Civilinė byla Nr.e2-15683-727/2023

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10763-2023-3

Procesinio sprendimo kategorija: 1.3.2.1.; 1.3.4.1.5.2.1.9.; 1.3.5.9.; 3.5.6.5.

 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Natalija Daškovienė,

sekretoriaujant Monikai Šulcaitei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Altis EU“ atstovui advokato padėjėjui Evaldui Malinovskiui,

atsakovui A. P.,

vertėjai Olgai Gumuliauskienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę (darbo) bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Altis EU“ ieškinį atsakovui A. P. dėl reikalavimo priteisti su darbo santykiais susijusias išmokas pripažinimo neteisėtu.

Teismas

nustatė:

darbuotojas A. P. 2023 m. gegužės 23 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisiją (toliau – DGK arba komisija), prašydamas išieškoti iš darbdavio uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Altis EU“ darbo užmokestį už 2023 m. balandžio, kovo mėnesius bei priteisti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2022 m. kovo 22 d. iki 2023 m. balandžio 26 d.

DGK 2023 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. DGKS-3452, darbo byloje Nr. APS-131-10407/2023, darbuotojo prašymą tenkino, priteisė jo naudai iš darbdavio UAB „Altis EU“ 122,21 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį už 2023 m. kovo mėn. ir 264,84 Eur (neatskaičius mokesčių) už 2023 m. balandžio mėn. bei 311,20 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.

UAB „Altis EU“ (toliau – ir ieškovė, darbdavys, įmonė), nesutikdama su DGK sprendimu, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo atmesti atsakovo A. P. (toliau – ir atsakovas, darbuotojas) reikalavimus  priteisti su darbo santykiais susijusias išmokas priteistas DGK.

Nurodė, kad ieškovė 2022 m. kovo 21 d. sudarė su atsakovu neterminuotą darbo sutartį Nr. DS-2022/05 (toliau – ir darbo sutartis), pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti betonuotoju. Ieškovė darbo sutarties 1.3 punktu įsipareigojo atsakovui mokėti 1 258 Eur (neatskaičius mokesčių) mėnesinį atlyginimą. 2023 m. gegužės 9 d. darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta šalių susitarimu. Darbo sutarčiai pasibaigus ieškovė išmokėjo atsakovui visas su darbo santykiais susijusias išmokas. Atsakovo atleidimo dieną buvo susidariusi 205,49 Eur darbo užmokesčio permoka, t. y. ieškovė buvo išmokėjusi atsakovui daugiau darbo užmokesčio, negu jam buvo priskaičiuota išmokėti. Darbo santykių metu atsakovui buvo priskaičiuota išmokėti 9 119,02 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio, o faktiškai buvo išmokėta 9 324,51 Eur. Pažymėjo, kad ieškovė darbo santykių metu mokėjo atsakovui priedą už darbo pobūdį lauko sąlygomis. Iš viso atsakovui buvo pervesta 4 498,14 Eur priedo už darbo pobūdį lauko sąlygomis. Pasak ieškovės, atsakovo atleidimo dieną ieškovė nebuvo skolinga atsakovui, o priešingai, atskaičius ieškovės paskaičiuotą darbo užmokestį už 2023 m. balandžio mėn. ir priemoką už nepanaudotas kasmetines atostogas atsakovas liko skolingas ieškovei 205,49 Eur. Pažymėjo, kad ieškovė susidariusios 205,49 Eur dydžio permokos iš atsakovo neprašė ir neprašo gražinti. Papildomai nurodė, kad atsakovas, sudaręs darbo sutartį, žinojo, kad jam darbo užmokestis mokamas vieną kartą per mėnesį, tačiau darbo santykių pradžioje nuolat kreipdavosi į ieškovę, prašydamas jam darbo užmokestį išmokėti avansu. Darbdavys tam neprieštaravo ir nuolat išmokėdavo atitinkamas sumas kaip darbo užmokesčio avansą, ir darbuotojas, gaudamas pinigus, negalėjo to nežinoti, nes mokėjimų paskirtis buvo nurodyta konkrečiai ir aiškiai. Atsakovas neginčijo jam apskaičiuotų ir pervedamų sumų, su jomis sutiko, suprato jų turinį ir paskirtį. Dėl nurodyto ieškovė teigia, kad pagal šalių sudarytą darbo sutartį ji su atsakovu atsiskaitė visiškai.

Parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovės atstovas teismo buvo įpareigotas pateikti papildomus rašytinius įrodymus dėl darbdavio įvykdytos pareigos tinkamai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Šiuose rašytiniuose paaiškinimuose ieškovė nurodė, kad atsakovui buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita. Nurodė, kad 2023 m. balandžio mėnesį darbuotojų brigada, įskaitant ir atsakovą, atlikdami darbus padarė darbo broką, kuris buvo pasiūlytas ištaisyti, tačiau darbuotojai nesutiko to padaryti ir po 2023 m. balandžio 24 d. sudaryto susitarimo dėl darbo santykių nutraukimo į darbą neatvyko, tame tarpe ir atsakovas. Broką taisė kita brigada darbdavio sąskaita, jokios išskaitos iš darbuotojų, tame tarpe ir atsakovo, nebuvo daromos.

Teisminio nagrinėjimo metu ieškovės atstovas palaikė ieškinio reikalavimus. Papildomai paaiškino, kad nesutinka su DGK sprendimu visiškai, bei pažymėjo, kad DGK sprendime nurodytos su darbo užmokesčiu ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas sumos yra neteisingai apskaičiuotas. Už 2023 m. kovo mėn. atskaičius mokesčius nuo 873,04 Eur turėtų būti 528,19 Eur, o ne 650,40 Eur kaip nurodyta DGK;  už 2023 m. balandžio mėn. atskaičius mokesčius nuo 264,84 Eur turėtų būti 160,23 Eur, o ne 216,41 Eur kaip nurodyta DGK; bei kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas 188,28 Eur. Netesybų nėra pagrindo priteisti, kadangi su atsakovu buvo atsiskaityta tinkamai. Ieškovė įvykdė DGK sprendimą ir pervedė atsakovui 470,72 Eur. Paaiškino, kad 2023 m. balandžio 24 d. šalių susitarimu dėl darbo santykių pabaigos buvo numatyta darbo santykių pabaiga, kurią šalys pasirašydamos patvirtino, kad jokių pretenzijų darbuotojas darbdaviui neturės ir su juo atsiskaityta tinkamai paskutinę darbo santykių dieną. Paaiškino, kad ieškovės įmonėje prašymai dėl avanso mokėjimų, kurių atsakovas prašė ne kartą, ar dėl darbuotojams suteikiamų kasmetinių atostogų nebuvo fiksuojami raštu, bei darbdavys dėl to nepriimdavo įsakymų, įmonėje buvo taikoma tokia praktika, kad visi susitarimai vykdavo žodžiu. 

