Pranešėjas Artūras Pažarskis                   Baudžiamoji byla Nr. 1A-234-648/2013

Teisėjas Tadeušas Volkovskis                          Teisminio proceso Nr. 1-57-1-01268-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija:

1.1.7.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.6.2.;

1.1.8.7.9.; 1.2.26.2.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. kovo 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Lauretos Ulbienės ir Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,

sekretoriaujant Irmai Znatavičiūtei,

dalyvaujant prokurorui Kazimierui Poplovuchinui,

nuteistojo G. G. gynėjui advokatui Anton Kviatkovski,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo G. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams ir 2 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 2, 7, 8 ir 9 d., 64 str. 1 ir 2 d., G. G. paskirta laisvės atėmimo bausmė iš pradžių subendrinta visiško bausmių sudėjimo būdu su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 24 d. nuosprendžiu paskirta bauda, o po to pridėta Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 17 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės neatlikta visa dalis ir G. G. paskirtos galutinės subendrintos bausmės - laisvės atėmimas 1 metams ir 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, bei 50 MGL (6 500 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 9 d., G. G. į paskirtos bausmės laiką įskaityta pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 17 d. nuosprendį paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikta visa dalis ir laikino sulaikymo laikas nuo 2010 m. gruodžio 8 d. iki 2010 m. gruodžio 9 d.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

nustatė:

G. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. už tai, kad jis 2011-06-13, apie 18.30 val., Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje, t. y. daugiabučio namo kieme, sukėlė konfliktą su nukentėjusiąja R. A., girdint pašaliniams asmenims plūdo R. A. necenzūriniais žodžiais, įžūliai prie jos kibo, po to tęsdamas nusikalstamus veiksmus grasino susidoroti kirviu, įžūliai veikdamas demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Nuteistasis G. G. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-12-12 nuosprendį: 1) perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. į 284 str. 2 d.; 2) vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 54 str., 59 str. 1 d. 2 p., 61 str. 4 d., paskirti jam naują bausmę; 3) paskirtą naują bausmę iš dalies sudėti ar visiškai sudėti, jei būtų paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-10-17 nuosprendžiu paskirta bausme; 4) paskirtą subendrintą bausmę visiškai sudėti su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008-07-24 nuosprendžiu paskirta 50 MGL (6 500 Lt) dydžio bauda; 5) į bausmės laiką įskaityti atliktą bausmės dalį pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-10-17 nuosprendį ir laikiną sulaikymą nuo 2010-12-08 iki 2010-12-09.

Nurodo, kad teismas, pripažindamas jį kaltu dėl Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo, nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios R. A. parodymais, nes jie buvo nenuoseklūs. Iš pradžių nukentėjusioji parodė, kad apeliantas, kuris buvo neblaivus, išvadino ją necenzūriniais žodžiais kitų kaimynų akivaizdoje, tuo tarpu teisiamajame posėdyje papildė savo parodymus jau teigdama, kad nuteistasis, nuėjęs namo, atbėgo su kirviu, šis buvo visai netoli nuo jos, bandė užsimoti kirviu ir tada jo motina L. G. atėmė kirvį. Pažymi, kad šių aplinkybių nepatvirtino nei apeliantas, nei kuris nors liudytojas, apklaustas baudžiamojoje byloje. R. A. nurodė, kad konfliktą matė liudytojos S. T. vyras, kita vertus, ši liudytoja nurodė R. A. vyrą, kaip mačiusį konfliktą. Baudžiamojoje byloje nenustatytas joks vyras, matęs konfliktą, jis taip pat nebuvo apklaustas. Minėtos aplinkybės patvirtina, jog jo atžvilgiu buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kadangi jo nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 2 d., nes kirvis nebuvo panaudotas nukentėjusiosios atžvilgiu. Be to, pasak G. G., kai jis nešėsi kirvį iš namų, jo motina pasivijusi paėmė kirvį. Nurodo, kad nebuvo atliekamas apelianto parodymų patikrinimas vietoje, todėl teismui nebuvo aišku, kurioje vietoje iš jo buvo paimtas kirvis, taip pat ar nukentėjusioji matė jo turėtą kirvį.

