Administracinė byla Nr. AS2- 687/2007
Procesinio sprendimo kategorija 54. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2007 m. lapkričio 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Romano Klišausko ir Vaidos Urmonaitės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. S. atskirąjį skundą dėl dalies Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Teisingumo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr.7P-97 ,,Dėl antstolės D. S. įgaliojimų pasibaigimo“ bei teisingumo ministro 2007 m. spalio 2 d. įsakymą Nr.7P-124 „Dėl vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto, bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolės D. S. įgaliojimams“. Pareiškėja taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę - sustabdyti skundžiamų įsakymų galiojimą.
Pareiškėja nurodė, kad skundžiamais įsakymais ji nuo 2007 m. spalio 1 d. atleista iš antstolės pareigų neįgijus reikiamo išsilavinimo ir išbraukta iš Lietuvos antstolių sąrašo, taip pat nuspręsta vykdomąsias bylas ir kitus dokumentus bei turtą perduoti kitam antstoliui. Pareiškėjos teigimu, nesustabdžius šių įsakymų galiojimo ji privalės atleisti visą personalą, uždaryti kontorą, vykdomosios bylos bus perduotos kitam antstoliui, o tai sąlygos ne tik vykdymo proceso vilkinimą, bet ir proceso šalių nepasitenkinimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 26 d. nutarties dalimi pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo atmetė.
Teismas nurodė, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teismas nurodė, kad šiuo atveju teismo sprendimo įvykdymas negali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, nes atsiradusi žala pareiškėjai galės būti kompensuota.
III.
Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir patenkinti jos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo.
Pareiškėja nurodo, kad nesustabdžius ginčijamų įsakymų galiojimo ji bus priversta nutraukti savo profesinę veiklą, o tai reiškia, jog privalės atleisti samdomus kontoros darbuotojus, perduoti vykdomąsias bylas kitam antstoliui. Tuo tarpu vėliau teismui šioje byloje priėmus jai palankų sprendimą buvusios padėties atkūrimas taps itin sudėtingas, nes jai vėl teks atkurti savo kontoros veiklą, iš naujo pritraukti klientus bei įgyti jų pasitikėjimą. Šiuo atveju bus labai sunku apskaičiuoti jos patirtos žalos dydį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau teisė į teisminę pažeistų ar ginčijamų teisių ir įstatymo saugomų interesų gynybą būtų fiktyvi, jei teismas negalėtų realiai ir veiksmingai apginti asmens teisių. Todėl asmens teisių gynyba teisme turi būti efektyvi. Nepakanka tik formaliai garantuoti asmens teisę kreiptis į teismą. Konstitucinis Teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas), o Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje teisė į tinkamą teismo procesą, numatyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, apima ir įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą (pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių teismo 1997 m. vasario 25 d. sprendimas byloje Hornsby v. Graikija).
Kai asmuo kreipiasi į administracinį teismą su prašymu panaikinti administracinį aktą, teismas tenkindamas pareiškėjo skundą skundžiamą administracinį aktą paprastai panaikina. Tačiau iki teismo sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo skundžiamas administracinis aktas gali būti įvykdytas (vykdomas) ir sukelti asmeniui atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokiu atveju asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai realiai ir veiksmingai galėtų būti apginami paprastai tik tada, kai panaikinus administracinį aktą, būtų atkuriama iki administracinio akto priėmimo buvusi padėtis, pašalinamos panaikintų administracinių aktų sukeltos neigiamos pasekmės. Šią išvadą patvirtina ir ABTĮ 92 straipsnio nuostata, pagal kurią, skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Tad turi egzistuoti teisinis mechanizmas, kurio pagalba esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Priešingu atveju asmens teisės galėtų likti realiai neapgintos.
V.
ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Reikalavimo užtikrinimo priemonių, kurias gali taikyti administracinis teismas, sąrašas pateiktas ABTĮ 71 straipsnio 2 dalyje. Teismas gali uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, sustabdyti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą arba laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis) (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr.AS11-367/2007, AS15-622/2006; iš esmės analogiškos pozicijos laikytasi ir administracinėse bylose Nr.AS16-528/2007, AS8-488/2007 ir kt.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o, atsižvelgiant į paminėtą, ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas. Tokios pozicijos iš esmės laikėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir administracinėse bylose Nr.AS5-155/2005, AS5‑230/2005. Tad jei iš bylos medžiagos galima daryti pagrįstą prielaidą, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių administracinis aktas realiai gali sukelti neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų neįmanomas arba sudėtingas, yra pagrindas svarstyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą.
Tačiau sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinama ne tik grėsmė būsimo teismo sprendimo realiam įvykdymui, pažeistų asmens teisių ir teisėtų interesų atkūrimui. Teisingumo principas reikalauja, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių būtų atsižvelgta ir į atsakovo interesus. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos administraciniuose ginčuose, kuriuose dalyvauja viešojo administravimo institucija, įgyvendinanti valstybės valdžią, tad negali būti nepaisoma ir viešųjų interesų. Be to, turi būti įvertintos ir kitos reikšmingos aplinkybės.
Paminėtos nuostatos atsispindi ir administracinių teismų praktikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad teismas spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą paprastai turėtų atsižvelgti į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr.AS16-528/2007, Nr.AS6‑496/2006, Nr.AS15‑622/2006).
VI.
Pastebėtina, kad Europos Tarybos, kurios nare yra ir Lietuva, Ministrų Komitetas taip pat yra atkreipęs dėmesį į būtinybę asmenims suteikti galimybę prašyti laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose.
Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr.R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ atsižvelgdamas inter alia į tai, kad neatidėliotinas administracinio akto, kuris yra arba bus ginčijamas, vykdymas atitinkamomis aplinkybėmis gali neatitaisomai paveikti asmens interesus tokiu būdu, kurio dėl teisingumo interesų turi būti kiek įmanoma vengiama, rekomendavo Europos Tarybos valstybėms narėms suteikti pareiškėjams galimybę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl administracinio akto. Europos Tarybos Ministrų Komitetas šioje rekomendacijoje nurodė, kad spręsdamas dėl laikinosios apsaugos skyrimo teismas turi įvertinti visus reikšmingus faktorius ir interesus. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, ir yra prima facie (iš lot. - iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo. Rekomendacijoje nurodoma, kad teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės gali būti administracinio akto visiškas arba dalinis vykdymo sustabdymas, nurodymas visiškai ar iš dalies atkurti situaciją, kuri egzistavo, kai buvo priimtas administracinis aktas arba bet kuriuo metu vėliau, arba bet kokio kito tinkamo įpareigojimo nustatymas administravimo institucijai pagal teismo turimas galias.
Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2003 m. rugsėjo 9 d. Rekomendacijoje Nr. Rec (2003)16 „Dėl administracinių ir teismo sprendimų vykdymo administracinės teisės srityje“ taip pat nurodyta, kad jei įstatyme nenumatyta, kad skundo dėl sprendimo padavimas automatiškai sustabdo sprendimą, privatūs asmenys turi turėti galimybę prašyti administracinės institucijos ar teismo sustabdyti ginčijamo sprendimo įgyvendinimą siekiant apsaugoti jų teises ir interesus. Rekomendacijoje pažymima, kad administravimo institucija ir, jei įstatyme nenumatyta kitaip, teisminė institucija spręsdama klausimą dėl sustabdymo turi atsižvelgti į viešąjį interesą ir trečiųjų asmens teises ir interesus.
