(S)

VILKAVIŠKIO RAJONO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS  RESPUBLIKOS  VARDU

2014 m. gegužės 12 d.

Vilkaviškis

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo teisėjas Valdas Petraitis, sekretoriaujant Vilmai Matulevičienei, dalyvaujant pareiškėjams R. J. ir A. J., pareiškėjų atstovei advokatei Editai Gaubienei, nedalyvaujant suinteresuotų asmenų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui (teismo šaukimas įteiktas tinkamai, gautas prašymas bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant), VĮ Turto banko atstovui (teismo šaukimas įteiktas tinkamai, gautas prašymas bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant), Vilkaviškio rajono savivaldybės atstovui (teismo šaukimas įteiktas tinkamai, gautas prašymas bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų R. J. ir A. J. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,VĮ Turto bankui, Vilkaviškio rajono savivaldybei dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, ir

n u s t a t ė :

pareiškėjai R. J. ir A. J. pareiškimu prašo nustatyti faktą, kad veršidė su pašarų virtuve, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. 44/17343590, esanti (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. 39/42593, ir pieno blokas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. 44/1048332, nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. 39/19251, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso R. J., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. J., a. k. (duomenys neskelbtini) įgyjamosios senaties pagrindu.

Pareiškėjai pareiškime nurodė, kad 1999-05-31 ir 1999-08-02 (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos susirinkimuose nuspręsta skirti pajininkų grupėms pieno bloką ir fermos pastatus (veršidę). 2001-09-11 ir 2001-03-13 Pilviškių seniūno patvirtintais susitarimais pareiškėjai iš pajininkų šiuos statinius nusipirko. Pažymėjo, kad visą šį laiką minėtais statiniais naudojosi, tačiau jokie šių statinių nuosavybės dokumentai iki šiol nėra sutvarkyti. Nuo 2001 m. statinių valdymas buvo atviras ir nepertraukiamas. Apribojimų, nurodytų Civiliniame kodekse, įgyti pastatus nuosavybėn įgyjamosios senaties būdu nėra (1 t., b. l. 4–5).

Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad su pareiškimu nesutinka. Nurodė, kad pareiškėjai jokių įrodymų, patvirtinančių veršidės su pašarų virtuve, esančios (duomenys neskelbtini), ir pieno bloko, esančio (duomenys neskelbtini), valdymą ir priežiūrą nepateikė ir šiuo pagrindu pareiškimas negali būti tenkinamas (1 t., b. l. 36–37).

Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad su pareiškimu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad pastatai teisėtai, atvirai, sąžiningai ir nepertraukiamai buvo valdomi pareiškėjų visą Civiliniame kodekse nustatytą terminą, kadangi Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo skiltyje „Kitos daiktinės teisės“ įrašų pareiškėjų vardu nėra. Be to, pareiškėjų į bylą pateikti 1999-05-31 ir 1999-08-02 ginčo turto perdavimo–priėmimo aktai nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, nors pagal tuo metu galiojusią tvarką turėjo būti įregistruoti. Kadangi nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu, dėl to perdavimo–priėmimo aktuose įrašyti asmenys pastatų negalėjo perduoti pareiškėjams nuosavybės ar valdymo teise. Pažymėjo, kad minėtuose aktuose nurodytas turtas nėra identifikuotas, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis nepriklausė valstybei. Draudžiama įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą (1 t., b. l. 48–50).

Suinteresuotas asmuo Vilkaviškio rajono savivaldybė atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad su pareiškimu sutinka. Nurodė, kad pareiškime nurodytos aplinkybės atitinka Civilinio kodekso 4.68–4.71 straipsniuose apibrėžtas sąlygas.

Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovė nurodė, kad pareiškimą palaiko, prašo jį tenkinti pareiškime nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu. Papildomai nurodė, kad tuo metu, kai buvo likviduojama (duomenys neskelbtini), buvo tokia praktika – perleisti turtą susitarimu. Pilviškių seniūno, t. y. pareigūno, patvirtintais susitarimais pareiškėjai pastatus perėmė savo žinion iš pajininkų. Vienas susitarimas dėl pastato įgijimo buvo sudarytas dar iki naujojo Civilinio kodekso įsigaliojimo, kitas – jau galiojant naujajam Civiliniam kodeksui. Pareiškėjai nuo 2001 metų pastatais naudojosi kaip savo, tvarkė juos, valdė be jokių kitų asmenų pretenzijų. Susitvarkius pastatus, nori juos įsiteisinti. Taip pat nori sutvarkyti žemės, esančios prie pastatų, įteisinimą, kad nebūtų nevaldomos žemės, už kurią niekas neatsakingas. Pareiškėjai savo lėšomis atliko pastatų kadastrinius matavimus. Pareiškėjai kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl pastatų kadastrinių matavimų ir nuosavybės teisės įregistravimo. Bet VĮ Registrų centras atsisakė tai įregistruoti, nes nepakanka dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjai turi nuosavybės teises į pastatus. VĮ Registrų centro sprendimų pareiškėjai neskundė. Iš pateiktų dokumentų akivaizdu, kad pareiškėjai daugiau nei 10 metų disponuoja pastatais, juos valdo kaip savo, tai patvirtina ir rašytiniai dokumentai, elektros tiekimo sutartis. Elektros tiekimo sutarties sudaryti ne pastato savininkai negalėtų, tai rodo, kad pareiškėjai yra faktiniai savininkai. Pareiškėjų atstovė nurodė, kad VĮ Turto banko nesutikimo motyvai nepagrįsti, nes byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjai nėra turto savininkai, bet turtą naudojo kaip savo, nemanydami, kad turto savininkas yra kažkas kitas. Akivaizdu, kad pareiškėjai statinių nėra užgrobę ar kitaip neteisėtai jais naudojasi. Pareiškėjai pastatus valdo sąžiningai, pastatai nėra registruoti kito asmens vardu, valdymas nebuvo slaptas, tai patvirtina ir elektros tiekimo sutarties sudarymas bei seniūno išduota pažyma. Kalbėti apie tai, kad susitarimai neatitinka sandoriams keliamų reikalavimų, nėra tikslinga, nes jei būtų buvusi sudaryta notarinės formos sutartis, tai nebūtų reikėję kreiptis į teismą dėl nuosavybės įgijimo fakto nustatymo. Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo skiltyje „Kitos daiktinės teisės“ įrašų pareiškėjų vardu nėra, nes VĮ Registrų centras atsisakė daryti bet kokius įrašus, dėl ko pareiškėjai su pareiškimu turėjo kreiptis į teismą. Turtas – pastatai nebuvo identifikuotas nei perleidžiant juos pajininkams, nei dabar, tai reiškia, kad turtas niekam nepriklauso: nei valstybei, nei privatiems asmenims. Turtas buvo bendrovės balanse. Jį tuo metu buvo galima išdalinti be įregistravimo viešame registre. Rajono savivaldybė ar valstybė niekada nebuvo ŽŪB „Šešupė“ pajininkė. Pareiškėjų valdomas turtas negali būti pripažintas ir bešeimininkiu, todėl jis ir toliau niekam nepriklausytų, jei nebūtų patenkintas pareiškimas. Pažymėjo, kad bendrovė turėjo tik balanse tokius pastatus ir juos dalino pajininkams, tokia buvo praktika. Nurodė, kad       turtas – pastatai įgyti santuokos metu, pinigai mokėti iš šeimos lėšų. Už elektrą mokėta taip pat iš šeimos lėšų, todėl pastatai turi priklausyti abiems pareiškėjams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Prašo pareiškimą tenkinti.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas R. J. paaiškino, kad pirkimo–pardavimo sutarties nesudarė, nes seniūnijoje jam nurodė tokią pastatų į0sigijimo tvarką – rašytinio susitarimo tvarką. Pirko pastatus iš pajininkų už 10 procentų, skaičiuojant nuo pajų. Pastatus naudoja ūkiui plėsti. Veršidę 2001 metų rudenį suremontavo, o realiai naudoti pradėjo 2002 metais, pieno bloką pradėjo valdyti po metų. Elektros tiekimo sutartį sudarė 2001 metais, elektros iki tol pastatuose nebuvo. Elektros tiekimo sutartis sudaryta tik dėl vieno pastato. Pastatus įgijo sąžiningai, už juos sumokėjo, seniūnas patvirtino, kad pastatai nėra įregistruoti kitų asmenų vardu. Susitarimus pasirašė visi, t. y. jis ir pajininkai, susirinkę pas seniūną. Pasirašant susitarimus, pastatai buvo pajininkų, ne valstybės ar savivaldybės. Nurodė, kad po susitarimų pasirašymo iš karto ir perėmė valdyti pastatus, o VĮ Registrų centre neįregistravo nuosavybės, nes nežinojo tvarkos, be to, seniūnas nurodė, kad to nebūtina atlikti. Nurodė, kad pieno blokas yra naudojamas kaip sandėlis, nes jis nepritaikytas laikyti gyvuliams. Susitarimus dėl pastatų pirkimo formino savo vieno vardu, bet susitarimai buvo pasirašyti esant santuokoje. Pažymėjo, kad įsigijo pastatus kartu su žmona, dėl visko su ja tarėsi, viskas buvo įsigyta iš bendrų šeimos pajamų.

