Baudžiamoji byla Nr. 2K-231-489/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30543-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2; 1.2.4.6.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

nuteistajai J. N. Z., jos gynėjui advokatui Remigijui Merkevičiui,

nukentėjusiajam V. Z., jo atstovui advokatui Domantui Skebui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. N. Z. gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario28 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos18 d. nuosprendžiu J. N. Z. išteisinta dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį, esant BK 28 straipsnyje nustatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, ir byla jai nutraukta. Nukentėjusiojo V. Z. prašymas dėl advokato atstovavimo išlaidų atlyginimo netenkintas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 28 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 18 d. nuosprendis ir J. N. Z. nuteista pagal BK 140 straipsnio 2 dalį vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje. Priteista iš J. N. Z. nukentėjusiajam V. Z. 400 Eur patirtoms advokato išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo, jo atstovo ir prokuroro, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       J. N. Z. nuteista už tai, kad smurtaudama nežymiai sužalojo savo šeimos narį, t. y. 2018 m. birželio 26 d. apie 23.15 val. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ne mažiau negu du kartus tyčia įkando savo sutuoktiniui V. Z. į nugaros sritį, rankomis tyčia jį stumdė ir apdraskė nagais, taip padarė nukentėjusiajam kairės alkūnės, kairio riešo, kairės plaštakos, kairės plaštakos I piršto odos nubrozdinimus, nugaros abipusius odos nubrozdinimus su poodinėmis kraujosruvomis, jie sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2.       Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas J. N. Z. pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas jai apkaltinamąjį nuosprendį, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi būtinosios ginties institutu ir J. N. Z. išteisino jai nepadarius nusikalstamos veikos. Šis teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas formaliai nurodė, jog nukentėjusiojo kėsinimasis į išteisintosios sveikatą buvo pavojingas, realus ir akivaizdus, o kadangi viskas vyko greitai, išteisintoji turėjo teisę gintis. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog J. N. Z. būtų sužalojusi V. Z. gindamasi nuo jai gresiančio realaus ir akivaizdaus pavojaus, nenustatyta, kad nukentėjusysis prieš ją tyčia būtų naudojęs ar ketinęs naudoti smurtą ar kitaip jai piktybiškai kenkė bei taip pažeidė baudžiamojo įstatymo saugojamas vertybes, todėl neaišku, nuo kokių veiksmų ji gynėsi. Pati J. N. Z. pripažino, kad įkando nukentėjusiajam, nes norėjo sutrukdyti jam iškviesti policijos pareigūnus. Tai įvyko jau po susistumdymo ant laiptų, taigi ji sutuoktiniui įkando ne siekdama išvengti sužalojimų pavojingų grumtynių įkarštyje. Toks elgesys negali būti pateisinamas būtinąja gintimi. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad J. N. Z., įkąsdama ne mažiau nei du kartus nukentėjusiajam į nugarą bei padarydama kitus sužalojimus, suvokė savo veiksmų neteisėtumą, pavojingumą ir savo elgesiu norėjo sukelti neigiamus padarinius bei suprato, kad dėl tokio jos veikimo nukentėjusiajam bus padaryti sužalojimai, taigi nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarė veikdama tiesiogine tyčia.

