(S) Civilinė
byla Nr. 3K-3-586/2007
Procesinio
sprendimo kategorija
34.5
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gruodžio
21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo
Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Antano
Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. G. kasacinį skundą
dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 20 d. sprendimo ir Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
balandžio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. G.
ieškinį atsakovei A. B. dėl palikimo priėmimo teisėtumo, tretieji asmenys:
Kauno apskrities viršininko administracija, Kauno rajono 2-asis notarų biuras.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė nurodė,
kad 1997 m. kovo 17 d. mirė jos tėvas K. S. Ji yra
vienintelė jo pirmos eilės įstatyminė įpėdinė. Ji su teta S. V. tėvą palaidojo
ir iš karto perėmė jo asmeninius daiktus. Kito turto tėvas neturėjo, tačiau jis
buvo padavęs prašymą atkurti jam nuosavybės teises į dalį jo motinos K. S. iki
nacionalizacijos valdytą žemę. Ieškovė rūpinosi nuosavybės teisių į žemę
atkūrimo klausimu. Ji dalyvavo trečiuoju asmeniu civilinėje byloje dėl
nuosavybės valdymo juridinio fakto nustatymo. 2000 m. spalio 27 d. sprendimu
teismas nustatė, kad K. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 3,36 ha
žemės. Po bylos išnagrinėjimo ji padavė prašymą atkurti jai nuosavybės teises į
senelės žemę ir laukė šio prašymo išsprendimo rezultatų. 2006 birželio mėnesį ji
sužinojo, kad K. S. palikimą priėmė jos duktė – atsakovė A. B., kuri yra tik
antros eilės įstatyminė įpėdinė (palikėjo vaikaitė). Atsakovei 2006 m. gegužės
24 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą į K. S.
palikimą – į piniginę kompensaciją už 0,20 ha žemės ir teisę atkurti
nuosavybės teisę į 1,48 ha žemės. Paveldėjimo teisės byla buvo užvesta Kauno
rajono apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 19 d. nutarties pagrindu. Ja buvo
patenkintas atsakovės prašymas atnaujinti praleistą terminą palikimui priimti.
Apie šios civilinės bylos nagrinėjimą ieškovei nebuvo pranešta, ji byloje
nedalyvavo suinteresuotu asmeniu. Atsakovė neteisėtai, pažeidžiant ieškovės
teises, priėmė K. S. palikimą, jai nepagrįstai buvo išduotas paveldėjimo pagal
įstatymą teisės liudijimas.
Ieškovė prašė nepripažinti A. B. įstatymine įpėdine, turinčia teisę į K. S.
palikimą; pripažinti negaliojančiu 2006 m. gegužės 24 d. A. B. išduotą
paveldėjimo teisės liudijimą (registro Nr. 2602).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
sprendimo ir nutarties esmė
Kauno rajono apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 20 d.
sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad K. S. mirė
1997 m. kovo 17 d. Palikėjo mirties dieną ieškovė buvo jo pirmos eilės
įstatyminė įpėdinė (1964 m. CK 573 straipsnio 1dalis), o atsakovė – antros
eilės įstatyminė įpėdinė (1964 m. CK 573 straipsnio 2 dalis). Kauno rajono
apylinkės teismas 2005 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi atnaujino atsakovei
praleistą įstatymo nustatytą terminą K. S. palikimui priimti. Kauno rajono
notaras 2006 m. gegužės 24 d. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą į K. S. turtą
jo vaikaitei – atsakovei.
