Civilinė byla Nr. 3K-3-521/2008 Procesinio
sprendimo kategorijos: 28.1; 41; 114.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. lapkričio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos
pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Januškienės ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. P. (M. P.)
kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. birželio 3 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal
ieškovės J. R. ieškinį atsakovams M. P. ir Z. K. dėl įgaliojimo
ir mainų sutarties pripažinimo negaliojančiais; trečiasis asmuo – Vilniaus
miesto 1-ojo notarų biuro notarė V. S.-M.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
2004 m. liepos 20 d.
įgaliojimu, pasirašytu ieškovės J. R., atsakovas M. P. buvo įgaliotas
savo nuožiūra sudaryti ieškovei priklausančios žemės sklypo, esančio (duomenys
neskelbtini), dalies mainų sutartį. 2004 m. liepos 22 d. buvo sudaryta
ieškovės, atstovaujamos atsakovo M. P., ir atsakovės Z. K. mainų
sutartis, pagal kurią ieškovės išpirkto žemės sklypo dalis buvo išmainyta į
atsakovei priklausančio žemės sklypo dalį.
Tvirtindama, kad įgaliojime nebuvo
išreikšta tikroji jos valia, nes išdavė jį atsakovui dėl apgaulės, šiam
pasinaudojus ieškovės senyvu amžiumi, silpna sveikata, teisiniu neišprusimu ir
įtikinus, kad įgaliojimas būtinas žemės įsigijimo iš valstybės procedūrai
užbaigti, ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu 2004 m. liepos 20 d.
įgaliojimą, kuriuo ieškovė įgaliojo jai atstovauti atsakovą M. P. Nurodydama,
kad jai priklausančio žemės sklypo dalies perleidimo sandoris buvo sudarytas
negaliojančio įgaliojimo pagrindu, ir, be to, laikydama, kad šis sandoris
prieštarauja jos, atstovaujamosios, interesams dėl nelygiaverčių mainų, taip
pat CK 2.135 straipsnio nuostatoms, ieškovė taip pat prašė pripažinti
negaliojančia 2004 m. liepos 22 d. mainų sutartį, sudarytą atsakovo M. P.,
veikusio ieškovės J. R. vardu, ir atsakovės Z. K.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007
m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. birželio 3 d. sprendimu
patenkino ieškovės apeliacinį skundą ir panaikino Vilniaus miesto 1-ojo
apylinkės teismo 2007 m. sausio 31 d. sprendimą bei priėmė naują sprendimą,
kuriuo ieškinį dėl įgaliojimo ir mainų sutarties pripažinimo negaliojančiais
patenkino.
Bylą nagrinėję
teismai nustatė, kad 2003 m. vasario 28 d. ieškovė įgaliojo atsakovą M. P.
atstovauti jai visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose tvarkant žemės,
esančios (duomenys neskelbtini), grąžinimo
klausimus. M. P., kaip asmenį, galintį padėti ieškovei išsipirkti valstybinės
žemės sklypą, ieškovei rekomendavo jos duktė H. J. M. P. nebuvo
visiškai svetimas žmogus ieškovės šeimai, nes yra ieškovės žento (dukters vyro)
pusbrolis. 2004 m. liepos 1 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo
sutartimi ieškovė dalinės nuosavybės teise įsigijo iš valstybės 0,2521 ha žemės
0,4184 ha ploto žemės sklype, esančiame (duomenys
neskelbtini). 2004 m. liepos 20 d. ieškovė pasirašė įgaliojimą,
kuriame nurodyta, kad atsakovas M. P. įgaliotas sudaryti savo nuožiūra ieškovei
nuosavybės teise priklausančios žemės sklypo, esančio (duomenys
neskelbtini), kurį nusipirko iš valstybės, dalies mainų sutartį, ją
pasirašyti, pasirašyti perdavimo-priėmimo aktą, įregistruoti sutartį
nekilnojamojo turto registre. 2004 m. liepos 22 d. buvo sudaryta ieškovės,
atstovaujamos pagal nurodytą įgaliojimą atsakovo M. P., ir atsakovės Z. K.,
kuri yra atsakovo M. P. žmonos motina (uošvė), mainų sutartis, kurioje
nurodyta, kad ieškovė maino jai priklausančias 1700/4184 dalis, kurių vidutinė
rinkos vertė 87 397 Lt, 0,4184 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), atsakovei Z. K. į šiai
priklausančias 119/239 dalis, kurių vidutinė rinkos vertė 1382,25 Lt, 2,39
ha žemės klypo, esančio (duomenys neskelbtini).
Laikydamas, kad byloje nustatytos aplinkybės ir joje esantys įrodymai
patvirtina, jog buvo ieškovės valia išmainyti žemės sklypo dalį ir ši jos valia
susiformavo per ilgą procesą, t. y. nuo žemės nuosavybės atkūrimo
dokumentų sutvarkymo iki mainų sutarties sudarymo, sprendimą sudaryti mainų
sandorį ieškovė priėmė savarankiškai ir niekieno neveikiama, pirmosios
instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog ji buvo suklaidinta
dėl apgaulės, todėl nėra pagrindo pripažinti ginčijamus įgaliojimą ir mainų
sutartį negaliojančiais. Teismas atmetė ieškovės argumentą, kad mainų sutartis
pažeidžia jos interesus, nes sklypai nelygiaverčiai, nurodydamas, kad mainai
neprivalo būti ekvivalentiški, sutartyje neaptartas kainų skirtumo
kompensavimas. Teismas sprendė, kad atsakovas, atstovaudamas ieškovei ir
sudarydamas mainų sutartį su savo uošve, įstatymo nepažeidė, nes sąvoka
„artimieji giminaičiai“, įtvirtinta CK 2.134 straipsnio 1 dalyje, neapima
asmenų, susijusių svainystės santykiais, todėl šiuo pagrindu ginčo mainų
sutartis negali būti pripažinta negaliojančia. Teismo vertinimu, ieškovė
neįrodė, kad atsakovas veikė prieš jos interesus, todėl nėra pagrindo pripažinti
ginčo sandorį negaliojančiu.
Apeliacinės
instancijos teismo teisėjų kolegija, priimdama priešingą pirmosios instancijos
teismo priimtam sprendimą, nurodė, kad, tiriant ginčijamų sandorių teisėtumo
klausimą, esminės nustatytinos aplinkybės yra tiek šalių valios formavimosi
kryptingumas iki sandorių sudarymo, tiek civilinių teisinių santykių dalyvių
valia, buvusi sandorių sudarymo metu, ir šalių elgesys po sandorio sudarymo.
Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos ieškovės ir atsakovo M. P. atstovavimo
santykių susiklostymo aplinkybės bei byloje esantys įrodymai (ieškovės
paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytinė medžiaga) lėmė visišką ieškovės
pasitikėjimą atsakovu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš ginčo įgaliojime
esančio įrašo matyti ir trečiasis asmuo notarė V. S.-M. teismo posėdyje
patvirtino, jog ieškovei įgaliojimo turinys buvo perskaitytas ir išverstas į
jai suprantamą kalbą, taip pat išaiškintos jo pasekmės, tačiau laikė, kad,
vertinant aplinkybių visumą (atsakovo įgijimą visiško ieškovės pasitikėjimo,
ieškovės amžių, sveikatos būklę, valstybinės kalbos nemokėjimą, menką išsilavinimą),
negalima daryti išvados, jog ieškovė tikrai suvokė sudaromo įgaliojimo turinį
ir jo esmę. Šie ieškovės argumentai yra daugiau susiję ne su apgaule, bet su
kitu, CK 1.90 straipsnyje nustatytu, sandorio pripažinimo negaliojančiu
pagrindu – suklydimu, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šis kvalifikavimas
šiuo atveju neturi reikšmės, nes įgaliojimas yra ne savitikslis sandoris, o
išduodamas konkrečiam veiksmui atlikti – šiuo atveju mainų sutarčiai sudaryti,
ir jo teisėtumo klausimas gali būti nagrinėjamas tik kartu su mainų sutarties
teisėtumo klausimu. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymėjo, kad
apgaule laikomas ir atvejis, kai asmuo neteisingai suvokia savo sudaromo
sandorio esmę bei jo aplinkybes, o kita sandorio šalis, žinodama tai ir
naudodamasi suklydimu, sudaro sandorį. Aiškindama įgaliojimo turinį, teisėjų
kolegija nurodė, kad įgaliojime esanti nuoroda „sudaryti savo nuožiūra žemės
sklypo mainų sutartį“ negali pažeisti įstatyme nustatytų apribojimų.
Vadovaudamasi pagrindiniu atstovavimo principu – veikti atstovaujamojo naudai
ir interesais, teisėjų kolegija sprendė, kad vien mainomų sklypų vertės
nelygiavertiškumas prieštarauja tokiems atstovaujamosios interesams, o atsakovo
paaiškinimą, kad žemės sklypų vertės skirtumą jis padengė 25 000 Lt, bei
liudytojų parodymus, jog jiems žinoma apie tokių pinigų perdavimą ieškovei ar
jos dukteriai, pripažinusi nenuosekliais (neaiškus šių pinigų perdavimo
tikslas, skirtingai nurodoma, kam pinigai buvo perduoti), vertino kritiškai. Teisėjų
kolegija laikė, kad, sprendžiant dėl ginčijamų sandorių teisėtumo, reikšminga
yra aplinkybė, jog atsakovas, veikdamas ieškovės vardu, mainų sandorį sudarė su
žmonos motina (uošve). Svarstydama dėl CK 2.134 straipsnio 1 dalyje nurodytos
„kitų artimųjų giminaičių” sąvokos turinio, teisėjų kolegija vadovavosi
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, kad CK 3.17 straipsnio
normoje artimųjų giminaičių sąrašas išplečiamas per giminystės laipsnius, taip
pat artimaisiais giminaičiais įvardijami netgi kraujo ryšiais nesusiję asmenys (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos
23 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras
v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos
Nr. 3K-3-310/2007), ir darė išvadą, kad į CK 2.134 straipsnio 1 punkte
vartojamą „kitų artimųjų giminaičių“ sąvoką patenka ne tik CK 3.135 straipsnyje
išvardyti giminystės ryšiais susiję asmenys, bet ir asmenys, kuriuos sieja
artimi ryšiai, atsiradę dėl to, kad artimais giminystės ryšiais nesusiję
asmenys sudarė santuoką. Tokie asmenys pagal CK 3.136 straipsnį yra
svainystės ryšiais susiję asmenys. Atsižvelgdama į tai, kad ryšiai turi būti
artimi, teisėjų kolegija sprendė, jog į CK 2.134 straipsnio 1 punkte vartojamą
„kitų artimų giminaičių“ sąvoką patenka tik artimais svainystės ryšiais susiję
asmenys, tokia šiuo atveju atsakovui yra jo žmonos motina atsakovė Z. K.
Dėl to teisėjų kolegija sutiko su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, kad
byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina atstovo ir jo atstovaujamosios
interesų konfliktą. Atsakovės Z. K. paaiškinimų pagrindu nustačiusi, kad
ji, sudarydama ginčo mainų sutartį, veikė atsakovo interesais, bei įvertinusi šalių
elgesį tiek iki mainų sutarties sudarymo, tiek jos sudarymo metu ir po
sudarymo, teisėjų kolegija laikė, kad negalima teigti, jog šalių mainų
sutartyje išreikšta valia atitiko jų tikrąją valią, taip pat kad šalys tinkamai
suprato sudaromos sutarties turinį (sąlygas) ir tokią sutartį norėjo sudaryti. Teisėjų
kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad nebuvo
šalių valios sudaryti ginčo mainų sutartį. Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo suformuota praktika dėl turto įgijėjų sąžiningumo (nesąžiningumo)
kriterijų civilinėse bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje T. N. S.
v. J. N., bylos Nr. 3K-7-274/2005), teisėjų kolegija konstatavo,
kad nėra pakankamo pagrindo laikyti atsakovę Z. K. sąžininga įgijėja, nes
ją sieja artimi svainystės santykiai su sutartį pasirašiusiu atsakovu, kuris
sudarė priešingą savo atstovaujamosios interesams sandorį su jam artimu
asmeniu; be to, pati atsakovė Z. K. veikė M. P. interesais, mainų
sutartį pasirašė tik dėl to, kad žentas galėtų elgtis su žeme savo nuožiūra.
Vertindama, kad tokie įrodymai ir faktai paneigia atsakovės Z. K. sąžiningumo
prezumpciją, teisėjų kolegija sprendė, kad jai netaikytina CK
4.96 straipsnio 2 dalyje nustatyta gynyba.
III. Kasacinio skundo
dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovas M. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. sprendimą ir palikti galioti
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 31 d. sprendimą.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Bylą nagrinėjęs
apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 12, 13, 178,
185 straipsniuose reglamentuojamą įrodinėjimo pareigą ir įrodymų vertinimo
taisykles, pakankamai neištyrė ir neįvertino ginčo šalių elgesio prieš
ginčijamų sandorių sudarymą, netyrė ir nevertino šalių elgesio, buvusio sandorių
sudarymo metu, pagal vidutiniškai protingo ir apdairaus asmens (bonus pater
familias) elgesio standartą, neatsižvelgė į nustatytas bylos aplinkybes,
patvirtinančias tikruosius šalių ketinimus ir tikslus sudarant 2004 m. liepos
22 d mainų sutartį, todėl priėmė neteisėtą sprendimą, pagrįstą vien ieškovės
subjektyviomis, prieštaringomis ir tikrovės neatitinkančiomis faktinių
aplinkybių interpretacijomis, taip, be to, pažeisdamas ir CPK
197 straipsnio 2 dalies nuostatas. Tai lėmė netinkamą CK 1.90, 1.91, 2.134-2.137,
2.151, 6.193 straipsnių taikymą ir nukrypimą nuo kasacinio teismo
suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Kasatoriaus
teigimu, faktinės bylos aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad ieškovės valia
sudaryti 2004 m. liepos 20 d. įaliojimą, o vėliau ir 2004 m. liepos 22 d.
mainų sutartį susiformavo palaipsniui, turint tikslą atsilyginti atsakovui už
jo pagalbą išperkant žemės sklypo dalį iš valstybės bei pagerinant ieškovės
buities sąlygas. Apeliacinės instancijos teismo vadovavimasis Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos
23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis
prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos
Nr. 3K-3-310/2007, vertintinas kritiškai. Nurodyta nutartis šioje byloje
neturi precedentinės galios, nes bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi –
šio ginčo atveju ypatingas pasitikėjimo ryšys (giminystė) sieja ne tik abu
atsakovus, bet ir ieškovę su atsakovu. Be to, apeliacinės instancijos teismas,
skundžiamame sprendime konstatuodamas, kad vien mainomų žemės sklypų
nelygiavertiškumas prieštaravo ieškovės interesams, taip ginčo šalių santykių
turinį analizuodamas ir vertindamas prioritetą suteikiant ne ieškovės laisvai
išreikštai tikrajai valiai, bet ieškovės iš sudarytų sandorių tariamai siektai
gauti naudai, netinkamai taikė CK 1.63 straipsnio 1 dalies, 6.432 straipsnio 1,
2 dalies nuostatas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartyje civilinėje
byloje A. G. v. D. G., A. G., bylos
Nr. 3K-3-337/2008, 2006 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje
byloje D. G. v. J. K. P., bylos Nr. 3K-3-609/2006,
2001 m. rugsėjo 5 d. nutartyje civilinėje byloje J. Z. v. S.
V., bylos Nr. 3K-3-745/2001, suformuotos teisės aiškinimo ir
taikymo praktikos.
2. Apeliacinės
instancijos teismas, patenkindamas ieškovės reikalavimus dėl sandorių
pripažinimo negaliojančiais, tačiau neišspręsdamas restitucijos taikymo klausimo,
netinkamai taikė CK 1.80 straipsnio 2 dalies ir 6.145 straipsnio 1, 2 dalių
nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartyje civilinėje byloje I. T.
v. G. Ž., bylos Nr. 3K-3-359/2006, suformuotos teismų
praktikos. Toks teismo sprendimas byloje dalyvaujantiems asmenims realiai
nesukelia jokių teisinių pasekmių, nes neaišku, kokiu būdu turėtų būti
vykdomas.
3. Ieškovė
apeliaciniame skunde, kuris apibrėžė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas,
nekėlė klausimų, susijusių su jos suklydimu sudarant sandorius, todėl
apeliacinės instancijos teismas, sprendime dėstydamas argumentus, susijusius su
CK 1.90 straipsnyje įtvirtintu sandorių negaliojimo pagrindu, išėjo už šios bylos
nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų ir taip pažeidė CPK 320 straipsnio 1
dalį.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą ieškovė J. R. prašo skundžiamą apeliacinės instancijos
teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais
argumentais:
1. Vadovaujantis CK
6.193 straipsniu, jeigu šalių ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi
būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis
būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, todėl kasatorius nepagrįstai
teigia, kad turėjo būti remiamasi vidutiniškai protingo ir apdairaus asmens
elgesio standartu. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ir šalių elgesį,
darytina išvada, kad ne tik ieškovei analogiškas protingas asmuo (tokios pat
finansinės ir šeiminės padėties, amžiaus, lingvistinių žinių, sveikatos būklės,
išsilavinimo), bet ir kasatoriaus nurodytas vidutiniškai protingas bei apdairus
asmuo ginčo situacijoje nebūtų išdavęs įgaliojimo mainų sutartimi mainyti
didelės vertės žemės sklypą į daug mažesnės vertės sklypą be priemokos.
2. Ginčo mainų
sutarties 5 punkte nurodyta, kad daiktai yra mainomi be priemokų, todėl neaiškus
tariamai perduotų 25 000 Lt tikslas. Kasatoriaus pozicija dėl šios
sumos perdavimo ieškovei nebuvo nuosekli ir bylos nagrinėjimo metu keitėsi,
liudytojų parodymai taip pat prieštaringi, todėl apeliacinės instancijos
teismas pagrįstai kritiškai vertino atsakovo teiginį, kad mainomų sklypų kainos
skirtumą padengė perduodamas ieškovei 25 000 Lt.
3. Įvertinęs byloje
nustatytų aplinkybių visumą (atsakovas, veikdamas ieškovės vardu, skubiai
sudarė nelygiaverčių sklypų mainų sutartį ne atstovaujamosios, bet artimais
svainystės ryšiais su juo susijusio asmens (uošvės) naudai, kuri, sudarant
mainų sutartį veikė atstovo interesais), apeliacinės instancijos teismas
pagrįstai nustatė atstovo veiksmų prieštarą atstovaujamosios interesams,
konstatavo atstovo ir atstovaujamosios interesų konfliktą bei pripažino
atsakovę Z. K. nesąžininga.
4. Ginčo mainų
sutartimi buvo perleistas nekilnojamasis daiktas (žemės sklypo dalis).
Apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kuriuo pripažinti negaliojančiais
ginčo įgaliojimas ir mainų sutartis, patvirtina, kad išnyko teisinis pagrindas
(mainų sutartis), todėl nekilnojamojo turto registre įregistruotas juridinis
faktas išregistruojamas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo
16 straipsnis), t. y. šalys grąžinamos į status quo. Kadangi
mainų sutartimi mainyti nekilnojamojo turto objektai nėra žuvę ar perleisti
tretiesiems asmenims, tai, paneigus atsakovės Z. K. sąžiningumo
prezumpciją (CK 4.96 straipsnio 2 dalis), apeliacinės instancijos teismas
neturėjo pareigos papildomai pasisakyti dėl restitucijos taikymo ar jos būdo.
5. Apeliacinės
instancijos teismas, vadovaudamasis civilinio proceso normų reikalavimais,
nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, ištyrė ir įvertino byloje surinktus
įrodymus, argumentavo savo išvadas bei motyvuotai atmetė kritiškai vertinamus
įrodymus, todėl kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos
teismas, pažeisdamas CPK 12, 13, 178, 185 straipsnių nuostatas, be pagrindo
konstatavo ieškovės valios trūkumą sudaryti ginčijamus įgaliojimą ir mainų
sutartį.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Byloje kilo ginčas dėl ieškovės
išduoto įgaliojimo atsakovui bei šio įgaliojimo pagrindu sudarytos atsakovo,
veikusio ieškovės vardu, ir artimais svainystės santykiais su juo susijusio
asmens (uošvės) mainų sutarties teisėtumo.
Kasacinis teismas
šioje byloje, nenustatęs pagrindų, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo
M. P. kasaciniame skunde nurodytos kasacijos ribos (CPK 353 straipsnio
2 dalis), remdamasis žemesniųjų instancijų teismų nustatytomis
aplinkybėmis, peržiūri apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisės
taikymo aspektu, pasisakydamas kasaciniame skunde keliamais procesinės teisės
normų, nustatančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, taip pat
atstovavimo institutą ir mainų sutartis reglamentuojančių materialinės teisės
normų tinkamo taikymo bei suformuotos teismų praktikos laikymosi klausimais
(CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl procesinės
teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, pažeidimo
CPK 185
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus
pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių,
kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, laikydamasis įstatymo. Teismo
teisė įvertinti šalių į bylą pateiktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą
yra viena iš vadinamojo laisvo įrodymų vertinimo principo išraiškų, kurios esmė
ta, kad nepriklausomas ir nešališkas teismas, atsižvelgdamas į įrodymų visumą,
įvertina, ar pakanka įrodymų tam tikroms įrodinėtinoms aplinkybėms nustatyti.
Bylos
duomenimis, apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas, kad byloje nustatytų
aplinkybių visuma patvirtina, jog ginčijama mainų sutartis prieštarauja CK
2.134, 2.135 straipsnių nuostatoms, išsiaiškino ir įvertino aplinkybes
(atsakovas, veikdamas ieškovės vardu, skubiai sudarė nelygiaverčių žemės sklypų
mainų sutartį ne savo atstovaujamosios, o artimais giminystės ryšiais su jo
sutuoktine susijusio asmens naudai), lėmusias atstovo (atsakovo) veiksmų
prieštarą atstovaujamosios (ieškovės) interesams, taip pat atstovo ir jo
atstovaujamosios interesų konfliktą, vadovavosi CK 6.193 straipsnyje
išdėstytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir įvertino šalių elgesį tiek iki
mainų sutarties sudarymo (ieškovė siekė parduoti žemės sklypą ir taip
atsiskaityti su atstovu už žemės grąžinimo reikalų sutvarkymą, o kodėl
pasikeitė ieškovės pozicija ir buvo nuspręsta mainyti žemės sklypus, kai už
pagalbą tvarkant dokumentus dėl valstybinės žemės išpirkimo atsakovui buvo
pažadėtas žemės sklypas, atsakovas negalėjo paaiškinti; atsakovė Z. K.
paaiškino, jog ji nesidomėjo mainų sandorio sudarymu, o žemę faktiškai laikė
žento nuosavybe, su kuria jis galįs daryti ką nori), tiek sutarties sudarymo
metu ir po jos sudarymo (ieškovė, atsitiktinai sužinojusi apie sutartyje
įrašytą Z. K., iš karto nuvyko su žentu į policiją, paskui – pas advokatą;
atsakovė paaiškino, jog, atvykusi į notarų biurą, neklausė notarės išaiškinimo
apie sudaromo sandorio sąlygas, nesidomėjo, su kuo maino žemę), bei konstatavo,
kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir joje esantys įrodymai patvirtina,
jog ginčijamoje mainų sutartyje šalių (tiek atsakovės, tiek ieškovės,
atstovaujamos atsakovo) išreikšta valia neatitiko tikrosios jų valios. Apeliacinės
instancijos teismo išvada dėl kitos ginčijamo sandorio šalies (atsakovės
Z. K.) nesąžiningumo ir negalėjimo pasinaudoti CK 4.96 straipsnio 2 dalyje
nustatyta sąžiningo įgijėjo interesų gynyba padaryta įvertinus pačios Z. K.
paaiškinimus, kad ji nebuvo suinteresuota sudaryti ginčo mainų sutartį ir, šią sudarydama,
veikė atsakovo interesais, taip pat išsiaiškinus ir įvertinus ginčijamo
sandorio sudarymo aplinkybes bei kitus faktus, reikšmingus įgijėjo sąžiningumo
prezumpcijai nuginčyti. Teismas nurodė konkrečius argumentus, taip pat į bylą
tiek ieškovės, tiek atsakovo pateiktus įrodymus bei išdėstytus paaiškinimus,
kuriais grindžia skundžiamame sprendime padarytas išvadas.
Teisėjų
kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų vertinimą
pagal savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios,
nepažeidžiant CPK 12, 13, 178 straipsnių, šalių buvo įrodinėjamos proceso
metu, laikydamasis įrodymų pakankamumo, sąsajumo bei leistinumo taisyklių, ir
šio įvertinimo pagrindu išsprendė šalių ginčą. Kasaciniame skunde vardijamos
įrodinėjimo priemonės ir faktiniai duomenys teismo buvo tinkamai analizuojami
ir tiriami, jų turinio pagrindu buvo daromos išvados. Dėl to teisėjų kolegija
neturi pagrindo konstatuoti, kad, priimant skundžiamą apeliacinės instancijos teismo
sprendimą, buvo pažeistos kasatoriaus nurodomos procesinės teisės normos.
Dėl ginčijamų
įgaliojimo ir mainų sutarties teisėtumo
Kasacinio
teismo suformuotoje teismų praktikoje pripažįstama, kad, priklausomai nuo
reglamentuojamų santykių ypatumų ir reglamentavimu siekiamų tikslų, aiškinant
šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, kuriose įtvirtinta sąvoka
„artimieji giminaičiai“, gali būti neapsiribojama CK 3.135 straipsnyje
išvardytų artimųjų giminaičių sąrašu, išplečiant jį per giminystės laipsnius,
taip pat artimaisiais giminaičiais įvardijant asmenis, nesusijusius kraujo
ryšiu (pvz., CK 3.17 straipsnis, 6.67 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos
23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis
prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos
Nr. 3K-3-310/2007). Atsižvelgiant į atstovavimo instituto ypatumus,
nulemtus atstovavimo teisinių santykių fiduciarinio pobūdžio, ir šių teisinių
santykių reglamentavimo pagrindinį tikslą apsaugoti atstovaujamojo interesus,
pripažintina, kad atstovaujamojo interesai gali būti pažeisti atstovui sudarant
sandorius atstovaujamojo vardu su jo (atstovo) artimaisiais giminaičiais, kurių
sąvoka, be artimųjų giminaičių, išvardytų CK 3.135 straipsnyje (tėvų ir vaikų,
senelių ir vaikaičių, brolių ir seserų), apima ir artimais svainystės ryšiais
susijusius asmenis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamo sandorio šalys
– atsakovas M. P. ir jo sutuoktinės motina atsakovė Z. K., būdami
artimais svainystės ryšiais susiję asmenys (CK 3.136 straipsnis), yra artimieji
giminaičiai, kurių sudarytas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu
atstovaujamojo (ieškovės J. R.) reikalavimu pagal CK 2.134 straipsnio
1 dalį. Šiuo atveju visiškai nesvarbu, kad tam tikras ryšys (giminystės ar
svainystės) siejo ir ieškovę su atsakovu. Dėl to, skirtingai nei teigia
kasatorius, visiškai neturi reikšmės ta aplinkybė, kad atsakovas M. P. yra
ieškovės dukters vyro (žento) pusbrolis, nes, sprendžiant, ar atstovaujamasis
galėjo sudaryti atstovaujamojo vardu konkretų sandorį, pakanka išsiaiškinti
atstovo ir trečiojo asmens, su kuriuo sudaromas sandoris, giminystės ryšį. Kadangi
ieškovės (atstovaujamosios) ginčijamas sandoris jos vardu yra sudarytas atstovo
(atsakovo M. P.) ir jo artimosios giminaitės (atsakovės Z. K.), tai
apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai, remdamasi Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
liepos 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Lietuvos Respublikos
generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-310/2007, pateiktais išaiškinimais, pripažino, kad
ginčijamo sandorio sudarymas pažeidė ieškovės, kaip atstovaujamosios, interesus
ir sukėlė interesų konfliktą, todėl jo negalima laikyti teisėtu, nes jis
prieštarauja CK 2.134, 2.135 straipsnių nuostatoms.
Byloje
nustatyta, kad kita ginčijamo sandorio šalis (atsakovė Z. K.) pati nebuvo
suinteresuota sudaryti šį sandorį ir, sudarydama jį, veikė atsakovo, veikusio
atstovaujamosios vardu, interesais. Kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o
ne fakto klausimus ir yra saistomas žemesniųjų instancijų teismų nustatytų
aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad šių teismų nustatytų
ir įvertintų bylos aplinkybių teisėjų kolegija negali vertinti kitaip, todėl,
remdamasi jomis, daro išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas pagrįstai
pripažino kitą ginčijamo sandorio šalį (atsakovę Z. K.) žinojus ar turėjus
žinoti apie tokį interesų konfliktą, t. y. buvus nesąžiningą. To
tarpu byloje nėra domenų, kad ieškovė būtų žinojusi apie šį interesų konfliktą
ir neprieštaravusi tokio sandorio sudarymui. Priešingai, byloje nustatyta, kad
ieškovė, sužinojusi apie ginčijamoje sutartyje įrašytą Z. K., iš karto
nuvyko į policiją, vėliau – pas advokatą (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Tokiomis aplinkybėmis pripažintina, kad ieškovė galėjo remtis CK 2.134,
2.135 straipsniuose jai suteikta teise jos, kaip atstovaujamosios,
pažeistiems interesams apginti, reikalaudama pripažinti ginčo mainų sutartį
negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu.
Dėl mainomų žemės
sklypų nelygiavertiškumo, kaip aplinkybės, patvirtinančios atstovo sudaryto
sandorio prieštarą atstovaujamosios interesams, apeliacinės instancijos teismas
sprendė, kad vien šis faktas patvirtina, jog atsakovas, vykdydamas ieškovės
išduotą įgaliojimą, nukrypo nuo jame išreiktos ieškovės valios. Taigi apeliacinės
instancijos teismas, pažymėdamas, kad ginčijama mainų sutartimi išmainyti
sklypai, be kita ko, yra nelygiaverčiai, rėmėsi šiuo faktu tik kaip viena iš
aplinkybių išvadai dėl pagal ginčijamą įgaliojimą sudaryto ginčijamo sandorio
neatitikties įgaliojime ieškovės išreikštai valiai sustiprinti, o ne kaip
lemiančiu šios išvados skundžiamame teismo sprendime padarymą. Taip teismas,
priešingai nei teigia kasatorius, spręsdamas dėl ginčijamo mainų sandorio
teisėtumo, prioritetą teikė būtent ieškovės valiai, išreikštai įgaliojime, kurį
vykdydamas atsakovas privalėjo sudaryti šią valią atitinkančią mainų sutartį.
Kasatorius
teigia, kad ginčijamas įgaliojimas, kuriuo ieškovė įgaliojo jį savo nuožiūra
sudaryti dalies žemės sklypo mainų sutartį, jam buvo duotas tam, kad jis gautų
atlygį už jo įdėtą darbą ir lėšas išperkant iš valstybės ieškovei žemę.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad ir tokiu atveju ieškovės išduotą įgaliojimą atsakovas
privalėjo vykdyti tik ieškovės, t. y. įgaliotojos, interesais,
nepažeisdamas įstatyme nustatytų atstovo teisių ribų, nepiktnaudžiauti ieškovės
pasitikėjimu ir nesinaudoti šiuo įgaliojimu kitais, negu nurodytas pirmiau,
tikslais. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo pagal ieškovės išduotą
įgaliojimą atliktų veiksmų rezultatas – ginčo mainų sutarties, pagal kurią
atsakovas išmainė savo artimajai giminaitei į jos 1382,20 Lt vidutinės vertės
žemės sklypą, esantį kaimo vietovėje, ieškovei priklausantį 87 397 Lt
vidutinės rinkos vertės žemės sklypą, esantį Vilniaus mieste, sudarymas –
negali būti vertinamas kaip nurodytus įgaliojimo įvykdymo principus
atitinkančio veiksmų pagal įgaliojimą atlikimo rezultatas.
Teisėjų kolegija
sprendžia, kad įgaliojimą atsakovas, sudarydamas ginčijamą mainų sutartį,
įvykdė iškreipdamas ieškovės, kaip įgaliotojos, tikrąją valią, pažeisdamas CK
2.134 straipsnyje nustatytas atstovo teisių ribas ir veikdamas priešingai jos
interesams, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo
ginčijamų įgaliojimo ir mainų sutarties neteisėtumą.
Dėl restitucijos
taikymo klausimo išsprendimo
Dėl kasacinio skundo
argumentų restitucijos taikymo klausimu teisėjų kolegija pažymi, kad,
pripažindamas ginčo mainų sutartį negaliojančia, teismas kartu išsprendė
klausimą dėl ieškovės J. R. ir atsakovės Z. K. teisių į šios
sutarties dalyką – sutartimi mainytas žemės sklypų dalis. Jeigu pagal sandorį
vienai šaliai buvo perduotas žemės sklypas, tai, teismo tvarka pripažinus žemės
sklypo perleidimo sandorį negaliojančiu ir šį žemės sklypą galint išreikalauti
iš įgijėjo, nes teismas sprendė, jog jam netaikytina CK 4.96 straipsnio 2
dalyje nustatyta gynyba, tai turi būti vykdoma restitucija natūra (CK 6.146
straipsnis). Teismo sprendimas tokiu atveju yra dokumentas, kuris patvirtina,
kad daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą pasibaigė, ir yra pagrindas išregistruoti
šią teisę nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto registro įstatymo
16 straipsnis, Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu
Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 35 punktas).
Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad skundžiamo teismo sprendimo
pagrindu išregistravus nekilnojamojo turto registro įstaigoje įregistruotą
ieškovės daiktinę teisę į 119/239 dalis 2,3900 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir šioje įstaigoje įregistruotą
atsakovės daiktinę teisę į 1700/4184 dalis 0,4184 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), šalys bus grąžintos į buvusią
padėtį ir joms atiteks tai, ką jos turėjo iki nuginčytos mainų sutarties
sudarymo. Taigi, pripažindamas ginčijamą mainų sandorį negaliojančiu,
apeliacinės instancijos teismas taikė restituciją natūra (CK 6.146 straipsnis).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentą dėl
restitucijos taikymo klausimo skundžiamame apeliacinės instancijos teismo
sprendime neišsprendimo.
Kartu teisėjų
kolegija pažymi, kad šia kasacinio teismo nutarties dalimi yra pildytini
apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentai. Teisėjų kolegijos
vertinimu, toks apeliacinės instancijos teismo sprendimo argumentų papildymas nelems
kasatoriaus padėties pablogėjimo, todėl neprieštarauja CPK 353 straipsnio
3 daliai.
Dėl CPK 320
straipsnio 1 dalies pažeidimo
Bylos duomenimis, apeliacinės
instancijos teismo teisėjų kolegija skundžiamame sprendime tik atkreipė dėmesį
į tai, kad ieškovės argumentai yra labiau susiję ne su apgaule (CK
1.91 straipsnis), bet su kitu, CK 1.90 straipsnyje įtvirtinu, sandorio
pripažinimo negaliojančiu pagrindu – suklydimu, tačiau nelaikė šių argumentų turinčiais
reikšmės ginčo santykiui teisiškai kvalifikuoti ir savo išvadų negrindė
nurodytų ieškovės argumentų vertinimu, taigi, priešingai nei teigia kasatorius,
sprendime nedėstė argumentų, susijusių su CK 1.90 straipsnyje įtvirtintu
sandorių negaliojimo pagrindu, neišėjo už šios bylos nagrinėjimo apeliacine
tvarka ribų ir nepažeidė CPK 320 straipsnio 1 dalies nuostatų.
Dėl bylos
procesinės baigties
Remdamasi tuo,
kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos
teismas, pripažindamas ieškovės išduotą įgaliojimą atsakovui bei šio įgaliojimo
pagrindu sudarytą mainų sutartį neteisėtais ir negaliojančiais, nepažeidė
įrodinėjimo pareigą ir įrodymų vertinimo taisykles reglamentuojančių procesinės
teisės normų, tinkamai taikė kasatoriaus nurodomas materialinės teisės normas
bei padarė išvadas, atitinkančias Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ginčijamais
teisės klausimais suformuotą teismų praktiką.
Konstatuodama, kad pagal
atsakovo kasaciniame skunde išdėstytus argumentus jame nurodyti kasacijos
pagrindai nepasitvirtino, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo
naikinti teisėtą ir pagrįstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346
straipsnio 2 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3
d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Pranas
Žeimys
Janina
Januškienė
Antanas
Simniškis