III. Kasacinio skundo argumentai

3.       Kasaciniu skundu nuteistosios J. N. Z. gynėjas advokatas R. Merkevičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1.                      Apeliacinės instancijos teismas per siaurai aiškino ir nepagrįstai netaikė BK 28 straipsnio, kartu nepagrįstai pritaikė BK 140 straipsnio 2 dalį. Šis teismas nepagrįstai nepripažino, kad J. N. Z. veikė esant būtinosios ginties situacijai. Kasatorius, aptardamas baudžiamosios teisės doktriną ir kasacinio teismo jurisprudenciją dėl BK 28 straipsnio taikymo, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neįvykdė pareigos tiksliai nustatyti aktualias faktines aplinkybes, atskleisti įvykio eigą ir asmenų vieno prieš kitą atliktus veiksmus, jų kryptingumą, siekius ir chronologiją, išsamiai ir visapusiškai ištirti visą konflikto dinamiką. Apeliacinės instancijos teismo argumentavimas, kodėl šiuo atveju nebuvo būtinosios ginties būklės ar buvo peržengtos jos ribos, yra nenuoseklus, prieštaringas, fragmentiškas ir visiškai neaiškus, loginis šio argumentavimo turinys yra chaotiškas ir painus, neleidžiantis suvokti iš esmės jokių būtinajai ginčiai svarbių faktinių ir teisinių aspektų. Teismas neįvykdė pareigos aiškiai ir tiksliai nustatyti bei vienareikšmiškai teisiškai įvertinti veiksmus, kurie išreiškė kėsinimąsi į kito asmens teises, – iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio neaišku, kokią teisinę reikšmę teismas priskyrė V. Z. atliktiems veiksmams ir kaip juos kvalifikavo. Be to, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio neaišku, ar teismas konstatavo būtinosios ginties nebuvimą, ar būtinosios ginties ribų peržengimą. Skirtingai nei apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas, vertindamas V. Z. veiksmus prieš J. N. Z., pagrįstai rėmėsi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-489/2016, kuri yra aktuali šiai bylai. Šis teismas pagrįstai nurodė, kad įvykio metu V. Z. atlikti veiksmai teisės požiūriu reiškė pavojingą kėsinimąsi į daugybę J. N. Z. ir jos mažamečio sūnaus teisių, ji buvo būtinosios ginties situacijoje ir turėjo teisę šias teises ginti būtinosios ginties tvarka; jos veiksmais, kuriais buvo sužalotas V. Z., nebuvo neleistinai peržengtos būtinosios ginties teisėtumo ir adekvatumo ribos. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino būtinosios ginties esmę, reikšmę ir pasinaudojimo ja sąlygas.

3.2.                      Kasatorius, aptardamas byloje nustatytas aplinkybes, teigia, kad nagrinėjamas įvykis buvo ne atsitiktinumas, o dėsninga V. Z. požiūrio į nuteistąją ir elgesio su ja tąsa, o jo tikslas – santuokos nutraukimas ir turtas, sukurtas santuokos metu. V. Z., nakties metu tik įžengęs pro buto duris, elgėsi savavališkai, nepaisydamas elementaraus padorumo ir ignoruodamas bet kokius buto šeimininkės J. N. Z. prašymus ir reikalavimus, ėmė iš pradžių slapta, po to demonstratyviai mobiliojo ryšio telefonu įrašinėti nuteistosios elgesį, emocijas, pasakytus žodžius. Nuteistajai nelauktas ir nepageidaujamas nukentėjusiojo įėjimas į butą, kuris teisės požiūriu buvo tik nuteistosios, o ne bendras su nukentėjusiuoju, ir iš jo neišėjimas aiškiai ir kategoriškai to prašant ir reikalaujant buvo pavojingas, realus ir akivaizdus V. Z. kėsinimasis į nuteistosios būsto neliečiamumą, jos privatumą, taip pat nuteistosios ir jos mažamečio sūnaus poilsį bei ramybę nakties metu. Taigi J. N. Z. turėjo teisę šias savo ir mažamečio sūnaus konstitucines teises ginti ir saugoti fizine jėga būtinosios ginties tvarka. Tuo tarpu V. Z. ne tik pažeidė J. N. Z. būsto neliečiamumą, privatumą, jos ir mažamečio sūnaus teisę į poilsį ir ramybę nakties metu, bet ir galimai sąmoningai išprovokavo konfliktą, grumtynes, jų metu sužalojo nuteistąją – išmušė jai tris priekinius dantis bei padarė kitus kūno sužalojimus. Tai, kad nuteistoji du kartus įkando V. Z. į nugarą, buvo iš anksto neapgalvota, neplanuota, jai pačiai netikėta, nesąmoninga ir nevalinga reakcija į dantų išmušimą, į tai, kad V. Z. skambina ir kviečia policijos pareigūnus, kurių pasirodymas bute sukels paniką, emocinę kančią ir didelius dvasinius išgyvenimus jos mažamečiam sūnui, į tai, kad V. Z. ir toliau jai sudavinėjo stiprius smūgius alkūnėmis ir kojomis į įvairias kūno vietas, tuo metu tikintis, jog šis veiksmas privers nukentėjusįjį nustoti smurtauti, pažeidinėti jos privatumą ir ramybę, atsitokėti, pagalvoti apie sūnų ir nedelsiant pasišalinti iš buto. Šioje būtinosios ginties situacijoje J. N. Z. pasirinktas savo ir mažamečio sūnaus teisių gynimo būdas – nenaudojant jokios priemonės, galinčios sukelti grėsmę sukurti sunkius neigiamus padarinius V. Z. sveikatai, nukentėjusiojo sveikatai iš esmės nepavojingo fizinio skausmo sukėlimas įkandant jam į nugarą du kartus – buvo visiškai adekvatus besitęsiančiam ir naujam nukentėjusiojo kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, taip pat buvo būtinas ir pakankamas tam, kad V. Z. liautųsi fiziškai ir psichiškai smurtavęs ir pažeidinėjęs nuteistosios teises, todėl nereiškia būtinosios ginties ribų peržengimo.

