paskirties statiniai, kurie nepateko į išsinuomotą žemės sklypą, todėl nebuvo aptarti ir degalinės rekonstrukcijos projekte. Rašytinių įrodymų apie buvusius konteinerinės degalinės statinius, jų statybų dokumentacijos, duomenų apie konkrečią jų pastatymo datą neišliko, o dėl ilgo praėjusio laiko sunku ar neįmanoma nustatyti kompetentingo subjekto sutikimo dėl statinių pastatymo valstybinėje žemėje faktą.

23.       Atsižvelgiant į šiuos ieškovės argumentus, vadovaujantis minėtu rungimosi principu bei bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, pabrėžtina, kad šiame kontekste ieškovei kilo pareiga įrodyti minėtų teiginių pagrįstumą bei aplinkybes, kuriomis grindžiami ieškinio reikalavimai, t. y. ieškovei teko pareiga įrodyti aplinkybes, kad ginčo statiniai pastatyti 1999 m. rekonstrukcijos metu (ar anksčiau) ir kad dėl jų pastatymo valstybinėje žemėje buvo gautas kompetentingo subjekto sutikimas (CPK 178 straipsnis).

24.       Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, remdamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir tikėtinumo principu (CPK 185 straipsnis), pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju ieškovė nurodytų aplinkybių neįrodė, t. y. nėra pakankamo pagrindo nustatyti, jog ginčo statiniai, kuriuos reikalaujama šalinti Privalomuoju nurodymu, būtų buvę pastatyti degalinės pastatų rekonstrukcijos metu 1999 metais ar kad jiems statyti būtų buvęs gautas valstybinės žemės patikėtinio sutikimas (CPK 178 straipsnis). Pagal Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenis visi po degalinės rekonstrukcijos įregistruoti statiniai: degalinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-stoginė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kiti inžineriniai statiniai-rezervuaras (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) yra žemės sklype (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Nei registre, nei rekonstrukcijos dokumentuose nėra įregistruota pastaba, kad pastatus kerta sklypo riba arba kad jie yra už sklypo ribos. Minėta, kad 1997 m. SĮ ,,Vilniaus planas“ sklypo planas, 1998 m. balandžio 23 d. leidimas vykdyti statybos darbus Nr. R98-209, UAB ,,Vilprojektas“ parengtas degalinės rekonstrukcijos projekto planas, 1999 m. vasario 22 d. pastatyto statinio priėmimo naudoti aktas Nr. 100-44, 1999 m. vasario 18 d. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo sklypo ir pastatų planas patvirtina, kad visi po rekonstrukcijos pastatyti pastatai fiksuoti esantys išnuomotame sklype, adresu (duomenys neskelbtini), ir šio sklypo ribų nepažeidžiantys. Pagal 1997 m. parengtą ir suderintą žemės sklypo planą, jo rengimo bei derinimo metu pastatų, kertančių žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ribą, nebuvo. Privalomasis nurodymas priimtas ne dėl statinių, kuriems rekonstruoti (statyti) išduoti leidimai, kurie priimti naudoti 1999 m. ir kurie nėra išsidėstę už išnuomoto žemės sklypo ribų, o dėl kitų, 1998–1999 m. dokumentuose nefiksuotų pastatų. Byloje nėra pateikta įrodymų, patikimai patvirtinančių Privalomajame nurodyme fiksuotų ir griautinais įvardintų pastatų pastatymo laiką, teisėtumą, jų statybos ar rekonstrukcijos procesą. Atsižvelgiant į tai, kad 1998–1999 metų dokumentuose šie pastatai nuosekliai nėra fiksuoti, labiau tikėtina, jog jie rekonstrukcijos metu ir nebuvo pastatyti, o atsirado vėliau. Ieškovė nepateikė duomenų, kurie įrodytų kitokias Privalomajame nurodyme įvardytų statinių pastatymo aplinkybes bei laiką (CPK 178 straipsnis). Taip pat nėra duomenų, kad nurodytiems ginčo statiniams statyti buvo gautas kompetentingo subjekto leidimas statyti statinius valstybei priklausančioje žemėje, nesuformuotame gretimame sklype. 