Nuteistojo manymu, teismas, skirdamas jam laisvės atėmimo bausmę, laikėsi nuostatos, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-10-17 nuosprendžiu jis buvo pripažintas recidyvistu. Teigia, kad jis praeityje nebuvo pripažintas recidyvistu, o iš skundžiamo nuosprendžio įžanginės dalies nėra matyti tokio teismų priimto sprendimo.

G. G. teigimu, teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.). Nurodo, kad jis prisipažino dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos ir nuoširdžiai gailisi nuo pat pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu, be to, jis atsiprašė nukentėjusiosios. Teismas nepagrįstai nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog jis padarė nusikalstamą veiką būdamas neblaivus (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 9 p.), nes baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų (alkotesterio kvito ir kt.), patvirtinančių šią aplinkybę. Tokia nepašalinta abejonė turėtų būti aiškinama jo naudai.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad prokuroras siūlė paskirti jam 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, todėl nuteistajam neaišku, kuo remiantis teismas paskyrė jam didesnę laisvės atėmimo bausmę.

Nukentėjusiosios R. A. atstovas advokatas V. Buslovičius atsikirtimuose į apeliacinį skundą prašo atmesti nuteistojo G. G. apeliacinį skundą.

Nurodo, kad apeliaciniame skunde pateikiama faktinių aplinkybių analizė yra interpretuojama laikantis nuteistojo gynybinės pozicijos ir jo nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis dėl nustatytų faktinių aplinkybių, jo veiksmų teisinio vertinimo bei neteisingai paskirtos bausmės yra iš esmės deklaratyvus. Apeliantas sureikšmino ir nurodė tik jo versiją atitinkančius duomenis iš esmės nevertindamas tų baudžiamojoje byloje esančių įrodymų, kurių visuma sudarė pagrindą pripažinti jį kaltu dėl Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo.

Pasak nukentėjusiosios atstovo, teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, kurių pagrindu priėmė motyvuotą nuosprendį. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra jokio pagrindo pripažinti G. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. Apeliantui paskirta bausmė tinkamai individualizuota ir nėra aiškiai per griežta.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras - apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo G. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia nuteistasis, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.

G. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., kuri numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, taip pat teigia, kad jo veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos BK 284 str. 2 d. įtvirtintą baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 2 d., baudžiamoji atsakomybė atsiranda tam, kas viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad atribojant nusikaltimo sudėtį nuo baudžiamojo nusižengimo, esminis skirtumas yra tai, kad Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, o Lietuvos Respublikos BK 284 str. 2 d. – formalioji. Jeigu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 2 d. visuomenės rimtis ar tvarka tik trikdoma, tai pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. – ji sutrikdoma (atsiranda padariniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-34/2008, 2K-397/2005).

Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-369/2012, 2K-429/2012). Būtent įžūlus elgesys, kaip Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo būdas, buvo inkriminuotas G. G..