VII.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja kreipėsi su prašymu panaikinti teisingumo ministro įsakymus, kuriais ji buvo atleista iš antstolių, išbraukta iš Lietuvos antstolių sąrašo, o taip pat nuspręsta pareiškėjos vestas vykdomąsias bylas bei kitą dokumentaciją perduoti kitam antstoliui. Pareiškėja taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti ginčijamų įsakymų galiojimą. Pareiškėjos skundas įstatymų nustatyta tvarka buvo priimtas. Šiame skunde ji, be kita ko, kelia klausimą dėl to, ar priimant ginčijamus įsakymus tinkamai buvo pritaikyti įstatymai, ar buvo atsižvelgta į atitinkamus teisės principus. Taigi, inicijuojamas ginčas dėl administracinių aktų (įsakymų) teisėtumo ir pagrįstumo bei prašoma laikinai stabdyti jų galiojimą.
Akivaizdu, kad jei ginčijami įsakymai bus panaikinti, iškils žalos neteisėtai atleistai antstolei atlyginimo klausimas.
Teisėjų kolegija pastebi, kad antstolis - tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Antstolis taip pat gali teikti Antstolių įstatyme numatytas paslaugas, jeigu tai netrukdo jam atlikti antstolio funkcijų (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).
Antstolis gauna pajamas iš valstybės jam suteiktų funkcijų vykdymo, taip pat paslaugų, kurias jis gali teikti pagal įstatymus, teikimo. Šios pajamos nėra pastovios. Jos inter alia priklauso nuo to, kiek asmenų kreipsis į antstolį dėl atitinkamų paslaugų teikimo, kaip seksis antstoliui vykdyti jam pateiktus vykdomuosius dokumentus ir kitų aplinkybių. Tad tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti pareiškėjai padarytą turtinę žalą (negautas pajamas) patenkinus pareiškėjos skundą gali būti iš esmės neįmanoma.
Be to, po teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo grįžusi vykdyti antstolės funkcijas pareiškėja dar ilgai gali patirti neigiamas pasekmes dėl skundžiamų įsakymų taikymo iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, nes jai reikėtų iš esmės iš naujo pradėti vykdyti savo veiklą, ji galimai jau būtų praradusi didžiąją dalį savo klientų bei jų pasitikėjimą, skundžiamų įsakymų priėmimo dieną jos vykdytos bylos galėtų būti jau kito antstolio įvykdytos, todėl ji nebeturėtų galimybės gauti pajamų iš jų vykdymo.
Pareiškėją atleidus iš antstolių darbo sutarčių su jos padėjėjais vykdymas iš esmės yra neįmanomas, jos gali būti nutrauktos ir šie asmenys gali įsidarbinti pas kitus asmenis ir po teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje nebepageidauti (nebegalėti) grįžti dirbti pas pareiškėją antstolių padėjėjais. Todėl nesustabdžius skundžiamų įsakymų galiojimo pareiškėjai ateityje gali tekti ieškoti ir naujų darbuotojų, iš naujo burti antstolio kontoros kolektyvą.
Atkreiptinas dėmesys, kad antstolių skaičius atitinkamoje veiklos teritorijoje yra reguliuojamas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Neatmestina tikimybė, kad nesustabdžius skundžiamų įsakymų galiojimo iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo įstatymų nustatyta tvarka būtų paskirtas naujas antstolis į dėl pareiškėjos atleidimo atsilaisvinusią antstolio vietą. Tai galėtų iš esmės apsunkinti pareiškėjos grįžimą dirbti antstole, jei skundžiami įsakymai būtų panaikinti.