3.3.                      Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. V. Z. nėra J. N. Z. artimas giminaitis, be to, įvykio metu nebuvo nuteistosios šeimos narys BK 248 straipsnio 2 dalies prasme, nes nors formaliai buvo nuteistosios sutuoktinis, daugiau nei metus nebegyveno su nuteistąja, buvo sukūręs ir vystė nuolatinius santykius su kita moterimi. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje šių argumentų neanalizavo, neįvertino bei dėl jų nepasisakė ir J. N. Z. veiksmus nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

3.4.                      Apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) įtvirtintus procesinio įrodinėjimo ir procesinės formos reikalavimus, tai sutrukdė šiam teismui išsamiai, objektyviai, sąžiningai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti joje teisingą teismo baigiamąjį aktą. Šis teismas esmingai pažeidė BPK 331 straipsnio 1 ir 2 dalis, nes nuosprendyje aiškiai ir tiksliai nenurodė, kokias faktines aplinkybes jis pats nustatė, reikšmingas faktines aplinkybes aprašė dviprasmiškai ir prieštaringai (vienur jas tvirtino, kitur neigė), taip atėmė galimybę suvokti, kodėl tam tikras elgesys teisiškai kvalifikuojamas kaip nusikalstamas; faktinėmis aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir jų teisinio kvalifikavimo.

3.5.                      Apeliacinės instancijos teismas taip pat esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes neištyrė, neįvertino, nuosprendyje neaprašė ir neaptarė šių byloje esančių įrodymų, reikšmingų bylai išspręsti teisingai: 2018 m. birželio 27 d. ir 2018 m. liepos 3 d. specialisto išvadų dėl J. N. Z. padarytų kūno sužalojimų; teismo medicinos eksperto M. J. P. paaiškinimų, patvirtinančių, kad trys priekiniai dantys nuteistajai buvo išmušti (nuskelti) pašalinio žmogaus veiksmais; liudytojų R. A., D. M., G. J. parodymų, patvirtinančių, kad iki įvykio nuteistoji nebuvo sumušta, neturėjo jokių kraujosruvų ar sužalojimų ir su sveikais, nenuskeltais priekiniais dantimis; V. Z. parodymų, kad prieš vidurnaktį atvykdamas į butą telefonu trumpai kalbėjo su nuteistąja, ir jo pateiktos 2018 m. birželio 30 d. sąskaitos išklotinės, iš kurios matyti, kad iš tiesų prieš ateidamas į butą V. Z. skambino ir kalbėjosi su I. T.; J. N. Z., V. Z. ir kitų byloje apklaustų asmenų parodymų, sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių ir ją patvirtinančios teismo nutarties, iš kurių matyti, kad tariamas V. Z. rūpestis mažamečiu vaiku nebuvo nuoširdus ir tikras, buvo tik pretekstas atvykti į butą, išprovokuoti eilinį konfliktą ir jį užfiksuoti iš anksto pasirengta įrašymo priemone; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-243-873/2017, kuriame nurodyta, kad šeiminį konfliktą, kuriame V. Z. apkaltino J. N. Z. tėvų valdžios panaudojimu priešingai vaiko interesams, iš tiesų inicijavo pats V. Z.. Apeliacinės instancijos teismas atliko fragmentinį, nevisapusišką ir neišsamų teisminį tyrimą, byloje esančius įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito, pažeidė reikalavimą faktus konstatuoti remiantis įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais, padarė esminių klaidų, vertindamas byloje esančių įrodymų turinį. Šis teismas ignoravo byloje esančių įrodymų visumą ir pats išgalvojo 2018 m. birželio 28 d. specialisto išvadoje nurodytų V. Z. kūno sužalojimų atsiradimo priežastį ir mechanizmą, kurie itin svarbūs galutiniam bylos rezultatui. Faktinė situacija, kurią nuosprendyje įteisino apeliacinės instancijos teismas, prieštarauja byloje esančių įrodymų visumai, yra nenuosekli, prieštaringa, nelogiška, negyvenimiška, turi daugybę nesuprantamų ar nepaaiškinamų spragų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, nuosprendį pagrindė įrodymų visuma, sudarančia loginę įrodinėjimo grandinę ir patikimai atskleidžiančią įvykio priežastis, eigą, atliktus veiksmus, veikusių asmenų tikslus, faktiniais ir teisiniais argumentais išsamiai motyvavo, kodėl nesivadovavo tais bylos įrodymais, kurie neatitinka teismo vidinio įsitikinimo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas neišdėstė teisinių argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytus faktus, atliktą įrodymų tyrimą ir teisines išvadas, padarytas įvertinus ištirtų įrodymų visumą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.       Nuteistosios gynėjo advokato R. Merkevičiaus kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų

5.       Kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes neaptarė dalies bylos duomenų, netinkamai ir nevisapusiškai vertino atskirus įrodymus (nuteistosios, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, specialistų išvadas ir pan.), o priimtas nuosprendis neatitinka BPK 331 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytų reikalavimų.

6.       Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Taigi nuteistosios gynėjo kasacinio skundo argumentai, kuriais remiantis prašoma, atsižvelgiant į atskiras nustatytas ar savaip interpretuojamas ir kitaip subjektyviai vaizdžiai apibūdinamas bylos aplinkybes, daryti kitokias išvadas dėl teismo išvadų atitikties bylos aplinkybėms, šioje nutartyje teisėjų kolegijos nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

7.       BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015 ir kt.).

8.       Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu pagal skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo taisyklių nesilaikymo, tokio pobūdžio esminių pažeidimų nenustatyta. Apygardos teismas pakankamai išsamiai vertino bylos įrodymus, jų pagrindu nustatė faktines aplinkybes dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymo nukentėjusiajam V. Z.. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 14 punkte nurodyta, kokiais konkrečiais bylos duomenimis konstatuota, kad būtent J. N. Z. savo tyčiniais veiksmais nežymiai sutrikdė V. Z. sveikatą.

9.       Nors šis teismas įrodymų tyrimo neatliko ir kasatoriaus nurodytų bylos duomenų atskirai nevertino, tačiau tai nelaikytina esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavo, kad J. N. Z. dviejų dantų lūžio ir vieno nuskėlimo tiesioginės priežasties (pačiai kandant į kito žmogaus nugarą ar dėl suduoto smūgio) pagal byloje surinktą, teismų patikrintą ir įvertintą medžiagą vienareikšmiškai negalima nustatyti. Beje, ši aplinkybė pirmosios instancijos teisme taip pat nebuvo aiškiai nustatyta ir nebuvo kokretizuota, kokiais veiksmais tris J. N. Z. dantis sužalojo V. Z.. Todėl pagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad J. N. Z. patirto sužalojimo baudžiamasis teisinis įvertinimas atliekamas ne šiame, o kitame ikiteisminiame tyrime.

10.       Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio turinys ir forma neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo keliamiems reikalavimams. Nuosprendyje įrodyta pripažintos nusikalstamų veikų aplinkybės yra išdėstytos, įrodymai, kuriais grindžiamos šio teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nurodyti (BPK 331 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Taip pat išdėstyti ir suprantami motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas paneigė apskųstame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytą būtinosios ginties situaciją (BPK 331 straipsnio 2 dalis).

11.       Pagal BPK 331 straipsnio, reglamentuojančio naujo apkaltinamojo nuosprendžio turinį, taisykles šiuo atveju priimdamas naują sprendimą (apkaltinamąjį nuosprendį) apeliacinės instancijos teismas nurodo šio teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas asmenį, kuriam byla nutraukta, pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Šiuo atveju teismas nuosprendyje išdėstė pakankamai motyvuotas išvadas, kodėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir priimamas apkaltinamasis nuosprendis.