Teismas
nurodė, kad palikimui priimti įpėdinis turi išreikšti savo valią raštu – per
šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos paduodant pareiškimą dėl
paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo palikimo atsiradimo vietos notarų biurui
arba veiksmais – faktiškai pradedant paveldėtą turtą valdyti. Kilus ginčui dėl
palikimo priėmimo fakto, įpėdinis, kuris nėra raštu išreiškęs savo valios
palikimą priimti, turi įrodyti, kad jis palikimą priėmė faktiškai pradėjęs
paveldėtą turtą valdyti, o šiuos veiksmus atliko per šešis mėnesius nuo
palikimo atsiradimo dienos. Faktišku pradėjimu valdyti paveldimą turtą,
patvirtinančiu CK 587 straipsnio prasme palikimo priėmimą, suprantami bet kokie
įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos
būklės. Ieškovė neįrodinėjo aplinkybės, kad ji per šešis mėnesius nuo palikėjo
mirties priėmė palikimą faktiškai pradėdama jį valdyti (ji tokio reikalavimo
nepareiškė). Liudytoja S. V. parodė, kad ieškovė po tėvo mirties jo daiktų
nepaėmė. Ieškovės pakviesti liudytojai įrodinėjo tą aplinkybę, kad ieškovė savo
dukrą – atsakovę augino, prižiūrėjo. Tačiau esant pareikštiems ieškinio
reikalavimams, šių aplinkybių įrodinėjimas nėra reikšmingas. Teismas konstatavo,
kad ieškinio patenkinimas ieškovei nesukels teisinių pasekmių, nes ji
nepriėmusi palikimo per įstatymu nustatytą terminą, prarado teisę į palikėjo
turtines ir neturtines teises. Paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas antros
eilės įpėdinei atsakovei buvo pagrįstas ir teisėtas.
Teismas taip pat nurodė, kad nėra pagrindo patenkinti ieškinį ir tuo
pagrindu, jog ieškovė nebuvo įtraukta dalyvauti civilinėje byloje pagal
atsakovės pareiškimą dėl termino atnaujinimo palikimui priimti. Teismo nutartis
šioje civilinėje byloje yra įsiteisėjusi ir teismas neturi teisinio pagrindo
jos revizuoti. Teismas pažymėjo, kad priimtas
sprendimas neatima galimybės ieškovei dar kartą kreiptis į teismą dėl jos
teisių pažeidimo ir įrodinėti aplinkybes, susijusias su palikimo priėmimu.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2007 m. balandžio 26 d.
nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo sprendimo išvadomis ir nutartį
priėmė analogiškais motyvais.
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį,
ieškinį patenkinti.
Kasatorės nuomone, teismai pažeidė CPK 2, 5, 159, 185, 263, 265, 270, 320
straipsnių reikalavimus, nes bylą išnagrinėjo vienpusiškai, neišsiaiškino
esminių bylos aplinkybių, dėl to neatskleidė bylos esmės ir neįvykdė
teisingumo. Dėl šių procesinės teisės normų pažeidimų teismai netinkamai taikė
materialines teisės normas, reglamentuojančias palikimo priėmimo teisinius
santykius (1964 m. CK 587 straipsnis, CK 5.50 straipsnis). Skundas grindžiamas
šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį, iš esmės neįvertinęs
ieškovės pateiktų įrodymų, ir sprendimą priėmė formaliais pagrindais. Byloje
neginčijamai nustatyta, kad ieškovė yra vienintelė mirusio tėvo pirmos eilės
įstatyminė įpėdinė; ji palaidojo tėvą ir perėmė jo asmeninius daiktus; ji
vienintelė rūpinosi nuosavybės teisių atkūrimu į jos tėvui priklausančią žemę.
Teismas sprendė, kad ji privalėjo pareikšti byloje papildomą reikalavimą – dėl
palikimo priėmimo faktiškai pradedant paveldimą turtą valdyti nustatymo.
Teismas ieškovės pateiktų įrodymų svarbą siejo ne su reikalavimais pripažinti
palikimo priėmimą neteisėtu ir paveldėjimo teisės liudijimą negaliojančiu, bet
su nepareikštu reikalavimu dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo.
Nors ji ir nepareiškė tokio reikalavimo, tačiau teismas turėjo spręsti
klausimą, ar byloje yra įrodyta, kad ieškovė atliko faktiškus palikimo priėmimo
veiksmus. Būtent tai, kad ieškovė iš karto po tėvo mirties perėmė jo asmeninius
daiktus, rodo, jog ji 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalies prasme priėmė ir visą
kitą tėvo palikimo dalį, t. y. jo teisę atkurti nuosavybės teises į žemę.