Atsižvelgdama į paminėtą teisėjų kolegija konstatuoja, kad nesustabdžius ginčijamų įsakymų galiojimo šie administraciniai aktai realiai gali sukelti neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas priėmus pareiškėjai palankų sprendimą gali būti neįmanomas arba itin sudėtingas. Šiuo atveju būtų iš esmės neįmanoma tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti turtinę žalą, kurią būtų patyrusi ir ateityje patirtų antstolė. Atitaisyti (kompensuoti) kitą antstolei padarytą žalą (klientų pasitikėjimo, darbuotojų ir klientų praradimą ir kt.) taip pat būtų itin sudėtinga.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja buvo atleistas iš antstolių ne dėl to, kad netinkamai vykdė savo funkcijas ar netinkamai organizavo ir vykdė savo veiklą. Pagal skundžiamus teisingumo ministro įsakymus pareiškėja buvo atleista tik dėl to, kad per įstatymo nustatytą terminą, atsakovo nuomone, neįgijo reikiamo išsilavinimo. Todėl teisėjų kolegija šiame bylos nagrinėjimo etape neturi pagrindo manyti, kad egzistuoja reali grėsmė, jog vien tik dėl teisės aktų nustatyta tvarka Lietuvoje pripažinto išsilavinimo neturėjimo ginčijamo įsakymo galiojimo sustabdymo metu pareiškėja galėtų netinkamai vykdyti antstolio pareigas ir pažeisti trečiųjų asmenų (vykdymo proceso dalyvių ar kt.) teises ir teisėtus interesus. Juolab, kad pareiškėja antstole dirba ne vienerius metus. Be to, įstatymų leidėjas beveik penkerius metus po antstolių sistemos reformos (nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. spalio 1 d.) leido atitinkamiems asmenims, neturintiems Antstolių įstatyme numatyto teisinio išsilavinimo, užimti antstolio pareigas ir vykdyti jų funkcijas. Taigi, asmens išsilavinimo trūkumas reformuotos antstolių sistemos veiklos pradžioje, kai buvo itin aktualu, kad nauji teisės aktai, tame tarpe ir nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Civilinio proceso kodeksas, reikšmingai reformavęs vykdymo procesą, būtų teisingai taikomi, įstatymų leidėjo nebuvo vertinamas kaip absoliuti kliūtis asmeniui tapti antstoliu ir vykdyti įstatymų jiems pavestas svarbias funkcijas.
Pastebėtina ir tai, kad nesustabdžius ginčijamų įsakymų galiojimo padidėtų kitų toje teritorijoje, kurioje veikė pareiškėja, galinčių veikti antstolių darbo krūvis, kitas antstolis turėtų susipažinti su dideliu skaičiumi jam perduotų pareiškėjos užvestų vykdomųjų bylų, kas galėtų neigiamai paveikti trečiųjų asmenų ir viešąjį interesus, nes sudarytų prielaidas sutrikdyti sklandų, efektyvų ir operatyvų vykdymo procesą šiose bylose.
Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju turi būti taikoma pareiškėjos nurodyta reikalavimo užtikrinimo priemonė. Ši priemonė yra proporcinga siekiamam tikslui - užtikrinti realią ir veiksmingą asmens teisių gynybą teisme, išvengti neatitaisomos (sunkiai atitaisomos) žalos, kuri gali atsirasti, jei skundžiami aktai ginčo metu galiotų, o vėliau teismo sprendimu būtų panaikinti. Kaip matyti iš paminėto, laikinas ginčijamų aktų galiojimo sustabdymas taip pat neturėtų esmingai pažeisti viešojo ir trečiųjų asmenų interesų ir net tam tikrais aspektais leistų juos užtikrinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, sustabdžius ginčijamų įsakymų galiojimą galima išvengti didesnės žalos privatiems ir visuomenės interesams, nei jos galėtų atsirasti netaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės.
Atsižvelgdama į paminėtą teisėjų kolegija skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį panaikina ir pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo tenkina.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu teisėjų kolegija
n u t a r i a :
atskirąjį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutarties dalį, kuria atmestas D. S. prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo, panaikinti.
D. S. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo tenkinti.
Iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo sustabdyti teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr.7P-97 ,,Dėl antstolės D. S. įgaliojimų pasibaigimo“ bei teisingumo ministro 2007 m. spalio 2 d. įsakymo Nr.7P-124 „Dėl vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto, bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolės D. S. įgaliojimams“ galiojimą.
Nutartis neskundžiama.
| Teisėjai | Birutė Janavičiūtė |
| | |
| | Romanas Klišauskas |
| | |
| | Vaida Urmonaitė |
| | |
| | |
| | |
| | |
| | |
| |
| |
| |