Atsakovas atsiliepimo į pareikštą ieškinį nepateikė, tačiau teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Paaiškino, kad 2023 m. kovo mėnesį ieškovo vadovo nurodymu praktiškai visiems brigados darbuotojams buvo nurodyta imti neapmokamas atostogas, tačiau prašymai nebuvo rašomi. Nurodė, kad tikslių datų, kuriomis buvo neapmokamuose atostogose, nepamena, tačiau prisimena, kad išvyko iš šalies tuo laikotarpiu ir grįžo į Lietuvą 2023 m. balandžio 6 d. ar 7 d., tiksliai pasakyti negalėjo. Paaiškino, kad grįžęs vienai dienai nuvažiavo į Elektrėnus pateikti dokumentus dėl įdarbinimo pas kitą darbdavį. Kol buvo neapmokamose atostogose, brigada, su kuria dirbo, nutarė teikti prašymus dėl išėjimo iš darbo. Po neapmokamų atostogų pas ieškovą dirbo dar 4 dienas. Pas darbdavį paskutinė darbo diena buvo 2023 m. balandžio 24 d. Šią dieną į objektą, kuriame dirbo,  ryte atvyko ieškovės vadovo pavaduotojas, kuris buvo labai nepatenkintas dėl to, kad visa brigada nusprendė išeiti pas kitą darbdavį, sakė, kad šis objektas labai nuostolingas, ir jei nenorima tęsti darbo toliau, reikės atidirbti iki savaitės pabaigos ir penktadienį visi galės važiuoti namo. Paaiškino, kad tą pačią dieną apie 17 val. vakare atvyko ieškovės vadovo partneris ir pasakė, kad visi ankstesni susitarimai su įmonės vadovu atšaukiami, t. y. paskutinė darbo diena numatoma šiandien, o ne penktadienį, bei padavė tuščias, nepasirašytas ir be datų formas dėl atleidimo iš darbo šalių susitarimu. Atsakovo teigimu, pasirašydamas šią sutartį iš jos turinio suprato, kad su atsakovu bus atsiskaityta už darbą atleidimo dieną. Taip pat tame blanke buvo nurodyta, kad už darbdavio duomenų atskleidimą darbuotojams bus skirta 1 000 Eur bauda, tačiau už kokių duomenų atskleidimą, atsakovas negalėjo paaiškinti. Ieškovės atstovas darbuotojams dar pasakė, kad kas pasirašys susitarimą, galės parašyti prašymą dėl nepamokamų atostogų suteikimo, o kas nepasirašys, bus atleistas pagal straipsnį už pravaikštas ir jiems nebus pratęstas leidimas gyventi Lietuvoje. Visi pasirašė susitarimą, nes priešingu atveju bijojo prarasti leidimą gyventi Lietuvoje, kur planavo dirbti, o pakartotinai kreiptis dėl leidimo išdavimo naujai būtų sudėtinga, kadangi atsakovas yra iš priešiškos Lietuvai šalies. Pasak atsakovo, jis neturėjo pasirinkimo nepasirašyti. Atsakovas tą pačią dieną parašė prašymą dėl neapmokamų atostogų suteikimo nuo 2023 m. balandžio 25 d., o 26 d. gavo leidimą įsidarbinti pas kitą darbdavį. Laikotarpiu, kuomet buvo darbo santykiuose su ieškove, kasmetinių apmokamų atostogų nėra naudojęs, tačiau pagal darbdavio pažymas buvo įformintas apmokamų atostogų laikotarpis. Paaiškino, kad kiekvieną dieną dirbo po 10 val., vienos valandos darbo įkainis pagal žodinį susitarimą buvo 7 Eur, mėnesio gale skaičiuodavo darbo valandas ir daugindavo, ir darbdavys per 3 pavedimus išmokėdavo atlyginimus. Paaiškino, kad darbdavio pažymose apie darbo užmokestį ir išdirbtas valandas nurodyti visiškai kitokie duomenys, nei iš tikrųjų buvo. Atsakovo teigimu, jis pasirašė darbo sutartį, nors matė, kad jos sąlygos neatitiko faktinio susitarimo dėl apmokėjimo turinio. Teigė, kad darbo sutartyje numatyta darbo užmokesčio sumą jį kaip ir tenkino. Sutiko su DGK sprendime nurodytais paskaičiavimais. Paaiškino, kad darbdavio pažymoje avansas, kaip darbuotojo skola, fiksuotas nepagrįstai. Nurodė, taip pat, kad avanso prašė tik vieną kartą, viskas vykdavo žodžiu, jokių rašytinių prašymų nerašė, darbdavys dėl to įsakymų taip pat nerengdavo.

Ieškinys atmestinas.

Byloje kyla ginčas dėl atsiskaitymo su darbuotoju tinkamumo. Darbuotojas byloje įrodinėja, jog darbdavys liko skolingas jam dalį darbo užmokesčio už 2023 m. kovo ir balandžio mėnesius ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Darbdavys gi teigia, kad su darbuotoju yra pilnai ir visiškai atsiskaityta jo atleidimo iš darbo dieną.

Susipažinęs su bylos medžiaga, teismas nerado pagrindų ir teisinių prielaidų pritarti ieškovės byloje išsakytai pozicijai, todėl jos reikalavimus atmeta dėl žemiau išdėstyto.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 214 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, darbdavys privalo įrodinėti tam tikras ginčui išspręsti svarbias aplinkybes ir pateikti įrodymus, jeigu jis juos turi arba jie jam lengviau prieinami. DK 146 straipsnio 1 dalis nustato, kad darbo užmokestis darbuotojui mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu darbuotojas prašo, – kartą per mėnesį. Bet kuriuo atveju už darbą per kalendorinį mėnesį negali būti atsiskaitoma vėliau negu per dešimt darbo dienų nuo jo pabaigos, jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip. DK 146 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama darbdavio pareiga užtikrinti tinkamą darbo santykių pasibaigimo įforminimą ir atsiskaitymą su darbuotoju jo atleidimo dieną nebent atleidimo dieną yra susitarta kitais. DK 148 straipsnyje reglamentuojama darbdavio pareiga tvarkyti informaciją apie darbuotojo darbo užmokestį ir dirbtą laiką.