Nukentėjusioji R. A. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad inkriminuotu laiku ir vietoje ji su savo dukra išėjo į kiemą. Nukentėjusioji žiūrėjo, kaip jos vaikas žaidžia. G. G. pradėjo ją įžeidinėti, priekaištavo jai. Pasakius, kad jei apeliantui nepatinka, tai jis gali išeiti iš kiemo, G. G. pasakė, kad neišeis, ir pradėjo vartoti keiksmažodžius. Jo pasakyti žodžiai buvo įžeidžiantys. R. A. neiškęsdama taip pat jam atsakė keiksmažodžiais. Koridoriuje, katilinėje, buvo S. T. vyras V. T.. Šis atėjo ir kelis kartus trenkė G. G.. Po to apeliantas nubėgo namo, atbėgo su kirviu. R. A. paėmė vaiką ant rankų. G. G. jau buvo netoli nuo jos, bandė užsimoti ir tada jo motina atėmė kirvį. S. T. užsirakino namuose, nes bijojo, kad jai ir jos vaikui gali kilti pavojus. Nukentėjusioji bijojo dėl G. G. veiksmų. Jeigu apelianto motina būtų jo nesustabdžiusi, baisu prognozuoti, kas būtų atsitikę. R. A. manymu, G. G. nebuvo labai girtas, gal truputį išgėręs. Įvykio dieną buvo sutrikdytas jų poilsis ir ramus laiko leidimas, vaikai buvo labai išsigandę, nukentėjusiosios dukra verkė (b.l. 141). Nukentėjusioji nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes tiek 2011-07-12 protokole-pareiškime ir 2011-06-15 pareiškime, tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 1-3, 19-20). Liudytoja S. T. teisiamajame posėdyje parodė, kad G. G., vartodamas keiksmažodžius, įžeidinėjo R. A., liudytojos vyras V. T., neiškentęs tokio apelianto elgesio, sudavė pastarajam. G. G. išėjo sakydamas, jog tai atsilieps jos vyrui, po ko S. T. pamatė, kad nuteistasis atbėgo su kirviu. Liudytoja nepastebėjo, ar G. G. mojavo kirviu, nes ji išsigando ir uždarė namų duris siekdama apsaugoti save ir vaiką. S. T. taip pat matė, kad apeliantui iš paskos bėgo jo motina, norėdama nuraminti jį. Pasak liudytojos, dėl G. G. veiksmų ji buvo priversta nutraukti savo poilsį. S. T. taip pat parodė, kad tuo metu, kai ji matė su kirviu einantį G. G., R. A. stovėjo prie namo (b.l. 139-140). Liudytoja S. T. ikiteisminio tyrimo metu davė iš esmės tokius pačius parodymus (b.l. 22-24). Pats G. G. teisiamojo posėdžio metu neneigė, kad po jam suduotų smūgių jis buvo paėmęs kirvį, tačiau nurodė, jog negrasino kirviu susidoroti su nukentėjusiąja. Kai jis išėjo su kirviu, atstumas iki kiemo buvo gal keturi metrai, netoli matomoje vietoje. Apeliantas, laikydamas kirvį, nespėjo kaimynams nieko pasakyti. Žmonės galėjo bijoti, kai jis laikė kirvį ir ėjo kaimynų link. Pasak G. G., jis paėmė kirvį, kad kaimynas nemuštų jo, apeliantas norėjo tik pagąsdinti kaimyną. Motinos paprašytas, jis atidavė kirvį (b.l. 125). Liudytoja L. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji pastebėjo, jog jos sūnus išbėgo iš namų su kirviu. Liudytoja pradėjo rėkti ant jo, pavijo ir paėmė kirvį. Liudytoja išsigando, kad jos sūnus taip bėga. L. G. negirdėjo, kas vyko iki tol, kol pamatė apeliantą su kirviu (b.l. 140).

Įvertinus visus anksčiau aptartus įrodymus, darytina išvada, kad G. G. pagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. Nustatyta, kad konfliktas kilo tarp G. G. ir R. A., kai nuteistasis be jokios svarbios priežasties pradėjo įžeidinėti nukentėjusiąją vartodamas necenzūrinius žodžius. Dėl tokio elgesio S. T. vyras V. T. sudavė kelis kartus G. G.. Netrukus apeliantas, pasiėmęs iš savo namų kirvį, grįžo į kiemą, bėgo kaimynų link ir, būdamas netoli nuo R. A., bandė užsimoti kirviu, tačiau jo motina atėmė kirvį. Priešingai nei teigia apeliantas, nukentėjusioji viso proceso metu iš esmės nuosekliai parodė dėl G. G. veiksmų su kirviu. Nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių pagrindų, dėl kurių nukentėjusioji būtų suinteresuota duoti melagingus parodymus ar nepagrįstai apkalbėti apeliantą, todėl jos parodymai laikytini patikimais. Liudytoja S. T. nematė, jog apeliantas artinosi su kirviu prie nukentėjusiosios, dėl objektyvios priežasties, nes ji, išsigandusi G. G. pasirodymo kieme su kirviu, užsidarė namuose. Tiek R. A., tiek S. T. teisiamajame posėdyje parodė, kad jų abiejų vyrai girdėjo, jog G. G. įžeidinėjo nukentėjusiąją necenzūriniais žodžiais. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju buvo apklaustas S. T. vyras V. T. (b.l. 26-27), kita vertus, nagrinėjant baudžiamąją bylą teisiamajame posėdyje buvo gautas prašymas, kuriame nurodyta, kad V. T. negalės dalyvauti teisiamajame posėdyje, nes jis yra tolimųjų reisų vairuotojas ir teisiamojo posėdžio dieną yra išvykęs (b.l. 135). Teisiamojo posėdžio metu atsižvelgiant į visų proceso dalyvių nuomonę, buvo nuspręsta neapklausti liudytojo V. T. (b.l. 141-142). Tai, kad baudžiamojo proceso metu nebuvo apklaustas R. A. vyras, nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiosios ir liudytojos S. T. duotais parodymais. Pažymėtina, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, t. y. jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-114/2008, 2K-659/2012). Šiuo atveju nors ir nebuvo atliktas G. G. parodymų patikrinimas vietoje, tačiau baudžiamojoje byloje nustatytos visos reikšmingos aplinkybės, be to, nėra pagrindo manyti, kad atlikus minėtą procesinį veiksmą, būtų padarytos kitokios išvados dėl nagrinėjamo įvykio.