25.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovės atlikta statybos pažeidimų šalinimo procedūra buvo neteisėta, o priimtas Privalomasis nurodymas nepagrįstas ar priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

 Dėl ieškovės teisėtų lūkesčių ir galimybės įteisinti statinius

26.       Ieškovė, grįsdama teiginius dėl Privalomo nurodymo neteisėtumo bei nepagrįstumo, nurodė, jog atsakovė nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog ginčo statiniai gali būti įteisinti įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovės teigimu, statiniai valstybinėje žemėje stovi 30 metų, todėl ieškovė turi teisėtą lūkestį įforminti valstybinės žemės valdymo ar naudojimo teisę.

27.       Teismo vertinimu, nurodyti argumentai nėra pakankami ginčo Privalomajam nurodymui pripažinti neteisėtu ar naikinti.

28.       Pirma, kaip jau buvo nurodyta ir argumentuota pirmiau šiame sprendime, byloje nėra įrodyta, kad Privalomajame nurodyme įvardyti griautinais statiniai buvo pastatyti (ar rekonstruoti) 1998–1999 metais ar anksčiau. Minėta, degalinės rekonstrukcijos dokumentai nepatvirtina Privalomajame nurodyme įvardytų statinių buvimo ar kitų statinių, kurie būtų kirtę išnuomoto žemės sklypo ribas, buvimo rekonstrukcijos metu. Taigi, nėra pagrindo pripažinti pagrįstais ieškovės teiginius, jog Privalomajame nurodyme įvardyti statiniai yra pastatyti ir naudojami trisdešimt metų.   

29.       Antra, ginčo Privalomojo nurodymo priėmimo metu nebuvo prielaidų konstatuoti, jog ieškovė atliktų aktyvius perspektyvius veiksmus ginčo statiniams įteisinti. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė 2004 m. liepos 12 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydama leisti ruošti detalų planą žemės nuomai išplečiant nuomojamos žemės plotą. 2004 m. rugsėjo 15 d. prašymu ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydama organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, kurio tikslas – įsiterpusio valstybinės žemės ploto nuoma su besiribojančiu žemės sklypu. 2016 m. lapkričio 22 d. ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydama organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą, kurio tikslas – įsiterpusio valstybinės žemės ploto nuoma su besiribojančiu žemės sklypu. 2017 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. A51-57458 „Dėl atsisakymo organizuoti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą“ Vilniaus miesto savivaldybės administracija informavo ieškovę, kad jos prašymą tenkinti nėra pagrindo, kol nebus baigtos savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūros. 2018 m. spalio 30 d. ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu Nr. A647-1324/18, prašydama organizuoti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto, kurio tikslas – sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu žemės sklypu, nes laisvoje valstybinėje žemėje negalima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypo, rengimą. 2018 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. A256-1247/18(2.14.2.12-MP8) „Dėl atsisakymo organizuoti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą“ atsisakė organizuoti formavimo ir pertvarkymo projektą. Taigi, nuo 2004 m. ieškovė kelis kartus teikė prašymus dėl žemės sklypo formavimo bei pertvarkymo projektų rengimo, siekiant įgyti teisę į įsiterpusį valstybinės žemės plotą, tačiau prašymai buvo atmesti, nurodant to priežastis – pageidaujamas įsigyti plotas neatitinka įsiterpusio valstybinės žemės ploto sąvokos, jis nelaikomas įsiterpusiu žemės sklypu, be to, pageidaujamas įsigyti plotas viršija leistiną dydį. Ieškovės prašymai, kuriais ji siekė išspręsti susidariusią situaciją, buvo išnagrinėti ir atmesti. Tik nagrinėjant šią bylą teisme ieškovė 2020 m. rugsėjo 3 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydama išspręsti susidariusią situaciją bei nurodydama, kad norėtų skubiai parengti statinių statybos ar/ir rekonstrukcijos projektą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pagal standartines procedūras to negali padaryti, nes neturi teisių į valstybinę žemę. Šis klausimas, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teigimu, iki šios civilinės bylos, nebuvo nagrinėjamas, nes ieškovė neteikė prašymo organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto, kurio rengimo tikslas ? suformuoti žemės sklypą esamiems statiniams eksploatuoti pagal nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Atsižvelgiant į tai, kad nurodytas procesas pradėtas po ginčo Privalomojo nurodymo surašymo, bylos nagrinėjimo metu, jo eiga neturi įtakos vertinant Privalomojo nurodymo teisėtumą bei pagrįstumą (nors galėtų būti reikšminga sprendžiant dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo būdų parinkimo – apie tai plačiau žr. toliau šiame sprendime).  

30.       Trečia, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti esant saugotiną ieškovės teisėtą lūkestį, dėl kurio atsakovės surašytas Privalomasis nurodymas būtų pripažintas neproporcinga priemone. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad saugotinas teisėtas lūkestis, o ne tik paprasta viltis ar paprastas lūkestis (kurie nesaugotini); teisėtam lūkesčiui konstatuoti gali būti svarbios įvairios aplinkybės, sudarančios pagrindą jam susiformuoti, – teisinis reguliavimas per se (savaime), nuosekli teismų praktika, galutinis administracinis aktas, su valdžios institucijomis sudaromos civilinės sutartys, ilgalaikis valstybės susidariusios situacijos toleravimas, kalbant apie statinius – ar jie buvo pastatyti turint kokių nors teisių į sklypą, kokia jų paskirtis ir pan. Teisėtas lūkestis turi būti konkretesnio pobūdžio negu vien tik viltis ir pagrįstas teisine nuostata arba teisės aktu, turinčiu tvirtą teisinį pagrindą ir įtaką nuosavybės teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-421/2020). Kasacinis teismas yra išskyręs dvi būtinąsias sąlygas pripažinti, kad egzistuoja teisėtas lūkestis ir jis turi būti saugomas – tai valstybės įsipareigojimai (asmuo, kuris remiasi teisėtų lūkesčių pažeidimu, privalo nurodyti atitinkamus valstybės institucijos prisiimtus įsipareigojimus ar patikinimus) ir asmens elgesys (asmuo, kuris remiasi teisėtų lūkesčių pažeidimu, pats turi veikti apdairiai, sąžiningai, remdamasis gera valia) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-421/2020; 2021 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-684/2021). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės būdingas teisinis apibrėžtumas; šių teisinių santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais bei būdais ir yra imperatyvūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2014). Taigi, ieškovės teisė nuomoti valstybinės žemės sklypą degalinės veiklai buvo įgyvendinta ir tai padaryta pagal teisinio reguliavimo teiktas galimybes. Valdžios institucijų veiksmai ir teisinis reglamentavimas nesuponavo teisėto pagrindo išnuomoto valstybei priklausančio žemės sklypo nuomininkei naudoti už suformuoto ir išnuomoto žemės sklypo ribų likusį valstybinės žemės plotą, kartu vien šiuo pagrindu negalėjo sukurti teisėto lūkesčio naudoti šį didesnį žemės sklypą. Ieškovė žinojo, kokio dydžio ir ribų žemės sklypą nuomoja, o ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama naudotis (nuomoti ar kt.) didesniu žemės sklypu tik po to, kai Privalomajame nurodyme išvardinti statiniai jau buvo pastatyti nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos.