12.       Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir grįsdamas jais savo sprendimą, nepadarė kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų.

Dėl būtinosios ginties situacijos

13.       Kasaciniame skunde, neneigiant nukentėjusiojo V. Z. nežymaus sužalojimo fakto, tvirtinama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino BK 28 straipsnio nuostatas, nes nuteistoji J. N. Z. sužalojo nukentėjusįjį veikdama būtinosios ginties sąlygomis, ji turėjo teisę ginti savo būsto neliečiamybę ir asmens privatumą. Būtent šiuo aspektu žemesniųjų teismų yra padarytos priešingos išvados.

14.       Pirmosios instancijos teismas J. N. Z. bylą nutraukė, padaręs išvadą, kad egzistuoja baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, nustatyta BK 28 straipsnio 2 dalyje, – būtinoji gintis. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 11–12 punktuose paneigė šią baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę ir nustatė, kad nuteistosios veiksmai turi visus nusikalstamos veikos, nurodytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymius.

15.       BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Todėl didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012, 2K-141/2015, 2K-78-489/2016).

16.       Vertinant, ar kūno sužalojimo kitam asmeniui metu egzistavo būtinosios ginties situacija, pirmiausiai būtina išsiaiškinti: ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; kūno sužalojimų padarymo mechanizmą; besiginančio kaltės formą ir rūšį; taip pat būtina patikrinti, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą.

17.       Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas aptartus požymius, pagrįstai pabrėžė, kad pradėtas ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis yra viena iš būtinų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų, ir išdėstė aiškias išvadas, kodėl tokio pobūdžio kėsinimasis V. Z. veiksmuose nenustatytas. Ši teismo išvada dėl būtinosios ginties nebuvimo pagrįsta byloje surinktų įrodymų visumos įvertinimu, apeliacinės instancijos teismui nustačius įvykio eigą, V. Z. veiksmų priežastis (atskirai gyvenantis nukentėjusysis įvykio dieną vėlai vakare atėjo į nuteistosios namus įsitikinti su ja gyvenančio mažamečio sūnaus saugumu, tačiau elgėsi provokuojančiai, siekė iššaukti konfliktą), J. N. Z. būseną bei jos įtakotas reakcijas (moteriai nustatytas 1,04 promilės girtumas, padarytų sužalojimų neneigė), ilgalaikę konfliktinę situaciją tarp besiskiriančių sutuoktinių bei konkretaus konflikto įvykio metu priežastis (liepiamas palikti mobiliojo ryšio telefoną ir nedaryti įrašų, bute vykusį pokalbį slapčia įrašinėjo, vėliau žodinis konfliktas peraugo į fizinį kontaktą). Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė atitinkančią bylos medžiagą bei gyvenimišką situaciją išvadą, kad prieš nukentėjusiojo sužalojimo padarymą jokie tyčiniai pavojingi veiksmai prieš J. N. Z. nebuvo atliekami, nukentėjusysis buvo nusisukęs ir bandė iškviesti policiją, abipusės grumtynės nevyko. Taigi teismas nenustatė, kad nukentėjusysis būtų atlikęs kokius nors veiksmus, keliančius nuteistosios sveikatai, gyvybei ar turtui tiesioginę, realią ir akivaizdžią grėsmę, dėl kurios jai būtų reikėję gintis pačiai ar ginti kitus asmenis. Priešingai, pati nuteistoji, būdama neblaivi, pasižymėjo impulsyviu elgesiu, stumdė nukentėjusįjį, bandė atimti iš jo telefoną.

18.       Nėra pagrindo šiuo atveju teigti, kad nukentėjusiojo veiksmais buvo pažeista ir J. N. Z. teisė į būsto neliečiamybę, jos ir jos vaiko teisė į ramų, netrukdomą naudojimąsi būstu, nes ji pati į butą įleido V. Z., o jos vėliau panaudota gynyba nuo privatumo pažeidimo šiam įrašinėjant slapta nuteistosios pokalbį akivaizdžiai nereikalavo tokio smurtinio elgesio, koks byloje nustatytas. Iš tiesų apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nukentėjusiojo veiksmai (atvykimas vėlų vakarą, pokalbio įrašinėjimas) buvo provokuojantys konfliktą ir kartu galėjo būti trikdantys ir nuteistajai nemalonūs (atsižvelgiant į ankstesnius konfliktiškus abipusius santykius), tačiau padarė pagrįstą išvadą, kad tokie nukentėjusiojo veiksmai nesukėlė realaus pavojaus aptariamiems teisiniams gėriams, todėl nepateisina nuteistosios elgesio padarant jam nustatytus sužalojimus.

19.       Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teisingai nurodyta, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta ir jokia būtinosios ginties provokacija – t. y. kai asmuo tyčia provokuoja kito asmens pavojingo kėsinimosi veiksmus, vėliau siekdamas tariamos gynybos pretekstu padaryti žalą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-489/2016, kurioje išdėstytais atskirais aiškinimais šis teismas rėmėsi, nagrinėjamoje byloje nelaikytina precedentu, nes šios bylos (beje, čia nustatytomis aplinkybėmis abi konfliktuojančios pusės neveikė būtinosios ginties sąlygomis) aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Daug artimesnė nagrinėjamai bylai pagal panašias faktines aplinkybes ir teisės taikymą yra kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-788/2017, kurioje yra pateikti vertinimai, į kokias aplinkybes atsižvelgtina taikant baudžiamąjį įstatymą, kai esant įtemptiems tarpusavio santykiams fiziškai stipresnis vyras sąmoningai provokuoja konfliktą su moterimi jos gyvenamojoje vietoje ir patiria nežymius sužalojimus.

Dėl BK 140 straipsnio ir 248 straipsnio 2 dalies taikymo

20.       Kasaciniame skunde taip pat ginčijamas nuteistosios J. N. Z. veikos kvalifikavimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį teigiant, kad nukentėjusysis V. Z. nebuvo nuteistosios šeimos narys BK 248 straipsnio 2 dalies prasme. Šie kasacinio skundo argumentai pagrįsti bylos medžiaga.

21.       Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta kvalifikuota tyčinio fizinio skausmo sukėlimo ir tyčinio nežymaus sveikatos sutrikdymo sudėtis, baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad tyčia nežymiai buvo sužalotas būtent kaltininkės šeimos narys.

22.       Šeimos nario sąvoka pateikta BK 248 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

23.       Šiuo atveju nustatant, kad tyčia nežymiai sužalotas būtent nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymo kaltininkės šeimos narys, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 15 punkte išdėstyti tik formalūs, nepagrįsti visapusiška nagrinėjamos bylos medžiagos analize motyvai, kodėl V. Z. laikytinas J. N. Z. šeimos nariu. Vien aplinkybės, kad veika buvo padaryta nuteistajai ir nukentėjusiajam tebesant susituokus, o konfliktas tarp vyro ir moters kilo dėl šeiminių aplinkybių, nesudaro pagrindo manyti, kad tarp šių asmenų buvo susiklostę tikri šeimos narių santykiai, kokius apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė šeimos doktrina, BK 248 straipsnio 2 dalies nuostatos ir jų taikymo praktika.

24.       Išsamų šeimos sampratos išaiškinimą Konstitucinis Teismas pateikė 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodydamas, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Sprendžiant apie šeimos santykių buvimą reikia vertinti tų santykių turinį ir atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus spręsti dėl šeimos santykių fakto. Svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų vieno kitam prisiėmimą, o vien tik faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas daryti besąlygiškos išvados, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos (partnerystės), t. y. sugyventinių santykiai. Taigi reikia atidžiai vertinti visumą tų aplinkybių, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų vieno į kitą požiūrį ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant šeimos būdingų santykių turinį atitinkančius santykius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-487/2013).

25.       Byloje nustatyta, kad, vykstant skyrybų procesui, sutuoktiniai V. Z. ir J. N. Z. įvykio metu kartu negyveno, juos siejo konfliktiški santykiai. Byloje esančiame 2019 m. kovo 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje dėl V. Z. ir J. N. Z. santuokos nutraukimo (1 t., b. l. 76–81) aiškiai konstatuota, kad šių asmenų santuoka buvo faktiškai suirusi, jie netvarkė bendro ūkio, negyveno santuokinio gyvenimo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, pasiremdamas Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatomis, nekreipė dėmesio į tai, kad pagal teismų praktikos išaiškinimus sprendžiant dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį minėtame įstatyme įtvirtintos sąvokos netaikomos, nes jos neatitinka BK 248 straipsnyje nurodytų artimojo giminaičio bei šeimos nario sąvokų, kuriomis remiamasi bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-77-942/2017).