G. G. atliktų veiksmų visuma, t. y. konflikto sukėlimas su R. A. ir kibimas prie jos necenzūriniais žodžiais, atbėgimas su kirviu į kiemą ir artėjimas prie nukentėjusiosios bandant užsimoti kirviu, vertintina kaip apelianto įžūlus elgesys, kadangi pasireiškė kaip agresyvus, moralės požiūriu nepriimtinas ir aplinkinius šokiruojantis veikimas. Šiuo atveju dėl apelianto veiksmų su kirviu buvo sukeltas išgąstis nukentėjusiajai R. A., liudytojai S. T. ir jų vaikams, nutrauktas jų poilsis ir ramus laiko leidimas. Atkreiptinas dėmesys, kad pats apeliantas teisiamajame posėdyje parodė, jog jo manymu, žmonės galėjo bijoti, kai jis laikė kirvį ir ėjo kaimynų link. Tokį G. G. manymą akivaizdžiai patvirtina S. T. veiksmai, kai ji, pamačiusi apeliantą su kirviu, kartu su vaiku užsidarė namuose. Šiuo atveju nėra jokių abejonių, kad apelianto veiksmai buvo tyčiniai. Tai, kad G. G. motina paėmė iš jo kirvį tuo metu, kai apeliantas buvo kieme su kirviu, nepaneigia jo veiksmų pavojingumo. Taigi, nuteistojo veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., nes jie atitinka minėtame straipsnyje įtvirtintą nusikaltimo sudėtį.

Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistuoju G. G., kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d. nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

G. G. nusikalto turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą. Pagal Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d., asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro tyčinį nusikaltimą, yra recidyvistas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d., recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Taigi, įstatymų leidėjas pagrindine bausme recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą laiko laisvės atėmimo bausmę, t. y. būtent tokios bausmės paskyrimas paprastai leidžia įgyvendinti bausmės paskirtį (tikslus). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. G. parinko baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje įtvirtintą laisvės atėmimo bausmę. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d. asmenį pripažįstant recidyvistu nereikia priimti atskiro sprendimo, o užtenka nustatyti, kad asmuo, teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro tyčinį nusikaltimą. Šiuo atveju tokia aplinkybė buvo nustatyta. Apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skyrė G. G. bausmę kaip recidyvistui, atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Taigi, Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybė lengvinanti aplinkybė konstatuojama esant bent vienam iš šių alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamojoje veikoje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka suriktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. prasme. Spręsdamas, ar kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo priėmimą byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-264/2009, 2K-122/2012).

Nagrinėjamu atveju G. G. baudžiamojo proceso metu nepripažino, kad jis savo veiksmais grasino susidoroti kirviu su R. A., kas yra viena iš esminių kaltinimo aplinkybių. Apeliantas, duodamas tokius parodymus, neprisidėjo prie baudžiamajai bylai reikšmingų aplinkybių teisingo nustatymo. Toks apelianto elgesys negali būti pripažintas prisipažinimu padarius nusikaltimą ir nuoširdžiu gailesčiu. To nepaneigia ta aplinkybė, jog apeliantas atsiprašė R. A..