Nurodytos nuostatos lemia darbdavio pareigą užtikrinti tokius faktus (atsiskaitymą su darbuotoju ir kt.) patvirtinančių duomenų pakankamumą, tokius duomenis turi sudaryti ir turėti darbdavys, jie jam lengviau prieinami, tinkamai vesti darbo laiko režimo apskaitą, tinkamai tvarkyti buhalterinius duomenis, neiškraipant faktinės situacijos ir susitarimo esmės ir turinio. Esant darbdavio ir darbuotojo ginčui dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų sumokėjimo fakto, vadovaujantis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsniu ir DK 214 straipsnio 3 dalimi, darbdavys privalo įrodyti, jog tinkamai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju.

Taigi tinkamo atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju įrodinėjimo našta tenka darbdaviui.

Darbo ginčo teisiniame santykyje darbuotojas yra silpnesnė ginčo šalis, todėl visos abejonės aiškinamos jo naudai (DK 6 straipsnio 2 dalis; Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimo byloje C-684/16 41 p.). Šiuo atveju svarbu akcentuoti ir tai, kad nagrinėjamo ginčo atveju tokia šalimi yra užsienio pilietis, nemokantis lietuvių kalbos, nežinantis nacionalinės teisės specifikos ir pan., kas jo, kaip darbuotojo, pažeidžiamumą, teismo manymu, sustiprina dar labiau.

Teismas, susipažinęs su nagrinėjamoje byloje esančiais rašytiniais įrodymais, daro išvadą, kad darbdavys savo reikalavimų pagrįstumo neįrodė ir DGK konstatuoto darbo užmokesčio dalies ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas nesumokėjimo aplinkybės nenuginčijo.

Byloje nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2022 m. kovo 21 d. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. DS-2022/05 (toliau – Darbo sutartis), kurios pagrindu atsakovas buvo įdarbintas betonuotojo pareigose. Ši darbo sutartis įsigaliojo ir darbuotojas pradėjo dirbti nuo 2022 m. kovo 22 d. Darbo sutarties 1.3. punktu darbdavys įsipareigojo darbuotojui mokėti 1 258 Eur mėnesinį darbo užmokestį. Iš 4 punkto nustatyta, kad darbo laiko norma pagal patvirtintą darbo grafiką, negali viršyti 52 val. per savaitę, t. y. darbuotojui taikoma suminė darbo laiko apskaita, apskaitinis laikotarpis – 1 mėnuo. Darbuotojas sutiko dirbti pagal suminę darbo laiko apskaitą, įskaitant darbą šeštadienį ir sekmadienį ir švenčių dienomis pagal darbdavio patvirtinta grafiką. 

2023 m. balandžio 24 d. šalys pasirašė susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo. Šio susitarimo 1.2. punkte nurodyta, kad darbo sutartis nutraukiama nuo 2023 m. gegužės 9 d. ir ši diena laikoma paskutine darbuotojo darbo diena. Be kita ko, šio susitarimo 2 punkte aptartos darbuotojams išmokėtos sumos ir atsiskaitymai. 2.1. punkte nurodyta, kad iki darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu iki šios sutarties sudarymo darbuotojui mokėtina pinigų suma apima: 2.2.1. priskaičiuotas atlyginimas už paskutinį darbo bendrovėje mėnesį iki darbo sutarties nutraukimo, įskaitant mokesčius ir įmokas; 2.1.2. darbuotojui mokėtina kompensacija už nepanaudotas atostogas yra atskaičius mokesčius ir įmokas; 2.2. Šalys patvirtina, kad sutarties 2.1. nurodytos sumos buvo išmokėtos darbuotojui šios sutarties pasirašymo dieną, pervedant darbuotojui.