26.       Taigi pagrįstai kasaciniame skunde atkreiptas dėmesys į tai, kad, kvalifikuodamas veiką pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje visų byloje nustatytų faktų neanalizavo ir neteisingai nustatė, kad nežymus sveikatos sutrikdymo sukėlimas buvo padarytas J. N. Z. šeimos nariui.

27.       Esant netinkamai pritaikytam baudžiamajam įstatymui (veika kvalifikuota ne pagal tą BK atitinkamo straipsnio dalį), J. N. Z. veika iš BK 140 straipsnio 2 dalies perkvalifikuotina į šio straipsnio 1 dalį (BPK 369 straipsnio1 dalies 1 punktas, 2 dalis).

Dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo

28.       Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas J. N. Z. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, pritaikius BK 37 straipsnį.

29.       Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017).

30.       Pažymėtina, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos vykstant konfliktiniam santuokos nutraukimo procesui, kuriame yra nesutariama dėl esminių klausimų, be kita ko, ir susijusių su vaikais, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus. Šios aplinkybės tampa svarbios teismui sprendžiant dėl nusikalstamos veikos pavojingumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017).

31.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. Z., būdamas pakankamai fiziškai stiprus asmuo, būdamas blaivus, įvykio metu konfliktavo su fiziškai silpnesne, emocijų nesuvaldžiusia, neadekvačiai į situaciją sureagavusia neblaivia moterimi, jos gyvenamoje vietoje provokuodamas ją. Veika objektyviai pasireiškė nežymaus sužalojimo padarymu dviejų asmenų tarpusavio konflikto, peraugusio į fizinį susitumdymą, kurio metu sužalojimus patyrė tiek nukentėjusysis, tiek ir nuteistoji, metu. Nuteistajai konstatuoti trijų dantų lūžimai ir kiti sužalojimai veide, krūtinėje, rankose ir kojose (1 t., b. l. 76–80). Sužalojimai nukentėjusiajam padaryti ne gyvybiškai svarbiose kūno vietose, rimčiausias jų padarytas nugaroje, jis pasireiškė odos nubrozdinimais su poodinėmis kraujosruvomis. Kita dalis sužalojimų – smulkūs, nes padaryti tik kairės alkūnės, kairio riešo, kairės plaštakos, kairės plaštakos I piršto odos nubrozdinimai. Dėl patirtų sužalojimų V. Z. medicinos pagalbos nesikreipė, po įvykio kviestą greitąją medicinos pagalbą atšaukė, skundėsi tik skausmu nugaros srityje. Nukentėjusiajam V. Z. 2020 m. balandžio 3 d. prokuroro T. Danylos nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-30540-18 buvo nutrauktas dėl to, kad nenustatyta tyčia nežymiai sužaloti nuteistąją.

32.       Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir argumentus, darytina išvada, kad J. N. Z. padaryta veika tiek pagal objektyviųjų (nežymaus sužalojimo pobūdis ir padariniai), tiek pagal subjektyviųjų požymių (staiga kilusi tyčia esant provokuojančiam elgesiui) turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas. Todėl J. N. Z. atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo BK 37 straipsnio pagrindu, neskiriant jai BK 67 straipsnio 2 dalyje nustatytų baudžiamojo poveikio priemonių.

Dėl proceso išlaidų

33.       Nukentėjusiojo atstovas taip pat prašo priteisti iš J. N. Z. jo atstovaujamajam 250 Eur už advokato pagalbą kasacinės instancijos teisme ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus.

34.       BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

35.       BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tik pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš tokio kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019).

36.       Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje priėmus procesinį sprendimą atleisti J. N. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir procesą nutraukti, nukentėjusiojo atstovo prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo BPK VIII skyriaus numatyta tvarka negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 28 d. nuosprendį pakeisti.

J. N. Z. nusikalstamą veiką iš BK 140 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį ir, pritaikius BK 37 straipsnį, ją atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Baudžiamąją bylą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį J. N. Z. nutraukti.

        Kitos Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 28 d. nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai                                                Alvydas Pikelis

                                                Rima Ažubalytė

                                                Tomas Šeškauskas