Pirmosios instancijos teismas nustatė G. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog jis padarė nusikaltimą apsvaigęs nuo alkoholio. Pagal Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 9 p. asmens atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama, kai veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Pažymėtina, kad kaltininko neblaivumas nebūtinai turi būti patvirtintas tik remiantis neblaivumo testo duomenimis ar specialisto išvada, nes jie ne visada objektyviai galimi baudžiamojoje byloje. Lietuvos Respublikos BPK normos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą, nenumato griežtos taisyklės, kad neblaivumui konstatuoti būtini minėti įrodymai. Nustatant šią aplinkybę gali būti remiamasi ir kitais bylos įrodymais, kurie liudija apie asmens apsvaigimą nusikalstamos veikos darymo metu, pavyzdžiui, remiantis liudytojų, nukentėjusiųjų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-405/2012, 2K-297/2010, 2K-644/2005). Nukentėjusioji R. A. teisiamajame posėdyje nurodė, kad G. G. įvykio metu buvo neblaivus. Atkreiptinas dėmesys, kad pats apeliantas teisiamajame posėdyje pripažino, jog jis buvo išgėręs (b.l. 125). Ikiteisminio tyrimo metu jis taip pat patvirtino, kad įvykio metu buvo neblaivus (b.l. 33). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog G. G., darydamas nusikaltimą, buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Apelianto padaryto nusikaltimo mechanizmas ir pobūdis, t. y. kad konflikto metu jis vaikščiojo kieme su kirviu, artėjo prie nukentėjusiosios ir bandė užsimoti kirviu, rodo, jog G. G. elgėsi neadekvačiai, apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos jo savikontrolei. Taigi, pagrįstai nustatyta apelianto atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 9 p.

G. G. padarė baigtą nesunkų nusikaltimą viešajai tvarkai, veikdamas tyčia. Apeliantas praeityje teistas šešis kartus (b.l. 77-81), baustas administracine tvarka trylika kartų (b.l. 82-84), nusikaltimo padarymo metu nedirbo (b.l. 75). Tai neigiamai apibūdina nuteistąjį, rodo jo pavojingumą visuomenei, kadangi jis ignoruoja visuomenėje nustatytas taisykles ir yra socialiai pavojingas. Apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkina viena aplinkybė. Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir Lietuvos Respublikos BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o paskirta bausmė atitinka teisingumo principą. Galutinė subendrinta bausmė G. G. paskirta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BK 63 ir 64 str. nuostatų, todėl jos švelninti taip pat nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 1 d. nurodyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Šio principo vienas iš aspektų baudžiamajame procese yra tas, kad tik teismui, išnagrinėjusiam baudžiamąją bylą ir pripažinusiam kaltinamąjį kaltu dėl padarytos nusikalstamos veikos, yra suteikta prerogatyva parinkti baudžiamajame įstatyme už padarytą nusikalstamą veiką numatytą bausmės rūšį ir jos dydį. Teismas, skirdamas kaltinamajam bausmę, vadovaujasi Lietuvos Respublikos BK 54 str. įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir kitomis reikšmingomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis. Pažymėtina, kad teismo nesaisto prokuroro nuomonė dėl skirtinos kaltinamajam bausmės. Ta aplinkybė, jog prokuroras prašė skirti G. G. mažesnę bausmę, nei paskyrė pirmosios instancijos teismas, neleidžia pripažinti, kad apeliantui buvo paskirta aiškiai per griežta bausmė, taip pažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatas.

Apeliantui į bausmės laiką teisingai įskaičiuotas pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-10-17 nuosprendį jo atliktos laisvės atėmimo bausmės laikas, taip pat taikyto laikino sulaikymo laikas.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, keisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-12-12 nuosprendį nuteistojo G. G. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r ė:

atmesti nuteistojo G. G. apeliacinį skundą.

Kolegijos pirmininkas                                         Artūras Pažarskis

Teisėjos                                                       Laureta Ulbienė

                                         Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė