Nuorašas

Adm. nusižengimo byla Nr. II-195-1082/2022

Teisminio proceso Nr. 4-08-3-00144-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.4.7; 12.9;

21.10.4

(S)

PANEVĖŽIO APYLINKĖS TEISMAS

N U T A R T I S

2022 m. gruodžio 12 d.

Panevėžys

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų teisėja Rita Dirkė,

sekretoriaujant Raimundai Šateikienei,

dalyvaujant tyrimą atlikusios ir nutarimą administracinio nusižengimo byloje priėmusios institucijos – Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos – atstovui Aidui Karčiauskui,

pareiškėjui A. J. ir jo įgaliotam atstovui advokato padėjėjui Laurynui Samoškai,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto A. J. (toliau – Pareiškėjas) įgalioto atstovo advokato padėjėjo Lauryno Samoškos (toliau – Pareiškėjo atstovas) skundą dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – Institucija) vyriausiojo specialisto R. R. 2022 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo, ir

n u s t a t ė :

Skundžiamu Institucijos 2022 m. spalio 12 d. nutarimu A. J. buvo nubaustas pagal ANK 290 straipsnio 8 dalį 800 eurų bauda ir specialiosios teisės (teisės medžioti) atėmimu trejiems metams už tai, kad jis 2022 m. rugsėjo 7 d. apie 22.00 val., Panevėžio rajone, šalia (duomenys neskelbtini) miško, medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) medžioklės plotų vienete, kartu su medžiotojais H. P. ir D. P. gabeno neteisėtai D. P. sėlinant sumedžiotą tauriojo elnio patiną, kuris nebuvo įrašytas į medžioklės lapą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2022 m. rugpjūčio 26 d. iki 2022 m. rugsėjo 30 d., išduotą medžioklės vadovui A. L., kai po sumedžiojimo tą patiną A. J. kartu su H. P. ir D. P. pakrovė į H. P. vairuojamą automobilį „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir juo vežė lauku nuo (duomenys neskelbtini) miško (sumedžiojimo vietos) iki minėtos transporto priemonės patikrinimo vietos. Tokiais veiksmais jis pažeidė Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių, patvirtintų LR aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 (toliau – Medžioklės taisyklės), 22, 58.2.3 punktų reikalavimus.

Pareiškėjo atstovas skundu prašo panaikinti Institucijos 2022 m. spalio 12 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo bylą Pareiškėjo atžvilgiu nutraukti. Teigia, kad nutarimas yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus surinktus įrodymus, netinkamai pritaikius materialines teisės normas. Mano, kad nėra pagrindo daryti aiškią ir neabejotiną išvadą, jog Pareiškėjas, atlikdamas tauriojo elnio patino gabenimo veiksmus, žinojo, kad medžioklės vadovas nepadarė medžioklės lape įrašo apie šį sumedžiotą gyvūną, todėl Pareiškėjo veiksmuose negali būti konstatuota tyčia gabenant neteisėtai sumedžiotą gyvūną. Skundu nesutinkama su nutarime padaryta išvada, jog nors Pareiškėjas nežinojo, kad elnias neįrašytas į medžioklės lapą, neįsitikinęs, kad elnias įrašytas į medžioklės lapą ir jį gabendamas, medžioklės taisykles pažeidė dėl nerūpestingumo. Pareiškėjo atstovo teigimu, tokia išvada yra nepagrįsta nei vienu įrodymu, priešingai – iš bylos medžiagos matyti, kad Pareiškėjui nekilo jokių abejonių, kad žvėris sumedžiotas teisėtai. Pareiškėjas negalėjo ir neturėjo numatyti, jog medžioklės vadovas A. L. neatliko savo pareigų. Skunde be kita ko nukreipiama į Medžioklės taisyklių 21, 22, 23, 24.1, 73 punktus. Pabrėžiama, kad nei LR medžioklės įstatymo, nei Medžioklės taisyklių nuostatos nenumato medžiotojo pareigos savarankiškai pildyti medžioklės lapą be medžioklės vadovo ar už jį, kontroliuoti ir tikrinti medžioklės vadovo darbą ar pan. Todėl Institucijos konstatavimas, kad Pareiškėjas privalėjo įsitikinti, jog medžioklės lapas buvo tinkamai užpildytas kitų medžioklėje dalyvavusių asmenų, nėra teisiškai pagrįstas. Skunde teigiama, kad Institucija remiasi LAT nutartimi Nr. 2AT-4-689/2020, kurioje bylos aplinkybės kardinaliai skiriasi. Pareiškėjo atstovas nurodo Panevėžio apygardos teismo 2021 m. liepos 29 d. nutartį byloje Nr. AN2-112-350/2021, kurios faktinės aplinkybės yra kone identiškos šios bylos aplinkybėms, ir pažymi, kad tos nutarties 12 punkte yra suformuluota išvada, kad Medžioklės taisyklėse nėra numatyta pareiga įsitikinti, kad medžioklės vadovas įvykdė jam tiesiogiai numatytą pareigą.

Institucija atsiliepimu į pareiškėjo atstovo skundą prašo pastarojo netenkinti ir skundžiamą Institucijos 2022 m. spalio 12 d. nutarimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra pagrindo. Teigia, kad skunde nepagrįstai remiamasi Panevėžio apygardos teismo 2021 m. liepos 29 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-112-350/2021 motyvais, jog medžioklėje galioja pasitikėjimo kitu medžiotoju, o juo labiau – medžioklės vadovu principas, nes tokių 2021 m. liepos 29 d. nutarimo motyvų nepatvirtina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. balandžio 13 d. nutartimi byloje Nr. 2AT-39-303/2022. Institucija pabrėžia Medžioklės taisyklių 58.2.3 ir 74.1 punktų nuostatas, nukreipia į teismų praktiką Nr. 2AT-4-689/2020 14 punktą. Institucija teigia, kad skunde nepagrįstai akcentuojami Pareiškėjo administracinio nusižengimo bylos ir LAT 2020 m. vasario 18 d. nutartimi išspręstos administracinio nusižengimo bylos skirtumai dėl aplinkybių, lemiančių gyvūno sumedžiojimo neteisėtumą.

Teismo posėdžio metu A. J. parodė, kad jis 39 metai kaip medžioja, yra praktikuojantis medžiotojas, niekada nėra baustas už kažkokius medžioklės taisyklių pažeidimus. Toje medžioklėje medžioklės vadovas buvo vienoje vietoje, o jis, H. P. ir D. P., buvo kitur. D. P. sumedžiojo tauriojo elnio patiną, po sumedžiojimo paskambino jam ir pasakė, kad vienas jo nesugebės įkelti į automobilį. Jį paėmė nuo bokštelio, jie nuvažiavo link sumedžioto elnio. Kai atvyko nuo bokštelio, jis matė, kad sumedžiotas leistinas žvėris. Tos medžioklės metu turėjo leidimą sumedžioti taurųjį elnią. Prieš įkeliant žvėrį į automobilį, D. P. jam pasakė, kad telefonu informavo medžioklės vadovą A. L., jog yra sumedžiotas žvėris. A. L. davė leidimą vežti žvėrį į lupyklą. Automatiškai buvo aišku, kad žvėris yra sumedžiotas teisėtai, kad jis yra įrašytas į medžioklės lapą. Jam (pareiškėjui) tada nekilo jokių abejonių, kad žvėris yra įrašytas į medžioklės lapą, nes jis pasitiki D. P. žodžiais, pasitikėjo ir medžioklės vadovu A. L.. Jis suprato, kad nukautas žvėris jau yra įrašytas ir jam nekilo jokios abejonės, kad jie gali šį transportuoti. Tame medžiotojų būrelyje nuo 2017 metų jis yra kandidatas į medžiotojus, medžioja ten retai, buvo kviestinis, svečio teisėmis, jį pakvietė H. P.. Per 5 metus jis kartą į mėnesį nuvažiuoja ten pamedžioti. Anksčiau tame būrelyje medžioklės metu yra buvę sumedžioti gyvūnai. Jei medžioklės vadovas yra kažkur toliau kai sumedžiojamas žvėris, tuoj pat yra skambinama ir medžioklės vadovas tuoj pat įrašo į medžioklės lapą skaičiuką, o kitus duomenis surašo kitoje lapo pusėje prieš dorojimą arba prieš išvežant iš medžioklės ploto. Mano, kad užtenka skambučio, žodinio pasakymo ir vadovas turi medžioklės lapą su savimi ir tuoj pat įrašo skaičiuką į medžioklės lapą.

Teismo posėdžio metu Pareiškėjas ir jo įgaliotas atstovas prašė tenkinti skundą, o Institucijos atstovas prašė skundo netenkinti.

Skundas tenkinamas iš dalies.

Skundu nesutinkama su A. J. nubaudimu pagal ANK 290 straipsnio 8 dalį, kritikuojamas byloje surinktų įrodymų vertinimas, ginčijamos Institucijos padarytos išvados dėl A. J. kaltės padarius jam inkriminuojamą administracinį nusižengimą. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į Pareiškėjo atstovo skundo argumentus, išklausęs žodinių Pareiškėjo, jo atstovo, taip pat Institucijos atstovo paaiškinimų, patikrinęs skundžiamo Institucijos nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, sprendžia, kad A. J. pagal ANK 290 straipsnio 8 dalį nubaustas pagrįstai ir skunde nėra jokių objektyvių argumentų, kurių pagrindu reikėtų naikinti ginčijamą Institucijos nutarimą.

Pareiškėjui inkriminuoto ANK 290 straipsnio 8 dalis įtvirtina administracinę atsakomybę už gyvūno, kurį sumedžioti medžiotojas neturi teisės, sumedžiojimą arba neteisėtai sumedžioto gyvūno gabenimą ar dorojimą. Kadangi paminėtos trys veikos yra alternatyvios, administracinei atsakomybei pakanka konstatuoti bent vieno iš nurodytų veiksmų atlikimą. ANK 290 straipsnyje esančios normos dispozicija yra blanketinė, nagrinėjamu atveju nukreipianti į medžioklės tvarką reglamentuojančias Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 (toliau – Medžioklės taisyklės).

Nagrinėjamu atveju skundžiamu Institucijos nutarimu Pareiškėjas nubaustas pagal ANK 290 straipsnio 8 dalį už neteisėtai sumedžioto gyvūno gabenimą, tuo pažeidžiant Medžioklės taisyklių 22 ir 58.2.3 punktų reikalavimus.

Medžioklių taisyklių 22 punktas numato, kad prieš išvežant sumedžiotus gyvūnus, iš medžioklės plotų vieneto, kuriame jie sumedžioti, arba prieš pradedant sumedžiotų gyvūnų, dorojimą, atsižvelgiant, kuris iš šių veiksmų pradedamas pirmas, medžioklės lape įrašoma, kiek ir kokių gyvūnų sumedžiota, o medžiojant medžioklės būdais tykojant arba sėlinant, informacija apie gyvūnų, kurių medžioklė limituojama, sumedžiojimą į medžioklės lapą įrašoma prieš išgabenant gyvūną iš sumedžiojimo vietos arba prieš pradedant dorojimą, atsižvelgiant, kuris iš šių veiksmų pradedamas pirmas. Sumedžiojus elninių žvėrių patinų, duomenys apie jų ragus (dešiniojo ir kairiojo ragų šakų skaičius) ir šių gyvūnų sumedžiojimo data įrašomi medžioklės lapo antrojoje pusėje. Sumedžiojus šernų, duomenys apie jų amžių (pirmametis, antrametis, vyresnis nei antrametis) ir lytį nurodomi medžioklės lapo antrojoje pusėje. Jei duomenys apie sumedžiotus gyvūnus, išskyrus duomenis apie sumedžiotų elninių žvėrių patinų ragus, šernų amžių ir lytį, nustatyta tvarka neįrašyti medžioklės lape, šie gyvūnai laikomi sumedžiotais neteisėtai, padarant žalos gamtai. O tų pačių taisyklių 58.2.3 punktas įtvirtina asmeniui, turinčiam teisę medžioti, draudimą gabenti ar doroti neteisėtai sumedžiotą kanopinį žvėrį.

Byloje nustatyta ir nėra ginčo, kad A. J. yra medžiotojas ir administraciniame kaltinime nurodytą dieną teisėtai dalyvavo medžioklėje, kurios metu kitas medžiotojas D. P. sumedžiojo tauriojo elnio patiną. Skundu iš esmės neneigiama ir tai, kad Pareiškėjas A. J. kartu su H. P. ir D. P. pakrovė D. P. sumedžiotą tauriojo elnio patiną į automobilį ir juo pastarąjį vežė, tai yra dalyvavo sumedžioto tauriojo elnio patino gabenime. Taipogi rašytiniai bylos duomenys liudija, kad pastarasis gyvūnas prieš pakraunant į transporto priemonę ir jį gabenant, nebuvo pažymėtas medžioklės lape, todėl pagal Medžioklės taisyklių 22 punkto nuostatas laikoma, kad gyvūnas sumedžiotas neteisėtai.

Tuo tarpu skunde bei Pareiškėjo ir jo atstovo pasisakymuose teisme akcentuojama, kad administraciniame kaltinime nurodytomis aplinkybėmis Pareiškėjui nekilo jokių abejonių, kad taurusis elnio patinas D. P. buvo sumedžiotas teisėtai, taipogi pabrėžiama, jog Pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti, numatyti, kad minėtas sumedžiotas elnias neįrašytas į medžioklės lapą – jog medžioklės vadovas A. L. neatliko savo pareigų.

Teismas gi, nepaisant tokių Pareiškėjo ir jo atstovo teiginių, pritardamas Institucijos išvadoms dėl Pareiškėjui taikytinos administracinės atsakomybės, konstatuoja, kad byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių A. J. kaltę padarius ANK 290 straipsnio 8 dalyje numatytą nusižengimą dėl nerūpestingumo.

Pažymėtina, kad visi administraciniai nusižengimai gali būti padaromi tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo, išskyrus tuos atvejus, kai pagal sudėties konstrukciją akivaizdu, kad tas administracinis nusižengimas gali būti padaromas tik tam tikra kaltės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartys administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-4-689/2020, Nr. 2AT-5-689/2020). Remiantis teismų praktika, ANK 290 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas administracinis nusižengimas gali būti padaromas tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo. ANK 8 ir 9 straipsniuose apibrėžtos kaltės formos ir rūšys. ANK 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad administracinis nusižengimas yra padarytas dėl nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatytų padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

Pagal teismo nustatytas aplinkybes administracinėn atsakomybėn patrauktas A. J. yra patyręs, ilgametis medžiotojas, todėl jam turėjo būti žinomos Medžioklės įstatymo, Medžioklės taisyklių ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių medžioklę Lietuvos Respublikoje, nuostatos, tame tarpe – ir sumedžiotų gyvūnų įrašymo į medžioklės lapus tvarka prieš juos gabenant.

Administracinio nusižengimo bylą nagrinėjant teisme Pareiškėjas parodė, jog žinojo, kad prieš vežant nušautą žvėrį reikia įrašyti į medžioklės lapą, kad žvėris yra sumedžiotas. Jis taipogi parodė, kad administraciniame kaltinime nurodyto įvykio metu prieš padedant pakrauti sumedžiotą gyvūną į automobilį, tauriojo elnio patiną sumedžiojęs medžiotojas D. P. jam pasakė, kad telefonu informavo medžioklės vadovą A. L., jog yra sumedžiotas žvėris, ir šis (A. L.) davė leidimą vežti žvėrį į lupyklą. Nors Pareiškėjas teisme teigė, kad jis neturėjo pagrindo abejoti medžiotojo D. P. pateikta informacija, ir manė, kad medžioklės vadovo leidimas vežti sumedžiotą gyvūną liudija apie jo įrašymą į medžioklės lapą, teismas sprendžia, kad tokie jo teiginiai rodo jo gynybinę versiją, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.

Pastebėtina, kad iš byloje esančio rašytinio A. J. paaiškinimo matyti, kad jame jis nurodė, kad jam paskambinęs H. P. paprašė jo padėti įkelti nušautą žvėrį, po ko šis atvažiavo jo paimti ir jie nuvažiavo įkelti žvėries, tada važiavo į medžiotojų namelį užpildyti dokumentų ir apdoroti sumedžiotą žvėrį. Pastarojo paaiškinimo turinys nepatvirtina Pareiškėją domėjusis apie sumedžioto gyvūno įrašymą į medžioklės lapą prieš jį pakraunant ir gabenant, anaiptol – leidžia manyti apie tik ateityje būsimą dokumentų pildymą dėl sumedžioto žvėries nuvažiavus į dorojimo vietą. Tas matyti ir iš byloje esančio vaizdo įrašo Institucijos pareigūnams patikrinimo metu bendraujant su Pareiškėju ir kitais medžiotojais. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad tokį manymą patvirtina ir kiti byloje esantys rašytiniai A. L., H. P., D. P. paaiškinimai, kuriuose A. L. nurodė, jog į medžioklės lapą neįrašė sumedžioto žvėries, nes ketino tai padaryti atvažiavus į dorojimo vietą. D. P. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad medžioklės vadovą informavo apie sumedžiotą žvėrį žinute tikslu, kad apdorojimo vietoje būtų suforminti visi reikalingi formalumai. H. P. rašytiniame paaiškinime apie sumedžioto gyvūno įrašymą į medžioklės lapą ir apskritai apie dokumentų pildymą net neužsiminė.

Pažymėtina, kad Pareiškėjui prieš sumedžioto gyvūno gabenimą net ir gavus informaciją iš pastarąjį gyvūną sumedžiojusio medžiotojo D. P. apie pranešimą medžioklės vadovui apie sumedžiotą gyvūną ir pastarojo leidimą gyvūną vežti, kaip teisme teigė Pareiškėjas, akivaizdu tai, kad pats Pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų įsitikinti iš D. P. gautos ir jo paties subjektyviai interpretuojamos informacijos apie sumedžioto gyvūno įrašymą į medžioklės lapą tikrumu. Kaip matyti iš paties Pareiškėjo paaiškinimų teisme, jis gyvūną sumedžiojusio medžiotojo teiravosi tik apie pranešimą medžioklės vadovui apie sumedžiotą gyvūną, bet apie tai, ar pastarasis gyvūnas įrašytas į medžioklės lapą nesidomėjo nei D. P., nei medžioklės vadovo A. L..

Kaip jau minėta, pagal Medžioklės taisyklių nuostatas, vien pranešimo medžioklės vadovui apie sumedžiotą gyvūną šiuo atveju neužtenka – prieš išvežant sumedžiotą gyvūną iš medžioklės plotų vieneto, kuriame jis sumedžiotas, tai yra prieš pradedant sumedžioto gyvūno gabenimą arba prieš išvykstant iš medžioklės plotų vieneto, kuriame buvo medžiojama, medžioklės lape turi būti įrašoma, kiek ir kokių gyvūnų sumedžiota. Medžioklės taisyklių 22 punkte nurodyta, kad jei duomenys apie sumedžiotus gyvūnus, išskyrus duomenis apie sumedžiotų elninių žvėrių patinų ragus, šernų amžių ir lytį, nustatyta tvarka neįrašyti medžioklės lape, šie gyvūnai laikomi sumedžiotais neteisėtai, padarant žalos gamtai. Taigi, minėta teisės norma patvirtina, jog vien tik informacijos apie sumedžiotą gyvūną, neįrašymas į medžioklės lapą, šio gyvūno sumedžiojimą daro neteisėtu, nepaisant to, kad jo medžioklės metu nebuvo pažeisti jokie kiti teisės aktų, reglamentuojančių medžioklę Lietuvos Respublikos teritorijoje, reikalavimai.

Nors į medžioklės lapą apie sumedžiotus gyvūnus privalo įrašyti medžioklės vadovas, asmuo, sumedžiojęs žvėrį, taip pat ir kiti medžiotojai, dalyvaujantys sumedžioto gyvūno gabenime ar dorojime, turi būti aktyvūs ir pasidomėti, ar medžioklės vadovas tai padarė. Iš Medžioklės taisyklių 58.2.3 punkto nuostatų seka, kad asmuo, būdamas medžiotojas ir vykdydamas savo kaip medžiotojo pareigas, turėjo įsitikinti kokio gyvūno gabenime (ir/ar dorojime) dalyvauja (teisėtai ar neteisėtai sumedžioto), ir užtikrinti, kad nebūtų gabenamas (ir/ar dorojamas) neteisėtai sumedžiotas gyvūnas. Todėl Pareiškėjas, būdamas pakankamai atsakingas ir rūpestingas, prieš imdamasis kokių nors veiksmų kito medžiotojo sumedžioto gyvūno atžvilgiu, tai yra prieš atlikdamas gyvūno gabenimo veiksmus, privalėjo įsitikinti, kad gyvūnas kito medžiotojo buvo sumedžiotas teisėtai. Apie tokią pareigą liudija ir teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-4-689/2020, Kauno apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-433-245/2019 ir kt.).

Šiuo gi atveju Pareiškėjas prieš pradedant sumedžioto gyvūno gabenimo veiksmus, pats nesidomėjo, ar pastarasis gyvūnas įrašytas į medžioklės lapą. Toks patyrusio medžiotojo, išmanančio medžioklės taisykles, elgesys negali būti laikomas sąžiningu, apdairiu ir teisėtu. Duomenų, kad A. J. būtų buvusios kokios kliūtys prieš gabenant sumedžiotą gyvūną patikrinti, ar D. P. sumedžiotas gyvūnas, kurio gabenime jis dalyvavo, yra tinkamai įformintas dokumentuose, byloje nėra. Apie tokias aplinkybes nenurodė ir pats Pareiškėjas nei tyrimo metu, nei skunde, nei apklausiamas teisme. Taigi, turėdamas visas sąlygas ir galimybes patikrinti minėtą informaciją, Pareiškėjas to nepadarė, kaip pats teigė, pasitikėdamas iš esmės tik D. P. žodžiu apie pranešimą medžioklės vadovui apie sumedžiotą gyvūną ir medžioklės vadovo gautą leidimą pastarąjį vežti, elgėsi nerūpestingai, neapdairiai ir to pasekoje gabeno neteisėtai sumedžiotą tauriojo elnio patiną.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, priešingai nei teigiama Pareiškėjo atstovo skunde, šiuo atveju egzistuoja pagrindas teigti, jog veikdamas analizuojamu būdu Pareiškėjas elgėsi nerūpestingai ir toks jo neatsargumas užtraukia jam administracinę atsakomybę pagal ANK 290 straipsnio 8 dalį, todėl Pareiškėjo veiksmai teisingai kvalifikuoti. Nors šis administracinis nusižengimas padarytas neatsargia kaltės forma, tai nepašalina Pareiškėjo atsakomybės.

Teismas pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju Pareiškėjas neturėjo pareigos pats asmeniškai įrašyti į medžioklės lapą Medžioklės taisyklių 22 punkte numatytus duomenis, pastarojo punkto pažeidimas jam negali būti inkriminuojamas, todėl nuostatos apie pastarojo punkto pažeidimą iš administracinio kaltinimo šalintinos, konstatuojant, kad Pareiškėjas kaltinime nurodytais veiksmais pažeidė tik Medžioklės taisyklių 58.2.3 punkto reikalavimus.

Teismo išvados dėl Pareiškėjo pagrįsto nubaudimo nekeičia tai, kad aptariamas Medžioklės taisyklių 58.2.3 punkto pažeidimas buvo padarytas asmens, turinčio teisę medžioti, jam dalyvaujant teisėtai organizuotoje medžioklėje, nesiekiant nuslėpti sumedžioto gyvūno faktą, nes konstatuojant minėtą Medžioklės taisyklių 58.2.3 punkto pažeidimą ir jo pagrindu inkriminuojant asmeniui administracinį nusižengimą, numatytą ANK 290 straipsnio 8 dalyje, nėra būtina nustatyti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens siekio nuslėpti gyvūno sumedžiojimo faktą.

Teismas primena, kad medžioklė pati savaime yra pavojinga, todėl griežtai kontroliuojama veikla, o medžioklėje dalyvaujantis asmuo privalo laikytis visų jam keliamų reikalavimų. Medžioklės įstatymo 14 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtinta medžiotojo pareiga laikytis šio įstatymo, Medžioklės taisyklių, kitų teisės aktų, reglamentuojančių medžioklę, taip pat racionalios ir etiškos medžioklės reikalavimų. Elgesys ignoruojant Medžioklės taisyklėse įtvirtintus privalomus reikalavimus, susiklosčiusioje situacijoje negali būti laikomas nereikšmingu atsakomybės prasme ar pateisinamas tuo, kad galimai kiti asmenys nevykdė savo pareigos įrašyti į medžioklės lapą apie sumedžiotą gyvūną.

Apibendrindamas tai, kas pasakyta, teismas konstatuoja, kad Institucija Pareiškėjo veikoje pagrįstai nustatė visus objektyviuosius ir subjektyviuosius administraciniame kaltinime aprašyto, ANK 290 straipsnio 8 dalyje nurodyto nusižengimo sudėties požymius, todėl panaikinti skundžiamą Institucijos nutarimą ir nutraukti bylą Pareiškėjo atžvilgiu nėra pagrindo.

Tačiau teismas, įvertinęs nustatytas nusižengimo padarymo aplinkybes, padarytos veikos pavojingumą, pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, kaltės formą ir kitas aplinkybes – Pareiškėjui pačiam nesumedžiojus gyvūno, o tik gabenus kito medžiotojo jau sumedžiotą gyvūną bei dėl neatsargumo pakankamai neįsitikinus gyvūno sumedžiojimo teisėtumu, veikiant neatsargia kaltės forma, daro išvadą apie mažesnį administracinio nusižengimo pavojingumą bei ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų taikymo tikslingumą.

Pagal ANK 34 straipsnio 6 dalį teismas, atsižvelgdamas į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti.

Įvertinus Pareiškėjo asmenybę (pensijinio amžiaus, dirba, duomenų apie ankstesnį jo baustumą už medžioklės taisyklių pažeidimus bei teistumą nėra), tai, kad jis iš esmės pripažino administracinio nusižengimo aplinkybes – pripažino dalyvavęs gyvūno gabenime, be to, administraciniame kaltinime nurodytą gyvūną buvo leidžiama sumedžioti, Pareiškėjas dalyvavo tik gabenant kito medžiotojo jau sumedžiotą gyvūną dėl neatsargumo pakankamai neįsitikinus gyvūno sumedžiojimo teisėtumu, kaltės formą – veikiant neatsargia kaltės forma, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, darytina išvada, kad vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais sankcijoje numatytas specialiosios teisės (teisės medžioti) atėmimas net minimaliai trukmei šiuo atveju būtų akivaizdžiai neproporcinga administracinio poveikio priemonė, suvaržytų administracinėn atsakomybėn patraukto Pareiškėjo teises daugiau negu yra būtina. Nesant duomenų apie ankstesnius pažeidimus, taip pat nėra pagrindo manyti, kad Pareiškėjas ateityje darys administracinius nusižengimus, susijusius su medžioklės taisyklių pažeidimais. Šiuo atveju teismas neturi pagrindo abejoti, kad vien administracinės nuobaudos (baudos) paskyrimas bus pakankamas atgrasyti asmenį nuo administracinių nusižengimų darymo ir paveikti, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų. Įvertinęs visas nurodytas aplinkybes teismas daro išvadą, kad nuobaudos tikslai bus pasiekti ANK 34 straipsnio 6 dalies pagrindu Pareiškėjui neskiriant administracinio poveikio priemonės, numatytos ANK 290 straipsnio 17 dalyje. Toks teismo sprendimas dėl ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymo neprieštarauja ir teismų praktikai (Panevėžio apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-109-879/2019, Vilniaus apygardos teismo nutartys administracinio nusižengimo bylose AN2-268-312/2021 ir kt.).

Remiantis aukščiau išdėstytu skundžiamas Institucijos nutarimas keistinas dalyje dėl administracinio poveikio priemonės paskyrimo – pritaikius ANK 34 straipsnio 6 dalį panaikinant Pareiškėjui paskirtą administracinio poveikio priemonę – specialiosios teisės medžioti atėmimą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 630 straipsnio 1 dalimi, 642 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 646 straipsniu,

nutaria:

Pareiškėjo A. J. įgalioto atstovo advokato padėjėjo Lauryno Samoškos skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos vyriausiojo specialisto R. R. 2022 m. spalio 12 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje dėl administracinio poveikio priemonės paskyrimo – pritaikius ANK 34 straipsnio 6 dalį panaikinti A. J. už ANK 290 straipsnio 8 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą paskirtą administracinio poveikio priemonę – specialiosios teisės medžioti atėmimą 3 (trejiems) metams.

Pašalinti iš 2022 m. spalio 12 d. nutarime Nr. (duomenys neskelbtini) suformuluoto administracinio kaltinimo aplinkybę dėl Medžioklės taisyklių 22 punkto pažeidimo.

Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo nutarties kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmuose.

Teisėja                                                Rita Dirkė