Atsakovė, veikdama nesąžiningai, gavo paveldėjimo teisės liudijimą tik į dalį
palikimo (piniginę kompensaciją už 0,20 ha žemės bei teisę į neatkurtą
nuosavybę – 1,48 ha žemės). Toks palikimo priėmimas yra neteisėtas, nes pagal 1964
m. CK 587 straipsnį negalima palikimą priimti iš dalies.
2. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ieškovės
pateiktų įrodymų, neįsigilino į apeliacinio skundo argumentus ir jo iš esmės
neišnagrinėjo.
Kasatorė taip pat pažymėjo, kad po to, kai ši byla buvo išnagrinėta
pirmosios instancijos teisme, ji kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama
nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji priėmė tėvo palikimą faktiškai
pradėdama paveldimą turtą valdyti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai
atmetė jos pareiškimą, nurodydami, kad tol, kol nėra nuginčytas paveldėjimo
teisės liudijimas, ieškovės prašomas nustatyti palikimo priėmimo juridinis
faktas ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatytas. Ši aplinkybė dar
kartą patvirtina, kad teismai neišsprendė ginčo ir neįvykdė teisingumo.
Atsiliepdama į kasacinį skundą atsakovė prašo teismų sprendimą ir nutartį
palikti nepakeistus, skundą atmesti. Jame nurodo, kad teismai pagrįstai ir
teisėtai atmetė ieškinį, nes ieškinio patenkinimas nesukels ieškovei teisinių
pasekmių, nes ji nėra įstatymo nustatyta tvarka priėmusi palikimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a
t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Teisės klausimai, nagrinėjant šią bylą kasacine tvarka, yra palikimo
priėmimo tvarka pagal 1964 m. CK 587 straipsnį ir CPK nuostatų taikymas
nustatinėjant juridinę reikšmę turintį faktą dėl palikimo priėmimo.
Pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalį vienas iš būdų priimti palikimą –
tai faktiškai pradėti paveldimą turtą valdyti. Šis veiksmas turi būti atliktas
per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CK 587 straipsnio 3
dalis), ir jo teisinė reikšmė yra ta, kad jį atlikęs įpėdinis tampa paveldėto
turto savininku nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CK 587 straipsnio 5
dalis, 568 straipsnis). Įstatymo nustatytas šešių mėnesių terminas palikimui
priimti gali būti pratęstas esant 1964 m. CK 588 straipsnyje nurodytoms
sąlygoms, t. y. šis terminas nėra naikinamasis.
Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus,
kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Ar šie veiksmai
atlikti, sprendžiama iš: 1) veiksmų fakto ir 2) veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas
reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima
mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio
atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t.
y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo
teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto
nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio
aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko
save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius,
atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus).
Palikimą sudaro palikėjo turtas, t. y. jo prievolės, teisės ir pareigos.
Jos gali būti materialinio ar procesinio teisinio pobūdžio. Įpėdinis gali
atlikti veiksmus, nukreiptus į palikėjui priklausančių teisių atkūrimą (pvz.,
paduoti pareiškimus atitinkamoms tarnyboms, kreiptis dėl teisių įforminimo,
teikti dokumentus, reikalingus tokioms teisėms įforminti ar įgyvendinti palikėjo
ar savo vardu, užvesti ar dalyvauti bylose, kuriose būtų priimami sprendimai,
turintys reikšmės palikėjo teisių atkūrimui ar įgyvendinimui ir pan.). Įpėdinio
veiksmai taip pat gali būti susiję su procesinio pobūdžio teisėmis (pvz.,
prašymai įtraukti į bylą, kurioje iki mirties dalyvavo palikėjas,
susirašinėjimas su teismu ar dalyvaujančiais byloje asmenimis po palikėjo
mirties ir pan.). Įpėdinio veiksmai, kuriais siekiama įgyvendinti palikėjo materialinio
ar procesinio pobūdžio teises, vertinamas kaip faktinis palikimo priėmimas
(1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis).
Įpėdiniui atlikus faktinius palikimo priėmimo veiksmus, kyla teisinė
pasekmė – jam atsiranda nuosavybės teisė į palikimą (1964 m. CK 587 straipsnio
5 dalis), jis įgyja teisę įforminti nuosavybę įstatymų nustatyta tvarka ir
ginti ją nuo pažeidimų teisme. Nuosavybės teisės į palikimą atsiradimo momentas
neturi būti tapatinamas su nuosavybės teisės į palikimą įforminimu. Minėta, kad
faktiškai priėmęs palikimą įpėdinis tampa paveldėto turto savininku nuo
palikimo atsiradimo dienos, o nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai gali
būti įforminti vėliau. Pagal 1964 m. CK 598, 599 straipsnius nuosavybės teisė į
paveldimą turtą įforminama paveldėjimo teisės liudijimu, kuris išduodamas įpėdiniui
suėjus šešiems mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos. Šiose normose nenustatyta
termino, kada vėliausiai gali būti kreipiamasi dėl paveldėjimo teisės liudijimo
išdavimo, taip pat nenustatyta nuosavybės teisės pasibaigimo ar išnykimo dėl
to, kad nuosavybės teisė per tam tikrą laiką neįforminta. Iš to išplaukia, kad per
šešis mėnesius faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti ir tuo pagrindu
savininku tapęs įpėdinis gali bet kada po šešių mėnesių nuo palikimo atsiradimo
dienos kreiptis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, o šis turi
išduoti įpėdiniui liudijimą, jeigu nėra abejonių dėl faktinio palikimo priėmimo
ir jeigu šio fakto niekas neginčija. Kitais atvejais palikimo priėmimui įforminti
notaras gali neturėti pagrindo, nes jam kelia abejonių faktas arba yra ginčas
dėl fakto. Abi situacijas turi išspręsti teismas. Jis gali nustatyti juridinę
reikšmę turintį faktą dėl palikimo priėmimo pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 8
punktą, jeigu yra sąlygos ypatingosios teisenos tvarka nagrinėti bylą (CPK 445
straipsnis). Jeigu faktinio palikimo priėmimo aplinkybės yra ieškinio, kuriuo
prašoma panaikinti kitam asmeniui išduotą paveldėjimo teisės liudijimą į tą
palikimą, reikalavimo pagrindas, tai jos turi būti ištirtos kaip šio ieškinio
pagrindas. Akivaizdu, kad tokia byla nagrinėjama dalyvaujant konkuruojantiems
įpėdiniams, todėl išnagrinėtoje byloje įsiteisėjęs sprendimas abiem bylos
dalyviams būtų privalomas (CPK18 straipsnis), turėtų res judicata galią
ir ginčas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu naujai negalėtų būti nagrinėjamas,
nes tai turėtų būti traktuojama kaip tapatus ieškinys (CPK 279 straipsnio 4
dalis, 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Priimtas teismo sprendimas būtų vertinamas
ir kaip dokumentas, pašalinantis galimybę nagrinėti faktiško palikimo priėmimo
aplinkybes iš naujo ypatingosios teisenos tvarka (CPK 445 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė yra pirmos, o atsakovė –
antros eilės įstatyminė įpėdinė. Antros eilės įpėdinis šaukiamas paveldėti
pagal įstatymą, jeigu nėra pirmos eilės įpėdinių arba jei šie nepriėmė palikimo
(1964 m. CK 573 straipsnio 2 dalis). Ieškovė ieškinio pagrindu nurodė, kad ji
palikimą priėmė faktiškai pradedama jį valdyti. Ieškinio pagrindą sudarančios
aplinkybės turi būti tinkamai – visapusiškai ir objektyviai - išnagrinėtos.
Teismai, spręsdami, ar pirmos eilės įpėdinė priėmė palikimą ir taip eliminavo
iš paveldėjimo pagal įstatymą antros eilės įpėdinę, turėjo vadovautis 1964 m.
CK 587 straipsnio nuostatomis. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė,
kad ieškovė neįrodinėjo aplinkybės, jog ji per šešis mėnesius nuo palikėjo
mirties priėmė palikimą faktiškai pradedama jį valdyti (nepareiškė tokio
reikalavimo). Iš tokio motyvo matyti, kad teismas reikalauja, jog ieškovė
reikštų materialinį teisinį reikalavimą atsakovei, kad būtų tiriamos tam tikros
bylos aplinkybės. Jau minėta, kad prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį
faktą dėl palikimo priėmimo paduodamas tada, kai įpėdiniui reikia įforminti jo
nuosavybės teisę į paveldėtą turtą. Tokiu atveju yra užvedama byla ypatingosios
teisenos tvarka ir tiriamos aplinkybės, o toks faktas nustatomas konkrečiu
tikslu – paveldėjimui pagal įstatymą įforminti.
Šioje byloje ieškovė nurodė faktines aplinkybes, kurių pagrindu teigė,
kad ji įgyvendino savo kaip pirmos eilės įpėdinės teises ir reikalavo pašalinti
jos, kaip savininkės, teisės pažeidimą: jos manymu, paveldėtas (faktiškai
pradėjus valdyti) turtas buvo įformintas nuosavybės teise atsakovei. Toks
reikalavimas yra savininko ieškinys dėl nuosavybės teisės gynimo, jį pareiškęs
asmuo turi įrodyti aplinkybę, kad jis yra turto savininkas. Minėta, kad
faktiškai priėmęs palikimą asmuo tampa palikimo savininku, nors nėra šios
teisės įforminęs. Reikšdama reikalavimą dėl savininko teisių gynimo, ieškovė
suformulavo ieškinio pagrindą, į kurį įėjo palikimo priėmimo aplinkybių
tyrimas. Atskiro reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą
nereikėjo, nes, ištyrus ieškovės nurodytas aplinkybes, būtų atsakyta, priėmė ji
palikimą ar ne, ar teisėtai buvo šauktas paveldėti antros eilės įpėdinis. Toks
atskiras reikalavimas būtų reikalingas, jeigu ieškovė siektų įforminti savo
nuosavybės teisę, negalėtų faktiško palikimo priėmimo pagrįsti dokumentais ir
reikštų reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o į palikimą
nebūtų įformintas paveldėjimo teisės liudijimas kitam asmeniui, kurį tuo pačiu
pagrindu ieškovė ginčija. Jeigu pirmos eilės įpėdinis buvo faktiškai priėmęs
palikimą, bet jo nebuvo įforminęs – negavo paveldėjimo teisės liudijimo, o
paveldėjimo teisės liudijimą gavo antros eilės įpėdinis, tai pirmos eilės
įpėdinis, pareiškęs reikalavimą dėl paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo ir
teigdamas, kad jis faktiškai priėmė palikimą, turi teisinį interesą ginčyti, jo
manymu, pažeistą teisę ir neprivalo kartu reikšti reikalavimo dėl palikimo
priėmimo fakto nustatymo. Šios faktinės aplinkybės sudaro ieškinio reikalavimo
pagrindą, nes iš jų kildinama nuosavybės teisė į palikimą (CPK 5 straipsnis,
1964 m. CK 587 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas šių nuostatų
nesilaikė, todėl pažeidė procesines bei materialines teises normas. Šis
pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, nes, keliant
papildomas sąlygas, kurių nereikalavo įstatymai, buvo atsisakyta visapusiškai
ištirti ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes.
Apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo
padarytų teisės normų pažeidimų, taip pat pažeidė kitas procesinės teisės
normas. Jo nutarties motyvuose nurodyta, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kad
būtų kreipusi į notarą dėl palikimo priėmimo per šešis mėnesius nuo jo
atsiradimo dienos, arba įstatymo nustatyta tvarka (teismo sprendimu)
nustačiusi juridinę reikšmę turintį faktą, kad priėmė palikimą faktiškai pradėjusi
jį valdyti. Iš šių motyvų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas iš
ieškovės reikalavo dar iki šios bylos atlikti nuosavybės teisės įforminimą arba
faktų patvirtinimą atskiroje byloje ir tik tokiu būdu įrodyti, kad ji tapo
paveldėto turto savininke. Tai neatitinka 1964 m. CK 588, 589 straipsnių
nuostatų dėl asmens teisės be apibrėžto vėliausio termino prašyti įforminti jam
nuosavybės teisę į paveldėtą turtą. Taip pat neatitinka nuostatos, kad asmuo,
teigiantis, kad jis atliko faktinius veiksmus, kurių pagrindu pagal įstatymą jam
atsirado nuosavybės teisė, tai gali patvirtinti tik teismo sprendimu kitoje
byloje, o ne nagrinėti tas pačias aplinkybes šioje byloje ir kartu ginti teises
kaip savininkas. Apeliacinės instancijos teismas reikalavo iš ieškovės tam
tikrų įrodymų – paveldėjimo teisės liudijimo ir teismo sprendimo, priimto iki
ginčo iškėlimo. Paveldėjimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta, kad
paveldėto turto savininkas nuosavybės teisę į paveldėtą turtą ir savininko
titulą ginče dėl kitam asmeniui išduoto paveldėjimo teisės liudijimo
panaikinimo įrodinėtų tam tikros rūšies įrodymais. Taip apeliacinės instancijos
teismas pažeidė įrodymų leistinumo taisykles, susiaurino ieškinio pagrindo nagrinėjimą
ir faktines išvadas padarė nevertindamas visų bylos įrodymų (CPK 177 straipsnio
4 dalis, 185 straipsnis).