Teismo posėdžio metu pareiškėja A. J. paaiškino, kad sutuoktinis R. J. ūkininkauja, todėl jam reikėjo pastatų, jie tarėsi dėl pastatų įsigijimo. Dėl pastatų jie kartu nuėjo į seniūniją, seniūnijos sekretorė sukvietė visus pajininkus. Pastatai buvo pirkti už šeimos pajamas. Sutuoktinis nuolat, atvirai tvarko pastatus: užtvėrė tvorą, padarė sienos pertvaras, sutvarkė stogą, augino vištas, pareiškėja padėjo jas auginti, sandėliavo grūdus. Niekas jokių pretenzijų, prieštaravimų dėl naudojimosi pastatais nereiškė.

Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas P. B. parodė, kad iki 1999 metų buvo (duomenys neskelbtini) pirmininku, vėliau – likvidacinės komisijos pirmininkas. Komisija 1999 metais baigė darbą, nes išdalino visą bendrovės turtą, o dokumentus atidavė į archyvą. Veršidė buvo pastatyta kolūkio lėšomis, apie 1988 metus. Pieno blokas pastatytas kolūkio lėšomis anksčiau. Abu pastatai buvo bendrovės, vėliau – perėjo pajininkams. Valstybės lėšų į šiuos pastatus nebuvo investuota, nes tai ne tarybinis ūkis. Nurodė, kad kai išdalino turtą, surašė perdavimo aktus. VĮ Registrų centre mažai buvo registruota tokių objektų, nes pinigų registracijai nebuvo, o pastatų buvo daug, todėl išdalinus turtą, patys žmonės tvarkėsi registravimą. Nebuvo griežto reikalavimo, kad pirma reikia pastatus įregistruoti, o tik tada išdalinti pajininkams. Bendrovė, kai dalino pastatus, veikė pagal bendrovės įstatus. Pažymėjo, kad valstybei nepriklausė joks pajus. Pareiškėjai pradėjo pastatus valdyti tuoj pat po įsigijimo iš pajininkų, valdo iki dabar nepertraukiamai. Pareiškėjai veršidėje laikė vištas, pieno bloke ką darė – nežino, bet žino, kad jį naudojo, tvarkė. Nurodė, kad neteko girdėti, kad dėl pastatų būtų kilę ginčai, nes pareiškėjai juos nupirko iš žmonių, tik nesusitvarkė dokumentų iki galo. Paaiškino, kad pajus buvo nustatomas pagal išdirbtus metus bendrovėje, jis buvo paverčiamas turtu, o turtas išdalijamas. Nurodė, kad veršidžių bendrovė turėjo apie 5. Pastatus identifikuodavo pagal inventorizacijos numerius. Jurkšų kaime buvo tik viena veršidė, todėl visiems buvo aišku, apie kurį pastatą kalbama dokumentuose.

Pareiškimas paduotas teisėtai, yra pagrįstas, todėl patenkintinas.

Nustatyta, kad tuometinio žemės ūkio bendrovės „Šešupė“ likvidacinės komisijos pirmininko ir bendrovės narių (pajininkų) 1999-05-31 Turto perdavimo–priėmimo aktu pajininkams D. J., V. B., J. S. ir V. V. perduotas pieno blokas, esantis (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 28). Tuometinio žemės ūkio bendrovės (duomenys neskelbtini) likvidacinės komisijos pirmininko ir bendrovės narių (pajininkų) 1999-08-02 Turto perdavimo–priėmimo aktu 47 pajininkams (J. V., A. V., G. G. ir kt.) perduota veršidė su pašarų virtuve ir asfaltuotu keliu, esanti Jurkšų kaime (1 t., b. l. 26-27). 2001-03-13 pareiškėjas R. J. ir pajininkai J. V., A. V., G. G. ir kt. sudarė susitarimą, kuriuo pajininkai sutiko, kad veršidė su pašarų virtuve ir asfaltuotu keliu, esanti (duomenys neskelbtini), įgyta pagal (duomenys neskelbtini) 1999-08-02 Turto perdavimo–priėmimo aktą, būtų įregistruota R. J. vardu. Susitarimą patvirtino Pilviškių seniūnas V. J. (1 t., b. l. 12-14). 2001-09-11 pareiškėjas R. J. ir pajininkai D. J., V. B., J. S. ir V. V. sudarė susitarimą, kuriuo pajininkai sutiko, kad pieno blokas, esantis (duomenys neskelbtini), įgytas pagal (duomenys neskelbtini) 1999 m. Turto perdavimo–priėmimo aktą, būtų įregistruotas R. J. vardu. Susitarimą patvirtino Pilviškių seniūnas V. J. (1 t., b. l. 11). Pareiškėjai nurodė, kad abu pastatai buvo įsigyti esant santuokoje, už šeimos pajamas. R. J. pastatais naudojasi nuo        2001 metų (1 t., b. l. 29). 2001-05-11 R. J. sudarė sutarį su Alytaus elektros tinklais dėl elektros tiekimo į vieną iš įsigytų pastatų (1 t., b. l. 30-31). R. J. užsakymu buvo atlikti pastatų kadastriniai matavimai (1 t., b. l. 68-124). 2014-11-12 R. J. kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl pastatų kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą ir nuosavybės teisių į juos įregistravimo. Prašymai atmesti, nes R. J. nėra pastatų savininkas (1 t., b. l. 7-10).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138 straipsnio 1 dalies 1, 5, 8 punktų bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 530 straipsnio normos numato teismui teisę ginti asmens civilinę teisę, nors ir nepažeistą, tačiau oficialiai nepripažintą, nustatant įstatymo numatytus juridiškai reikšmingus faktus, taip pripažįstant civilines teises ir pakeičiant asmens civilinius teisinius santykius su kitais asmenimis.

Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas, 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis), 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis), 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas, 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas, 6) daiktas valdomas nepertraukiamai, 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas), 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Iš pareiškėjų paaiškinimų, nurodytų pareiškime ir duotų teismo posėdžio metu, rašytinių duomenų bei liudytojo parodymų visumos teismas sprendžia, jog šiuo atveju egzistuoja visos CK 4.68–4.71 straipsniuose numatytos kaip privalomos prašomo fakto nustatymui sąlygos, t. y.:                 1) pareiškėjai R. J. ir A. J. praeityje nebuvo iki galo įgiję nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus – veršidę su pašarų virtuve, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. 44/17343590, esančią (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. 39/42593, ir pieno bloką, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. 44/1048332, nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. 39/19251, esantį (duomenys neskelbtini), jokiu kitu CK 4.47 straipsnyje apibrėžtu būdu, 2) daiktinės teisės į šiuos nekilnojamuosius daiktus nėra įregistruotos viešame registre nei pareiškėjų, nei jokių kitų asmenų, valstybės ar savivaldybės vardu. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime nurodė, kad pareiškime minimi nekilnojamieji daiktai nėra identifikuotas, todėl nėra pagrindo teigti, kad jie nepriklausė valstybei. Pažymėtina, kad nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu. Vadovaujantis CPK 178 straipsnyje reglamentuota įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, todėl bylose dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį pripažinimo tuo atveju, jei daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismas 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Tokių įrodymų į bylą nepateikta, todėl nėra pagrindo teigti, kad nekilnojamieji daiktai priklausė valstybei ar savivaldybei, 3) pareiškėjai R. J. ir A. J. nekilnojamuosius daiktus pradėjo valdyti ir jais naudotis sąžiningai bei neturėjo pagrindo manyti, kad kiti asmenys turi daugiau teisių į nekilnojamuosius daiktus už juos, 4) nuo 2001 metų pareiškėjai nekilnojamuosius daiktus valdė teisėtai, sudarius susitarimus su pajininkais bei su jais atsiskaičius. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjai nekilnojamuosius daiktus pradėjo valdyti per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus, 5) nuo 2001-03-13 veršidę su pašarų virtuve ir nuo            2001-09-11 pieno bloką pareiškėjai R. J. ir A. J. valdė ir naudojo atvirai, nesislapstydami: pastatus suremontavo, prižiūrėjo, naudojo ūkio reikmėms, 6) nuo             2001-03-13 veršidę su pašarų virtuve ir nuo 2001-09-11 pieno bloką pareiškėjai R. J. ir A. J. valdė ir naudojo nepertraukiamai (1 t., b. l. 29), 7) pareiškėjai R. J. ir A. J. šiuos nekilnojamuosius daiktus valdė kaip savo, elgėsi kaip šių daiktų savininkai, 8) nekilnojamuosius daiktus pareiškėjai R. J. ir A. J. sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai valdė ilgiau nei įstatymo reikalaujamą dešimties metų   laikotarpį – nuo 2001 metų.

Šių sąlygų visuma teismui duoda teisinį pagrindą pripažinti, jog pareiškėjai R. J. ir A. J. įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus – veršidę su pašarų virtuve, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. 44/17343590, esančią (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. 39/42593, ir pieno bloką, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. 44/1048332, nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. 39/19251, esantį (duomenys neskelbtini), įgyjamosios senaties pagrindu (CK 4.47 straipsnio 11 punktas).

Vadovaudamasis CPK 259, 260, 263, 270, 279, 307, 443, 530-533 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ė :

Pareiškimą patenkinti.

Nustatyti faktą, kad veršidė su pašarų virtuve, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. 44/17343590, esanti (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. 39/42593, ir pieno blokas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. 44/1048332, nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. 39/19251, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso R. J., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. J., a. k. (duomenys neskelbtini) įgyjamosios senaties pagrindu.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą Vilkaviškio rajono apylinkės teismui.

Teisėjas                                                                                                       Valdas Petraitis