31.       Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog šie Privalomajame nurodyme įvardinti objektai buvo pastatyti teisėtai, t. y. nėra nustatyta, kad ieškovė ginčo statinius būtų pastačiusi turėdama valstybinės žemės patikėtinio sutikimą/susitarimą. Ieškovė nepateikia duomenų, kada tiksliai ginčo statiniai pastatyti ir neteikė įrodymų, jog dėl jų pastatymo buvo kreiptasi į kompetentingą instituciją dėl sutikimo gavimo. Byloje taip pat nėra pakankamų duomenų, kad valstybės institucijos žinojo (turėjo žinoti) apie neteisėtai atliktą statinių statybą, turėjo galimybę imtis priemonių galimo neteisėtumo padariniams pašalinti ir to nepadarė, dėl ko ieškovei galėjo susiformuoti lūkestis statinius įteisinti. Pažeidimas dėl savo pobūdžio nėra akivaizdus, todėl apie šių objektų egzistavimą atsakovė ar valstybinės žemės patikėtinis Nacionalinė žemės tarnyba galėjo pagrįstai nežinoti, iki kol buvo atliktas 2017 m. patikrinimas vietoje, po kurio valstybės institucijos elgėsi operatyviai – atsakovė kvietė ieškovę pateikti paaiškinimus dėl valstybinėje žemėje esančių statinių, prašė pateikti statybą leidžiančius dokumentus, taigi ieškovei buvo sudaryta galimybė teikti paaiškinimus ir įrodymus tiek teisme, tiek iki prasidedant teisminiam procesui. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką nėra pagrindo nereagavimą į tam tikrą susidariusią situaciją vertinti kaip jos toleravimą, kai suinteresuotas asmuo apie tokią situaciją apskritai nežino ir dėl pakankamai svarbių priežasčių neturėjo galimybės apie ją sužinoti. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant, ar kompetentingos institucijos nereagavimas į valstybinės žemės neteisėtą naudojimą gali būti vertinamas kaip tokių veiksmų toleravimas, atsižvelgtina į neteisėtų veiksmų mastą ir jų akivaizdumą, institucijos veiksmus po sužinojimo apie teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-169-248/2020; 2021 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-684/2021). Dėl nurodytų priežasčių bylos duomenys nesuponuoja, kad valstybės institucijos (atsakovė) toleravo ieškovės veiksmus, susijusius su Privalomajame nurodyme įvardintais statiniais. Valstybės institucijų prisidėjimas prie ginčo situacijos kilimo nagrinėjamoje byloje nenustatytas. Ieškovei savarankiškai pasirinkus elgesio būdą ir dėl šio pasirinkimo kilus poreikiui šalinti neteisėtos statybos padarinius, valstybės institucijų įsikišimas nelaikytinas užkraunančiu jai pernelyg didelę individualią naštą. Ieškovės lūkesčiai vertintini kaip paprasta viltis, kuriai ginti pagrindo nenustatyta. Teisėtas lūkestis negali būti kildinamas iš neteisėtų asmens veiksmų. Vien aplinkybė, kad šalia neteisėtai rekonstruoto (pastatyto) statinio stovi ieškovei nuosavybės teise priklausantis teisėtai pastatytas statinys, nesukuria pagrindo spręsti, jog neteisėtais veiksmais ieškovė galėjo įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo iki tokių veiksmų atlikimo (Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 18 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-642-945/2021). Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad egzistuoja bent viena iš nurodytų sąlygų, būtinų pripažinti saugotiną ieškovės teisėtą lūkestį.  

32.       Pasisakant dėl ieškovės argumento, kad Privalomuoju nurodymu buvo sukurtos neproporcingos pasekmės, pažymėtina, jog, įvertinusi patikrinimo metu konstatuotas aplinkybes, kitokio sprendimo atsakovė negalėjo priimti. Kita vertus, akcentuotina ir tai, kad ieškovės argumentai, susiję su jos siekiu alternatyviu būdu pašalinti statybos darbų trūkumus (ne nugriaunant darbų rezultatą, bet jį įteisinant), gali būti pagrindu inicijuoti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje aptartą Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimą, bet patys savaime negali būti vertinami kaip patvirtinantys Privalomojo nurodymo neteisėtumą. Be to, privalomieji nurodymai dėl statybos patikrinimo metu nustatytų pažeidimų pašalinimo vykdomi CPK nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 10 dalis). Jeigu neįvykdytas privalomasis nurodymas, kuris pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymą yra vykdomasis dokumentas, taikomos CPK 771 straipsnyje nustatytos priverstinio vykdymo priemonės – antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą ir, jeigu privalomajame nurodyme nenurodytos jo neįvykdymo pasekmės, surašytą aktą perduoda antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui (CPK 771 straipsnio 4 dalis), kuris skolininkui gali skirti baudą. Teismo nutartis skirti skolininkui baudą priimama išnagrinėjus privalomojo nurodymo neįvykdymo aplinkybes ir priežastis. Šioje proceso stadijoje taip pat vertinamos Privalomajame nurodyme nustatytų įpareigojimų nevykdymo priežastys, skolininko veiksmų aktyvumas ir sąžiningumas. Taigi, sąžiningai besielgiančiam statytojui įstatymas suteikia instrumentus įrodyti, kad egzistuoja galimybė neteisėtų veiksmų padarinius pašalinti alternatyviu būdu ir prašyti suteikti papildomo laiko šiam būdui įgyvendinti. Pastebėtina, kad tokią ieškovės teisę pabrėžė ir atsakovė procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžio metu, nurodydama, jog pagrįstai ir teisėtai surašytas Privalomasis nurodymas nepaneigia ieškovės galimybės teisės aktų nustatyta tvarka įteisinti prašomus nugriauti statinius.

33.       Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis nustato skundžiamų teisės aktų panaikinimo pagrindus. Aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Akcentuotina, jog šioje byloje nėra duomenų, kad skundžiamas Privalomasis nurodymas neteisėtas, todėl teisinio pagrindo jo naikinti nėra. Privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus surašytas tinkamai, laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos, neviršijant atsakovei suteiktos kompetencijos ir pagrįstai, nustačius neteisėtą statybą valstybinėje žemėje, todėl ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Dėl termino ieškinio reikalavimams reikšti

34.       Byloje keliamas klausimas dėl to, ar ieškovė nėra praleidusi termino Privalomajam nurodymui ginčyti teisme.

35.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013; kt.).

36.       Ginčo Privalomojo nurodymo surašymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Skundo padavimo teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-822-61/2012).

37.       Nagrinėjamu atveju ginčo Privalomasis nurodymas priimtas 2019 m. rugsėjo 26 d. Ieškovė į teismą su ieškiniu dėl šio nurodymo panaikinimo kreipėsi 2020 m. rugsėjo 4 d.

38.       Ieškovės teigimu, ji nėra praleidusi nurodyto termino privalomajam nurodymui ginčyti, nes nurodymo nebuvo gavusi ir apie jį sužinojo tik 2020 m. liepos 27 d., kai gavo antstolės Astos Stanišauskaitės 2020 m. liepos 22 d. patvarkymą Nr. S020-12668 vykdomojoje byloje Nr. 0177/20/00590 pateikti informaciją apie Privalomajame nurodyme nurodyto išieškotojos atsakovės įpareigojimo skolininkui ieškovei pašalinti savavališkos statybos padarinius tinkamą įvykdymą.

39.       Teismas vertina, kad nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, jog ieškovė nėra praleidusi teisės aktuose nustatyto vieno mėnesio termino Privalomajam nurodymui ginčyti. Iš bylos medžiagos matyti, kad Privalomasis nurodymas laikytinas tinkamai įteiktu ieškovei teisės aktų nustatyta tvarka, t. y., nepavykus šio dokumento įteikti ieškovei statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 123 punkte nustatyta tvarka, vadovaujantis šio reglamento nuostatomis, apie Privalomąjį nurodymą 2019 m. gruodžio 12 d. buvo paskelbta dienraštyje „Vakaro žinios“ bei interneto tinklalapyje www.planuojustatyti.lt. Toks pranešimas teisės aktais pripažįstamas tinkamu, todėl laikytina, jog ieškovė teisės aktų nustatyta tvarka buvo informuota ir nustatytu terminu Privalomojo nurodymo neginčijo. Be to, kaip pagrįstai nurodė atsakovė, net ir laikant, jog ieškovė apie nurodymą sužinojo 2020 m. liepos 27 d. (ar 2020 m. liepos 29 d.), į teismą ji dėl nurodymo ginčijimo kreipėsi tik 2020 m. rugsėjo 4 d., t. y. praleidusi terminą.

40.       Ieškovė prašė atnaujinti ieškinio padavimo terminą, atsižvelgiant į tai, jog byla yra dėl vienos iš svarbiausių – nuosavybės teisės – gynimo. Teismo vertinimu, nurodytas argumentas nėra pakankamas įstatyme nustatytam terminui atnaujinti, nes nepripažintinas svarbiomis priežastimis terminui praleisti. Be to, pirmiau šiame sprendime aptartas ieškovės elgesys pakartotinai kreipiantis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, patvirtina, jog apie susidariusią situaciją ieškovei buvo žinoma seniai, todėl jos elgesys laiku ir tinkamai nepasirūpinus statinių įteisinimu, nelaikytinas atidžiu ir rūpestingu elgesiu naudojantis savo teise.

41.       Apibendrinant konstatuotina, kad ieškovė yra praleidusi terminą kreiptis į teismą dėl Privalomojo nurodymo ginčijimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų 

42.       Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Šiuo atveju, atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo baigtį, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Atsakovė bei tretieji asmenys duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

43.       Šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (21,42 Eur) viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytą minimalią valstybei priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), todėl valstybei iš ieškovės priteistina 21,42 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (CPK 92, 96 straipsniai).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a :

atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Antira“ ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl 2019 m. rugsėjo 26 d. privalomojo nurodymo uždarajai akcinei bendrovei „Antira“ panaikinimo.

Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Antira“ (j. a. k. 110512562) 21,42 Eur (dvidešimt vieną eurą 42 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Sumokėjus, mokėjimo kvitus reikia pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                Rūta Latvelė