Aplinkybės, reikšmingos byloje dėl faktiško priėmimo palikimą valdyti,
yra įpėdinio veiksmai, atlikti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo
dienos. Jos nustatomos ištyrus ir įvertinus visus įrodymus. Byloje nenustatyta,
kada buvo užvesta civilinė byla Nr. 2-12897/2000 dėl juridinę reikšmę turinčio
fakto nustatymo, liko neįvertinti Kauno m. apylinkės teismo 2000 m. spalio 27
d. sprendimo duomenys apie tai, kad ieškovė siekė paveldėti nuosavybės teisę į
K. S. žemę ( b. l. 15). Tai rodo, kad faktinės bylos aplinkybės buvo nustatomos
netiriant visų svarbių aspektų. Be to, ieškovė teismui pateikė rašytinius ir
žodinius paaiškinimus. Tai yra tinkamos įrodinėjimo priemonės. Ji aiškino, kaip
faktiškai palikimą priėmė – perėmė palikėjo asmeninius daiktus, rūpinosi
nuosavybės teisių į žemę atkūrimu, dalyvavo trečiuoju asmeniu byloje dėl
nuosavybės valdymo juridinio fakto nustatymo. Norint pripažinti, jog ieškovė
palikimo nepriėmė, byloje turi būti nustatyta, kad ji neatliko jokių iš šių
veiksmų per šešis mėnesius. Ar ieškovės teikiami įrodymai (jos aiškinimai apie
faktiškai atliktus veiksmus tvarkant palikėjo turtą, rūpinantis jo teisių
įgyvendinimu ir pareigų vykdymu) yra pakankami, turi būti sprendžiama iš įrodymų
visumos: atsakovės aiškinimų, liudytojų parodymų, kitų bylos dokumentų.
Vertinimui gali turėti įtakos asmens aiškinimai ar veiksmai, atlikti ir po šešių
mėnesių nuo palikimo atsiradimo, nes jie gali rodyti asmens elgesio nuoseklumą
ar prieštaringumą. Iš to teismas daro išvadas dėl asmens teikiamų įrodymų
patikimumo, nes teismas gali patikėti aiškinimais, kurie kartu su vėlesniais
veiksmais yra logiški ir nuoseklūs, bet gali atmesti kaip nepatikimus ir
neįrodytus aiškinimus dėl nenuoseklumo - kaip prieštaraujančius vėlesniems
aiškinimams ar veiksmams. Šie argumentai patvirtina, kad teismai neištyrė ir neįvertino
įrodymų visumos, taip pažeidė CPK 185 straipsnį.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė procesinės
ir materialinės teisės normas, o šie pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėtų
teismų procesinių sprendimų priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Bylos
aplinkybėms ištirti reikia surinkti daug naujų įrodymų ir iš naujo nustatyti
teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes, todėl teismų sprendimas ir
nutartis naikintini ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos
teismui (CPK 359 straipsnio 3 dalis, 360 straipsnis).
Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo, tai atsakovės prašymas dėl
bylinėjimosi išlaidų priteisimo bus išspręstas po bylos išnagrinėjimo iš esmės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso
kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno
rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 26 d.
nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Aloyzas Marčiulionis
Algis Norkūnas
Antanas Simniškis