Aptariant aukščiau išdėstytas sąlygas akivaizdu, kad jokios piniginės sumos priklausančios darbuotojui išmokėti nebuvo įrašytos šiame šalių pasirašytame susitarime ir nėra jokia forma konstatuotos. Taip pat šio susitarimo 4.1 punkte nurodyta, kad darbuotojas patvirtina, kad jis gavo atlyginimą, mokėtiną už paskutinį jo darbo bendrovėje mėnesį iki darbo sutarties nutraukimo, taip pat kompensaciją už nepanaudotas atostogas atskaičius mokesčius. Kaip nurodė atsakovas teisminio nagrinėjimo metu, ieškovės direktoriaus pavaduotojas atvykęs į darbo objektą visiems darbuotojams davė pasirašyti šiuos darbo sutarties nutraukimo susitarimus, kurie buvę be datos bei ieškovės vadovo parašo, nurodydamas, kad kas pasirašys susitarimą, galės parašyti prašymą dėl nepamokamų atostogų suteikimo, o kas nepasirašys bus atleistas pagal straipsnį už pravaikštas ir nebus pratęstas leidimas gyventi Lietuvoje. Netikėti darbuotoju nėra pagrindo, kadangi šio susitarimo sąlygos, nenurodant darbuotojui priklausančių su jo darbo santykių pabaiga priklausančių sumų išmokėjimo, be kita ko, ir grasinant darbuotojui viena iš turimo socialinio pažeidžiamumo sąlygų, prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, laikytina darbdavio piktnaudžiavimu ir darbuotojo teisių pažeidimu.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad 2023 m. gegužės 8 d. ieškovės įsakymu Nr. P- /23 atsakovas buvo atleistas nuo 2023 m. gegužės 9 d. Darbdavys atleidimo dieną nekonstatavo jokio išmokėjimui tenkančių sumų dydžio, nefiksavo galimų permokų ir pan. Iš į bylą pateikto banko sąskaitos išrašo nustatyta, kad paskutinis pervedimo nurodymas atsakovui yra atliktas 2023 m. balandžio 14 d., atsakovui buvo pervesta 528,19 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodyta darbo užmokestis 2023 03. Daugiau jokių piniginių pervedimų atsakovui ieškovė neatliko. Be kita ko, į bylą pateikta 2023 m. birželio 8 d. darbo užmokesčio vidurkio pažyma, kurioje nurodyta darbuotojui priskaičiuota atostogų kompensacijos suma 311,20 Eur. Ši pažyma suformuota, jau praėjus kuriam laikui nuo darbo santykių pabaigos. Duomenų, kad ši, paties darbdavio paskaičiuota ir nurodyta suma, būtų atsakovui pervesta darbo sutarties nutraukimo momentu ar vėliau, nėra.

Iš byloje esančio Šiaulių banko sąskaitos išrašo nustatyta, kad ieškovė atsakovui mokėjo tokia tvarka ir tokias pinigų sumas: 2022 m. balandžio 19 d. – 308,69 Eur; 2022 m. balandžio 19 d. – 228,73 Eur; 2022 m. gegužės 2 d. – 849,90 Eur; 2022 m. gegužės 2 d. – 629 Eur; 2022 m. gegužės 26 d. – 600 Eur; 2022 m. birželio 3 d. – 647,80 Eur; 2022 m. birželio 3 d. – 600,41 Eur; 2022 m. liepos 4 d. – 399,58 Eur, 2022 m. liepos 4 d. – 239,62 Eur; 2022 m. rugpjūčio 10 d. – 200 Eur; 2022 m. rugsėjo 13 d. – 617,38 Eur; 2022 m. rugsėjo 16 d. – 457,45 Eur; 2022 m. spalio 12 d. – 848,90 Eur; 2022 m. spalio 12 d. – 569 Eur; 2022 m. lapkričio 10 d. – 848,90 Eur; 2022 m. lapkričio 18 d. – 100 Eur; 2022 m. lapkričio 22 d. – 529 Eur; 2022 m. lapkričio 23 d. – 127 Eur; 2022 m. gruodžio 21 d. – 818,16 Eur; 2022 m. gruodžio 21 d. – 377,40 Eur; 2022 m. gruodžio 23 d. – 380 Eur; 2023 m. sausio 26 d. – 761,07 Eur; 2023 m. sausio 27 d. – 215,66 Eur; 2023 m. vasario 15 d. – 781,85 Eur; 2023 m. vasario 28 d. – 274,47 Eur; 2023 m. kovo 15 d. – 761,09 Eur; 2023 m. kovo 27 d. – 377,40 Eur; 2023 m. balandžio 14 d. – 528,19 Eur. 

Ieškovė teigė, kad nuolat išmokėdavo atsakovui atitinkamas sumas kaip darbo užmokesčio avansą bei priedą už darbo pobūdį lauko sąlygomis (nors apmokėjimas lauko sąlygomis bei avanso apmokėjimas nebuvo aptartas darbo sutartyje), todėl pasak ieškovės, atleidimo dieną suskaičiavus visas permokas, ieškovė neliko skolinga atsakovui, o priešingai atsakovas liko skolingas ieškovui. Su tuo nesutiktina.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas argumentavo, kad permoka susidarė išmokant darbuotojui avansą, kuris pagal darbo sutartį jam nepriklauso. Ši ieškovės pateikta argumentacija teisiniu aspektui visiškai neteisinga. Avansas darbuotojui gali būti mokamas jam to paprašius. Ir tai buvo daroma, pati ieškovė to neginčijo. Ieškovė mokamų avansų sumos konkrečiai ir aiškiai nėra įvardžiusi ir nėra tiksliai nurodžiusi, todėl nėra aišku, kokia išmokėtų sumų dalis tenka avansui. Bet kuriuo atveju, permoka iš sumokėto avanso susidaryti negali, nes, minėta, už mėnesį paskaičiuoto, darbuotojui tenkančio ir jam išmokėto darbo užmokesčio tiksli apskaita turi būti nurodoma kito mėnesio finansinėje atskaitomybėje. Šios pareigos darbdavys neatliko. Darbdavys atleidimo momentu turėjo tiksliai ir aiškiai apspręsti mokėtinų ir išmokėtų sumų dydžius, konstatuoti tikslias sumas, galimas permokas, nurodyti darbuotojui tenkančios kompensacijos už nepanaudotas atostogas sumą ir pan., padaryti galutinį atsiskaitymą. To jis taip pat nepadarė.

Iš nurodytų virš darbdavio atliktų pavedimų ir kitų byloje turimų rašytinių duomenų akivaizdu, kad darbdavys nepaisė darbo sutartimi sulygto darbo užmokesčio mokėjimo, sumas išmokėdavo be aiškaus pagrindimo, nenurodydamas mokėjimo tikslo. Sutiktina su darbuotojo teiginiais, jog darbdavys po darbuotojo atleidimo, jau jam pasikreipus į DGK, paskirstė darbo valandas pagal darbo sutartyje nurodytą 1 258 Eur darbo užmokestį.

Bylos duomenimis nustatyta, kad į bylą pateikti 2 darbdavio darbo užmokesčio žiniaraščiai. Iš pirmo darbdavio pateikto darbo užmokesčio žiniaraščio (Tabelio Nr. 6) nustatyta, kad darbuotojui buvo pervedamas toks darbo užmokestis: 2022 m. kovo mėnesį – 308,69 Eur; 2022 m. balandžio mėnesį – 848,90 Eur; 2022 m. gegužės mėnesį – 1 247,80 Eur; 2022 m. birželio mėnesį – 399,58 Eur; 2022 m. liepos mėnesį – 0 Eur; 2022 m. rugpjūčio mėnesį – 617,38 Eur; 2022 m. rugsėjo mėnesį – 848,90 Eur; 2022 m. spalio mėnesį – 848,90 Eur; 2022 m. lapkričio mėnesį – 550,78 Eur. Šiame darbdavio žiniaraštyje fiksuotas atleidimo iš darbo faktas, nurodyta atleidimo iš darbo data 2022 m. lapkričio 21 d. Iš antro darbdavio į bylą pateikto darbo užmokesčio žiniaraščio (Tabelio Nr. 44) nustatyta, kad priėmimo į darbą data 2022 m. lapkričio 22 d. ir toliau atitinkamai mokėtinas toks darbo užmokestis: už 2022 m. lapkričio mėnesį – 267,38 Eur; 2022 m. gruodžio mėnesį – 761,07 Eur; 2023 m. sausio mėnesį – 781,85 Eur; 2023 m. vasario mėnesį – 761,09 Eur; 2023 m. kovo mėnesį – 528,19 Eur; 2023 m. balandžio mėnesį – 0,00 Eur; 2023 m. gegužės mėnesį – 00,00 Eur. Šiame darbdavio žiniaraštyje fiksuotas atleidimo iš darbo faktas, nurodyta atleidimo iš darbo data 2023 m. gegužės 9 d. Šie darbdavio pateikti žiniaraščiai prieštarauja, byloje pateiktiems bankinių pavedimų nurodymams, iš kurių aiškiai matyti, kad paskutinis pervedimo nurodymas atsakovui buvo atliktas 2023 m. balandžio 14 d. Tokie nenuoseklūs ieškovės veiksmai, netvarkingai tvarkomi ir apskaitomi įmonės darbuotojų darbo užmokesčio žiniaraščiai, netinkamai vedama darbo laiko apskaita ir kitos virš minėtos aplinkybės, esant akivaizdžioms ir nepašalintoms abejonėms, vertinamos darbuotojo naudai.

Bylos duomenimis nustatyta, kad po 2023 m. balandžio 24 d. pasirašyto tarp šalių susitarimo dėl darbo santykių nutraukimo, atsakovas pateikė prašymą, kurio data 2023 m. balandžio 24 d. dėl neapmokamų atostogų suteikimo nuo 2023 m. balandžio 25 d. iki 2023 m. gegužės 25 d. Byloje nepateiktas darbdavio įsakymas, kuriuo darbuotojas būtų išleistas šių neapmokamų atostogų, darbdavio žiniaraščiuose nėra fiksuotas neapmokamų atostogų faktas. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai rodo priešingai, jog pateiktas atsakovo prašymas yra be jokių datų, nuo kada iki kada prašomos atostogos, teismo posėdžio metu atsakovas pats nurodė, kad ketino imti atostogas gegužės mėnesį. Akivaizdu, jog darbdavio įmonėje yra susiklosčiusi tokia praktika, kuomet darbuotojams duodami dokumentai pasirašyti, kurie yra be datų ir vadovų parašų, o vėliau, tikėtina, naudojami pagal poreikį ir situaciją.

Ieškovė nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad tinkamai atsiskaitė su darbuotoju išmokant atsakovui su darbo teisiniais santykiais susijusias sumas jo atleidimo dieną. Pareiga tinkamai tvarkyti įmonės dokumentus, tame tarpe ir finansinius, kyla pačiam darbdaviui, o ginčo situacijoje dėl virš išdėstytų faktinių aplinkybių pakankamai aišku, kad ieškovė, kaip darbdavys, jai kylančios šios pareigos tinkamai nevykdė, todėl jai tenka visa galima to pasekmių neigiama rizika.

Teismo vertinimu nėra abejonių dėl DGK 2023 m. birželio 19 d. priimto sprendimo Nr. DGKS-3452, darbo byloje Nr. APS-131-10407/2023, kuriuo darbuotojo naudai išieškotas 122,21 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestis už 2023 m. kovo mėn., 264,84 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestis už 2023 m. balandžio mėn. bei 311,20 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas.

Į bylą pateiktas bankinio pavedimo nurodymas Nr. 0704113555178, atliktas 2023 m. liepos 4 d.,  patvirtina faktą, kad ieškovė įvykdė DGK sprendimą. Darbuotojas jo įvykdymo fakto neginčijo. Todėl atsižvelgiant į šią aplinkybę, sprendimu nustačius darbdaviui tenkančios pareigos tinkamai atsiskaityti su darbuotoju neįvykdymą ir dėl to atmestu ieškinį, yra suformuota sprendimo rezoliucinė dalis.

Išsprendus šį ginčą dėl darbo teisės iš esmės, darbo ginčų komisijos priimtas sprendimas darbo byloje pripažįstamas netekusiu galios (DK 231 straipsnio 7 dalis).

Ieškinį atmetus, ieškovė neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovas duomenų apie patirtas išlaidas nepateikė.

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos byloje sudaro 19,92 Eur, kurios ieškinį atmetus išieškotinos iš ieškovės valstybės naudai (CPK 96 str. 1 d., 92 str., 88 str. 1 d. 3 p.).

Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 str., 263-265 str., 268-270 str., 279 str., 282-283 str., 307 str., Lietuvos Respublikos darbo kodekso

n u s p r e n d ž i a:

ieškinį atmesti.

Pripažinti, kad ieškovė nebuvo tinkamai atsiskaičiusi su darbuotoju jo atleidimo dieną.

Išieškoti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Altis EU“, j. a. k. 305720617, atsakovo A. P., gim. (duomenys neskelbtini)  122,21 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį už 2023 m. kovo mėn., 264,84 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2023 m. balandžio mėn. bei 311,20 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.

Pripažinti, kad įsiskolinimo suma šio teismo sprendimo priėmimo momentu yra padengta, todėl pagrindo priverstiniam sprendimo vykdymui šioje dalyje nėra.

Šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2023 m. birželio 19 d. sprendimą darbo byloje Nr. APS-131-10407/2023 pripažinti netekusiu galios.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Altis EU“ , j. a. k. 305720617, 19,92 Eur (devyniolika eurų ir 92 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų byloje siuntimu, valstybės naudai. Išlaidos turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, įmokos kodas 5662, teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                                                    Natalija Daškovienė